2017-08-23 Nr. AB-15557-3-65-3-00216-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-714-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00216-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija: 43.5.1.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Ž. M. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos Ž. M. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto pripažinimo neteisėtu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja Ž. M. (toliau – ir pareiškėja) 2017 m. liepos 5 d. teismui pateikė skundą, prašydama pripažinti neteisėtu atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas) 2016 m. gruodžio 7 d. transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą Nr. 9171.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 11 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos Ž. M. skundą.

Teismas nustatė, kad pareiškėja siekė pripažinti neteisėtu 2016 m. gruodžio 7 d. transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą Nr. 9171, vadovaujantis kuriuo už padarytą pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK), galiojusio iki 2017 m. sausio 1 d., 1241 straipsnio 4 dalyje (sustojimas ar stovėjimas vietose, kuriose Kelių eismo taisyklės draudžia sustoti ar stovėti, taip pat sustojimas ar stovėjimas nesilaikant kelio ženklų ir ženklinimo reikalavimų), buvo priverstinai nuvežta jai nuosavybės teise priklausiusi transporto priemonė. Teismo vertinimu, pareiškėjos reikalavimas nebuvo priskirtinas administracinių teismų kompetencijai, kadangi jis buvo nukreiptas į pritaikytos administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonės nuginčijimą (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 12 ir 15 str.). Pareiškėjos reikalavimas turėjo būti nagrinėjamas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 607 straipsnyje numatyta tvarka apylinkės teisme.

III. Pareiškėja Ž. M. atskiruoju skundu prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartį panaikinti ir priimti jos skundą.

Pareiškėja pažymi, kad ji ginčija ne patį transporto priemonės priverstinį nuvežimą, o ginčijamame akte netinkamai nurodytą transporto priemonės nuvežimo teisinį pagrindą. Transporto priemonė buvo priverstinai nuvežta ne dėl tyčinio sustojimo ar stovėjimo negalimoje vietoje, bet dėl įvykusio eismo įvykio Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnyje nustatyta tvarka. Ginčijamo akto pagrindu transporto priemonės valdytojai nebuvo taikyta jokia atsakomybė, todėl pareiškėja negalėjo šio akto ginčyti bendrosios kompetencijos teisme. Pareiškėja paaiškina, kad ginčijamas aktas jai teisines pasekmes sukelia išimtinai tik dėl jame nurodyto transporto priemonės priverstinio nuvežimo pagrindo, kas pagal transporto priemonę saugančių trečiųjų asmenų ir atsakovo poziciją suponuoja galimą pareiškėjos pareigą atlyginti su transporto priemonės priverstiniu nuvežimu bei saugojimu susijusias išlaidas. Be to, pareiškėjai neginčijant šio nuvežimo akto pagrindu pritaikytos administracinės priemonės, t. y. transporto priemonės priverstinio nuvežimo, pagrindo, šio akto ginčijimas dėl jame nurodyto netinkamo teisinio pagrindo atitinka apygardos administracinio teismo kompetenciją. Pastebėtina ir tai, jog ginčijamas aktas atitinka visus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju pareiškėja siekia, kad būtų pripažintas neteisėtu transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas dėl jame netinkamai nurodyto nuvežimo pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą nustatęs, kad skundas paduotas pažeidžiant bylų rūšinio teismingumo taisykles.

Pareiškėja su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir teigia, kad byla yra teisminga administraciniams teismams.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (lot. – įskaitant) pateikti skundą laikantis bylų rūšinio teismingumo taisyklių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-146-418/2014, 2016 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-980-520/2016).

Pagal ABTĮ 18 straipsnio 1 dalį, administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios, be kita ko, yra priskirtos bendrosios kompetencijos teismams. Teismų įstatymo III skyriaus „Lietuvos Respublikos bendrosios kompetencijos teismai“ 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad apylinkės teismas yra pirmoji instancija administracinių nusižengimų (iki 2017 m. sausio 1 d. – administracinių teisės pažeidimų) byloms. Šio įstatymo 12 straipsnio 4 dalis nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir apygardų administraciniai teismai yra specializuoti teismai, nagrinėjantys bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių. ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje viešasis administravimas apibrėžiamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas.

Ginčijamame atsakovo 2016 m. gruodžio 7 d. transporto priemonės priverstinio nuvežimo akte Nr. 9171 (b. l. 5) nurodyta, kad šis aktas priimtas vadovaujantis ATPK 269 straipsnio 7 dalimi ir, kaip pareiškėja ir pageidauja, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1 arba 2 dalimi (akte nereikalinga neišbraukta). Ginčijamame akte pažymėta, kad transporto priemonės vairuotojas pažeidė Kelių eismo taisyklių 150.10 punkto reikalavimus, atsakomybė už tai numatyta ATPK 1241 straipsnio 4 dalyje. Nors pareiškėja teigė, kad Kelių eismo taisyklių ir ATPK nuostatų pažeidimai 2016 m. gruodžio 7 d. nuvežimo akte nurodyti per klaidą ir nei jai, nei jos vyrui V. M. administracinė atsakomybė nebuvo taikyta, byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog ši klaida būtų buvusi pripažinta kompetentingų institucijų, t. y. konstatuota, kad pareiškėja ar jos vyras minėto administracinio teisės pažeidimo nepadarė. Priešingai, iš pareiškėjos atskirojo skundo teiginio apie atsakovo poziciją, suponuojančią galimą jos pareigą atlyginti su transporto priemonės priverstiniu nuvežimu bei saugojimu susijusias išlaidas, darytina išvada, kad atsakovas ginčijamame akte įvardytų pažeidimų nelaiko nurodytais klaidingai. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad administraciniai teismai nėra kompetentingi vertinti, ar nagrinėjamu atveju buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas (nusižengimas) (Teismų įstatymo 15 str. 1 d. 4 p.) ir, atitinkamai, ar jis buvo pagrįstai nurodytas transporto priemonės priverstinio nuvežimo akte.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra pareikšta reikalavimų, susijusių su policijos įstaigos viešojo administravimo funkcijų vykdymu, o pareiškėjos keliamas ginčas susijęs išimtinai su sprendimo skirti administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonę – priverstinai nuvežti automobilį – pagrindu, t. y. tokio sprendimo teisėtumu. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad šis ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.

Ši nutartis pareiškėjai neužkerta kelio iš naujo kreiptis į teismą, skundą pateikiant bendrosios kompetencijos teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos Ž. M. atskirąjį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė