2021-01-06 Nr. AB-266-3-63-3-00313-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-35-502/2021

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00313-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Rietavo miesto medžiotojų būrelio „Rietavas“ apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Rietavo miesto medžiotojų būrelio „Rietavas“ skundą atsakovui Rietavo savivaldybės administracijos Medžiojamųjų gyvūnų padarytai žalai Rietavo savivaldybėje apskaičiuoti komisijai (tretieji suinteresuoti asmenys – Rietavo savivaldybės administracija ir S. S.) dėl administracinio akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Rietavo miesto medžiotojų būrelis „Rietavas“ (toliau – ir MB „Rietavas“, Medžiotojų būrelis) padavė teismui skundą, prašydamas panaikinti Rietavo savivaldybės administracijos Medžiojamųjų gyvūnų padarytai žalai Rietavo savivaldybėje apskaičiuoti komisijos (toliau – ir Komisija) 2019 m. vasario 28 d. medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos įvertinimo aktą Nr. 1 (toliau – ir Aktas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Komisija, dalyvaujant žemės sklypo savininkui ir pareiškėjo atstovams 2019 m. vasario 27 d. apžiūrėjo vietoje medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą žemės ūkio pasėliams (rapsų laukas, bendras 6,91 ha plotas, pažeidimas nustatytas 6,91 ha plote, sunaikinta 86,8 procentų arba 6,0 ha) (duomenys neskelbtini). Šios apžiūros metu buvo nustatyta, kad padaryta žala žemės ūkio pasėliams, t. y. stirnos, briedžiai ir elniai ištrypė ir nuskabė žieminių rapsų daigus; pažeidimai matomi visame plote; bendru sutarimu nuspręsta, kad sunaikinta 86,8 proc. pasėlių, kuriuos būtina atkurti. Ši apžiūra įforminta Medžiojamųjų gyvūnų padarytai žalai Rietavo savivaldybėje apskaičiuoti komisijos 2019 m. vasario 27 d. medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos apžiūros aktu Nr. 1 (toliau – ir Apžiūros aktas), kuriame nurodyta, kad rapsų laukas (žemės ūkio pasėliai) nebuvo saugomas jokiomis prevencinėmis priemonėmis. Medžioklės plotų naudotojo atstovas sutiko, jog žemės ūkio pasėliams žalą padarė stirnos, taurieji elniai, briedžiai. Komisijos 2019 m. vasario 28 d. medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos įvertinimo akte Nr. 1 padaryta žala įvertinta 876 Eur.

2.2. Žala žemės ūkio pasėliams padaryta 2019 m. vasario mėnesį, kada žalą padariusius kanopinius žvėris buvo draudžiama medžioti, todėl pareiškėjas vadovaujantis Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 1 punktu nėra atsakingas ir neturi pareigos šios žalos atlyginti. Šios aplinkybės Komisija nevertino.

2.3. Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala žemės sklypų savininkams, valdytojams ir naudotojams, kurių žemės ūkio pasėliams buvo padaryta žalos, atlyginama, jeigu žemės ūkio pasėlių savininkas augina pasėlius pagal agrotechninius reikalavimus ir vykdo pasėlių apsaugojimo nuo medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos priemones, patvirtintas Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams ir miškui apskaičiavimo metodikoje. Komisija nevertino aplinkybių, ar žemės ūkio pasėliai buvo auginami pagal agrotechninius reikalavimus ir, ar jų savininkas vykdė pasėlių apsaugojimo nuo medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos priemones.

2.4. Pareiškėjas nebuvo informuotas apie ginčo žemės sklype pasėtus žieminius rapsus, todėl nežinojo, kad juos būtina saugoti. Žemės sklypo (pasėlių) savininkas nebuvo pakankamai rūpestingas ir savo veiksmais prisidėjo ir faktiškai nulėmė žalos atsiradimą ir jos padidėjimą.

3. Atsakovas Komisija atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Komisija, dalyvaujant žemės sklypo savininkui S. S., MB „Rietavas“ atstovams, 2019 m. vasario 27 d. apžiūrėjo tauriųjų elnių, briedžių ir stirnų padarytą žalą (daigų nugraužimas, nuskabymas ir ištrypimas) žieminių rapsų lauke (duomenys neskelbtini) (sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Deklaruojamas žieminių rapsų lauko plotas – 6,91 ha. Nustatyta, kad visiškai sunaikintas 6,0 ha pasėlių plotas. Apžiūra įforminta 2019 m. vasario 27 d. Apžiūros aktu, kuris nėra nuginčytas. Įvertinus tai, kad žemės ūkio pasėliai buvo auginami pagal agrotechninius reikalavimus, atsižvelgiant į tai, kad šalys su faktu, jog žala buvo padaryta medžiojamųjų gyvūnų, sutiko, vadovaujantis Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, buvo apskaičiuota ir įvertinta laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala.

3.2. Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams, ūkiniams gyvūnams ir miškui apskaičiavimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 486/359 (toliau – ir Metodika), 12 punktas numato, kad žemės ūkio pasėlių savininkai, auginantys juos miško apsuptyje iki 3 ha sklype turi juos saugoti elektriniu piemeniu arba aptverti tvora, neleidžiančia kanopiniams žvėrims patekti į pasėlį. Nagrinėjamu atveju žemės ūkio pasėlių plotas – 6,91 ha, taigi žemės sklypo savininkas neprivalėjo vykdyti pasėlių apsaugos nuo medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos priemonių. Šalia žieminių rapsų lauko (duomenys neskelbtini), sklypo ir miško ribos įrengti du medžiotojų bokšteliai patvirtina, jog pareiškėjas negalėjo nežinoti, kad žemės sklypas yra apsėtas, ir turėjo žinoti, kad jį būtina saugoti. MB “Rietavas” užsiima laukinių gyvūnų medžiokle. Nurodomi Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Šiaulių valdybos Telšių aplinkos apsaugos inspekcijos pateikti duomenys: sumedžioti 3 briedžiai iš gautų 3 licencijų, 5 taurieji elniai iš gautų 8 licencijų, 20 stirnų iš gautos 21 licencijos, patvirtina, jog medžiotojai neįvykdė suplanuotų limitų. MB “Rietavas” užsiima nurodytų laukinių gyvūnų medžiokle, todėl yra atsakingas už jų daromą žalą.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Rietavo savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodė, kad Metodika nenustato žemės sklypų savininkams prievolės naudoti prevencinių priemonių, kurių plotas didesnis negu 3 ha, ir neįpareigoja Komisijos vertinti tokio pobūdžio aplinkybių. Pareiškėjas nepaminėjo, kad šalia sklypo ir miško ribos įrengti du medžiotojų bokšteliai. Tai yra medžiojimo vieta ir atstovai turėjo žinoti apie šių pasėlių buvimą.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. birželio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas pažymėjo, kad ginčas kilo dėl Komisijos 2019 m. vasario 28 d. medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos įvertinimo akto Nr. 1 dėl medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos miško supamiems žemės ūkio pasėliams žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kuri įvertinta 876 Eur, teisėtumo.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas MB „Rietavas“ yra medžioklės plotų vieneto, į kurį patenka ir ginčo žemės sklypas, naudotojas. Po to, kai trečiasis suinteresuotas asmuo S. S. 2019 m. vasario 22 d. kreipėsi į Medingėnų seniūniją dėl žemės ūkio pasėliams žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), padarytos žalos įvertinimo ir atlyginimo, Komisija, dalyvaujant S. S., MB „Rietavas“ atstovams R. G., P. L., 2019 m. vasario 27 d. surašė Apžiūros aktą, o 2019 m. vasario 28 d. – skundžiamą Aktą, kuriuo žemės ūkio pasėliams padaryta žala buvo įvertinta 876 Eur.

9. Teismas nurodė, kad laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos atlyginimo žemės sklypuose, miškuose, kuriuose nėra uždrausta medžioti, atvejus ir tvarką, taip pat atsakingų subjektų ratą, reglamentuoja Medžioklės įstatymo ketvirtasis skirsnis, o šiame įstatyme nustatytus su žalos atlyginimu susijusius klausimus, t. y. žalos, padarytos medžiojamųjų gyvūnų žemės, miško ir vandens telkinių sklypų savininkams, valdytojams ar naudotojams dėl žemės ūkio pasėlių, miško ir hidrotechnikos įrenginių pakenkimo, piniginės išraiškos apskaičiavimą bei pasėlių, miškų apsaugojimo nuo medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos priemones, kurias turi vykdyti žemės ūkio pasėlių, miškų savininkas, detalizuoja Metodika. Teismas vadovavosi Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, 18 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 18 straipsnio 5, 6 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, kad sprendimo dėl žalos atlyginimo turiniui taikytini ne tik Medžioklės įstatymo, bet ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimai, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. VAĮ 3 straipsnyje nurodyti viešojo administravimo principai, kuriais savo veikloje privalo vadovautis viešojo administravimo subjektai. Kaip vienas iš tokių principų nurodytas objektyvumo principas, kuris reiškia, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs.

10. Teismas pažymėjo, kad tokio pobūdžio byloje tiriamos viešojo administravimo procedūros specifika, o, be kita ko, ir teisinės pasekmės laukinės gyvūnijos išteklių naudotojams, naudotojams suponuoja ne tik teisę, bet ir pareigą veikti itin rūpestingai ir atidžiai, o tai reiškia, be kita ko, ir dalyvauti plotų apžiūrose, reikšti pastabas, teikti prašymus ir t. t. Kai laukinės gyvūnijos išteklių naudotojas nesiima visų būtinų priemonių įgyvendinti savo teisių viešojo administravimo procedūrų atlikimo metu, būtent jam tenka pareiga įrodyti, kad faktinių aplinkybių, nustatytų jų metu, nebuvo, jos buvo kitokios ir pan. Taigi įrodinėjimo pareigų paskirstymo taisyklės (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str. 1, 2 d.) lemia pareiškėjo pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimus ir paneigti ginčijamų individualių administracinių aktų pagrįstumą ir teisėtumą.

11. Teismas nurodė, kad pareiškėjas MB „Rietavas“ apskaičiuoto žalos paskaičiavimo neginčija, tačiau mano, jog nagrinėjamu atveju nebuvo įvertinta, ar nėra žalos atlyginimą šalinančių išimčių. Įvertinęs ginčijamo Akto turinį, teismas nustatė, kad jame yra nurodytas ginčo pasėlio bendras ir pakenktas plotai, pakenkimo procentas, intensyvumas, įvardinti žalą padarę medžiojamieji žvėrys, pažymėta, jog ginčo žemės ūkio pasėliai nebuvo saugomi jokiomis prevencinėmis priemonėmis, nurodyta, kokiu teisiniu pagrindu atliktas žalos paskaičiavimas bei nurodytas apskaičiuotos žemės ūkio pasėliams padarytos žalos dydis pinigine išraiška. Akto turinys patvirtina, jog ginčo žemės ūkio pasėlių apžiūros metu dalyvavo pareiškėjo atstovai, tačiau jokių pastabų nepateikė.

12. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad S. S. su prašymu dėl žalos įvertinimo ir atlyginimo į Medingėnų seniūniją kreipėsi 2019 m. vasario 22 d., tačiau tokį prašymą privalėjo pateikti dar 2018 m. spalio mėnesį, kada pastebėjo žemės ūkio pasėliams daromą žalą, nurodė, kad teisminio nagrinėjimo metu S. S. patvirtino, jog žemės ūkio pasėliams daromą žalą jis pastebėjo dar 2018 m. spalio mėnesį, tačiau dėl to, kad jos mastas buvo nežymus, į Medingėnų seniūniją dėl padarytos žalos įvertinimo ir jos dydžio nustatymo nesikreipė. Kadangi byloje nėra duomenų, jog 2018 m. spalio mėnesį ginčo žemės ūkio pasėliams buvo padaryta tokio pobūdžio ir dydžio žala, dėl kurios S. S. 2019 m. vasario 22 d. kreipėsi į Medingėnų seniūniją, teismas sprendė, kad nėra pagrindo vertinti, jog S. S. sąmoningai ir tyčia prisidėjo prie žalos padidėjimo bei akivaizdžiai uždelsė pranešti apie medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą.

13. Teismas pažymėjo, kad Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 8 dalis, nustatanti sąlygą žalos atlyginimui – jeigu žemės ūkio pasėlių savininkas vykdo pasėlių apsaugojimo nuo medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos priemones, įsakmiai nurodo, jog tokios apsaugos priemonės turi būti patvirtintos Metodikoje. Metodikoje imperatyviai įtvirtintas tik vienas reikalavimas pasėlių apsaugai, t. y. Metodikos 12 punkte nustatytas reikalavimas pasėlių, auginamų iki 3 ha žemės sklype, apsaugai, kuris ginčo atveju nėra taikytinas (ginčo atveju pasėlių plotas, kuriame nustatytas pakenkimas, viršija 3 ha ribą).

14. Teismas padarė išvadą, kad skundo argumentas, jog trečiasis suinteresuotas asmuo S. S. neinformavo pareiškėjo MB „Rietavas“ apie žemės ūkio pasėlių buvimą ginčo žemės sklype, neturi esminės reikšmės nagrinėjamai bylai, nes ginčo teisinius santykius reguliuojančiuose teisės aktuose nėra įtvirtinta tokio pobūdžio pareiga žemės, miško ir vandens telkinių sklypų savininkams, valdytojams ir naudotojams.

15. Teismas akcentavo, kad, nors Akte nėra nurodyta jo apskundimo tvarka, nagrinėjamu atveju matyti, jog paminėta aplinkybė nesutrukdė pareiškėjui ABTĮ nustatyta tvarka Komisijos sprendimą apskųsti teismui.

16. Teismas, nesant pagrindo konstatuoti, kad Aktas neatitinka VAĮ ir Metodikos II dalyje „Žemės ūkio pasėliams padarytos žalos dydžiui apskaičiavimas“ bei Metodikos 1 priede keliamų reikalavimų, pareiškėjo skundo netenkino. Tuo pačiu teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neįgijo teisės į išlaidų atlyginimą, todėl jo prašymo iš Komisijos priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkino (ABTĮ 40 str. 1 d.).

III. 17. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. birželio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino ginčo santykius reguliuojančias teisės normas, nukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos tokios kategorijos bylose, pažeidė įrodinėjimą reguliuojančias proceso teisės normas, neteisingai vertino byloje esančius įrodymus ir padarė neteisingas išvadas dėl ginčo.

17.2. Žemės, miško ir vandens telkinių sklypų savininkai, siekdami pasinaudoti įstatymų jiems garantuojama teise gauti medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos atlyginimą, privalo veikti aktyviai, tačiau S. S. delsė kreiptis į seniūniją dėl padarytos žalos atlyginimo. Žemės, miško ir vandens telkinių sklypų, kuriuose nėra uždrausta medžioti, savininkai, valdytojai ir naudotojai apie laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą nedelsdami privalo pranešti atitinkamai seniūnijai, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo žalos pastebėjimo išsiųsdami rašytinį prašymą dėl žalos įvertinimo ir atlyginimo; seniūnijos seniūnas, gavęs pranešimą apie padarytą žalą, privalo tą pačią dieną pranešti medžioklės plotų naudotojui ir per 7 dienas organizuoti žalos įvertinimą, išskyrus atvejus, kai dėl žalos pobūdžio jos dydį įmanoma nustatyti tik praėjus daugiau negu 7 dienoms. Taigi Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 5 dalis įtvirtina žemės, miško ir vandens telkinių sklypų, kuriuose nėra uždrausta medžioti, savininkų, valdytojų ir naudotojų pareigą nedelsiant (ne vėliau kaip per 3 darbo dienas) po laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos pastebėjimo pranešti apie ją seniūnijai. LVAT yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas nurodytoje nuostatoje pabrėžė žalos pastebėjimo ir pranešimo apie tokį pastebėjimą momentą, įsakmiai nurodydamas, jog prašymas atitinkamam seniūnui paduodamas nedelsiant, ir maksimalų žalos įvertinimo terminą, tuo siekdamas užtikrinti žalos nustatymo procedūros operatyvumą, tikslios žalos nustatymą, o taip pat nutraukti tolesnį žalos plitimą. Kitaip tariant, nurodytas 3 darbo dienų terminas nėra nereikšmingas, jis susijęs su įstatymų leidėjo įtvirtintomis garantijomis, siekiant tinkamai nustatyti žalos atsiradimo faktą ir apskaičiuoti padarytą žalą (LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-2041/2012). Byloje paties S. S. paaiškinimais nustatyta, jog jis pats nuo 2018 m. spalio mėnesio matė, jog kanopiniai žvėrys daro žalą jo pasėliams, tačiau jokių priemonių nesiėmė, taip pat delsė kreiptis į seniūniją dėl žalos apskaičiavimo. S. S. į seniūniją kreipėsi tik 2019 m. vasario 22 d., t. y. po pusmečio.

17.3. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.253 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos. Nukentėjusio asmens veiksmai – veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai (CK 6.253 str. 5 d.). Įvertinus šioje byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes, žalos atsiradimą kitu laikotarpiu, akivaizdu, jog S. S., kaip pasėlių savininko, veiksmai prisidėjo prie nustatytos žalos padidėjimo. Ši išvada daroma atsižvelgus į tai, kad, kaip teigia pats trečiasis suinteresuotas asmuo, jau 2018 m. spalio mėnesį jis pastebėjo, jog pasėlius žaloja kanopiniai gyvūnai, todėl jis suprato arba turėjo suprasti, jog tik ėmusis tam tikrų veiksmų, kurių jis iš pradžių ir ėmėsi (baidė kanopinius gyvūnus), gali būti išvengta žalos ir užkirstas kelias jai padidėti. Tuo pačiu trečiasis suinteresuotas asmuo nagrinėjamu atveju nebuvo pakankamai rūpestingas pasėlių savininkas, nes, kaip jis pats nurodė teisme, jis nesiėmė jokių veiksmų, kad žala nepadidėtų. Šie nukentėjusio asmens veiksmai (neveikimas) vertintini kaip esminė aplinkybė sprendžiant dėl žalos atlyginimo dydžio, nes jie prisidėjo prie nustatytos žalos, kuri buvo apskaičiuota Aktu, padidėjimo.

17.4. Byloje nustatyta, jog trečiojo suinteresuoto asmens pasėliams (2019 m. vasario 22 d.) žalą padarė – medžiojamieji gyvūnai, t. y. kanopiniai žvėrys (nurodyti Akte), kuriuos medžioti tuo laikotarpiu buvo draudžiama. Nurodyta aplinkybė yra reikšminga sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, tačiau dėl kurios reikšmės ir įtakos pirmosios instancijos teismas niekaip nepasisakė, taigi ši aplinkybė nebuvo teismo įvertinta. Kadangi žalos padarymo laikotarpiu (S. S. nurodyta žalos padarymo data) žalą padariusius medžiojamuosius kanopinius gyvūnus buvo draudžiama medžioti, todėl tokia aplinkybė reiškia, jog pareiškėjas turi būti atleistas nuo prievolės atlyginti žalą, nes žalą pasėliams padariusių gyvūnų tuo laikotarpiu nebuvo galima medžioti.

17.5. Byloje nustatyta ir tai, jog apie užsėtus pasėlius ir nuo 2018 m. spalio mėnesio kanopinių medžiojamųjų gyvūnų pasėliams daromą žalą S. S. pareiškėjo neinformavo, neprašė saugoti ir išsaugoti pasėlius, neprašė imtis kokių nors priemonių žalai sumažinti arba šiai užkirsti. Byloje nustatyta ir tai, jog pats S. S. nesiėmė jokių prevencinių ar pasėlių išsaugojimo priemonių, nors atidus ir rūpestingas žmogus tai turėjo padaryti. Nurodyti S. S. veiksmai (neveikimas), t. y. absoliučiai nedarymo nieko, tikslu išsaugoti pasėlius nulėmė žalą. Minėtas aplinkybes teismas turėjo tinkamai įvertinti ir pasisakyti dėl jų reikšmės šiai bylai.

18. Atsakovas Komisija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

19. Atsakovas nurodo, kad žemės sklypo savininkas S. S., vadovaudamasis Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 5 dalies nuostatomis, pastebėjęs medžiojamųjų gyvūnų sunaikintą rapsų lauką, 2019 m. vasario 22 d. raštu kreipėsi į Rietavo savivaldybės administracijos Medingėnų seniūniją dėl medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos įvertinimo. Rašte nurodė, kad žalą pastebėjo 2019 m. vasario 21 d. Įstatymo nustatyta tvarka savininkas privalo pranešti atitinkamai seniūnijai, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo žalos pastebėjimo.

Tą pačią dieną (2019 m. vasario 22 d.) telefonu medžioklės plotų naudotojas (būrelio vadovas R. G.) buvo informuotas apie susidariusią situaciją. Įvertinusi, kad žemės ūkio pasėliai buvo auginami pagal agrotechninius reikalavimus, ir atsižvelgiant į aplinkybes, kad medžiojamųjų gyvūnų žala buvo padaryta ir visos šalys su šiuo faktu sutiko, Komisija, vadovaudamasi Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, apskaičiavo laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą. Medžiojamiesiems gyvūnams, kurie padarė žalą, medžioti taikomi tam tikri apribojimai nustatant terminus, išduodant licencijas ir leidžiant medžioti tik atskirus rūšies atstovus.

Tai nesudaro pagrindo tauriųjų elnių, briedžių ir stirnų priskirti prie medžiojamųjų gyvūnų, kuriuos medžioti uždrausta ištisus metus. Atsižvelgus į paminėtas aplinkybes, Medžiotojų būrelis privalo atlyginti šių gyvūnų žieminiams rapsams padarytą žalą. Metodikos 12 punktas numato, kad žemės ūkio pasėlių savininkai, auginantys juos miško apsuptyje iki 3 ha sklype, turi juos saugoti elektriniu piemeniu arba aptverti tvora, neleidžiančia kanopiniams žvėrims patekti į pasėlį. Šiuo atveju žemės ūkio pasėlių plotas – 6,91 ha, todėl, vadovaudamasis šiuo punktu, sklypo savininkas neprivalėjo vykdyti pasėlių apsaugojimo nuo medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos priemonių.

Metodika nenustato žemės sklypų savininkams prievolės naudoti prevencinių priemonių, kurių plotas didesnis negu 3 ha, ir neįpareigoja Komisijos vertinti tokio pobūdžio aplinkybių. MB „Rietavas“ užsiima šių gyvūnų medžiokle. Tai patvirtina Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Šiaulių valdybos Telšių aplinkos apsaugos inspekcijos pateikti duomenys: sumedžioti 3 briedžiai (iš gautų 3 licencijų), 5 taurieji elniai (iš gautų 8 licencijų), 20 stirnų (iš gautos 21 licencijos). Atsižvelgiant į šiuos duomenis, medžiotojai neįvykdė suplanuotų limitų.

Pateikti skaičiai patvirtina, kad MB „Rietavas“ užsiima šių gyvūnų medžiokle, vadinasi, pagal įstatymus yra atsakingas už jų daromą žalą.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo S. S. atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir iš MB „Rietavas“ priteisti 300 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir išsamiai išnagrinėjo bylą, tinkamai aiškino ir taikė tiek Medžioklės įstatymo, tiek Metodikos nuostatas, pasisakė ir įvertino visus be išimties apelianto skunde nurodytus argumentus bei juos pagrįstai atmetė. Nors apeliantas apeliacinį skundą grindžia trečiojo suinteresuoto asmens kalte, draudimu medžioti žalą padariusius gyvūnus, tačiau dėl visų šių argumentų yra pasisakęs pirmosios instancijos teismas ir keisti teismo išvadų remiantis subjektyviais ir niekuo nepagrįstais apelianto samprotavimais nėra teisinio pagrindo. Kaip bylos nagrinėjimo metu nurodė S. S., 2018 m. spalio mėnesį jo pasėliams padaryta žala buvo nedidelė ir jis į seniūniją dėl žalos atlyginimo nesikreipė. Tokios S. S. nurodytos aplinkybės byloje nebuvo paneigtos ir jokių duomenų, kad jau 2018 m. spalio mėn. buvo padaryta tokio pobūdžio ir dydžio žala, dėl kurios S. S. oficialiai kreipėsi į seniūniją 2019 m. vasario 22 d., nėra. Apeliantas byloje nėra pateikęs įrodymų, kad S. S. auginamiems rapsų pasėliams jau 2018 m. spalio mėn. buvo kilusi tokia žala, kokia ji nurodyta jo 2019 m. vasario 22 d. prašyme seniūnui. Be to, byloje nebuvo nustatyta ir apeliantas to neįrodė bei nebuvo jokių duomenų ar pagrindo manyti, kad S. S. sąmoningai ar tyčia, nesikreipdamas į seniūniją, didino žalą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nėra pagrindo vertinti, jog Apžiūros aktu nustatyti rapsų pasėlio pakenkimai buvo padaryti dar 2018 m. spalio mėn. ir kad S. S. akivaizdžiai uždelsė pranešti apie medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą. Net vertinant, jog tam tikro dydžio žala rapsų pasėliams jau buvo atsiradusi iki pateikiant 2019 m. vasario 22 d. prašymą, apeliantas šiuo atveju turėjo įrodyti, kad 3 darbo dienų termino nesilaikymas buvo esminis pažeidimas, lėmęs neteisingo Komisijos sprendimo priėmimą, t. y. kad termino praleidimas lėmė, jog sprendimu buvo neteisingai apskaičiuota padaryta žala rapsų pasėliams. Tačiau apeliantas nagrinėjamoje byloje argumentų ir įrodymų, pagrindžiančių žalos apskaičiavimo neteisingumą dėl praleisto termino, nepateikė.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad nagrinėjamos bylos kontekste nėra jokio pagrindo manyti, kad kokie nors S. S. tyčiniai veiksmai ar neveikimas būtų prisidėjęs prie žalos atsiradimo ar žalos padidėjimo, dėl ko būtų galima taikyti Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies išimtį dėl medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos atlyginimo tvarkos. Joks teisės aktas ar Metodikoje nurodytos galimos prevencinės priemonės neįpareigoja S. S. nei atlikti kokius nors veiksmus, nei imtis tam tikrų prevencinių priemonių įrengiant papildomas laukinių gyvūnų patekimą į lauką apribojančias užtvaras ar informuojant medžioklės plotų naudotoją apie laukinių žvėrių daromą žalą, tam, kad prevencinių priemonių imtųsi medžiotojų būrelis. Kaip teisingai pažymėjo teismas, Metodikos 12 punkte yra nustatytas tik vienas reikalavimas, pasėlių, auginamų iki 3 ha žemės sklype, apsaugai, kuri nagrinėjamu atveju nėra taikytina, nes ginčo atveju pasėlių plotas viršijo 3 ha. Nesant įstatyme nustatytos pareigos, negalima teigti, kad buvo S. S. kokie nors neteisėti veiksmai ar kaltė. Taip pat Metodikoje ar kituose teisės aktuose nėra numatyta pareigos žemės sklypų savininkams informuoti medžioklės plotų naudotojus apie pasėtus pasėlius, ar matant, jog yra padaryta žala, prašyti imtis prevencinių priemonių. Kita vertus, šalia ginčo žemės sklypo, šalia miško ribos yra įrengti du medžiotojų bokšteliai, kas reiškia, jog apeliantui duomenys apie pasėtus pasėlius bei apie tai, kad 2018 m. spalio mėn. galėjo būti padaryta nedidelė žala, turėjo būti žinomi. Tai dar kartą patvirtina, kad žalos atsiradimui didžiausią įtaką turėjo būtent apelianto neveikimas.

23. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, iš Apžiūros akto matyti, kad žalą S. S. pasėliams padarė stirnos, briedžiai ir elniai. Pagal Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258, 15.2 punktą, žalą padariusių laukinių gyvūnų medžioklė nuo 2019 m. vasario 1 d. buvo uždrausta, tačiau tam, kad apeliantui neatsirastų pareiga atlyginti žalos, šių gyvūnų medžioklė turėtų būti draudžiama ištisus metus. Nagrinėjamu atveju stirnų, briedžių ir elnių nėra draudžiami medžioti ištisus metus, todėl apeliantas turi realią galimybę reguliuoti šių gyvūnų išteklius ir nagrinėjamos bylos kontekste teisinės reikšmės tai, kad šie gyvūnai žalos nustatymo metu nebuvo medžiojami, neturi. Tai, kad teismas kitaip vertino apelianto pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reguliuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Komisijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išsiaiškino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86–87 straipsnių reikalavimus. Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto priteistinos S. S. patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Byloje ginčas kilo dėl Rietavo savivaldybės administracijos Medžiojamųjų gyvūnų padarytai žalai Rietavo savivaldybėje apskaičiuoti komisijos 2019 m. vasario 28 d. medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos įvertinimo akto Nr. 1, kuriuo pareiškėjas Rietavo miesto medžiotojų būrelis „Rietavas“ įpareigotas sumokėti 876 Eur trečiajam suinteresuotam asmeniui S. S. už laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą žieminių rapsų pasėliams atlyginti, teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies, 18 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 18 straipsnio 5, 6, 8 dalių, Metodikos 12 punkto, VAĮ 3, 8 straipsnių nuostatas, LVAT praktiką, pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad ginčijamas Komisijos Aktas yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su pirmosios instancijos teismo ginčo santykius reguliuojančių teisės normų taikymu ir aiškinimu, atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis.

26. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad, patikrinus bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, tinkamai vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis, nagrinėdamas pareiškėjo nurodytus argumentus, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjo skundo nepagrįstumą patvirtinančius motyvus. Pareiškėjas nepateikė argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių ir išsamių argumentų nebekartoja ir detaliau pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamų aspektų.

27. Pareiškėjas nurodo, kad S. S. žemės ūkio pasėliams daromą žalą pastebėjęs dar 2018 m. spalio mėnesį, tačiau pagal Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 5 dalį delsė kreiptis į seniūniją dėl medžiojamųjų gyvūnų padarytos atlyginimo.

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad S. S. nurodytos aplinkybės byloje, jog 2018 m. spalio mėnesį jo pasėliams padaryta žala buvo nedidelė ir jis į seniūniją dėl žalos atlyginimo nesikreipė, yra nepaneigtos ir byloje nėra duomenų, jog 2018 m. spalio mėnesį ginčo žemės ūkio pasėliams buvo padaryta tokio pobūdžio ir dydžio žala, dėl kurios S. S. 2019 m. vasario 22 d. kreipėsi į Medingėnų seniūniją, taip pat nėra pagrindo konstatuoti, jog S. S. tyčia, nesikreipdamas į seniūniją, prisidėjo prie žalos padidėjimo. Pareiškėjas nepagrindė įrodymais teiginio, kad trečiasis suinteresuotas asmuo sąmoningai ir tyčia didino žalą. Pabrėžtina, kad net vertinant, jog tam tikro dydžio žala rapsų pasėliams jau buvo atsiradusi iki pateikiant 2019 m. vasario 22 d. prašymą dėl žalos įvertinimo ir atlyginimo, pareiškėjas šiuo atveju turėjo įrodyti, kad 3 darbo dienų termino nesilaikymas buvo esminis pažeidimas, lėmęs neteisingo Komisijos Akto priėmimą, t. y. kad termino praleidimas lėmė, jog Aktu buvo neteisingai apskaičiuota padaryta žala rapsų pasėliams. Tačiau pareiškėjas nagrinėjamoje byloje argumentų ir įrodymų, pagrindžiančių žalos apskaičiavimo neteisingumą dėl praleisto termino, nepateikė.

29. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad S. S. nesiėmė jokių prevencinių ar pasėlių išsaugojimo priemonių, nors atidus ir rūpestingas žmogus tai turėjo padaryti, yra nepagrįsti. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, Metodikoje imperatyviai įtvirtintas tik vienas reikalavimas pasėlių apsaugai, t. y. Metodikos 12 punkte nustatytas reikalavimas pasėlių, auginamų iki 3 ha žemės sklype, apsaugai, kuris tikrinamu atveju nėra taikytinas, nes ginčo atveju pasėlių plotas, kuriame nustatytas pakenkimas, viršija 3 ha ribą.

30. Vadovaujantis Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 1 punktu, laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą <...> medžioklės plotų naudotojas privalo atlyginti, kai žalos žemės ūkio pasėliams ar hidrotechnikos įrenginiams padaro kanopiniai žvėrys ar bebrai, jeigu juos medžioti nėra uždrausta ištisus metus. Tikrinamu atveju tauriųjų elnių, briedžių ir stirnų nėra uždrausta medžioti ištisus metus, todėl Medžiotojų būrelis privalo atlyginti šių gyvūnų žieminiams rapsams padarytą žalą.

31. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, dėl neinformavimo pareiškėjo apie žemės ūkio pasėlių buvimą ginčo žemės sklype, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams ir papildomai jų nekartoja. Byloje neįrodyta, kad žala atsirado dėl nukentėjusio asmens tyčios ir kitų Civilinio kodekso 6.253 straipsnyje nurodytų veiksmų, todėl laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą rapsų pasėliams turi atlyginti pareiškėjas (Medžioklės įstatymo 18 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina (ABTĮ 142 str. 3 d.). Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, jog ginčijamas Aktas atitinka Viešojo administravimo įstatymo individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus.

33. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išsiaiškino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

34. Trečiasis suinteresuotas asmuo S. S. atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą pateikė prašymą priteisti iš pareiškėjo apeliacinės instancijos teisme patirtas 300 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Išlaidas grindžia išrašu iš sutarties dėl teisinės pagalbos, 2019 m. rugpjūčio 1 d. sąskaita už teisinę pagalbą Nr. 190801/25, kad S. S. advokatui Romanui Lupeikai už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 300 Eur, 2019 m. rugpjūčio 1 d. detalizuota pažyma.

35. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas (ABTĮ 40 str. 3 d.). Kadangi šia nutartimi pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o būtent to trečiasis suinteresuotas asmuo ir prašė atsiliepime į apeliacinį skundą, pripažintina, kad ši nutartis priimta trečiojo suinteresuoto asmens naudai, dėl to S. S. turi teisę į patirtų išlaidų atlyginimą.

36. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

37. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Šių Rekomendacijų 8.11 punkte numatyta, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis koeficientais yra 1,3. Atsižvelgiant į Lietuvos statistikos departamento skelbiamą užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydį, kuris 2019 m. I ketvirtį (už atsiliepimą į apeliacinį skundą apmokėta 2019 m. rugpjūčio mėn.) sudarė 1 262,7 Eur, darytina išvada kad trečiojo suinteresuoto asmens prašoma priteisti 300 Eur suma neviršija maksimalaus galimo priteisti užmokesčio dydžio – 1 641,51 Eur (1 262,7 Eur x 1,3).

38. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiojo suinteresuoto asmens atstovo rengto procesinio dokumento turinį, pateiktus įrodymus dėl byloje patirtų išlaidų, taip pat atsižvelgiant į Rekomendacijose įtvirtintus principus, darytina išvada, kad trečiojo suinteresuoto asmens naudai iš pareiškėjo MB „Rietavas“ priteisiama 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Rietavo miesto medžiotojų būrelio „Rietavas“ apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Trečiajam suinteresuotam asmeniui S. S. iš pareiškėjo Rietavo miesto medžiotojų būrelio „Rietavas“ priteisti 300 Eur (tris šimtus eurų) atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė