AS-556-500-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS556-500/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01490-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. rugsėjo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo BUAB „ADAGRUS“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo BUAB „ADAGRUS“ skundą dėl aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas BUAB „ADAGRUS“ (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašė: 1) panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2012 m. balandžio 17 d. aktą Nr. KPD-RM-1771; 2) panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2012 m. balandžio 17 d. aktą Nr. KPD-RM-1772; 3) panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2012 m. balandžio 17 d. aktą Nr. KPD-RM-1773; 4) panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2012 m. balandžio 17 d. aktą Nr. KPD-RM-1774; 5) įpareigoti Kultūros paveldo departamentą išregistruoti Pirmojo pasaulinio karo Palemono - Narėpų gynybinių įtvirtinimo linijos prie Kauno tvirtovės pirmąją slėptuvę (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)); Pirmojo pasaulinio karo Palemono - Narėpų gynybinių įtvirtinimų linijos prie Kauno tvirtovės antrąją slėptuvę (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)), Pirmojo pasaulinio karo Palemono - Narėpų gynybinių įtvirtinimų linijos prie Kauno tvirtovės trečiąją slėptuvę (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)) ir Pirmojo pasaulinio karo Palemono - Narėpų gynybinių įtvirtinimų linijos prie Kauno tvirtovės šaudymo lizdą (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)) iš Kultūros vertybių registro.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 1 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 2 d. 2 p.). Teismas nutarė nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais ir žyminį mokestį grąžinti pareiškėjui. Teismas išaiškino, kad skundas dėl aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus gali būti paduotas bankroto bylą nagrinėjančiam teismui.

Teismas konstatavo, jog iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad ginčas atitinka ginčo, ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme nagrinėtino administraciniame teisme, sampratą ir požymius, tačiau, bendrovei iškėlus bankroto bylą, nagrinėjamo ginčo teismingumą lemia bankroto instituto paskirtis ir bankroto proceso specifika. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 15 straipsnio 2 dalį visos civilinės bylos, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų ir su darbo santykiais susiję reikalavimai, perduodamos bankroto bylą iškėlusiam teismui. Atitinkamų bylų perdavimą nagrinėti bankroto bylą iškėlusiam teismui nulemia įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, ypatinga – skolininko – teisinė padėtis kitos proceso šalies atžvilgiu (2006 m. spalio 27 d. specialios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos teismo ir administracinio teismo spręsti nutartis). Teismas pažymėjo, kad BUAB „ADAGRUS“ prašo panaikinti aktus, kurių priėmimas turi įtakos bendrovei priklausančio žemės sklypo vertei ir yra susijęs su bendrovės turtiniais interesais. Nors Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas nereglamentuoja ginčų teismingumo, kuomet bankrutuojanti įmonė reiškia reikalavimus dėl administracinių aktų, tačiau sisteminė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 3 dalies 10 punkto, 15 straipsnio 2 dalies, 26 straipsnio 4 dalies nuostatų ir bankroto instituto tikslų analizė patvirtina, kad tokie reikalavimai, teismo vertinimu, turėtų būti nagrinėjami bankroto bylą nagrinėjančiame bendrosios kompetencijos teisme.

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ginčas atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme nagrinėtino administraciniame teisme sampratą ir požymius.

2. Teismingumą nustato ne teisinio instituto paskirtis ar specifika, bet teismo procesą reglamentuojančios teisės normos.

3. Nei Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 3 dalies 10 punkto, 26 straipsnio 4 dalies nuostatos, kuriomis remiasi teismas, nei jokia šių straipsnių analizė negali patvirtinti, kad pareiškėjo skundas dėl administracinių aktų panaikinimo yra nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme, kadangi nurodyti straipsniai reglamentuoja kreditorių reikalavimų tvirtinimą, įmonės administratoriaus veiklą ir bankroto bylos iškėlimą teisme, o ne skundų, kuriais bankrutuojanti įmonė skundžia administracinius aktus, teismingumą. Kad pareiškėjui yra vykdoma bankroto procedūra, aptariamos bylos rūšinio teismingumo nekeičia, nes ši byla nėra tokio pobūdžio byla, kuri pagal įmonių bankrotą reglamentuojančias teisės normas turėtų būti perduota bankroto bylą nagrinėjančiam teismui.

4. Šiuo konkrečiu atveju nėra ginčas susijęs su pareiškėjo turtiniais reikalavimais, todėl ginčas teismingas administraciniam teismui. Skundo dalykas yra administraciniai aktai, kuriuos priėmė valstybinio administravimo subjektas, ir nėra kylantis iš privatinių teisinių santykių, todėl skundas yra teismingas administraciniam teismui. Be to, Civilinio proceso kodekso 166 straipsnio 2 dalies nurodo, jog Civilinio proceso kodekso 163 straipsnio 5 punkte numatytais atvejais sustabdyta byla perduodama bankroto bylą iškėlusiam teismui, o šis ją atnaujina ir prideda prie bankroto bylos, o 163 straipsnio 5 dalis nurodo, jog teismas privalo sustabdyti bylą kai iki nutarties skirti nagrinėti bylą, kurioje atsakovui pareikšti turtiniai reikalavimai, teismo posėdyje priėmimo paaiškėja, kad jam iškelta bankroto byla. Šiuo aktualiu atveju faktinė situacija neatitinka Civilinio proceso kodeksu reglamentuojamo bylos perdavimo bankroto bylą nagrinėjančiam teismui atvejo, o ginčas iš esmės nekyla iš bankroto ar net - privatinių teisinių santykių.

5. Pagal ABTĮ 20 straipsnio 3 dalį, administracinių teismų praktiką taikant įstatymus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Pagal ABTĮ 21 straipsnį, specialioji teisėjų kolegija ginčam dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti sprendžia tik konkrečių bylų, dėl kurių į šią kolegiją yra kreipiamasi, rūšinio teismingumo klausimus ir ji teismų praktikos neformuoja. Todėl, nagrinėjant šioje byloje pareiškėjo paduotą atskirąjį skundą, pirmosios instancijos teismo nurodytos specialiosios teisėjų kolegijos nutartys nėra reikšmingos. Tokia praktika yra suformuota Lietuvos vyliausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS442 - 517/2010.

6. Šioje byloje kita bylos šalis su pareiškėju nėra privačiame bankroto procedūros santykyje, pareiškėjas atsakovui nėra skolininkas, todėl teismo teiginys, kad atitinkamų bylų perdavimą nagrinėti bankroto bylą iškėlusiam teismui nulemia įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, ypatinga – skolininko – teisinė padėtis kitos proceso šalies atžvilgiu, yra teisiškai nepagrįstas. Pareiškėjo skundas visa apimtimi atitinka reikalavimus byloms, priskiriamoms administracinių teismų kompetencijai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas.

Pareiškėjas nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartimi, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktų dėl bendrovei nuosavybės teise priklausančių objektų įrašymo į Kultūros vertybių registrą panaikinimo Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį vadovavosi Įmonių bankroto įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi, kuri numato, kad visos teismuose esančios civilinės bylos, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų ir su darbo santykiais susiję reikalavimai, proceso įstatymo nustatytais atvejais perduodamos bankroto bylą iškėlusiam teismui.

Vadovaujantis aukščiau išdėstytu teisiniu reglamentavimu, kaip matyti, viena iš sąlygų perduoti bylą bankroto bylą iškėlusiam teismui yra byloje pareikštų reikalavimų teisinis pobūdis, t. y. joje turi būti pareikšti turtiniai reikalavimai.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentu, jog šiuo atveju ginčas nėra susijęs su pareiškėjo turtiniais reikalavimais, todėl ginčas teismingas administraciniam teismui.

Pirmosios instancijos teismo nurodytoje specialiosios teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 27 d. nutartyje buvo sprendžiamas bylos, susijusios su mokesčių teisiniais santykiais, kuomet įmonei (skolininkui) yra iškelta bankroto byla, rūšinio teismingumo klausimas. Specialiosios teisėjų kolegijos nutartyje buvo konstatuota, kad pagal ginčo esmę kreditoriumi yra ne pareiškėjas, o būtent mokesčių administratorius, kurio, kaip viešojo administravimo subjekto, veikiančio jam teisės aktais pavestoje viešojo administravimo srityje, nurodymą sumokėti atitinkamus mokesčius pareiškėjas ginčija teisės aktų nustatyta tvarka. Tai, kad pareiškėjas apskundė teismui minėtus sprendimus, nepakeitė jo, kaip skolininko padėties, mokesčių administratoriaus atžvilgiu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo remtis aukščiau paminėta nutartimi, kadangi šioje byloje, skirtingai nei nurodytoje specialiosios teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 27 d. nutartyje, pareiškėjas nėra skolininkas atsakovo atžvilgiu.

Taigi pirmosios instancijos teismo pateikta teisinė argumentacija nelaikytina pakankama padaryti išvadą, kad pareiškėjo reikalavimai dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktų panaikinimo turi būti nagrinėjami bankroto bylą nagrinėjančiame bendrosios kompetencijos teisme.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir skundo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo BUAB „ADAGRUS“ atskirąjį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartį panaikinti ir skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius