2017-04-13 Nr. AB-8339-3-61-3-00286-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-785-143/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00286-2015-7

Procesinio sprendimo kategorijos 37.3; 44.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. T. skundą atsakovui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas N. T. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 1–3), kurį patikslino (I t., b. l. 51–53), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Kalėjimų departamentas) 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 2S-6549 „Dėl Jūsų 2014 m. lapkričio 13 d. ir 2014 m. lapkričio 17 d. raštų nagrinėjimo“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą perkelti jį į Kauno tardymo izoliatorių, užtikrinant jo laikymą šioje suėmimo vykdymo vietoje iki baudžiamosios bylos Nr. 1-165-462/2014 išnagrinėjimo Klaipėdos apygardos teisme pabaigos.

Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu sprendimu atsakovas atsisakė patenkinti atstovės prašymą perkelti jį iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo į Kauno tardymo izoliatorių baudžiamosios bylos nagrinėjimo Klaipėdos apygardos teisme laikotarpiui. Prašymo perkelti pagrindas – sveikatos būklė, etapavimo iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo į Kauno tardymo izoliatorių sąlygos bei laikymas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kankinančiomis ir žeminančiomis sąlygomis. Pagrįsdamas Sprendimo neteisėtumą, pareiškėjas nurodė, kad jis grindžiamas tik deklaratyvaus pobūdžio argumentais, valstybės išteklių nepakankamumu bei valstybės taikoma baudžiamąja politika. Pažymėjo, jog valstybė yra įpareigota imtis priemonių, kad kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, nesukeltų kančių, sunkumų, kad būtų užtikrinta žmogaus sveikata ir gerovė. Pareiškėjo teigimu, jo laikymas žeminančiomis sąlygomis suėmimo vykdymo vietoje, kuri nepriskirta Klaipėdos apygardos teismo veiklos teritorijai ir kurioje jis laikomas išimties tvarka atskiru Kalėjimų departamento nurodymu, bei nepagrįstas jo neperkėlimas į Kauno tardymo izoliatorių yra laikytini Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nustatytos pozityvios pareigos nevykdymu. Atkreipė dėmesį, kad jo neperkėlimas į Kauno tardymo izoliatorių yra ne tik nepateisinamas, tačiau ir nenaudingas valstybei ekonomine prasme, nes etapavimas užtrunka ilgiau. Taip pat pažymėjo, jog jo medicininiuose dokumentuose, nors ir nėra fiksuotas draudimas nešioti didelius svorius, tačiau vien jau ligos pobūdis (stuburo ligos) suponuoja didelio svorio nešiojimo neigiamą poveikį jo sveikatai. Nurodė, kad teisės aktai imperatyviai nereglamentuoja, jog asmuo, jį etapuojant, turėtų su savimi pasiimti visus asmeninius daiktus.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 58–61) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas atsižvelgiant į Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2014 m. rugpjūčio 11 d. rašte Nr. 38-S-1147 nurodytą informaciją, Šiaulių tardymo izoliatoriaus perpildymo procentą bei siekiant užtikrinti geresnę suimtųjų izoliaciją ir nepabloginant asmenų laikymo sąlygų. Pažymėjo, kad skyrimą į suėmimą vykdančias įstaigas reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2007 m. gegužės 5 d. įsakymas Nr. V-121 „Dėl asmenų, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, skyrimo į kardomąją priemonę – suėmimą vykdančias įstaigas“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2007 m. gegužės 5 d. įsakymas Nr. V-121, Įsakymas). Šiuo teisės aktu Kalėjimų departamento direktoriui ar jo pavaduotojui yra suteikta diskrecija skirti asmenis, kuriems paskirtas suėmimas, ne pagal Įsakymo 1.1.1–1.1.4 punktų reglamentuojamą tvarką. Šiuo atveju buvo pasiremta šia Įsakymo išlyga. Įrodymų, kad Kalėjimų departamentas, priimdamas sprendimą dėl pareiškėjo skyrimo į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, būtų sąmoningai siekęs jam pakenkti, pareiškėjas nepateikė. Svarstant pareiškėjo prašymą, buvo atsižvelgta į įkalinimo įstaigų užimtumą. Pareiškėjo nusiskundimus dėl etapavimo vertino kaip subjektyvius. Pabrėžė, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas, jo panaikinti nėra teisinio pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 27 d. sprendimu (I t., b. l. 157–160) atmetė pareiškėjo skundą.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Kalėjimų departamento 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. 2S-6549 teisėtumo ir pagrįstumo. Skundžiamu Sprendimu buvo atsisakyta patenkinti pareiškėjo prašymą, kuriuo jis prašė Kalėjimų departamentą perkelti jį iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo į Kauno tardymo izoliatorių, užtikrinant jo laikymą šioje suėmimo vykdymo vietoje iki baudžiamosios bylos Nr. 1-165-462/2014 išnagrinėjimo Klaipėdos apygardos teisme. Nurodymas pareiškėją suėmimo laikotarpiu laikyti Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo priimtas atsižvelgiant į Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2014 m. rugpjūčio 11 d. rašto Nr. 38-S-1147 argumentus (nurodyta, kad atliekamas ikiteisminis tyrimas ir prašoma vieną iš kalinamųjų laikyti atskirai nuo kitų kaltinamų asmenų, be kita ko, ir pareiškėjo) bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2014 m. rugpjūčio 12 d. rašte Nr. LV-1675 paminėtas aplinkybes.

Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2007 m. gegužės 5 d. įsakymo Nr. V-121 1.1.1, 1.1.2, 1.2 punktais. Pažymėjo, jog Įsakymas nenustato kriterijų, į kuriuos turėtų būti atsižvelgiama, priimant paminėtą nurodymą, remiantis Įsakymo 1.2 punktu. Šiuo konkrečiu atveju pagrindas laikyti pareiškėją Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo būtent Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2014 m. rugpjūčio 11 d. rašte Nr. 38-S-1147 išdėstytas prašymas, o, atsižvelgiant į tai, Kalėjimų departamentui buvo pagrindas imtis priemonių, kad pareiškėjas būtų laikomas atskirai dėl šiame rašte nurodytų aplinkybių.

Tai ir lėmė pareiškėjo laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Teismas nurodė, kad teisės aktais įtvirtinus galimybę asmenį, kuriam paskirtas suėmimas, laikyti suėmimą vykdančiose įstaigose neatsižvelgiant į Įsakymo 1.1.1 –1.1.4 punktuose nustatytą tvarką, Kalėjimų departamento nurodymu pareiškėją laikant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, Įsakymo nuostatos nebuvo pažeistos. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad nors, kaip paminėta, teisės aktai Kalėjimų departamentui ir nenumatė konkrečių kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl asmenų, kuriems paskirtas suėmimas, laikymo suėmimą vykdančiose įstaigose, neatsižvelgiant į Įsakymo 1.1.1–1.1.4 punktuose nustatytą tvarką, tačiau Kalėjimų departamentui, pasinaudojant savo diskrecija, taip pat išlieka pareiga atsižvelgti ir į kitus kriterijus, kurie susiję su asmens saugiu ir orumo nežeminančiu kalėjimu.

Taigi, kaip jau paminėta, sprendimo dėl asmens laikymo suėmimą vykdančiose įstaigose neatsižvelgiant į Įsakymo 1.1.1–1.1.4 punktuose nustatytą tvarką priėmimas yra Kalėjimų departamento direktoriaus diskrecija, tačiau toks sprendimas turi būti motyvuotas bei priimtas atsižvelgus į visas reikšmingas aplinkybes. Įvertinęs Sprendimo argumentus, teismas pažymėjo, jog Kalėjimų departamentas, spręsdamas pareiškėjo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime klausimą, vertino tiek Kauno tardymo izoliatoriaus, tiek Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo užimtumą.

Buvo nustatyta, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo užimtumas, lyginant su Kauno tardymo izoliatoriumi, buvo mažesnis, t. y. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas vertinimo laikotarpiu (nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d.) buvo mažiau užpildytas nei Kauno tardymo izoliatorius. Vertinant prašyme nurodytas aplinkybes dėl negalėjimo nešioti didelio svorio daiktų, taip pat buvo patikrinti ir pareiškėjo sveikatos duomenys (įrašai medicininėje kortelėje), iš kurių nebuvo nustatyta jokių rekomendacijų pareiškėjui vengti didelio svorio nešiojimo.

Apie tai, kad prašymo pateikimo metu pareiškėjo medicininėje kortelėje nebuvo įrašų, jog jam rekomenduojama riboti kilnojamą svorį, neneigė ir pats pareiškėjas. Paminėtos aplinkybės patvirtino, kad, sprendžiant dėl pareiškėjo prašymo, jame išdėstytos aplinkybės, pareiškėjo teigimu, sudarančios pagrindą perkelti jį į kitą įkalinimo įstaigą, buvo išsamiai įvertintos bei patikrintos faktiškai, todėl teismas padarė išvadą, kad Kalėjimų departamentas, vertindamas pareiškėjo prašymą, pareigos, nagrinėjant prašymą atsižvelgti į visas reikšmingas aplinkybes bei savo atsakymą išsamiai motyvuoti, nepažeidė.

Dėl pareiškėjo argumentų teismas papildomai pažymėjo, kad priešingai, nei prašyme Kalėjimų departamentui nurodė pareiškėjas, byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjo laikymas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime būtų siejamas su sąmoningu ar tyčiniu jo orumo pažeminimu. Kita vertus, pareiškėjas prašyme tik deklaratyviai nurodė, kad jį siekiama laikyti žymiai blogesnėmis sąlygomis, nei esančios suimtųjų sąlygos kitose įkalinimo įstaigose (pvz., Kauno tardymo izoliatoriuje), tačiau šių argumentų pareiškėjas konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis nepagrindė.

Teismas apibendrindamas padarė išvadą, kad Kalėjimų departamentas, gavęs Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2014 m. rugpjūčio 11 d. rašte Nr. 38-S-1147 nurodytą informaciją ir pasinaudodamas jam įstatymo suteikta diskrecijos teise, be kita ko, kaip nustatyta, atsižvelgdamas ir į kitas su suėmimu susijusias reikšmingas aplinkybes (pagal pareiškėjo prašymą), priėmė pagrįstą sprendimą, kuriuo nusprendė atsisakyti perkelti pareiškėją į Kauno tardymo izoliatorių, tuo tinkamai užtikrindamas suimtųjų asmenų izoliaciją pagal Lietuvos kriminalinės policijos biuro prašymą. Duomenų, kad toks sprendimas nulėmė blogesnes pareiškėjo laikymo sąlygas, byloje nenustatyta. Pareiškėjas skundo argumentais skundžiamo sprendimo ydingumo neįrodė, todėl panaikinti Kalėjimų departamento 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. 2S-6549 nebuvo teisinio pagrindo. Nepanaikinus sprendimo, reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus negalėjo būti tenkinamas.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimamą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (I t., b. l. 167–170) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas, teisingai ir pagrįstai pažymėjęs, jog nors Kalėjimų departamento direktoriaus 2007 m. gegužės 5 d. įsakymas Nr. V-121 ir numato Kalėjimų departamento diskrecijos teisę suimtuosius laikyti tardymo izoliatoriuose neatsižvelgiant į šio įsakymo 1.1.1–1.1.4 punktuose nustatytą tvarką, tačiau toks sprendimas turi būti motyvuotas bei priimtas atsižvelgus į visas reikšmingas aplinkybes, šiais aspektais skundžiamo Kalėjimų departamento neveikimo iš esmės nevertino. Teismas netyrė ir nevertino, ar Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2014 m. rugpjūčio 11 d. rašte Nr. 38-S-1147 nurodytos faktinės aplinkybės sudaro objektyvų faktinį pagrindą taikyti jam nurodytas išimtis ir ar objektyviai pagrindžia jau beveik dvejus metus trunkantį atsakovo neveikimą. Faktinės aplinkybės, kuriomis buvo grindžiamas nurodytas raštas, jau seniai yra iš esmės pasikeitusios. Būtina iš Kalėjimų departamento išreikalauti duomenis apie tai, kiek iki apeliacinio skundo nagrinėjimo dienos pasikeitė informacija, nurodyta Kalėjimų departamento 2014 m. gruodžio 12 d. sprendime Nr. 2S-6549.

2. Suėmimo taikymo vietų užpildymo vertinimui buvo pasirinktas labai trumpas statistinis laikotarpis. Metinės statistikos patvirtina, kad ne Kauno tardymo izoliatorius, bet Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas yra nuolat perpildytas. Teismas visiškai netyrė ir nevertino duomenų apie tai, kokie abiejų šių suėmimo vykdymo vietų užpildymo duomenys yra šios administracinės bylos nagrinėjimo metu. Būtina iš Kalėjimų departamento išreikalauti duomenis apie Kauno tardymo izoliatoriaus ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo užpildymą nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki apeliacinio skundo nagrinėjimo dienos.

3. Kalėjimų departamentas niekada netyrė ir nevertino sveikatos būklės specifiniu aspektu (dėl svorio tolerancijos / netolerancijos esant diagnozuotai stuburo ligai), o tik formaliai konstatavo, kad tokio įrašo medicininėje dokumentacijoje nėra. Nepaisant to, kad medicininiuose dokumentuose kreipimosi į atsakovą metu ir nebuvo įrašo apie tai, jog jam draudžiama ar nerekomenduojama nešioti didelį svorį (tokios medicininės rekomendacijos medicininiuose dokumentuose jau buvo šios administracinės bylos nagrinėjimo metu), tačiau diagnozuotų sveikatos sutrikimų pobūdis ((duomenys neskelbtini)) savaime suponuoja didelio svorio neigiamą poveikį jo sveikatai bei galimą fizinės sveikatos radikalų pablogėjimą. Būtina iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo Sveikatos priežiūros tarnybos išreikalauti visus medicininius dokumentus bei duomenis apie jo nusiskundimus po etapų į Klaipėdą bei taikytas medicininio pobūdžio priemones, o iš Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos – duomenis apie tai, kiek kartų nuo 2014 m. gruodžio 12 d. iki 2016 m. sausio 27 d. jis buvo etapuotas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę ir kokios trukmės buvo kiekvienas iš šių etapų.

4. Laikymo suėmime Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygos, kaip yra konstatavusios kompetentingos tarptautinės institucijos savo viešai publikuotose ataskaitose, prilygintos kankinančioms ir nežmoniškoms sąlygoms, tad tai yra viešai žinomas ir atskiro įrodinėjimo nereikalaujantis faktas. Jo laikymas suėmime kankinančiomis ir žeminančiomis sąlygomis suėmimo vykdymo vietoje, kuri nepriskirta Klaipėdos apygardos teismo veiklos teritorijai ir kurioje yra laikomas išimties tvarka atskiru Kalėjimų departamento nurodymu, bei nepagrįstas neperkėlimas į Kauno tardymo izoliatorių, atitinkantį bent minimalius laikymo suėmime sąlygų standartus, yra laikytinas Konvencijos valstybei nustatytos pozityvios pareigos nevykdymu. Jau beveik dvejus metus trunkantis atsakovo neveikimas yra akivaizdžiai neteisėtas ir nepagrįstas.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 31–34) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad teismas detaliai išnagrinėjo surinktą byloje dokumentinę medžiagą, įvertino visų byloje dalyvaujančių šalių argumentus ir priėmė motyvuotą, pagrįstą bei teisėtą sprendimą. Nors baudžiamoji byla, kurioje pareiškėjas yra kaltinamuoju, perduota Klaipėdos apygardos teismui, tačiau Kalėjimų departamento direktorius, gavęs Lietuvos kriminalinės policijos biuro prašymą kaltinamuosius baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-00052-11 laikyti skirtinguose Lietuvos tardymo izoliatoriuose, turėjo teisę šį prašymą patenkinti savo nuožiūra, kadangi Kalėjimų departamento direktoriui ar jo pavaduotojui Įsakymo 1.2 punktu suteikta diskrecija skirti asmenis, kuriems paskirtas suėmimas, į suėmimą vykdančias įstaigas ne pagal Įsakymo 1.1.1–1.1.4 punktų reglamentuojamą tvarką. Šio ginčo atveju Kalėjimų departamentas savo diskrecija vadovavosi motyvuotai ir pagrįstai: pareiškėjas yra laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime atsižvelgiant į Lietuvos kriminalinės policijos biuro raštą ir faktą, kad, priimant ginčijamą raštą, Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas nebuvo perpildytas. Buvo atsižvelgta į sulaikymo vietų perpildymą, paisant kalinimo sąlygų, buvo siekiama užtikrinti efektyvų ikiteisminį tyrimą atsižvelgus į Lietuvos kriminalinės policijos biuro raštą. Pastebi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 8 d. nutartimi išnagrinėjo analogišką administracinę bylą Nr. A-1064-624/2016. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad, priimdamas 2014 m. rugpjūčio 12 d. nurodymą Nr. 1S-3024 bei 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 2S-6549, atsakovas būtų sąmoningai siekęs nežmoniškai su juo elgtis, žeminti jo orumą. Pareiškėjo nurodomi įvairūs nepatogumai bei su tuo susiję neigiami išgyvenimai dėl laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygų bei jo konvojavimo į teismą yra neišvengiama suėmimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia abstrakčiais pasisakymais apie laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygas ir nepatogumus konvojuojant. Net ir laikant pareiškėją kitame tardymo izoliatoriuje, jis bet kokiu atveju turėtų būti konvojuojamas. Pareiškėjas iš esmės pateikė pageidavimą būti laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje, tačiau jo išreikšta subjektyvi pozicija nesukuria pagrindo patenkinti tokį jo pageidavimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš bylos matyti, kad pareiškėjo skundžiamas atsakovo sprendimas laikyti jį (pareiškėją) suėmimo laikotarpiu Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo įvykdytas (įformintas) 2014 m. rugpjūčio 12 d. nurodymu Nr. 13-3024 (I t., b. l. 145-146) ir, reaguojant į jo 2014 m. lapkričio 13 d. ir 17 d. raštus, patvirtintas šioje administracinėje byloje skundžiamu 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. 2S-6549 (I t., b. l. 71-72). Kaip matyti iš šių atsakovo sprendimų, tai buvo padaryta remiantis pirmosios instancijos teismo aptartais Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2014 m. rugpjūčio 11 d. rašte Nr. 38-S-1147 nurodyta informacija bei Kalėjimų departamento Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2014 m. rugpjūčio 12 d. raštu Nr. LV-1675, teisiniu tokio sprendimo priėmimo pagrindu buvo nurodytas Įsakymo 1.2 punktas.

Pasisakydama dėl teisės taikymo byloje susiklosčiusioje situacijoje, kolegija pirmiausia pažymi, kad asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį reglamentuoja Suėmimo vykdymo įstatymas. Šio įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje (2012-10-12 įstatymo Nr. XI-2247 redakcija), be kita ko, yra nurodyta, kad įtariamieji arba kaltinamieji, įtariami arba kaltinami toje pačioje byloje, <...> laikomi atskirai. Detalesnį suimtų asmenų paskirstymą į konkrečias suėmimą vykdančias įstaigas reglamentuoja Įsakymas, kurio 1.1 punkte nurodytos bendrosios tokio paskirstymo taisyklės, o 1.2 punkte – Kalėjimų departamento vadovybės diskrecija nesivadovauti šiomis taisyklėmis (pagal šį punktą, Kalėjimų departamento direktoriaus arba jo pavaduotojo nurodymu asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, gali būti laikomi suėmimą vykdančiose įstaigose neatsižvelgiant į 1.1.1 - 1.1.4 punktuose nustatytą tvarką). Taikydama nurodytas teisės normas byloje nagrinėjamai situacijai, kolegija pažymi, kad kompetencijos prasme paminėtas atsakovo 2014 m. rugpjūčio 12 d. nurodymas (kartu ir pareiškėjo skundžiamas atsakovo 2014-12-12 sprendimas) atitinka šių teisės normų nustatytus reikalavimus.

Pasisakydama dėl nagrinėjamai bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, kolegija pirmiausia pažymi, kad paminėtame atsakovo Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2014 m. rugpjūčio 12 d. rašte pažymos forma yra pateiktas tik siūlymas Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2014 m. rugpjūčio 11 d. rašte išvardytus 9 suimtuosius (tarp jų ir pareiškėją) suėmimo laikotarpiu laikyti Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (5 suimtuosius, tarp jų ir pareiškėją), Kauno tardymo izoliatoriuje (2 suimtuosius) ir Šiaulių tardymo izoliatoriuje (2 suimtuosius). Kokios nors kitos, be Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2014 m. rugpjūčio 11 d. rašte nurodytų, faktinės aplinkybės šioje pažymoje nėra nurodytos. Todėl fakto nustatymo prasme nagrinėjamai bylai yra reikšmingos tik paminėtame Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2014 m. rugpjūčio 11 d. rašte nurodytos aplinkybės.

Pastarajame rašte yra pateikta informacija apie paminėtų 9 suimtųjų (tarp jų ir pareiškėjo) procesinę padėtį baudžiamosiose bylose Nr. 01-2-00052-11 ir Nr. 01-2-00029-14 bei nurodyta, kad, siekiant užtikrinti sklandų bylos nagrinėjimą teisme bei ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, taip pat apsaugoti suimtąjį D. R. nuo galimo poveikio, prašoma imtis visų įmanomų teisės aktuose nustatytų priemonių ir užtikrinti nurodomų kaltinamųjų (tarp jų ir pareiškėjo) tarpusavio izoliaciją, pagal galimybes laikant juos skirtinguose Lietuvos tardymo izoliatoriuose (I t., b. l. 142).

Vertindama nurodytas faktines aplinkybes pirmiau aptartų teisės normų taikymo požiūriu, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu jų vertinimu ta prasme, kad jos sudaro pakankamą faktinį pagrindą atsakovui pasinaudoti Įsakymo 1.2 punktu jam suteikta diskrecija. Šiame kontekste kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodytos nesutikimo su jo skundžiamu sprendimu priežastys iš esmės yra deklaratyvios, pagrįstos iš esmės aprioriniu suimtųjų asmenų laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygų vertinimu. Jo prašomi išreikalauti duomenys taip pat yra bendrojo pobūdžio, todėl, kolegijos manymu, nėra reikšmingi byloje nagrinėjamoje situacijoje paneigti atsakovo pasinaudotą teisės aktu jam suteiktą diskrecijos teisę.

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus bei priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą.

Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 str.).

Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo nagrinėti šią apeliacinę bylą žodinio proceso tvarka nepatenkinimo, kolegija pažymi, jog aplinkybės, kad byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme dalyvaujant pareiškėjui ir kad teisės taikymo požiūriu ši byla nėra sudėtinga, leido apeliaciniam teismui pasinaudoti ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje jam suteikta diskrecija skirti bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo N. T. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė