2020-03-04 Nr. AB-4714-3-61-3-03640-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-554-415/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03640-2017-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.1; 30.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno termofikacijos elektrinė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno termofikacijos elektrinė“ skundą atsakovui Valstybinei energetikos reguliavimo tarnybai (buvęs pavadinimas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija) (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Baltpool“) dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Kauno termofikacijos elektrinė“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–13), prašydamas panaikinti Valstybinės energetikos reguliavimo tarnybos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) (iki 2019 m. liepos 1 d. buvo vadinama Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir Komisija) 2017 m. rugsėjo 29 d. nutarimą Nr. Q3E-422 (toliau – ir Nutarimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, jog Nutarimu buvo konstatuota, kad: pareiškėjas kryžminiu būdu subsidijavo neremtinos elektros energijos gamybos veiklą 26 285 Eur suma, taikydamas mažesnį lyginamąjį kuro sąnaudų rodiklį šioje veikloje, tokiu būdu neremtinos elektros energijos gamybos veikloje nepriskirdamas sunaudotų gamtinių dujų (1 413,8 MWh) bei įtraukdamas nepagrįstas sąnaudas į remtinos elektros energijos gamybos veiklą (1.1.1. punktas); pareiškėjas dėl faktiškai mažesnės suvartotų gamtinių dujų kainos, pagamindamas 115 960 MWh remtinos elektros energijos, kuri iš pareiškėjo buvo superkama taikant 7,70 ct/kWh tarifą, gavo 718 704 Eur papildomų pajamų (1.1.2. punktas). Nutarimo 2.1. punktu atsakovas įpareigojo viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – ir VIAP) lėšų administratorių UAB „Baltpool“ pareiškėjui išmokėti 160 544,8 Eur VIAP lėšų, įvertinus skundžiamame Nutarime nurodytas 26 285 Eur ir 718 704 Eur VIAP lėšų sumas, kurios pareiškėjui neturi būti išmokamos vykdant 905 533,8 Eur VIAP lėšų mokėjimą už 2015 m. gruodžio mėn. suteiktas VIAP (I t. , b. 1. 14).

3. Pareiškėjas teigė, kad Nutarimas priimtas pažeidžiant aukštesnės teisinės galios aktus ir viršijant teisės aktais Komisijai suteiktą kompetenciją.

4. Pareiškėjas nurodė, kad sumažinus jam skirtų lėšų kiekį, taikoma kaina atitinkamai taip pat turėjo būti perskaičiuojama (bent jau toje dalyje, kurioje VIAP lėšas skundžiamu Nutarimu atsisakyta mokėti). Tuo tarpu, Komisija to nepadarė, tokiu būdu pažeisdama VIAP teikimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintą ekonominio pagrįstumo principą. Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (toliau – ir EĮ) 74 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad turi būti vadovaujamasi ekonominio pagrįstumo, mažiausių sąnaudų ir poveikio elektros energijos kainai galutiniams vartotojams kriterijais. Jei kaina yra neperskaičiuojama, pareiškėjo elektros energijos gamybos veikla ne tik nėra remiama, bet netgi tampa nuostolinga.

5. Pareiškėjas manė, kad atsakovas, priimdamas Nutarimą, nepagrįstai išplėtė subjektų, kuriems taikoma pareiga pirmumo tvarka įsigyti suskystintas gamtines dujas (toliau – SGD) iš SGD terminalo, ratą. Tokiu būdu atsakovas ne tik viršijo savo kompetenciją, tačiau kartu įsiterpė ir į kito viešojo administravimo subjekto (Lietuvos Respublikos Vyriausybės) kompetenciją.

6. Pareiškėjas teigė, jog Komisija netinkamai pritaikė kryžminio subsidijavimo koncepciją, neįvertinusi to fakto, kad pagal VIAP reglamentavimą egzistuoja tik hipotetinė galimybė, jog pareiškėjas iš remtinos elektros energijos gamybos veiklos gali gauti pelną, kuriuo galėtų finansuoti kitą veiklą. Pareiškėjas negali gauti tokio pelno, kadangi pati Komisija nustato pareiškėjo pagamintos elektros energijos kainas, užtikrindama, jog nebūtų gaunamas viršpelnis.

7. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija viršijo jai suteiktą kompetenciją, įsiterpdama į VIAP lėšų administratoriaus įgalinimų ribas. Teisės aktai nesuteikia Komisijai teisės priimti sprendimus dėl VIAP lėšų išmokėjimo, tokius sprendimus gali priimti tik VIAP lėšų administratorius.

8. Be to, pareiškėjas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo (toliau – ir SGD terminalo įstatymas, SGDTĮ) 11 straipsnio 2 dalis aiškiai nurodo, kad šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodyto įpareigojimo vykdymą užtikrina paskirtasis tiekėjas, o ne Komisija. Komisija, Komisijos Dujų ir elektros departamento Dujų skyriaus 2017 m. rugsėjo 18 d. pažymoje Nr. 05E-239 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų mokėjimo uždarajai akcinei bendrovei Kauno termofikacijos elektrinei“ (toliau – ir Pažyma) nurodytų teiginių pagrindu priėmusi skundžiamą Nutarimą, viršijo savo kompetenciją.

9. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti (II t., b. 1. 1–19).

10. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas vykdo tiek elektros energijos, tiek šilumos gamybą. Pareiškėjas elektros energiją gamina teikiant VIAP, kuriai yra nustatoma remtinos elektros energijos gamybos apimtis ir taikomos valstybės reguliuojamos kainos. Todėl pareiškėjui gaminant remtiną elektros energiją, yra taikomas SGDTĮ 11 straipsnio 1 dalies reikalavimas pirmumo tvarka naudoti SGD terminalo dujas. 2015 metais pareiškėjas atitiko Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nustatytus kriterijus, buvo laikomas reguliuojamu nepriklausomu šilumos gamintoju (toliau – ir NŠG), kuriam yra privaloma šilumos gamybos kainodara ir nustatyta šilumos gamybos kaina. Net pareiškėjui faktiškai nepasiekus Komisijos nustatytos reguliuojamos kainos bei parduodant šilumą šilumos tiekėjui, nustatyta pareiga supirkti priskirtą SGD terminalo būtinąjį kiekį neišnyksta. Įstatymų leidėjas nenumato pareigos Lietuvos Respublikos Vyriausybei nustatyti asmenų, kuriems taikomas SGDTĮ 11 straipsnio 1 dalies įpareigojimas, rato, kadangi tokių asmenų apibrėžimas jau yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos energetikos įstatyme. Todėl Komisija neišplėtė asmenų, kuriems taikoma SGDTĮ 11 straipsnio 1 dalis, rato.

11. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2015 m. vietoje jam paskirto gamtinių dujų kiekio (252 392 MWh) faktiškai sunaudojo 143 355 MWh SGD terminalo dujų, kurias visa apimtimi priskyrė remtinos elektros energijos gamybos veiklai. Atsakovo teigimu, šilumos ir elektros gamybą vykdant kartu termofikacinėje elektrinėje, sąnaudas, kurios technologiškai negali būti priskiriamos tik kažkuriai vienai veiklai, priskyrus tik remtinos elektros gamybai, išauga galutinių elektros energijos vartotojų mokama suma ir atvirkščiai – sąnaudas priskyrus tik šilumos gamybos veiklai už šilumos tiekimo paslaugą permoka šilumos vartotojai. Pareiškėjas privalėjo SGD terminalo dujas vartoti ir šilumos gamybos veikloje, išlaikant vienodą santykį tarp skirtingų tiekėjų tiekiamų dujų. Pareiškėjas kryžminiu būdu subsidijavo šilumos gamybos veiklą remtinos elektros gamybos, už kurią gauna VIAP lėšas, pajamomis. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas šilumos gamybos veiklai 2015 m. turėjo priskirti 95 364,749 MWh SGD terminalo dujų bei tuo pačiu kiekiu sumažinti remtinos elektros energijos veikloje sunaudotų SGD terminalo dujų kiekį. Įvertinus tai, kad SGD terminalo dujos 2015 m. buvo brangesnės nei OAO „Gazprom“ tiekiamos dujos, dėl ko neteisingai paskirsčius šilumos ir elektros energijos gamybos veiklose patiriamas sąnaudas, šilumos gamybos veiklai faktiškai priskirtos kuro sąnaudos buvo nepagrįstai sumažintos remtinos elektros gamybos sąnaudų atžvilgiu, pareiškėjo atliktas sąnaudų paskirstymas yra laikytinas šilumos gamybos veiklos kryžminiu subsidijavimu. Komisija nustatė, kad pareiškėjas nepagrįstai remtinos elektros energijos gamybos veikloje priskyrė 804 651 Eur SGD terminalo gamtinių dujų įsigijimo sąnaudų, atitinkama suma sumažindamas šilumos gamybos sąnaudas.

12. Atsakovas nurodė, kad remtinos ir neremtinos elektros energijos veiklose naudojamo kuro lyginamosios sąnaudos turi būti vienodos. Komisija teigė, kad 2015 metais elektros energijos gamybos veikloje pareiškėjo sunaudotas gamtinių dujų kiekis turėjo būti paskirstytas išlaikant pagamintos remtinos ir neremtinos elektros energijos kiekių santykį. Komisija nustatė, kad pareiškėjui neteisingai paskirsčius sunaudotų gamtinių dujų kiekius tarp remtinos ir neremtinos elektros energijos gamybos veiklų, pareiškėjas remtinos elektros energijos gamybos veiklai nepagrįstai priskyrė 26 285 Eur gamtinių dujų sąnaudų, kurios turėjo būti priskirtos neremtinos elektros energijos gamybai. Taigi pareiškėjas į remtinos elektros energijos veiklą iš viso nepagrįstai įtraukė 830 936 Eur sąnaudų, kurios turėjo būti priskirtos šilumos gamybos veiklai (804 651 Eur) ir neremtinos elektros energijos gamybos veiklai (26 285 Eur).

13. Atsakovo teigimu, pareiškėjas dėl 2015 m. prognozuotų ir faktinių pirkto kuro kainų skirtumo papildomai gavo 718 704 Eur daugiau pajamų, nei buvo būtina padengti faktiškai patirtas gamtinių dujų įsigijimo sąnaudas. Vadovaujantis SGDTĮ 11 straipsnio 1 dalimi, remtinos elektros energijos gamybai pirmumo tvarka privalo būti tiekiamos per SGD terminalą įvežtos gamtinės dujos, t. y. VIAP lėšos išmokėtinos tik už tą elektros energiją, kuriai buvo naudojamos SGD terminalo dujos. Tačiau pareiškėjas įsigytą SGD terminalo dujų kiekį (143 355,3 MWh) pilna apimtimi priskyrė remtinos elektros energijos gamybos veiklai. Komisija patikrinimo metu vertino, jog pareiškėjui energiją gaminant kogeneraciniu režimu, konkretaus gamtinių dujų tiekėjo patiektos gamtinės dujos vienoda dalimi yra sunaudojamos tiek šilumos, tiek elektros energijos gamybos veiklose.

14. Atsakovas teigė, kad VIAP lėšų administravimo priežiūros funkcija yra suteikta Komisijai. Komisija, priimdama Nutarimą, atliko priežiūros ir kontrolės funkciją, o ne VIAP lėšų administratoriaus funkciją. Įstatymų leidėjas įpareigojo Komisiją prižiūrėti, ar reguliuojamai elektros energijos ir (ar) šilumos energijos gamybai užtikrinti pirmumo tvarka yra naudojamos per SGD terminalą įvežtos gamtinės dujos.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Baltpool“ atsiliepime į skundą prašė jį atmesti (III t., b. 1. 1–6). Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad palaiko atsakovo nesutikimo su skundu argumentus.

II. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

17. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. liepos 18 d. iki 2017 m. lapkričio 1 d.) 2 straipsnio 38 dalyje, 5 straipsnio 2 dalies 6 punkte, 8 straipsnio 1 dalyje, 9 dalies 22 punkte, Elektros energetikos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 8 punkte, Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1157 (toliau – ir Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos aprašas) (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. vasario 26 d. iki 2018 m. vasario 22 d.) 23.2 punkte įtvirtintas nuostatas, sprendė, kad Komisijai yra suteikti įgaliojimai energetikos sektoriuje veikiančių ūkio subjektų reguliavimo ir priežiūros srityje. Be to, Komisijai yra suteikta VIAP lėšų administravimo funkcija, kartu suteikiant įgaliojimus kontroliuoti, kaip ūkio subjektai ir VIAP administratorius vykdo jiems nustatytas pareigas VIAP srityje. Komisija atlieka priežiūros ir kontrolės funkcijas ir vykdo VIAP priežiūros mechanizmą, tam, kad per VIAP kainą elektros energijos vartotojai neapmokėtų sąnaudų, kurių pareiškėjas neturėjo patirti.

18. Teismas nurodė, kad SGDTĮ įtvirtina nuostatas, kad išlaidos, patirtos reguliuojamų energijos gamintojų vykdant jiems minėtame įstatyme nustatytą įpareigojimą, turi būti kompensuojamos, taip pat, kad reguliuojamų energijos gamintojų patirtos sąnaudos yra kompensuojamos įtraukiant tokias išlaidas į valstybės reguliuojamą kainą.

19. Teismas, nustatęs, kad UAB „Litgas“ pareiškėjui priskyrė 252 392 MWh SGD terminalo būtinojo gamtinių dujų kiekio dalį, o pareiškėjas iš UAB „Litgas“ įsigijo ir sunaudojo 143 355,3 MWh SGD terminalo dujų (IV t, b. l. 18–20), sprendė, kad Komisija pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas neįvykdė SGD terminalo statymo 11 straipsnyje nustatyto reikalavimo dėl SGD terminalo dujų panaudojimo.

20. Atsižvelgęs į Energetikos įstatymo 2 straipsnio 26 dalyje, Gamtinių dujų tiekimo diversifikavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1354 (toliau – ir Diversifikavimo aprašas), 4 punkte, 5.1 punkte, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas nuostatas ir nustatęs, kad pareiškėjas naudojasi elektros energijos gamybai termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinės patvirtintomis VIAP lėšomis ir vienoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje gamino daugiau kaip 1/3 metinio šilumos kiekio, teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjas – reguliuojamas nepriklausomas šilumos gamintojas, kuriam privalomai taikoma šilumos gamybos kainodara.

21. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu, išskyrus 2015 m. balandžio mėnesį, šilumą šilumos tiekėjui pardavinėjo taikydamas žemesnę kainą, nei apskaičiuota vadovaujantis Šilumos kainų nustatymo metodika, patvirtinta Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 (toliau – ir Šilumos kainų nustatymo metodika), dėl ko neturėjo galimybės padengti 4 014,232 tūkst. Eur sąnaudų, kurios turėjo būti padengtos taikant valstybės reguliuojamas šilumos kainas, vis dėlto, nepriklausomas šilumos gamintojas laikomas reguliuojamu, jeigu jis atitinka bent vieną iš Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų sąlygų, ir šiai aplinkybei įtakos neturi tai, ar nepriklausomas šilumos gamintojas parduoda šilumą už Komisijos nustatytą kainą, ar ne.

22. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis SGD terminalo įstatymo 11 straipsnio 11 dalimi, Komisijai yra suteikti įgaliojimai valstybės reguliuojamų energetikos ūkio subjektų srityje kontroliuoti bei prižiūrėti tinkamą šio įstatymo 11 straipsnyje nustatytų reikalavimų įgyvendinimą. Komisijai yra suteikta kompetencija ne tik atlikti priežiūros ir kontrolės funkcijas VIAP lėšų surinkimo ir išmokėjimo srityje, tačiau taip pat numatyti įgaliojimai prižiūrėti Įstatymo nuostatų laikymąsi, todėl, teismo vertinimu, Komisija priėmė Nutarimą neperžengdama savo kompetencijos ribų, o pareiškėjo argumentai, kad Komisija įsiterpė į kito subjekto (VIAP lėšų administratoriaus, Vyriausybės) veikimo sritį, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

23. Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas visas faktiškai sunaudotas SGD terminalo dujas, kurios 2015 m. buvo brangesnės negu OAO „Gazprom“ tiekiamos dujos, priskyrė remtinos elektros energijos gamybos veiklai, nepagrįstai sumažindamas šilumos gamybos veiklai faktiškai priskirtas kuro sąnaudas remtinos elektros gamybos sąnaudų atžvilgiu, tokiu būdu nepagrįstai remtinos elektros energijos gamybos veiklai priskirdamas 804 651 Eur SGD terminalo gamtinių dujų įsigijimo sąnaudų, kartu sumažindamas šilumos gamybos sąnaudas. Taip pat teismas nurodė, kad termofikaciniu režimu gaminant remtiną ir (arba) neremtiną elektros energiją yra naudojami tie patys gamybos termofikaciniai įrenginiai, todėl tokiu atveju remtinos ir neremtinos elektros energijos gamybos veiklose naudojamo kuro lyginamosios sąnaudos turi būti vienodos ir sunaudotų gamtinių dujų kiekiai šiose veiklose turi būti proporcingi pagamintos elektros energijos kiekiams. Taigi, kaip pagrįstai nurodė atsakovas, pareiškėjas sunaudotų gamtinių dujų kiekius elektros energijos veikloje turėjo paskirstyti atsižvelgiant į pagamintos remtinos ir neremtinos elektros energijos santykį. Teismo vertinimu, Komisija pagrįstai nustatė, kad neteisingai paskirstęs sunaudotų gamtinių dujų kiekius tarp remtinos ir neremtinos elektros energijos gamybos veiklų, pareiškėjas remtinos elektros energijos gamybos veiklai nepagrįstai priskyrė 26 285 Eur gamtinių dujų sąnaudų, kurios turėjo būti priskirtos neremtinos elektros energijos gamybai.

24. Teismas nurodė, kad iš Kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros energijos sąnaudų atskyrimo metodikos, patvirtintos Komisijos 2009 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. O3-107, (toliau – ir Sąnaudų atskyrimo metodika) 3 punkto, Šilumos kainų nustatymo metodikos 10 punkto nuostatų matyti, jog kryžminio subsidijavimo principas, priešingai negu teigia pareiškėjas, nėra siejamas su būtinybe gauti pelną viename sektoriuje tam, kad juo galėtų būti subsidijuojamos kitos vykdomos veiklos. Kryžminio subsidijavimo draudimas reguliuojamoje veikloje yra nustatomas tam, kad galutiniai paslaugų vartotojai apmokėtų tik tokią subjekto patirtų sąnaudų dalį, kuri turėjo tiesioginės įtakos šios paslaugos teikimo sąnaudų atsiradimui. Todėl, teismo vertinimu, atsakovas Nutarimu pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas vykdė kryžminį šilumos gamybos ir neremtinos elektros energijos gamybos subsidijavimą.

25. Teismas pažymėjo, kad su Komisijos sprendimu nesutikęs ir balsavęs „prieš“ Komisijos narys D. J., byloje apklaustas kaip liudytojas, kaip matyti iš jo pateiktų paaiškinimų, Nutarimo priėmimui nepritarė iš esmės ne dėl to, kad Komisija konkrečiu atveju netinkamai vertino susiklosčiusią situaciją ar netinkamai taikė galiojančias teisės aktų nuostatas, tačiau dėl to, kad, jo nuomone, ginčo santykiams taikytinas teisinis reglamentavimas keistinas ir Komisija turėjo atsižvelgti į šią aplinkybę. Teismo vertinimu, liudytojo nurodyti argumentai nėra pagrindas pripažinti Komisijos Nutarimą neteisėtu ir nepagrįstu.

26. Teismas nurodė, kad specialisto M. N. 2018 m. balandžio 16 d. ekspertinė pažyma (III t., b. l. 87–98) neturi teismo ekspertizės akto statuso, nėra grindžiama atliktais konkrečiais skaičiavimais, susijusiais su ginčo dalyku. Ekspertas M. N. teismo posėdyje iš esmės paaiškino, kad ekspertinė pažyma yra grindžiama ne atliktais skaičiavimais, o teisinėmis išvadomis. Ekspertas M. N. neturi teisinio išsilavinimo. Esant šioms aplinkybėms, specialisto M. N. 2018 m. balandžio 16 d. ekspertinėje pažymoje pateiktos teisinės išvados negali būti laikomos paneigiančiomis atsakovo pateiktus argumentus.

III. 27. Pareiškėjas UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

27.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino atsakovo diskrecijos teisės turinį. Administracinėje byloje buvo keliami klausimai dėl materialinių teisės normų aiškinimo ir taikymo (SGDTĮ 11 str.) ir faktų nustatymo pagrįstumo. Šie klausimai priskirtini teismo kontrolės sričiai, tikrinant ar atsakovas tinkamai įgyvendino savo diskrecijos teisę. Teismas pasirėmė su faktinėmis aplinkybėmis nesutampančia teismų praktika ir sprendime nevertino Komisijos 2017 m. kovo 27 d. patikrinimo akto Nr. S3-1 (toliau – ir Patikrinimo aktas) pagrįstumo ir teisėtumo.

27.2. Teismas neatliko įrodymų ir faktinių aplinkybių tikrinimo, argumentuotai nevertino Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas apsiribojo Nutarimo turinio vertinimu ir visiškai nepasisakė dėl Patikrinimo akto trūkumų, nors šis aktas buvo pagrindas priimti ginčijamą nutarimą, todėl jo nepagrįstumas lemia Nutarimo neteisėtumą.

27.3. Teismas klaidingai aiškino SGDTĮ 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos prievolės turinį ir pareiškėjo galbūt padarytą pažeidimą. SGDTĮ nenumato prievolės vartoti būtinojo dujų kiekio proporcingai abiem veikloms. Pareiškėjas šilumos energijos gamybai negalėjo vartoti SGD terminalo būtinojo dujų kiekio (teisės aktai ir faktiškai susiklosčiusi situacija neužtikrino šių dujų vartojimo sąnaudų kompensavimo), todėl jis nepažeidė SGDTĮ 11 straipsnio 1 dalies. Sąnaudų kompensavimas yra būtina sąlyga, siekiant gamintojui taikyti SGDTĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą (SGDTĮ 11 str. 6 d.). Teismas konstatavo, jog vykdant SGDTĮ 11 straipsnyje nustatytą prievolę, šios sąnaudos turi būti kompensuojamos per valstybės nustatytą kainą, tačiau šio aiškinimo nevertino pareiškėjo faktinių aplinkybių atveju. Pareiškėjui 2015 m. nebuvo sudarytos sąlygos kompensuoti SGD terminalo gamtinių dujų kiekio sąnaudas vykdant reguliuojamą šilumos gamybos veiklą ir šios sąnaudos nebuvo padengtos per atsakovo nustatytą reguliuojamą šilumos kainą. Teismas pripažino, jog pareiškėjas neturėjo galimybės padengti 4 014 232 Eur sąnaudų, kurios turėjo būti padengtos taikant valstybės reguliuojamas šilumos kainas. Atsakovo pateikiamas SGDTĮ 11 straipsnio 1 dalies, 3 dalies, Diversifikavimo aprašo 4, 5 punktų aiškinimas prieštarauja SGDTĮ tikslams bei 11 straipsnio 1 ir 6 dalims bei diskriminuoja pareiškėją kitų ūkio subjektų atžvilgiu. SGDTĮ 11 straipsnio 1 dalies, Diversifikavimo aprašo 4, 5 punktų aiškinimas neturėtų prieštarauti šių normų tikslui ir sukelti turtinę žalą ūkio subjektui ar jį diskriminuojanti kitų ūkio subjektų atžvilgiu. Patikrinimo akte yra prieštaravimų, liko neįvertintos teisiškai reikšmingos aplinkybės, patikrinimo išvados nėra užbaigtos formuluoti ir dalis konstatuotų faktų liko teisiškai neįvertinti (pvz. Patikrinimo akto išvadų 33 p. (I t., b. l. 49). Be kita ko, Patikrinimo akte nepagrįstai nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas 2015 m. priskirtą ir nesuvartotą SGD terminalo dujų kiekio dalį galėjo suvartoti šilumos gamybos veikloje, nepateikiant nei faktinio, nei teisinio pagrindo, kuris patvirtintų, jog toks vartojimas būtų atitikęs SGDTĮ 11 straipsnio 1 ir 6 dalyse nustatytos prievolės tikslus ir vykdymo sąlygas (I t., b. l. 36–37).

27.4. Atsakovo taikyta poveikio priemonė, savo esme – sankcija, neatitinka protingumo ir teisingumo reikalavimų. Atsakovas taikė poveikio priemonę, nors pats konstatavo aplinkybes, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas sąnaudų (4 014 232 EUR), kurios turėjo būti padengtos taikant valstybės reguliuojamas šilumos kainas, padengimas.

27.5. Teismas nevertino aplinkybių, jog pareiškėjas tinkamai įvykdė sąlygas VIAP lėšų išmokėjimui už remtiną elektros energiją, o atsakovo nustatyti galimi pažeidimai nesudaro pagrindo neišmokėti ar perskaičiuoti mokėtiną VIAP kainą. Pareiškėjas tinkamai įvykdė visas sąlygas VIAP kainos išmokėjimui už remtiną elektros energiją. VIAP teikimas ir lėšų išmokėjimas nesiejamas su SGD terminalo būtinojo dujų kiekio vartojimu (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 916 patvirtinto Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo ir jų apimčių nustatymo tvarkos aprašo 7.2, 13, 15, 23.2 p.).

27.6. Atsakovas nepagrįstai nustatė kryžminį subsidijavimą ir sąnaudų paskirstymo taisyklių pažeidimus. Atsakovas klaidingai aiškina sąnaudų paskirstymo tvarką. Teismas sprendime nevertino pareiškėjo pateiktų motyvų, o pažodžiui atkartojo atsakovo atsiliepime pateiktus atsikirtimus, nepateikiant savarankiško teisinio ir faktinių aplinkybių vertinimo. Atsakovas nustatytą pažeidimą grindžia SGDTĮ 11 straipsnio 1 dalimi, tačiau ši norma prievolės vartoti SGD terminalo būtinojo dujų kiekio nesieja su sąnaudų atskyrimo tvarka. Teismas neįvertino, jog atsakovas vadovaujasi teisės aktais, kurie netaikomi apskaičiuojant VIAP kainą ar išmokant lėšas už pagamintą remtiną elektros energiją.

27.7. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo motyvo, jog atsakovui nenustatyta teisė atgaline tvarka perskaičiuoti remtinos elektros energijos kainą. Patikrinimo akte ir Nutarime nenurodytas teisinis pagrindas, kuris suteiktų atsakovui teisę perskaičiuoti remtinos elektros energijos kainą už 2015 m. ir pripažinti 718 704 EUR VIAP sumą už pagamintą ir patiektą į tinklą remtiną elektros energiją nepagrįstomis pajamomis. Patikrinimo akte klaidingai aiškinama VIAP kainos už remtiną elektros energiją apskaičiavimo tvarka. Teismas neįvertino, kad Nutarimas ir Patikrinimo aktas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies, Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos 2014 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. O3-140 patvirtinto Energetikos įmonių reguliuojamos veiklos patikrinimų tvarkos aprašo 47 punkto nuostatų.

27.8. Atsakovas taikė įstatymuose nenumatytą poveikio priemonę (sankciją), veikė ultra vires (viršijant įgaliojimus). SGD terminalo būtinojo dujų kiekio nesuvartojimas negali būti pagrindu neišmokėti pareiškėjui VIAP lėšų už pagamintą remtiną elektros energiją. Teismas atsakovo teisę priimti Nutarimą grindė su VIAP išmokėjimu nesusijusia teisės norma (SGDTĮ 11 str.) bei klaidingai ją perfrazavo.

27.9. Teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, nepagrįstai atsisakė vertinti specialisto M. N. išvadą ir jo paaiškinimus, pateiktus teismo posėdžio metu, nors teismas bylos nagrinėjimo iš esmės pradžioje patvirtino, jog specialisto išvada ir jo kompetencija yra tinkama. Teismas sprendime selektyviai nurodė liudytojo D. J. parodymus ir sprendime padarė liudytojų parodymų turinio neatitinkančias išvadas bei nevertino daugumos liudytojo pateiktų parodymų, kurie paneigė atsakovo poziciją.

27.10. Teismas nepasisakė dėl Komisijos narių I. Ž., V. S., J. M. teismo posėdžio metu pateiktų paaiškinimų turinio, ypač dėl to, kad Komisijos nariai pripažino SGDTĮ prievolės taikymo pareiškėjui ydingumą, atsisakė atsakinėti į jiems pateikiamus klausimus ir negalėjo paaiškinti aplinkybių, susijusių su Nutarimu, negalėjo pateikti atsakymų dėl konkrečių Nutarimo priėmimo aplinkybių.

27.11. Teismas neįvertino galimo atsakovo siekio piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis bei nuslėpti Nutarimo priėmimo aplinkybių ydingumą pakeičiant proceso dalyvių statusą, t. y. 2018 m. balandžio 23 d. teismo posėdžio metu prašant liudytojais kviesti Komisijos narius, o teismui tenkinus prašymą, jau 2018 m. birželio 5 d. teismo posėdžio metu nurodant, kad Komisijos nariai bus ne liudytojais, o atsakovo atstovais.

27.12. Teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą. Teismas priėmė pareiškėjo pateiktus rašytinius paaiškinimus, tačiau sprendime visiškai nepasisakė dėl juose ir pasisakymų metų pateiktų motyvų. Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje iš esmės pažodžiui atkartojo atsakovo poziciją ir argumentuotai nevertino ginčo esmę sudarančių aplinkybių.

28. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą, be atsiliepime į skundą išdėstytų aplinkybių, nurodoma, kad:

28.1. Teismas įvertino visas byloje reikšmingas aplinkybes, o apeliaciniame skunde formuojamos išvados, pagrįstos tik individualiais samprotavimais, neturi jokios įrodomosios reikšmės ir nepaneigia Patikrinimo akte padarytų išvadų teisingumo bei Nutarimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo.

28.2. Nepaisant teisės aktų nuostatų, susijusių su SGD terminalo būtinojo kiekio dalies realizavimo sąnaudų padengimo mechanizmu, prievolė, įtvirtinta SGDTĮ 11 straipsnio 1 dalyje, pareiškėjui išliko. Tarnyba yra įstatymus ir kitus teisės aktus įgyvendinanti institucija, kuri privalo vykdyti įstatymais jai nustatytas pareigas. Nei Tarnyba, nei pareiškėjas nėra įgaliotas vertinti įstatymų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ar kitiems teisės aktams ir juos vykdyti pasirinktinai.

28.3. Pareiškėjui nebuvo skirta sankcija. Atsakovas patikrinimo metu nustatė nepagrįstas VIAP lėšas, todėl, priešingai nei teigia apeliantas, ne taikė sankciją, o įgyvendino savo pareigą vykdyti VIAP lėšų administravimo priežiūrą.

28.4. Nagrinėjamu atveju, priskiriant iš skirtingų gamtinių dujų tiekėjų įsigyjamų gamtinių dujų sąnaudas skirtingoms veikloms, buvo siekiama sumažinti šilumos gamybos veiklos sąnaudas, tuo pačiu padidinant remtinos elektros energijos gamybos veiklos sąnaudas. Taip sąmoningai buvo siekiama sumažinti šilumos gamybos veikloje patiriamą veiklos nuostolį bei tuo pačiu pabloginti remtinos elektros energijos veiklos rezultatus.

28.5. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad Komisija atgaline tvarka perskaičiavo remtinos elektros energijos supirkimo kainą 2015 metams. Atsižvelgdama į Elektros energijos, pagamintos termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse supirkimo kainos nustatymo metodikos, patvirtintos Komisijos 2011 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. O3-123 (toliau – ir VIAP metodika), 10 punktą, Komisija nustato korekciją dėl prognozuotų ir faktinių kuro (gamtinių dujų) kainų neatitikimo per praėjusius metus, įvertinusi Vyriausybės skaičiuojamiesiems metams termofikacinei elektrinei nustatytą remtinos elektros energijos gamybos apimtį. Šis VIAP metodikos punktas iš esmės reiškia, kad dėl VIAP metodikoje nustatyto supirkimo kainos apskaičiavimo mechanizmo, kai supirkimo kainos skaičiavimuose naudojama prognozuojama gamtinių dujų kaina, galimas šios kainos ir faktiškai remtinai elektros energijos gamybai suvartoto kuro kainos skirtumo susidarymas, atitinkamai lemiantis prognozuotų bei faktiškai gautų pajamų skirtumą. Toks skirtumas privalo būti koreguojamas – dėl kainų skirtumo gamintojas negali gauti daugiau pajamų ar patirti daugiau išlaidų nei buvo būtina remtinos elektros energijos gamybai reikalingam kurui įsigyti.

28.6. Komisija neturėjo jokio teisinio pagrindo perskaičiuoti elektros energijos supirkimo kainos pareiškėjui už 2015 metus, kuri Nutarimo priėmimo metu net nebebuvo taikoma. Priimant Nutarimą buvo vykdoma VIAP lėšų administravimo priežiūros, o ne valstybės reguliuojamų kainų nustatymo funkcija.

28.7. Atsižvelgiant į tai, jog M. N. ekspertinėje pažymoje yra pateikti bendro pobūdžio samprotavimai dėl teisės normų taikymo, ši pažyma, pateikta asmens, neturinčio teisės teikti oficialias teisės normų taikymo išvadas, neturi jokios įrodomosios galios. Be to, šios ekspertinės pažymos rengėjas nagrinėjamoje byloje nepateikė jokio pažymai rengti naudotos informacijos sąrašo, kuris suponuotų pažymai parengti naudotų duomenų objektyvumą ir patikimumą.

28.8. Vien tai, kad teismas sprendime nepakomentavo kiekvieno D. J. pasisakymo, nereiškia, jog teismas jų nevertino. Proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimai (šiuo atveju – Komisijos pirmininkės I. Ž., Komijos pirmininko pavaduotojo J. M., Komisijos narės V. S.) vertintini kaip viena iš įrodymų rūšių.

29. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Baltpool“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

30. Trečiasis suinteresuotas asmuo palaiko atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus. UAB „Baltpool“ manymu, pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė Komisijos sprendimų priėmimo teisinius ir faktinius pagrindus, nustatė, kad atsakovas, priimdamas Nutarimą, veikė pagal teisės aktais suteiktus įgaliojimus. Komisija tinkamai vykdė jai priskirtą VIAP lėšų administravimo priežiūros funkciją, kuria siekiama užtikrinti tinkamą teisės aktų reikalavimų laikymąsi, VIAP teikėjams vykdant remiamos elektros gamybos veiklą, ir atitinkamai VIAP administratoriui surenkant ir išmokant VIAP lėšas, tuo užkertant kelią atsirasti žalai vartotojų interesams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Dėl VIAP lėšų mokėjimo

31. Energetikos įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad energetikos sektoriuje kainos yra sutartinės ir valstybės reguliuojamos. Kainos reguliuojamos tvirtinant paslaugų ar energijos kainas, nustatant jų viršutines ribas ar kainų reguliavimo tvarką. Valstybės reguliuojamų kainų reguliavimo principai nustatomi šiame įstatyme ir atskirus energetikos sektorius reglamentuojančiuose įstatymuose. Vadovaujantis EĮ 19 straipsnio 2 dalimi, nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos būtinos energijos išteklių gavybos, energijos gamybos, pirkimo, perdavimo, skirstymo, tiekimo ir šio įstatymo 8 straipsnio 15 dalyje numatytos išlaidos, įvertinta protingumo kriterijus atitinkanti investicijų grąža ir (ar) nuosavybės grąža, taip pat gali būti atsižvelgiama į energetikos sektoriaus plėtrą ir energijos efektyvumą, viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimą.

32. Vadovaujantis Elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 8 dalimi, visuomeninę elektros energijos kainą ir tarifus nustato visuomeninis tiekėjas 6 kalendoriniams mėnesiams. Visuomeninė elektros energijos kaina nustatoma kaip elektros energijos įsigijimo kainos, perdavimo, viešuosius interesus atitinkančių paslaugų, skirstymo, visuomeninio tiekimo kainos ir faktinės elektros energijos įsigijimo kainos bei ankstesnio laikotarpio prognozuotos elektros energijos kainos skirtumo suma.

33. Patikrinimo metu Komisijai nustačius nepagrįstą VIAP lėšų sumą dėl pareiškėjo teisės aktų reikalavimų neatitinkančio sąnaudų paskirstymo ir įsipareigojimų, kylančių specialiųjų teisės aktų pagrindu, nevykdymo, sąnaudų, neatitinkančių energetikos sektoriaus reguliavimo principo – valstybės reguliuojamų kainų pagrįstumo būtinosiomis sąnaudomis, įtraukimas į VIAP kainą yra neteisėtas, t. y. ūkio subjekto veiksmai, kai į valstybės reguliuojamas kainas yra įtraukiamos ne tik būtinosios sąnaudos, neatitinka EĮ 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų valstybės reguliuojamos kainos nustatymo reikalavimų, todėl Komisija, įgyvendinama priežiūros ir kontrolės funkcijas, turi pareigą užtikrinti, kad energetikos įmonės laikytųsi įstatyme įtvirtintų reikalavimų.

34. Pagal Elektros energetikos įstatymo 9 straipsnio 2 dalį Komisija pagal kompetenciją Lietuvos Respublikoje atlieka veiklos elektros energetikos sektoriuje valstybinio reguliavimo funkcijas, be kita ko, užtikrindama reguliuojamosios energetikos veiklos vykdymo bei elektros energetikos įmonių ir vartotojų teisių ir pareigų tinkamo įgyvendinimo priežiūrą ir kontrolę, o pagal to paties straipsnio 3 dalies 8 punktą, Komisijai yra priskirta atlikti VIAP lėšų administravimo priežiūrą.

35. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad teisės aktai Komisijai nesuteikia teisės nuspręsti, ar konkrečiu atveju energetikos sektoriuje veikiančiam subjektui turi būti išmokamos VIAP lėšos, ar ne. Šias funkcijas, pareiškėjo teigimu, išskirtinai atlieka VIAP lėšų administratorius, kuris vykdo viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų surinkimo, išmokėjimo ir administravimo funkcijas. Komisijos kompetencija šioje srityje iš esmės apsiriboja tik dviem funkcijomis – kainų ir sąnaudų nustatymu bei informacijos surinkimu iš elektros energetikos įmonių ir VIAP lėšų administratoriaus.

36. Su tokiu VIAP lėšų administravimo priežiūros funkcijos aiškinimu teisėjų kolegija nesutinka.

37. Reguliuojamosios energetikos veiklos vykdymo bei elektros energetikos įmonių ir vartotojų teisių ir pareigų tinkamo įgyvendinimo priežiūra ir kontrolė, o tuo pačiu ir VIAP lėšų administravimo priežiūros funkcija reiškia, kad Komisija yra viešojo administravimo subjektas, kompetentingas užtikrinti, kad būtų laikomasi teisės aktų reikalavimų surenkant ir išmokant VIAP lėšas. Tai inter alia (be kita ko) kildinama iš vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugos imperatyvų valstybės reguliuojamose energetikos srityse. Komisijos atliktas pareiškėjo veiklos patikrinimas (neplaninis) yra būdas įgyvendinti priežiūros ir kontrolės funkciją.

38. Dėl pareiškėjo argumentų, kad sumažinus skirtinų VIAP lėšų apimtį pareiškėjui Komisija neteisėtai neperskaičiavo pareiškėjo gaminamos energijos reguliuojamos kainos (tai gaminamos energijos daliai, kuriai reguliavimas taikomas), teisėjų kolegija neturi teisinių argumentų pripažinti, kad Komisija tai turėjo padaryti. Patikrinimo metu buvo nustatyta pareiškėjo nepagrįsta VIAP lėšų suma nustačius netinkamai paskirstytas sąnaudas. Komisija patikrinimo metu nustatė 744 989 Eur nepagrįstas VIAP lėšas. Ginčo Nutarimu nebuvo koreguojama remtinų paslaugų apimtis ar kaina 2015 metams. Šiuo atveju buvo vykdoma VIAP lėšų administravimo priežiūros funkcija, o ne valstybės reguliuojamų kainų nustatymo funkcija, todėl Komisija pagrįstai ir teisėtai neperskaičiavo pareiškėjo gaminamos energijos reguliuojamos kainos už 2015 metus.

39. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Komisija neturi kompetencijos (įgalinimų) vykdyti SGD būtinojo kiekio įsigijimo priežiūrą ir kontrolę, pažymėtina, kad SGD terminalo įstatymo 11 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų tinkamo įgyvendinimo priežiūrą ir kontrolę vykdo Komisija. Šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad siekiant užtikrinti SGD terminalo būtinąją veiklą, kaip nurodyta šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje, valstybės reguliuojamai elektros energijos ir (ar) šilumos energijos gamybai užtikrinti pirmumo tvarka privalo būti tiekiamos per SGD terminalą įvežtos gamtinės dujos.

40. Nurodytas teisinis reglamentavimas suponuoja Komisijos pareigą prižiūrėti, ar reguliuojamai elektros energijos ir (ar) šilumos energijos gamybai pirmumo tvarka yra naudojamos per SGD terminalą įvežtos gamtinės dujos, todėl pareiškėjo argumentai, kad Komisija neturėjo teisės vertinti SGD būtinojo kiekio įsigijimo reikalavimų, yra nepagrįsti ir atmestini.

Dėl Nutarties 27.3 punkte nurodytų pareiškėjo argumentų nepagrįstumo

41. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas iš UAB LITGAS įsigytą SGD terminalo dujų kiekį (143 355,3 MWh) pilna apimtimi priskyrė remtinos elektros energijos gamybos veiklai, numatydamas, jog SGD terminalo dujos nėra naudojamos šilumos gamybos veikloje. Įvertinus tai, kad pareiškėjas remtiną elektros energiją bei šilumą gamina bendrame elektros energijos ir šilumos gamybos technologiniame cikle (kogeneraciniu rėžimu), Komisija patikrinimo metu pripažino, jog pareiškėjui energiją gaminant kogeneraciniu rėžimu, skirtingų tiekėjų tiekiamos gamtinės dujos negali būti naudojamos ir priskiriamos atskirai elektros energijos ar šilumos gamybos veikloms, t. y. konkretaus gamtinių dujų tiekėjo patiektos gamtinės dujos vienoda dalimi turi būti sunaudojamos tiek šilumos, tiek elektros energijos gamybos veiklose. Todėl Komisija vertino, jog 2015 metais pareiškėjas remtinos elektros energijos ir šilumos gamybos veiklose privalėjo naudoti SGD terminalo ir OAO Gazprom tiekiamas dujas, išlaikant vienodą santykį tarp skirtingų tiekėjų tiekiamų dujų, t. y. pareiškėjo per mėnesį suvartotų UAB LITGAS ir OAO Gazprom gamtinių dujų proporcija turėjo atsispindėti tiek šilumos gamybos, tiek remtinos elektros energijos gamybos veiklose. Atsižvelgiant į tai, nustatyta, kad šilumos gamybos veiklai pareiškėjas turėjo priskirti 95 364,75 MWh SGD terminalo dujų vietoje faktiškai priskirtų OAO Gazprom dujų bei tuo pačiu kiekiu sumažinti remtinos elektros energijos veikloje sunaudoto SGD terminalo dujų kiekį.

42. Patikrinimo akto 4.2 dalyje „Dėl galimybės vartoti SGD terminalo dujas šilumos gamybos veikloje“ yra nuosekliai pateiktas teisinis reglamentavimas ir faktinės aplinkybės, kaip buvo skaičiuojamos šilumos kainos ir kainos dedamosios. Nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. kiekvieną mėnesį dalyvaudavo šilumos supirkimo aukcionuose, tačiau planuoto šilumos kiekio parduoti nepavyko. Be to, parduotos šilumos kainą, išskyrus 2015 m. balandžio mėnesį, pareiškėjas pasiūlė mažesnę nei nustatyta teisės aktais pagal kainos dedamąsias.

43. Vadovaujantis Šilumos kainų nustatymo metodikos 58.4.5.1 punktu, šilumos įmonėms kintamosios kuro įsigijimo sąnaudos, kai naudojamos gamtinės dujos, yra prilyginamos gamtinių dujų prikimo, pardavimo ir skirstymo kainų sumai. Gamtinių dujų pirkimo kaina lygi paskutinio mėnesio, einančio prieš šilumos kainų (kainų dedamųjų) skaičiavimą, faktinei dujų pirkimo kainai.

44. Patikrinimo akte pateikti skaičiavimai, kokia reguliuojama šilumos gamybos kaina turėjo būti, kai šilumos gamybos veikloje pareiškėjas naudoja tik OAO Gazprom dujas, ir kokia būtų tuo atveju, jei pareiškėjas būtų suvartojęs visą su UAB LITGAS suderintame SGD terminalo dujų tiekimo grafike numatytą gamtinių dujų kiekį, bei kokią pareiškėjas taikė kainą šilumos supirkimo aukcionuose (II t., b. l. 109).

45. Vadovaujantis Patikrinimo akto 4.2 dalyje nurodytu teisiniu reglamentavimu, pareiškėjui įsigyjant gamtines dujas pagal UAB LITGAS suderintame SGD terminalo dujų tiekimo grafike numatytą gamtinių dujų kiekį, gamtinių dujų sąnaudos būtų įvertintos 2015 m. kovo-gegužės bei 2016 m. vasario mėnesiais taikytose šilumos kainose, kurios atitinkamai didėtų (II t., b. l. 110), tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo taikytos šilumos kainos tikrinimo laikotarpiu buvo mažesnės nei apskaičiuotos patikrinimo metu, teisėjų kolegijos vertinimu, paties pareiškėjo veiksmai, o ne gamtinių dujų kaina, lėmė faktiškai taikytą kainų dydį. Pažymėtina ir tai, kad vadovaujantis Diversifikavimo aprašo 16 punktu, buvo galimybė koreguoti mėnesio SGD terminalo dujų tiekimo grafiką pagal prognozuojamą dujų vartojimo poreikį.

46. Nurodytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad pareiškėjas, veikdamas teisės aktų nustatyta tvarka, šilumos gamybai naudodamas SGD terminalo gamtines dujas ir, atsižvelgiant į faktinę reguliuojamą šilumos kainą, siekdamas teigiamo rezultato šilumos gamybos veiklos dalyje, kurioje kainos yra reguliuojamos, veikdamas kaip kvalifikuotas šios rinkos subjektas turėjo pareigą veikti pagal aukščiausius atidumo ir rūpestingumo standartus, inter alia (be kita ko) ir dalyvaudamas šilumos supirkimo aukcionuose siūlydamas didesnę parduodamos šilumos kainą, nei faktiškai taikė. Šių argumentų kontekste svarbu atkreipti dėmesį į Patikrinimo akto 4.2 dalyje pateikiamos lentelės Nr. 6 duomenis, kur paskutinėje eilutėje nurodomos šilumos tiekėjo faktiškai taikytos palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos. Vertinant jų ir kitus lentelėje pateikiamus rodiklius, matyti, kad pareiškėjas daugumą mėnesių šilumą pardavė ne tik pigiau nei faktinė reguliuojama šilumos kaina, kuri sutapo (išskyrus vieną mėn.) su apskaičiuota kaina įvertinant UAB LITGAS grafike numatytą dujų kiekį, bet ir šilumos tiekėjo faktiškai taikytomis palyginamosiomis šilumos gamybos sąnaudomis.

47. Šių argumentų pagrindu teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pripažinti, jog pareiškėjas šilumos gamybos valstybės reguliuojamomis kainomis veikloje, jei tokios šilumos gamybos ir pardavimų rinkoje būtų veikęs teisės aktų nustatyta tvarka bei taikydamas aukščiausius kvalifikuotam ūkio subjektui keliamus atidumo ir rūpestingumo standartus, bet kuriuo atveju patirtų reguliuojamomis kainomis nepadengiamų sąnaudų, teisinio pagrindo nėra. Todėl šios Nutarties 27.3 punkte nurodyti apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

Dėl kryžminio subsidijavimo

48. Pareiškėjas 2015 metais faktiškai sunaudojo 143 355 MWh SGD terminalo dujų, kurias visa apimtimi priskyrė remtinos elektros energijos gamybos veiklai.

49. Sąnaudų atskyrimo metodikos 3 punkte nustatyta, kad šilumos gamybos sąnaudų atskyrimas grindžiamas nediskriminavimo, kryžminio subsidijavimo draudimo principais ir sudaro sąlygas užtikrinti pagrįstą ir skaidrų sąnaudų paskirstymą bei sąžiningą konkurenciją tarp šilumos ir elektros energijos gamintojų.

50. Komisijos 2014 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. O3-112 patvirtinto Elektros energetikos įmonių apskaitos atskyrimo, sąnaudų paskirstymo ir su apskaitos atskyrimu susijusių reikalavimų aprašo 8 punkte yra numatyti elektros energetikos įmonės apskaitos atskyrimo principai, tarp kurių yra numatytas objektyvumo principas – elektros energetikos įmonės per ataskaitinį laikotarpį uždirbtų pajamų, patirtų sąnaudų paskirstymas verslo vienetams ir paslaugoms, turi būti atliekamas nešališkai, nesiekiant iškreipti bet kurios paslaugos (produkto) ar verslo vieneto ataskaitinio laikotarpio rezultatų (pelno ar nuostolio) ir paveikti reguliavimo apskaitos sistemos informacijos gavėjų priimamų sprendimų (8.3 papunktis); priežastingumo principas, pagal kurį elektros energetikos įmonė ataskaitinio laikotarpio pajamas, sąnaudas, turtą ir įsipareigojimus turi paskirstyti verslo vienetams, kurių veikla nulėmė tų pajamų uždirbimą, sąnaudų atsiradimą, turto įsigijimą ar įsipareigojimų atsiradimą, o verslo vieneto paslaugoms (produktams) – ataskaitinio laikotarpio pajamas, sąnaudas ir ilgalaikį turtą (8.1 papunktis).

51. Šilumos kainų nustatymo metodikos 10 punkte yra nustatyti tokie patys sąnaudų paskirstymo principai, t. y. ir priežastingumo ir objektyvumo principai.

52. Vadovaujantis nurodytomis teisės aktų nuostatomis, reglamentuojančiomis kuro sąnaudų, naudojamų bendrame elektros energijos ir šilumos energijos gamybos technologiniame cikle, paskirstymo metodiką, ir, ką pagrįstai nurodo atsakovas, atsižvelgus į pareiškėjo naudojamo kogeneracinio įrenginio technologijos specifiką, pareiškėjui energiją gaminant kogeneraciniu rėžimu, skirtingų tiekėjų tiekiamos gamtinės dujos negalėjo būti naudojamos ir priskiriamos atskirai remtinos elektros energijos ar šilumos gamybos veikloms, t. y. konkretaus gamtinių dujų tiekėjo patiektos gamtinės dujos vienoda dalimi turi būti sunaudojamos tiek šilumos, tiek remtinos elektros energijos gamybos veiklose.

53. Teisėjų kolegija pagrįstais pripažįsta atsakovo argumentus, kad kryžminio subsidijavimo draudimo reguliuojamoje veikloje tikslas – kad galutiniai energetinių paslaugų vartotojai apmokėtų tik tokią ūkio subjekto patirtų sąnaudų dalį, kuri darė įtaką būtent teikiamos paslaugos sąnaudoms. Taigi šilumos ir elektros gamybą atliekant kartu termofikacinėje elektrinėje, sąnaudas, kurios technologiškai negali būti priskiriamos tik kažkuriai vienai veiklai, priskyrus tik remtinos elektros energijos gamybai, išauga galutinių elektros energijos vartotojų mokama suma ir atvirkščiai – sąnaudas priskyrus tik šilumos gamybos veiklai už šilumos tiekimo paslaugą permoka šilumos vartotojai.

54. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas privalėjo SGD terminalo dujas vartoti ir šilumos gamybos veikloje, pareiškėjas kryžminiu būdu subsidijavo šilumos gamybos veiklą remtinos elektros gamybos, už kurią gauna VIAP lėšas, pajamomis.

55. Toks pareiškėjo sąnaudų paskirstymas neatitinka Nutarties 50 punkte nurodytų priežastingumo ir objektyvumo principų reikalavimų, pažeidžia sąžiningos konkurencijos tarp šilumos ir elektros energijos gamintojų imperatyvus ir, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka anksčiau nurodytuose teisės aktuose nustatytus kryžminio subsidijavimo požymius.

56. Sutiktina su atsakovo argumentais, kad tam, jog būtų vykdomas kryžminis subsidijavimas tarp veiklų, priešingai nei teigia pareiškėjas, nėra būtina, kad ūkio subjektas gautų pelną – visiškai nesvarbu, ar pareiškėjas gauna pelną iš subsidijuojamos veiklos, nes jis iš esmės iškreipia teikiamos paslaugos sąnaudų atsiradimą, tokiu būdu neužtikrindamas vieno iš pagrindinių energetikos sektoriaus reguliavimo tikslų – valstybės reguliuojamų kainų pagrįstumo būtinosiomis sąnaudomis.

Dėl apeliacinio skundo argumentų administracinių procesinių teisės normų taikymo aspektais

57. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

58. Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

59. Teismas įvertino visas byloje reikšmingas aplinkybes. Pažymėtina, kad visos esminės ir reikšmingiausios ginčui išspręsti faktinės aplinkybės yra nurodytos Patikrinimo akte. Kitais įrodymais jos nepaneigtos, todėl jos vertintinos kaip įrodytos ir šiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi.

60. Teisės aiškinimo ir taikymo vertinimai nėra specialistų ar ekspertų kompetencija. Teismo proceso metu tik teismas, nagrinėjantis ginčą, aiškina ir taiko teisę, todėl M. N. ekspertinė pažyma, kurioje pateikti bendro pobūdžio samprotavimai dėl teisės normų taikymo, nėra įrodymu administracinėje byloje, vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnio 1 dalimi, kur nustatyta, kad įrodymai byloje yra faktiniai duomenys.

61. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos nustato teismams pareigą pateikti pakankamus priimtų sprendimų argumentus (Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1987 m. lapkričio 30 d. sprendimo byloje H. prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 8950/80) 53 p.). Pagrįstas teismo sprendimas parodo, kad bylos šalys buvo iš tiesų išklausytos. Pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį teismams tenkanti pareiga motyvuoti priimamą sprendimą negali būti aiškinama, kaip reikalaujanti pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną šalies argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90) 61 p.; 1999 m. sausio 21 d. sprendimo byloje García Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96) 26 p., 2000 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Jahnke ir Lenoble prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40490/98); 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimo byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99) 81 p.). Motyvų apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir gali būti nustatyta tik nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91) 29 p.; 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje Hiro Balani prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18064/91) 27 p.). Jeigu šalies argumentas yra teismo sprendimą lemiantis, reikalaujama konkretaus ir aiškaus atsakymo (EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91) 30 p.; 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje Hiro Balani prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18064/91) 28 p.).

62. Šių EŽTT sprendimuose pateikiamų Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies aiškinimų kontekste teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad tai, jog pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl visų liudytojo D. J. parodymuose išdėstytų argumentų, taip pat ir tai, kad neatsakyta į visus pareiškėjo paaiškinimuose išdėstytus argumentus, nevertina, kaip pirmosios instancijos teismo padarytas procesinės teisės normų pažeidimas, nes teismas išdėstė savo motyvus dėl visų esminių ginčui išspręsti reikšmingų faktų vertinimo ir teisės aiškinimo bei taikymo aspektų.

63. Proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimai (šiuo atveju – Komisijos pirmininkės I. Ž., Komijos pirmininko pavaduotojo J. M., Komisijos narės V. S.) paaiškinimai, nepriklausomai nuo to, ar jie būtų apklausiami kaip liudytojai, ar yra atsakovo atstovų procesinėje teisinėje padėtyje, vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnio 1 ir 2 dalimis, yra įrodymai administracinėje byloje.

64. Teisėjų kolegija nenustatė procesinės teisės pažeidimų vien dėl šių asmenų procesinės teisinės padėties pakeitimo. Kitų reikšmingų ir vertintinų argumentų dėl proceso teisės taikymo byloje taip pat nenustatyta.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų ir procesinės bylos baigties

65. EŽTT sprendimuose dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies aiškinimo yra išaiškinta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas iš tiesų gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo sprendimui (1999 m. sausio 21 d. sprendimo byloje García Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96) 26 p.). Tačiau pareiškėjams keliant klausimą dėl pirmosios instancijos teismo motyvų pakankamumo ypač svarbu, kad apeliacinės instancijos teismas pateiktų savo argumentus (EŽTT 2007 m. vasario 22 d. sprendimo byloje Tatishvili prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 1509/02) 62 p.; 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Hirvisaari prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 49684/99) 32 p.). Teisė į teisingą teismą reikalauja, kad nacionalinis teismas, kuris pateikė nedidelės apimties motyvus, arba inkorporuodamas pirmosios instancijos teismo motyvus, arba kitu būdu, parodytų, jog iš tiesų išnagrinėjo esminius klausimus, kurie jam buvo pateikti, o ne nedelsdamas pritarė pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms (EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimo byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92) 60 p.).

66. Šių teisės aiškinimų kontekste teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdama apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.), Nutarties motyvuojamojoje dalyje atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus ir sutikdama su kitais pirmosios instancijos sprendimo motyvais jų nekartoja.

67. Dėl pareiškėjo argumentų, kad ginčijamas atsakovo Nutarimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, pažymėtina, kad aiškindama Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegija dar 2011 m. birželio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 išaiškino, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, taip pat motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (tik šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą.

68. Šiuo atveju Nutarimas priimtas atlikto patikrinimo rezultatų pagrindu. Tai nurodoma Nutarimo 1.1 punkte. Taigi Patikrinimo aktas yra sudėtinė ginčijamo individualaus administracinio teisės akto dalis, kur išdėstytos visos nustatytos ir Nutarimui priimti reikšmingos faktinės aplinkybės bei pateikiamas aktualios teisės taikymo argumentavimas. Todėl konstatuoti, kad ginčijamas Nutarimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nėra teisinių pagrindų.

69. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad ginčijamu Nutarimu jam pritaikyta sankcija. Teisėjų kolegija su Nutarimo pagrindu pareiškėjui atsirandančių neigiamų teisinių padarinių, kaip sankcijos, vertinimu nesutinka ir šiuos pareiškėjo argumentus atmeta dėl jų teisinio nepagrįstumo.

70. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 916 patvirtinto Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo ir jų apimčių nustatymo tvarkos aprašo (toliau – ir VIAP teikimo aprašas) 7.2 punktu, viešuosius interesus atitinkančios paslaugos apima elektros energijos gamybą termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse, kai šios elektrinės tiekia šilumą į aprūpinimo šiluma sistemas ir sutaupomas toks kiekis pirminės energijos, kad bendrą šilumos ir elektros energijos gamybą galima laikyti efektyvia.

71. VIAP teikimo aprašo 7.1–7.3 punktuose nurodytas viešuosius interesus atitinkančias paslaugas teikiantiems asmenims už jų pagamintą ir į elektros tinklus patiektą elektros energiją kompensuojama viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšomis pagal Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos apraše nustatytą tvarką ir sąlygas (VIAP teikimo aprašo 13 p.).

72. VIAP teikimo aprašo 7.2 punkte nurodytą viešuosius interesus atitinkančią paslaugą teikiantiems gamintojams už pagamintą ir į tinklus patiektą elektros energiją kompensuojama viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšomis, jeigu šie gamintojai tiekia šilumą į aprūpinimo šiluma sistemas ir sutaupomas toks kiekis pirminės energijos, kad bendrą šilumos ir elektros energijos gamybą galima laikyti efektyvia. Nustatant, ar jų bendra šilumos ir elektros energijos gamyba laikytina efektyvia, atsižvelgiama į kilmės pažymėjimus, išduotus vadovaujantis Elektros energijos, pagamintos didelio efektyvumo kogeneracijos proceso metu, kilmės garantijos pažymėjimų išdavimo taisyklėmis (VIAP teikimo aprašo 15 p.).

73. Patikrinimo metu Komisijai nustačius nepagrįstą VIAP lėšų sumą dėl pareiškėjo teisės aktų reikalavimų neatitinkančio sąnaudų paskirstymo ir įsipareigojimų, kylančių specialiųjų teisės aktų pagrindu, nevykdymo, sąnaudų, neatitinkančių energetikos sektoriaus reguliavimo principo – valstybės reguliuojamų kainų pagrįstumo būtinosiomis sąnaudomis, įtraukimas į VIAP kainą yra neteisėtas. Ginčijamo Nutarimo 2.1 punkte formuluojamas įpareigojimas yra ne kas kita, kaip teisiniai padariniai, pareiškėjui atsiradę dėl iš teisės aktų kylančių specialiųjų reikalavimų nevykdymo – prarandant teisę į kompensaciją viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšomis viešuosius interesus atitinkančią paslaugą teikiantiems gamintojams už pagamintą ir į tinklus patiektą elektros energiją.

74. Dėl nurodytų argumentų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno termofikacijos elektrinė“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius