2K-45/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-45/2012

Teisminio proceso Nr. 1-85-1-00825-2009-1

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.28.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Vytauto Masioko,

sekretoriaujant Linai Baužienei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,

išteisintajam D. K.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Vytauto Jurkevičiaus kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Tauragės rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. apkaltinamasis nuosprendis ir priimtas išteisinamasis nuosprendis: A. B. ir D. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį išteisinti nenustačius, kad jie padarė veiką, turinčią šio nusikaltimo požymių.

Tauragės rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžiu A. B. ir D. K. buvo nuteisti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį kiekvienas laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, bausmės vykdymas nuteistiesiems atidėtas vieneriems metams, įpareigojant juos be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms; A. B. įpareigotas per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam V. V. 500 Lt turtinę žalą.

Iš A. B. priteista: Valstybinei ligonių kasai 2911,51 Lt, V. V. 500 Lt turtinei ir 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš D. K. V. V. priteista 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Masioko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo D. K., prašiusio skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Tauragės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu A. B. ir D. K. buvo nuteisti už tai, kad 2009 m. spalio 6 d., 18.30 val., veikdami kartu, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos vykdė savo ginčijamą nerealizuotą teisę vykdyti teisingumą: V. V. iš A. B. nuomojamo sandėlio, esančio „duomenys neskelbtini“ kaime, pagrobė įvairių automobilių detalių ir grąžino tik jų dalį; jie, panaudodami psichinę prievartą, namo, esančio „duomenys neskelbtini“, kieme ir ant laiptų iš V. V. reikalavo 10 000 Lt už negrąžintas detales, šiam atsisakius mokėti pinigus, D. K. sudavė V. V. ne mažiau kaip du smūgius į veido sritį, taip padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą, tuo pat metu A. B. sudavė ne mažiau kaip du smūgius V. V. į veido sritį (lūžo skruostikaulis), šiam nugriuvus, nutempė jį prie šiltnamio ir sudavė rankomis bei kojomis nenustatytą smūgių skaičių, taip padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistųjų apeliacinius skundus, atliko įrodymų tyrimą ir, ištyręs bei įvertinęs surinktus bei papildomai gautus įrodymus, konstatavo, kad nenustatyta, jog A. B. ir D. K. padarė veiką, turinčią BK 294 straipsnio 2 dalyje nustatyto nusikaltimo požymių. Teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, pažymėjo, kad nėra pagrindo daryti neabejotiną išvadą, jog A. B. ir D. K. savavaldžiavo panaudodami smurtą, nes jų veikoje nėra būtino objektyviojo nusikaltimo požymio – pavojingos veikos.

Šis teismas remdamasis nuteistųjų A. B. ir D. K., liudytojų G. J. ir L. P. parodymais nustatė, kad Vaidas ir V. V. susimušė tarpusavyje, o A. B. ir D. K. jie apkalbėjo iš keršto. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, prieštarauja liudytojų L. P., G. J. parodymams bei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka atliktų įvykio vietos apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje metu nustatytoms aplinkybėms, kurios iš esmės patvirtina nuteistųjų bei liudytojų L.

P., G. J. parodymus (įvertinęs papildomai gautus duomenis, teismas konstatavo, kad liudytojai G. J. ir L. P. objektyviai galėjo matyti konfliktą, vykusį tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų, todėl netikėti ar abejoti šių liudytojų parodymais nėra teisinio pagrindo). Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad kaltinamųjų kaltė įrodyta nukentėjusiųjų, liudytojų Manto ir R. U., G. J., L. P. parodymais bei kita bylos medžiaga. Priešingai, paminėti ir papildomai gauti duomenys paneigia nuteistųjų kaltę. Pirmosios instancijos teismas išsamiai neištyrė visų tiek kaltinamųjų, tiek nukentėjusiųjų bei liudytojų G.

J. ir L. P. parodymų, neatliko būtinų papildomų procesinių veiksmų – įvykio vietos apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje ir eksperimento, byloje esančius duomenis vertino tik kaltinimo aspektu, todėl padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Esminis apeliacinės instancijos teismo argumentas vertinant surinktus įrodymus, kad A. B. ir D. K. neturėjo motyvo elgtis nusikalstamai prieš V. V., o juolab prieš jo tėvą V. V., nes A. B. kreipėsi į policiją dėl autodetalių vagystės ir ikiteisminis tyrimas įvykio metu jau buvo prasidėjęs, todėl nebuvo prasmės savavaldžiauti, o nukentėjusieji dėl to, kad A.

B. dėl vagystės kreipėsi į policiją, apkalbėjo A. B. ir D. K. iš keršto. Šias išvadas teismas padarė remdamasis Tauragės rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendžiu, kuriuo V. V. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 159 straipsnį.

Kasaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti išteisinamąjį ir palikti galioti apkaltinamąjį nuosprendį be pakeitimų.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino pažeisdamas Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, todėl padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Kasatoriaus manymu, byloje yra pakankamai A. B. ir D. K. kaltės įrodymų. Apygardos teismas nepagrįstai patikėjo kaltinamųjų parodymais, kad smurto prieš nukentėjusiuosius jie nenaudojo, pinigų iš V. V. nereikalavo, o tik prašė grąžinti pavogtas detales, ir kad nukentėjusieji patys tarpusavyje susimušė. Tačiau nukentėjusieji nurodė visiškai priešingas aplinkybes, t. y. kad A. B. reikalavo ne detalių, o pinigų; tarp nukentėjusiųjų jokio incidento nebuvo; D. K. puolė V. V., o A. B. – V. V.. Kasatorius tvirtina, kad nukentėjusiųjų parodymai teisingi, nes iš esmės vienodi ir nuoseklūs. Todėl darytina išvada, kad nukentėjusieji tarpusavyje nesimušė, tokią versiją kaip gynybos taktiką iškėlė kaltinamieji.

Apygardos teismas, siekdamas pašalinti prieštaravimus dėl nukentėjusiųjų sužalojimo aplinkybių, atliko papildomus proceso veiksmus, tačiau, kasatoriaus manymu, šie papildomai gauti duomenys nepaneigia apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumo. Teismas, vadovaudamasis papildomai gautais duomenimis, padarė nepagrįstą išvadą, kad tiek liudytojas G. J., tiek L. P. objektyviai galėjo matyti konfliktą, vykusį tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų. Teisėjų kolegija neatkreipė dėmesio į tai, kad šiuose procesiniuose dokumentuose įvykio vieta iš esmės nurodoma skirtingai: nei D.

K., nei liudytojai G. J., L. P. nenurodo buvus konfliktą ant laiptų, jie nurodo vietą, iš kurios matyti už dar vieno namo esantis kaimyno namo stogas ir kaminas. Kasatoriaus manymu, liudytojo G. J. parodymai, kad kaimynai (nukentėjusieji) stovėjo tarp savęs susikabinę prie namo durų, stumdėsi, o kiti du vaikinai (kaltinamieji) stovėjo toliau nuo jų, niekuo nepagrįsti. V. V. parodė, kad pas jo sūnų kaltinamieji važiavo kelias dienas, jis klausė sūnaus, ko jie važinėja, todėl įvykio dieną dėl to jiems nebuvo reikalo aiškintis.

Liudytojo L. P. parodymai, kad jis matė tarp nukentėjusiųjų kilusį kivirčą, kurio metu vyresnysis vyras trenkė jaunesniajam, po to jaunesnysis sudavė vyresniajam kelis smūgius į galvą ir vyresnysis po suduoto smūgio nukrito ant žemės, vertintini kritiškai. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad šis liudytojas tvirtina, jog tarp nukentėjusiųjų įvyko kivirčas, kas konkrečiai įvyko, nežino, tačiau komentuoja, kad D. K. nieko nedarė. Akivaizdu, kad liudytojai G. J. ir L. P. nori padėti kaltinamiesiems išvengti atsakomybės ir sako netiesą.

Šių liudytojų ikiteisminio tyrimo metu nebuvo, jie liudijo paprašyti kaltinamųjų, todėl apeliacinės instancijos teismas jų parodymus turėjo vertinti išsamiai ir nešališkai.

Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į byloje esančius kaltinamuosius apibūdinančius duomenis: abu buvo keletą kartų bausti už įvairius Kelių eismo taisyklių pažeidimus.

Kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo apeliacinės instancijos teisme

Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje analizuodamas byloje išnagrinėtus duomenis, kaltinamųjų kaltę dėl savavaldžiavimo panaudojant fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius pagrindė nukentėjusiųjų V. V. ir V. V. nuosekliais parodymais, kad kaltinamieji juos sumušė dėl to, jog V. V. neva negrąžino visų pavogtų automobilių detalių, ir specialistų išvadomis dėl nukentėjusiesiems padarytų sužalojimų. Į įvykio vietą buvo iškviesta policija. Be to, ir abu kaltinamieji pripažino, kad ne kartą buvo atvažiavę pas V. V. aiškintis dėl pavogtų automobilių detalių, buvo atvykę ir įvykio metu, tačiau teigia, kad jiems besiaiškinant tėvas susimušė su sūnumi. Teismas minėtą kaltinamųjų versiją bei liudytojo L. P. parodymus, patvirtinančius šią versiją, motyvuotai atmetė.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria tokiam pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimui. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką dėl įrodymų vertinimo ir šie pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė šiam teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistųjų apeliacinius skundus, atliko įrodymų tyrimą ir surinktus įrodymus įvertino priešingai nei pirmosios instancijos teismas – patikėjo nuteistųjų A. B. ir D. K. versija, kurią patvirtino liudytojas L. P., ir nustatė, kad nukentėjusieji Vaidas ir V. V. susimušė tarpusavyje, o A. B. ir D. K. jie apkalbėjo iš keršto. Esminis šio teismo argumentas vertinant surinktus įrodymus, kad A. B. ir D. K. neturėjo motyvo elgtis nusikalstamai prieš V. V., o juolab prieš jo tėvą V. V., nes A. B. kreipėsi į policiją dėl autodetalių vagystės ir ikiteisminis tyrimas įvykio metu jau buvo prasidėjęs, todėl nebuvo prasmės savavaldžiauti, o nukentėjusieji dėl to, kad A. B. dėl vagystės kreipėsi į policiją, apkalbėjo A. B. ir D. K. iš keršto. Šias išvadas teismas padarė remdamasis Tauragės rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendžiu, kuriuo V. V. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 159 straipsnį.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įvykio metu – 2009 m. spalio 6 d. ikiteisminis tyrimas dėl A. B. autodetalių vagystės nebuvo prasidėjęs, nes A. B. tik 2009 m. spalio 22 d. kreipėsi į policiją dėl autodetalių vagystės ir tą pačią dieną buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Šiuos faktus patvirtina byloje esantys dokumentai (T. 1, b. l. 73-76). Tauragės rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendžiu nustatyta, kad A. B. autodetalių vagystė buvo padaryta 2009 m. rugpjūčio mėnesio pabaigoje, tačiau iš nuosprendžio turinio neaišku, kada buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Taigi apeliacinės instancijos teismo esminis argumentas, kad A. B. ir D. K. neturėjo motyvo elgtis nusikalstamai prieš V. V., o juolab prieš jo tėvą V. V., nes A. B. kreipėsi į policiją dėl autodetalių vagystės ir ikiteisminis tyrimas įvykio metu jau buvo prasidėjęs, todėl nebuvo prasmės savavaldžiauti, o nukentėjusieji dėl to, kad A. B. dėl vagystės kreipėsi į policiją, apkalbėjo A. B. ir D. K. iš keršto, yra nepagrįstas (minėti bylos duomenys jį visiškai paneigia). Be to, apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas G. J. (nukentėjusiųjų kaimynas) netvirtino, kad Vaidas ir V. V. mušėsi tarpusavyje, o nuo G. J. namo stogo (anot liudytojo, įvykio metu jis valė kaminą) V. V. namo durų nematyti (tai akivaizdu iš byloje esančių nuotraukų). N. V. ir V. V. parodymais nustatyta, kad smurtas prieš juos panaudotas prie namo durų, po to V. V. buvo nutemptas prie šiltnamio.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagristą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino remdamasis ne išsamiu visų bylos aplinkybių įvertinimu ir vadovaudamasis įstatymu, o atskirai, nelygindamas vienų su kitais. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatas bei BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, ir šie pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, kuriuo A. B. ir D. K. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį išteisinti nenustačius, kad jie padarė veiką, turinčią šio nusikaltimo požymių, naikintinas, `paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 12 d. nuosprendį, kuriuo A. B. ir D. K. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį išteisinti nenustačius, kad jie padarė veiką, turinčią šio nusikaltimo požymių, panaikinti ir palikti galioti Tauragės rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. apkaltinamąjį nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Jonas Prapiestis

Vytautas Masiokas