2013-06-10 Nr. AB-2329-3-61-3-02417-2010-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1260/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02417-2010-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl pensijos dalies priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, ir prašė:

1) įpareigoti Lietuvos valstybę ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją (toliau – ir Ministerija) išmokėti paskirtos valstybinės pareigūnų pensijos (toliau – ir pensija) dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos;

2) įpareigoti Ministeriją mokėti visą paskirtą pensiją.

Pagrįsdamas savo reikalavimus paaiškino, kad jam nuo 1999 m. spalio 19 d. buvo paskirta 1 061,69 Lt pensija, tačiau Ministerija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymu (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas), mokėjo sumažintą pensiją. Pažymėjo, kad, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, paskirta pensija buvo mažinama dėl to, jog jis turi darbinių pajamų, dėl kurių jam nemokama ir bazinė pensija. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. buvo neišmokėta 16 271,22 Lt pensijos dalis. Pareiškėjo teigimu, Laikinuoju įstatymu nustatytas reguliavimas, kuriuo mažinamos paskirtos pensijos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 48 ir 52 straipsnių nuostatoms, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimams. Taip pat suvaržoma jo konstitucinė teisė laisvai pasirinkti darbą. Įstatymu nustatyta pareigūnų teisė į pensiją reiškia, kad valstybė įsipareigoja mokėti nustatyto dydžio pensiją ir asmuo turi teisę reikalauti, kad valstybė šiuos įsipareigojimus vykdytų. Nurodė, kad gaunamos pensijos neužtenka jo šeimos poreikiams tenkinti, todėl yra priverstas dirbti. Pažymėjo, kad nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. ir toliau yra mokama sumažinta pensija, kurios grąžinimo tvarka nenustatyta. Pensijos mažinimas buvo sąlygotas neteisėtų Lietuvos valstybės veiksmų, todėl yra visos sąlygos jos civilinei atsakomybei kilti. Pareiškėjas savo reikalavimus pagrindė Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktais išaiškinimais.

Atsakovas Ministerija atsiliepimu į skundą nurodė, jog su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti.

Pagrįsdamas savo poziciją paaiškino, kad Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija: įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Ministerija, taikydama Laikinojo įstatymo nuostatas, pareiškėjui išmokėjo sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, o 2010 m. liepos 22 d. raštu Nr. 1D-5785-(2) išsamiai paaiškino aplinkybes, lėmusias šios pensijos sumažėjimą ir jos perskaičiavimo metodiką. Nurodė, kad Lietuvos valstybės atsakomybė gali kilti tik konstatavus neteisėtus veiksmus. Ministerija galiojančių teisės aktų nepažeidė, todėl nėra prielaidų civilinei atsakomybei kilti. Taip pat pažymėjo, kad, vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 6 dalimi, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui pagrįstai nėra mokama bazinė pensija, nes jis turi darbinių pajamų. Patvirtino, kad, vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatomis, pareiškėjo gaunama pensija nebuvo perskaičiuojama.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Ministerijos, išmokėti pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 10 730,10 Lt.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pažymėjo, kad Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2012 m. spalio 16 d. pateikta pažyma Nr. 11D(P)-4684 patvirtina, jog pareiškėjui paskirta pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo perskaičiuojama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis. Iš pažymos matyti, kad dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo pareiškėjui buvo neišmokėta 10 730,10 Lt pensijos dalis (28 432,96 Lt – 17 702,86 Lt = 10 730,10 Lt). Iš byloje esančių įrodymų ir ginčo šalių teismui išdėstytos pozicijos buvo matyti, kad pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimas buvo ribojamas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Teisėjų kolegija pripažino, kad A. M. nepagrįstai teigė, jog jam paskirtos pensijos mokėjimas buvo ribojamas vadovaujantis ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatomis, nustatančiomis išmokamos pensijos ribojimą, kuris siejamas su paskirtos pensijos dydžiu ir Statistikos departamento prie Vyriausybės paskelbtu šalies ūkio vidutiniu mėnesiniu darbo užmokesčiu. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo skunde nurodyti motyvai, susiję su Valstybinių pensijų įstatymo nuostatų taikymu, yra teisiškai nereikšmingi ir teismas jų nevertino.

Laikinasis įstatymas, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Pagal minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą, šis įstatymas, be kita ko, taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą. Pagal įstatymo nuostatas pareigūnų valstybinės pensijos buvo sumažintos, nenumatant kompensavimo mechanizmo. Teismas nurodė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose” buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai;

Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Teismas nurodė Konstitucijos 107 straipsnį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos administracinę bylą Nr. A12-219/2004.

Pažymėjo, kad pareiškėjo atžvilgiu atsakovo priimtas sprendimas dėl pensijos dydžio iki Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimo įsigaliojimo nebuvo įvykdytas, nes tam momentui galutinio sprendimo dar nebuvo. Sprendimo įvykdymas yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti.

Tokios pačios pozicijos buvo laikomasi ir vėlesniuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose nagrinėjant analogiško pobūdžio ginčus (2004 m. gegužės 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A10-57/2004, 2004 m. birželio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A7-55/2004 ir kt.). Atsižvelgus į minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse pateiktus išaiškinimus bei tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs skundo padavimo termino, laikyta, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme, atsakovo Ministerijos sprendimai perskaičiuoti pensiją nėra galutiniai, todėl neįvykdyti.

Teismas pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriomis vadovaujantis pareiškėjui buvo perskaičiuojama pensija, galiojo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Todėl šis laikotarpis yra aktualus ir sprendžiant skundo reikalavimo dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo pagrįstumą. Byloje esatys įrodymai patvirtino, kad pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo buvo neišmokėta 10 730,10 Lt pensijos dalis (28 432,96 Lt – 17 702,86 Lt = 10 730,10 Lt), todėl pareiškėjo prašymas iš esmės yra pagrįstas. Nagrinėjamo ginčo atveju atsižvelgta ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 pateiktus išaiškinimus. Vadovaujantis minėtoje nutartyje pateiktais išaiškinimais ir atsižvelgus į tai, kad A. M. 10 730,10 Lt pensijos dalis buvo neteisėtai neišmokėta ne dėl Ministerijos kaltės, o dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, skundo reikalavimas dėl pensijos dalies priteisimo tenkintas iš dalies, t. y. neteisėtai neišmokėta pensijos suma priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taigi pareiškėjui mokėtina pensija pagrįstai apskaičiuojama, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, todėl skundo reikalavimas, kuriuo prašoma įpareigoti Ministeriją mokėti jam visą paskirtą pensiją, buvo atmestas.

III. Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 69-70) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimą dėl tenkintos pareiškėjo skundo dalies, pareiškėjo skundą atmetant.

Apeliaciniame skunde teigia, jog mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuriuo tenkinamas pareiškėjo skundas, priimtas netinkamai pritaikius ginčui aktualias materialinės teisės normas, Konstitucinio Teismo praktiką, dėl to jis turi būti pakeistas. Pažymi, kad neatsižvelgta į tai, jog nurodyto Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d., į tai, kad iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo įstatyminis pareiškėjo valstybės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo teisinis pagrindas 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios. Teismas nepagrįstai tenkino pareiškėjo skundą iš dalies ir priteisė jam už atitinkamą laikotarpį neišmokėtos valstybinės pensijos dalį. Remiasi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi ir pažymi, jog pagal Konstitucinio Teismo praktiką preziumuojama, kad kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Teigia, jog Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime, remdamasis Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimu, aiškiai pasisakė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Kartu konstatuota, jog pagal Konstituciją tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas apskritai negali reguliuoti santykių, atsiradusių iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo įstatymas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2013 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo (ginčui aktualaus nutarimo oficialus paskelbimas buvo atidėtas iki 2012 m. rugsėjo 21 d.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui A. M. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies. Kaip matyti iš bylos duomenų, A. M. skundu prašė įpareigoti Lietuvos valstybę ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją išmokėti paskirtos valstybinės pareigūnų pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir įpareigoti Ministeriją mokėti jam visą paskirtą pensiją.

Nustatyta, kad pareiškėjui A. M. nuo 2004 m. gegužės 1 d. neterminuotai paskirta 1 061,69 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija (b. l. 20), kuri buvo perskaičiuota vadovaujantis 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, t. y. padauginta iš koeficiento, nustatyto pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Taikant šį socialinių išmokų perskaičiavimo būdą pareiškėjo gaunama valstybinė pensija sumažėjo iki 888,53 Lt, o pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka perskaičiuotai pensijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, nuo 2010 m. sausio 1 d. mokėtinos pensijos dalis sumažėjo iki 564,31 Lt (b. l. 9-10). Manydamas, kad laikinai sumažindama paskirtas socialines išmokas valstybė nukrypo nuo įstatymu prisiimtų įsipareigojimų valstybinių pensijų gavėjams A. M. 2010 m. liepos 7 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją. Atsakovui šio prašymo nepatenkinus, A. M. 2010 m. rugpjūčio 9 d. kreipėsi į teismą.

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios, be kita ko, buvo taikomos perskaičiuojant pareiškėjo pensijos dydį, prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbių visuomenės ir valstybės interesų tenkinimą, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta didesniu mastu, nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Tai taikytina ir valstybinėms pensijoms.

Ginčo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui valstybinė pensija buvo perskaičiuota, be kita ko, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra. Atsakovas, gavęs duomenų, jog pareiškėjas 2010 m. sausio mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, taikė Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą pensijos apskaičiavimo formulę ir pareiškėjui mokamą pensiją sumažino.

Taigi, remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, ginčo laikotarpiu A. M. buvo mokama sumažinta pensija dėl to, kad Lietuvos įstatymų leidėjas netinkamai reglamentavo valstybinių pensijų mokėjimo klausimus. Pastebėtina, kad 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymas ir ginčui aktualios Laikinojo įstatymo nuostatos iš Lietuvos teisės sistemos buvo pašalintos.

Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios nagrinėjamu atveju deramai pareiškėjo teisių pažeidimo pasekmių nepašalina. Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka pareiškėjui išmokėta nebuvo. Būtent šis turtinis praradimas pripažįstamas pareiškėjo teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti. Priešingu atveju teismas pažeistų Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančius nuosavybės teisės apsaugos imperatyvus, neužtikrintų veiksmingos teisminės gynybos, socialinio teisingumo bei asmens pasitikėjimo teise.

Teisėjų kolegija, nustatydama pareiškėjui suteiktinos teisminės gynybos apimtį, pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl asmens teisių, kurioms pripažįstamas konstitucinių vertybių statusas, gynimo. Šiuo aspektu pažymėtina, jog asmens teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų prisiimtus įsipareigojimus ir mokėtų jam skirtą pensiją, visų pirma kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio nuostatų. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 52 straipsnyje pavartota formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad pensijos ir įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais bei tokio dydžio, kurie nustatyti įstatymuose, o asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų; įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai).

Teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Taigi nuosavybės teisių apsauga suponuoja valstybės pareigą garantuoti šią ir su ja siejamas konstitucines teises, o šių teisių pažeidimo atveju – užtikrinti veiksmingas teisminės gynybos priemones.

Atsižvelgusi į paminėtus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo pažeistų teisių atkūrimas reiškia visos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimą. Kadangi Laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, bylos duomenimis A. M. ginčo laikotarpiu (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.) buvo neišmokėta 10 730,10 Lt (28 432,96 Lt – 17 702,86 Lt) (b. l. 39) suma. Reikia pažymėti, kad pareiškėjo teisių pažeidimas kyla ir neišmokėta valstybinės pensijos dalis iš esmės susidarė dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagal kurią draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo, todėl ši nepriemoka pareiškėjui priteistina.

Atsakovų apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas vieninteliu argumentu – Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis. Pagal Konstitucijos 110 straipsnį, nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves, esmė.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, jog iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybei papildomą finansinę naštą, neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga.

Pabrėžtina, jog nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Tokia teismo pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010).

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, todėl atsakovų apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Irmantas Jarukaitis Vaida Urmonaitė-Maculevičienė