2013-10-02 Nr. AB-5702-3-61-3-01441-2013-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Adm

Administracinė byla Nr. AS438-781/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01631-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 38, 70.1; 74 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. spalio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas) teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo viešosios įstaigos Europos žmogaus teisių fondas atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Europos žmogaus teisių fondas“ skundą atsakovui Valstybinei kalbos inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas VšĮ Europos žmogaus teisių fondas (toliau – ir Fondas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė:

1) panaikinti Valstybinės kalbos inspekcijos 2013 m. kovo 29 d. sprendimą „Dėl valstybinės kalbos vartojimo“ Nr. 10V-172;

2) įpareigoti Valstybinę kalbos inspekciją iš naujo išnagrinėti 2013 m. kovo 19 d. skundą „Dėl viešai vartojamo užrašo „WC“;

3) priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

Pagrįsdamas savo reikalavimus teismui pareiškėjas paaiškino, kad 2013 m. kovo 19 d. išsiuntė Valstybinei kalbos inspekcijai skundą dėl „Dėl viešai vartojamo užrašo „WC“, kuriame nurodė, kad Lietuvos Respublikoje viešose vietose naudojamas užrašas „WC“, o ne lietuviški atitikmenys „tualetas“ ar „vonios kambarys“. Užraše vartojama lietuvių abėcėlėje nesanti raidė „w“. Pareiškėjas prašė atsakovą išspręsti klausimą dėl viešai vartojamo užrašo „WC“. Pareiškėjas 2013 m. kovo 30 d. gavo atsakovo 2013 m. kovo 29 d. sprendimą „Dėl valstybinės kalbos vartojimo“ Nr. 10V-172, kuriuo atsakovė nusprendė, kad Valstybinės kalbos įstatymas nėra pažeidžiamas. Fondas su tokiu sprendiniu nesutinka ir mano, kad jis neteisėtas, todėl naikintinas. Pažymi, kad atsakovas skundžiamame sprendime nurodo, jog raidės WC – tai tarptautinis visose pasaulio šalyse pripažintas informacinis simbolis arba ženklas, turintis viso žodžio junginio reikšmę (viešasis tualetas). Jis nepatenka į valstybinės kalbos apsaugos sferą, todėl netaikomi viešiesiems užrašams skirti reikalavimai. Pareiškėjas nurodė, jog su tokia pozicija nesutinka. Pasak pareiškėjo, akivaizdu, kad raidės WC laikytinos viešuoju užrašu (santrumpa), kuris plačiai vartojamas Lietuvos Respublikoje, todėl turi būti taikomos valstybinės kalbos įstatymo nuostatos ir valstybinės kalbos normos. WC yra angliško žodžių junginio „water closet“ trumpinys (santrumpa). Pareiškėjas nesutiko su atsakovo nuomone, kad užrašo „WC“ platus vartojimas, neatsižvelgiant ir netaikant jam valstybinės kalbos normų, yra teisėtas. Pažymėjo, kad „WC“ turi lietuvišką atitikmenį –viešasis tualetas. Fondas padarė išvadą, kad Valstybinė kalbos inspekcija netinkamai aiškino tiek Valstybinės kalbos įstatymo, tiek Konstitucijos nuostatas, taip pat nukrypo nuo Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos teismų praktikos dėl nelietuviškų raidžių bei lietuvių kalbos.

Atsakovas Valstybinės kalbos inspekcijos teismui pateiktame atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Pagrįsdamas savo poziciją paaiškino, kad pareiškėjas nagrinėjamo ginčo atveju nėra subjektas, kurio pažeistos teisės ar įstatymų saugomi interesai. Skundžiamas sprendimas nepažeidžia pareiškėjo teisių ar įstatymų saugomų interesų ir nesukelia jam jokių teisinių pasekmių. Paaiškino, jog reikalavimai yra nekonkretūs, jais siekiama abstraktaus veiklos intensyvinimo, konkrečiai neapibrėžiant jos kompetencijai priskirtų veiksmų atlikimo. Pažymėjo, kad Fondas nėra subjektas, kuriam suteikta teisė ginti viešąjį interesą, o savarankiško materialinio teisinio intereso neturi.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 18 d. nutartimi bylą pagal pareiškėjo VšĮ „Europos žmogaus teisių fondas“ skundą nutraukė.

Teismas konstatavo, jog byloje nustatyta, kad Fondas 2013 m. kovo 19 d. kreipėsi į Valstybinę kalbos inspekciją su raštu, kuriame prašė išspręsti klausimą dėl viešai vartojamo užrašo „WC“. Minėtame rašte pareiškėjas paaiškino, kad toks užrašas apima lietuvių abėcėlėje nesančios raidės „w“ vartojimą. Valstybinė kalbos inspekcija Fondui atsakė 2013 m. kovo 29 d. raštu, kuriame išaiškino, kad raidės WC yra visuotinai pripažintas informacinis simbolis. Jame nėra žodžių, todėl jis nepatenka į valstybinės kalbos apsaugos sferą, jam netaikomi viešiems užrašams skirti reikalavimai. Pažymėjo, kad šio simbolio naudojimu nėra pažeidžiamos Valstybinės kalbos įstatymo nuostatos. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Iš Fondo teismui pateikto skundo motyvų bei jame formuluojamų reikalavimų matyti, kad pareiškėjas nesutinka su Valstybinės kalbos inspekcijos 2013 m. kovo 29 d. rašte pateiktu atsakymu. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, skundo reikalavimais pareiškėjas iš esmės siekia, kad Valstybinę kalbos inspekcija pakartotinai išnagrinėtų jo 2013 m. kovo 19 d. rašte nurodytas aplinkybes ir pateiktų kitą atsakymą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje, o 5 straipsnio 1 dalyje sakoma, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 22 straipsnio 1 dalį, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie įtakoja konkrečių asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus, teisėtumo. Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, teisės aktas – valstybės institucijų, įstaigų, tarnybų, pareigūnų tam tikra tvarka priimtas oficialus rašytinis dokumentas, kuriame suformuluojama privaloma elgesio taisyklė, nustatanti visuomeninio santykio dalyviams teises ir pareigas. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, 22 straipsnio 1 dalies nuostatas, ne kartą pažymėta, kad ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ar nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes, net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Taip pat pažymėta, kad konstatavus, jog skundžiamas aktas (raštas) negali būti ginčo dalyku administracinėje byloje, byla nutrauktina pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 d. (2011 m. lapkričio 18 d. nutartis adm. b. Nr. A756-2852/2011, 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis adm. b. Nr. A63 – 3045/2011, 2011 m. kovo 17 d. nutartis adm. b. Nr. A442–1238/2011, 2011 m. birželio 13 d. nutartis adm. b. Nr. A575–860/2011 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, teisme nagrinėtini reikalavimai panaikinti tokius viešojo administravimo subjekto priimtus sprendimus, kuriuose aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis adm. b. Nr. A556-483/2010, 2010 m. kovo 29 d. nutartis adm. b. Nr. A525-511/2010, 2010 m. birželio 11 d. nutartis adm. B. Nr. AS822-354/2010, 2010 m. birželio 23 d. nutartis adm. b. Nr. AS442-323/2010, 2010 m. birželio 23 d. nutartis adm. b. Nr. A822-875/2010 ir kt.) . Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog Fondas 2013 m. kovo 29 d. pateiktu raštu Valstybinei kalbos inspekcijai išreiškė savo poziciją dėl viešai vartojamo užrašo „WC“ teisėtumo. Tačiau Fondas jokio administracinio sprendimo, kuriuo būtų apginamos jo teisės ar teisėti interesai, atsakovo priimti neprašė. Be to, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, Valstybinė kalbos inspekcija Fondui atsakė 2013 m. kovo 29 d. raštu, kuriame pateikiamas vertinimas rūpimais klausimais. Tačiau tokiu atsakymu pareiškėjui teisės ir pareigos nebuvo sukurtos, jo teisiniai interesai pažeisti nebuvo.

Todėl pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, Valstybinės kalbos inspekcijos 2013 m. kovo 29 d. raštas yra informacinio pobūdžio ir nelaikytinas skundžiamu aktu Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 15 dalies, 22 straipsnio 1 dalies prasme, o šio rašto panaikinimas, kaip ir pakartotinis Fondo 2013 m. kovo 19 d. pareiškimo išnagrinėjimas ir atsakymo pateikimas, nesukels jokių teisinių pasekmių. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija nusprendė, kad ginčijamas Valstybinės kalbos inspekcijos 2013 m. kovo 29 d. raštas nėra administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl byla nutrauktina (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 p.).

Dėl teismo išlaidų priteisimo pirmosios instancijos teismas pasisakė, jog pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad byla pagal Fondo skundą yra nutraukta dėl to, kad nenagrinėtina teisme, pripažintina, kad pareiškėjas neturėjo jokių teisėtų interesų inicijuotame ginče. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog pagal savo pasekmes ir teisinį poveikį, toks bylos nutraukimas tapatus skundo reikalavimų atmetimui, todėl prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neidentifikavo bylos nagrinėjimo dalyko ir nagrinėjo ne tą bylą, kadangi šioje byloje atsakovo neveikimas nebuvo tiriamas ir vertinamas iš viso, nors būtent ir neveikimas ir buvo skundžiamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Iš bylos medžiagos matyti, jog pagrindinis ginčo dalykas (pagrindinis pareiškėjo reikalavimas) šioje administracinėje byloje yra Valstybinės kalbos inspekcijos 2013 m. kovo 29 d. raštas Nr. 10V-172 „Dėl valstybinės kalbos vartojimo“, kuriuo Valstybinė kalbos inspekcija informavo pareiškėją, jog viešai vartojant užrašą (raides) „WC“ Valstybinės kalbos įstatymas nėra pažeidžiamas (b. l. 21). Pareiškėjo nuomone, atsakovas šiuo raštu netinkamai atsakė į jo 2013 m. kovo 19 d. prašymą, kuriuo jis prašė išspręsti keliamą klausimą dėl viešai vartojamo užrašo „WC“.

Teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, kad administraciniai teismai spendžia bylas dėl savivaldybių administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Atsižvelgiant į nurodytas teisės normas, darytina išvada, jog administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), kurie įtakoja konkrečių asmenų ar viešojo administravimo subjektų teises ar įstatymų saugomus interesus, teisėtumo. Aiškinant nurodytas teisės normas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, jog viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-483/2010, 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-511/2010, 2010 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-354/2010, 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-323/2010, 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-875/2010).

Bylos medžiaga patvirtina, jog Valstybinė kalbos inspekcija 2013 m. kovo 29 d. raštu Nr. 10V-172 „Dėl valstybinės kalbos vartojimo“ suteikė bendro pobūdžio informaciją dėl viešai vartojamo užrašo „WC“, kurios pateikimas savaime nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Valstybinės kalbos inspekcijos 2013 m. kovo 29 d. raštas Nr. 10V-172 dėl viešai vartojamo užrašo „WC“ negali būti ginčo dalyku administraciniame teisme. Todėl, vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punkto bei 101 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti nagrinėti tokį pareiškėjo skundo reikalavimą, taip pat kitą su juo neatsiejamai susijusį reikalavimą - įpareigoti Valstybinę kalbos inspekciją iš naujo išnagrinėti 2013 m. kovo 19 d. skundą „Dėl viešai vartojamo užrašo „WC“.

Dėl šių priežasčių pareiškėjo VšĮ „Europos žmogaus teisių fondas“ atskirasis skundas yra atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartis paliekama galioti nepakeista.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo viešosios įstaigos „Europos žmogaus teisių fondas“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartį palikti galioti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas