2016-05-04 Nr. AB-10029-3-65-3-00239-2013-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-231-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00239-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 61.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. gegužės 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. S. skundą atsakovui Panevėžio pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neišmokėtos motinystės (tėvystės) išmokos dalies ir delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja L. S. (toliau – pareiškėja) 2013 m. spalio 4 d. kreipėsi su skundu į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Panevėžio pataisos namų (toliau – ir atsakovas) neišmokėtą motinystės (tėvystės) išmokos dalį laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 22 d. – 4 943,02 Lt ir teisės aktų nustatyto dydžio delspinigius už laiku neišmokėtą motinystės (tėvystės) išmokos dalį. Pareiškėja 2015 m. lapkričio 27 d. pateikė prašymą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo.

Pareiškėja nurodė, kad nei Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statute (toliau – Statutas), nei kituose teisės aktuose nenustatytas aiškus teisinis reguliavimas ir terminai, per kuriuos turėjo būti ginamos pareigūnų teisės dėl sumažintų motinystės išmokų. Taigi, pareiškėjos manymu, jokio individualaus administracinio akto dėl motinystės išmokų sumažinimo, kuriame būtų nurodyta tokio sprendimo apskundimo tvarka ir terminai, nėra. Be to, iš Panevėžio pataisos namų administracijos ji nėra gavusi jokio administracinio akto dėl motinystės išmokų sumažinimo. Nurodė, jog apie išmokų sumažinimo faktą sužinojo, pastebėjusi mažesnes pervedamas sumas į sąskaitą. Nesant aiškaus reglamentavimo, manė, kad šiems tęstiniams Panevėžio pataisos namų veiksmams apskųsti taikytinas Darbo kodekso (toliau – DK) nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas, taikomas darbo santykiams. Teigė, jog skundo padavimo terminų reglamentavimo nebuvimo adekvačiai nesuvokė, kadangi neturi teisinio išsilavinimo, yra įgijusi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, tačiau kitos krypties, todėl sąžiningai suklydo nustatydama skundo padavimo terminą. Manė, kad kreiptis į teismą skundžiant įstaigos, kurioje tarnauja, padarytus pažeidimus yra paskutinis kelias, kurį gali pasirinkti tik tada, kai visos kitos galimybės jau išnaudotos. Todėl kreipėsi į teismą baigiantis terminui, kuomet skundui bus taikoma senatis.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 18 d. nutartimi atmetė pareiškėjos prašymą ir neatnaujino apskundimo termino (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 34 str.).

Teismas nustatė, kad pareiškėja apie sumažintą motinystės išmokų dydį sužinojo 2010 m. spalio 8 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2013 m. spalio 4 d., t. y. praėjus beveik dvejiems metams nuo dienos, kai, jos manymu, buvo atlikti jos teises pažeidžiantys veiksmai, taigi praleidusi vieno mėnesio apskundimo terminą. Pareiškėja pateiktame prašyme dėl skundo padavimo termino atnaujinimo nurodė, jog apie išmokų sumažinimo faktą sužinojo, pastebėjusi mažesnes pervedamas sumas į sąskaitą, taigi ne vėliau kaip 2010 m. spalio 8 d.

Teismas vadovavosi ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-584-552/2015. Įstatymų leidėjas praleisto termino atnaujinimo galimybę sieja su svarbiomis priežastimis. Vertintinos tik tos aplinkybės, kurios objektyviai trukdė ar sudarė kliūtis pareiškėjui realizuoti savo teisę kreiptis į teismą ir kuriomis galima pagrįsti visą termino skundui paduoti praleidimo laikotarpį bei kurios yra patvirtintos įrodymais.

Teismas nustatė, kad pareiškėja pripažino, jog praleido terminą skundui paduoti, nurodė, kad tai padarė dėl to, jog prieš kreipdamasi į teismą kreipėsi į atsakovą su žodiniais prašymais. Pareiškėja termino praleidimo priežastis grindė tuo, kad įstatyme konkrečiai nereglamentuota, per kokį terminą ji turėjo kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo. Nei Statute, nei Valstybės tarnybos įstatyme specialiojo kreipimosi į teismą termino ginčo teisiniams santykiams nerado, todėl suprato, kad turi vadovautis DK, dėl šios priežasties manė, kad tokio pobūdžio ginčams yra taikomas trejų metų senaties terminas. Be to, neturėjo pagrindo abejoti valstybės institucijos, kurioje eina tarnybą, kompetencija taikant teisės aktus, o juo labiau – Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos kompetencija aiškinant, kaip reikia taikyti su vaiko priežiūros atostogų apmokėjimu susijusių teisės aktų nuostatas statutiniams pareigūnams, todėl suprato, kad turi laukti, kol dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) nuostatų teisėtumo pasisakys Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas). Tačiau net ir Konstituciniam Teismui pasisakius dėl tokių pačių, kaip ir pareiškėjai taikytų, įstatymo nuostatų neatitikimo Konstitucijai, Panevėžio pataisos namai motinystės išmokos nepriemokos negrąžino – teigdami, kad nepriemokos pareigūnams, atsiradusios dėl įstatymų, kurie Konstitucinio Teismo pripažinti kaip prieštaraujantys Konstitucijai, taikymo, bus grąžintos tik Lietuvos valstybei priėmus vieningą tokių praradimų kompensavimo mechanizmą. Taip pat pareiškėja pabrėžė, jog turi aukštąjį išsilavinimą, tačiau ne teisinį, todėl dėl skundo padavimo terminų reglamentavimo nebuvimo adekvačiai nesuvokė teisinės situacijos ir suklydo nustatydama skundo padavimo terminą.

Teismas nurodė, kad pareiškėja kreipėsi į atsakovą, kuris atsisakė jai išmokėti motinystės (tėvystės) išmokos nepriemoką, šis atsisakymas traktuotinas kaip įrodymas, kad tarp šalių kilo ginčas. Taigi nagrinėjamu atveju nesant nustatyto specialiojo kreipimosi į teismą termino ginčo teisiniams santykiams taikytinas bendrasis ABTĮ nustatytas kreipimosi į teismą terminas. Pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, jog Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, inter alia, yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011, 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o tam tikras teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išreiškęs savo poziciją šiuo klausimu, jog išsilavinimas ar teisinio išprusimo stoka patys savaime nelaikomi svarbiomis termino paduoti skundą praleidimo priežastimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-260/2008), nes, negalėdami patys realizuoti savo teisių, pareiškėjai turi galimybę pasitelkti atstovą (kvalifikuotą teisininką ar kitą asmenį). Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas konstitucinis principas skelbia, jog įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Kadangi visi teisės aktai, reglamentuojantys skundo padavimo tvarką bei terminus, skelbiami viešai, todėl asmenims turi būti žinomos teisės aktų nuostatos dėl skundų padavimo teismui terminų ir tvarkos, dėl to pareiškėjos argumentų teismas nepripažino svarbia priežastimi terminui atnaujinti. Teismo vertinimu, būdama protinga, apdairi ir rūpestinga, pareiškėja turėjo galimybę domėtis savo teisių gynimu (atstovų, advokatų pasirinkimas yra pačios pareiškėjos diskrecija) ir skundą teismui dėl neišmokėtos motinystės išmokų dalies ir delspinigių priteisimo galėjo paduoti nepraleidusi įstatyme nustatyto termino. Pareiškėja nenurodė jokių objektyvių, nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, kurios galėtų būtų pripažintos svarbiomis termino skundui paduoti atnaujinimo priežastimis, todėl prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti teismas nepatenkino.

III. Pareiškėja atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartį ir priimti naują nutartį – atnaujinti apskundimo terminą dėl neišmokėtos motinystės išmokos dalies priteisimo.

Pareiškėja nurodo, kad nesutinka, jog teismas jos nurodytų priežasčių skundo padavimo terminui atnaujinti nepripažino svarbiomis. Teismas turėjo įvertinti (atsižvelgti), jog, esant neaiškiam teisiniam reglamentavimui (tai pripažino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje priimtoje 2015 m. lapkričio 9 d. nutartyje), teisinio išsilavinimo neturinčiam asmeniui juo sunkiau buvo nustatyti, koks turėjo būti skundo padavimo terminas. Buvo pakankamai apdairi ir rūpestinga, ne kartą tiek žodžiu, tiek raštu ginčijamu klausimu kreipėsi į atsakovą, vėliau atsakovo sprendimą ginčijo teisme, o pagrindinė priežastis suklysti nustatant skundo padavimo terminą buvo aiškaus teisinio reglamentavimo ir terminų nebuvimas teisės aktuose, t. y. nuo jos valios visiškai nepriklausiusios aplinkybės. Teisinis reguliavimas tuomet, kai sužinojo apie savo pažeistas teises, buvo visiškai neaiškus.

Valstybė, priimdama įstatymus ir nenustatydama juose aiškaus teisinio reglamentavimo ir terminų, per kuriuos turi būti ginamos pažeistos teisės, nepagrįstai apribojo jos galimybes į pažeistų teisių gynimą. Nesutinka, kad atstovo (kvalifikuoto teisininko ar kito asmens) pasitelkimas būtų sudaręs galimybę teisingai nustatyti apskundimo terminą. Teisinis reglamentavimas dėl skundo padavimo termino nebuvo pakankamai aiškus, jog jį vienareikšmiškai traktuotų ir taikytų tiek Panevėžio pataisos namai, tiek pirmosios instancijos teismas.

Nei Statute, nei Valstybės tarnybos įstatyme nerado specialiojo kreipimosi į teismą termino ginčo teisiniams santykiams, todėl suprato, kad turi vadovautis DK. Sąžiningai suklydo nustatydama skundo padavimo terminą. Per visą ginčo laikotarpį, t. y. nuo tos dienos, kai sužinojo, kad buvo sumažintos motinystės išmokos, iki pat teismo posėdžio dienos, bandė ginčą išspręsti taikiu būdu. Naujausioje teismų praktikoje panašaus pobūdžio bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-196/2014) konstatuojama, kad ginčo išnagrinėjimas iš esmės atnaujina ir skundo padavimo terminą.

Nesant privalomos išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, tapatų veiksmą atliko atsakovas, t. y. Panevėžio pataisos namai, išnagrinėdami iš esmės 2013 m. spalio 17 d. prašymą dėl motinystės išmokos nepriemokos išmokėjimo. Pažymi, kad taikytas motinystės išmokos sumažinimas iš esmės buvo Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl ginamos teisės ir vertybės laikytinos svarbiomis, sprendžiant klausimą dėl motinystės išmokos nepriemokos grąžinimo. Be to, atmesdamas prašymą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo, teismas užkirto kelią bylos nagrinėjimui iš naujo ir iš esmės. Nesupranta, kas bus svarstoma 2016 m. vasario 4 d. paskirto posėdžio, į kurį yra kviečiama, metu – jei skundo padavimo terminas neatnaujintas, skundas neturėtų būti priimtas ir nagrinėjamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskirasis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjai, kuri yra statutinė valstybės tarnautoja, taikant Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnių nuostatas, nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 22 d. neišmokėtos motinystės (tėvystės) išmokos dalies priteisimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje priimtoje 2015 m. lapkričio 9 d. nutartyje, įvertinęs aktualų teisinį reguliavimą, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nesant nustatyto specialaus kreipimosi į teismą termino ginčo teisiniams santykiams taikytinas bendrasis ABTĮ nustatytas kreipimosi į teismą terminas, įtvirtintas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje. Įvertinęs faktines aplinkybes, teismas nustatė, kad pareiškėja apie jos teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. spalio 8 d., t. y. kai į jos sąskaitą buvo pervesta pirmoji pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažinta motinystės (tėvystės) išmoka, išmokėta, be kita ko, ir už 2010 m. liepos–rugpjūčio mėn. Į teismą pareiškėja kreipėsi 2013 m. spalio 4 d., taigi praleidusi nustatytą vieno mėnesio terminą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aptariamoje nutartyje, atsižvelgęs į nagrinėjamos administracinės bylos pobūdį, tai, kad teisės aktuose nebuvo nustatytas aiškus teisinis reguliavimas ir terminai, per kuriuos turėjo būti ginamos pažeistos pareigūnų teisės dėl sumažintų motinystės (tėvystės) išmokų, taip pat konstatavo, kad tokiomis aplinkybėmis (nustačius, jog pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą) bylą nagrinėjantis teismas turėtų padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises (ABTĮ 10 str.) ir išaiškinti pareiškėjui jo teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti (b. l. 72–78).

Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties (ABTĮ 34 str. 1 d.). Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą. Pareiškėja pagrindine termino skundui paduoti praleidimo priežastimi įvardijo neaiškų teisinį reglamentavimą kreipiantis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (b. l. 95–98).

Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, reikėtų atkreipti dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo, taikant Laikinąjį įstatymą, inter alia dėl termino kreiptis teisminės gynybos atnaujinimo svarbių priežasčių (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.) (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio 3 metų termino dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, taikytino pagal analogiją ir skaičiuotino nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos gavimo, paprastai pripažintinas objektyvia kliūtimi laiku paduoti skundą teismui.

Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiamas ginčas savo esme – dėl teisinio reguliavimo neaiškumo – pareiškėjai, statutinei valstybės tarnautojai, kreipiantis teisminės gynybos dėl motinystės (tėvystės) išmokos nepriemokos priteisimo, yra panašus į paminėtą suformuotą praktiką, nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, todėl atsižvelgtina į pirmiau pateiktą aiškinimą. Priešingu atveju pareiškėja atsidurtų žymiai blogesnėje padėtyje palyginus su panašioje situacijoje esančiais kitais statutiniais valstybės tarnautojais. Tokia išvada kyla inter alia teisingumo ir protingumo kriterijų pagrindu. Kaip nustatyta, pirmoji pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažinta motinystės (tėvystės) išmoka pareiškėjai išmokėta 2010 m. spalio 8 d., o į teismą ji kreipėsi 2013 m. spalio 4 d.

Išdėstytų aplinkybių visuma teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja terminą skundui paduoti praleido dėl svarbios priežasties, todėl prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti tenkintinas ir šis terminas atnaujintinas (ABTĮ 34 str. 1 d.). Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti laikoma pagrįsta, dėl to naikintina, o byla perduotina šiam teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d., 148 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalimi, 151 straipsnio 3, 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos L. S. atskirąjį skundą patenkinti.

Pareiškėjos L. S. prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti patenkinti ir terminą atnaujinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė