2022-08-03 Nr. AB-19917-3-62-3-00886-2022-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3526-525/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00886-2022-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugpjūčio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas)

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. H. R. R. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. H. R. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. H. R. R. (toliau – ir pareiškėjas, prieglobsčio prašytojas, užsienietis) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2022 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. 22S58176 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietis, kilęs iš (duomenys neskelbtini), prieš išvykdamas gyveno (duomenys neskelbtini). 2018 m. studijuodamas universitete susidomėjo krikščionybe ir pradėjo socialiniais tinklais bendrauti su kunigais iš dviejų katalikų bažnyčių (duomenys neskelbtini) bei gilinti savo krikščionybės žinias. Pareiškėjas neturėjo galimybės dalyvauti krikščionių pamaldose, o pasikrikštyti nespėjo. Pareiškėjo šeima yra religingi (duomenys neskelbtini) ir nepritarė jo pasirinkimui, bandė atkalbėti, o vėliau pradėjo grasinti. Pareiškėjo dėdė yra (duomenys neskelbtini) narys. Pareiškėjui buvo pasakyta išvykti, priešingu atveju gresia mirtis. Pareiškėjui grasino ne tik šeimos nariai, tačiau gauti grasinamieji laiškai ir iš (duomenys neskelbtini). Grėsmė gyvybei, vykstantys kariniai konfliktai šalyje, kriminogeninės situacijos kilmės šalyje paaštrėjimas įtakojo pareiškėjo apsisprendimą palikti (duomenys neskelbtini) valstybę ir išvykti į Europą.

3. Pareiškėjas manė, kad nurodytos priežastys sudaro realią grėsmę jo sveikatai ir gyvybei. Pareiškėjas nesutiko su skundžiamu Sprendimu, vertino jį kaip nepagrįstą ir neteisėtą. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo įvardintais atsisakymo suteikti prieglobstį motyvais bei argumentais, nurodė, kad prašyme suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje jis nurodė konkrečias aplinkybes, kurios leidžia padaryti išvadą, jog jam realiai grėsė persekiojimo ir / ar susidorojimo pavojus, be to, įvertinus ir dabartinę situaciją šalyje, toks pavojus tebegresia iki šiol. Taip pat būtina išsiaiškinti (nustatyti) ne tik visas reikšmingas su pareiškėjo aplinka jo kilmės šalyje sietinas aplinkybes, tačiau jas įvertinti ne tik individualiai, bet ir sistemiškai, be to, jų galimos raidos artimiausioje perspektyvoje aspektus.

4. Pareiškėjo nuomone, atsakovas, vertindamas situaciją bei jos pagrindu atsirandančią pareiškėjo baimę, neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, siaurai interpretavo jų prasmę, nesilaikė tyrimui keliamų visapusiškumo ir išsamumo reikalavimų. Atsakovas tyrimo metu nurodytų aplinkybių tinkamai neįvertino, o ir su pareiškėju susijusią konkrečia situacija analizavo nepakankamai. Pareiškėjas manė, kad jam kilusios grėsmės lygis turi būti nustatytas remiantis ne bendro pobūdžio informacija apie situaciją (duomenys neskelbtini) valstybėje, tačiau kylančios grėsmės turėtų būti vertinamos taikant tiek „slankiojančią skalę“, tiek atsižvelgiant į asmens individualumą identifikuojančių faktų ir aplinkybių ypatumus bei jų kontekstą.

5. Pareiškėjas teigė, kad surinkti duomenys pakankamai įtaigiai patvirtina tai, kad kriminogeninė situacija siekia tokį mastą, kuris sąlygoja potencialios grėsmės virsmą tikrai realiu pavojumi kiekvienam individui, priskirtinam padidintos grėsmės rizikos asmenų kategorijai. Pareiškėjas manė, jog nagrinėjamos bylos kontekste taip pat labai svarbu išsiaiškinti bendrą padėtį krikščionybės toleravimo kilmės šalyje klausimu ir įvertinti galimos grėsmės pareiškėjui aspektu. Pareiškėjas įsitikinęs, kad neišsamus ir nevisapusiškas bylai reikšmingų faktų bei faktinių aplinkybių ištyrimas neužtikrino objektyvios tiesos byloje nustatymo.

6. Pareiškėjo nuomone, aplinkybė, jog jis negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia galimos (potencialios) grėsmės tikimybės. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovui žinoma, jog prieglobsčio prašytojas neprivalo pateikti įrodymų, kad tokia grėsmė kyla dėl jo asmeninių savybių ar kitų, būtent su jo asmeniu, susijusių aplinkybių, kai prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje vyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas. Tokiais atvejais grėsmė asmeniui yra preziumuojama, todėl papildomai neįrodinėtina.

7. Pareiškėjas manė, jog atsakovas padarė hipotetinę, grindžiamą prielaidomis išvadą, kad pareiškėjui galimai kilsianti persekiojimo grėsmė yra nepakankamai motyvuota, todėl priėmė nepagrįstą bei neteisėtą Sprendimą.

8. Anot pareiškėjo, atsakovo Sprendimo dalis nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos priimta padarius išvadas apie saugumo padėtį (duomenys neskelbtini), remiantis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB, dabartinis pavadinimas – Europos Sąjungos prieglobsčio agentūra (toliau – ir ESPA) ataskaita, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. EPPB ataskaitoje nurodyta, kad bendros analizės ir gairės neatleidžia nacionalinių prieglobsčio institucijų nuo pareigos individualiai, objektyviai ir nešališkai nagrinėti kiekvieną tarptautinės apsaugos prašymą. Atsakovui akivaizdžiai neatlikus šios pareigos, laikytina, kad pareiškėjo skunde pateikiami duomenys patvirtina apie pareiškėjui gresiantį individualų pavojų, todėl atsakovo Sprendimas nesuteikti papildomos apsaugos turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

9. Pareiškėjas nesutiko su Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas paaiškino, kad jis bendradarbiavo su institucijomis, nėra padaręs tvarkų ar taisyklių pažeidimų, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies priėmus jam nepalankų sprendimą.

10. Pareiškėjas pažymėjo, kad draudimas atvykti maksimaliam terminui nėra proporcingas.

11. Apibendrinęs pareiškėjas manė, kad jam prieglobstis nesuteiktas nepagrįstai, atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai, išsamiai bei individualizuotai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie kilmės valstybę, netinkamai vadovavosi ir formaliai vertino EPPB gaires, nesivadovavo skunde cituotu Europos sąjungos teisingumo teismo (toliau – ir ESTT) sprendimu, nepagrįstai taikė maksimalų draudimo atvykti terminą, todėl sprendimas turėtų būti panaikintas kaip neišsamus, nepagrįstas, turintis esminių prašymo trūkumų.

12. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

13. Atsakovas pažymėjo, kad prieglobsčio prašytojas nurodė, kad jis norėjo atsiversti į krikščionybę, todėl patiria spaudimą iš aplinkos (šeimos ir (duomenys neskelbtini)) dėl sprendimo pereiti į krikščionybę, tačiau oficialiai nebuvo priėmęs krikšto. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo prieglobsčio prašymą, ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitiko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

14. Atsakovas paaiškino, kad Migracijos departamento atlikto tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Atsakovas teigė, kad atsižvelgus į tai, pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti nelaikyta visiškai pagrįsta. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl nuspręsta, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Atsižvelgęs į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, atsakovas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

15. Anot atsakovo, nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodė vieną išvykimo iš kilmės šalies priežastį – jis norėjo atsiversti į krikščionybę. Nepaisant to, prieglobsčio prašytojo pasakojimas apie pasiruošimą priimti krikščionybę turi trūkumų: visų pirma, prieglobsčio prašytojas niekada nedalyvavo religinėse apeigose - kaip jis teigia, bažnyčioje buvo tik du kartus, nežino krikščioniškos liturgijos (apeigų) struktūros, negali paaiškinti pagrindinių krikščionybės tiesų – prieglobsčio prašytojas nežinojo apie kertinius krikščionybei Dešimt Dievo Įsakymų. Pareiškėjas pažymėjo, kad prieglobsčio prašytojas, paprašytas perskaityti vieną iš pagrindinių visų krikščionių konfesijų maldų „Tėve mūsų“, skaitė ją iš telefono ekrano, bet ne iš atminties. Abejoti prieglobsčio prašytojo pasakojimu verčia ir tai, kad studijuodamas (duomenys neskelbtini), jis galėjo bendrauti su krikščionių dvasininkais tiesiogiai, kodėl savo žinias jis gilino pasitelkęs socialinius tinklus, lieka neaišku. Atsakovas pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) yra viena iš saugiausių vietų (duomenys neskelbtini), šiame mieste veikia skirtingų konfesijų krikščionių bažnyčios. Galiausiai, prieglobsčio prašytojas teigė, kad pasikrikštijęs nebuvo – taigi, oficialiai jis nepriklausė jokiai krikščionių bendruomenei. Įvertinęs prieglobsčio prašytojo pasakojimą ir neturint kitų jį pagrindžiančių įrodymų, atsakovas priskyrė jam žemą įrodomąją galią.

16. Atsakovo vertinimu, prieglobsčio prašytojo istorija apie tariamus grasinimus savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jam suteikimo. Atsakovas pažymėjo, kad pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui kyla reali persekiojimo rizika, todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta.

17. Atsakovas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju įvertinęs pareiškėjo pasakojimą pagal „patikimumo testo“ kriterijus, pagal kuriuos buvo vertinama rizika prieglobsčio prašytojui patirti persekiojimą, jis nenustatė, kad pareiškėjui kiltų realus pavojus. Ginčijamame Sprendime išdėstyta detali, Migracijos departamento surinkta ir pareiškėjo pasakojimo kontekste aktuali kilmės valstybės informacija apie (duomenys neskelbtini) vykstantį karinį konfliktą, kuri nepatvirtina, kad pareiškėjas savo kilmės valstybėje yra persekiojamas ir kad jam reikalinga tarptautinė apsauga.

18. Atsakovas teigė, kad pareiškėjui nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, todėl buvo nuspręstą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Atsakovas pažymėjo ir tai, kad iki ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę

19. Be kita ko, atsakovas nurodė, kad priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respubliką, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Atsakovas pažymėjo, kad nustatyta draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 20. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. birželio 23 d. sprendimu pareiškėjo S. H. R. R. skundą tenkino iš dalies. Teismas pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir išdėstė juos taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dviems) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Teismas kitą dalį skundo atmetė kaip nepagrįstą.

21. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad:

21.1. 2021 m. liepos 28 d. pareiškėjas pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad tapo krikščionimi, netiki (duomenys neskelbtini) tikėjimu; nuo 2019 m. balandžio mėnesio pareiškėjui grasina tėvas ir dėdė, todėl jis negali grįžti į kilmės šalį, nes grėstų pavojus gyvybei. Pareiškėjas turėjo tikslą nuvykti į (duomenys neskelbtini), nesitikėjo, kad jį pagaus Lietuvoje.

21.2. 2021 m. gruodžio 9 d. vykusios apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad iš (duomenys neskelbtini) tapo krikščioniu. Jo šeima labai griežtai laikosi (duomenys neskelbtini) kanonų, todėl bandė pakeisti pareiškėjo nuomonę, diskutavo su juo, norėjo, kad vėl atsiverstų į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo dėdė dirbo kartu su (duomenys neskelbtini), turėjo daug valdžios, todėl pareiškėjas persikėlė pas draugą, o vėliau išvyko iš šalies. Pareiškėjas 2018 m. studijuodamas universitete, susipažino su draugu F., kuris buvo krikščionis ir jam papasakojo apie krikščionybę, kuria susidomėjo. Pareiškėjas nėra pakrikštytas, bažnyčioje fiziškai nesilankė, tačiau bendravo per kitus žmones su bažnyčiomis. Atsivertimo į krikščionybę priežastimi pareiškėjas įvardino tai, kad žmonės vieni kitiems atleidžia. Pareiškėjas nurodė, kad užsiminus tėvui apie tai, kad norėtų keisti religiją, jis labai supyko, papasakojo apie tai dėdėms. Pareiškėjo dėdės priklausė (duomenys neskelbtini) grupuotei, todėl jam nurodė, kad jeigu pasiliks (duomenys neskelbtini), bus nužudytas. Pareiškėjas pirmųjų grasinimų sulaukė 2020 m. Jis teigė, kad persikelti į kitą (duomenys neskelbtini) vietovę (pvz. (duomenys neskelbtini)) pareiškėjas negalėjo, nes tai brangu, be to, grupuotė turi valdžios visur, todėl būtų atsekę ir suradę pareiškėją ten. Pareiškėjo dėdės, nors ir priklausė grupuotei, tačiau grasino pareiškėjui kaip šeimos nariai. Grasinimų sulaukė žodžiu, pareiškėjui niekas negrasino raštu (žinutėmis, el. laiškais). Pareiškėjas 2020 m. pabėgo ir 5 – 6 mėnesius gyveno pas universiteto draugą. 2020 m. pabaigoje nusprendė, kad reikia išvykti iš (duomenys neskelbtini), o 2021 m., padedant draugui, išvyko. Pareiškėjas nurodė, kad išvykęs iš (duomenys neskelbtini) norėjo rasti saugią vietą, konkrečios šalies nebuvo numatęs, todėl jeigu Lietuvoje būtų suteiktas prieglobstis, norėtų čia likti.

21.3. Migracijos departamentas, įvertinęs faktines aplinkybes, ginčijamu 2022 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. 22S58176 nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Taip pat Migracijos departamentas nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

22. Teismo vertinimu, Migracijos departamento byloje pateikti duomenys įrodo, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atlikta apklausa, detaliai analizuoti ir įvertinti visi jo nurodyti argumentai, Migracijos departamentas atsižvelgė į pareiškėjo asmenybę bei į pareiškėjo kilmės valstybę. Teismas pažymėjo, kad atsakovas apklausoje siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojo pateikto prašymo suteikti jam prieglobstį. Remiantis EPPB pateikiama informacija ((duomenys neskelbtini) parengtomis gairėmis), šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

23. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas tyrimo metu nenustatė persekiojimo, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog prieglobsčio prašytojui jo gyvenamojoje vietoje grėstų ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pareiškėjas apklausų metu ir teismo posėdžio metu nurodė vienintelę priežastį, dėl ko galėtų patirti persekiojimą - savo susidomėjimą krikščionybe. Be to, Migracijos departamentas tyrimo metu nerado ir pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad šiai dienai jis būtų persekiojamas. Teismo vertinimu, atsakovas tinkamai nurodė, kad pareiškėjo galimai sulaukiami grasinimai yra ne valstybinio pobūdžio, o šeimos, todėl apsaugoti savo piliečius pareiga pirmiausia kyla kilmės valstybei.

24. Teismo vertinimu, pareiškėjo abstraktus pasakojimas apie grėsmę (duomenys neskelbtini) nesudaro pagrindo vertinti tai kaip persekiojimą kilmės valstybėje, kas sudarytų pagrindą taikyti Įstatymo nuostatas dėl prieglobsčio suteikimo. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas tokią išvadą padarė surinkęs pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, taip pat įvertinęs pareiškėjo padėtį kilmės valstybėje bei įvertinęs pareiškėjo pasakojime nurodytas aplinkybes. Teismas nurodė, kad kiekvienas prieglobsčio prašymas individualus ir dėl jo nagrinėjimui būtinų rinkti duomenų apimties ir pobūdžio spręstina kiekvienu atveju individualiai. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo teiginius, surinko visą aktualią, išsamią kilmės valstybės informaciją, ji yra iš skirtingų patikimų šaltinių, įskaitant EPPB informaciją apie (duomenys neskelbtini) bei informacija iš žiniasklaidos priemonių. Teismas sprendė, kad pareiškėjo skundo argumentai yra nepagrįsti, kad Migracijos departamentas, vertindamas saugumo padėtį (duomenys neskelbtini), rėmėsi tik EPPB gairėmis ir nesirėmė aktualiausia informacija.

25. Įvertinęs pareiškėjo pateiktą informaciją bei surinktą informaciją apie kilmės valstybę, teismas nenustatė nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Informacijos apie tai, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) pareiškėjui galėtų grėsti persekiojimas, nerasta. Teismo įsitikinimu, pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį atsakovas nenustatė. Teismui tokių įrodymų nepateikta.

26. Teismas sutiko, kad Migracijos departamentas, remdamasis pateikta medžiaga, neturėjo pagrindo konstatuoti esant pagrįstos tikimybės, kad grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai – kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

27. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas surinko išsamią kilmės valstybės informaciją, įvertino pareiškėjo paaiškinimus, taip pat kitas byloje nustatytas aplinkybes, todėl nėra pagrindo abejoti atsakovo pateiktų faktų tikrumu, kad pareiškėjui kilmės valstybėje nekils joks pavojus dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, o pareiškėjo subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais, byloje esančiais duomenimis, negali paneigti atsakovo padarytos išvados.

28. Teismas nurodė, kad nenustatė aplinkybių, jog pareiškėjo atžvilgiu bus imtasi persekiojimo, o jo baimė dėl gyvybės yra sąlygota tik jo subjektyviu situacijos vertinimu bei prielaidomis. Teismas sprendė, kad pareiškėjo pasakojimas apie priežastis, privertusias jį išvykti iš kilmės valstybės, nors ir nurodytos, tačiau nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, jog pareiškėjui galėtų kilti grėsmė dėl jo gyvybės, kilmės valstybė negalėtų suteikti apsaugos ir būtų reikalinga apsauga ne kilmės valstybėje. Teismas pabrėžė, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės, todėl, įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, prieglobsčio prašytojo pasakojimo formos ir turinio trūkumus, atsižvelgus į surinktą kilmės valstybės informaciją, nėra nustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojo suteikimo poreikį. Pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti teismo vertintina kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta, nes „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl Migracijos departamentas pagrįstai sprendimu jam nesuteikė pabėgėlio statuso.

29. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus, teismas sprendė, kad atsakovas tinkamai ištyrė prieglobsčio prašymo tyrimo metu surinktą medžiagą ir padarė teisingas išvadas, jog pareiškėjo pateikti argumentai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei Konvencijoje nurodomomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis. Teismas taip pat sutiko su Migracijos departamento išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą.

30. Teismas konstatavo, kad iš skundžiamų Migracijos departamento Sprendimo matyti, jog Direktyvos 7 straipsnio 4 dalies taikymo būtinybė nustatyta įvertinus tai, kad: pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo pagrįstai dėl aukščiau aptartų argumentų buvo atmestas, įvertinus tai, kad į Lietuvą atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirto Lietuvos Respublikos sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio prašymą pateikė sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą, bei kadangi yra pagrindas manyti, kad pareiškėjas, vengdamas grąžinimo, gali pasislėpti.

31. Teismo vertinimu, Migracijos departamento Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios darytų įtaką maksimalaus draudimo atvykti termino taikymui. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Atsižvelgiant į tai teismas konstatavo, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga, todėl keistina, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Atitinkamai teismas sprendė, kad yra pagrindas keisti ir kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 32. Pareiškėjas S. H. R. R. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. birželio 23 d. sprendimą; 2) priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti visa apimtimi. Pareiškėjas taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 13 punktus. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas.

34. Pareiškėjas pabrėžia, kad negali pasilikti kilmės šalyje, nes jį persekioja (duomenys neskelbtini) grupuotė dėl išpažįstamos religijos.

35. Pareiškėjas akcentuoja, kad kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) didžiulę įtaką turi radikalios (duomenys neskelbtini) karinės grupuotės ir organizacijos, kurių veikla yra nukreipta į demonstrantų prieš (duomenys neskelbtini) valdžią ir asmenų bent kiek susijusių su Vakarų kultūra ir vertybėmis persekiojimą. (duomenys neskelbtini) yra įtariama vykdanti karo nusikaltimus, grobimus, kankinimus ir žudymus. (duomenys neskelbtini).

36. (duomenys neskelbtini) vykstančio vidinio karinio konflikto, ginkluotų užpuolimų, žmonių grobimų ir kitų nusikaltimų kontekste, kurių nekontroliuoja valdžios struktūros arba net prie jų prisideda, visiškai tikėtina, kad pareiškėjui dėl jo tėvo darbo JAV įmonėje kyla reali persekiojimo grėsmė, dėl kurios pareiškėjas gali prarasti laisvę, gyvybę ir sveikatą.

37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde cituoja (duomenys neskelbtini) UNHCR (Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros) ataskaitos duomenis, kurie patvirtina, kad Baudžiamasis Kodeksas nedraudžia (duomenys neskelbtini) pakeisti savo religiją į krikščionybę (ar bet kurią kitą), tačiau įstatymai nenumato teisinio religinio statuso pasikeitimo pripažinimo. Tai reiškia, kad religiją pakeitusio asmens ID kortelėje vis dar bus nurodyta, kad asmuo yra (duomenys neskelbtini). Vieši (duomenys neskelbtini) atsivertimai į krikščionybę yra labai retai paskelbiami. Atsivertusieji yra skatinami savo naująjį tikėjimą išpažinti slaptai. Viešas atsivertimas greičiausiai sukeltų asmens išstūmimą ir (arba) smurtą iš jo bendruomenės, genties, šeimos narių ar (duomenys neskelbtini) ginkluotų grupuočių. Taip pat Europos prieglobsčio paramos biuro 2019 m. pranešime apie (duomenys neskelbtini) valstybę teigiama, kad žmonės, kurie iš (duomenys neskelbtini) atsivertė į krikščionybę, gali patirti riziką būti nužudyti. Nors (duomenys neskelbtini) atsisakę asmenys gali susidurti su sunkumais iš valdžios pusės, pagrindinis problemų šaltinis dažniausiai yra bendruomenė ir šeima. Kai kuriais atvejais šeimos nariai yra plačių pažiūrų ir niekaip nereaguoja į artimojo religijos pakeitimą, visgi, kitais atvejais tikėjimą pakeitusio asmens artimieji gali išsižadėti, jis gali sulaukti grasinimų ar būti nužudytas. EPPB pateiktoje informacijoje taip pat buvo pabrėžta, kad moterų padėtis po atsivertimo į kitą tikėjimą yra daug blogesnė nei vyrų.

38. Pareiškėjo vertinimu religijos pakeitimas gali jo šalyje būti traktuojamas kaip garbės nusikaltimas ir už tai laukti fizinės bausmės arba net mirtis.

39. Pareiškėjas dėl persekiojimo religiniu pagrindu priskirtinas padidintos rizikos grupei, todėl jam suteiktina papildoma apsauga.

40. Anot pareiškėjo, Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Skundžiamas Sprendimas naikintinas kaip neišsamus ir nepagrįstas.

41. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

42. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

43. Migracijos departamento vertinimu, teismo sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas ir pakankamai nuosekliai išdėsčius įrodymus, kuriais teismo išvados yra grindžiamos.

44. Atsakovas akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamento atlikto tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Atsižvelgus į tai, jo deklaruojama baimė grįžti nelaikyta visiškai pagrįsta.

45. Atsakovas mano, kad prieglobsčio prašytojo pasakojimas apie pasiruošimą priimti krikščionybę turi trukumų: visų pirma, prieglobsčio prašytojas niekada nedalyvavo religinėse apeigose - kaip jis teigia, bažnyčioje buvo tik du kartus, nežino krikščioniškos liturgijos (apeigų) struktūros, negali paaiškinti pagrindinių krikščionybės tiesų – prieglobsčio prašytojas nežinojo apie kertinius krikščionybei Dešimt Dievo Įsakymų. Prieglobsčio prašytojas, paprašytas perskaityti vieną iš pagrindinių visų krikščionių konfesijų maldų „Tėve mūsų“ skaitė ją iš telefono ekrano, bet ne iš atminties. Abejoti prieglobsčio prašytojo pasakojimu verčia ir tai, kad studijuodamas (duomenys neskelbtini), jis galėjo bendrauti su krikščionių dvasininkais tiesiogiai, kodėl savo žinias jis gilino pasitelkęs socialinius tinklus lieka neaišku. Nors tai galima paaiškinti baime būti atpažintam, paminėtina, kad (duomenys neskelbtini) yra viena iš saugiausių vietų (duomenys neskelbtini), šiame mieste veikia skirtingų konfesijų krikščionių bažnyčios. Galiausiai, prieglobsčio prašytojas teigė, kad pasikrikštijęs nebuvo – taigi, oficialiai jis nepriklausė jokiai krikščionių bendruomenei. Šių aplinkybių visuma verčia kritiškai vertinti prieglobsčio prašytojo pasakojimą ir neturint kitų jį pagrindžiančių įrodymų, priskirti jam žemą įrodomąją galią.

46. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas savo skunde nurodydamas iš konteksto ištrauktą ESPA vertinimą apie (duomenys neskelbtini) valstybę, teigia, kad Migracijos departamentas realiai neįvertino ar pareiškėjo profilis yra priskiriamas prie padidintos rizikos asmenų grupių, į kurias atsižvelgiama priimant Sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo. Nesutikdamas su šiais teiginiais, atsakovas paaiškina, kad ginčijame sprendime yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog įvertinus surinktą informaciją nustatyta, kad net ir padidintos rizikos asmenų profiliui priskirtini asmenys nebūtinai patiria persekiojimą. Vertinant riziką turėtų būti atsižvelgta į (ne)religinę praktiką, kuria prašytojas užsiimtų, šeimą ir etninę kilmę, lytį ir kt. Nagrinėjamu atveju įvertinus pareiškėjo pasakojimą pagal „patikimumo testo“ kriterijus, pagal kuriuos buvo vertinama rizika prieglobsčio prašytojui patirti persekiojimą, nenustatyta, kad jam kiltų realus pavojus.

47. Atsakovas pažymi, kad ginčijamame Sprendime išdėstyta detali, Migracijos departamento surinkta ir pareiškėjo pasakojimo kontekste aktuali kilmės valstybės informacija apie (duomenys neskelbtini) vykstantį karinį konfliktą, kuri nepatvirtina, kad pareiškėjas savo kilmės valstybėje yra persekiojamas ir kad jam reikalinga tarptautinė apsauga. (duomenys neskelbtini) ESPA ataskaitoje nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. (Duomenys neskelbtini) smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. Migracijos departamentas teigia, kad neturi duomenų, kad situacija pareiškėjo kilmės valstybėje būtų esmingai pasikeitusi, šiuo atveju pats pareiškėjas taip pat nepateikė jokių konkrečių duomenų apie pasikeitusią situaciją, kuri turėtų būti papildomai įvertinta.

48. Migracijos departamento vertinimu, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 49. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2022 m. sausio 17 d. sprendimo Nr. 22S58176, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui S. H. R. R. pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teisėtumo ir pagrįstumo bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pagrįstumo.

50. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas.

51. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismas neprivalo.

52. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos pobūdį, byloje surinktą medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, proceso dalyviams buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Proceso šalių pozicija yra aiškiai išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas.

53. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, sutrumpindamas pareiškėjo draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir perspėjimo įvedimo laikotarpius, kitoje dalyje skundą atmetė, nenustatęs skundžiamo Migracijos departamento Sprendimo neteisėtumo pagrindų. Teismas sprendė, kad, nepatenkinus pagrindinio skundo reikalavimo dėl atsisakymo suteikti prieglobstį ir papildomos apsaugos panaikinimo, negali būti tenkinamas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

54. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti minėtą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti visa apimtimi. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, tyrimą atliko paviršutiniškai, neįvertino, kad jis priskirtinas prie padidintos rizikos asmenų grupės, jam gresia bausmė už garbės pažeidimus, surinkti duomenys neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Pareiškėjas taip pat apeliaciniame skunde nurodo naujas aplinkybes – apie tai, kad persekiojamas gresia dėl to, kad pareiškėjo tėvas dirbo JAV įmonėje.

55. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

56. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

57. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

58. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

59. Dėl prieglobsčio prašytojų prašymo vertinimo apimties bei tvarkos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-1062/2020; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1292-261/2022).

60. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

61. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo prašymą dėl prieglobsčio grindžia tuo, kad pakeitė religiją ir tėvas bei dėdės nesutinka su tuo ir grasina nužudyti.

62. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo paaiškinimus, duotus apklausų metu, Migracijos departamento Sprendimo turinį, pirmosios instancijos teismo sprendimą, kitą bylos medžiagą pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atlikta apklausa, detaliai analizuoti ir įvertinti visi jo nurodyti argumentai, Migracijos departamentas atsižvelgė į pareiškėjo asmenybę bei į pareiškėjo kilmės valstybę, atsakovas apklausoje siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojo pateikto prašymo suteikti jam prieglobstį.

Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad nors pareiškėjas savo paaiškinimuose mini grupuotę, kuri jam neva grasina, tačiau vėliau prasitaria, kad nors dėdės ten ir dirba, bet jam buvo grasinta ne grupuotės vardu, o kaip šeima. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodomi persekiotojai yra ne valstybinis subjektas, todėl nėra išpildyta viena iš prieglobsčio suteikimo sąlygų. Kita vertus, ir pats pareiškėjo pasakojimas apie religijos pakeitimą tiek atsakovui, tiek pirmosios instancijos teismui, pagrįstai kėlė abejonių, kadangi apklausų metu pareiškėjas negalėjo įvardinti pagrindinių katalikų bažnyčios tiesų, pagrindinę maldą skaitė, o negalėjo pasakyti iš atminties, su kunigais apie religiją bendravo tik internetu ir nepaaiškino, kodėl taip elgėsi, nors mieste kuriame studijavo turėjo galimybę nueiti į bažnyčią, bendrauti su kunigais gyvai, atsižvelgiant į tai, kad (duomenys neskelbtini) veikia įvairių konfesijų bažnyčių.

Be to, Migracijos departamentas tyrimo metu nerado ir pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad šiai dienai jis būtų persekiojamas. Taigi teisėjų kolegija sutinka, kad įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, prieglobsčio prašytojo pasakojimo formos ir turinio trūkumus, atsižvelgus į surinktą kilmės valstybės informaciją, nėra nustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojo suteikimo poreikį. Pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti teismo vertintina kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta, nes „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl Migracijos departamentas pagrįstai sprendimu jam nesuteikė pabėgėlio statuso.

63. Nustačius, kad pareiškėjo pasakojimas turi žemos įrodomosios vertės, atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Migracijos departamentas neturėjo pagrindo konstatuoti esant pagrįstos tikimybės, kad grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai – kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė tai paneigiančių duomenų.

64. Taip pat teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėju, kad jis yra priskirtinas prie padidintos rizikos grupės asmenų, kadangi versija, kad pareiškėją persekioja grupuotė yra atmesta kaip nepagrįsta. Kitų individualių asmeninių savybių, galinčių lemti pareiškėjo riziką būti persekiojamam teismas nagrinėjamu atveju nenustatė.

65. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia naujus argumentus apie tai, kad persekiojimo grėsmė jam kyla dėl to, kad jo tėvas dirbo JAV įmonėje. Pažymėtina, kad pareiškėjas šių argumentų nenurodė teikdamas prašymą dėl prieglobsčio, apklausų metų, apeliaciniame skunde plačiau jų neplėtojo, todėl teisėjų kolegija šiuos argumentus laiko deklaratyviais ir dėl jų šioje proceso stadijoje nepasisako.

66. Įvertinusi bylos medžiagą visapusiškai, teisėjų kolegija sutinka su atsakovu ir pirmosios instancijos teismu, kad pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį įrodymų pareiškėjas nepateikė, teisėjų kolegija nenustatė.

67. Kartu pažymėtina, kad pirminio prašymo metu pareiškėjas nurodė, kad siekė patekti į Vokietiją ir gailisi, kad jį sučiupo Lietuvoje, tuo tarpu vėliau tvirtino, kad nori saugios šalies gyventi ir jam tiktų Lietuva. Iš šių aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas iš esmės ieško geresnio gyvenimo, t. y. išvykimo iš šalies priežastys yra labiau ekonominės, o ne bėga nuo persekiojimo grėsmės jo kilmės šalyje. Nors toks pareiškėjo siekis teisėjų kolegijai yra suprantamas, nesmerktinas, tačiau tokia išvykimo iš kilmės šalies priežastis nelemia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo, ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų).

68. Remiantis EPPB pateikiama informacija ((duomenys neskelbtini) m. parengtomis gairėmis), šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Taigi pritartina atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymui. Papildomai teisėjų kolegija pažymi, kad tokios grėsmės nepatvirtina ir aktualios EPPB (duomenys neskelbtini) m. gairės.

69. Nors pareiškėjas cituoja kilmės šalies informaciją, pagal kurią asmenims, keičiantiems savo religiją iš (duomenys neskelbtini) į kitą religiją kyla tam tikros grėsmės, tačiau konkrečiu nagrinėjamu atveju nenustačius individualios persekiojimo grėsmės (pareiškėjo pasakojimas dėl religijos pakeitimo, persekiojimo, grasinimų įvertintas kaip žemos įrodomosios galios), minėta informacija nėra pakankama pareiškėjo tarptautinės apsaugos taikymui.

70. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

71. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

72. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad skundžiamo Migracijos departamento sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę ir uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus, yra pagrįsta ir teisėta. Pareiškėjas nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl minėta sprendimo dalis yra nepagrįsta, tokių aplinkybių nenustatė ir teismas.

73. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad byloje esantys duomenys buvo pakankami pareiškėjo prašymui dėl prieglobsčio suteikimo teisingai išnagrinėti, o pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis atsakovas įvertino tinkamai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Migracijos departamento sprendimas yra motyvuotas, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikintas. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino tinkamai, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. H. R. R. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas