2025-06-18 Nr. AB-10603-3-61-3-06894-2024-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2026-968/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06894-2024-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Ryčio Krasausko (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. T. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir uždaroji akcinė bendrovė „D-Pizza LT“) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas O. T. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir Departamentas) 2024 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 24S258700 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Jis, dirbdamas uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „D-Pizza LT“ (toliau – ir Bendrovė) komercijos direktoriumi, 2024 m. gegužės 17 d. kreipėsi į Departamentą dėl turimo leidimo gyventi Lietuvoje Nr. 760049869, išduoto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ, ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 41 punkto, 441 straipsnio pagrindu (aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą dirbantis užsienietis), galiojusio nuo 2021 m. rugsėjo 3 d. iki 2024 m. rugsėjo 2 d., pakeitimo. Pareiškėjas, kaip Rusijos pilietis, 2024 m. liepos 18 d. užpildė Departamento pateiktą klausimyną. Atsakydamas į klausimyno klausimą (apie savo darbovietes), nurodė, kad 2000–2010 m. dirbo „Maskvos kuro kompanijoje” departamento vadovu, o nuo 2010 iki 2017 m. – „Tatneft Oil West” regiono vadovu. Departamentas, pagal nustatytas procedūras siekdamas nustatyti, ar nėra pagrindų, nurodytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte, dėl kurių pareiškėjui gali būti atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, išsiuntė paklausimą Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui (toliau – ir VSD), ar pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje nekelia grėsmės valstybės saugumui.

2.2. VSD 2024 m. spalio 10 d. išvadoje Nr. 18-9366 (toliau – ir Išvada) nurodė, kad pareiškėjo darbas Rusijos Federacijos strateginėse įmonėse – „Maskvos kuro kompanijoje“, užsiimančioje naftos ir dujų išteklių žvalgymu, gavyba, perdirbimu bei prekyba, ir „Tatneft Oil West“, priklausančioje vienai didžiausių Rusijos naftos ir dujų bendrovių „Tatneft“, kuriai nuo 2014 m. taikomos JAV sankcijos – leidžia daryti išvadą, jog praeityje pareiškėjas buvo lojalus Rusijos Federacijai bei palaikė jos valdžią ir agresyvią užsienio politiką, keliančią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Dirbdamas strateginėse įmonėse pareiškėjas tariamai galėjo turėti ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti juo pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą. Dėl šių priežasčių pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje VSD pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjo periodiški vykimai į Rusiją ir Baltarusiją įvertinami kaip galintys kelti papildomų rizikų, sudarančių palankias sąlygas šių šalių žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti kontaktus.

2.3. Departamentas neskyrė situacijai deramo dėmesio, pateiktus įrodymus vertino neatsakingai, iškraipytai, todėl padarė nepagrįstų, faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančių, išvadų, jas grindė prielaidomis. Tai iš esmės ir lėmė neteisėto, nepagrįsto Sprendimo priėmimą. Iš Sprendimo turinio nėra galimybės spręsti, kad buvo atliktas kompleksinis informacijos, susijusios su pareiškėju, vertinimas. Bendros politinės situacijos įvardijimas ir galimos grėsmės nacionaliniam saugumui pasireiškimo rizikos apžvalga nelaikomas tinkamu, visapusišku ir objektyviu pareiškėjo asmens grėsmės valstybės nacionaliniam saugumui įvertinimu. O tų aplinkybių, kurios galėjo ir turėjo individualizuoti pareiškėjo situacijos vertinimą, Departamento nevertintos.

2.4. Jis, užpildęs klausimyną, deklaravo savo valinį sprendimą – nepritarimą Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje. Krymą laikė Ukrainos dalimi. Šiuos duomenis Departamentas pripažino nereikšmingais ir nepaneigiančiais grėsmės valstybės saugumui, grindžiant tuo, kad pareiškėjas tariamai ėjo aukštas pareigas strategiškai svarbioje vienoje didžiausių šalies bendrovių.

2.5. Bendrovė „Tatneft Oil West“, arba tiksliau „Tatneft AZS Zapad“, nėra nei didžiausia, nei strateginė. Ji neužsiima ir niekada neužsiėmė naftos ir dujų perdirbimu. Jos veiklos sritis užšifruota jos pavadinime, verčiant iš rusų kalbos AZS yra „automobilių degalinių stočių“ trumpinys. Tai yra automobilių degalinių tinklo valdytoja. Tai yra privatus juridinis asmuo, kuris franšizės pagrindu naudojo vienos iš naftos milžinių prekės ženklą savo veikloje ir kuri valdė degalinių tinklą, kuriame dirbo pareiškėjas. Pareiškėjas 2024 m. spalio 16 d. paaiškinime išdėstė visą informaciją apie savo pareigas ir darbo funkcijas tiek „Maskvos kuro kompanijoje“, tiek bendrovėje „Tatneft AZS Zapad“. Jis nuo pat pradžių dirbo būtent degalinių tinklus valdančiose bendrovėse, bet ne strateginėse bendrovėse, užsiimančiose naftos ir dujų perdirbimu Rusijoje, kaip šios aplinkybės aiškinamos Sprendime. Pareiškėjas 2000 m. pradėjo savo karjerą degalinės operatoriumi ir iki 2017 m. pakilo iki specialisto, atsakingo už parduotuvių ir kavinių prie degalinių darbo organizavimą. Pareiškėjo darbo funkcijų atlikimas vyko jam priskirtose konkrečiose degalinėse Maskvos apskrityje, kur gyveno. Pareiškėjo darbo funkcijos buvo susijusios išimtinai su parduotuvių ir kavinių, esančių degalinėse, darbo organizavimu, prekių tiekimo į jas organizavimu, todėl Sprendimo išvados apie vadovaujamų pareigų užėmimą naftos ir dujų perdirbimo strateginėse Rusijos kompanijose paprasčiausiai neatitinka tikrovės, iškraipo faktines bylos aplinkybes ir prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Pareiškėjas, gaudamas eilines pajamas, tikrai nebuvo vadovaujančias pareigas vienoje didžiausių strateginių įmonių svarbiausiame sostinės regione einantis asmuo.

2.6. Patikrinus Sprendimo motyvus dėl bendrovės „Tatneft“ buvimo įtraukta į JAV sankcionuojamų įmonių sąrašą, šios aplinkybės taip pat nepasitvirtino. Nors šios aplinkybės bylai didelės reikšmės neturi, nes pareiškėjas šioje įmonėje niekada nedirbo ir jokių ryšių su ja nėra turėjęs, tačiau individualaus administracinio akto, sukeliančio pareiškėjui neigiamų pasekmių bei tiesiogine prasme griaunančio pareiškėjo bei jo šeimos planus ir gyvenimą Lietuvoje, grindimas abejotina, nepatikima, nepatikrinta, neoficialia ir neteisingai interpretuojama informacija, yra ypač nerūpestingas, neapdairus ir neprofesionalus viešojo administravimo subjektų elgesys.

2.7. Dėl pareiškėjo valstybės sienų kirtimo – nuo 2021 m. į kilmės šalį pareiškėjas yra grįžęs porą sykių aplankyti savo vyresnio amžiaus tėvų. Daugumą Sprendime aptartų valstybės sienos kirtimų pareiškėjas atliko ne į Rusiją, o į Baltarusiją. Ir vyko į Baltarusiją išimtinai pagal darbdavio UAB „D-Pizza LT“ nurodymus, darbo funkcijoms atlikti. Jokių asmeninių interesų ar įtakos sferų šioje valstybėje neturi. Visos išvykos buvo įformintos įsakymais dėl komandiruočių ir apmokėtos darbdavio per banko sąskaitą. Todėl Departamento išvados dėl tokių vykimų kaip periodinio grįžimo į kilmės šalį, kaip ir išvada dėl tariamo Rusijos Federacijos pareiškėjo laikymo lojaliu savo valstybės piliečiu, yra paremtos nieko bendro su pareiškėju neturinčiomis prielaidomis ir subjektyviais spėjimais. Jokio tyrimo dėl šių aplinkybių Departamentas neatliko, informacijos, kur ir kokiais tikslais pareiškėjas vykdavo, nesitikslino.

2.8. Pareiškėją su Lietuva sieja stiprūs ekonominiai ryšiai, kadangi jis yra ne tik UAB „D-Pizza LT“, veikiančios po tarptautiniu, pasaulyje garsiu prekės ženklu „Domino‘s pizza“, komercijos vadovas, bet ir vienas iš pagrindinių investuotojų, investavusių kelis mln. eurų asmeninių lėšų į šį Lietuvoje sėkmingai veikiantį verslą. UAB „D-Pizza LT“ turi platų restoranų tinklą Lietuvoje, yra sukūrusi 160 darbo vietų, reguliariai ir laiku moka visus mokesčius į Lietuvos Respublikos biudžetą, todėl neabejotinai pareiškėjo ekonominiai ir verslo ryšiai su Lietuva yra labai glaudūs. UAB „D-Pizza LT“ kartu su pareiškėju 2022 m. aktyviai padėjo pabėgėliams iš Ukrainos, kurie sėkmingai tęsia darbą bendrovėje iki šiol, juos maitino, įdarbino. Šios aplinkybės pagrindžia, kad, pildydamas atsakovo klausimyną bei atsakydamas į jo 10 ir 11 punktus, pareiškėjas elgėsi sąžiningai ir nuoširdžiai, o ne formaliai, kaip šias aplinkybes vertino Departamentas. UAB „D-Pizza LT“, vadovaujama pareiškėjo, tiekia produkciją mokykloms, universitetams, aktyviai bendradarbiauja su Lietuvoje veikiančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis.

2.9. Pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja ne tik išimtinai ekonominio pobūdžio ryšiai. Pareiškėjas iš kilmės šalies persikėlė su visa savo šeima – sutuoktine bei trimis vaikais, kurie po Sprendimo priėmimo išvyko iš Lietuvos. Lietuvoje liko pareiškėjo sūnus N. Jam suėjo 18 metų, jis dvyliktokas, mokosi Vilniuje. Tas faktas, kad jo sūnus, kuris mokosi vidurinėje mokykloje, vienas gyvena Lietuvos Respublikoje, yra svarbi aplinkybė, į kurią Departamentas atsisakydamas išduoti leidimą gyventi privalo atsižvelgti, nes sūnui reikalinga nuolatinė priežiūra dėl (duomenys neskelbtini) ligos. Nors N. yra pilnametis, jis dar nėra subrendęs, kad visiškai galėtų tinkamai pasirūpinti savimi, jam vis dar yra reikalinga tėvų priežiūra ir pagalba. Tai patvirtina teikiami pareiškėjo ir sūnaus susirašinėjimai.

2.10. Latvijos Respublikoje jam buvo išduotas leidimas gyventi, kuris patvirtina, kad Latvijos Respublika, patikrinusi, ar pareiškėjas kelia grėsmę saugumui, nustatė, jog tokios grėsmės pareiškėjas Latvijos Respublikai nekelia. Todėl leidimas laikinai gyventi Lietuvoje pareiškėjui nereikalingas, tačiau Sprendimo formuluotė „asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui“ kenkia pareiškėjo ir prekės ženklo „Domino‘s pizza“ reputacijai.

2.11. Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, priimtas pažeidžiant gero administravimo principo imperatyvus. Todėl byloje yra pagrindas Sprendimą panaikinti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 2 dalies pagrindu.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Departamentas įvertino duomenų visetą, todėl skunde nurodomos aplinkybės (darbo užmokestis, kurį gavo dirbdamas Rusijos Federacijos strateginėse įmonėse, jo funkcijos ir kt.) nesudaro pagrindo paneigti praeityje galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykusi.

3.2. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose ar strateginėse įmonėse, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Pareiškėjo ilgametis darbas Rusijos Federacijos strateginėje įmonėje, atliekant atsakingas (vadovaujančias) pareigas, reiškia, kad pareiškėjas galėjo turėti galimybę susipažinti, pamatyti, girdėti tokią informaciją, su kuria gali susipažinti išimtinai Rusijos Federacijai lojalūs, palaikantys jos valdžią asmenys. Jo ilgametis, nepertraukiamas darbas karjeros laiptais kylant aukštyn, vienareikšmiškai sukuria ilgalaikius ir pasitikėjimu grįstus kolegiškus santykius, o tai suponuoja išvadą dėl papildomų rizikų kilimo. Pareiškėjas, nesutikdamas su Departamento vertinimu dėl jo paaiškinimų (eitos pareigos, įmonių veikla ir pan.), skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių Departamento padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes. Jis tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu. Be to, kaip pats pareiškėjas skunde teigia ir kaip iš jo pateiktų įrodymų (įsakymų dėl komandiruočių) matyti, pareiškėjas ir toliau plėtoja verslo ryšius Baltarusijoje, t. y. Lietuvos Respublikai nedraugiškoje valstybėje, o tai kelia papildomų rizikų, suponuojančių jo keliamą grėsmę nacionaliniam saugumui.

3.3. Pareiškėjo reguliarūs vizitai į Baltarusiją gali būti interpretuojami kaip pažeidžiamumo veiksnys, atsižvelgiant į šios šalies vykdomą politiką ir tarptautinius veiksmus, kurie prieštarauja Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Kontaktų užmezgimas su Baltarusijos ar Rusijos žvalgybos tarnybomis ar kitomis institucijomis galėtų būti inicijuotas naudojant įvairias poveikio priemones – nuo subtilių bandymų rinkti informaciją iki tiesioginio spaudimo ar šantažo. Tokie ryšiai, net jei jie užmezgami asmeniui nežinant arba prieš jo valią, gali kelti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, nes padidina tikimybę, kad pareiškėjas taps Baltarusijos interesų vykdytoju, sąmoningai ar nesąmoningai prisidėdamas prie veiksmų, kurie prieštarauja Lietuvos Respublikos interesams. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo vykimas į Baltarusiją, nepriklausomai nuo vykimo priežasčių ar dažnumo, turi būti vertinamas kaip reikšmingas veiksnys, galintis kelti riziką nacionaliniam saugumui, todėl būtina užtikrinti, kad šios aplinkybės būtų tinkamai įvertintos sprendžiant dėl asmens teisės gyventi Lietuvos Respublikoje. Šios aplinkybės tik patvirtina VSD nustatytą pareiškėjo grėsmę Lietuvos valstybės saugumui bei faktą, jog pareiškėjas palaiko glaudžius ryšius su Rusijoje gyvenančiais asmenimis (tėvais) ir dažnai grįžta į kilmės šalį.

3.4. Pareiškėjo šeimos nariai (sutuoktinė ir nepilnamečiai vaikai) neturi galiojančių leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Kaip jau nurodyta Sprendime, teisė į šeimos susijungimą gali būti išsaugota pareiškėjui ir jo šeimos nariams (sutuoktinei bei nepilnamečiams vaikams) grįžus į kilmės valstybę. Nenustatyta priežasčių, dėl kurių jis ar jo šeimos nariai negalėtų išvykti į Rusijos Federaciją. Pareiškėjo siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiama pirmenybė prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus. Be to, ginčijamu Sprendimu nėra sprendžiamas pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. VSD atsiliepime nurodė, kad:

4.1. VSD Išvadoje pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas (Rusijos Federacijos pilietis) 2000–2010 m. dirbo „Maskvos kuro kompanijoje“ („Moscow fuel company“), 2010–2018 m. dirbo įmonėje „Tatneft Oil West“. Viešųjų šaltinių duomenimis, „Maskvos kuro kompanija“ užsiima naftos ir dujų išteklių žvalgymu ir gavyba, perdirbimu bei prekyba. „Tatneft Oil West“ yra įmonės „Tatneft“ grupės dalis. „Tatneft“ yra viena didžiausių Rusijos naftos ir dujų gavybos ir perdirbimo kompanijų. Įmonei nuo 2014 m. taikomos JAV sankcijos.

4.2. Pareiškėjas sąmoningai pateikia klaidinančią informaciją, tuo siekdamas sumenkinti praeityje turėtus ryšius su strateginiame Rusijos naftos gavybos ir perdirbimo sektoriuje veikiančiomis įmonėmis. Kaip nurodoma viešai prieinamuose šaltiniuose (https://azs.tatneft.ru), „Tatneft AZS Zapad“ yra įmonių „Tatneft“ grupei priklausanti įmonė, veikianti naftos ir jos produktų realizacijos srityje Rusijos Federacijos Centriniuose ir Šiaurės – Vakarų regionuose. Taigi įmonė „Tatneft AZS Zapad“ neabejotinai vertintina kaip įmonė, veikianti Rusijai strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje. Pareiškėjo darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų. Rusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias strateginiuose sektoriuose, kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos. Atsižvelgiant į Rusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad pareiškėjas turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą.

4.3. Papildomas kontržvalgybines rizikas kelia ir tai, kad pareiškėjas periodiškai vyksta į Rusiją ir Baltarusiją, o tai sudaro palankias sąlygas Baltarusijos ir Rusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. Sienos kirtimų tikslas, koks jis bebūtų, niekaip nesumažina kontržvalgybinių rizikų ir galimybių priešiškų šalių žvalgybos tarnyboms užmegzti ar palaikyti kontaktus su pareiškėju. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Rusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo eitos pareigos (atitinkamai, ir ryšiai) Rusijos Federacijai strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje kelia grėsmę valstybės saugumui.

4.4. VSD Išvadoje, kuria pagrįstas Sprendimas, nurodyti duomenys nelaikytini bendro pobūdžio informacija, jie yra paremti nustatytais faktais (objektyviais duomenimis) apie Rusijos valdžios ir jos institucijų, įmonių veiklą bei pareiškėjo ryšį su šiomis institucijomis. Tai, kad užsieniečiui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra pakankamas pagrindas paneigti VSD teisės reikšmingas užsieniečio biografijos aplinkybes vėliau vertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui. Priimant Sprendimą, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Sprendimas atitinka VAĮ reikalavimus.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „D-Pizza LT“ atsiliepime į skundą prašė skundą patenkinti. Trečiasis suinteresuotas asmuo palaikė pareiškėjo poziciją, nes Sprendimas priimtas remiantis spėjimais ir prielaidomis, išvados prieštarauja į bylą pateiktiems rašytiniams įrodymams. Pažymėjo, kad pareiškėjas yra investavęs į Lietuvoje po prekės ženklu „Domino‘s Pizza“ sėkmingai veikiantį „D-Pizza LT“ maitinimo verslą, turintį restoranų tinklą, sukūrusį 160 darbo vietų Lietuvoje. Iš pagrindinės franšizės sutarties išrašo matyti, kad JAV kompanija „Domino‘s Pizza International Frachising Inc.“ sudarė šią pagrindinės franšizės sutartį su Kipre įsteigta bendrove „Morgacita Limited“. „Morgacita Limited“ vienas iš savininkų yra Lietuvos bendrovė UAB „JOL management“, kurios vienintelis akcininkas yra pareiškėjas. Šiais įrodymais siekiama įrodyti, kad pareiškėjo iniciatyva į Lietuvą buvo „atvestas“ visame pasaulyje gerai žinomas prekės ženklas, jog pareiškėjas yra pagrindinis šios franšizės sutarties įgyvendintojas Lietuvos Respublikoje. Todėl jame netekus galimybės atvykti į Lietuvos Respubliką, šiam verslui Lietuvoje iškils reali sužlugimo grėsmė. Dar daugiau, franšizės davėjas yra JAV kapitalo bendrovė, kurios franšizė veikia visame pasaulyje, todėl ši bendrovė nesudarytų franšizės sutarčių, kurios galėtų pakenkti jų reputacijai. Tai matyti iš teikiamos sutarties (pvz., 13.1.7 p.). Ši sutartis gali būti vienašališkai nutraukta franšizės davėjo iniciatyva, jeigu franšizės gavėjas ar bet kuris iš savininkų nuteisiamas už sunkų nusikaltimą arba nusikaltimą, kuris iš esmės kenkia su prekės ženklais susijusiai reputacijai, arba bet kuris iš savininkų imasi bet kokio elgesio, kuris neigiamai paveikia prekės ženklų reputaciją. Šie rašytiniai įrodymai patvirtina, kad JAV bendrovė, prieš sudarydama šią sutartį, turėjo įvertinti ir įvertino visų franšizės gavėjo „Morgacita Limited“ tiesioginių ir netiesioginių savininkų reputaciją ir galimas sąsajas su Rusijos Federacijos politinėmis struktūromis bei tarnybomis. Ir, be abejonės, nebūtų sudarę franšizės sutarties, jeigu būtų bent menkiausių įtarimų, kad pareiškėjas tokių sąsajų turėtų ir tokiu būdu galėtų pakenkti prekės ženklo reputacijai.

II. 6. Regionų administracinis teismas 2025 m. balandžio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

7. Teismas nustatė, kad:

7.1. Pareiškėjas, dirbdamas UAB „D-Pizza LT“ komercijos direktoriumi, 2024 m. gegužės 17 d. kreipėsi į Departamentą dėl turimo leidimo gyventi Lietuvoje Nr. 760049869, išduoto Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punkto, 441 straipsnio pagrindu (aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą dirbantis užsienietis), galiojusio nuo 2021 m. rugsėjo 3 d. iki 2024 m. rugsėjo 2 d., pakeitimo. Pareiškėjas, kaip Rusijos pilietis, 2024 m. liepos 18 d. užpildė Departamento pateiktą klausimyną. Atsakydamas į klausimyno klausimą (apie savo darbovietes), nurodė, kad 2000–2010 m. dirbo „Maskvos kuro kompanijoje” departamento vadovu, o nuo 2010 iki 2017 m. – „Tatneft Oil West” regiono vadovu. Departamentas, pagal nustatytas procedūras siekdamas nustatyti, ar nėra pagrindų, nurodytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte, dėl kurių pareiškėjui gali būti atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, išsiuntė paklausimą VSD, ar pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje nekelia grėsmės valstybės saugumui.

7.2. VSD Išvadoje nurodė, kad pareiškėjo darbas Rusijos Federacijos strateginėse įmonėse – „Maskvos kuro kompanijoje“, užsiimančioje naftos ir dujų išteklių žvalgymu, gavyba, perdirbimu bei prekyba, ir „Tatneft Oil West“, priklausančioje vienai didžiausių Rusijos naftos ir dujų bendrovių „Tatneft“, kuriai nuo 2014 m. taikomos JAV sankcijos – leidžia daryti išvadą, jog praeityje pareiškėjas buvo lojalus Rusijos Federacijai bei palaikė jos valdžią ir agresyvią užsienio politiką, keliančią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Dirbdamas strateginėse įmonėse pareiškėjas galėjo turėti ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą. Dėl šių priežasčių pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje VSD pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjo periodiški vykimai į Rusiją ir Baltarusiją gali kelti papildomas rizikas, sudaryti palankias sąlygas Baltarusijos ir Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti kontaktus.

7.3. Departamentas per MIGRIS komunikaciją 2024 m. spalio 11 d. pareiškėjui išsiuntė pranešimą, kuriame prašė pateikti išsamų paaiškinimą apie tai, dėl kokių priežasčių asmuo pasirinko dirbti „Maskvos kuro kompanijoje” ir „Tatneft Oil West” bei kokias funkcijas užsienietis vykdė dirbdamas minėtose įmonėse. Taip pat prašė nurodyti aplinkybes, lėmusias darbo santykių nutraukimą. Pareiškėjas 2024 m. spalio 16 d. pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, jog antraisiais studijų metais Maskvos valstybiniame socialiniame universitete, dėl sunkių finansinių aplinkybių, pradėjo dirbti šalia esančioje degalinėje, t. y. „Maskvos kuro kompanijoje”. Baigęs universitetą ir įgijęs aukštąjį universitetinį išsilavinimą buvo pervestas į kitas pareigas, t. y. iš degalinės operatoriaus į Personalo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. Darbo funkcijos buvo darbas su degalinių personalu ir jo atranka. Vėliau buvo perkeltas į „Maskvos kuro kompanijos” Personalo kontrolės skyrių, o galiausiai jo atliekamos darbo funkcijos buvo papildytos degalinėse įvežamų ir parduodamų naftos produktų kokybės kontrole. Darbo santykiai 2010 m. buvo nutraukti „Maskvos kuro kompanijai” iš anksto pranešus apie numatomą mažinti darbuotojų skaičių. Pareiškėjas 2010 m. buvo priimtas į „Tatneft Oil West” skyriaus vadovo pareigas. Buvo atsakingas už parduodamų produktų kokybę, įvežamų ir parduodamų naftos produktų kontrolę, priešgaisrinės ir gamybinės saugos kontrolę, degalinių personalą ir kt. 2013 m. buvo perkeltas į „Tatneft Oil West” Maskvos regiono degalinių tinklą darbui su parduotuvių ir kavinių degalinėse darbo organizavimu. Jo tiesioginis vadovas buvo Personalo padalinio vadovo pavaduotojas, vėliau – Mažmeninės prekybos padalinio vadovo pavaduotojas. 2017 m. prasidėjus struktūrinei pertvarkai dėl papildomų darbo funkcijų ir atsakomybių delegavimo pareiškėjas nusprendė darbo santykių nebetęsti. Pareiškėjo teigimu, jis betarpiškai dirbo tik su degalinėmis, jų klientais bei personalu. Prieigos prie konfidencialios ar komercinę paslaptį sudarančios informacijos neturėjo. Vykdydamas darbo funkcijas tiesiogiai bendravo su biurų paskirtais vadovais, kurie buvo atitinkamų padalinių vadovų pavaduotojai.

7.4. Ginčijamą Sprendimą Departamentas grindė tuo, kad pareiškėjas VSD pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui. Jo atsakymai į kitus klausimyno klausimus (pvz., asmeninė pozicija Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, Krymo statusas) nedaro įtakos ir nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos remiantis jo buvusiais ilgalaikiais darbo santykiais Rusijos strateginio sektoriaus įmonėse. Dirbdamas „Maskvos kuro kompanijoje” Personalo skyriuje, o vėliau – Personalo kontrolės skyriuje, pareiškėjas turėjo palaikyti nuolatinius ryšius su įmonėje dirbančiais asmenimis, turėti prieigą prie jų asmeninių duomenų, reikalingų darbo funkcijų vykdymui.

Faktinė aplinkybė, jog jis Rusijos Federacijos įmonėje „Tatneft Oil West” buvo priimtas į skyriaus vadovo pareigas suponuoja tai, kad pareiškėjas nebuvo eilinis darbuotojas. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, jog asmuo praėjus 3 m. nuo darbo „Tatneft Oil West” pradžios buvo paskirtas atsakingu už visų įmonės degalinių, esančių Maskvos regione, administravimą. Departamento vertinimu, nelojaliam ir vadovavimo įgūdžių neturinčiam asmeniui, būnant vienos didžiausios strateginės Rusijos naftos ir dujų perdirbimo kompanijos darbuotoju, nebūtų patikėtos svarbios pareigos ypatingą reikšmę turinčioje vietoje – Rusijos sostinės regione.

Nepaisant to, jog, pareiškėjo teigimu, jo pareigos nebuvo vadovaujančio pobūdžio, asmuo vykdė funkcijas, kurios atsakomybės ir sprendimų priėmimo lygmeniu yra būdingos vadovaujančio asmens vykdomoms funkcijoms (pvz., personalo priežiūra, teikiamų paslaugų kokybės užtikrinimas ir kt.). Remiantis pareiškėjo kelionės dokumente esančiais valstybių sienos kirtimo spaudais, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) informacinės sistemos duomenimis bei VSD Išvada, užsienietis, turėdamas teisę gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje suteikiančius dokumentus, periodiškai vyksta į Rusijos Federaciją.

Nustatyta, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikos valstybės sieną kirto 47 kartus. Tai reiškia, jog pareiškėjas nėra nutraukęs ryšių su savo kilmės valstybe, o jo interesų centras neapsiriboja Lietuva, kur jam yra suteikta teisė gyventi bei dirbti. Kartu tai reiškia, jog Rusijos Federacija pareiškėją laiko lojaliu savo valstybės piliečiu. Departamento vertinimu, pareiškėjo ekonominiai ryšiai Lietuvos Respublikoje neatsveria galinčios kilti grėsmės valstybės saugumui. Departamentui atsisakius pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi, jo šeimos nariams leidimai taip pat keičiami nebus.

Teisė į šeimos susijungimą gali būti išsaugota pareiškėjui ir jo šeimos nariams (sutuoktinei bei nepilnamečiams vaikams) grįžus į kilmės valstybę. Nenustatyta priežasčių, dėl kurių pareiškėjas ar jo šeimos nariai negalėtų išvykti į Rusijos Federaciją. Pareiškėjo pilnamečiam sūnui neatimama teisė likti gyventi bei studijuoti Lietuvoje. Įvertinęs išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, Departamentas sprendė, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

8. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl jo buvusių darbų pobūdžio, darbo santykių pabaigos aplinkybių, karjeros, pridedamus įrodymus apie gautas pajamas (darbo užmokestį), teismas pažymėjo, kad jo darbas „Maskvos kuro kompanijoje” Personalo kontrolės skyriuje, o vėliau „Tatneft Oil West” skyriaus vadovu, suponuoja pareiškėjo pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Toks vertinimas atitinka LVAT praktiką, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo darbas „Tatneft Oil West“, kuri yra vienos didžiausių Rusijos naftos ir dujų gavybos, perdirbimo kompanijų „Tatneft“ grupės dalimi, kuriai nuo 2014 m. taikomos JAV sankcijos (ši aplinkybė nenuneigta), pagrindžia ir sustiprina Sprendime nurodytą aplinkybę, jog pareiškėjas privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai, palaikyti Rusijos Federacijos valdžios vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pareiškėjo pilietinė pozicija, kuri išreikšta klausimyne dėl Rusijos agresijos ir Ukrainos teritorijos vientisumo (pareiškėjas raštu pažymėjo, kad karo veiksmų nepalaiko ir, kad Krymas priklauso Ukrainai), pateikti įrodymai apie pareiškėjo ekonominius ir socialinius ryšius su Lietuva (yra ne tik UAB „D-Pizza LT“, veikiančios po tarptautiniu, pasaulyje garsiu prekės ženklu „Domino‘s pizza“, komercijos vadovas, bet ir vienas iš pagrindinių investuotojų, investavusių kelis mln. eurų asmeninių lėšų į šį Lietuvoje sėkmingai veikiantį verslą, UAB „D-Pizza LT“ turi platų restoranų tinklą Lietuvoje, yra sukūrusi 160 darbo vietų (https://rekvizitai.vz.lt/imone/d_pizza_lt/darbuotoju-skaicius), reguliariai ir laiku moka visus mokesčius į Lietuvos Respublikos biudžetą, UAB „D-Pizza LT“, su pareiškėju priešaky, 2022 m. aktyviai padėjo pabėgėliams iš Ukrainos, juos maitino, įdarbino, UAB „D-Pizza LT“, vadovaujama pareiškėjo, tiekia produkciją mokykloms, universitetams, aktyviai bendradarbiauja su Lietuvoje veikiančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis; pareiškėjo sūnus mokosi (duomenys neskelbtini) mokykloje Vilniuje)) nesudaro pagrindo paneigti jo nustatytų ryšių bei egzistavusio lojalumo Rusijos Federacijos valdžiai, kurį jis privalėjo demonstruoti, dirbdamas „Maskvos kuro kompanijoje”, o vėliau „Tatneft Oil West”.

Pareiškėjo 2024 m. gegužės 3 d. klausimyne išreikštas pritarimas Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu taip pat nesudaro pagrindo pripažinti Sprendimo neteisėtu. Tai, kad užsieniečiui anksčiau buvo išduodami leidimai laikinai gyventi, taip pat nėra pakankamas pagrindas paneigti VSD teisės reikšmingas užsieniečio biografijos aplinkybes vėliau vertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui, atsižvelgiant į pasikeitusią situaciją. Byloje nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų akivaizdų pareiškėjo priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką.

Taip pat nenustatyta aplinkybių, kad darbą Rusijos valstybinėse institucijose pareiškėjas paliko dėl vertybinių įsitikinimų / moralinių priežasčių, todėl nėra pagrindo iš esmės paneigti jo lojalumą Rusijos Federacijos valdžiai ir tai, jog jis, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali vykdyti režimo užduotis.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nuolatinis Lietuvos – Baltarusijos – Rusijos sienos kirtimas (5 kartai į Rusiją, 42 kartai į Baltarusiją), jį vertinant esamos geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos autoritarinio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos nacionaliniam saugumui, teismo įsitikinimu, suponuoja pareiškėjo pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams, nepaisant to, kad į Rusiją pareiškėjas vyko aplankyti ten gyvenančius tėvus, o vykimai į Baltarusiją dažniausiai buvo susiję su darbinėmis komandiruotėmis. Tai reiškia, kad Rusijos Federacija pareiškėją laiko lojaliu savo valstybės piliečiu, jis ir toliau plėtoja verslo ryšius Baltarusijoje, t. y. Lietuvos Respublikai nedraugiškoje valstybėje, o tai kelia papildomas rizikas suponuojančias jo keliamą grėsmę nacionaliniam saugumui.

11. Teismo vertinimu, Latvijos Respublikoje pareiškėjui išduotas leidimas gyventi nepaneigia Sprendime padarytos išvados, kad asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad teismui nėra žinomos užsieniečiams išduodamų leidimų gyventi Latvijos Respublikoje esminės sąlygos, principai, pareiškėjo atitinkamoms tarnyboms pateikti dokumentai (duomenys), jų vertinimas, kad Latvijos Respublika patikrinusi, ar pareiškėjas kelia grėsmę Latvijos Respublikos saugumui, nustatė, jog tokios grėsmės pareiškėjas Latvijos Respublikai nekelia.

12. Teismas pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad JAV kompanija „Domino‘s Pizza International Frachising Inc.“ prieš sudarant franšizės sutartį turėjo įvertinti ir įvertino franšizės gavėjo „Morgacita Limited“ tiesioginių ir netiesioginių savininkų reputaciją ir galimas sąsajas su Rusijos Federacijos politinėmis struktūromis bei tarnybomis, nebūtų sudariusi franšizės sutarties, jeigu būtų bent menkiausių įtarimų, jog pareiškėjas tokių sąsajų turėtų ir tokiu būdu galėtų pakenkti prekės ženklo „Domino‘s Pizza“ reputacijai, nelaiko reikšminga, nes iš pridėtos pagrindinės franšizės sutarties matyti, kad ji sudaryta 2020 m., o 2020 m. pareiškėjui buvo išduota nacionalinė viza. Į bylą nepateikta jokių duomenų, kokios institucijos (valstybinės ar privačios) galėjo tikrinti ar vertinti (tikrino/vertino) franšizės gavėjo „Morgacita Limited“ tiesioginių ir netiesioginių savininkų reputaciją ir galimas sąsajas su Rusijos Federacijos politinėmis struktūromis. Taigi pareiškėjas nei Departamentui, nei skunde teismui nepateikė argumentų ir objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą abejoti VSD, kaip kompetentingos institucijos, galinčios vertinti kylančią grėsmę valstybės saugumui, pateiktos informacijos teisingumu bei pagrįstumu.

13. Teismas konstatavo, kad Departamentas surinko jam prieinamus duomenis apie pareiškėją ir juos įvertino kartu su VSD Išvada, t. y. buvo atliktas individualus pareiškėjo situacijos visapusiškas vertinimas. Departamentas įvertino ne tik kompetentingos institucijos – VSD pateiktą Išvadą, tačiau taip pat nurodė ir kitas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo gyvenimu ir veikla Rusijoje, nurodė pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, kitas svarbias aplinkybes (pvz., duomenis apie šeimos išsaugojimo teisę).

14. Teismas papildomai pažymėjo, kad pareiškėjo sūnus N. yra pilnametis, todėl nurodytos aplinkybės apie jo sveikatos būklę (reikalinga nuolatinė priežiūra dėl (duomenys neskelbtini) ligos, jis dar nėra tiek subrendęs, kad galėtų tinkamai pasirūpinti savimi, jam vis dar reikalinga tėvų priežiūra ir pagalba), įvertinus jas pagal į bylą pateiktas (duomenys neskelbtini). Ambulatorinio apsilankymo apraše nurodytas gydymo, slaugos, darbo, ambulatorinės priežiūros rekomendacijas ((duomenys neskelbtini)), nepatvirtina, jog pareiškėjo sūnui reikalinga nuolatinė priežiūra. Tai reškia, kad šios aplinkybės nepaneigia VSD ir Departamento nustatyto fakto dėl jo (pareiškėjo) galimos grėsmės nacionaliniam saugumui.

15. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, teismas padarė išvadą, kad Departamentas, nustatęs ginčui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs nagrinėjamą ginčą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui, todėl Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, atitinkantys VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus reikalavimus, todėl jį naikinti skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Kadangi sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, todėl jis neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

III. 16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Teismas, kaip ir atsakovas, netinkamai atliko pareiškėjo situacijos vertinimą. Išvada apie pareiškėjo grėsmę valstybės saugumui ir jos realumą yra formali, padaryta neapdairiais, neargumentuotais ir nemotyvuotais valstybės institucijų raštais. Teismo sprendimas prieštarauja teismų praktikoje suformuotoms teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėms dėl grėsmės realumo nustatymo ir jos pagrindimo. Teismas nepagrįstai pareiškėjo darbovietes „Maskvos kuro kompanijoje” ir „Tatneft AZS Zapad” prilygino tarnavimui Rusijos valstybinėse institucijose.

16.2. Atsakovas negalėjo atsakyti į užduotą klausimą kokiais kriterijais remdamasis pareiškėjo darbovietes priskyrė prie strateginių. Atsakovas darė nuorodą į VSD Išvadą, kurioje kalba eina apie visai kitą bendrovę – „Tatneft“, kurioje pareiškėjas niekada nedirbo, santykių su kuria neturėjo. Į klausimą kokiais kriterijais remiantis pareiškėjo darbovietės priskirtos prie strateginių, skundžiamu sprendimu neatsakė ir teismas. Tiek skundžiamas atsakovo Sprendimas, tiek teismo sprendimas yra paremti prielaidomis, o ne faktais.

16.3. Faktai byloje yra pareiškėjo į bylą pateikti įrodymai, kad jis dirbo degalinėse, o ne naftos žvalgybos ir gavimo strateginiame sektoriuje. Verčiant iš rusų kalbos AZS yra „automobilių degalinių stočių“ trumpinys. Byloje labai svarbu atriboti dvi bendroves „Tatneft“ (strateginė bendrovė) ir „Tatneft AZS Zapad“ (automobilių degalinių tinklo valdytoja). Pareiškėjas nuo pat pradžių (2000 m.) iki 2017 m. dirbo būtent degalinėse ir niekada nedirbo strateginėse bendrovėse, užsiimančiose naftos ir dujų perdirbimu, gavimu ar žvalgyba Rusijoje. Todėl nei jo kandidatūra kada nors derinta su žvalgybos pareigūnais, nei jis turėjo būti lojalus Rusijos režimui. Šias bylai ypatingai svarbias aplinkybes tinkamai kvalifikavus, byloje nėra jokio pagrindo kalbėti apie pareiškėjo darbą strateginiame sektoriuje arba jo prilyginimą darbui valstybės institucijose.

16.4. Nesutinkama taip pat su teismo išvada, jog byloje nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų akivaizdų pareiškėjo priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai. Visų pirma, į bylą pateiktame pareiškėjo užpildytame klausimyne pareiškėjas deklaravo savo valinį sprendimą – nepritarimą Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje. Krymą laikė dalimi Ukrainos. Tai yra valinė pareiškėjo pozicija, jo nepritarimas Rusijos oficialiosios valdžios politikai ir jokių kitų įrodymų, paneigiančių šią poziciją, byloje nėra. Franšizės ir subfranšizės sutartimis franšizių gavėjams yra uždrausta asmenines pozicijas geopolitiniais klausimais skelbti viešai, kad pastarosios nebūtų interpretuojamos kaip franšizės davėjo oficialios pozicijos. Tokia griežta franšizės davėjo (JAV bendrovės) pozicija yra daugiau negu logiška, kadangi Domino‘s pizza prekės ženklas veikia visame pasaulyje, ir asmeninių franšizių gavėjų nuomonių dėstymas skirtingose šalyse gali nesutapti, todėl siekiant užkardyti mažiausio šešėlio Domino‘s pizza vardui tikimybę, vieši franšizių naudotojų pasisakymai yra griežtai uždrausti sutartimis ir jų rasti neįmanoma nei vienoje pasaulio šalių, tarp jų ir Ukrainoje, JAV, Lietuvoje ar bet kurioje kitoje pasaulio šalyje. Tai nėra nuo pareiškėjo priklausančios aplinkybės. Tai yra vienašalis franšizės davėjo, kurio akcijomis prekiaujama viešai pasaulio biržose, sprendimas, kuriam daryti įtaką, keisti ar kvestionuoti pareiškėjas negali. Todėl byloje yra galimybė kalbėti tik apie pareiškėjo asmeninę poziciją Rusijos oficialiosios valdžios politikos vertinimo klausimais, kurią jis išdėstęs atsakovo užpildytame klausimyne ir kuria privalėjo vadovautis tiek atsakovas, tiek teismas, nes kitokios pozicijos nėra ir būti negali.

16.5. Pareiškėjas visiškai paneigė atsakovo Sprendimo išvadą dėl 47 vykimų į Rusiją. Tai buvo viešojo administravimo subjekto prielaidos, kuriomis jis grindė administracinį aktą. Į bylą pateikta VSAT rašytinė medžiaga patvirtino tik penkis vykimus į Rusiją, visi likę pareiškėjo sienų kirtimai buvo jo komandiruotės, tik dalis iš kurių į Baltarusiją. Likę išvykimai iš Vilniaus oro uosto, kur susisiekimo nei su Rusija, nei su Baltarusija, seniausiai nėra, teismo nepagrįstai ir paviršutiniškai vertinti kaip vykimai į Baltarusiją, kur pareiškėjas neva turi verslo interesų. Bet pareiškėjas neturi nei verslo ar kitų interesų Rusijoje ar Baltarusijoje, nei iš Vilniaus oro uosto vyko į šias šalis. Tokios teismo išvados apelianto atžvilgiu indikuoja apie teismo požiūrį bei nepakankamą dėmesį ir įsitraukimą į pareiškėjo situacijos individualizavimą, signalizuoja apie nenorą gilintis į situaciją, sukuriančią pareiškėjui ypatingai neigiamas teisines pasekmes ateityje – formalią pareiškėjo pripažįstamą grėsmę valstybės saugumui, su draudimu atvykti į Lietuvą, kurioje jam suteikta išimtinė franšizė – teisė vystyti pasaulinio vardo „Domino‘s pizza“ verslą.

16.6. Nuo 2020 m. į kilmės šalį pareiškėjas yra grįžęs penkis kartus, dalis iš kurių buvo šeimos pasiėmimas ir relokacija į Lietuvą, dalis vyresnio amžiaus tėvų aplankymas. Byloje ypatingai svarbu yra tai, kad net po skundžiamų sprendimų priėmimo, kai buvo panaikinti leidimai laikinai gyventi tiek apeliantui, tiek jo šeimos nariams, nei apeliantas, nei jo šeimos nariai į Rusiją negrįžo – apeliantas gyvena (duomenys neskelbtini), jo žmona su jaunesniais vaikais – (duomenys neskelbtini), vyresnysis sūnus – Lietuvoje. Būtent šios aplinkybės parodo realią situaciją, išvadų apie pareiškėjo lojalumą Rusijos valstybei bei grėsmę Lietuvai nepagrįstumą, pareiškėjo interesų centrą – Europoje ne Rusijoje, bei jo požiūrį į vykstančius geopolitinius procesus. Pareiškėjas savo poziciją pasirinkęs dar 2020 m., persikėlęs su šeima gyventi į Lietuvą. Bet nei teismas, nei atsakovas bylos nagrinėjimo teisme metu šių, esminę reikšmę bylai turinčių aplinkybių, nevertino, nors jos buvo akcentuojamos.

16.7. Nesutinkama ir su teismo sprendimo išvadomis dėl pareiškėjo šeimyninių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis nebuvimo. Toks faktinių aplinkybių aiškinimas yra itin formalus ir pažeidžiantis pareiškėjo teisę būti su savo šeima. Nors vyresniajam pareiškėjo sūnui šiemet suėjo 18 metų, jis vis dar yra dvyliktokas, mokosi Vilniuje, pakeisti mokyklos negali, yra išlaikomas apelianto, nėra savarankiškai gyvenimui uždirbantis ar savarankiškai galintis gyventi asmuo ir, kol mokosi, tiek teisiškai, tiek faktiškai yra apelianto šeimos nariu, kurį apeliantas turi pareigą išlaikyti ir juo rūpintis, jei pastarasis mokosi pagal formaliojo ugdymo programą iki sūnui sueis 24 metai.

17. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

17.1. VSD detaliai paaiškino, kodėl darbovietė, kurioje pareiškėjas dirbo, yra priskirtina strateginę reikšmę turinčiam subjektui. Kaip nurodoma viešai prieinamuose šaltiniuose (https://azs.tatneft.ru), „Tatneft AZS Zapad“ yra įmonių „Tatneft“ grupei priklausanti įmonė, veikianti naftos ir jos produktų realizacijos srityje Rusijos Federacijos Centriniuose ir Šiaurės – Vakarų regionuose. Taigi įmonė „Tatneft AZS Zapad“ neabejotinai vertintina kaip įmonė, veikianti Rusijai strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje. Pareiškėjas nepagrįstai siekia sumenkinti savo ilgametį darbą ir užimtas reikšmingas pareigas.

17.2. Pareiškėjo išreikštos pažiūros į geopolitinę situaciją, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismams išsakyti argumentai nesudaro pagrindo paneigti jo nustatytų ryšių bei egzistavusio lojalumo Rusijos valdžiai, kurį jis privalėjo demonstruoti, dirbdamas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje. Tuo metu pareiškėjo pildomame klausimyne išreikštas pritarimas Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu taip pat nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamo Sprendimo neteisėtu.

17.3. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad paneigė Migracijos departamento išvadą dėl jo sienos kirtimų, tačiau tuo pačiu patvirtina, jog jis ne vieną kartą kirto Baltarusijos-Rusijos sieną. Tokie pareiškėjo vykimai gali būti interpretuojami kaip pažeidžiamumo veiksnys, atsižvelgiant į šios šalies vykdomą politiką ir tarptautinius veiksmus, kurie prieštarauja Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Kontaktų užmezgimas su Baltarusijos ar Rusijos žvalgybos tarnybomis ar kitomis institucijomis galėtų būti inicijuotas naudojant įvairias poveikio priemones – nuo subtilių bandymų rinkti informaciją iki tiesioginio spaudimo ar šantažo.

17.4. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jo sūnus yra priklausomas nuo jo. Pareiškėjo sūnus turi leidimą laikinai gyventi savarankišku pagrindu. Taigi, byloje yra pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika neatsveria galinčios kilti grėsmės valstybės saugumui.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

18.1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad VSD Išvadoje minima viena didžiausių Rusijos naftos ir dujų bendrovių „Tatneft“ nėra susijusi su pareiškėju, t. y. jog pareiškėjas šioje įmonėje nedirbo, jokių kitų santykių taip pat neturėjo. „Tatneft AZS Zapad“ yra įmonių „Tatneft“ grupei priklausanti įmonė, veikianti naftos ir jos produktų realizacijos srityje Rusijos Federacijos Centriniuose ir Šiaurės – Vakarų regionuose (ši informacija buvo teikta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme). Taigi įmonės „Tatneft AZS Zapad“ ir „Tatneft“, skirtingai nei teigia pareiškėjas, negali būti vertinamos atskirai.

18.2. Teismas teisingai pažymėjo, jog pareiškėjo pilietinė pozicija, kuri išreikšta klausimyne dėl Rusijos agresijos ir Ukrainos teritorijos vientisumo (pareiškėjas raštu pažymėjo, kad karo veiksmų nepalaiko ir kad Krymas priklauso Ukrainai), pateikti įrodymai apie pareiškėjo ekonominius ir socialinius ryšius su Lietuva nesudaro pagrindo paneigti jo nustatytų ryšių ir egzistavusio lojalumo Rusijos Federacijos valdžiai, kurį jis privalėjo demonstruoti, dirbdamas Maskvos kuro kompanijoje, o vėliau „Tatneft Oil West“.

18.3. Bylos duomenimis, t. y. tiek VSD Išvadoje, tiek Migracijos departamento sprendime nurodyta, jog pareiškėjas periodiškai vyksta į Rusiją ir Baltarusiją. Tai patvirtina ir VSAT duomenys apie pareiškėjo Lietuvos valstybės sienos kirtimus. Todėl teismas pagrįstai vertino, kad pareiškėjo nuolatinis Lietuvos–Baltarusijos–Rusijos sienos kirtimas (5 kartai į Rusiją, 42 kartai į Baltarusiją), jį vertinant esamos geopolitinės situacijos kontekste, suponuoja pareiškėjo pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 19. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 15 d. sprendimo Nr. 24S258700, kuriuo atsakovas atsisakė pakeisti leidimą pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui ir ginčijamu Sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, Migracijos departamento Sprendimas atitinka VAĮ keliamus reikalavimus.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas, kaip ir atsakovas, netinkamai įvertino individualią pareiškėjo situaciją. Išvada apie pareiškėjo grėsmę valstybės saugumui ir jos realumą yra formali, padaryta neargumentuotais ir nemotyvuotais valstybės institucijų raštais. Teismo sprendimas prieštarauja teismų praktikoje suformuotoms teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėms dėl grėsmės realumo nustatymo ir jos pagrindimo.

22. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Bylos duomenimis nustatyta, kad VSD, vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, atliko Rusijos Federacijos piliečio O. T. keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. VSD, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas 2000–2010 m. dirbo „Maskvos kuro kompanijoje”, kuri užsiima naftos ir dujų išteklių žvalgymu ir gavyba, perdirbimu bei prekyba, o nuo 2010–2018 m. – įmonėje „Tatneft Oil West”, kuri yra įmonės „Tatneft“ grupės dalis (Tatneft“ yra viena didžiausių Rusijos naftos ir dujų gavybos ir perdirbimo kompanijų; įmonei nuo 2014 m. taikomos JAV sankcijos), ir darbas Rusijos strateginio sektoriaus įmonėje kelia kontržvalgybinių rizikų, taip pat įvertinęs, jog pareiškėjas periodiškai vyksta į Rusiją ir Baltarusiją, šiandieninę geopolitinę situaciją, Išvadoje nurodė, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

24. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalis, be kita ko, nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.).

25. Migracijos departamentas priėmė byloje ginčijamą Sprendimą remdamasis trečiojo suinteresuoto asmens VSD surinktais faktiniais duomenimis, nurodytais VSD Išvadoje, sudariusioje pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas nuo aukštojo universitetinio išsilavinimo įgijimo „Maskvos kuro kompanijoje” bei „Tatneft Oil West” dirbo kvalifikuotą darbą; dirbdamas „Maskvos kuro kompanijos” Personalo skyriuje, o vėliau – Personalo kontrolės skyriuje, pareiškėjas turėjo palaikyti nuolatinius ryšius su įmonėje dirbančiais asmenimis, turėti prieigą prie jų asmeninių duomenų, reikalingų darbo funkcijų vykdymui; faktinė aplinkybė, jog pareiškėjas Rusijos Federacijos įmonėje „Tatneft Oil West” buvo priimtas į skyriaus vadovo pareigas, suponuoja tai, jog jis nebuvo eilinis darbuotojas. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, jog asmuo praėjus 3 m. nuo darbo „Tatneft Oil West” pradžios buvo paskirtas atsakingu už visų įmonės degalinių, esančių Maskvos regione, administravimą. Migracijos departamento vertinimu, nelojaliam ir vadovavimo įgūdžių neturinčiam asmeniui, būnant vienos didžiausios strateginės Rusijos naftos ir dujų perdirbimo kompanijos darbuotoju, nebūtų patikėtos svarbios pareigos ypatingą reikšmę turinčioje vietoje – Rusijos sostinės regione. Nepaisant to, jog, pareiškėjo teigimu, jo pareigos esą nebuvo vadovaujančio pobūdžio, asmuo vykdė funkcijas, kurios atsakomybės ir sprendimų priėmimo lygmeniu yra būdingos vadovaujančio asmens vykdomoms funkcijoms (pvz., personalo priežiūra, teikiamų paslaugų kokybės užtikrinimas ir kt.). Atsakovas įvertino, kad pareiškėjo ekonominiai ryšiai Lietuvos Respublikoje neatsveria galinčios kilti grėsmės valstybės saugumui. Nenustatyta priežasčių, dėl kurių pareiškėjas ar jo šeimos nariai negalėtų išvykti į Rusijos Federaciją. Pareiškėjo pilnamečiam sūnui neatimama teisė likti gyventi bei studijuoti mokslų ir studijų institucijoje.

26. LVAT savo nuoseklioje praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022, 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023, 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023) yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.

27. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018, 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023).

28. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).

29. ABTĮ įtvirtinta ribota apeliacija (ABTĮ 140 str. 1 d.), kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir, pritardama teismo argumentams dėl faktinių aplinkybių vertinimo, tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, atsakydama į esminius apeliacinio skundo motyvus.

30. Teisėjų kolegija įvertinusi byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdama į Rusijos ir Baltarusijos keliamą grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, neturi jokių priežasčių nesutikti su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimu. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD Išvadoje nurodytas aplinkybes.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad VSD Išvadoje minima „Tatneft“ nėra susijusi su pareiškėju, taip pat, jog teismas nepagrįstai pareiškėjo darbovietes „Maskvos kuro kompanijoje” ir „Tatneft Oil West“ (arba tiksliau „Tatneft AZS Zapad”) priskyrė prie strateginių. Viešųjų šaltinių duomenimis, „Maskvos kuro kompanija“ užsiima naftos ir dujų išteklių žvalgymu ir gavyba, perdirbimu bei prekyba. „Tatneft Oil West“ yra įmonės „Tatneft“ grupės dalis. „Tatneft“ yra viena didžiausių Rusijos naftos ir dujų gavybos ir perdirbimo kompanijų, kuriai nuo 2014 m. taikomos JAV sankcijos. „Tatneft AZS Zapad“ yra įmonių „Tatneft“ grupei priklausanti įmonė, veikianti naftos ir jos produktų realizacijos srityje Rusijos Federacijos Centriniuose ir Šiaurės–Vakarų regionuose.

32. Pareiškėjas nepagrįstai siekia sumenkinti savo ilgametį darbą ir užimtas reikšmingas pareigas minėtose darbovietėse (žr. nutarties 31 p.). Atsižvelgiant į Rusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad pareiškėjas, dirbdamas „Maskvos kuro kompanijoje“ ir „Tatneft Oil West“, turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą. Pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui buvo vertinama atsižvelgus į visas faktines aplinkybes, be kita ko, geopolitinį kontekstą.

33. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl jo buvusio darbo pobūdžio, teisėjų kolegija pažymi, kad LVAT praktikoje yra konstatuota, jog lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., LVAT 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023, 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2117-1188/2023, 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023, 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1211-552/2024, 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2527-1047/2024).

34. Nagrinėjamu atveju iš Sprendimo turinio matyti, jog atsakovas įvertino ne tik kompetentingos institucijos – VSD – pateiktus duomenis ir išvadas, tačiau taip pat vertino ir pareiškėjo individualią situaciją, t. y. įvertino jo šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, nustatytus periodinius sienos kirtimo atvejus į Rusiją ir Baltarusiją. Migracijos departamentas surinko jam prieinamus papildomus duomenis apie pareiškėją ir juos įvertino kartu su VSD pateikta Išvada, todėl nėra pagrįsti pareiškėjo teiginiai, jog nebuvo atliktas individualus jo situacijos vertinimas, o buvo vadovautasi vien VSD Išvada.

35. Migracijos departamentas paprašė pareiškėjo pateikti išsamų paaiškinimą apie tai, dėl kokių priežasčių asmuo pasirinko dirbti „Maskvos kuro kompanijoje” ir „Tatneft Oil West” bei kokias funkcijas užsienietis vykdė dirbdamas minėtose įmonėse. Taip pat prašyta nurodyti aplinkybes, lėmusias darbo santykių nutraukimą. Pareiškėjas 2024 m. spalio 16 d. pateikė paaiškinimą. Nenustatyta aplinkybių, kad darbą Rusijos paminėtose darbovietėse pareiškėjas paliko dėl vertybinių įsitikinimų / moralinių priežasčių, todėl nėra pagrindo iš esmės paneigti jo lojalumą Rusijos Federacijos valdžiai ir tai, jog jis, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali vykdyti režimo užduotis. Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, aplinkybė, kad pareiškėjas pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu išreiškė vien pildydamas jam pateiktą privalomą klausimyną, nesudaro pagrindo pripažinti Sprendimą neteisėtu ir nepagrįstu.

36. Pareiškėjas taip pat nepaneigė jo periodinių vykimų į Rusiją ir Baltarusiją. Teismas pagrįstai vertino, kad pareiškėjo nuolatinis Lietuvos–Baltarusijos–Rusijos sienos kirtimas, jį vertinant esamos geopolitinės situacijos kontekste, suponuoja pareiškėjo pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

37. Pareiškėjo siekis gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali nusverti nacionalinio saugumo interesų. Todėl jo siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiama pirmenybė prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus. Pažymėtina, kad pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika ir jų trukmė nesuponuoja kitokio pobūdžio teisėjų kolegijos sprendimo. Įvertinus pareiškėjo šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, pažymėtina, kad pareiškėjo pilnamečiam sūnui neatimama teisė likti gyventi bei studijuoti mokslų ir studijų institucijoje. Byloje nėra nustatyta faktinių aplinkybių ir nepateikta įrodymų, kad pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvoje turėtų būti vertinamas kaip prioritetinis gėris palyginti su nacionaliniu saugumu.

38. Pareiškėjo kitos procesiniuose dokumentuose teismui nurodytos aplinkybės nekeičia atlikto vertinimo dėl pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui, t. y. dabartinės situacijos kontekste savaime nesudaro pagrindo teigti, kad jis negali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas asmuo, dirbęs Rusijai strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje.

39. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia prieiti prie išvados, kad pareiškėjo situacija atsakovo vertinta individualizuotai, įvertinus visas bylos reikšmingas faktines aplinkybes, be kita ko, susijusias su pareiškėjo ryšiais su Lietuvos Respublika, ir padaryta pagrįsta išvada dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui. Ši išvada priimta įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčijamas atsakovo Sprendimas, kuriuo atsakovas atsisakė pakeisti leidimą pareiškėjui laikinai gyventi, yra teisėtas ir pagrįstas, Sprendime pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami.

40. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Likę neaptarti procesiniuose dokumentuose nurodyti proceso šalių argumentai ir pirmosios instancijos teismo motyvai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui esminės reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

41. Apibendrinusi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, aktualią teismų praktiką, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo O. T. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas

Rytis Krasauskas