2019-03-27 Nr. AB-7531-3-61-3-03835-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1396-602/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03835-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. lapkričio 13 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–4).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus PN nuo 2017 m. birželio 5 d. yra laikomas nežmoniškomis, kankinančiomis sąlygomis (pareiškėjui neužtikrinta teisė privačiai pasinaudoti dušais, nes jie tarpusavyje atskirti tik pertvaromis). Pasak pareiškėjo, vertimas asmenį praustis kitų asmenų akivaizdoje vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys (nepriimtina stebėti nuogą besimaudantį asmenį).

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 9–12).

4. Vilniaus PN paaiškino, kad teisės aktai nenumato reikalavimo dušinėse įrengti atskirus skyrius. Vilniaus PN nurodė, kad prausimosi vietos tarpusavyje yra atskirtos mūrinėmis, plytelėmis padengtomis sienomis. Dušai įrengti taip, kad jais naudojantis yra užtikrinamas privatumas. Vilniaus PN pažymėjo, kad pareiškėjas su skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Vilniaus PN administraciją nesikreipė ir į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti iš valstybės).

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 23–26).

6. Teismas nustatė, kad dušinės pataisos namuose yra įrengtos kaip atskiros patalpos gyvenamajame korpuse, tačiau ne gyvenamuosiuose kambariuose ar kamerose. Teismas konstatavo, kad teisiniame reguliavime nėra numatytas reikalavimas įrengti pertvaras, taip pat nėra numatytas reikalavimas sienų ar pertvarų pagalba visiškai izoliuoti (atriboti) prausimosi vietas tam skirtose patalpose.

7. Teismas nustatė, jog byloje esančios nuotraukos patvirtina, kad prausimosi vietos Vilniaus PN atskirtos pertvaromis, todėl nekonstatavo pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimo. Teismas darė išvadą, kad maudydamasis Vilniaus PN duše, kurio įrengimas atitinka įprastus tokio pobūdžio patalpoms keliamus reikalavimus, negalėjo pareiškėjui sukelti neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti vertinami kaip žmogaus garbę ir orumą žeminantis elgesys. Nenustatęs neteisėtų Vilniaus PN pareigūnų veiksmų, kaip vienos iš būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

III. 8. Pareiškėjas J. S. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir jo skundą patenkinti visiškai (b. l. 31–38).

9. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad kaliniams turi būti užtikrinta galimybė naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie užtikrina privatumą. Pareiškėjas pažymi, kad sanitariniai įrenginiai nėra skirstomi į dušus, tualetus, prausyklas ir kita. Pareiškėjas pakartoja skundo argumentus, kad nepriimtina stebėti nuogą besimaudantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir žemina asmenį. Pareiškėjo nuomone, Vilniaus PN turėtų užtikrinti galimybę praustis uždaroje dušo kabinoje. To nedarydami Vilniaus PN, pasak pareiškėjo, grubiai pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) nuostatas. Pareiškėjas nurodo, kad prašoma priteisti 10 000 Eur suma yra aiškiai pagrįsta dėl pareiškėjo patirtų nežmoniškų kančių.

10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 41–42).

11. Vilniaus PN nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo. Vilniaus PN nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinių teisės normų nepažeidė, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN neužtikrinimo, atlyginimo.

13. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nenustatęs Vilniaus PN neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas su tokia teismo išvada nesutinka, manydamas, kad uždarų dušo kabinų Vilniaus PN neįrengimas pažeidė jo orumą, garantuojamą Konvencijos.

14. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti arba žeminti jo orumą.

15. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą ir kt.). Su kalinamaisiais turi būti elgiamasi taip, jog būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015).

16. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl dušo patalpos įrengimo yra konstatuota, jog nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Taigi, tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016, 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra pripažinęs, kad dušo patalpose įrengtos 1,6 m aukščio pertvaros neužtikrina privatumo naudojantis dušu (žr., pvz., 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018). Tačiau netgi vertinant, kad pareiškėjui privatumas duše nebuvo pakankamai užtikrintas, nagrinėjamoje administracinėje byloje nenustatyta kitų pareiškėjo teises pažeidžiančių netinkamų kalinimo sąlygų, kad pakankamo privatumo neužtikrinimas galėtų būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

17. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, gindamas teisės aktuose įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, savo praktikoje yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012). Taigi, asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos turi būti sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais. Neturtinė žala įvertinama pinigais, kai ją darantys veiksniai yra pakankamai intensyvūs.

18. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nenustatyta, kad dėl aptartos aplinkybės pareiškėjo fizinė ar psichinė sveikata buvo neigiamai paveikta. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl privatumo naudojantis dušu būtų kreipęsis raštu į Vilniaus PN administraciją su prašymais ar skundais. Atsižvelgdama į tai, taip pat į tai, kad kitų pažeidimų nebuvo nustatyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu šiuo atveju yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (CK 6.250 straipsnis). Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, pareiškėjo skundą tenkindama iš dalies ir pripažindama, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu Vilniaus pataisos namuose buvo pažeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo J. S. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad Vilniaus pataisos namuose buvo pažeista pareiškėjo J. S. teisė į privatumą naudojantis dušu laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 5 d. iki 2017 m. lapkričio 13 d.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė