2016-02-09 Nr. ATPB-195-4-69-3-02907-2015-8 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. 2AT-9-942-2016

Teisminio proceso Nr. 4-69-3-02907-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 2.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Piesliako, Artūro Pažarskio ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto R. B. prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 30217 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Kauno valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2015 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. VET 002551 R. B. buvo nubaustas pagal ATPK 109 straipsnyje numatytą administracinį teisės pažeidimą 448 Eur bauda už tai, kad 2015 m. kovo 17 d. 20.15 val. UAB „S“ iš Estijos įsivežė 600 vnt. paršelių penėjimui, kurie buvo nepaženklinti į ausį dviejų dalių įsagu su bandos numeriu, taip R. B. pažeidė Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymo 14 straipsnio 2 dalies, 16 straipsnio 3 dalies, Ūkinių gyvūnų laikymo vietų registravimo ir jose laikomų ūkinių gyvūnų ženklinimo ir apskaitos tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-234 „Dėl ūkinių gyvūnų laikymo vietų registravimo ir jose laikomų ūkinių gyvūnų ženklinimo ir apskaitos tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas) 40 punkto reikalavimus.

Kauno apylinkės teismas 2015 m. birželio 29 d. nutartimi R. B. skundą atmetė ir Kauno valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2015 m. kovo 18 d. nutarimą Nr. VET 002551 paliko nepakeistą.

Kauno apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 29 d. nutartis palikta nepakeista ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. B. apeliacinis skundas atmestas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi priimtas R. B. prašymas ir atnaujinta jo administracinio teisės pažeidimo byla.

Pareiškėjas, vadovaudamasis ATPK 30217straipsnio 1 dalies 5 punkto, 30221 straipsnio 14 dalies 2 punkto nuostatomis, prašo atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą, panaikinti Kauno valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2015 m. kovo 18 d. nutarimą, Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 29 d. nutartį bei Kauno apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti dėl netinkamai pritaikytos materialiosios teisės normos – ATPK 109 straipsnio, nesant šio administracinio teisės pažeidimo įvykio (ATPK 250 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėjas teigia, kad 2015 m. kovo 17 d. tikrinimo metu nustatyta, kad 2015 m. kovo 17 d. UAB „S“ į Lietuvą iš Estijos įsivežė 600 vnt. paršelių penėjimui, kurie buvo nepaženklinti į ausį dviejų dalių įsagu su bandos numeriu. Pasak pareiškėjo, įsagų su laikytojo – Estijos įmonės – bandos numeriu UAB „S“ neturi teisės nei įsigyti, nei naudoti pagal tos pačios Tarnybos nustatytą įsagų naudojimo tvarką, todėl yra nubaustas už reikalavimo, kurio neįmanoma įvykdyti, nesilaikymą.

Prašyme teigiama, kad Apraše nėra nuostatos apie kiaulių perženklinimą, t. y. jog įvežamos kiaulės į Lietuvą iš trečiųjų šalių turi būti perženklinamos ausies įsagu, jeigu kitoje šalyje yra kitas žymėjimo būdas, kaip ir nurodymo, kad kiaulės, įvežamos iš trečiųjų šalių arba išvežamos iš trečiųjų šalių, turi būti perženklinamos pagal priimančios šalies pasirinktą žymėjimo būdą, todėl pareiškėjas negali būti baudžiamas administracine tvarka.

Teismai išaiškino, kad šiuo atveju reikia taikyti analogiją, t. y. vadovautis Aprašo 24 punktu, kuriame nurodyta, kad įvežant iš Europos Sąjungos šalių narių galvijus, avis ir ožkas paliekamas tas pats ausų įsagas.

Pasak pareiškėjo, nesant aiškios reglamentacijos, neįmanoma nuspėti, kad įsivežant kiaules iš Europos Sąjungos valstybių, privaloma taikyti taisyklių punktą, kuris yra taikomas galvijams, ožkoms ir avims, žymimiems tik vienu būdu – ausų įsagu, nesuteikiant galimybės taikyti kito žymėjimo būdo.

Teismai, pareiškėjo nuomone, netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-234 „Dėl ūkinių gyvūnų laikymo vietų registravimo ir jose laikomų ūkinių gyvūnų ženklinimo ir apskaitos tvarkos aprašo“ teisės normas, jas išplėtė ir įpareigojo vadovautis analogiškomis normomis. Tokie teisės normų taikymo pažeidimai yra esminiai, nes administracinė atsakomybė asmenims taikoma už veiksmus, kurie iš esmės nesudaro administracinės teisės pažeidimo sudėties.

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Kauno valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkas – valstybinis veterinarijos inspektorius Ričardas Kliučinskas atsiliepimu į pareiškėjo prašymą prašo administracinėn atsakomybėn patraukto R. B. prašymo netenkinti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo nutartį.

Pareigūnas nurodo, kad Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog įvežti į Lietuvos Respubliką gyvūnus galima tik teisės aktuose nustatyta tvarka, o 16 straipsnio 3 dalis numato, jog kiekvienas kiaulių laikytojas atsako už turimų gyvūnų ženklinimą, taigi UAB „S“ vadovas R. B. yra atsakingas už tai, kad jo vadovaujamos įmonės įsigyti gyvūnai būtų paženklinti taip, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos teisės aktai. Tokią pareigą ūkinių gyvūnų laikytojui numato ir Tvarkos aprašo 15 punktas.

Atsiliepime pažymima, kad ūkinių gyvūnų ženklinimo tvarka nustatyta Tvarkos aprašo 40 punkte: jog kiaulės prieš perkėlimą į kitą laikymo vietą ar kitą bandą ženklinamos į vieną ausį įsegant vieną dviejų dalių ausų įsagą su bandos numeriu, o į skerdyklą vežamos kiaulės gali būti ženklinamos į užpakalinę šlaunį tatuiruote, kurioje nurodomas aiškiai įskaitomas bandos numeris. Taigi Lietuvos Respublikoje kiaulės gali būti ženklinamos tatuiruote vieninteliu atveju – jeigu jos vežamos į skerdyklą. Todėl, nepaisant to, kad Estijoje yra numatytas kitoks ženklinimo būdas, įvežus kiaules į Lietuvos Respublikos teritoriją, būtent ženklinimas ausies įsagu yra privalomas ir jo turi būti laikomasi net ir tais atvejais, kai kiaulės įvežamos iš Europos Sąjungos valstybių narių, naudojančių kitokį ženklinimą, nes kiekviena Europos Sąjungos šalis laisvai pati pasirenka, kokiu būdu į savo teisės aktus perkelti ir įgyvendinti atitinkamas direktyvų nuostatas.

Pareigūnas nurodo, kad pareiškėjas klaidindamas teismą įrodinėja, esą įsagų su laikytojo – Estijos įmonės, bandos numeriu pareiškėjo vadovaujama įmonė UAB „S“ neturi teisės nei įsigyti, nei naudoti pagal tos pačios Tarnybos nustatytą įsagų naudojimo tvarką, taigi jis nubaustas už reikalavimo, kurio neįmanoma įvykdyti, nesilaikymą, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, UAB „S“ kiaules iš Estijos augintojų įsigyja sudarydama sutartis, todėl turi galimybę numatyti atitinkamas sąlygas, susijusias su gyvūnų ženklinimu. Be to, aplinkybė, kad vėlesnė paršelių partija, įvežta iš Estijos, buvo paženklinta ausies įsagu, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos teisės aktai, neginčytinai patvirtina, kad šių nuostatų įmanoma laikytis.

Pasak pareigūno, pareiškėjas prašyme klaidindamas teismą taip pat nurodo, kad teismai išaiškino, jog šiuo atveju reikia taikyti analogiją, t. y. vadovautis Tvarkos aprašo 24 punktu, kuriame nurodyta, kad įvežant iš Europos Sąjungos šalių narių galvijus, avis ir ožkas paliekamas tas pats ausų įsagas. Tačiau, priešingai pareiškėjo išvedžiojimams, iš bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, kurio procesinis sprendimas buvo paliktas nepakeistas, netaikė analogijos, bet konstatavo, kad kai kurių gyvūnų – t. y. galvijų, ožkų ir avių, įvežamų iš Europos Sąjungos valstybių narių, ženklinimui nustatyti specialūs reikalavimai (paliekamas tas pats įsagas, išskyrus atvejus, kai ženklinimo numeris su šalies kodu yra didesnis kaip 14 ženklų), o iš Europos Sąjungos įvežamoms kiaulėms atskira ženklinimo tvarka nenustatyta – jos turi būti pažymėtos ausų įsagais.

Atsiliepime teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė teisingą išvadą, jog R. B. pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 109 straipsnį.

Dėl ATPK 109 straipsnio taikymo

Nagrinėjamoje administracinėje byloje R. B. buvo nubaustas pagal ATPK 109 straipsnį už tai, kad iš Estijos įvežti į Lietuvos Respublikos teritoriją 600 vienetų paršeliai penėjimui nebuvo tinkamai paženklinti, t. y. į ausį dviejų dalių įsagu su bandos numeriu. Taip buvo pažeistos Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymo 14 straipsnio 2 dalies ir 16 straipsnio 3 dalies nuostatos bei Ūkinių gyvūnų laikymo vietų registravimo ir jose laikomų ūkinių gyvūnų ženklinimo ir apskaitos tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-234 „Dėl ūkinių gyvūnų laikymo vietų registravimo ir jose laikomų ūkinių gyvūnų ženklinimo ir apskaitos tvarkos aprašo patvirtinimo“ 40 punkto reikalavimai.

Prašyme atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą pareiškėjas R. B. teigia, kad Kauno apylinkės teismas ir Kauno apygardos teismas savo priimtose nutartyse netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-234 „Dėl ūkinių gyvūnų laikymo vietų registravimo ir jose laikomų ūkinių gyvūnų ženklinimo ir apskaitos tvarkos aprašo“ teisės normas, jas išplėtė ir vadovavosi analogiškomis normomis.

ATPK 109 straipsnyje numatyta atsakomybė už Veterinarijos įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių veterinarijos reikalavimus, bei savivaldybių tarybų sprendimų ir savivaldybių administracijų direktorių įsakymų gyvūnų užkrečiamųjų ligų likvidavimo klausimais pažeidimus, taip pat neteisėtą farmacinę veiklą veterinarijoje.

2008 m. liepos 15 d. Tarybos Direktyvos Nr. 2008/71/EB 5 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinta, jog valstybės narės prieš išvežant gyvūnus iš ūkio, kuriame gimė, jie turi būti pažymėti identifikavimo ženklu. Jei ženklas neįskaitomas arba pamestas, remiantis šio straipsnio reikalavimais identifikuojama nauju ženklu. Šios Direktyvos antroji dalis nustato, kad visi gyvūnai, kuo greičiau ir bet kuriuo atveju prieš išvežant juos iš ūkio turi būti identifikuoti ausies įsagu arba įdagu, kurie leidžia atsekti ūkį, iš kurio gyvūnas atvežtas, ir pateikti nuorodą lydimajame dokumente, kuriame turi būti paminėtas toks įsagas arba įdagas, ir 3 straipsnio 1 dalies a punkte minimame sąraše. Be to, Direktyvos antroje dalyje įtvirtinta ir tai, jog valstybės narės, nukrypdamos nuo Direktyvos 90/425/EEB 3 straipsnio 1 dalies c punkto antros pastraipos, visų gyvūnų judėjimui jų teritorijose gali taikyti nacionalines sistemas. Tokios sistemos turi suteikti galimybę identifikuoti ūkį, iš kurio gyvūnai buvo atvežti, ir ūkį, kuriame jie gimė.

Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata teigia, jog įvežti į Lietuvos Respubliką gyvūnus, gyvūninius produktus, žaliavas, pašarus, pašarų priedus, veterinarinius vaistus, veterinarines priemones galima tik teisės aktuose nustatyta tvarka. To paties įstatymo 16 straipsnio 3 dalis numato, kad kiekvienas galvijų, kiaulių, avių, ožkų ar arklių laikytojas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pildo laikomų ūkinių gyvūnų apskaitos žurnalą arba daro įrašus kompiuterinėje laikmenoje, atsako už turimų ūkinių gyvūnų ženklinimą, informacijos apie ūkinių gyvūnų skaičiaus pokytį pateikimą.

2003 m. birželio 16 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymo „Dėl gyvulių registravimo ir identifikavimo“ aprašo (atkreiptinas dėmesys į tai, jog šis aprašas parengtas atsižvelgiant ir į 2008 m. liepos 15 d. Tarybos Direktyvos Nr. 2008/71/EB reikalavimus) 3 punkte pateikiamas ūkinio gyvūno laikytojo ir ūkinio gyvūno ženklinimo išaiškinimas. Ūkinio gyvūno laikytojas – asmuo, kuris yra ūkinio gyvūno savininkas ar jį laiko atlygintinai ar neatlygintinai. Kitaip tariant, fizinis ar juridinis asmuo, nuolatos ar laikinai atsakingas už gyvulius, įskaitant gabenamus ar teikiamus į rinką. Ūkinių gyvūnų ženklinimas – ūkinio gyvūno žymėjimas specialiais ausų įsagais, tatuiruote arba mikroschema. Šio aprašo 15 punktas įpareigoja, jog kiekvienas laikytojas privalo ženklinti, registruoti laikomus ūkinius gyvūnus ir tvarkyti jų apskaitą. 24 aprašo punktas nustato, kad iš Europos Sąjungos šalių narių įvežtų galvijų, avių ir ožkų paliekamas tas pat ausų įsagas. Nauji ausų įsagai segami tik tuo atveju, jei įvežto galvijo, avies, ožkos ženklinimo numeris su šalies kodu yra didesnis kaip 14 ženklų. Iš Europos Sąjungos šalių narių įvežti ūkiniai gyvūnai registruojami tik turint Europos Sąjungos šalies siuntėjos kompetentingos tarnybos išduotą vidaus prekybos sertifikatą. Tuo tarpu 40 aprašo punktas įtvirtina tai, kad kiaulės prieš perkėlimą į kitą laikymo vietą ar kitą bandą ženklinamos į vieną ausį įsegant vieną dviejų dalių ausų įsagą su bandos numeriu, o į skerdyklą vežamos kiaulės gali būti ženklinamos į užpakalinę šlaunį tatuiruote, kurioje nurodomas aiškiai įskaitomas bandos numeris.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatyta, jog 1) Estijoje yra numatytas kitoks nei Lietuvoje kiaulių ženklinimo būdas, t. y. tatuiruote įdagais. Tokią galimybę kiekvienai Europos Sąjungos valstybei suteikia 2008 m. liepos 15 d. Tarybos Direktyvos Nr. 2008/71/EB nuostatos, pagal kurias kiekviena valstybė narė pati apsisprendžia dėl ūkinių gyvūnų identifikavimo ženklų bei būdų reglamentavimo; 2) Tiek Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymo, tiek ir 2003 m. birželio 16 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu patvirtinto aprašo „Dėl gyvulių registravimo ir identifikavimo“ nuostatos įpareigoja kiekvieną kiaulių laikytoją ženklinti turimus gyvūnus taip, kaip to reikalauja minėti Lietuvos Respublikos teisės aktai. Taigi, R. B. kaip UAB „S“ vadovas buvo atsakingas už tai, kad jo vadovaujamos įmonės įsigyti paršeliai penėjimui būtų paženklinti tinkamai (administracinėje byloje nustatyta, kad iš ant Estijos gabenamų paršelių buvusios tatuiruotės buvo neįžiūrimos); 3) Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktais, Lietuvos Respublikoje kiaulės gali būti ženklinamos tatuiruote tik vieninteliu atveju – kai jos yra vežamos į skerdyklą, bet neperkeliamos iš vienos vietos į kitą tolesniam auginimui ir (ar) veislei.

Atsižvelgiant į tai, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria žemesnių instancijų teismų padarytai išvadai, jog, nepaisant to, kad Estijoje yra numatytas kitoks kiaulių ženklinimo būdas, R. B., kaip UAB „S“ vadovas ir kartu kiaulių laikytojas, yra atsakingas už tinkamą kiaulių paženklinimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismai taip pat nustatė, jog UAB „S“ kiaules iš augintojų, veikiančių Estijoje, įsigyja sudarydama sutartis, todėl turėjo galimybę numatyti atitinkamas sąlygas, susijusias su gyvūnų ženklinimu. Be to, administracinėje byloje nustatyta aplinkybė, jog vėlesnė paršelių partija, įvežta iš Estijos, buvo paženklinta ausies įsagu, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos teisės aktai, tik patvirtina, kad šių nuostatų įmanoma ir privalu laikytis visiems kiaulių savininkams.

Nepagrįstas pareiškėjo argumentas, jog teismai taikė analogiją kiaulių ženklinimui ir vadovavosi 2003 m. birželio 16 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymo „Dėl gyvulių registravimo ir identifikavimo“ aprašo 24 punktu, kuriame nurodyta, kad, įvežant iš Europos Sąjungos šalių narių galvijus, avis ir ožkas, paliekamas tas pats ausų įsagas. Iš bylos medžiagos matyti, kad žemesnių instancijų teismai netaikė analogijos, o tik konstatavo, jog kai kurių gyvūnų – t. y. galvijų, ožkų ir avių, įvežamų iš Europos Sąjungos valstybių narių, ženklinimui nustatyti specialūs reikalavimai (paliekamas tas pats įsagas, išskyrus atvejus, kai ženklinimo numeris su šalies kodu yra didesnis kaip 14 ženklų), o iš Europos Sąjungos įvežamoms kiaulėms atskira ženklinimo tvarka nenustatyta. Todėl, vadovaudamiesi šiomis įstatyminėmis nuostatomis, teismai padarė pagrįstą išvadą, kad kiaulių, įvežamų iš Europos Sąjungos valstybių narių, ženklinimui keliami tie patys reikalavimai, kaip ir Lietuvos Respublikoje, t. y. jos turi būti pažymėtos ausų įsagais.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai vadovavosi tinkamais teisės aktais, teisingai aiškino jų turinį, skundžiamos Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 29 d. ir Kauno apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutartys yra teisėtos, šių teismų sprendimų išvados dėl R. B. kaltės padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 109 straipsnyje, padarytos nepažeidus iš esmės materialiosios ir proceso teisės normų. Dėl to tenkinti pareiškėjo prašymą ir naikinti žemesnių teismų sprendimus – nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30221 straipsnio 14 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. B. prašymą atnaujinti bylą.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Artūras Pažarskis

Aurelijus Gutauskas