2017-08-30 Nr. AB-15743-3-64-3-00476-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1616-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00476-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (jo procesinių teisių perėmėjai V. K. ir L. K.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas padavė skundą, kuriuo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK), priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis Šiaulių TI buvo laikytas nuo 2011 m. gruodžio 9 d. iki 2016 m. vasario 11 d. Kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu jam teko mažiau ploto nei numatyta teisės aktuose. Šiaulių TI kamerose buvo per didelė drėgmė, neįrengta papildoma vėdinimo sistema, o vėdinimas pro langus buvo nepakankamas, biro tinkas, buvo daug dulkių, kameros nesuremontuotos. Sienų pelėsis, grybelis ir drėgmė paveikė jo sveikatą, ypač kvėpavimo takus. Pareiškėjas taip pat teigė, kad trumpalaikio laikymo kamerose nebuvo įrengta praustuvė, visos šios kameros buvo rūsyje, mažos – apie 5 kv. m, karantino kameros – apie 10 kv. m, perpildytos.

Trumpalaikio laikymo kamerose pareiškėjas išbūdavo iki 5 val. Jose buvo tamsu, prirūkyta, patalpos nešvarios, buvo blogas kvapas, trūko oro, graužė akis, drėgna. Pareiškėjas nurodė, kad sanitarinis mazgas įrengtas gyvenamojoje patalpoje, nebuvo atitvertas, neturėjo ventiliacijos sistemos. Pasinaudoti dušu leista tik vieną kartą per savaitę, 15 min. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži. Pareiškėjas turėjo galimybę pasivaikščioti kasdien vos 1 val., o, jei būdavo prastas oras, jį visiškai atsisakydavo vesti į pasivaikščiojimo kiemelius.

Be to, pareiškėjas visą kalinimo laikotarpį buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, visi daiktai ir drabužiai prisisunkė tabako kvapo. Pareiškėjui nebuvo suteikta teisė nemokamai skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius rūbus. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis nebuvo aprūpintas darbinėmis pajamomis, nebuvo mokėtos socialinės pašalpos. Pareiškėjui nebuvo išduodami tualetinis popierius, dantų šepetėliai, dantų pasta, skutimosi peiliukai, priemonės indams plauti. Prieš einant į dušą neišduotas muilas.

Pareiškėjo teigimu, Šiaulių TI nebuvo laikomasi priešgaisrinės saugos taisyklių, niekur nebuvo iškabinti gesintuvai, dėžė su smėliu ir kiti pirmo reikalingumo įrankiai gaisrui įvykus. Nebuvo evakuacinio išėjimo. Tokiu būdu buvo keliamas nuolatinis pavojus jo gyvybei. Atvykęs į Šiaulių TI jis nebuvo tinkamai supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis buvo konvojuotas perpildytais žmonių automobiliais. Automobiliai buvo be langų, jie neatitiko teisės aktų reikalavimų. Automobiliuose nebuvo specialios patalpos bagažui sudėti, atsarginio išėjimo, vėdinimo, šildymo sistemos, gesintuvų.

Pareiškėjo vertinimu, senaties terminas šioje byloje neturėtų būti taikomas, nes pažeidimai buvo tęstinio pobūdžio, o jis dėl to, kad tinkamai nebuvo informuotas apie jo turimas teises, nežinojo, kad jo teisės buvo pažeistos. Pareiškėjas prašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė daliai jo reikalavimų taikyti ieškinio senatį, o likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Šiaulių TI paaiškino, kad pareiškėjas laikytas kamerose, kuriose jam teko nuo 1,39 kv. m iki 6,74 kv. m ploto. Tardymo izoliatorius buvo pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo sąlygas taikytini tik reikalavimai, nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pabrėžė, kad Šiaulių TI administracija nuolat iš suimtųjų (nuteistųjų) reikalauja palaikyti tvarką kamerose, valymo inventorių bei priemones kalinamiems asmenims yra išduodami. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Šiaulių TI pažymėjo, kad suteikia teisę suimtiesiems (nuteistiesiems) ne rečiau nei vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po šiltu dušu. Šiltas vanduo neprivalo būti tiekiamas kamerose. Pareigos įrengti džiovyklę (virves skalbiniams džiauti) tardymo izoliatoriaus kamerose teisės aktai taip pat nenumato. Higienos priemonės pareiškėjui buvo išduodamos pagal higienos normas. Suimtiesiems (nuteistiesiems) Šiaulių TI suteikiama teisę 1 val. pasivaikščioti gryname ore. Maistu suimtieji aprūpinami nemokamai pagal fiziologines mitybos normas. Šiaulių TI atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu suteikti 7 trumpalaikiai pasimatymai. Pareiškėjas nesikreipė ir nesinaudojo teise į skambučius. Šiaulių TI taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas jokių pretenzijų dėl metalinės lovos kokybės nereiškė.

Šiaulių vyriausiasis policijos komisariatas, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė daliai jo reikalavimų taikyti ieškinio senaties terminą, o likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Šiaulių AVPK teigė, kad 2011–2013 metais konvojuojant pareiškėją specialiaisiais automobiliais „Mercedes BENZ“, „Renault MIDLUM“ ir „Fiat Ducato“ leistinas konvojuojamųjų skaičius (12, 32, 6) nebuvo viršytas. Pareiškėjo teiginiai dėl suteiktos erdvės stygiaus yra nepagrįsti, nes Konvojavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Konvojavimo taisyklės), nenumatė minimalaus ploto konvojuojamiesiems konvojaus automobiliuose, o sėdima vieta pareiškėjui visada buvo suteikiama. Konvojaus automobiliuose vėdinimo, apšvietimo ir autonominės šildymo sistemos veikė nepriekaištingai. Automobiliai, nors ir neturėjo šoninių langų, bet buvo priskirti transporto priemonėms žmonėms vežti, jų vairuotojai privalėjo turėti „D“ vairuotojo kategoriją. Kas pusę metų automobiliai būdavo tikrinami UAB „Šiaulių automobilių techniniame apžiūros centre“, jokių reikalavimų įrengti saugos diržus, šoninius langus negauta. Automobiliai visiškai atitiko keliamus reikalavimus ir buvo tinkami eksploatacijai. Šiaulių AVPK pažymėjo, kad pareiškėjas nė karto prieš vykdant planinį konvojų konvojaus būrio pareigūnams neišsakė pageidavimų ar pretenzijų dėl netinkamų konvojavimo sąlygų ar jo teisių pažeidinėjimo. Vežant konvojuojamuosius automobilių patalpose, skirtose juos laikyti, visi jie, įskaitant pareiškėją, buvo konvojuojami neuždėjus antrankių. Antrankiai buvo naudojami vedant į teismo laikino sulaikymo patalpas, posėdžių sales ir atgal bei posėdžių teismo salėse metu, kaip tai numatyta Konvojavimo taisyklėse.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 2 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas pažymėjo, kad Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams atlyginti žalą. Pareiškėjas buvo praleidęs šį senaties terminą daliai savo reikalavimų, nes į teismą kreipėsi tik 2015 m. vasario 13 d. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių, kurios galėtų būti pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą, todėl ieškinio senaties termino teismas neatnaujino.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. vasario 13 d. iki 2016 m. vasario 11 d. Šiaulių TI laikytas kamerose Nr. 28 (17,62 kv. m ploto), Nr. 19 (17,62 kv. m), Nr. 8 (16,72 kv. m), Nr. 56 (19,05 kv. m), Nr. 7 (21,98 kv. m), Nr. 49 (20,23 kv. m). Įvertinęs bylos duomenis, teismas konstatavo, kad pareiškėjas 288 dienas Šiaulių TI buvo laikytas sąlygomis, pažeidusiomis teisės aktuose nustatytą kameros ploto normą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto.

Įvertinęs byloje pateiktus Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kameroje Nr. 8 nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 26, 59 62 punktų pažeidimai (per žema oro temperatūra, patalpos nevalomos, lubų ir sienų tinkas nuo drėgmės atšokęs, sienų, lubų dažų bei tinko danga byrėjo, prie sanitarinio mazgo plytelės iškritusios, būtinas remontas); Šiaulių TI priėmimo paskirstymo skyriuje (trumpalaikio laikymo kamerose) nustatytas 62 punkto pažeidimas (grindys nelygios, betonas vietomis išdaužytas, sienų dažų danga nusitrynusi, vietomis purvina, reikalingas remontas); kratos atlikimo patalpoje nustatyti Higienos normos HN 76:2010 54, 59 punktų pažeidimai (vonelės daiktams sudėti labai nešvarios, nepateikti pagrindinio valymo registro dokumentai). Byloje nebuvo objektyvių duomenų apie kitų patalpų, kuriose laikytas pareiškėjas, atitikimą higienos normų reikalavimams.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas (pvz., Šiaulių visuomenės sveikatos centrą) dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Iš Šiaulių TI pateiktos informacijos matyti, kad patalpos įrengtos pagal higienos normų reikalavimus, sanitarinio mazgo patalpa atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne nei 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga, tačiau objektyvių duomenų, ar šios patalpos visiškai atitiko higienos normų reikalavimus, byloje nebuvo. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikytas kameroje Nr. 8 ir trumpalaikio laikymo kamerose, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų, tačiau neįrodyta, jog kitos patalpos neatitiko šių reikalavimų.

Įvertinęs bylos duomenis, pareiškėjo argumentus (dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemelių ploto, suteikto nepakankamo laiko pasivaikščioti gryname ore, dėl jo pažeistos teisės laikant kamerose kartu su rūkančiais asmenimis, dėl pažeistos jo teisės skalbtis rūbus, praustis duše, dėl higienos priemonių neišdavimo, dėl priešgaisrinės saugos taisyklių Šiaulių TI nesilaikymo, dėl pažeistų pareiškėjo teisių jo neaprūpinus darbinėmis pajamomis ir jam nemokėjus socialinių pašalpų) teismas vertino kaip nepagrįstus.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir jo sveikatos istoriją, priėjo išvados, kad nebuvo pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo sveikata pablogėjo būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI ginčo laikotarpiu. Tačiau pareiškėjas turėjo sveikatos sutrikimų, todėl kalinimas blogesnėse sąlygose jam sukėlė papildomų nepatogumų. Pareiškėjas buvo kalintas pažeidžiant nustatytos vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto normos reikalavimus, todėl patyrė nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir sukėlė dvasines kančias. Todėl teismas konstatavo, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti adekvati priteistina suma yra 2 400 Eur.

Teismas taip pat nustatė, kad Šiaulių AVPK pareigūnai pareiškėją konvojavo specialios paskirties automobiliais iš Šiaulių TI į Šiaulių apygardos teismą ir atgal 2013 m. balandžio 11 d., 2013 m. liepos 4 d. ir 2013 m. rugsėjo 25 d., bei į Šiaulių apygardos administracinį teismą 2015 m. lapkričio 26 d. ir 2016 m. vasario 10 d., iš viso – 5 kartus. Konvojavimui buvo naudoti specialiosios (konvojavimo) paskirties automobiliai: „Fiat Ducato“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „Fiat Ducato“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „Fiat Ducato“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Iš UAB „Šiaulių techninių apžiūrų centro“ pažymos bei transporto priemonių dokumentų matyti, kad šios transporto priemonės buvo periodiškai tikrintos ir atitiko joms keliamus reikalavimus. Be to, daugiausiai konvojuojamų asmenų vienu metu, įskaitant pareiškėją, buvo keturi, nors specialiaisiais automobiliais galėjo būti konvojuoti daugiausiai šeši asmenys. Konvojaus būrio pareigūnai kiekvieną dieną prieš vykdant konvojavimą atlikdavo specialiosios transporto priemonės apžiūrą, buvo tikrinamos šildymo, vėdinimo sistemos, kamerų apšvietimas, patalpoje, kurioje buvo laikomi konvojuojamieji bei kartu vykdavo ir juos saugantys konvojaus pareigūnai, buvo įrengta elektrinė ištraukiamoji ventiliacija, autonominė šildymo, apšvietimo sistemos, kurios visada veikė ir buvo efektyvios. Taigi byloje nebuvo duomenų, sudariusių pagrindą išvadai, kad automobilių, kuriais konvojuotas pareiškėjas, techninė būklė, vėdinimo sistemos ar dirbtinė apšvieta neatitiko Konvojavimo taisyklių reikalavimų.

Teismas pabrėžė, kad Konvojavimo taisyklės nereglamentavo konvojuojamų asmenų asmeninių daiktų pervežimo, tačiau atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas į teismą, konvojavimas truko apie 10 min., o konvojuojami asmenys į teismus asmeninių daiktų nesivežė. Pareiškėjas jokių nusiskundimų prieš konvojavimą ar po to neišsakė. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas nenustatė Šiaulių AVPK neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo konvojavimo.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašė Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjo nuomone, teismo padarytos išvados prieštarauja paties teismo nustatytiems faktams. Teismas pripažino kalinimo sąlygų pažeidimus. Nustačius aplinkybę, kad buvo perteklinių baldų (gultų) pareiškėjo kamerose, gyvenamasis kameros plotas turėjo būti apskaičiuojamas atsižvelgiant į perteklinių baldų ir sanitarinio mazgo užimamus plotus. Teismas nenustatė, kiek tiksliai pareiškėjui teko ploto pažeidimų metu. Pareiškėjo skaičiavimais, jam teko nuo 0,9 kv. m iki 1,8 kv. m ploto, išskaičiavus perteklinius baldus. Pareiškėjo teigimu, senaties terminas galėtų būti skaičiuojamas įrodžius, kad jis suprato savo teises, pareigas ir atsakomybę. Nors atsakovo atstovas pateikė dokumento, patvirtinančio jo supažindinimą su jo teisėmis ir pareigomis Šiaulių TI, kopiją, šis dokumentas yra be datos ir registracijos numerio, todėl neturėjo teisinės galios. Šiaulių TI pareigūnai nesupažindino ir išsamiai nepaaiškino pareiškėjui apie jo teises ir pareigas, neatsižvelgė į jo psichologinę būseną. Pareiškėjas pažymi, kad nustatyti kalinimo sąlygų pažeidimai yra tiesiogiai susiję su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu. Pareiškėjas taip pat pastebi, kad pagal CK 1.134 straipsnio 3 punktą reikalavimams atlyginti dėl Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 8 dalyje numatytų nusikaltimų atsiradusią turtinę ir neturtinę žalą ieškinio senatis netaikoma. Pareiškėjas iš esmės nurodo tapačias aplinkybes dėl jo kalinimo ir konvojavimo sąlygų kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismas nepasisakė dėl visų nurodytų aplinkybių apie jo konvojavimo sąlygas. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus specialistai niekada nėra tikrinę specialiųjų automobilių atitikimo nustatytiems reikalavimams.

Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Šiaulių TI pažymi, kad pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kuruos nurodė skunde teismui. Pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo jam kilusių neigiamų pasekmių, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę. Pareiškėjo nusiskundimai dėl nepatogumų nesusieti su jokiais konkrečiais laike apibrėžtais galbūt neteisėtais Šiaulių TI veiksmais.

Šiaulių vyriausiasis policijos komisariatas, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Šiaulių AVPK teigia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas pagrįstas tik subjektyvia jo nuomone, jame nėra pateikta jokių įrodymų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal proceso normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas teigia patyręs neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje ir netinkamų konvojavimo sąlygų.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 2 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nesutinka su tokiu sprendimu ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atnaujinti ieškinio senaties terminą arba jo netaikyti. Taip pat teigia, kad teismas netinkamai apskaičiavo vienam asmeniui tekusį kameros plotą ir, vertindamas jo patirtos neturtinės žalos dydį, neatsižvelgė į kitas bylai reikšmingas aplinkybes bei priėjo nepagrįstos išvados, kad jam buvo sudarytos tinkamos konvojavimo sąlygos.

Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nuostatos, reglamentuojančios apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį, nagrinėjamoje byloje nėra aktualios, nes šiuo atveju nėra sprendžiami baudžiamosios atsakomybės klausimai. Šioje byloje netaikytinas ir CK 1.134 straipsnio 3 punktas, kadangi teismo nuosprendžiu nėra konstatuotas joks nusikaltimas, dėl kurio pareiškėjui galėtų atsirasti turtinė ar neturtinė žala.

Pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už laikymą netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI ir konvojavimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 9 d. iki 2016 m. vasario 11 d. Tačiau pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2015 m. vasario 13 d. (I t., b. l. 6). Pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų kalinimo ir konvojavimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais, kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Todėl pareiškėjas, nuo 2011 m. gruodžio 9 d. iki 2016 m. vasario 11 d. periodiškai galbūt laikytas Šiaulių TI kamerose ir konvojuotas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią kalinimo ir konvojavimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2015 m. vasario 13 d. (I t., b. l. 6), o 2016 m. vasario 11 d. pateikė patikslintą skundą (III t., b. l. 80), atsakovo atstovams (Šiaulių TI ir Šiaulių AVPK) reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad pareiškėjas reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 9 d. iki 2012 m. vasario 12 d. pateikti praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis yra tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo.

Iš bylos duomenų objektyvių aplinkybių, nepriklausiusių nuo pareiškėjo valios, jam sutrukdžiusių kreiptis į teimą su skundu laiku ir dėl to pakankamai svarbių praleistam terminui atnaujinti, nenustatyta. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 9 d. iki 2012 m. vasario 12 d. Taigi nagrinėjamoje byloje vertinama tik pareiškėjo reikalavimo dalis dėl jo teisės į neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2012 m. vasario 13 d. iki 2016 m. vasario 11 d.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), yra išaiškinęs, kad sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Pažymėtina, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Todėl baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu (nuo 2013 m. vasario 13 d. iki 2016 m. vasario 11 d.) 288 dienas nebuvo užtikrinta minimali 3,6 kv. m kameros ploto norma, įtvirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte. Teisėjų kolegija, įvertinusi kamerų plotą ir jos kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių (IV t., b. l. 58–66), su pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjo kalinimo per mažo ploto sąlygomis trukmės sutinka ir pažymi, jog pažeidimų metu pareiškėjui teko nuo 1,39 kv. m iki 3,18 kv. m kameros ploto.

Vadovaujantis Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų kūdikių namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, nuteistiems vyrams išduodamas tualetinis popierius (1 rul. mėnesiui), dantų šepetėlis (1 vnt. mėnesiui), dantų pasta (50 ml mėnesiui), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt. mėnesiui), o kiekvienam nuteistajam, einančiam praustis duše, kiekvieną kartą išduodama po 30 g muilo. Iš pareiškėjo Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninės sąskaitos (IV t., b. l. 134–139) nustatyta, kad pareiškėjui dantų šepetėlis, dantų pasta, skutimosi peiliukai ir tualetinis popierius buvo išduoti tik 2013 m. sausio 3 d. ir 2013 m. sausio 30 d. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas šiuos reikmenis vis tik būtų gavęs visą laikymo Šiaulių TI laikotarpį arba būtų jų atsisakęs, to neteigė ir Šiaulių TI. Teismui nepateikti įrodymai, iš kurių būtų galima spręsti, ar pareiškėjui einant į dušą jam būdavo išduodamas muilas. Todėl konstatuotina, kad Šiaulių TI netinkamai vykdė pareigą aprūpinti pareiškėją higienos priemonėmis.

Iš byloje pateiktų nuotraukų (II t., b. l. 91–96) matyti, kad Šiaulių TI kamerų sanitarinis mazgas atitvertas ne tik sienele, bet ir užuolaidomis arba durimis ir tai, remiantis nuotraukose matomu vaizdu, užtikrina asmens, besinaudojančio tualetu, privatumą. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjo teisė į privatumą jam naudojantis tualetu kamerose nebuvo pažeista.

Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad kameroje Nr. 8, kurioje pareiškėjas periodiškai laikytas nuo 2012 m. balandžio 27 d. iki 2013 m. vasario 14 d. (iš viso – 235 dienas), nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 26, 59, 62 punktų pažeidimai (per žema oro temperatūra, patalpos nevalomos, lubų ir sienų tinkas nuo drėgmės atšokęs, sienų, lubų dažų bei tinko danga byrėjo, prie sanitarinio mazgo plytelės iškritusios, būtinas remontas); Šiaulių TI priėmimo paskirstymo skyriuje (trumpalaikio laikymo kamerose, kuriose pareiškėjas laikytas 28 kartus po kelias valandas) nustatytas 62 punkto pažeidimas (grindys nelygios, betonas vietomis išdaužytas, sienų dažų danga nusitrynusi, vietomis purvina, reikalingas remontas); kratos atlikimo patalpoje nustatyti Higienos normos HN 76:2010 54, 59 punktų pažeidimai (vonelės daiktams sudėti labai nešvarios, nepateikti pagrindinio valymo registro dokumentai).

Įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ištyrusi bylos duomenis, teisėjų kolegija sutinka su minėto teismo išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti kitus pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė byloje esančius duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes paneigiančių argumentų. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas minėtas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjo skundo šioje dalyje nepagrįstumą pagrindžiančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo motyvų, pritaria, kad pareiškėjo argumentai (dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemelių ploto, suteikto nepakankamo laiko pasivaikščioti gryname ore, dėl jo pažeistos teisės laikant jį kamerose kartu su rūkančiais asmenimis, dėl jo pažeistos teisės skalbtis rūbus, praustis duše, dėl priešgaisrinės saugos taisyklių Šiaulių TI nesilaikymo, dėl pažeistų pareiškėjo teisių jo neaprūpinus darbinėmis pajamomis ir jam nemokėjus socialinių pašalpų, dėl jo netinkamų konvojavimo sąlygų) yra nepagrįsti.

Taigi nustatyta, kad pareiškėjas 288 dienas buvo kalimas per mažo ploto sąlygomis. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu ne visada buvo aprūpintas visomis būtinomis higienos priemonėmis (šepetėliu, dantų pasta, skutimosi peiliuku, tualetiniu popieriumi ir muilu einant praustis į dušą). Kameroje Nr. 8, kurioje pareiškėjas periodiškai laikytas nuo 2012 m. balandžio 27 d. iki 2013 m. vasario 14 d. (iš viso – 235 dienas), nustatyti Higienos normos HN 76:2010 26, 59 62 punktų pažeidimai (per žema oro temperatūra, patalpos nevalomos, lubų ir sienų tinkas nuo drėgmės atšokęs, sienų, lubų dažų bei tinko danga byrėjo, prie sanitarinio mazgo plytelės iškritusios, būtinas remontas); Šiaulių TI priėmimo paskirstymo skyriuje (trumpalaikio laikymo kamerose, kuriose pareiškėjas laikytas 28 kartus po kelias valandas) – 62 punkto pažeidimas (grindys nelygios, betonas vietomis išdaužytas, sienų dažų danga nusitrynusi, vietomis purvina, reikalingas remontas); kratos atlikimo patalpoje – Higienos normos HN 76:2010 54, 59 punktų pažeidimai (vonelės daiktams sudėti labai nešvarios, nepateikti pagrindinio valymo registro dokumentai). Todėl konstatuotina, kad Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas dėl to patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

Vertinant, koks neturtinės žalos atlyginimo dydis pareiškėjui priteistinas nagrinėjamu atveju, atsižvelgtina, kad pareiškėjas per mažo ploto sąlygomis Šiaulių TI buvo laikytas 288 dienas, o jam teko nuo 1,39 kv. m iki 3,18 kv. m ploto. Įvertinus, kad kamerų erdvę dar užėmė sanitarinis mazgas ir baldai, pripažintina, kad pareiškėjui minėtomis dienomis teko ypač mažas kamerų plotas. Atsižvelgusi į tai ir įvertinusi kitų nustatytų pareiškėjui padarytų pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą ir intensyvumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjui netinkamos kalinimo sąlygos sukėlė tokias kančias ir sunkumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Todėl konstatuotinas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, pakankama suma pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti yra 3 000 Eur.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertinos pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant jam 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo V. K. skundą tenkinti iš dalies – priteisti pareiškėjo V. K. teisių perėmėjams V. K. ir L. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 3 000 Eur (tris tūkstančius eurų) lygiomis dalimis neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys

Ramutė Ruškytė