N-575-362-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. N575-362/2012

Teisminio proceso Nr. 4-42-3-00884-2010-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 41.4.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo O. D. apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 19 d. nutarimo O. D. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Šilalės žemėtvarkos skyriaus (toliau – ir Institucija) įgaliotas pareigūnas surašė O. D., kuriai nuosavybės teise priklauso 1,88 ha žemės sklypas, esantis Ganyprovos kaime, Kaltinėnų seniūnijoje, Šilalės rajone, sklypo unikalus Nr. 4400-0074-6476, administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad ji įvykdė savavališką valstybinės žemės užėmimą, suariant žemės sklypo gretimybėje tarp riboženklių Nr. 12 ir Nr. 13 esantį bendro naudojimo 89 m ilgio ir 6 m pločio lauko kelią, tuo padarydama Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 45 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą.

Šilalės rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, 2011 m. sausio 19 d. nutarimu pripažino O. D. kalta padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 45 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką ir skyrė administracinę nuobaudą – 1300 litų baudą. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, O. D. kalta dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo neprisipažino, tačiau teismas konstatavo, kad jos kaltė įrodyta administracinio teisės pažeidimo protokolu ir kita administracinio teisės pažeidimo byloje surinkta medžiaga.

Nukentėjusieji A. S., K. Š. ir G. G. parodė, kad O. D. suarus lauko kelią, jie neteko privažiavimo prie savo žemės sklypų.

O. D. bylos nagrinėjimo metu keitė parodymus dėl aplinkybių susijusių su žemės suarimu, jos parodymai nenuoseklūs ir prieštaringi bei bylos nagrinėjimo metu buvo paneigti kitų liudytojų parodymais. Liudytojo J. M., kuris yra O. D. pusbrolis ir turi suinteresuotumą bylos baigtimi O. D. naudai, parodymais teismas nesirėmė.

Teismas konstatavo, jog tai, kad nėra žemės sklypų ir kelio geodezinių matavimų nepaneigia nustatytų aplinkybių, kad suariant kelią buvo pasisavintas valstybei priklausantis žemės plotas, t. y. bendro naudojimo 89 m ilgio ir 6 m pločio lauko kelias. Geodezinių matavimų neatlikimas nekeičia dešimtmečiais nusistovėjusios kelio buvimo vietos, jo užimamo ploto. Teismas nenustatė, kad O. D. iki kelio suarimo būtų ginčijusi šio kelio ribas nurodytas jos žemės sklypo plane. Teismas padarė išvadą, kad O. D. veikė tyčia ir tokia jos veika teisingai kvalifikuota pagal ATPK 45 straipsnio 1 dalį.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad valstybinė žemė suarta 2010 m. rugsėjo 10 d. O. D. surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole pažeidimo laikas nenurodytas. Todėl kaltinimas nurodytas 2010 m. lapkričio 9 d. administracinio teisės pažeidimo protokole tikslintinas, nurodant, kad pažeidimas padarytas 2010 m. rugsėjo 10 d.

Skirdamas nuobaudą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjos asmenybę, į tai, kad O. D. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

II. Apeliaciniu skundu O. D. prašo panaikinti Šilalės rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 19 d. nutarimą ir administracinės bylos teiseną jos atžvilgiu nutraukti. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu. Pažymi, kad 2010 m. rugsėjo 30 d. žemės naudojimo patikrinimo akte nurodyti duomenys apie bendro naudojimo lauko kelią neatitinka faktinės padėties. Teigia, jog teismui atsakovo pateiktame žemės sklypo plane šalia apeliantei priklausančio sklypo pažymėtas suartas žemės sklypas negali būti laikomas keliu, nes kelias – tai inžinerinis statinys, skirtas transportui ir pėsčiųjų perėjai, kurio konstrukciją sudaro žemės sankasa, pagrindas ir kelio danga, o suartas žemės sklypas neturi jokių keliui būdingų požymių.

Žemės sklypo plane nurodytas kelias yra neaprašytas, t. y. nenurodytas jo kodas, gretimybės ir kt. Jos teigimu, tokie kadastro duomenys turėjo būti įregistruoti, o liudytojų parodymai dėl kelio buvimo neturi esminės reikšmės, nes jie tik patvirtina faktą apie naudojimąsi žemės sklypo dalimi. Ji nesutinka su jos ir liudytojo J. M. kritišku parodymų vertinimu. Pažymi, kad jos veiksmuose nebuvo jokių požymių, iš kurių būtų galima spręsti apie savavališką valstybinės žemės užėmimą, t. y. suartos žemės sklypo dalies ji neaptvėrė, ja nesinaudojo ir iš to jokios naudos negavo.

Teigia, kad iškilusią problemą norėjo išspręsti gera valia, t. y. 2010 m. spalio 25 d. jai gavus pranešimą dėl administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo, kuriame buvo nurodyta, kad 2010 m. lapkričio 9 d. ji turi atvykti prie nuosavybės teise valdomo žemės sklypo Ganyprovos kaime, Kaltinėnų seniūnijoje, Šilalės rajone, ji ten nuvyko, tačiau institucijos atstovai patys neatvyko, tik telefonu informavo, kad dėl didelio užimtumo atvykti negali, todėl patikrinimas nukeliamas kitai dienai. Nurodo, kad vėliau jokio pranešimo negavo, tik sužinojo, kad tą pačią 2010 m. lapkričio 9 d. jai buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, kuriame nurodyta, kad O.

D. neatvyko, nors buvo kviesta Institucijos 2010 m. spalio 25 d. raštu. Apeliantės teigimu, ji neturėjo galimybės laiku susipažinti su administracinio teisės pažeidimo protokolu ir pateikti savo paaiškinimą, nes Institucijos 2010 m. spalio 25 d. raštu ji buvo kviesta prie jos nuosavybės teise valdomo žemės sklypo, o ne į Instituciją. Tokiu būdu buvo pažeistos jos teisės numatytos ATPK 272 straipsnyje.

Atsiliepime į apeliacinį skundą Institucija prašo apeliacinio skundo netenkinti ir pažymi, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašomas būtent pažeidimo vietoje, o O. D. kviečiama tą dieną prie savo nuosavybės teisės žemės sklypo iš viso neatvyko.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Apeliacinis skundas netenkinamas.

Skundžiamu nutarimu O. D. buvo paskirta administracinė nuobauda už ATPK 45 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą.

ATPK 45 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad savavališkas privačios nuosavybės teise priklausančios arba valstybinės žemės, miško, vandens telkinių užėmimas arba savavališkas privačių ar valstybinių vandens telkinių naudojimas užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki dviejų tūkstančių litų.

O. D. savo kaltės dėl jai inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo padarymo nepripažįsta, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, ir nurodo, kad jos veiksmuose nebuvo jokių požymių, iš kurių būtų galima spręsti apie savavališką valstybinės žemės užėmimą, t. y. suartos žemės sklypo dalies ji neaptvėrė, ja nesinaudojo ir iš to jokios naudos negavo.

Pagal ATPK 257 straipsnį, administracinę bylą nagrinėjantis organas (tuo pačiu ir teismas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turi išnagrinėti visus reikšmingus faktus, ištirti visas galimas įvykio versijas, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, tokiu būdu įvertinti visus tiek pažeidėją kaltinančius, tiek jį teisinančius įrodymus ir pašalinti prieštaravimus tarp jų.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės aiškinimo aspektu, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, su kuriomis apeliacinės instancijos teismas sutinka ir jų nekartoja. Byloje surinktų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina išvadą, kad O. D. padarė jai inkriminuojamą veiką. Aplinkybę, kad O. D. žinojo apie šalia jos sklypo esantį 6 m pločio kelią, patvirtina jos parašai ant žemės sklypo abriso ir asmeninio ūkio žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo akto (b. l. 10-11). Tai, kad ji dalyvavo ariant minėtą kelią patvirtina liudytojų parodymai teismo posėdžio metu (b. l. 18), tą aplinkybę ji nurodo ir apeliaciniame skunde. Pažymėtina, kad net ir per apsirikimą 2010 m. rugsėjo 10 d. aparus bendro naudojimo kelią, kurio aparimo metu dalyvavo pati O. D., ji galėjo šitą klaidą ištaisyti ir kelią atstatyti, tačiau ji to nepadarė ne tik iki 2010 m. rugsėjo 30 d., kuomet buvo surašytas Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Šilalės žemėtvarkos skyriaus patikrinimo aktas, kuris O. D. buvo išsiųstas 2010 m. spalio 4 d. paštu, bet ir minėtu aktu nustačius jai terminą iki 2010 m. spalio 18 d. suardytam keliui atkurti. Dėl to darytina išvada, kad tos aplinkybės, jog O. D. suartos žemės neaptvėrė, ja nesinaudojo ir iš jos jokios naudos negavo, tačiau jos aparimą organizavo, jame dalyvavo, suartą kelią matė ir nieko nedarė jam atstatyti, įrodo, jog ji valstybinės žemės bendro naudojimo kelią užėmė savavališkai.

Taip pat pažymėtina, kad kaimo vietovėse esančių kelių specifinius požymius apibrėžia Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. 302 patvirtintų Žemės valstybinės apskaitos taisyklių (2007 m. sausio 4 d. įsakymo Nr. 3D-3 redakcija) 17 punktas, kuriame nurodoma, jog „kaimo vietovėse keliams priskiriami žemės plotai nuolat naudojami mechaninių ir kinkomojo transporto priemonių, žemės ūkio technikos privažiavimui prie sodybų, statinių, žemės sklypų, miškų, vandens telkinių ar gyvuliams ginti, nors juose neįrengtos sankasos, grioviai, kiti kelio įrengimai ir važiuojamoji kelio dalis neužpilta smėliu ar žvyru (lauko keliai) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N438-7077/2010). Todėl apeliacinio skundo argumentas, kad suartas plotas neturėjo jokių keliui būdingų požymių atmestinas kaip nepagrįstas.

Apeliacinio skundo argumentai, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašomas Institucijoje jai nedalyvaujant, nes ji buvo kviesta atvykti prie jai priklausančio žemės sklypo, tačiau ten nuvykus Institucijos atstovų nebuvo, paneigti Institucijos atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis. Be to, pažymėtina, jog atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme leidžia pašalinti visas klaidas, kurios gali būti padarytos užtikrinant administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teises ikiteisminėje administracinės bylos nagrinėjimo stadijoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 29-03, Administracinių teismų praktika Nr. 4, p. 57-59). Taigi įvertinus tai, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo dalyvaujant apeliantei, tuo užtikrindamas apeliantės procesines teises, ir atsižvelgiant į nurodytus motyvus tinkamai išnagrinėjo bylą, darytina išvada, jog vien tik tai, kad apeliantė nedalyvavo surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą, nėra pakankamas pagrindas išvadai apie nutarimo neteisėtumą.

Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

O. D. apeliacinį skundą atmesti.

Šilalės rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 19 d. nutarimą palikti nepakeistą

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas Ričardas Piličiauskas Virgilijus Valančius