2017-11-20 Nr. AB-21478-3-65-3-00330-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2668-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00330-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas), 1 000 Eur neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis, nežmoniškomis sąlygomis Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK) Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės (toliau – ir Areštinė) kamerose, atlyginimą.

2. Paaiškino, kad nuo 2014 m. lapkričio 7 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d. buvo laikomas Areštinės kamerose Nr. 20 ir 16, neužtikrinant Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatyto vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus ploto. Kamerose buvo tamsu, šalta, drėgna, trūko oro.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio AVPK prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą paaiškino, kad pareiškėjui būnant Areštinėje tik trumpą laikotarpį ploto teko nežymiai mažiau nei numatyta teisės aktuose. Pareiškėjas nusiskundimų dėl per mažo kamerų ploto ginčo laikotarpiu pateikęs nebuvo. Su pareiškėjo teiginiais, kad kamerose buvo tamsu, šalta, drėgna, trūko oro nesutiko, nurodydamas, kad juos paneigia Panevėžio visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Panevėžio VSC) patikrinimo aktų duomenys. Pareiškėjo buvimo Areštinėje metu Panevėžio VSC patikrinimų neatliko, todėl pateikiami sulaikymo datai artimiausi patikrinimo aktai. Pareiškėjo skundas teismui pagrįstas visiškai abstrakčiais teiginiais, frazėmis, kurios šabloniškai naudojamos daugelio pareiškėjų, nenurodyti jokie požymiai, kuriais pasireiškė neturtinė žala. Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Nėra jokių duomenų, kad atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinius sukrėtimus ar skriaudą.

II. 4. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimu pareiškėjo M. K. skundą tenkino iš dalies. Pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

5. Nagrinėdamas bylą, teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2, 3 straipsnio 1 dalies ir 44 straipsnio 1 dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 37:2009), Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės) reikalavimus.

6. Iš atsakovo atstovo pateiktų bei pareiškėjo pateiktų duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. lapkričio 7 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d. Areštinėje buvo laikomas: kameroje Nr. 20, kurios plotas 14,80 kv. m, 2014 m. lapkričio 7 d. ryte – 2014 m. lapkričio 9 d. vakare su vienu asmeniu, 2014 m. lapkričio 10 d. ryte ir vakare su dviem asmenimis, 2014 m. lapkričio 11 d. ryte ir vakare su vienu asmeniu, kameroje Nr. 16, kurios plotas 14,38 kv. m, 2014 m. lapkričio 12 d. ryte – 2014 m. lapkričio 14 d. ryte su trimis asmenimis.

7. Atsakovo atstovui nepateikus duomenų apie minėtose kamerose užimamo sanitarinio mazgo plotą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui mažiausias tenkantis gyvenamasis plotas, net ir neišskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto, kameroje Nr. 16 buvo 3,6 kv. m, kai jis šioje kameroje buvo laikomas su dar trimis asmenimis, kameroje Nr. 20 – 4,93 kv. m, tuo metu, kai nurodytoje kameroje jis buvo laikomas su dar dviem asmenimis. Kai kameroje Nr. 20 pareiškėjas buvo laikomas su vienu asmeniu, net ir neturint duomenų apie šioje kameroje sanitarinio mazgo užimamą plotą, galima teigti, kad Areštinių veiklos taisyklių 80 punkte nustatytas vienam asmeniui turintis tekti minimalaus ploto reikalavimas (5 kv. m) nebuvo pažeistas. Nurodytų argumentų pagrindu konstatavo, jog Panevėžio AVPK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m kameros ploto ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

8. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad Areštinės kamerose buvo tamsu, šalta, drėgna, trūko oro, teismas atsižvelgė į HN 37:2009 6, 21–24 punktų reikalavimus, įvertino atsakovo atstovo pateiktus duomenis ir padarė išvadą, jog byloje nėra duomenų, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių tyrimų skyriaus specialistai ginčo laikotarpiu būtų atlikę apšvietos, šiluminės aplinkos matavimus kamerose Nr. 16 ir 20, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Taigi, nustatyta tvarka ginčo laikotarpiu nėra užfiksuota pažeidimų, susijusių su apšvietimo, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės ir judrumo reikalavimais šiose kamerose. Sprendė, kad minėtos aplinkybės taip pat leidžia teigti, jog ginčo laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų šiose kamerose į Areštinės administraciją ir Panevėžio VSC nei pareiškėjas, nei kiti kamerose Nr. 16 ir 20 laikomi asmenys nesikreipė. Įvertinęs byloje esančių Panevėžio VSC patikrinimų, atliktų ne ginčo laikotarpiu, rezultatus, teismas sprendė, kad jie nepatvirtina pareiškėjo skundo teiginio, kad Areštinės kamerose buvo tamsu, šalta, drėgna, trūko oro, todėl byloje nesant kitų įrodymų dėl netinkamo kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, apšvietimo, vėdinimo ir kitų pareiškėjo skunde nurodomų šiluminės aplinkos parametrų, ginčo laikotarpiu konstatuoti Panevėžio AVPK neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme nėra pagrindo.

9. Atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo subjektinė teisė suėmimo vykdymo metu būti laikomam tinkamo ploto kamerose buvo pažeista. Tačiau vien ši aplinkybė, atsižvelgiant į sąlyginai neilgą šio pažeidimo trukmę (pažeidimas nebuvo nepertraukiamas ir bendrai sudėjus truko apie 3 paras), teismo vertinimu, nesudarė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK Areštinėje buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį sąlygomis. Tokią išvadą teismas darė, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką, kurioje nurodyta, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013, 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-913/2013, 2014 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-68/2014).

10. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas dėl minimalaus ploto Panevėžio AVPK Areštinėje neužtikrinimo galėjo jausti tam tikrus nepatogumus, tačiau įvertinus tokių nepatogumų trukmę ir mastą, akivaizdu, kad jie buvę vienkartiniai bei trumpalaikiai. Pareiškėjas nekonkretizavo, kaip nustatyti trumpalaikiai, vienkartiniai pažeidimai sąlygojo atitinkamos apimties neigiamų pasekmių atsiradimą. Teismas nenustatė, jog nustatytas suėmimo vykdymo sąlygų pažeidimas būtų padaręs ilgalaikį ir gilų žalingą poveikį pareiškėjo psichinės ar fizinės sveikatos būklei. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl suėmimo vykdymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Panevėžio AVPK Areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taigi, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę, intensyvumą, taip pat įvertinęs kumuliatyvų pareiškėjo laikymo sąlygų Panevėžio AVPK Areštinės kamerose poveikį, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinkantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Todėl pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. 11. Pareiškėjas M. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, priteisiant 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

12. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimu pripažinti pareiškėjo teisės būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis pažeidimą.

13. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui areštinės kameroje pažeidimą, tačiau nepagrįstai jo patirtos neturtinės žalos neįvertino pinigais, konstatavęs, kad nustatytas pažeidimas truko trumpą laiko tarpą. Pažymi, kad tokiu atveju, atsakovui sudaromos sąlygos pažeidinėti teisės aktus.

14. Teigia, kad teismui konstatavus valstybės institucijos neteisėtus veiksmus, neturtinė žala pareiškėjui turėjo būti atlyginta pinigais.

15. Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio AVPK prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

16. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė išsamų ir pagrįstą sprendimą, visapusiškai ir išsamiai išanalizavo visus pareiškėjo skundo argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Byla nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

18. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio AVPK Areštinėje neužtikrinimo pareiškėjui laikotarpiu 2016 m. lapkričio 7 d. – 2016 m. lapkričio 17 d., atlyginimo.

19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas buvo pažeista, tačiau pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, vienam asmeniui tenkančio minimalaus kameros ploto reikalavimo pažeidimą pareiškėjo atžvilgiu, kitus pareiškėjo skundo argumentus dėl tamsos, šalčio, drėgmės, oro trūkumo kameroje, atmesdamas kaip nepagrįstus.

20. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nurodydamas, kad konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus – minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui areštinės kameroje pažeidimą, neturtinė žala pareiškėjui turi būti atlyginama pinigais.

21. Pažymėtina, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas, nustačius neteisėtus Panevėžio AVPK veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

22. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir byloje esančius duomenis, bei atsižvelgdamas į Areštinių veiklos taisyklių 80 punkto reikalavimus, nustatančius, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas), pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į vienam asmeniui tenkantį kameros policijos areštinėje plotą buvo pažeista 3 paras. Teisėjų kolegija su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka, konstatuodama, kad šiuo aspektu yra visos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei atsirasti.

23. Pažymėtina, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko, – teisingumo principo.

24. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad, sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

25. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

26. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-859/2013).

27. Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia ir į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, susijusias su laisvės atėmimo įstaigos pareigūnų elgesiu, jų ketinimais; į bendrą šalies ekonominę situaciją; pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų panašiose savo pobūdžiu bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (žr., pvz., 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015, 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2373-520/2016), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

28. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. 2000 m. spalio 10 d. sprendimą D. prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtas administracines bylas Nr. A-676-858/2015, A-716-575/2015, A-716-575/2015, A-984-575/2015 ir kt.).

29. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgusi į nustatytų pažeidimų pobūdį ir itin trumpą jų trukmę, sprendžia, jog 3 paros sulaikymo kameroje negalėjo turėti esminio poveikio pareiškėjo sveikatai, kadangi su sveikata susijusių prašymų ar skundų pareiškėjas pareigūnams nepateikė, o į teismą dėl pažeistų teisių gynimo kreipėsi praėjus daugiau ne 1,5 metų. Atsižvelgdama į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad pareiškėjo pažeistai teisei apginti šiuo atveju pakanka teisės pažeidimo pripažinimo kaip teisingos satisfakcijos už pareiškėjo patirtą skriaudą.

30. Dėl išdėstytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė