2026-01-28 Nr. AB-2250-2-69-3-10850-2023-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-188-552/2026

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-10850-2023-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. sausio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Beatos Martišienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini) vandenys“) dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovo atstovas, ir Administracija), pareiškėjo naudai 52 428,85 Eur žalos atlyginimą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti jam iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. gruodžio 22 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. JŠ 14473 ir 2017 m. sausio 31 d. perdavimo-priėmimo aktu Nr. JŠ-1163, asmeninės nuosavybės teise (70/100 pastato dalies) įsigijo pastatą – administracinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pastatas), tačiau teigė, jog Pastato rūsyje daugiau nei kelis metus kaupėsi vanduo dėl lauke esančio, pažeisto ir Administracijos netinkamai prižiūrėto inžinerinių tinklų įrenginio – šulinio (toliau – ir Šulinys).

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini) vandenys“ 2019 m. gegužės 31 d. rašte Nr. 234 nurodė, jog lietaus nuotekų tinklai (duomenys neskelbtini) gatvėje nuo Pastato (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini) namo neveikia, o atidarius visus šulinius apie Pastatą (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad prie įėjimo į SEB banką yra 2 m gylio ryšių komunikacijų kamera, kurioje kaupiasi paviršinis lietaus vanduo. Pareiškėjas akcentavo, jog 2022 m. birželio 13 d. Administracijos Ekonominės plėtros ir investicijų skyriaus gautame rašte nurodyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini) vandenys“ atidengė ir išvalė antrąjį šulinį šalia (duomenys neskelbtini) Pastato ir nustatė, jog jis jungiasi prie pareiškėjo Pastato esančio lietaus nuotekų šulinio, o lietaus nuotekų trasą nutarta renovuoti senąja trasa paklojant naują nuotekų surinkimo vamzdį. Pasak pareiškėjo, 2022 m. balandžio 29 d. faktinių aplinkybių nustatymo protokolu Nr. 71-298 (toliau – ir Protokolas), nustatyta, kad naudojant benzininį vandens siurblį ir juo siurbiant vandenį iš (duomenys neskelbtini), kieme esančio (duomenys neskelbtini) miesto inžinerinių tinklų drenažo – lietaus kanalizacijos šulinio, vanduo iš Pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), rūsio nuslūgo.

4. Pareiškėjas tvirtino, kad jam priklausantis rūsys užlietas dėl atsakovui priklausančio Šulinio, esančio (duomenys neskelbtini), netinkamos priežiūros, taip pat akcentavo, jog žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Remdamasis teisiniu reguliavimu, pareiškėjas teigė, jog už melioracijos statinių priežiūrą yra atsakinga savivaldybė – nagrinėjamu atveju Administracija, t. y. dėl Administracijos netinkamai prižiūrimų / tvarkomų inžinerinių tinklų drenažo – lietaus kanalizacijos, neveikimo, pareiškėjo rūsys buvo apsemtas vandeniu ir pareiškėjas patyrė 52 428,85 Eur žalą, o turtinė žala buvo apskaičiuota vadovaujantis 2023 m. vasario 21 d. ekspertinio tyrimo aktu (toliau – ir Aktas).

5. Atsakovo atstovas Administracija atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovo atstovas teigė, kad pareiškėjas nepagrindžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje numatytos Administracijos atsakomybės taikymo sąlygų, nes Šulinys, esantis žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), nėra melioracijos statinys, už kurį Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 7 straipsnio 24 punkto pagrindu yra atsakinga Administracija; Administracija nėra atsakinga už Pastato paviršinių (lietaus) nuotekų tinklų įrengimą bei priežiūrą; už Pastato paviršinių (lietaus) nuotekų tinklų įrengimą yra atsakingi Pastato bendrasavininkai (pareiškėjas ir Administracija).

7. Atsakovo atstovas tvirtino, jog nėra pagrindo teigti, kad ginčo Šulinys yra valstybei nuosavybės teise priklausantis melioracijos statinys, todėl pareiškėjo argumentas dėl Administracijos darbuotojų netinkamo melioracijos techninio reglamento MTR 1.12.01:2008 „Melioracijos statinių techninės priežiūros taisyklėsׅ“ vykdymo yra nepagrįstas ir nėra pagrindžiama viena iš CK 6.271 straipsnio taikymo sąlygų – neteisėti veiksmai.

8. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas inžinerinį įrenginį, esantį prie Pastato, dėl kurio ir vyksta ginčas, vadina – lietaus kanalizacija, o lietaus kanalizacijos nuotakynas yra paviršinių nuotekų tvarkymo sistemos dalis. Atsakovo atstovas paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės taryba 2019 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. T-235 „Dėl paviršinių nuotekų tvarkytojo paskyrimo (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės teritorijoje“ UAB „(duomenys neskelbtini) vandenys“ paskyrė paviršinių nuotekų tvarkytoja (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės teritorijoje ir pavedė jai teisės aktų nustatyta tvarka vykdyti paviršinių nuotekų tvarkymą, o iki minėto (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės tarybos sprendimo priėmimo, UAB „(duomenys neskelbtini) vandenys“ iš reorganizuojamos UAB „(duomenys neskelbtini) komunalinis ūkis“ pagal aktą perėmė 13 lietaus nuotekų trasų, kurios visos yra registruotos Nekilnojamo turto registre. Pasak atsakovo atstovo, UAB „(duomenys neskelbtini) vandenys“ nevaldo lietaus nuotekų tinklų, esančių ties ginčo Šuliniu, adresu (duomenys neskelbtini), nes lietaus nuotekų tinklai, už kuriuos atsakingas UAB „(duomenys neskelbtini) vandenys“ prasideda (duomenys neskelbtini) gatvėje, t. y. daug toliau nei Pastato, prie kurio yra ginčo Šulinys vieta.

9. Atsakovo atstovas akcentavo, jog įrodyti esant priežastinį neteisėtų savivaldybės institucijos veiksmų ir žalos ryšį turi viešąją atsakomybę pripažinti siekianti šalis. Atsakovo atstovas nurodė, kad jam nėra aišku, kieno ir kokiomis objektyviai pagrįstomis išvadomis remdamasis pareiškėjas teigia, jog kilusią žalą sąlygojo būtent Administracijos neteisėti veiksmai, taip pat jam nėra suprantama, kuo remdamasis ekspertas Akto (žalos atstatymo kaštų skaičiavimas) 2.1 punkte teigia, kad žalos vertinimo objektas yra Pastato, adresu (duomenys neskelbtini), rūsys (rūsio patalpos), kuris dėl lauke pažeistos drenažo sistemos keletą metų buvo užlietas vandeniu (apie 0,9 m gylio nuo rūsio grindų), nes eksperto nurodytame tyrimui pateiktos medžiagos ir informacijos šaltinių sąraše (Akto 1.1 papunktis) nėra nuorodos į tokią išvadą pateikiantį dokumentą.

10. Atsakovo atstovas nurodė, kad V. Š. 2022 m. balandžio 29 d. Protokolo 3 punktu buvo konstatuota faktinė aplinkybė, jog naudojant benzininį vandens siurblį ir juo siurbiant vandenį iš (duomenys neskelbtini), kieme esančio (duomenys neskelbtini) miesto inžinerinių tinklų drenažo – lietaus kanalizacijos šulinėlio, vanduo iš Pastato rūsio nuslūgo, todėl Protokolo 3 punkte nepagrįstai nurodyta, kad Pastato kieme esantis lietaus kanalizacijos šulinėlis yra (duomenys neskelbtini) miesto inžinerinių tinklų drenažo – lietaus kanalizacijos šulinėlis.

11. Atsakovo atstovas vertino, jog pareiškėjo pateiktas antstolės Protokolas įrodo priežastinį ryšį tarp paties pareiškėjo, kaip Pastato didžiosios dalies savininko, galimo neveikimo ir atsiradusios žalos, be to, pasak atsakovo atstovo, pareiškėjas dar 2019 m. buvo informuotas apie galimas Pastato rūsyje besikaupiančio vandens priežastis, taip pat jam buvo siūlomi net keli minėtos problemos išsprendimo variantai. Atsakovo atstovas paaiškino, kad 2019 m. birželio 7 d. Administracija (kaip Pastato bendrasavininkė) raštu Nr. (3.63)S-2948 „Dėl pastato (duomenys neskelbtini) rūsyje besikaupiančio vandens“ informavo, jog į Pastato rūsį vanduo patenka nuo lietvamzdžių, per gruntą palei Pastato pamatus, iš ryšių komunikacijų kameros ir lietaus surinkimo šulinio, todėl siekiant išspręsti vandens patekimo į rūsį problemą, buvo būtina nuo Pastato stogo įrengtu lietvamzdžiu vandenį nuvesti į (duomenys neskelbtini) gatvėje esančią lietaus surinkimo sistemą, ryšių komunikacijų šulinyje įrengti drenažą ir jį sujungti su šalia esančiu lietaus surinkimo šuliniu, nuo Pastato (duomenys neskelbtini) iki pastato (duomenys neskelbtini) permontuoti lietaus nuotekų tinklus ir įrengti taisyklingą nuolydį (2019 m. buvo 15 cm atbulinis nuolydis), be to, buvo rekomenduota įrengti Pastato pamatų hidroizoliaciją, kaip alternatyvų sprendimą – žemiausioje Pastato rūsio vietoje įrengti drenažinį siurblį ir jį prijungti prie lietaus nuotekų tinklų. Kadangi prievolė pasirūpinti Pastato tinkamu paviršinių nuotekų (lietaus) tinklų sistemos įrengimu ir priežiūra kyla patiems Pastato savininkams, todėl atsakovo atstovas darė išvadą, jog pareiškėjas neįrodė priežastinio ryšio tarp neva neteisėtų Administracijos veiksmų ir žalos.

II. 12. Regionų administracinis teismas 2024 m. liepos 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

13. Teismas, apžvelgęs byloje pateiktus dokumentus ir ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl pareiškėjo atžvilgiu kilusios žalos, tačiau išsiskiria šalių pozicijos dėl Administracijos veiksmų neteisėtumo bei priežastinio ryšio buvimo, o tariami Administracijos neteisėti veiksmai siejami su teisinės pareigos tvarkyti Šulinį nevykdymu, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Šulinys yra valstybei priklausantis melioracinis statinys ir jo priežiūros prievolė kyla iš VSĮ ir Lietuvos Respublikos melioracijos įstatymo (toliau – ir Melioracijos įstatymas) normų. Teismas, įvertinęs VSĮ nuostatas, pagal kurias viena iš valstybinių (valstybės perduotos savivaldybėms) funkcijų yra valstybei nuosavybės teise priklausančių melioracijos ir hidrotechnikos statinių valdymas ir naudojimas patikėjimo teise bei savivaldybės funkcija organizuoti šilumos ir geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymą, akcentavo, kad tam, jog būtų galima teigti, kad Administracijai perėjo Šulinio valdymas ir naudojimas, būtina nustatyti, ar Šulinys laikytinas melioraciniu statiniu Melioracijos įstatymo prasme.

14. Teismas nurodė, kad vertinant Melioracijos įstatymo melioracijos statinio sąvoką, tokiais statiniais laikytini melioracijai naudojami įvairūs statiniai (grioviai, slenksčiai, greitvietės, vandens pralaidos, drenažo rinktuvai ir sausintuvai, siurblinės, tvenkinių žemės užtvankos, pylimai, drėkinimo vamzdynai, šuliniai, vandens nuleistuvai ir kiti), o pateiktoje sąvokoje įžvelgtini du elementai, pagal kuriuos nustatoma, ar konkretus statinys laikytinas melioraciniu – be konkretaus pastato atitikties pateiktam pavyzdiniam melioracinių pastatų sąrašui, itin svarbu, jog toks pastatas atliktų melioracinę funkciją. Nors nagrinėjamu atveju Šulinys atitinka vieną iš objektų, nurodytų pavyzdiniame melioracinių statinių sąraše, tačiau teismas pažymėjo, kad siekiant konstatuoti Šulinį esant melioraciniu statiniu, jis būtinai turi atitikti melioracinę paskirtį, kuri pagal Melioracijos įstatymo nuostatas yra apibrėžiama kaip dirvožemio gerinimas hidrotechninėmis, kultūrtechninėmis, agromelioracinėmis ir kitomis priemonėmis siekiant sureguliuoti dirvožemio vandens, šilumos ir oro režimą, sudaryti geresnes sąlygas žemdirbystei, išsaugoti ir padidinti dirvos derlingumą, formuoti racionalią ūkio žemėvaldą. Taigi, teismas pažymėjo, kad pagal įstatyminę melioracijos sąvoką matyti, jog Šulinys negali būti laikomas melioraciniu statiniu, kadangi melioracijos dirvožemio vandens, šilumos ir oro režimo reguliavimo funkcija yra siejama išimtinai su žemdirbyste, dirvos derlingumu, ūkio žemėvalda – paskirtims, kurios nesisieja su šalia Pastato esančiu valstybiniu žemės sklypu. Todėl teismas darė išvadą, kad ginčo Šulinys nėra laikytinas melioraciniu statiniu, o tai lemia, jog Administracijai neperėjo šio objekto valdymas ir naudojimas, taigi, nekilo pareiga organizuoti Šulinio tvarkymo.

15. Nors Šulinys ir nelaikytinas melioraciniu statiniu, taigi šiuo pagrindu nekyla Administracijos pareiga juo rūpintis, tačiau teismas akcentavo, jog privalo įvertinti, ar ginčo Šuliniu Administracija neturėjo rūpintis kitais teisės aktuose įtvirtintais pagrindais. Įvertinęs CK 4.19 straipsnio 1 dalį, teismas nurodė, kad Šuliniui nesant suformuotam kaip atskiram Nekilnojamo turto registro objektui, nėra galimybės tiksliai nustatyti, kuriam objektui – valstybinės žemės sklypui ar Pastatui – tarnauja Šulinys kaip antraeilis daiktas, o atsakymas į minėtą klausimą svarbus, kadangi nuo to priklauso, kuriam subjektui – Lietuvos Respublikos valstybei kaip žemės sklypo savininkei ar pareiškėjui bei Administracijai kaip Pastato bendrasavininkiams – priklauso ginčo Šulinys. Teismas vertino, kad (duomenys neskelbtini) esantis Šulinys betoniniu dangčiu laikytinas Pastato priklausiniu, taigi ir bendra Administracijos bei pareiškėjo nuosavybe, atsižvelgiant į tai, kad tai inžinerinis komunikacinis įrenginys skirtas Pastatui aptarnauti. Todėl teismas sprendė, kad laikant Šulinį pareiškėjo bei Administracijos nuosavybe, pareiškėjui, kaip savininkui, kyla pareiga pačiam prižiūrėti jam priklausantį turtą.

16. Teismas nurodė, kad net jei Šulinys kaip inžinerinis statinys būtų laikomas valstybinio žemės sklypo priklausiniu, remiantis CK nuostatomis Šulinys nuosavybės teise priklausytų Lietuvos Respublikos valstybei, tačiau toks hipotetinis Šulinio nuosavybės priskyrimas valstybei situacijos vertinimui įtakos neturėtų. Teismas akcentavo, kad tarp Lietuvos Respublikos valstybės ir pareiškėjo yra sudaryta 2007 m. lapkričio 23 d. nuomos sutartis, kurios šalimi pareiškėjas tapo 2017 m. balandžio 12 d. susitarimu dėl nuomos sutarties su visais pakeitimais pakeitimo, o iš CK nuostatų (CK 6.555 str. 1 d., 6.556 str. 1 d.) matyti, jog jomis įtvirtinta bendroji žemės sklype esančių įrenginių remonto ir išsaugojimo tvarka, kadangi abejomis nuostatomis užsimenama, kad kitokia tvarka gali būti nustatyta įstatymu ar žemės nuomos sutartimi.

Įvertinęs minėtos nuomos sutarties turinį, teismas sprendė, kad nematyti, jog šalys būtų susitarusios dėl kitokios žemės sklype esančių įrenginių remonto ir išsaugojimo tvarkos, nei ta, kuri yra įtvirtinta CK 6.555–6.556 straipsniuose, todėl šalys privalo laikytis tokių pareigų, kokios suformuotos minėtomis CK nuostatomis, be to, atkreipė dėmesį, kad įstatymas numato abiejų šalių pareigą rūpintis žemės sklype esančiais melioracijos įrenginiais, keliais, tiltais ir kitais inžineriniais įrenginiais, o tokių CK įtvirtintų pareigų apimtis skiriasi tuo, jog nuomotojui įstatymu priskirta remontuoti sklype esančius inžinerinius įrenginius, o nuomininkui – atlikti smulkius įrenginių priežiūros darbus.

Teismas pažymėjo, kad įrenginių remontas nagrinėjamu atveju laikytinas nuomotojo atliekamas įrenginio esminis sutaisymas, kai šis nebegali tinkamai atlikti savo funkcijos, tuo tarpu smulkūs priežiūros darbai – nuomininko atliekami einamieji įrenginio priežiūros darbai, įrenginio būklės palaikymas. Teismas vertino, kad esant situacijai, kai ginčo Šulinys įgriūtų ir tokiu būtu taptų nefunkcionuojantis, tuomet pareiga jį sutaisyti tektų valstybei kaip nuomotojai, tačiau nagrinėjamu atveju Šulinyje palaipsniui kaupėsi vanduo (vėliau patekęs ir į Pastato rūsį), todėl besikaupiančio vandens nuolatinis lygio palaikymas priklauso einamųjų įrenginio priežiūros darbų kategorijai – taigi yra pareiškėjui kaip žemės sklypo nuomininkui kylanti pareiga.

Konstatavęs, kad tiek Šulinį laikant Pastato, tiek valstybinės žemės sklypo priklausiniu, pareiga rūpintis Šuliniu tenka ne kam kitam, o pareiškėjui, teismas darė išvadą, jog Administracijos viešoji atsakomybė negalėjo kilti, nes pareiškėjui pačiam turint pareigą rūpintis ginčo Šuliniu, buvo nepagrįsta tikėtis atitinkamų veiksmų atlikimo iš Administracijos.

17. Teismas akcentavo Administracijos nurodytą aplinkybę, kad dar 2019 m. pareiškėjas buvo informuotas apie galimas Pastato rūsyje besikaupiančio vandens priežastis ir buvo siūlomi net keli minėtos problemos išsprendimo variantai, o teismo posėdyje paaiškėjo, jog su tapačia vandens patekimo į rūsį problema susidūrė ir greta Pastato esanti (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės J. A. viešoji biblioteka, kuri pasinaudojo Administracijos pasiūlymu ir įsirengė drenažinį siurblį, kurio pagalba problema buvo išspręsta ir papildomos žalos pavyko išvengti. Be to, kaip teigė Administracijos atstovė, teismas nurodė, kad Administracija kaip Pastato bendrasavininkė būtų pati prisidėjusi prie pareiškėjui siūlytų sprendimų finansavimo. Teismas, įvertinęs paties pareiškėjo neveikimą, t. y. nenorą ieškoti alternatyvių sprendimų vandens patekimo į rūsį problemai, sutiko su Administracijos teiginiu, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp paties pareiškėjo, kaip Pastato didžiosios dalies savininko, galimo neveikimo ir atsiradusios žalos, o ne atvirkščiai, be to, iš byloje pateiktos medžiagos matyti, jog aplink ginčo Šulinį esantys kiti šuliniai trečiųjų asmenų buvo valomi ir vieninteliu ginčo Šuliniu, kurio priežiūra tenka pačiam pareiškėjui, nebuvo rūpinamasi, neorganizuojami jokie vandens lygio kontroliavimo darbai.

18. Teismas sprendė, kad įvertinus visas byloje aptartas aplinkybes ir valstybei neturint jokios pareigos prižiūrėti ginčo Šulinį, jo priežiūra lieka pareiškėjo ir Administracijos kaip Pastato bendraturčių atsakomybė, taip pat nurodė, jog Administracija teisiniuose santykiuose gali dalyvauti tiek kaip viešojo administravimo subjektas, tiek kaip ūkio subjektas, tačiau nagrinėjamu atveju matyti, kad vandens patekimo į rūsį problemos sprendimo kontekste tarp pareiškėjo ir Administracijos yra susiklostę horizontalaus pobūdžio santykiai, kadangi šie turi veikti kaip bendraturčiai, o klausimai dėl bendraturčių teisinių interesų sprendžiami bendrosios kompetencijos teismų sistemoje. Todėl teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 18 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

19. Teismas atmetė pareiškėjo prašymą priteisti jam iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, kadangi teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo dėl žalos atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

III. 20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

20.1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neatskleidė bylos esmės bei buvo šališkas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris turi būti panaikintas.

20.2. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas bei tendencingas ir tokiu būdu pažeidė teismo nešališkumo principą. Pasak pareiškėjo, 2024 m. gegužės 22 d. teismo posėdyje teismas įpareigojo atsakovo atstovą iki 2024 m. birželio 14 d. iš valstybės įmonės Registrų centro pateikti istorinę Pastato medžiagą, registrus, taip pat nurodyti, kas buvo savininkas, ar buvo daromos rekonstrukcijos, įrenginėjami priklausiniai, suformuoto žemės sklypo planą, plano rengimo medžiagą, ginčo laikotarpio topografines nuotraukas, duomenis apie šulinių tinklą, t. y. visą tikslią inžinierinę medžiagą, tačiau informacinėje pažymoje nesurašyti visi teisėjos įpareigojimai atsakovui.

Remdamasis 2024 m. gegužės 22 d. teismo posėdžio garso įrašu, pareiškėjas pažymi, kad teismas atsakovo atstovą taip pat įpareigojo pateikti duomenis apie „šulinių tinklą, duomenis koks šulinys buvo išvalytas ((duomenys neskelbtini) vandenys valė šulinį, tai būtent ką advokatas prašė, kuris šulinys buvo išvalytas) ir šito šulinio sąsaja su kitais šuliniais - tinklą ar tai magistralinis ar ne magistralinis koks šulinys buvo valytas, kanalizacijos, nuotekų šulinys visą inžinerinę medžiagą. Taip pat duomenys, kaip tas šulinys atsirado, kas jį įrenginėjo (tą schemą) kokio tipo nuotekų, lietaus kanalizacijos ir kas jeigu lietaus kanalizacijos kas jungiasi prie lietaus kanalizacijos ar iš šito vieno sklypo ar iš daugiau“.

Todėl, pareiškėjo įsitikinimu, iš nurodyto teismo įpareigojimo galima daryti išvadą, kad teismas minėtas aplinkybes laikė reikšmingomis teisingam bylos išnagrinėjimui, nes priešingu atveju tokios žodinės nutarties nebūtų priėmęs. Tačiau atsakovo atstovas įpareigojimo neįvykdė, o 2024 m. liepos 1 d. teismo posėdyje pripažino, kad teismo įpareigojimas įvykdytas nepilna apimtimi, taigi, pareiškėjo atstovas teismo prašė pakartotinai įpareigoti atsakovą įvykdyti teismo įpareigojimą, nes jis yra galiojantis ir turi būti įvykdytas ir to paties teismo posėdžio metu pateikė dar vieną prašymą, tačiau teismas nutarė netenkinti pareiškėjo atstovo prašymo, nes vertino, jog byloje yra pakankamai įrodymų.

Tačiau, pareiškėjo vertinimu, galiojant 2024 m. gegužės 22 d. teismo žodinei nutarčiai ir jos nepakeitus, buvo nuspręsta, kad jos vykdyti nereikia, t. y. nereikia nustatinėti tų aplinkybių, kurias teismas laikė reikšmingomis teisingam bylos išnagrinėjimui 2024 m. gegužės 22 d. teismo posėdyje, o toks nepaaiškinamas tų pačių aplinkybių vertinimo pasikeitimas kelia pagrįstų abejonių dėl teisėjos nešališkumo.

20.3. Kadangi teismas, būdamas šališkas, leido atsakovo atstovui neįvykdyti paties teismo galiojančio įpareigojimo, paaiškėjus teismo šališkumui ir atsiradus pagrindui dėl nušalinimo, pareiškėjo atstovas 2024 m. liepos 1 d. teismo posėdyje pareiškė nušalinimą, tačiau teismas nurodė jo nepertraukinėti, taip pat nurodė, kad pareiškėjas nebeturi teisės pareikšti nušalinimą, kadangi nušalinimą galima pareikšti iki bylos nagrinėjimo pradžios. Taigi, teismas neleisdamas pareiškėjo atstovui pateikti motyvuoto prašymo, pats nusprendė, jog teismas nėra šališkas ir tokio prašymo nenagrinėjo, o tokia pozicija ne tik parodo teismo šališkumą, bet ir prieštarauja ABTĮ 44 straipsnio 6 daliai. Teismas ne tik neleido pareikšti nušalinimo, bet ir pats nusprendė, jog nėra šališkas, o tai reiškia, kad pats teismas, pažeisdamas ABTĮ 45 straipsnio 1 dalį, įvertino savo nešališkumą. Be to, 2024 m. liepos 1 d. teismo posėdžio informacinėje pažymoje nėra nurodyta, jog pareiškėjo atstovas pareiškė nušalinimą, o teismas neleido tokia teise pasinaudoti.

20.4. Byloje pateikti įrodymai (žr. 2022 m. birželio 13 d. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Ekonominės plėtros ir investicijų skyriaus raštas ir Protokolas) patvirtina, kad jam priklausantis rūsys užlietas dėl atsakovo atstovo netinkamai prižiūrimo šulinio, esančio (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad Šulinys negali būti laikomas melioraciniu statiniu, t. y. Administracijai neperėjo tokio objekto valdymas ir naudojimas, taigi, ir nekilo pareiga organizuoti Šulinio tvarkymo, yra nepagrįstas, taip pat teismas nesiaiškino, kokio pobūdžio yra Šulinys. Nors teismas uždavė pareiškėjui ir atstovui klausimus, kokio pobūdžio yra Šulinys, tačiau tokia aplinkybė teismo posėdyje nebuvo išsiaiškinta, nes atsakovo atstovas visapusiškai neįvykdė teismo 2024 m. gegužės 22 d. įpareigojimo. Pasak pareiškėjo, teismas galėjo atidėti bylos nagrinėjimą, o atsakovo atstovas būtų įvykdęs galiojantį įpareigojimą, tačiau teismas, būdamas šališkas minėtų aplinkybių nesiaiškino, todėl neatskleidė bylos esmės ir priėmė nepagrįstą sprendimą.

20.5. Teismo posėdyje paaiškėjo, jog galbūt ne dėl Šulinio nepriežiūros, bet dėl kito šulinio pareiškėjui atsirado žala, tačiau teismas tokių aplinkybių nesiaiškino ir leido atsakovo atstovui neįvykdyti galiojančio teismo 2024 m. gegužės 22 d. įpareigojimo. Todėl byloje neaišku, dėl kurio šulinio atsirado žala ir kuris šulinys kam ir kokią paskirtį atlieka, o tai pripažino ir atsakovo atstovas. Kadangi nebuvo atskleista bylos esmė, byla turi būti grąžintina į pirmąją instanciją. Be to, nors byloje buvo svarbu išsiaiškinti ir nustatyti, kam priklauso minėtas Šulinys, tačiau tokios aplinkybės nebuvo išsiaiškintos ir teismas nepagrįstai sprendė, kad šulinys betoniniu dangčiu laikytinas Pastato priklausiniu, taigi ir bendra Administracijos bei pareiškėjo nuosavybe.

20.6. Atsakovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype esantis minėtas Šulinys yra žemės priklausinys, todėl dėl atsakovo atstovo netinkamai prižiūrimų / tvarkomų inžinerinių tinklų, pareiškėjo rūsys buvo apsemtas vandeniu ir pareiškėjas patyrė žalą. Nepagrįsti teismo argumentai, kad esant situacijai, kai ginčo Šulinys įgriūtų ir tokiu būdu taptų nefunkcionuojantis, tuomet pareiga jį sutaisyti tektų valstybei kaip nuomotojai, tačiau nagrinėjamu atveju Šulinyje palaipsniui kaupėsi vanduo (vėliau patekęs ir į Pastato rūsį), todėl besikaupiančio vandens nuolatinis lygio palaikymas priklauso einamųjų įrenginio priežiūros darbų kategorijai, taigi yra pareiškėjui kaip žemės sklypo nuomininkui kylanti pareiga. Smulkūs priežiūros darbai negali būti laikomi besikaupiančio vandens nuolatinis lygio palaikymu, kadangi lygio palaikymas reikalauja daugybės išlaidų ir laiko sąnaudų, be to, Šulinyje vanduo neturėtų kauptis, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjo atsakomybė yra palaikyti vandens lygį Šulinyje. Todėl teismo argumentas, kad Administracijos viešoji atsakomybė negalėjo kilti, nes pareiškėjui pačiam turint pareigą rūpintis ginčo Šuliniu, buvo nepagrįsta tikėtis atitinkamų veiksmų atlikimo iš Administracijos, neatitinka tikrovės.

20.7. Įrodymai (žr. 2022 m. birželio 13 d. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Ekonominės plėtros ir investicijų skyriaus raštas ir Protokolas) patvirtina, kad išvalius Šulinį problema išsisprendė, taigi, atsakovo atstovo neveikimas – netinkama Šulinio priežiūra yra priežastiniu ryšiu susiję su atsiradusia žala, todėl pareiškėjo skundas turi būti tenkinamas. Kadangi atsakovo atstovas netinkamai atliko savo funkcijas – neprižiūrėjo inžinerinių tinklų – Šulinio, pareiškėjui atsirado žala sąlygota atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų – neveikimo, todėl yra visos privalomos civilinės atsakomybės sąlygos civilinei atsakomybei kilti.

21. Atsakovo atstovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo atstovas taip pat prašo prijungti prie administracinės bylos civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) medžiagą ir 2023 m. spalio 19 d. teismo nutartį. Atsakovo atstovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

21.1. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai yra nenuoseklūs, tarpusavyje prieštaraujantys, grindžiami prielaidomis, abejonėmis, o ne konkrečiais įrodymais, faktais.

21.2. 2024 m. liepos 1 d. teismo posėdyje pareiškėjas pateikė teismui prašymą. Atsakovo atstovė, atsakydama į teismo klausimą, ar pateikti visi dokumentai į bylą, patvirtino, kad daugiau pateiktinų dokumentų neturi, o teismas priminė pareiškėjui bendrą procesinę pareigą rinkti įrodymus, juolab, jog pareiškėją atstovauja advokatas, kuriam įstatymai suteikia teisę kreiptis į institucijas renkant įrodymus, taip pat pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog pareiškėjas neturėjo / neturi galimybės pateikti įrodymų, pagrindžiančių jo skundo reikalavimus.

21.3. Nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad galiojant 2024 m. gegužės 22 d. teismo žodinei nutarčiai ir jos nepakeitus, teismas nusprendė, kad jos vykdyti nereikia, nes išklausius 2024 m. liepos 1 d. teismo posėdžio garso įrašą yra aiškiai girdėti, jog teismas fiksavo tos dienos žodinę nutartį, kuria teismas pasisakė, kad jei teismui kils klausimų, teismas apsispręs, ar dar yra būtina surinkti kokius nors įrodymus.

21.4. Visais atvejais abejonės dėl teismo nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais bei prielaidomis. Bylą nagrinėjusi teisėja vykdė teisėjo (teismo) jurisdikcinę veiklą bei tinkamai ir nešališkai atliko atskirus procesinius veiksmus. Vien tai, kad bylą nagrinėjęs teismas įrodymus vertino ne taip, kaip pageidavo pareiškėjas, nesant konkrečių argumentų ar įrodymų, pagrindžiančių tokio pobūdžio teiginius, nesudaro pagrindo abejoti teismo nešališkumu bei daryti išvadą, jog sprendimas yra neteisėtas, juolab, kad įrodymų vertinimas yra ginčą iš esmės išsprendusio teismo prerogatyva.

21.5. Nepagrįsti pareiškėjo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, kokio pobūdžio yra Šulinys, nes teismas sprendime išsamiai ir teisiškai argumentuotai pateikė hipotetinio Šulinio nuosavybės priskyrimo valstybei vertinimą ir jo įtaką ginče, be kita ko, konstatavo, jog tiek Šulinį laikant Pastato, tiek valstybinės žemės sklypo priklausiniu, pareiga rūpintis Šuliniu tenka ne kam kitam, bet pareiškėjui.

21.6. Nepagrįstas pareiškėjo argumentas dėl to, jog kadangi žemės sklypas priklauso Lietuvos Respublikai, kuriai atstovauja Administracija, o Šulinys yra žemės priklausinys, todėl atsakovo atstovas turi pareigą jį prižiūrėti taip, jog nedarytų kitiems žalos, nes atsakavo atstovas valstybei nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus miestuose ir miesteliuose valdo patikėjimo teise tik nuo 2024 m. sausio 1 d., o iki tol valstybinės žemės patikėjimo subjektu buvo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos.

21.7. Reikšminga aplinkybė tai, jog pareiškėjui 2023 m. spalio 19 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi (teisminio proceso Nr. (duomenys neskelbtini)) civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuria buvo sprendžiamas ieškinio (tarp tų pačių šalių ir dėl to paties dalyko) klausimas, teismas motyvuotai siūlė pareiškėjui svartyti, ar valstybinės žemės patikėtinis (Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos) neturėtų būti įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniui. Taigi, akivaizdu, kad pareiškėjas nepasinaudojo šia teise, todėl visos neigiamos pasekmės tenka jam pačiam. Atsakovo atstovo vertinimu, nurodyta teismo nutartis yra teisiškai reikšminga, todėl ją prašoma prijungti prie šios bylos.

21.8. Nors pareiškėjas nurodo, jog už apeliacinio skundo parengimą sumokėjo 1 089 Eur ir pažymi, kad minėtą aplinkybę grindžia prie prašymo pridėdamas PVM sąskaitą faktūrą ir mokėjimo nurodymą, tačiau atsakovo atstovas mokėjimo nurodymo, t. y. kad pareiškėjas faktiškai patyrė išlaidas, atsiliepimo teikimo dieną nemato.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmesti pareiškėjo skundo reikalavimai priteisti jo naudai 52 428,85 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat priteisti pareiškėjui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, teisėtumas ir pagrįstumas.

23. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad Administracijos viešoji atsakomybė negalėjo kilti, nes pareiškėjui pačiam turint pareigą rūpintis ginčo Šuliniu, buvo nepagrįsta tikėtis atitinkamų veiksmų atlikimo iš Administracijos, o įvertinus nustatytas aplinkybes ir savivaldybei neturint jokios pareigos prižiūrėti ginčo Šulinį, jo priežiūra lieka pareiškėjo ir Administracijos kaip Pastato bendrasavininkų atsakomybė.

24. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, kad teismas, priimdamas sprendimą, neatskleidė bylos esmės ir buvo šališkas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris turi būti panaikintas.

25. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

26. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo šališkumu, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis numato, jog teisėjas, teismo posėdžių sekretorius, specialistas, ekspertas ir vertėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių šių asmenų nešališkumu. To paties straipsnio 6 dalis nurodo, jog nušalinimas turi būti motyvuotas ir pareiškiamas prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės. Vėliau pareikšti nušalinimą leidžiama tik tais atvejais, kai pareiškiantis nušalinimą asmuo apie pagrindą nušalinti sužino pradėjus bylą nagrinėti iš esmės.

27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant ABTĮ 44 straipsnį, pažymima, jog administraciniame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstino nusistatymo prieš proceso dalyvius. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011; kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, ABTĮ 44 straipsnio 1 ir 2 dalyse, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Atkreiptinas dėmesys, kad teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas. ( žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-621-520/2022)

28. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, cituodamas Europos žmogaus teisių teismą, laikosi panašios pozicijos. Jo kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-62-495/2024 konstatuota, kad:<...> vien tik byloje dalyvaujančiam asmeniui kilusios (jo keliamos) abejonės dėl teisėjo (teismo) nešališkumo stokos nesudaro besąlygiško pagrindo nušalinti teisėją (teismą) nuo bylos nagrinėjimo ir perduoti bylą nagrinėti kitam teisėjui ar teismui. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 38/1997/822/1025–1028; 2016 m. vasario 18 d. sprendimas byloje Rywin prieš Lenkiją, peticijų Nr. 6091/06, 4047/07, 4070/07). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimas byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96; 2009 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06), turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017, 2K-113-303/2019, 2K-39-788/2021, 2K-44-489/2024, 2K-83-719/2024). Priešingu atveju, perdavus bylą nagrinėti kitam teisėjui ar teismui, būtų sudarytos sąlygos teisingumą vykdyti ne tam teismui, kuris pagal įstatymo nustatytas teismingumo taisykles turi nagrinėti bylą, arba ne tam teisėjui, kuriam teisės aktų nustatyta tvarka priskirta nagrinėti konkrečią bylą, o tam teismui ir (ar) teisėjui, kurį pasirinko vienas ar kitas byloje dalyvaujantis asmuo. Kitaip tariant, būtų sudarytos sąlygos piktnaudžiauti nušalinimo institutu, juo pasinaudoti ne pagal jo paskirtį. Toks bylos nagrinėjimas pagal procese dalyvaujančių asmenų pageidavimus neužtikrintų teismo (teisėjo) nešališkumo ir nepriklausomumo, nesiderintų su teisinėje valstybėje galiojančiais teisingumo, bylų skirstymo ir nagrinėjimo nešališkumo ir sąžiningumo, skaidrumo, šalių lygiateisiškumo principais.

29. Nagrinėjamu atveju, kaip apeliaciniame skunde nurodė pats pareiškėjas, prieš pradedant bylą iš esmės ir paklausus proceso dalyvių ar jie nereiškia nušalinimo teismo sudėčiai, jis nušalinimo bylą nagrinėjančiai teisėjai nereiškė, tuo pripažindamas, jog nemano, kad teisėja gali asmeniškai turėti išankstinį nusistatymą ar yra tendencinga, o klausimą dėl teisėjos nušalinimo pareiškėjo atstovas iškėlė tik po to, kai teisėja netenkino jo prašymo įpareigoti atsakovą pateikti papildomus įrodymus, t.y. būdamas nepatenkintas teisėjos jurisdikcine veikla, nagrinėjant bylą iš esmės. Susipažinusi su pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad toks teisėjos elgesys nesudarė pakankamo pagrindo pareiškėjui teigti, jog teisėja tapo šališka, teismo proceso metu elgiasi tendencingai, todėl atskirų proceso šalies prašymų netenkinimas nelaikytinas aplinkybe, kuri liudytų apie teisėjo šališkumą ir būtų pagrindas nušalinti teisėją. Esant tokioms aplinkybėms, pripažintina, jog teisėja, nagrinėdama bylą iš esmės, teisėtai atsisakė spręsti jos nušalinimo klausimą, pareikštą nesilaikant ABTĮ 44 straipsnio 6 dalies reikalavimų. Dėl šios priežasties apeliacinio skundo argumentai, susiję su teismo nešališkumo principo bei proceso teisės normų pažeidimu, atmetami kaip nepagrįsti.

30. Pareiškėjas kreipėsi į teismą, savo skundo pagrindu nurodydamas Civilinio kodekso 6.271 straipsnį, numatantį, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės ir savivaldybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės. Tai reiškia, kad valstybės, savivaldybės civilinei atsakomybei aptariamu pagrindu kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšys. Nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti pareiškėjas. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

31. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad ginčai dėl žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio ir pagal bendrą taisyklę jie yra priskirti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnį. Tuo tarpu administraciniai teismai nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Tuo tarpu tiek valstybė, tiek savivaldybės dalyvauja teisiniuose santykiuose ir kaip tam tikro turto, statinių, įrenginių savininkai, nevykdydami viešojo administravimo funkcijų. Taigi pareiškėjui teko pareiga įrodyti, kad jam padarytoji žala kilo iš Administracijos, kaip viešojo administravimo subjekto, neteisėtų veiksmų, kad Administracija nevykdė arba netinkamai vykdė viešojo administravimo funkcijas, numatytas konkrečiuose teisės aktuose.

32. Pareiškėjas reikalavo priteisti žalą, kuri atsirado dėl jo turto sugadinimo, pareiškėjo tvirtinimu, dėl to, jog Administracija netinkamai prižiūrėjo melioracijos statinį – inžinierinių tinklų drenažo šulinį, esantį (duomenys neskelbtini), t.y. pareiškėjas tvirtino, jog Administracija netinkamai vykdė Melioracijos įstatymą bei jį įgyvendinančius teisės aktus. Pirmosios instancijos teismas išanalizavo teisinį reguliavimą šiuo aspektu ir argumentavo, kodėl pareiškėjo minėtas drenažo šulinys negali būti laikomas melioracijos įrenginiu, o Administracijos veiksmai nepatenka į Melioracijos įstatymo taikymo sferą. Apelianto argumentai šių pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia, todėl laikytina, jog pareiškėjas nurodė iš dalies netinkamą skundo pagrindą.

33. Apeliantas taip pat tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nesurinko būtinų ginčui išspręsti įrodymų apie Šulinio paskirtį, priklausomybę ir todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

34. Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai.

35. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino, laikydamasis minėtų ABTĮ nuostatų ir principų. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui ar kad nerinko papildomų įrodymų, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų aplinkybių ar neatskleidė bylos esmės. Kaip jau minėta šios nutarties 29 punkte, atsakovo neteisėtus veiksmus bei tokių neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo priežastinį ryšį turi įrodyti pareiškėjas.

36. Pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat vertino, ar nebuvo pažeista Administracijos pareiga rūpintis inžinieriniais tinklais ir pripažino, kad iš byloje pateiktų įrodymų nėra duomenų, kad šis Šulinys būtų perduotas prižiūrėti UAB ‚(duomenys neskelbtini) vandenys“. Šulinys nėra įregistruotas teisės aktų nustatyta tvarka kaip savarankiškas statinys ar įrenginys ar kažkurio pagrindinio daikto priklausinys, todėl teismas pagrįstai analizavo situacijas, kurios susiklostytų, priskyrus šulinį kaip priklausinį pastatui arba žemės sklypui. Pirmuoju atveju tarp pareiškėjo ir Administracijos susiklostytų pastato bendrasavininkų teisiniai santykiai ir civilinė atsakomybė, kilusi iš tokių teisinių santykių, nepatektų į CK 6.271 straipsnio reguliavimo apimtį. Antruoju atveju reikalavimas būtų reiškiamas ne tam atsakovui, nes žemės sklypo savininkas yra Lietuvos valstybė, žalos padarymo metu (2017-2022 metais) žemės sklypo nuosavybės ar valdymo teisė nebuvo perduota savivaldybei. Pats pareiškėjas nuo 2017 m. buvo valstybinės žemės sklypo, kuriame įrengtas Šulinys, nuomininkas, todėl galėjo imtis reikalingų priemonių, jog Šulinys tinkamai atliktų savo funkciją.

37. Nors apeliaciniame skunde tvirtinama, jog žala pareiškėjui galėjo atsirasti ir dėl netinkamai prižiūrimų kitų lietaus kanalizacijos šulinių, tačiau pareiškėjas tokių aplinkybių pradiniame skunde nurodęs nebuvo, todėl tokios prielaidos nepatenka į nagrinėjamos administracinės bylos ribas ir pirmosios instancijos teismui nekilo pareiga papildomai aiškintis galimas kitokias žalos padarymo aplinkybes.

38. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

39. Atsižvelgiant į tai, kad galutinis procesinis sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Beata Martišienė