2016-01-27 Nr. AB-2038-3-61-3-04463-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-594-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04463-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. (J. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. (J. J.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo-izoliatoriaus, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas J. J. (J. J.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), neturtinės žalos atlyginimą – 73 550 Lt.

Nurodė, kad pareiškėjo laisvė nuo 2013 m. rugsėjo 17 d. iki 2014 m. spalio 6 d. Lukiškių TI-K buvo apribota, pažeidžiant teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Visose kamerose gyvenamasis plotas neatitiko nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, nei Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytų reikalavimų dėl gyvenamojo ploto vienam asmeniui.

Kamerose naudojantis tualetu nebuvo galima užsidaryti ar kaip nors kitaip jausti privatumą, nes visą procesą stebėdavo kameroje esantys asmenys ir pareigūnai (taip pat ir moterys), nes tualetas (klozetas) yra šalia durų, o kameros duryse įmontuotas langelis. Šiuo atveju pažeistas ne tik pareiškėjo privatumas, bet ir Konvencijos 8 straipsnis.

Dėl mažo kamerų ploto vienu metu daugiau kaip 2 asmenims valgyti neįmanoma, o ir stalas, esantis kameroje, pritaikytas valgyti 2 asmenims (dažniausiai kalėjo 4 asmenys), todėl karštą maistą prie stalo valgydavo kas antrą dieną.

Pareiškėjas vienam mėnesiui gaudavo 1 tualetinio popieriaus ritinėlį, kurio ilgis – 13 m, 100 g tualetinio muilo ir 200 g skalbiamojo muilo, tualetinio muilo užtekdavo 14–15 dienų, tualetinio popieriaus – 7–9 dienoms, be to, tualetinio popieriaus kokybė buvo labai prasta, jis buvo šiurkštus, nesugeriantis, jis ne valė, o tik žalojo.

Lukiškių TI-K kamerose sausį ir vasarį buvo labai šalta, temperatūra dieną siekė tik 14 °C–16 °C, naktį būdavo dar šalčiau, o išduodamos antklodės buvo senos, daugelyje vietų suplyšusios, todėl naktį tekdavo miegoti su drabužiais, dažnai net apsirengus striukę.

Lukiškių TI-K nebuvo patalpų ilgalaikiams pasimatymams, o trumpalaikiai pasimatymai vykdavo per stiklą, kalbant telefonu, dėl šių priežasčių nutrūko pareiškėjo socialiniai ryšiai, jis išsiskyrė su mergina, o socialinė reintegracija tapo daug sudėtingesnė.

Lukiškių TI-K pareiškėjas galėjo 1 val. per dieną pasivaikščioti gryname ore, tačiau tokia trukmė prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir Komitetas) Antrosios bendros ataskaitos (CPT/Inf(92) 3) nuostatoms, jog suimtasis turi teisę ne mažiau 8 val. per dieną praleisti lauke, tai pripažino ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT). Lukiškių TI-K pareiškėjas dangų galėjo matyti tik per kelias grotų eiles, pasivaikščiojimo kiemelio stogą dengė 1 eilė grotų, kamerose langą dengė 3 eilės grotų.

Pareiškėjas yra nerūkantis, serga astma, apie tai informavo Lukiškių TI-K administraciją, tačiau nuo 2014 m. rugpjūčio 11 d. iki 2014 m. rugpjūčio 26 d. ir nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2014 m. spalio 6 d. buvo kalinamas su rūkančiais asmenimis.

Dėl Lukiškių TI-K veiksmų (veikimo / neveikimo) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią įvertina 73 550 Lt, t. y.: didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo pareiškėjo savijauta, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pareiškėjas negali ramiai miegoti, tapo dirglus, jaučia padidėjusią baimę, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės.

Pareiškėjas, pagrįsdamas savo reikalavimą, taip pat remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 ir 6.271 straipsniais, EŽTT praktika (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimu byloje S. prieš Lietuvą, Canali prieš Prancūziją 40199/2009, Ganea prieš Moldovą, 2474/2006), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinėmis bylomis Nr. A143-1966/2008, Nr. A438-121/2009), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civiline byla Nr. 3K-3-371/2003.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 14–21) nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, prašė skundo netenkinti.

Nurodė, kad nuo 2010 balandžio 11 d. įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta; Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2 ploto.

Teigė, kad pareiškėjas 2013 m. spalio 16 d., 2013 m. lapkričio 20 d., 2013 m. lapkričio 28 d., 2013 m. gruodžio 9 d., 2013 m. gruodžio 19 d., 2014 m. sausio 7 d., 2014 m. sausio 15 d. – 2014 m. sausio 17 d., 2014 m. sausio 29 d. – 2014 m. sausio 30 d., 2014 m. vasario 13 d. – 2014 m. vasario 17 d., 2014 m. rugpjūčio 5 d., 2014 m. rugsėjo 16 d., 2014 m. spalio 1 d. – 2014 m. spalio 2 d. laikytas sąlygomis, visiškai atitinkančiomis vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Laikotarpiais 2013 m. spalio 9 d. – 2013 m. spalio 16 d., 2013 m. lapkričio 13 d. – 2013 m. lapkričio 20 d., 2013 m. gruodžio 11 d. – 2013 m. gruodžio 18 d., 2014 m. sausio 8 d. – 2014 m. sausio 15 d., 2014 m. sausio 22 d. – 2014 m. sausio 29 d., 2014 m. vasario 18 d. – 2014 m. rugpjūčio 5 d., 2014 m. rugpjūčio 6 – 2014 m. rugpjūčio 13 d., 2014 m. rugpjūčio 19 d. – 2014 m. rugsėjo 16, 2014 m. rugsėjo 17 d. – 2014 m. spalio 1 d. pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, kadangi minėtais laikotarpiais jis buvo išvykęs iš įstaigos.

Pabrėžė, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K – specifinė įstaiga, atliekanti ir tardymo izoliatoriaus, ir kalėjimo funkcijas. Vadovaujantis įsakymu Nr. V-124, didžiausias tardymo izoliatoriuje leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 625, didžiausias areštinėje leidžiamų laikyti areštą atliekančių nuteistųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 29; pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11.1 punktą didžiausias leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 300 (kalėjime). Taigi, maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau šis skaičius nuolat viršijamas, gali siekti daugiau kaip 1 000. Didžiausią dalį Lukiškių TI-K esančių asmenų sudaro suimtieji, taip pat laikomi asmenys, nuteisti laisvės atėmimu iki gyvos galvos (jų yra 87), bei nuteistieji, palikti įstaigoje atlikti ūkio darbus. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75, atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus jie laikomi po vieną (labai retais atvejais, jiems prašant, jie gali būti laikomi po du).

Teigė, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 8 straipsnis nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Asmenys, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Taigi, Lukiškių TI-K administracija negali turėti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų ir Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktuose nustatytas inventorius.

Nurodė, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal turimus materialinius, finansinius ir darbo išteklius, taip pat gavus tam skirtas valstybės biudžeto lėšas. Pažymėtina, kad suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, laužo langus, daužo stiklus, klozetus, griauna atitvarines sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų, ir pan., todėl visiškai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai tenka daryti pakartotinį remontą.

Pažymėjo, kad HN 76:2010 21 punkte yra teigiama, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.

Pabrėžė, kad pagal HN76:2010 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 patvirtintas „Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas” įstaigoje vyrams yra išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus mėnesiui ir tai atitinka nustatytas normas. Taip pat pagal nustatytas normas suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai.

Dėl pasivaikščiojimo gryname ore paaiškino, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Vedami pasivaikščioti suimtieji turi būti apsirengę pagal metų laiką ir oro temperatūrą. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei suimtasis pažeidžia Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimas gryname ore yra suimtųjų teisė, bet ne pareiga.

Atkreipė dėmesį į tai, kad Lukiškių TI-K nėra įrengtų ilgalaikių pasimatymų kambarių. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių IV skyriuje, kuriame yra kalbama apie pasimatymų patalpų įrengimą, yra numatyta tik trumpalaikių pasimatymų su giminaičiais ar kitais asmenimis patalpų įrengimas, o ilgalaikių pasimatymų patalpų įrengimas nėra numatytas. Ilgalaikių pasimatymų suteikimo tvarka nėra numatyta ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse. Lukiškių TI-K, vadovaudamasis Bausmių vykdymo kodekso, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuostatomis bei patvirtintu Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 1-68 ,Asmenų, norinčių pasimatyti suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo tvarkos aprašu“, nepažeidė pareiškėjo teisės pasimatyti su artimaisiais, kadangi suteikiant tokią teisę yra griežtai vadovaujamasi įstatymų numatyta tvarka. Pagal Lukiškių TI-K direktorius 2011 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 1-145 patvirtintame Asmenų, norinčių pasimatyti suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo tvarkos apraše nurodytų Elgesio trumpalaikio pasimatymo metu Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime taisyklių 1.6 punkte yra nurodyta, kad pasimatymas vyksta be fizinio kontakto, o jų 1.7 punkte yra teigiama, kad pasimatymo metu bendraujama, naudojantis tik specialiai tam įrengtu telefono aparatu.

Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nėra konkretumo. Nukrypimas nuo įprastinių sąlygų nebuvo ilgalaikis, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas turėjo tam tikrų pasekmių, dėl kurių galima būtų atlyginti neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimas Nr. A146-1527/2012).

Taip pat sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė / neveikė, bet būtina nustatyti ir tai, ar toks veikimas / neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius, civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 9–12) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė, Kalėjimų departamentas su tuo susijusios medžiagos nerinko ir nenagrinėjo. Remiantis Suėmimo vykdymo įstatymo 49 straipsnio 1 dalimi, BVK 183 straipsniu, pareiškėjas nesilaikė nustatyto privalomo bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų apskundimo tvarkos. Departamentas apie tariamų pažeidimų aplinkybes nebuvo informuotas, todėl negali patvirtinti ar paneigti pažeidimų fakto bei pateikti duomenų.

Pabrėžė, kad pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl privalo įrodyti visas aplinkybes, tačiau jokių įrodymų, kuriuos galima būtų įvardyti kaip objektyvius, nepateikė, nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti pareiškėjui padarytą neturtinę žalą. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti ir konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo / neveikimo ir kilusių pasekmių, o nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde nenurodo, kuo grindžia žalos dydį, kaip konkrečiai jį apskaičiavo. Teigtina, kad pareiškėjas nepatyrė skunde nurodytų neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, papildomo diskomforto ir gyvenimo kokybės pablogėjimo. Šios aplinkybės taip pat įrodo, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, galimai siekdamas tik turtinės naudos sau (pasipelnyti) iš valstybės.

Atkreipė dėmesį į tai, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinės bylos Nr. A2-718/2007, Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012).

Pažymėjo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys. Jokių išimčių, kad būtų pablogintas pareiškėjo buvimas Lukiškių TI-K, nebuvo. Tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, teiginiai dėl neva patirtos neturtinės žalos neindividualizuoti, o neturtinė žala visų pirma susijusi su konkrečiu asmeniu, jo fiziniais ir dvasiniais išgyvenimais, to asmens sveikatos būkle ir kt.

Pagrįsdamas savo poziciją, trečiasis suinteresuotas asmuo rėmėsi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniais sprendimais administracinėse bylose Nr. A556-95/2009, Nr. A556-1639/2008, Nr. A4-180/2007, Nr. A146-1527/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006.

Pasak Kalėjimų departamento, valstybė sprendžia nuteistųjų kalinimo problemas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarime patvirtino Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategiją ir jos įgyvendinimo priemonių 2009 m. – 2017 m. planą (toliau – ir Planas). Įgyvendinus Planą, be kita ko, bus išspręsta tardymo izoliatorių perpildymo problema; laisvės atėmimo vietos bus racionaliai išdėstytos pagal nuteistųjų (suimtųjų) gyvenamąją vietą, teisėsaugos institucijų ir apygardos teismų veiklos teritorijas, tai leis sumažinti konvojavimo išlaidas; laisvės atėmimo vietose bus užtikrinamos Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytos ir Europos kalėjimų taisyklėse rekomenduojamos nuteistųjų (suimtųjų) laikymo sąlygos; bus išspręsta laisvės atėmimo vietų saugumo problema.

Pagal įsakymo Nr. V-124 1.3 punktą iki Plane įtvirtintų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2 (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros, sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatyti HN 76:2010, kurios 2 punkte nustatyta, kad HN 76:2010 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 10 d. sprendimu (b. l. 95-108) pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 850 Eur neturtinės žalos, patirtos už laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose nuo 2013 m. rugsėjo 17 d. iki 2014 m. spalio 6 d., atlyginimą. Likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, jog šioje byloje kyla ginčas, ar pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas tinkamomis sąlygomis. Pasak pareiškėjo, jam laisvė nuo 2013 m. rugsėjo 17 d. iki 2014 m. spalio 6 d. (b. l. 14–16) buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Šiai administracinei bylai taikytini Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimalūs vienam kaliniui tenkantys kameros plotai nenustatyti, ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.), kuriame nustatyta, jog vienam asmeniui, laikomam Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2 ploto; būtent šis plotas turi būti vertinimo kriterijumi šioje administracinėje byloje, nes pareiškėjo keliamas ginčas apima laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 17 d. iki 2014 m. spalio 6 d. (b. l. 14–16).

Teismas konstatavo neteisėtų veiksmų faktą, nes J. J., nuo 2013 m. rugsėjo 17 d. iki 2014 m. spalio 6 d. būnant Lukiškių TI-K, buvo pažeidžiami Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nustatyti reikalavimai, išskyrus kai 2013 m. spalio 16 d., 2013 m. lapkričio 20 d., 2013 m. lapkričio 28 d., 2013 m. gruodžio 9 d., 2013 m. gruodžio 19 d., 2014 m. sausio 7 d., 2014 m. sausio 15 d. – 2014 m. sausio 17 d., 2014 m. sausio 29 d. – 2014 m. sausio 30 d., 2014 m. vasario 13 d. – 2014 m. vasario 17 d., 2014 m. rugpjūčio 5 d., 2014 m. rugsėjo 16 d., 2014 m. spalio 1 d. – 2014 m. spalio 2 d. pareiškėjas buvo tinkamai laikomas. Be to, teismas akcentavo, kad pareiškėjo J. J. laikotarpiais 2013 m. spalio 9 d. – 2013 m. spalio 16 d., 2013 m. lapkričio 13 d. – 2013 m. lapkričio 20 d., 2013 m. gruodžio 11 d. – 2013 m. gruodžio 18 d., 2014 m. sausio 8 d. – 2014 m. sausio 15 d., 2014 m. sausio 22 d. – 2014 m. sausio 29 d., 2014 m. vasario 18 d. – 2014 m. rugpjūčio 5 d., 2014 m. rugpjūčio 6 d. – 2014 m. rugpjūčio 13 d., 2014 m. rugpjūčio 19 d. – 2014 m. rugsėjo 16 d., 2014 m. rugsėjo 17 d. – 2014 m. spalio 1 d. nebuvo Lukiškių TI-K, kadangi minėtais laikotarpiais jis buvo išvykęs iš įstaigos. Kitaip tariant, pareiškėjas ginčo laikotarpiu iš viso 113 parų Lukiškių TI-K buvo laikomas netinkamai. Teismas pabrėžė, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl neteisėtumo faktas yra pakankamai įrodytas (žr. analogišką poziciją Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A438-121/2009, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2810/2011), o Lukiškių TI-K motyvai, kad jis nekaltas dėl šio pažeidimo, yra nereikšmingi: pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Teismas rėmėsi administracinių teismų praktika, pagal kurią tai, jog asmuo yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2008 m gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2011 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-913/2011 ir kt.). Todėl nagrinėjamoje byloje, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K kamerų patalpose sąlygomis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, jog kalinimas tokiomis sąlygomis padarė jam įvairių nepatogumų, yra įrodytas.

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas. Kartu pabrėžė, kad teismas neturi teisinio pagrindo konstatuoti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, nes Lukiškių TI-K siekia užtikrinti laikomiems asmenims tvarką ir kaip įmanoma geresnes sąlygas (žr. Lukiškių TI-K atsiliepimą į skundą, b. l. 14-21), pagal Lukiškių TI-K (užsakovas) ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (dabar – UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 30)) (vykdytoja) 2012 m. sausio 3 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. 102 (b. l. 26–29), ją papildantį susitarimą (b. l. 31), Lukiškių TI-K ir UAB „Dezinfa“ 2013 m. gruodžio mėn. sutartį Nr. VLN-P-2013/255 (b. l. 32-35) Lukiškių TI-K buvo ir yra atliekamos kenkėjų kontrolės paslaugos.

Pabrėžta, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. vasario 5 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-71:2014 m. sausio 21 d. nuo 14 val. iki 15.40 val., atlikus operatyviąją kontrolę dėl kamerų Nr. 111, Nr. 114 ir Nr. 285 apšvietos ir oro judėjimo greičio, oro temperatūros kamerose, patalpų vėdinimo, kamerų švaros, sienų eksploatacinių pažeidimų, pelėsio, kamerų grindų dangos, klozetų, praustuvių ir baldų kamerose ir kt., pateikta tokia patikrinimo išvada: patikrinimo metu nustatytas HN 76:2010 54 punkto pažeidimas: kamerose Nr. 111, Nr. 114 buvo vizualiai nešvarūs unitazai.

Pateiktas nurodymas HN 76:2010 54 punkto pažeidimą pašalinti iki 2014 m. vasario 12 d. (b. l. 64–64); 2014 m. vasario 14 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-122:2014 m. sausio 21 d. nuo 14 val. iki 15.40 val. ir 2014 m. sausio 28 d. nuo 14.30 val. iki 16.10 val., atlikus operatyviąją kontrolę nustatyta, kad kameroje Nr. 285 nustatyti eksploataciniai sienų ir lubų pažeidimai, nekeliantys pavojaus sveikatai, kameroje Nr. 114 – lubų defektų nenustatyta, tualete vizualiai buvo švaru, unitazas techniškai tvarkingas, kas atitiko HN 76:2010 54 punkto reikalavimą, kad visos laisvės atėmimo vietų patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs (b. l. 66-67); 2014 m. balandžio 29 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-633:2014 m. balandžio 23 d. nuo 14.15 val. iki 15.15 val., atlikus operatyviąją kontrolę dėl kameros Nr. 114 apšvietos ir oro judėjimo greičio, oro temperatūros kamerose, patalpų vėdinimo, pelėsio HN 76:2010 pažeidimų nenustatyta (b. l. 72); 2014 m. gegužės 26 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-817:2014 m. gegužės 19 d. nuo 14.20 val. iki 15.20 val., atlikus operatyviąją kontrolę dėl kamerų Nr. 114 ir Nr. 280 apšvietos ir oro judėjimo greičio, oro temperatūros kamerose, patalpų vėdinimo, pelėsio HN 76:2010 pažeidimų nenustatyta (b. l. 73).

Taip pat pabrėžta, kad patiems nuteistiesiems, suimtiesiems asmenims išduodama kalcinuota soda kamerų, kriauklių ir unitazų valymui (žr. Lukiškių TI-K atsiliepimą į skundą, b. l. 14-21); taigi, patys nuteistieji, suimtieji turi valyti kameras, kriaukles ir unitazus.

Teismas, pakartodamas, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas, atsižvelgdamas į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (113 parų pareiškėjas J. J. Lukiškių TI-K buvo laikomas netinkamai), į tai, kad pareiškėjui reali žala minėtais veiksmais sveikatai nepadaryta, nes pareiškėjas dar nuo 1999 m. serga lėtiniu hepatitu c, ilgą laiką žalingai vartojo kvaišalus, serga ŽIV (b. l. 90), į Lietuvoje pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu egzistavusias ekonomines darbo užmokesčio (minimali mėnesinė alga 2013 m. sausio 1 d. – 2014 m. rugsėjo 30 d. buvo 1 000 Lt (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), o nuo 2014 m. spalio 1 d. – 1 035 Lt, bei nuo 2015 m. sausio 1 d. – 300 eurų (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimą Nr. 972 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“)) bei gyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 850 eurų, kuris priteistas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Ypač teismas pabrėžė, kad teismas, vertindamas neturtinės žalos dydį, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-558-575/2015, kurioje už 149 netinkamo kalinimo dienų buvo priteista 1 100 eurų. Teismo vertinimu, didesnės negu 850 eurų neturtinės žalos priteisimas šioje administracinėje byloje būtų vertintinas kaip nepagrįstas pareiškėjo uždarbiavimas.

III. Pareiškėjas J. J. (J. J.) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 119), kuriame prašo visiškai patenkinti jo skundą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 21 301,55 Eur (73 550 Lt) neturtinės žalos atlyginimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas sprendime nieko nepasisakė apie tai, jog atsakovas kenkė pareiškėjo sveikatai, laikydamas pareiškėją laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 11 d. iki 2014 m. rugpjūčio 26 d. bei nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2014 m. spalio 6 d. vienoje kameroje su rūkančiais žmonėmis. Tai padarė žalą pareiškėjo sveikatai, kadangi jis serga lėtine bronchine astma, tai padarė tiesioginę žalą jo sveikatai ir tai laikytina kankinimo sąlygomis.

2. Taip pat žiemos metu kamerose buvo neįmanoma sėdėti, kadangi buvo labai šalta, kamerose būdavo daug drėgmės, oro temperatūra nesiekdavo nustatytų reikalavimų.

3. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas pateikė teismui pažymą dėl savo sveikatos būklės bei ligų. Tačiau teismas neskaitydamas šios pažymos, pateikė savo poziciją dėl pareiškėjo sveikatos būklės sprendime bei bando teisinti atsakovo veiksmus.

4. Prašo remtis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 ir 6.271 straipsniais, EŽTT praktika (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimu byloje S. prieš Lietuvą, Canali prieš Prancūziją 40199/2009, Ganea prieš Moldovą, 2474/2006). Pažymi, kad savo teises gina ne siekdamas uždarbiauti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas teigia, kad jam neturtinė žala padaryta dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma gali būti teisinga.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė galimai neteisėtus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiksmus, dėl kurių, pareiškėjo nuomone, jam kilo žala, įvertinta 73 550 Lt: buvo laikomas perpildytose kamerose, kamerose naudojantis tualetu nebuvo užtikrintas privatumas, vienam mėnesiui gaudavo 1 tualetinio popieriaus ritinėlį, kurio ilgis – 13 m, 100 g tualetinio muilo ir 200 g skalbiamojo muilo, tualetinio muilo užtekdavo 14–15 dienų, tualetinio popieriaus – 7–9 dienoms, tualetinio popieriaus kokybė buvo labai prasta, kamerose buvo labai šalta, o išduodamos antklodės buvo senos, daugelis suplyšusių, nebuvo patalpų ilgalaikiams pasimatymams, o trumpalaikiai pasimatymai vykdavo per stiklą, kalbant telefonu, pareiškėjas galėjo tik 1 val. per dieną pasivaikščioti gryname ore, nors norma yra ne mažiau 8 val. per dieną, pasivaikščiojimo kiemelio stogą dengė 1 eilė grotų, kamerose langą dengė 3 eilės grotų, pareiškėjas, kaip nerūkantis asmuo ir sergantis astma, nuo 2014 m. rugpjūčio 11 d. iki 2014 m. rugpjūčio 26 d. ir nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2014 m. spalio 6 d. buvo kalinamas kartu su rūkančiais asmenimis.

Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, konstatavo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu iš viso 113 parų Lukiškių TI-K buvo laikomas netinkamai, t. y. vienam asmeniui kameroje tenkantis plotas neatitiko reikalavimų, taigi, Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl neteisėtumo faktas yra pakankamai įrodytas. Taip pat, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K kamerų patalpose sąlygomis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, jog kalinimas tokiomis sąlygomis padarė jam įvairių nepatogumų, yra įrodytas. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas, tačiau nekonstatavo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, nes, anot teismo, Lukiškių TI-K siekia užtikrinti laikomiems asmenims tvarką ir kaip įmanoma geresnes sąlygas (išvardydamas Lukiškių TI-K ir juridinių asmenų, teikiančių kenkėjų kontrolės paslaugas, susitarimus bei pacituodamas kai kurias jų nuostatas). Taigi, atsižvelgdamas į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (113 parų pareiškėjas J. J. Lukiškių TI-K buvo laikomas netinkamai), į tai, kad pareiškėjui reali žala minėtais veiksmais sveikatai nepadaryta, nes pareiškėjas dar nuo 1999 m. serga lėtiniu hepatitu c, ilgą laiką žalingai vartojo kvaišalus, serga ŽIV (b. l. 90), į Lietuvoje pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu egzistavusias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 850 Eur ir priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas kitų pareiškėjo nurodytų aplinkybių, susijusių su atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais, dėl kurių pareiškėjui galimai kilo žala, t. y. dėl tualeto kamerose įrengimo privatumo užtikrinimo aspektu, tualetinio popieriaus ir kitų higieninių reikmenų išdavimo, ilgalaikių pasimatymų patalpų nebuvimo, trumpalaikių pasimatymų tvarkos, pasivaikščiojimo kieme tvarkos, dėl pareiškėjo patalpinimo kartu su rūkančiais asmenimis, netyrė ir nevertino, dėl jų sprendime nepasisakė. Net ir dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad kamerose buvo labai šalta, o išduodamos antklodės buvo senos, daugelis suplyšusių, teismas tik pacitavo byloje esančius Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (b. l. 36-73), kuriuose nustatyti arba nenustatyti tam tikri higienos normų pažeidimai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo patalpose, atlikus kontrolę dėl apšvietos, oro judėjimo greičio, oro temperatūros kamerose, patalpų vėdinimo, kamerų švaros, sienų eksploatacinių pažeidimų, pelėsio, kamerų grindų dangos, klozetų, praustuvių, minkštojo inventoriaus ir baldų kamerose ir kt. Tačiau konkrečiai minėtų aplinkybių būtent pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K metu neįvertino, t. y. nenustatė, kokie reikalavimai dėl minėtų kalinimo sąlygų egzistavo, kokios konkrečios kalinimo sąlygos buvo tuo metu ir ar jos atitiko arba neatitiko minėtus reikalavimus. Visos šios pareiškėjo nurodytos ir pirmosios instancijos teismo neįvertintos aplinkybės, kaip visuma, yra reikšmingos nagrinėjamoje byloje tiek dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš viešosios valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, konstatavimo, tiek dėl neturtinės žalos bei konkretaus jos atlyginimo dydžio nustatymo. Dėl žalos nustatymo pridurtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis tik viena pareiškėjo pateikta medicinos dokumentų pažyma (išrašu) (b. l. 90), konstatavo, jog pareiškėjui reali žala minėtais atsakovo atstovo veiksmais sveikatai nepadaryta, tačiau jokių kitų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo sveikatos būkle, netyrė, tai patvirtinančių dokumentų nerinko (neprašė).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad administraciniame procese teismas yra aktyvus. Tai matyti ir iš procesinės teisės normų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ), ypač iš tų, kurios numato administracinio teismo įgaliojimus renkant, tiriant ir vertinant įrodymus (ABTĮ 57 str. 4 d., 81 str.). ABTĮ 10 straipsnis nustato, kad teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. ABTĮ 81 straipsnis numato, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo būti aktyvūs. Nagrinėdamas bylą, teismas turi aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus bei nustatant visas bylai svarbias aplinkybes, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 str.). Prireikus teismas gali pasiūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomų įrodymų, šių asmenų arba savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (ABTĮ 57 str. 4 d.). Taigi, siekiant realiai apginti galimai pažeistas besikreipusio asmens teises, administracinis teismas turi būti pakankamai aktyvus ir veikti taip, kaip numatyta Administracinių bylų teisenos įstatyme – išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises ir pareigas (ABTĮ 10 str.) Aktyvus teismo vaidmuo nagrinėjant administracines bylas suponuoja tai, kad byloje gali būti tiriamos ir vertinamos ne tik proceso šalių nurodytos bylos aplinkybės, bet ir (arba) tos aplinkybės, kurias svarbiomis pripažįsta teismas, siekdamas nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 str.).

Taigi, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas bausmės atlikimo sąlygų visumos prasme šiuo atveju įvertino tik tai, kad pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose, tačiau kitų pareiškėjo nurodytų aplinkybių nevertino, kai kiekvienas žalos, kuri kildinama iš teisės aktus pažeidžiančių laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų, atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, reikšmingų konkrečiai bylai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas proceso teisės normas (ABTĮ 81 str.), nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių ir visapusiškai, objektyviai jų neištyrė. Šių aplinkybių nustatymui byloje turi būti renkami nauji įrodymai (ABTĮ 141 str. 1 d. 2 p.). Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas byloje negali priimti galutinio sprendimo. Pabrėžtina, jog apeliacinio proceso administracinėje byloje paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais, ir tai atliekama nagrinėjant tiek faktinius, tiek teisinius aspektus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalių teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012). Todėl šiuo atveju pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo J. J. (J. J.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys