2022-03-30 Nr. AB-7580-3-61-3-04767-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1820-756/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04767-2021-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Ernesto Spruogio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. E. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. E. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 21S38041 (toliau – ir Sprendimas) ir Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. 6K-1992 (toliau – ir Komisijos sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departartamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Prašymą suteikti prieglobstį pareiškėjas grindė tuo, jog iš (duomenys neskelbtini) išvyko dėl grėsmės gyvybei bei sveikatai. (duomenys neskelbtini) prasidėjo atskirtis tarp centrinės ir vakarinės dalių, žmonės buvo pradėti diskriminuoti. (duomenys neskelbtini) (taip nurodyta skunde), kurie yra dabar valdžioje, nori galutinai (duomenys neskelbtini) šalį. Valdžia yra (duomenys neskelbtini), todėl visiems likusiems žmonėms (duomenys neskelbtini) gali daryti bet ką, kas jiems patinka ir žino, kad turės vyriausybės užtarimą bei palaikymą. 2021 kovo mėnesio pabaigoje tarp pareiškėjo ir (duomenys neskelbtini) įvyko konfliktas, apsižodžiavimas, nes (duomenys neskelbtini) įsiveržė į jo žemes. Pareiškėjas juos perspėjo išeiti, bet jie nepakluso, gasdino kardais. Pareiškėjui sugrįžus į namus jie atsekė jį ir nužudė tėvą.

2.2. Pareiškėjas atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) reikalavimus dėl pabėgėlio statuso nes yra persekiojamas dėl religijos, t. y. nepriklauso valdantiems musulmonams. Pareiškėjas pateikė akivaizdžius įrodymus, kuriais grindžia prašymą, tačiau atsakovas į tai neatsižvelgė. Atsakovo surinkta informacija patvirtina, jog ne musulmonams (duomenys neskelbtini) kyla grėsmė, todėl yra pagrįsta manyti, kad pareiškėjo persekiojimas iš (duomenys neskelbtini) ar jų šalininkų pusės yra visiškai realus, o ne pramanytas ir dėl to jam gali grėsti individualus persekiojimas dėl religinių įsitikinimų. Pareiškėjui kyla reali nužudymo grėsmė. Šiuo atveju pareiškėjas atitinka pabėgėlio statusą ir jam gali būti suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktus.

2.3. Prieglobsčio prašytojas savo elgesiu neparodė, jog ketintų išvykti iš Lietuvos Respublikos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo tvarkos, bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, buvo geranoriškas, nėra padaręs tvarkos ar taisyklių pažeidimų. Atsižvelgus į minėtas aplinkybes, nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies. Atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką, nes pareiškėjas dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui, iš kilmės valstybės išvyko vedinas siekio apsisaugoti nuo gresiančio persekiojimo.

2.4. Komisija neužtikrino žodinio skundo nagrinėjimo, taip pažeisdama teisę būti išklausytam. Būtinybė sudaryti prieglobsčio prašytojui teisę būti išklausytam yra fundamentali skaidraus ir teisingo proceso garantija. Skundai nagrinėjami labai greitai, minimizuotas apskundimų terminas, todėl negali būti paneigta asmenų teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo, kai tokia galimybė įtvirtinta teisės aktuose. Pažymėtina, jog Komisija pareiškėjo skundą išnagrinėjo neišsamiai, neįvertino jo nurodytų argumentų, nenagrinėjo skundo motyvų dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir draudimo atvykti, nesudarė galimybės savanoriškai išvykti į kilmės valstybę.

3. Atsakovas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

4. Pareiškėjo pasakojimas apie konfliktą su kitos genties nariais yra abstraktus, nedetalus. Atsakovui bandant išsiaiškinti papildomas detales, pareiškėjas atsakinėjo trumpai, nepraplėsdamas pirminio pasakojimo ribų, vengė atsakinėti į patikslinančius klausimus, dažnai į papildomus klausimus atsakydavo vos keliais žodžiais. Nors pareiškėjas nurodė, jog buvo konfliktas su (duomenys neskelbtini), tačiau nenurodė, kad šie konfliktai vykdavo reguliariai, nenurodė, kad po tėvo mirties patyrė persekiojimą, grasinimus susidoroti. Ne bet koks persekiojimas patenka į 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) reguliuojamą sritį, o tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, kad tariamas persekiotojas ((duomenys neskelbtini), kurie neva nužudė tėvą) galėtų veikti valstybės vardu arba pasitelkti valstybę vykdant persekiojimą. Pareiškėjo nurodytas persekiotojas yra nevalstybinis subjektas, o duomenų, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis, pareiškėjas nepateikė. Tyrimo metu nebuvo nustatyti nei tikėtini persekiotojų motyvai, nei tikslai jį persekioti ateityje. Nors surinkta pareiškėjo kilmės valstybės informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini), ypač (duomenys neskelbtini), yra paplitęs smurtas ir žmonių grobimai, tačiau bendro pobūdžio informacija apie kilmės valstybę nesuponuoja prielaidos, jog pareiškėjui gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pareiškėjo pateikto tėvo mirtį patvirtinančio dokumento skaitmeninė kopija kelia pagrįstų abejonių dėl autentiškumo, nes nėra patvirtinta spaudu. Tėvo mirties aplinkybės nepatvirtina, kad pareiškėjui ateityje gresia individualus persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių. Pareiškėjo pasakota istorija nepagrindžia realios persekiojimo rizikos tikimybės ir atitinkamai nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo.

5. Migracijos departamentas nagrinėdamas prašymą įvertino individualią pareiškėjo situaciją, atsižvelgdamas į jo paaiškinimus, skundo motyvus, juos lygino tarpusavyje bei su surinkta kilmės valstybės informacija ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygsta persekiojimui dėl jo individualių savybių. Deklaratyvūs pareiškėjo skundo teiginiai nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą Sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu. Pareiškėjas patvirtino, kad jam kilmės šalyje nekyla problemų dėl religijos, savo prieglobsčio prašymo negrindė šiomis aplinkybėmis, todėl bendra kilmės valstybės situacija, atsižvelgiant į jo nurodytas individualias aplinkybes, nepatvirtina individualiai jam kylančių grėsmių.

6. Sprendimas, dalyje dėl pareiškėjo išsiuntimo ir draudimo atvykti, yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas. Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma leidžia daryti prielaidą, kad prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas nusprendė, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia nelegalios migracijos grėsmę. Sprendimu pareiškėjui nustatytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei 3 metų draudimas atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes, yra pagrįsti.

7. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 222 punktą, sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteismine tvarka vyksta rašytinio proceso būdu, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Šiuo atveju pareiškėjo prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka nebuvo privalomas. Pareiškėjas savo skunde nenurodė ir Migracijos departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir dėl to būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimo Nr. 21S38041 3 punktą (sumažino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą nuo 5 metų iki 2 metų) ir 4 punktą (dėl perspėjimo įvedimo į Šengeno informacinę sistemą). Atitinkamai pakeista ir Komisijos sprendimo dalis. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

9. Teismas priimdamas sprendimą vadovavosi Konvencija, Lietuvos Respublikos Konstitucija, 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, Įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“, Tvarkos aprašu, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 „Dėl Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“, Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarka), Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

10. Teismas padarė išvadą, kad galimas asmeninio pobūdžio pareiškėjo (jo tėvo) konfliktas savaime nesudaro pagrindo suteikti pabėgėlio statusą. Apklausos metu pareiškėjas teigė, jog jį persekioja (duomenys neskelbtini), kilę iš (duomenys neskelbtini) dalies ir turintys tikslą (duomenys neskelbtini) šalį. Pareiškėjo nurodytas persekiotojas nėra valstybinis subjektas. Pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo.

Paprastai laikoma, kad veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga suteikiama, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui. Teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, kad kilusių problemų negali išspręsti teisinėmis priemonėmis, nes į jo skundus (prašymus) niekas nereaguos, tačiau iš apklausos transkripcijos matyti, jog nei dėl tėvo nužudymo, nei dėl galimo persekiojimo į kilmės valstybės teisėsaugos institucijas pareiškėjas kreiptis net nebandė, t. y. nesiekė pasinaudoti kilmės valstybėje prieinamomis teisinėmis priemonėmis, todėl nėra pagrindo daryti išvados, jog pareiškėjui kilmės valstybė, esant poreikiui, negali užtikrinti veiksmingos apsaugos.

Pareiškėjas per apklausą nurodė, kad jam asmeniškai niekas negrasino. Nors pareiškėjas teigė, kad jo tėvas buvo nužudytas, tačiau negalėjo įvardinti tikslios nužudymo datos, į policiją dėl tėvo nužudymo nesikreipė, o atsakydamas į užduotus klausimus dėl duomenų, kuriais grindžia prieglobsčio prašymą, pareiškėjas nurodė, kad reikiamų dokumentų kopijas gali atsiųsti draugas iš (duomenys neskelbtini) arba tėvas. Šios aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, jog istorija dėl tėvo nužudymo galimai yra pramanyta.

Pareiškėjas taip pat keitė poziciją dėl tėvą nužudžiusių asmenų (prieglobsčio prašyme nurodė, kad tėvą nužudė (duomenys neskelbtini), apklausos metu teigė, jog tai padarė (duomenys neskelbtini), pareiškėjo pateiktame mirties liudijime, nurodyta dar kita asmens mirties priežastis „nužudė (duomenys neskelbtini)”). Pareiškėjas taip pat neįvardino konkrečių nužudymo aplinkybių ir detalių, nors iš pasakojimo galima suprasti, jog tuo metu buvo kartu su tėvu namuose. Pareiškėjo pateiktas dokumentas, vadinamas tėvo mirties liudijimu, nėra patvirtintas kilmės valstybės antspaudu, todėl kelia abejonių šio dokumento autentiškumas ir jame pateiktos informacijos patikimumas.

Pažymėtina, jog šis liudijimas (sertifikatas) nepatvirtina, jog pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas.

11. Teismas nustatė, jog tiek iš pareiškėjo prieglobsčio prašymo, tiek iš apklausos transkripcijos duomenų matyti, kad pareiškėjas neįrodinėjo aplinkybės, jog patiria persekiojimą dėl religijos. Priešingai, teigė, jog yra (duomenys neskelbtini) ir dėl religijos jokių konfliktų neturėjo, (duomenys neskelbtini) ir jokių aplinkybių, kad kilmės valstybėje būtų kliūčių išpažinti pasirinktą religiją nenurodė, kilusio asmeninio pobūdžio konflikto su persekiojimu dėl religijos nesiejo. Vien ta aplinkybė, jog galimai konfliktas dėl žemės kilo su kitą religiją išpažįstančiais asmenimis, nėra pakankamas pagrindas daryti išvados, kad pareiškėjas kilmės valstybėje susiduria su persekiojimu dėl religijos. Teismo vertinimu, atsakovas surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, taip pat vertino pareiškėjo padėtį kilmės valstybėje bei pasakojime nurodytas aplinkybes. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Migracijos departamentas rinkdamas informaciją apie kilmės valstybę, nustatė, kad pareiškėjo gyvenamoji vietovė, (duomenys neskelbtini), nėra įtraukta į nesaugių (duomenys neskelbtini) pasienių ruožų sąrašą. Pagal Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) 2021 m. balandžio mėnesį publikuotą ataskaitą, kasmet daugelis migrantų grįžta į (duomenys neskelbtini). Dauguma (duomenys neskelbtini) piliečių, grįžusių iš Europos, yra tie, kurie (duomenys neskelbtini). Į (duomenys neskelbtini) grįžtantys asmenys gali naudotis Europos Sąjungos valstybių narių imigracijos agentūrų programomis, Tarptautinės migracijos organizacijos programomis ir parama, teikiama per Europos grąžinimo ir reintegracijos tinklą. Pagalbą teikia ir kitos tarptautinės organizacijos. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjo kilmės valstybės valdžios institucijos negalėtų suteikti savo piliečiams, įskaitant ir pareiškėją, apsaugos nuo galimo persekiojimo. Atsižvelgiant į tai, padaryta išvada, kad atsakovas pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis įvertino visapusiškai ir objektyviai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso pareiškėjui nesuteikimo.

12. Nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomos apsaugos. Nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, kad jo kaip žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms (duomenys neskelbtini) kils pavojus. Nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Byloje nėra nustatyta, kad pareiškėjo kilmės valstybėje ir konkrečiai jo gyvenamojoje vietoje šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyti veiksmai, todėl pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto nulemtas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikiama papildoma apsauga.

13. Teisinis reguliavimas įtvirtina, kad skundas Komisijoje žodine tvarka gali būti nagrinėjimas tik išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė aplinkybių, dėl kurių žodinis skundo nagrinėjimas Komisijoje būtų buvęs būtinas. Pareiškėjas žodžiu buvo išklausytas Migracijos departamento apklausose, kuriose buvo sudarytos galimybės išsakyti visas prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, pateikti žodinius paaiškinimus, atsakyti ir užduodamus klausimus. Pareiškėjas taip pat dalyvavo teismo posėdyje ir teikė paaiškinimus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentas dėl teisės būti išklausytam pažeidimo, atmestas kaip nepagrįstas.

14. Iš bylos medžiagos ir pareiškėjo pateiktų paaiškinimų nustatyta, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai kirtęs Lietuvos Respublikos ir (duomenys neskelbtini) sieną. Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes sutiko su atsakovo pozicija, jog atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti. Pareiškėjas prašymo leisti savanoriškai išvykti iš šalies nepateikė. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad Sprendimas dalyje, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, yra pagrįstas ir atitinkantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.

15. Teismas sprendė, jog 5 metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nėra proporcingas padarytam teisės pažeidimui. Teismo vertinimu, nors iš nustatytų aplinkybių visumoje prieita prie išvados, jog pareiškėjas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau atsižvelgiant į Tvarkoje esančius pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, būtų proporcinga pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos. Kadangi Migracijos departamento sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką sumažinama iki 2 metų, yra pagrindas keisti ir kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 16. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą visa apimtimi. Pareiškėjas bylą apeliacinės instancijos teisme prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi turėtų būti tiesiogiai išklausytas ir turėtų galimybę teikti paaiškinimus.

17. Apeliaciniame skunde nurodo:

17.1. Pareiškėjas Migracijos departamento vykdyto tyrimo metu buvo nurodęs faktines aplinkybes, pagrindžiančias prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju jam kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjas pateikė pakankamai informacijos bei duomenų, įrodymų, kurie paneigia Migracijos departamento išvadas. Skunde nurodė ir nuoširdžiai papasakojo visas teisingam sprendimui reikalingas aplinkybes. Pareiškėjas pajutęs grėsmę savo gyvybei nusprendė išvykti iš šalies. Bėgdamas nuo persekiojimų išvyko į Lietuvos Respubliką. Nesutinka su sprendimu jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, nes savo kilmės šalyje nesulaukė nei teisėsaugos pareigūnų, nei artimųjų pagalbos. Nepagrįstai nustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje negresia kankinimai arba mirties bausmė.

17.2. Teismas buvo suklaidintas atsakovo surinktos informacijos ir teisingai neįvertino prieglobsčio prašytojo pasakojimo jo kilmės valstybės informacijos kontekste ir nenustatė pagrindo prielaidai, jog pareiškėjas priklauso kuriai nors iš pažeidžiamų grupių. Šiuo atveju nesutiktina, kad teismas tinkamai įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, teisingai konstatavo, kad tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, jog dėl pareiškėjo individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų) jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

17.3. Pareiškėjas nurodė konkrečius faktus, tačiau šie faktai nebuvo teisingai įvertinti, jis buvo nurodęs svarbias bylai faktines aplinkybes, pagrindžiančias prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju jam kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjas pateikė pakankamai informacijos bei duomenų, įrodymų, kurie paneigia Migracijos departamento išvadas.

17.4. Sprendimas yra naikintinas, nes nebuvo surinkta pakankamai duomenų, kurie būtų gauti iš patikimų šaltinių ar pateiktos nuorodos į kompetentingų, tarptautinių institucijų dokumentus, informaciją. Buvo vadovaujamasi selektyviai atrinkta kilmės valstybės informacija, todėl darytina išvada, kad surinkta informacija buvo tendencinga ir išskirtinai palaikanti pareiškėjo kilmės šalies valdžios režimą. Priimant Sprendimą vertinta informacija, kuri neatspinti tikrosios pareiškėjo kilmės šalies situacijos ir negali būti laikoma išsamiais, patikimais bei aktualiais įrodymais apie kilmės valstybę. Pažymėtina, jog pareiškėjas negali būti grąžinamas į kilmės valstybę, nes kiltų grėsmė jo saugumui, įskaitant gyvybę ir sveikatą. Aplinkybių visuma patvirtina, kad pareiškėjas priklauso padidintos rizikos asmenų grupei, kuriai kilmės šalyje kyla reali grėsmė sveikatai ir gyvybei, todėl yra pagrindas suteikti prieglobstį.

18. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti. Atsiliepime pažymima:

18.1. Nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji neturi būti hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka bei neapibrėžta tikimybe. Tam, kad asmeniui būtų suteiktas pabėgėlio statusas, visos Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nurodytos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos turi būti įvykdytos in corpore (bendrai), nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų. Sutiktina su pirmos instancijos teismo vertinimu, kad atsižvelgus į pareiškėjo pasakojimą, apklausos metu ir teisme duotus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, pareiškėjo nurodytas asmeninio pobūdžio konfliktas savaime nesudaro pagrindo suteikti pabėgėlio statusą. Apklausos metu pareiškėjas teigė, jog jį persekioja (duomenys neskelbtini), kilę iš (duomenys neskelbtini) dalies ir turintys tikslą (duomenys neskelbtini) šalį. Pareiškėjo nurodytas persekiotojas nėra valstybinis subjektas.

18.2. Nei dėl tėvo nužudymo, nei dėl galimo persekiojimo į kilmės valstybės teisėsaugos institucijas pareiškėjas kreiptis nebandė, t. y. nesiekė pasinaudoti kilmės valstybėje prieinamomis teisinėmis priemonėmis, todėl nėra pagrindo daryti išvados, jog pareiškėjui kilmės valstybė, esant poreikiui, negali užtikrinti veiksmingos apsaugos. Pareiškėjas per apklausą nurodė, kad jam asmeniškai niekas negrasino. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas sutiko su Migracijos departamento vertinimu, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis grindžiamas prieglobsčio prašymas, prieštaringos, pasakojimas neišsamus ir abstraktus. Nors pareiškėjas teigė, kad jo tėvas buvo nužudytas, tačiau teismo posėdžio metu negalėjo įvardinti tikslios nužudymo datos, į policiją dėl tėvo nužudymo nesikreipė, o atsakydamas į užduotus klausimus dėl duomenų, kuriais grindžia prieglobsčio prašymą, pareiškėjas nurodė, jog reikiamų dokumentų kopijas gali atsiųsti draugas iš (duomenys neskelbtini) arba tėvas. Šios aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, jog istorija dėl tėvo nužudymo galimai yra pramanyta. Pareiškėjas taip pat keitė poziciją dėl tėvą nužudžiusių asmenų (prieglobsčio prašyme nurodė, kad tėvą nužudė „(duomenys neskelbtini), apklausos metu teigė, jog tai padarė (duomenys neskelbtini), pareiškėjo pateiktame mirties liudijime, nurodyta dar kita asmens mirties priežastis „nužudė (duomenys neskelbtini)”), pareiškėjas taip pat neįvardino konkrečių nužudymo aplinkybių ir detalių, nors iš pasakojimo galima suprasti, jog tuo metu buvo kartu su tėvu namuose. Pareiškėjo Migracijos departamentui pateiktas dokumentas, vadinamas tėvo mirties liudijimu, nėra patvirtintas kilmės valstybės antspaudu, todėl kelia abejonių šio dokumento autentiškumas ir jame pateiktos informacijos patikimumas. Sutiktina su teismo vertinimu, kad skundo argumentai, jog pareiškėjas kilmės valstybėje persekiojamas dėl religijos (nepaklusimo musulmonams), yra nepagrįsti.

18.3. Vien ta aplinkybė, jog galimai konfliktas dėl žemės kilo su kitą religiją išpažįstančiais asmenimis, nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog pareiškėjas kilmės valstybėje susiduria su persekiojimu dėl religijos. Migracijos departamento tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjas būtų pažeidžiamas asmuo, turėtų savybių, dėl kurių kiltų padidinta persekiojimo rizika kilmės šalyje. Nagrinėjamu atveju nei pareiškėjo apklausų metu nurodytos aplinkybės, nei Migracijos departamento surinkta pareiškėjo kilmės valstybės informacija nepagrindžia prielaidos, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Atsižvelgiant į tai, Sprendime pagrįstai nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės, o jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas, todėl konstatuotina, kad jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Pareiškėjas neįrodė jokių Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga.

18.4. Nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja rinkti kilmės valstybės informaciją visais prieglobsčio prašytojo norimais aspektais. Migracijos departamentas rinko tiek informaciją pagal pareiškėjo prašymo motyvus, tiek informaciją apie bendrą saugumo padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo pareiškėjui būtinybės. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Migracijos departamentas rinkdamas informaciją apie kilmės valstybę, nustatė, jog pareiškėjo gyvenamoji vietovė - (duomenys neskelbtini) nėra įtraukta į nesaugių (duomenys neskelbtini) pasienio ruožų sąrašą. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjo kilmės valstybės valdžios institucijos negalėtų suteikti savo piliečiams, įskaitant ir pareiškėją, apsaugos nuo galimo persekiojimo. Jokių šias išvadas galinčių paneigti argumentų pareiškėjas skunde nepateikė ir nenurodė, kokios aktualios informacijos Migracijos departamentas tariamai nesurinko ir neįvertino arba įvertino netinkamai, o vien tai, kad pareiškėjo netenkina surinkta informacija, nesudaro pagrindo pripažinti, jog jo prašymas buvo išnagrinėtas netinkamai.

18.5. Migracijos departamento vertinimu, Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsviuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą (pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą). Šias aplinkybes paneigiančių argumentų pareiškėjas skunde nepateikė. Pareiškėjas turi teisę pateikti Migracijos departamentui ar Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Jei pareiškėjas pateiks prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, tokiu būdu bus inicijuota procedūra, kurios metu šis klausimas bus išspręstas. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas sutrumpino draudimo atvykti laikotarpį.

18.6. Tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį. Ji taip pat neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis. Pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai turi pareigą gerbti nacionalinius įstatymus bei priemones viešajai tvarkai palaikyti, įskaitant pareigą bendradarbiauti prieglobsčio suteikimo procese, kuri gali apimti prisistatymą valdžios institucijoms ir greitą prieglobsčio prašymo pateikimą arba sąlygų, susijusių su jų buvimo reguliavimu, laikymąsi. Nors pareiškėjas iš savo kilmės šalies atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje. Minėtos aplinkybės taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

20. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

21. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

22. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas.

V. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo, kuriais netenkintas pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) bei uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teisėtumo ir pagrįstumo, bei įpareigojimo atsakovą nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

24. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme, ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

26. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad:1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas;

2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija;

3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA- 3615- 789/2021, 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA- 3776- 415/2021).

28. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr. 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

29. Pagal 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 4 straipsnio (Faktų ir aplinkybių vertinimas) 3 dalį, tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą.

30. Atsakydama į apelianto teiginius, kad teismas netinkamai įvertino visas jo nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo, ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

31. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą bei įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kitus byloje esančius ir atsakovo pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) bei konkrečioje vietovėje (duomenys neskelbtini) tyrimą, atsižvelgė į tai, jog pareiškėjas galimai konfliktavo su (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, jog (duomenys neskelbtini) yra įrašyta į sąrašą valstybių, kurias Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija įvardina kaip nesaugias ir rekomenduoja į jas nevykti.

Byloje esantys duomenys patvirtina, jog (duomenys neskelbtini), ypač (duomenys neskelbtini), yra paplitęs smurtas ir žmonių grobimai, tačiau bendro pobūdžio informacija apie kilmės valstybę nesuponuoja prielaidos, jog pareiškėjui gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pareiškėjo pasakojimas apie tai, kad tarp jo ir (duomenys neskelbtini) įvyko konfliktas, (duomenys neskelbtini) įsiveržė į jo žemes, gasdino ir atsekus namo nužudė tėvą, yra abstraktus ir nedetalus.

Prieglobsčio prašytojo istorija nepagrindžia realios persekiojimo rizikos tikimybės ir nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo. Šiuo atveju galimas asmeninio pobūdžio pareiškėjo konfliktas nesudaro pagrindo suteikti pabėgėlio statusą. Pažymėtina, jog pareiškėjas teigė, jog jo tėvas yra nužudytas, tačiau negalėjo įvardinti tikslios nužudymo datos, į policiją dėl tėvo nužudymo nesikreipė, o atsakydamas į užduotus klausimus dėl duomenų, kuriais grindžia prieglobsčio prašymą, pareiškėjas nurodė, jog reikiamų dokumentų kopijas gali atsiųsti draugas iš (duomenys neskelbtini) arba tėvas.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šios aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, jog istorija dėl tėvo nužudymo galimai yra pramanyta. Pareiškėjas taip pat keitė pozicijas dėl tėvą nužudžiusių asmenų, pareiškėjo pateiktas dokumentas (vadinamas tėvo mirties liudijimu), nėra patvirtintas kilmės valstybės antspaudu, todėl kelia abejonių dėl pateiktos informacijos patikimumo. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas nedetalizavo jam individualiai gresiančios grėsmės gyvybei, nenurodė, su kokiais neigiamais veiksniais jis tariamai gali susidurti grįžęs į kilmės valstybę, prieglobsčio prašymą grindė hipotetiniais ir abstrakčiais teiginiais.

32. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti ir su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovas nevertino jo nurodytų aplinkybių, kadangi pareiškėjas iš esmės atsakovui dėstė abstrakčius, nedetalius ir nenuoseklius argumentus (konfliktą su klajokliais-musulmonais), jų nesiedamas su individualia situacija, nenurodydamas, kada ir kas konkrečiai grasino pareiškėjui. Šiuo atveju pareiškėjas nepagrindė „pagrįstos baimės“ kriterijaus.

33. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus, rėmėsi visapusiška informacija: EPPB 2021 m. balandžio ataskaitos duomenimis, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos duomenimis, kitais tarptautiniais šaltinais. Pažymėtina, jog Migracijos departamentas taip pat atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog atsakovas nesirėmė naujausia, visapusiška ir aktualia informacija apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje. Prieglobsčio prašytojas nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų jo asmens tapatybę ar pilietybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti. Atsakovas neturėjo pareigos rinkti daugiau papildomų duomenų, o pareiškėjo nurodytas aplinkybes Migracijos departamentas įvertino visapusiškai ir objektyviai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Nors pareiškėjas teigia, kad atsakovas rėmėsi selektyviai atrinkta informacija, iš Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas vertino EPPB 2021 m. balandžio mėnesio ataskaitą, o pareiškėjas 2021 m. išvyko iš kilmės šalies ir 2021 m. rugpjūčio 24 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Atsakovo atliktas pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai.

34. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esantys duomenys buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis atsakovas įvertino tinkamai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde nurodyti argumentai. Ginčijami Migracijos departamento ir Komisijos sprendimai priimti nepažeidus jų priėmimo procedūrų, yra motyvuoti, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikinti. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. E. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė