2018-05-29 Nr. AB-10613-3-61-3-03103-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-920-858/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03103-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. J. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja A. J. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT prie ŽŪM, Tarnyba) 2016 m. gegužės 27d. sprendimą Nr. 49S-366-(14.49.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei A. J.“ (toliau – ir 2016 m. gegužės 27 d. sprendimas); 2) panaikinti NŽT prie ŽŪM 2015 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 49SF-416-(14.49.104.) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“; 3) panaikinti NŽT prie ŽŪM 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 1SS-1171-(7.5.) „Dėl skundo išnagrinėjimo“; 4) įpareigoti NŽT prie ŽŪM Vilniaus miesto skyriaus vedėją įrašyti pareiškėją į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, pagal pirminio prašymo padavimo datą – 1992 m. sausio 29 d.

2. Pareiškėja nurodė, kad 1992 m. gruodžio 29 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko M. Š. (M. Š.) iki 1940 metų nacionalizacijos turėtą 0,0910 ha ploto žemę buvusioje (duomenys neskelbtini). Minėtame prašyme nurodė, jog pageidauja, kad žemė būtų grąžinta natūra ir ekvivalentine natūra. Tačiau NŽT prie ŽŪM Vilniaus miesto skyrius, atsižvelgęs į tai, kad buvusio savininko M. Š. iki nacionalizacijos turėtas žemės sklypas (duomenys neskelbtini) priskirtas valstybės išperkamai ir natūra negrąžintinai žemei bei į tai, kad pareiškėja iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) nepareiškė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo ir valios gauti naują žemės sklypą individualiai statybai bei lygiaverčio žemės sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn kitoje vietoje (kaimo vietovėje), už neatkurtą 0,0910 ha žemės plotą nutarė atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais. Ji su ketinamu priimti sprendimu nesutiko ir savo nesutikimą išdėstė 2016 m. balandžio 25 d. ant sprendimo projekto, kuriame pažymėjo, kad pageidauja lygiaverčio sklypo individualaus namo statybai, tačiau skundžiamu 2016 m. gegužės 27 d. sprendimu nuosavybės teisės atkurtos atlyginant pinigais.

3. Nesutikimą su sprendimu atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais pareiškėja grindžia Atkūrimo įstatymo 5 straipsniu, kuris nustato nuosavybės teisių atkūrimo būdus ir sąlygas. Teigė, jog tik įvykdžius Atkūrimo įstatymo 5 straipsnyje nustatytus atkūrimo būdus, taikomi Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje nustatyti kompensavimo būdai, t. y. atitinkamai perduodami nuosavybėn lygiaverčiai žemės, miško sklypai kaimo vietovėje ar atitinkamai kompensuojama vertybiniais popieriais, pinigais ir t. t. Nurodė, kad prašymą atkurti nuosavybės teises pateikė iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino, todėl šiuo atveju turėjo būti taikomi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnyje nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo būdai, o atsakovas neturėjo teisės priimti 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo ir privalėjo atsižvelgti į jos valią dėl įrašymo į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę.

4. Pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 920 „Dėl naujų žemės sklypų dydžių miestuose patvirtinimo“ nauji žemės sklypai individualiai statybai Vilniaus mieste formuojami nuo 0,04 iki 0,12 ha dydžio. Atsižvelgiant į tai, ji turi galimybę Vilniuje gauti naują žemės sklypą individualiai statybai iki 0,12 ha. Atsakovas privalėjo visą negrąžintą 0,0910 ha žemės plotą rezervuoti naujam žemės sklypui gauti ir negalėjo priimti vienašališko sprendimo išmokėti kompensaciją pinigais.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2012 m. sausio 27 d. rašte Nr. A51-5472-(2.14.12-MP8) konstatavo, kad žemė pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį, yra valstybės išperkama ir natūra negrąžinama bei atkūrimas galėtų būti sprendžiamas kitais Atkūrimo įstatyme nustatytais būdais. Atsižvelgusi į tai, ji 2012 m. vasario 14 d. pateikė prašymą perduoti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypą individualiai statybai ir kuo greičiau užregistruoti į laukiančiųjų eilę, tačiau NŽT prie ŽŪM Vilniaus miesto skyrius 2012 m. kovo 30 d. raštu Nr. 49SF- (14.49.104)-564 informavo, kad šiuo metu negali vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų, susijusių su naujų žemės sklypų individualiai statybai eilės tvarkymu, naujų žemės sklypų individualiai statybai siūlymo bei suteikimo dėl to, kad pagal Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartį Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ypatingų nusikaltimų tyrimo ir veiklos organizavimo skyrius atliko 44-ių nuosavybės teisių atkūrimo bylų ir kitų teismo nutartyje nurodytų dokumentų poėmį, todėl ji į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, bus įrašyta, kai bus baigtas ikiteisminis tyrimas.

Nepaisant to, NŽT prie ŽŪM Vilniaus miesto skyrius neinformavo apie ikiteisminio tyrimo baigimą bei neinformavo, kodėl netenkino jos prašymo. Negavusi jokio atsakymo, 2015 m. sausio 14 d. pakartotinai pateikė prašymą gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypą individualiai statybai Vilniuje, tačiau NŽT prie ŽŪM Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. vasario 27 d. raštu Nr. 49SF-416-(14.49.10.) ji buvo informuota, kad atsisakoma ją įrašyti į eilę gauti naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste. Nesutikdama su šiuo atsakymu, kreipėsi į NŽT prie ŽŪM, kuri 2015 m. gegužės 18 d. raštu Nr. 1SS-1171-(7.5.) informavo, kad jos skundas netenkinamas.

Pareiškėjos nuomone, toks sprendimas yra nepagrįstas, nes atsakovas tik 2011 metais atliko buvusio savininko M. Š. turėtos žemės kartografiją ir kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę su prašymu suprojektuoti žemės sklypą grąžinimui natūra. Vilniaus miesto savivaldybės administracija tik 2012 m. sausio mėnesį atsakė, kad nėra galimybės žemės suprojektuoti grąžinimui natūra buvusioje turėtoje žemėje, todėl ji iki 2003 metų objektyviai negalėjo pasirinkti kompensavimo būdo. Be to, 2012 m. sausio mėnesį gavusi atsakymą, kad žemės grąžinti natūra nėra galimybių ir pasiūlius rinktis kitą atkūrimo būdą, ji nedelsiant 2012 m. vasario 14 d. pateikė prašymą dėl naujo žemės sklypo suteikimo, o NŽT prie ŽŪM Vilniaus miesto skyrius 2012 m. kovo 30 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104)-564 sutiko įrašyti ją į eilę pasibaigus ikiteisminiam tyrimui.

5. Pareiškėjos nuomone, atsakovas neteisingai bando taikyti 2003 m. balandžio 1 d. terminą kaip naikinamąjį, suėjus kuriam negali būti išreiškiama piliečio valia dėl atkūrimo būdo. Pilietis galėjo išreikšti valią ir po šio termino pasibaigimo, jei prašymo pateikimo momentu atkūrimo būdas buvo nustatytas Atkūrimo įstatyme ir jei institucija, vykdžiusi (vykdanti) nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, sutinka su parinktu atkūrimo būdu. Šiuo atveju, ji buvo išreiškusi pageidavimą suteikti naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste ir atsakovas sutiko su parinktu atkūrimo būdu, o tai sudaro pagrindą papildyti Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, įrašant į eilę ir ją. Pažymi, kad ji atsisakė siūlomos kompensacijos pinigais, todėl atsakovas vienašališkai negalėjo priimti sprendimo už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. Be kita ko, kompensacijos pinigais dydis yra neproporcingas ir neteisingas, kadangi už 0,0910 ha žemės plotą yra numatyta tik simbolinė 1 265,06 Eur (indeksuota vertė – 2 024,10 Eur) kompensacija.

6. Atsakovas NŽT prie ŽŪM atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėja tuometinei Vilniaus miesto valdybai 1992 m. sausio 29 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko M. Š. valdytą žemę (duomenys neskelbtini), išreikšdama valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo – susigrąžinti žemę natūra ir ekvivalentine natūra. Vilniaus miesto skyrius 2011 m. spalio 3 d. raštu Nr. 49SDP-88 „Dėl žemės sklypo ribų, ploto ir naudojimo sąlygų nustatymo pil. A. J.“ kreipėsi su prašymu į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl žemės sklypo grąžinimo natūra, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2012 m. sausio 27 d. raštu Nr. A51-5472(2.14.2.12 MP8) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ir sklypo projektavimo (duomenys neskelbtini)” Vilniaus miesto skyrių informavo, kad buvusio savininko turėtoje žemės sklypo vietoje yra Nekilnojamojo turto registre įregistruotas gyvenamasis namas ir kiti namų valdos statiniai, todėl žemė yra užimta statiniais ir jiems eksploatuoti reikalingu žemės sklypu ir yra valstybės išperkama bei natūra negrąžinama. Atsižvelgęs į tai, NŽT prie ŽŪM Vilniaus miesto skyrius 2012 m. sausio 31 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104)-184 „Dėl atlyginimo pinigais už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę” informavo pareiškėją apie galimybę pasinaudoti įstatymuose numatyta galimybe pakeisti valią ir už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę prašyti atlyginti pinigais, kreipiantis su prašymu nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. birželio 1 d. NŽT prie ŽŪM Vilniaus miesto skyriuje 2012 m. vasario 14 d. gautas pareiškėjos 2012 m. vasario 9 d. pareiškimas, kuriuo ji prašė atkurti nuosavybės teises perduodant neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypą individualiai statybai ir užregistruoti ją į laukiančiųjų eilę. NŽT prie ŽŪM Vilniaus miesto skyrius 2014 m. lapkričio 17 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104)-5376 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu” informavo pareiškėją apie galimybę pasinaudoti įstatyme nustatyta galimybe pakeisti valią ir už valstybės išperkamą žemę prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu iki 2015 m. kovo 1 d.

8. NŽT prie ŽŪM Vilniaus miesto skyriuje 2015 m. sausio 20 d. gautas pareiškėjos pranešimas, kad ji palaiko savo 2012 m. vasario 14 d. pareiškime išreikštą valią. NŽT prie ŽŪM Vilniaus miesto skyrius 2015 m. vasario 27 d. raštu Nr. 49SF-416-(14.49.104) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ informavo pareiškėją, kad jos pateikti 2012 m. vasario 9 d. ir 2015 m. sausio 14 d. prašymai dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, yra pateikti praleidus įstatymuose nustatytus terminus, todėl prašymas netenkintinas ir 2016 m. balandžio 11 d. raštu Nr. 49SF-742-(14.49.104) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio žemės savininko M. Š. iki 1940 metų nacionalizacijos turėtą žemę atlyginant pinigais“ informavo apie NŽT prie ŽŪM Vilniaus miesto skyriaus parengtą sprendimo projektą atkurti pareiškėjai nuosavybės teises atlyginant pinigais.

9. Atsakovo teigimu, toks sprendimas priimtas teisėtai ir pagrįstai, nes jį priimant buvo vadovaujamasi Atkūrimo įstatymo 5 straipsniu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Įgyvendinimo tvarka) 37 ir 38 punktais. Atkreipia dėmesį, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatos (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.) reglamentavo, kad piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.) numatė, kad tuo atveju, kai pilietis iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. 2012 m. vasario 1 dieną įsigaliojus Atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo įstatymui, jame buvo numatytas naujas atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, iki 1995 m, birželio 1 d. buvusią miestams priskirtose teritorijose, būdas – pinigais, o 21 straipsnio 2 dalis numatė, kad piliečiai iki 2012 m. birželio 1 d. turi teisę keisti valią tik į vieną atlyginimo būdą – pinigus. Nagrinėjamu atveju, pareiškėja pirminiu prašymu išreiškė valią atkurti nuosavybės teises grąžinant žemę natūra arba ekvivalentine natūra, tolimesniuose prašymuose valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo išreiškė bei tikslino kituose laisvos formos prašymuose, kuriuose nurodė, kad pageidauja gauti neatlygintinai naują žemės sklypą Vilniaus mieste. Tačiau iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (įsigaliojusioje nuo 2002 m. vasario 15 d.) buvo nustatyta kalendorinė data ir apibrėžtas terminas, per kurį piliečiai galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, todėl pareiškėja turėjo teisę keisti valią dėl būdo iki Atkūrimo įstatyme numatyto termino pabaigos, tačiau to nepadarė.

10. Pažymėjo, kad pagal Įgyvendinimo tvarkos 1061 punktą, NŽT prie ŽŪM sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra gali priimti tik po to, kai savivaldybės administracijos direktorius pateikia informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę ir kartografinėje medžiagoje suprojektuoja natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypą. NŽT prie ŽŪM negali tęsti nuosavybės teisių į tokią žemę atkūrimo natūra procedūrų, jeigu savivaldybės administracija pateikia informaciją, kad buvusi savininko žemė yra valstybės išperkama. Šiuo atveju Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2012 m. sausio 27 d. raštu Nr. A51-5472/15(2.14.2.12-MP8) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ir sklypo projektavimo (duomenys neskelbtini)” informavo NŽT prie ŽŪM Vilniaus miesto skyrių, kad kartografinėje medžiagoje nurodyta M. Š. iki nacionalizacijos turėta žemė (duomenys neskelbtini) priskirta valstybės išperkamai ir natūra negrąžinamai žemei. Todėl pareiškėjai iki įstatymo nustatytų terminų t. y. 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo ir neišreiškus valios gauti naują žemės sklypą individualiai statybai bei lygiaverčio žemės sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn kitoje vietoje (kaimo vietovėje), už likusį neatkurtą 0,0910 ha žemės plotą nuosavybės teisės gali būti atkurtos pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatas – pinigais.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino. Panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 49SF-416-(14.49.104.) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“, Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 1SS-1171-(7.5.) „Dėl skundo išnagrinėjimo“ ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2016 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. 49S-366-(14.49.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei A. J.“ bei įpareigojo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrių įrašyti pareiškėją į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, pagal pirminio prašymo padavimo datą – 1992 m. sausio 29 d.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėja 1992 m. sausio 29 d. su prašymu kreipėsi į Vilniaus miesto valdybą prašydama atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. Š. turėtą žemę natūra ir ekvivalentine natūra, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2012 m. sausio 27 d. raštu Nr. A51-5472(2.14.2.12MP8) nurodė, jog žemė yra priskirtina valstybės išperkamai, todėl nuosavybės teisių atkūrimas turi būti sprendžiamas kitais būdais. Pareiškėja 2012 m. vasario 9 d. pareiškimu kreipėsi į NŽT prie ŽŪM, prašydama nuosavybės teises atkurti perduodant neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypą individualiai statybai ir užregistruoti ją į laukiančiųjų eilę. NŽT prie ŽŪM 2012 m. kovo 30 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104)-564 informavo pareiškėją, kad dėl vykstančio ikiteisminio tyrimo negali vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų bei nurodė, jog ji bus įrašyta į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę tyrimui pasibaigus. Tačiau NŽT prie ŽŪM Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. vasario 27 d. raštu Nr. 49SF-416-(14.49.104.) pareiškėja buvo informuota, kad ji yra praleidusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą pareikšti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, todėl prašymas įrašyti į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę buvo atmestas. Nesutikdama su tokiu sprendimu pareiškėja kreipėsi į NŽT prie ŽŪM, tačiau jos skundas buvo atmestas ir skundžiamu 2016 m. gegužės 27 d. sprendimu nuspręsta pareiškėjai nuosavybės teisės atkurti atlyginant pinigais. Pareiškėja su tokiu sprendimu nesutinka.

13. Teismas nurodė, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis (redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 1 d.) nustatė, jog pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo redakcijos 21 straipsnio 2 dalis nustatė, jog piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. Iš šių nuostatų akivaizdu, kad piliečiai keisti valią dėl atlyginimo būdo galėjo tik iki 2003 m. balandžio 1 d., o nuo šios datos iki 2012 m. birželio 1 d. piliečiai gali pakeisti valią tik tuo atveju, jei tokiu prašymu prašo atlyginimo pinigais.

14. Teismas nesutiko su pareiškėjos skundo teiginiais, kad tik įvykdžius Atkūrimo įstatymo 5 straipsnyje nustatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus yra taikomi Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje nustatyti reikalavimai, kadangi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnyje yra įtvirtintas baigtinis sąrašas būdų, kuriais gali būti atkurtos nuosavybės teisės (grąžinant natūra laisvą žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypą po gyvenamuoju namu ar pastatais, perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują žemės sklypą), o Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalis nustato būdus, kuriais nuosavybės teisės atkuriamos, jei nuosavybės teises prašoma atkurti į valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą.

15. Teismas pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje nėra ginčo, jog pareiškėjos prašoma grąžinti natūra žemė priskirta valstybės išperkamai, todėl atsakovas, parinkdamas nuosavybės teisių atkūrimo būdą, privalėjo vadovautis ne Atkūrimo įstatymo 5 straipsniu, o būtent Atkūrimo įstatymo 16 straipsniu, kuris nustato atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdus, todėl šiuo aspektu pareiškėjos skundas yra nepagrįstas. Kita vertus, pareiškėja 1992 m. sausio 29 d. prašyme prašė atkurti nuosavybės teises natūra arba ekvivalentine natūra. Kadangi neginčijamai nustatyta, kad nuosavybės teisės natūra šiuo atveju negalėjo būti atkurtos, teismas sprendė, ar pareiškėjai nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos ekvivalentine natūra. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad nuo 1997 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujai Atkūrimo įstatymo redakcijai, nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra būdo nebeliko. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškindamas Atkūrimo įstatymo nuostatas administracinėje byloje Nr. A53-1435/2009 nurodė, kad nuo 1997 m. liepos 1 d. Atkūrimo įstatyme nebelikus nuosavybės teisių atkūrimo būdo ekvivalentine natūra, piliečiai Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais privalėjo tikslinti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Taigi šiuo atveju pareiškėja iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios atkurti nuosavybės teisių kitu nei ekvivalentine natūra būdu, t. y. nuosavybės teises prašė atkurti tik natūra. Nors pareiškėja tiek 2011 m. gegužės 5 d., tiek 2012 m. vasario 9 d. prašymais keitė savo valią ir prašė gauti neatlygintinai naują žemės sklypą Vilniaus mieste, tačiau tokie prašymai buvo pateikti po Atkūrimo įstatyme nustatyto termino, todėl negalėjo būti tenkinami. Kita vertus, pareiškėja skunde teigia, jog ji iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) neturėjo pagrindo keisti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nes apie tai, kad nuosavybės teisės negali būti grąžintos natūra ji sužinojo tik 2012 m. sausio mėnesį, kuomet 2012 m. sausio 27 d. raštu Nr. A51-5472-(2.14.12-MP8) buvo informuota apie tai, kad buvusio savininko M. Š. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise turėto žemės sklypo vietoje yra įregistruotas gyvenamasis namas ir kiti namų valdos statiniai, todėl žemė yra užimta.

16. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja 2012 m. vasario 14 d. pateikė prašymą dėl žemės sklypo individualiai statybai perdavimo ir užregistravimo į laukiančiųjų eilę. NŽT prie ŽŪM Vilniaus miesto skyrius, atsakydamas į šį prašymą, 2012 m. kovo 30 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104)-564 informavo pareiškėją, kad negali vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų, susijusių su naujų žemės sklypų individualiai statybai eilės tvarkymu, naujų žemės sklypų individualiai statybai siūlymo bei suteikimo, nes yra atliktas 44-ių nuosavybės teisių atkūrimo bylų ir kitų teismo nutartyje nurodytų dokumentų poėmis. Pareiškėja taip pat informuota, kad ji pagal 1992 m. sausio 29 d. prašymą bus įrašyta į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, kai bus baigtas ikiteisminis tyrimas. Taigi šis raštas patvirtina, jog pareiškėjai atsirado pagrįstas lūkestis, kad jos prašymas bus tenkintas ir ji bus įrašyta į minėtą sąrašą, tačiau NŽT prie ŽŪM Vilniaus miesto skyrius vienašališkai priėmė sprendimą nuosavybės teises pareiškėjai atkurti pinigais, nors pareiškėja niekada nesutiko su tokiu nuosavybės atkūrimo būdu ir prieštaravimą buvo pareiškusi posėdžio, kurio metu buvo priimtas sprendimas nuosavybės teises atkurti pinigais, metu, tačiau į jos nuomonę atsižvelgta nebuvo.

17. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja prašymą atkurti nuosavybės teises pateikė laiku ir pagrįstai tikėjosi, kad jos bus atkurtos prašyme nurodytu būdu, nes iki teisės aktais nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) nebuvo jokių duomenų, kad nuosavybės teisės negalės būti atkurtos pareiškėjos pasirinktu būdu, todėl nekeitė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Pažymėjo, jog vien dėl to, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūros užsitęsė ir paaiškėjo, kad nuosavybės teisės pareiškėjai negali būti atkurtos natūra, privačiam asmeniui, kurio sąžiningumu nėra pagrindo abejoti, negali būti perkelta visa atsakomybė už tai, kad jis laiku nepakeitė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Teismo vertinimu, paneigus pareiškėjos teisę pakeisti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo po to, kai ji sužinojo, kad jos nurodytu būdu nuosavybės teisės negali būti atkurtos, būtų paneigtos jos subjektyvios teisės į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad atsakovas nepagrįstai priėmė skundžiamą 2016 m. gegužės 27 d. sprendimą, todėl jis naikintinas ir NŽT prie ŽŪM Vilniaus miesto skyrius įpareigotinas įrašyti pareiškėją į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, pagal pirminio prašymo padavimo datą – 1992 m. sausio 29 d.

18. Teismas nurodė, kad pareiškėjos reikalavimai panaikinti NŽT prie ŽŪM Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 49SF-416-(14.49.104.) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ ir NŽT 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 1SS-1171-(7.5.) „Dėl skundo išnagrinėjimo“ yra išvestiniai reikalavimai iš reikalavimų panaikinti 2016 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. 49S-366-(14.49.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei A. J.“ ir įpareigoti NŽT prie ŽŪM Vilniaus miesto skyriaus vedėją įrašyti pareiškėją į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, todėl taip pat yra naikintini, pareiškėjos skundas tenkintinas visa apimtimi.

III. 19. Atsakovas NŽT prie ŽŪM apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą atmesti.

20. Apeliaciniame skunde nurodo, kad sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas, priimtas neteisingai įvertinus byloje nustatytas aplinkybes. Pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatas (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.), piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atkūrimo įstatyme nustatytas terminas – 2003 m. balandžio 1 d. – naikinamasis terminas, kuris, jį praleidus, negali būti atnaujintas, todėl vėlesnis, praleidus šį terminą, valios nurodymas ar pakeitimas, negali būti vertinamas kaip sukeliantis teisinius padarinius.

21. Įsigaliojus naujai Atkūrimo įstatymo redakcijai, nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra nebeliko. Naujoje Atkūrimo įstatymo redakcijoje nebelikus nuosavybės teisių atkūrimo būdo ekvivalentine natūra, piliečiai Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais privalėjo tikslinti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėja, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios atkurti nuosavybės teisių kitu nei ekvivalentine natūra būdu, t. y. nuosavybės teises prašė atkurti tik natūra. Pareiškėja tik 2011 m. gegužės 5 d., 2012 m. vasario 9 d. keitė savo valią ir prašė gauti neatlygintinai naują žemės sklypą Vilniaus mieste, tačiau pats pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tokie prašymai buvo pateikti po Atkūrimo įstatyme nustatyto termino, todėl negalėjo būti tenkinami. Pareiškėja 1992 m. sausio 29 d. buvo pateikusi prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą - žemę ir namą, esančius Vilniuje, (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto valdybai, todėl vertintina, kad ji pradedant 1992 m., kuomet buvo pateikusi prašymą, aktyviai rūpinosi savo nuosavybės teisių atkūrimo procesu. Be to, nuosavybės teisių atkūrimo procesas ne kartą buvo aptarinėtas įvairiose informacinėse priemonėse, visi teisės aktai yra privalomai skelbiami viešai, todėl asmenys negali remtis teisės aktų nežinojimu. Piliečiai turi ne tik teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau ir pareigą domėtis šiuo procesu, laiku realizuoti jiems suteiktas teises, atitinkamai pareikšti valią ar tokią valią keisti.

22. Pažymi, kad Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius tik 2011 m. kovo 23 d. gavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pateiktų dokumentų kopijas, kurias NŽT prie ŽŪM 2011 m. kovo 21 d. raštu Nr. lSD-(3.2)-2135 persiuntė tuometiniam NŽT prie ŽŪM Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius nevilkino nuosavybės teisių atkūrimo proceso, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir tvarka atliko kartografavimą 2011 m. Akcentuoja, kad nuosavybės teisių atkūrimas yra sudėtinis procesas, grindžiamas tarpinstituciniu bendradarbiavimu, todėl šiam procesui užbaigti yra būtinas visų jame dalyvaujančių subjektų teisių ir pareigų tinkamas vykdymas.

Pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja.

Laisvos (neužstatytos), žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja bei planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. Nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojo Pakeitimo įstatymas, kuriame numatytas atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, būdas – pinigais. Taip pat nurodyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo numatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme – nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriant pinigais.

Taigi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (įsigaliojusioje nuo 2002 m. spalio 5 d.) buvo aiškiai nustatyta kalendorinė data ir apibrėžtas terminas per kurį piliečiai galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, kartu ir pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą žemę – iki 2003 m. balandžio 1 d, todėl pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą dėl to, kad NŽT prie ŽŪM Vilniaus miesto skyriaus 2012 m. kovo 30 d. raštas Nr. 49SFN-(14.49.105)-564 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ informuojantis pareiškėją apie tai, kad NŽT prie ŽŪM negali vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų, susijusių su naujų žemės sklypų individualiai statybai siūlymo bei suteikimo, dėl Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje atlikto 44 nuosavybės teisių atkūrimo bylų ir kitų teismo nutartyje nurodytų dokumentų poėmio, sukėlė pareiškėjai lūkestį, kad ji, pagal 1992 m. sausio 29 d. prašymą, bus įrašyta į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, kai bus baigtas ikiteisminis tyrimas.

23. Ginčijamame Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. vasario 27 d. rašte Nr. 49SF-416-(14.49.104) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ pagrįstai nurodyta, kad pareiškėjos teikti 2012 m. vasario 9 d. ir 2015 m. sausio 14 d. prašymai dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pateikti praleidus Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus, todėl pareiškėjos prašymas jos pavardę įrašyti į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, netenkintinas. Pareiškėja, įstatymų nustatytais terminais buvo išreiškusi valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo – susigrąžinti žemę natūra ir ekvivalentine natūra. Pareiškėjos NŽT prie ŽŪM Vilniaus miesto skyriui teikti 2012 m. vasario 9 d. ir 2015 m. sausio 14 d. prašymai yra pateikti praleidus Atkūrimo įstatyme nustatytus terminus keisti valią dėl būdo. Taigi nurodytas teisinis reglamentavimas šiuo metu nenumato galimybės asmenims keisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija neturi pareigos atkurti nuosavybės teisės pareiškėjos prašomu būdu perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste.

24. Atkreipia dėmesį, kad piliečių eilė, patvirtinta Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2016 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. 49VĮ-1786-(14.49.2.) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ yra paskelbta viešai NŽT prie ŽŪM interneto tinklalapyje ir piliečiai yra susipažinę su piliečių eile bei pagrįstai tikisi, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas vyksta sklandžiai ir nuosavybės teisės jiems bus atkurtos perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai. Taigi sprendžiant dėl pareiškėjos skundo pagrįstumo būtina atsižvelgti ir į tai, kad tikslinant piliečių eilę ir įrašant pareiškėjos pavardę, būtų pažeisti ir kitų piliečių teisėti lūkesčiai, teisinio tikrumo, teisinių santykių stabilumo ir gero administravimo principai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. gegužės 27d. sprendimo Nr. 49S-366-(14.49.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei A. J.“, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. 49SF-416-(14.49.104.) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. 1SS-1171-(7.5.) „Dėl skundo išnagrinėjimo“ teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat NŽT prie ŽŪM Vilniaus miesto skyriaus vedėjo pareigos įrašyti pareiškėją į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, pagal pirminio prašymo padavimo datą – 1992 m. sausio 29 d.

26. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą.

27. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą teisėjų kolegija tokiam vertinimui nepritaria.

28. Pažymėtina, kad byloje iš esmės nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, nesutariama dėl jų teisinio vertinimo, todėl teisėjų kolegija dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių atskirai nepasisako.

29. Bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos Atkūrimo įstatymo, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusi nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų” Nr. 1057 (2003 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 142 redakcija) (toliau – ir Nutarimas) nuostatos.

30. Atkūrimo įstatymo (2003 m. kovo 4 d. redakcija) 21 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

31. Atkūrimo įstatymo (2014 m. lapkričio 1 d. redakcija) 21 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

32. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A8-266-05, A525-1305/2009, A146-643/2009, A858-2240/2014) laikomasi nuostatos, kad teisė įgaliotoms institucijoms parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą atsiranda tuomet, kai asmuo iki 2003 m. balandžio 1 d. apskritai nepareiškė jokios valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, arba iki nurodytos datos asmuo pagal institucijos, nagrinėjančios prašymą, reikalavimą (kai asmens nurodytas būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių) nepareiškia tinkamo nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

33. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Nutarimo 3 punkte (2003 m. sausio 31 d. redakcija) įtvirtinta, jog iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Iki nurodytosios datos nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kai iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu.

34. Aiškindamas Nutarimo 3 punkto nuostatas LVAT yra pažymėjęs, kad ilgai trunkant nuosavybės teisių atkūrimo procesui ir keičiantis teisiniam reguliavimui, Nutarimo 3 punkte įtvirtinta pareiga raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme, nėra savitikslė ar formali. Ja iš esmės siekiama užtikrinti, kad piliečių valia, esant reikalui, bus patikslinta atsižvelgiant į pasikeitusį teisinį reguliavimą. (žr., pvz., LVAT 2015 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2240/2014).

35. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises, prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikė 1992 m. sausio 29 d., jame nurodė, kad pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra arba ekvivalentine natūra.

36. Nors atsakovas į bylą pateiktuose proceso dokumentuose teigia, kad pareiškėja valią dėl atkūrimo būdo privalėjo pakeisti iki 2003 m. balandžio 1 d., byloje nėra pateikta įrodymų, kad valstybės institucijos, vykdydamos Nutarimo 3 punkto nuostatas, būtų įvykdžiusios šią pareigą ir iki 2003 m. kovo 1 d. informavusios pareiškėją, kad atkurti nuosavybės teises jo prašyme nurodytais būdais nėra galimybės ir pranešusios apie teisę pasirinkti kitą Atkūrimo įstatyme įtvirtintą būdą, juo labiau, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų (t. II), pareiškėja byloje aptariamu adresu siekė atkurti nuosavybės teisės ne tik į žemę, bet ir į pastatą.

37. Atsakovas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, kad pareiškėja tik 2012 m. vasario 27 d. raštu Nr. A51-5472-(2.14.12-MP8) buvo informuota apie ta, kad žemė, į kurią ji pretendavo atkurti nuosavybės teises natūra, yra valstybės išperkama. Taip pat nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad gavusi šį raštą pareiškėja operatyviai, t.y. 2012 m. vasario 14 d. pateikė prašymą dėl žemės sklypo individualiai statybai (t. I, b.l. 13).

38. Įvertinus pirmiau nurodytas faktines aplinkybes, taip pat tai, kad atsakovo Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2012 m. kovo 30 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104)-564 (t. I, b.l. 15-16) pareiškėją informavo, kad ji pagal jos 1992 m. sausio 29 d. prašymą bus įrašyta į eilę žemės sklypui individualiai statybai gauti, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja dėl objektyvių aplinkybių negalėjo pakeisti savo valios iki 2003 m. balandžio 1 d. dėl nuosavybės atkūrimo būdo, juo labiau, kad valstybės institucijos nevykdė savo pareigos ir iki 2003 m. kovo 1 d. nepranešė pareiškėjai, kad nėra galimybės atkurti nuosavybės teises jos prašomais būdais.

39. Atsakovas šioje byloje neteikė argumentų ar įrodymų, kad pareiškėja savo veiksmais ar neveikimu būtų vilkinusi nuosavybės teisių atkūrimo procesą, kuris pareiškėjos atžvilgiu prasidėjo dar 1992 m. sausio 29 d. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad gavus 2012 m. kovo 30 d. raštą pareiškėjai susiformavo tam tikras lūkestis, jog nuosavybės teisės bus atkurtos tuo būdu, kurį ji nurodė 2012 m. vasario 14 d. prašyme.

40. Nors atsakovas apeliaciniame skunde remiasi teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir gero administravimo principais, teisėjų kolegija pažymi, kad Nutarimu patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 37-38 punktuose apibrėžta tvarka, kuria piliečiams neatlygintinai nuosavybėn perduodami nauji žemės sklypai individualiai statybai ar kitai paskirčiai perduodami šia eilės tvarka, o minėti principai nuosavybės teisių atkūrimo procese iš esmės taikytini viešojo administravimo subjektų veiklos atžvilgiu. Kaip minėta, byloje nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėja savo veiksmais ar neveikimu būtų prisidėjusi prie nuosavybės teisių atkūrimo proceso vilkinimo, todėl nėra pagrindo teigti, kad ji byloje vertinamu atveju turėtų patirti neigiamas pasekmes dėl jų pažeidimo.

41. Įvertinusi pirmiau pateiktus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame pateiktais motyvais pagrindo nėra, todėl jis atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė