2025-03-05 Nr. AB-3861-3-61-3-00185-2025-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-324-822/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00185-2025-6

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. kovo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ivetos Pelienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. N. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. sausio 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 24S301419 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas kartu su skundu pateikė teismui prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki galutinio teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo šioje administracinėje byloje, sustabdyti Sprendimo vykdymą.

Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę motyvavo tuo, kad Sprendimo antruoju punktu nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjui bus apsunkinta teisė į teisminę gynybą, nes jam atstovauja valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sutarties pagrindu parinktas advokatas, o išsiuntus asmenį valstybės garantuojama teisinė pagalba nebus teikiama. Pareiškėjas teigė, kad preliminariai pagrindė savo skundo reikalavimą. Neišnagrinėjus bylos iš esmės nėra paneigta, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje gresia pavojus, o jį išsiuntus, esant pareiškėjui palankiam teismo sprendimui, jis nebus grąžintas į Lietuvą. Pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai sustabdžius Sprendimo vykdymą, būtų užtikrinamas tiek proporcingumo, tiek proceso šalių interesų pusiausvyros principai, t. y. pareiškėjui nebus padaryta neatitaisoma žala galimybei realizuoti savo teises, kartu užtikrinant ir atsakovo interesus, kadangi Sprendimo vykdymas būtų sustabdytas tik laikinai, iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo nagrinėjamoje byloje.

II. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2025 m. sausio 20 d. nutartimi nutarė atnaujinti skundo padavimo terminą, atleisti pareiškėją nuo žyminio mokesčio mokėjimo, priimti pareiškėjo skundą, pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmetė.

Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo pareiškėjui nesuteikė prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), taip pat nusprendė pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti pranešimą į SIS dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 5 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

Teismo vertinimu, pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodyti argumentai yra hipotetinio pobūdžio bei nesudaro pagrindo šioje bylos stadijoje konstatuoti, jog pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą.

Teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jis negalės dalyvauti bylos nagrinėjime, pažymėjo, jog šie pareiškėjo teiginiai nesudaro pagrindo jas taikyti. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjui byloje atstovauja advokatė, kuri teismui pateikė skundą bei kitus procesinius dokumentus, todėl net ir pareiškėjo nedalyvavimas teismo posėdyje savaime nebūtų kliūtis bylą išnagrinėti iš esmės ir nereikštų pareiškėjo teisės į teisminę gynybą pažeidimo. Teismas atkreipė dėmesį, kad jeigu byla teisme nagrinėjama žodinio proceso tvarka, byla yra vedama elektronine forma, pareiškėjas gali dalyvauti procese ne tik per savo atstovą, bet ir tiesiogiai, asmeniškai prisijungęs prie elektroninių paslaugų portalo, teikti prašymą dėl teismo posėdžio organizavimo nuotoliniu būdu. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad nebūtų užtikrinta jo teisė į veiksmingą teisinę gynybą.

Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai dėl ateityje galinčios kilti žalos yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais duomenimis ar įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokią žalą, netenkinus pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, patirtų pareiškėjas. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, kad jo prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso.

Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 221 straipsnio 2 dalį, prieglobsčio prašytojai turi teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje iki sprendimo dėl jų teisinės padėties priėmimo. Teisė likti Lietuvos Respublikos teritorijoje neužkerta kelio priimti ir vykdyti sprendimus dėl užsieniečių grąžinimo į užsienio valstybę ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos Įstatymo 125 ir 126 straipsniuose nurodytais pagrindais (Įstatymo 221 str. 3 d.). Teismas nurodė, kad byloje nepateikta įrodymų, jog atsakovas pradėjo pareiškėjo išsiuntimo į kilmės šalį procedūras.

Teismas sprendė, kad pareiškėjas nedetalizavo galinčių atsirasti pasekmių ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Tai, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Teismas konstatavo, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teismas išaiškino pareiškėjui, kad pasikeitus faktinėms aplinkybėms, pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą su prašymu dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, pateikiant jų taikymą pagrindžiančius įrodymus.

III. Pareiškėjas S. N. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. sausio 20 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės, t. y., taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti skundžiamo Sprendimo vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjo skundo – skundžiamo Sprendimo – teisėtumo.

Pareiškėjas teigia, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės iš pareiškėjo būtų atimta teisė realizuoti savo teisę į gynybą, kadangi iš pareiškėjo būtų atimama teisė pateikti paaiškinimus ir (ar) kontrargumentus dėl bylos nagrinėjimo dalyko, tokiu būdu apribojant jo teises dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus, teikti paaiškinimus ir naudotis kitomis teisėmis, o teismui pripažinus jo dalyvavimą jame būtinu ir jam neatvykus – skundas paliekamas nenagrinėtu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 str. 5 p.). Pareiškėjo teigimu, net ir nepripažinus pareiškėjo dalyvavimo būtinu, jam nesant Lietuvoje, jis netektų galimybės pasinaudoti ir valstybės garantuojama teisine pagalba teismo posėdyje, kadangi asmeniui nesant Lietuvoje, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos paslaugos neužsakomos. Pareiškėją atstovauja ne jo pasirinktas privatus advokatas, o valstybės garantuojamą pagalbą teikiantys advokatai, kurie paslaugas gali teikti (ir ta apimtimi) tik tuomet, kai yra gaunamas užsakymas dėl konkrečių paslaugų teikimo.

Pareiškėjas nurodo, kad pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pirmosios instancijos teismas turi nustatyti, ar pareiškėjas prima facie (iš pirmo žvilgsnio) tikėtinai pagrindžia savo reikalavimą, pareiškėjo reikalavimas nėra akivaizdžiai nepagrįstas. Skunde pažymėta, kad Sprendimu pareiškėjo prieglobsčio prašymas nagrinėjamas iš naujo, teismams jau panaikinus ankstesnį atsakovo sprendimą kaip nepagrįstą. Ginčijamu Sprendimu, iš naujo išnagrinėjus pareiškėjo prieglobsčio prašymą, nuspręsta pareiškėjui nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), pavesta Valstybės sienos apsaugos tarnybai vykdyti išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Sprendime nurodyta, kad pareiškėjui nesuteikiamas savanoriškas terminas išvykti ir nenustatytos priežastys dėl kurių Sprendimas turėtų būti sustabdomas. Taigi akivaizdžių skundo reikalavimo nepagrįstumo požymių nėra.

Pareiškėjas teigia, kad atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-778-815/2024), pareiškėjo atveju, kai jam nesuteiktas terminas savanoriškai išvykti, yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių, jog tuo atveju, jei nebus pritaikytos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kad nesustabdžius Sprendimo vykdymo, pareiškėjas bus išsiųstas iš šalies iki galutinio teismo sprendimo priėmimo. Taigi išsiuntimas iš šalies yra realus, priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas.

Pareiškėjas nurodo, kad nenustačius, ar pareiškėjo skundas pagrįstas, nėra paneigta, jog kilmės šalyje jam gresia pavojus, išsiųsti pareiškėjo į kilmės šalį negalima, o nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, tikėtina, kad pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu bus išsiųstas į (duomenys neskelbtini), kur jam kyla rizika patirti persekiojimo veiksmus. Pareiškėją išsiuntus į kilmės valstybę ne tik yra reali rizika į jo teisių neatitaisomą žalos padarymą, bet ir teismui panaikinus Sprendimą ir įpareigojus atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, tokio sprendimo vykdymas būtų iš esmės neįmanomas, nes pareiškėją išsiuntus į (duomenys neskelbtini) jis nebus grąžintas.

Pareiškėjas teigia, kad pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai sustabdžius Sprendimo vykdymą, būtų užtikrinamas proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų įgyvendinimas: nebus padaryta neatitaisoma žala galimybei pareiškėjui realizuoti savo teises, kartu užtikrinant ir atsakovo interesus, nes Sprendimo vykdymas būtų sustabdytas tik laikinai, iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl Sprendimo teisėtumo nagrinėjamoje byloje. Be to, teismas nenurodė jokių argumentų, kodėl pareiškėjas nepagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovas nurodo, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių nesprendžiamas Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Pareiškėjui bus užtikrinta galimybė dalyvauti teismo posėdyje, nes jis atstovaujamas advokato, byla vedama elektronine forma, todėl pareiškėjas galėtų dalyvauti procese ne tik per savo atstovą, bet ir nuotoliniu būdu asmeniškai pateikti paaiškinimus. Sprendimas priimtas dėl to, jog įvertinus pareiškėjo motyvus, kuriais jis grindžia savo prašymą suteikti prieglobstį, nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad pareiškėjo profilis ir individualios aplinkybės lemtų realią persekiojimo riziką grįžimo į kilmės valstybę atveju, o įžvelgiama grėsmė yra išskirtinai hipotetinė. Atitinkamai, pareiškėjo deklaruojama baimė patirti persekiojimą kilmės šalyje nelaikytina visiškai pagrįsta. Be to, tyrimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, todėl jam nėra suteikiama teisė savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos ir jis turi būti išsiunčiamas į savo kilmės valstybę. Todėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas neatitiktų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros, viešųjų interesų. Pareiškėjas neįrodė, kokia bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės. Pareiškėjo teiginiai dėl ateityje galinčios kilti žalos yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais duomenimis ar įrodymais. Byloje nepateikta įrodymų, kad yra pradėta pareiškėjo išsiuntimo į kilmės šalį procedūra. Tai, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. sausio 20 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino motyvuodamas tuo, kad pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodyti argumentai yra hipotetinio pobūdžio bei nesudaro pagrindo šioje bylos stadijoje konstatuoti, jog pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą, pareiškėjas teisminiame bylos nagrinėjime galės dalyvauti per savo atstovą advokatą arba nuotoliniu būdu, byloje nepateikta įrodymų, jog atsakovas pradėjo pareiškėjo išsiuntimo į kilmės šalį procedūras.

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad tuo atveju, jei jis būtų išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, jis netektų galimybės pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba nagrinėjant bylą teisme (tokia šiuo metu naudojasi), kadangi asmeniui nesant Lietuvoje, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos paslaugos neužsakomos, jis tikėtinai pagrindė savo reikalavimą, jo išsiuntimas realus, išsiuntus jį į kilmės valstybę jam gali grėsti pavojus, o Sprendimą panaikinus, pareiškėjui sugrįžti į Lietuvą nebebūtų galimybės, be to, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nepažeistų proporcingumo ir proceso šalių pusiausvyros principų.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016).

Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016 ir kt.). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).

Byloje nustatyta, kad atsakovas šioje byloje pareiškėjo skundžiamu Sprendimu nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) Įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ir apsigyventi 5 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad jis bijo grįžti į savo kilmės šalį, nes (duomenys neskelbtini), tačiau atsakovas sprendė, kad pareiškėjui nesuteiktinas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, kadangi jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, pažymėjo, kad prašymo suteikti prieglobstį kontekste buvo nustatytos faktinės aplinkybės, kurios nurodo prieglobsčio prašytojo (duomenys neskelbtini), aplinkybių, patvirtinančių pareiškėjo lojalumą (duomenys neskelbtini) valdžiai nenustatyta, tačiau atsakovas, atsižvelgęs į Valstybės saugumo departamento išvadą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nes jis (duomenys neskelbtini) tarnavo (duomenys neskelbtini) kariuomenėje, nusprendė, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, dėl to jam nėra suteikiama teisė savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos ir jis turi būti išsiunčiamas į savo kilmės valstybę, o išsiuntimo vykdymas pavedamas Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Įstatymo 2 straipsnio 20 dalis nustato, kad prieglobsčio prašytojas – užsienietis, kuris šio įstatymo nustatyta tvarka pateikė prašymą suteikti prieglobstį ir dėl kurio dar nėra priimtas galutinis sprendimas. Šio straipsnio 275 dalis nustato, kad teisė likti Lietuvos Respublikos teritorijoje – užsieniečiui suteikiama teisė laikinai būti Lietuvos Respublikos teritorijoje tol, kol pagal šį Įstatymą nagrinėjamas jo teisinės padėties klausimas.

Pagal Įstatymo 221 straipsnio 1 dalies 2 punktą, atvykę į Lietuvos Respubliką užsieniečiai, kurie yra prieglobsčio prašytojai, įgyja teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje, o pagal šio straipsnio 3 dalį, teisė likti Lietuvos Respublikos teritorijoje neužkerta kelio priimti ir vykdyti sprendimus dėl užsieniečių grąžinimo į užsienio valstybę ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo 125 ir 126 straipsniuose nurodytais pagrindais.

Teisė likti teritorijoje prieglobsčio procedūros metu yra bendroji taisyklė, numatyta 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos. Kaip nurodyta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikoje, tokiomis aplinkybėmis valstybės narės privalo užtikrinti, kad egzistuotų visiška veiksminga galimybė apskųsti sprendimą, kuriuo atmetamas tarptautinės apsaugos prašymas, laikantis šalių procesinio lygiateisiškumo principo, pagal kurį, be kita ko, reikalaujama, kad būtų sustabdytas bet koks sprendimo grąžinti poveikis laikotarpiu, kuris nustatytas tokiam skundui pateikti, o jeigu toks skundas jau paduotas, tol, kol jis bus išnagrinėtas (žr. ESTT didžiosios kolegijos 2018 m. birželio 19 d. sprendimą byloje G., C-181/16, EU:C:2018:465).

Įstatymo 127 straipsnio 2 dalis nustato, jog sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos privalo būti įvykdytas nedelsiant, jeigu nėra aplinkybių, dėl kurių sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas gali būti sustabdytas. Pagal Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 1 punktą, sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas, jeigu Regionų administraciniam teismui priėmus nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, kai sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos apskundžiamas teismui, išskyrus atvejus, kai užsienietis turi būti išsiųstas dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, o Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, jo šeimos narys arba kitas asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, – dėl jo keliamos labai rimtos grėsmės valstybės saugumui. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad, išnykus priežastims, nurodytoms šio straipsnio 2 dalyje, sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos privalo būti įvykdytas nedelsiant.

Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas, jeigu skundžiamu sprendimu užsieniečiui atsisakyta suteikti prieglobstį, išskyrus atvejį, kai sprendimas priimtas prašymą suteikti prieglobstį išnagrinėjus iš esmės skubos tvarka. Pagal šio straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nenustatytais atvejais apskųsto sprendimo vykdymas gali būti sustabdomas Regionų administracinio teismo nutartimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Nagrinėjamu atveju skundžiamu Sprendimu pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį, tačiau nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, nes jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui, taigi nagrinėjamu atveju pagal aptartas Įstatymo nuostatas nei Sprendimo apskundimas, nei Regionų administracinio teismo nutartis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių nesustabdo sprendimo dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas yra pasisakęs, kad minėta teisės norma negali paneigti ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teismo, kaip vienintelės teisingumą vykdančios institucijos (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. 1 d., ABTĮ 6 str.), kompetencijos įvertinti visas reikšmingas ginčo faktines aplinkybes ir imtis tokių priemonių reikalavimui užtikrinti, kokių taikymas, teismo vertinimu, yra reikalingas konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje (žr., pvz., 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-325-520/2024, 2024 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-931-415/2024).

Sprendžiant dėl šios Įstatymo nuostatos taikymo, pažymėtina, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas turi būti sprendžiamas individualiai, t. y. įvertinus nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią konkrečią situaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-798-438/2017; kt.), nes reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, kuriuo remiantis, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-111-463/2024; kt.).

Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindžia šiais argumentais: 1) išsiuntimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjas negalėtų pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis bylą nagrinėjant teisme, tokiu būdu būtų pažeista jo teisę būti išklausytam ir kitos susijusios teisės; 2) kilmės valstybėje pareiškėjui gresia pavojus gyvybei, sveikatai, kitoms jo teisėms ir laisvėms ir dėl to jam gali kilti neatitaisoma žala; 3) reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra proporcingas, atitinka proceso šalių pusiausvyros principą.

Teisėjų kolegija, vertindama, ar nagrinėjamu atveju, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės ir nesustabdžius Sprendimo vykdymo, pareiškėjui bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, pažymi, kad pareiškėjas siejo jam galinčią kilti žalą su aplinkybėmis, kad kilmės valstybėje jam gresia pavojus gyvybei, sveikatai, kitoms jo teisėms ir laisvėms ir dėl to gali kilti neatitaisoma žala. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad sprendimas dėl pareiškėjo prieglobsčio prašymo dar nėra įsiteisėjęs, motyvai, kuriais pareiškėjas grindė prieglobsčio prašymą dar nėra įvertintos teismo, konstatuoja, kad, neišnagrinėjus pareiškėjo skundo dėl Sprendimo panaikinimo iš esmės, nėra galimybės vienareikšmiškai teigti, jog nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad, jei Sprendimas būtų įvykdytas, kilmės valstybėje jis patirtų persekiojimą, būtų pažeistos jo teisės ir laisvės, būtų apsunkintas arba neįmanomas pareiškėjui palankių teismo sprendimų vykdymas. Šioje byloje yra pateikti duomenys, kuriais grindžiama prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė, šių duomenų pagrindu galima vertinti, kad nesustabdžius Sprendimo vykdymo ir pareiškėją išsiuntus iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę (išsiuntimas nagrinėjamu atveju yra realus), pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Dėl pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad jis naudojasi valstybės garantuojama teisine pagalba, kuri, pareiškėjui išvykus iš Lietuvos, nebebūtų teikiama, teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (2021 m. liepos 27 d. įsakymo Nr. 1V-626 redakcija) (toliau – ir Aprašas), 179 punktu, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikėjas teikia teisines paslaugas, gavęs Migracijos departamento pavedimą atstovauti prieglobsčio prašytojo interesams Migracijos departamente ar teisme, be kita ko, ir tais atvejais, kai Migracijos departamentas paskiria posėdį ar gauna teismo pranešimą apie planuojamą teismo posėdį (179.6 p.), o pagal 180 punktą, teisinės paslaugos, nurodytos Aprašo 179.5 ir 179.6 punktuose, teikiamos tik prieglobsčio prašytojui esant Lietuvos Respublikoje, įskaitant pasienio kontrolės punktus ir tranzito zonas. Teisinės paslaugos, nurodytos Aprašo 179.6 punkte, teikiamos tik prieglobsčio prašytojui asmeniškai dalyvaujant arba raštu teismui, o, skundą nagrinėjant Įstatymo IX1 skyriuje nustatyta tvarka, – Migracijos departamentui pateikus jo arba jo atstovo pagal įstatymą prašymą, kad teismo posėdžiai vyktų prieglobsčio prašytojui nedalyvaujant. Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtina sąlyga jam siekiant įgyvendinti teisę nustatyta tvarka naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba tiek, kiek tai susiję su prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimu (Įstatymo 71 str. 1 d. 4 p.).

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tinkamo proceso principas reikalauja, kad sprendimas būtų priimtas, teismui išklausius abi ginčo puses (audiatur et altera pars) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-139/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad pareiškėją, kuris naudojasi valstybės garantuojama teisine pagalba ir kuris yra išreiškęs norą dalyvauti bylos nagrinėjime teismo posėdyje ir siekia, jog jo interesus atstovautų profesionalus teisininkas, išsiuntus iš Lietuvos, jis faktiškai negalės efektyviai įgyvendinti vienos iš pamatinių žmogaus teisių į teisminę gynybą administracinėje byloje, kurioje dar nėra galutinai išspręstas klausimas dėl jo teisinės padėties (Įstatymo prasme), ir tokia teisė pareiškėjui užtikrinama, taikius prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-743-821/2024).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje keliamo ginčo pobūdį, nustatytas bylos aplinkybes, pareiškėjo pateiktus argumentus, kuriais jis grindžia reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, daro išvadą, jog šiuo atveju yra tikslinga taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo galiojimą iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje byloje.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis panaikinama, klausimas išsprendžiamas iš esmės, taikant reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdant Sprendimo galiojimą iki bus priimtas galutinis teismo procesinis sprendimas šioje byloje.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. N. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. sausio 20 d. nutarties dalį, kuria nuspręsta netenkinti pareiškėjo S. N. prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės, taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų 2024 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 24S301419 galiojimą iki bus priimtas galutinis teismo procesinis sprendimas šioje byloje.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Iveta Pelienė

Skirgailė Žalimienė