2021-02-17 Nr. AB-6049-3-61-3-01655-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Veslava Ruskan

Administracinė byla Nr. eA-419-602/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01655-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.13.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų I. Ž. ir R. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. Ž. ir R. Ž. skundus atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjai I. Ž. ir R. Ž. (toliau – ir pareiškėjai) su skundais kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti 2017 m. balandžio 24 d. Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) sprendimus Nr. S-93 (7-40/2017) ir Nr. S-89 (7-41/2017), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. sausio 19 d. sprendimus Nr. 68-10 ir Nr. 68-9 ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija, Vilniaus AVMI) 2016 m. spalio 27 d. sprendimus Nr. (4.65) FR0682-625 ir Nr. (4.65) FR0682-624 dėl patikrinimo aktų Nr. (4.65) FR0682-521 Nr. (4.65) FR0680-520 patvirtinimo.

2. Nurodė, jog Komisija neteisingai aiškino Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nuostatas, reglamentuojančias pajamų, gautų natūra, apmokestinimą, todėl mokesčių administratoriaus sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo apskaičiuotos menamos palūkanos ir nuo jų apskaičiuotas gyventojų pajamų mokestis, patvirtino nepagrįstai. Komisija neteisingai taikė GPMĮ 2 straipsnio 15 dalies ir 9 straipsnio nuostatas, todėl mokesčių administratoriaus išvada, jog pareiškėjas iš ginčijamų paskolos sandorių gavo pajamas natūra, yra neteisinga.

Pareiškėjas nesutiko su Komisijos nuomone, jog jo nauda, gauta nemokant palūkanų, būtų neapmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu (toliau – GPM) tik tokiu atveju, jeigu yra neidentifikuojamas ekonominiais dėsniais pagrįstas siekis duoti ar gauti naudą, tuo tarpu įrodyti tam tikrų interesų ar sandorinių įtaką nereikia. Toks aiškinimas, kad turto gavimas yra pripažįstamas pajamomis natūra, nepriklausomai nuo galimos interesų ar sandorių įtakos, yra nesuderinamas ir su kitomis GPMĮ nuostatomis, t. y. GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 26 punktu ir 9 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

Remiantis „pajamų natūra“ sąvokos aiškinimu, kurį taiko Komisija, kaip nurodė pareiškėjai, galima daryti išvadą, jog bet kokia nauda, gauta iš draugo, pavyzdžiui neatlygintinai pasiskolinus automobilį savaitgaliui, arba neatlygintinai suteikus gyvenamąją vietą, jeigu naudos vertė viršija 100 Eur, visa tai būtų laikoma pajamomis natūra. Pažymėjo, jog mokesčių administratorius GPMĮ komentare pajamų natūra sąvoką taip pat aiškina plečiamai, todėl Komisija nukrypo ir nuo paties mokesčio administratoriaus išaiškinimų.

GPMĮ 9 straipsnio komentare nurodoma, kad GPMĮ 9 straipsnio nuostatos gali būti taikomos, kai gyventojo gautas turtas, paslaugos ar kita nauda ne pinigais pagal GPMĮ nuostatas yra laikoma pajamomis, kaip tai apibrėžta GPMĮ 2 straipsnio 14 dalyje bei yra tenkinamos visos pajamas natūra apibrėžiančioje sąvokoje įvardytos sąlygos. Taigi ne visada gauta nauda yra laikoma pajamomis natūra, o tik tada, kai nustatomos ir įrodomos visos apibrėžtos sąlygos. Ginčijama GPMĮ nuostata įpareigoja mokesčių administratorių kiekvieną atvejį vertinti ad hoc (šiuo atveju).

Mokesčių administratorius neįrodė, kad buvo ir neginčijo, jog buvo tam tikrų interesų ar sandorių įtaka ir siekis duoti (gauti) naudą. Komisija sprendime taip pat nepagrindė, kad tokį tikslą duodant paskolą pareiškėjui turėjo paskolos davėjai R. R., A. B., G. P. ir Z. D. Patikrinimo metu mokesčių administratorius nenustatė, kad mokesčių mokėtoją su paskolos davėjais siejo dalykiniai, darbo, verslo ryšiai ar ankstesni skoliniai įsipareigojimai. Visi minėti asmenys buvo mokesčių mokėtojo seni pažįstami, todėl jokių interesų ar sandorinių, dėl kurių pareiškėjui buvo suteiktos beprocentės paskolos nebuvo.

Mokesčių administratorius ir Komisija neteisingai aiškino „bendražmogiškosios pagalbos“ sąvoką (kaip pagalbą, kai pinigai reikalingi ligai, nelaimės atveju ir pan.), t. y. ją traktavo pernelyg siaurai. Mokesčių administratorius nustatė, kad pinigai buvo naudojami asmeninėms pareiškėjo reikmėms (atsiskaitymui už nekilnojamąjį turtą, naudojamą miškininkystės veikloje, vartojimo išlaidų apmokėjimui, namo statybai, taip pat uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Action work“ paskolai suteikti ir kt.). Pažymėjo, kad jam tuo metu buvo reikalingi pinigai, kuriuos jis panaudojo savo asmeninėms ir šeimos būtinosioms reikmėms.

Mokesčių administratorius netinkamai aiškino esminės teisės aktais nustatytas pajamų pripažinimo pajamomis natūra aplinkybes, todėl toks sprendimas prieštarauja GPMĮ 2 straipsnyje įtvirtintai pajamų natūra sampratai ir įstatymų leidėjo tikslui. Pareiškėjas nurodė, jog palūkanų nemokėjimas pats savaime nepatvirtina tam tikrų interesų ar sandorių įtakos, o tam tikrų interesų buvimas sietinas su atlygintinais ar panašiais įsipareigojimais, kurie gali daryti įtaką sandorio kainai. Šiuo atveju mokesčių mokėtojo ir paskolos davėjų nesiejo jokie panašūs ryšiai, išskyrus asmeninius santykius, pagrįstus bendražmogišku bendravimu ir pagalba.

Kadangi jokių interesų ar sandorių, kurie galėjo daryti įtaką paskolos sandoriams mokesčių administratorius nenustatė, pagrindo laikyti, kad mokesčių mokėtojas gavo pajamų natūra nėra.

3. Mokesčių administratorius nepagrįstai apskaičiavo mokėtiną GPM nuo 2010–2013 m. paskaičiuotų menamų palūkanų. Vadovaujantis GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 19 punktu, galiojusiu apskaičiuojant ir deklaruojant 2010–2013 m. pajamas, buvo numatyta, kad palūkanos, gautos už suteiktas paskolas, jeigu paskolos bus pradėtos grąžinti ne anksčiau kaip po 366 dienų nuo suteikimo dienos, yra neapmokestinamosios pajamos. Taigi, net ir tuo atveju, jeigu būtų laikoma, kad pareiškėjas gavo 2010–2013 m. pajams palūkanų forma, tokios palūkanos minėtu laikotarpiu laikytinos neapmokestinamosiomis pajamomis, todėl apskaičiuoti mokesčiai už minėtą laikotarpį laikytini nepagrįstais.

4. Dėl mokesčių apskaičiavimo, remiantis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 70 straipsniu, bei mokesčių mokėtojų patirtų išlaidų bei gautų pajamų įvertinimo pareiškėjų skunduose nurodoma, kad jie nesutinka su Komisijos, atsakovo ir Inspekcijos sprendimais. Mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius konstatavo, kad I. Ž. ir R. Ž. 2012–2014 m. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 1 365 054,94 Lt (2012 m. – 343726 Lt, 2013 m. – 671 970,70 Lt, 2014 m. – 349 357,29 Lt), taip pat nurodė, kad mokesčių mokėtojai išlaidoms padengti naudojo pinigines lėšas iš nenustatytų ir įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų šaltinių, todėl, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsniu, pareiškėjai apskaičiavo papildomai mokėtiną 29 393,10 Eur GPM sumą, pareiškėjui – 31 768,13 Eur GPM sumą. Pareiškėjai iš esmės nesutiko su mokesčių administratoriaus sprendimu ir manė, kad jiems apskaičiuoti mokėtini mokesčiai ir su jais susijusios sumos yra nepagrįstos, nes jie neturėjo pajamų iš neapmokestintų pajamų šaltinių. Pažymėjo, kad fiziniai asmenys privalo saugoti dokumentus už einamuosius ir penkis praėjusius metus, nes už ilgesnį laikotarpį mokesčių administratorius apskaičiuoti mokesčių neturi teisės.

5. Pareiškėjas per daugiau nei 20 metų miškininkystės veiklos laikotarpį yra pardavęs didelį kiekį medienos tiek juridiniams, tiek fiziniams asmenims, mokesčių mokėtojo veiklos pradžia siekia 1990 m., atsiskaitymai dažnai vykdavo grynaisiais pinigais, per tą laiką mokesčių mokėtojas sukaupė daug santaupų ne banko sąskaitoje, o grynaisiais pinigais. Mokesčių mokėtojai pateikė sutartis ir kitus pagrindžiančius dokumentus tiek tikrinto laikotarpio, tiek ankstesnių metų, t. y. būdami sąžiningi mokesčių mokėtojai sąžiningai bendradarbiavo, stengėsi padėti mokesčių administratoriui, rinko visą įmanomą informaciją. Pareiškėjai teigė, kad atsiminti, kas vyko prieš daugiau kaip 20 metų, ir rasti dokumentus ar pateikti visus įrodymus, yra neįmanoma.

6. Nors mokesčiai apskaičiuojami to laikotarpio, kurio senaties terminai nėra suėję, mokesčių administratorius neturi teisės reikalauti tokios informacijos, kurios saugojimo terminai pasibaigę, ir lygiai taip pat mokesčių administratorius neturi teisės daryti prielaidų, kad mokesčių mokėtojo pajamos yra nepagrįstos, jeigu dokumentai nebuvo pateikti, nes nėra išlikę pasibaigus saugojimo laikotarpiui. Pareiškėjų nuomone, mokesčių administratorius neįvertino pareiškėjui visų galimai medienos pardavimo pajamas išmokėjusių juridinių asmenų (UAB „Kuerkus“, UAB „Nemenčinės mediena“, UAB „Uksma“, UAB „A. F.“, UAB „Aleknatis“) ir fizinių asmenų (V. L., M. Ž., D. Š.), nepagrįstai nepripažino I. Ž. tėvo A. Ž. (A. Ž.) (duomenys neskelbtini) po mirties paliktų piniginių lėšų (220 000 Lt), taip pat pareiškėjos buvusio sutuoktinio V. K. po mirties paliktų piniginių lėšų (180 000 Lt) ir pareiškėjos motinos I. K. paliktų piniginių lėšų (20 000 Lt), V. Š. ir A. D. paaiškinimų dėl paskolos nesuteikimo, M. T. paaiškinimo dėl paskolos grąžinimo.

7. Pareiškėjai taip pat nesutiko dėl pajamų, gautų iš medienos pardavimo, dalijimo per pusę I. Ž. su buvusia sutuoktine A. Ž., todėl po skyrybų su žmona neteisingai įvertino pareiškėjo grynųjų piniginių lėšų likutį. Pažymėjo, kad medienos pardavimo veiklą pareiškėjas vykdė asmeniškai, todėl A. Ž. grynųjų pinigų likučio iš veiklos gautų pajamų nustatinėti pagrindo nebuvo. Tikrinamuoju laikotarpiu ginčo pajamos yra gautos asmeniškai pareiškėjo, ne iš bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio turto, todėl nepagrįstai mokesčių administratorius mokestines prievoles nustatė ir pareiškėjai.

8. Atsakovas VMI atsiliepimuose prašė pareiškėjų skundus atmesti kaip nepagrįstus.

9. Dėl pajamų natūra pažymėjo, jog byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2006–2007 m. iš 4 fizinių asmenų (R. R., G. P., A. B. ir Z. D.) gavo 1 050 000 Lt paskolų be palūkanų, įvertinusi tai, kad suteiktos paskolos ilgalaikės, palūkanos nenumatytos, iki 2014 m. gruodžio 31 d. negrąžintos (išskyrus G. P., kuriam paskola grąžinta 2014 m. liepos 27 d.), įvertinusi gautų paskolų panaudojimą, vadovaudamasi GPMĮ 2 straipsnio 15 dalies, 9 straipsnio 4 dalies, 27 straipsnio 1 dalies, Aprašo 7 punktu, padarė išvadą, jog pareiškėjas, nemokėdamas palūkanų už gautas paskolas, gavo naudos, t. y. pajamų natūra. Pritaikęs Lietuvos banko skelbiamas paskolų gavimo bei pajamų pripažinimo laikotarpiu buvusias rinkos palūkanų normas namų ūkiams, pareiškėjui už 2010–2014 m. laikotarpį apskaičiavo 257 965 Lt nemokėtų palūkanų sumą, kurią priskyrė pareiškėjo pajamoms, apmokestinamoms pagal GPMĮ 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, taikant 15 proc. GPM tarifą, ir apskaičiavo mokėtiną į biudžetą GPM.

10. Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2017 m. birželio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1014-556/2017 konstatavo tai, kad beprocentė paskola yra pajamos natūra tiek, kiek paskolos gavėjas neturi pareigos mokėti palūkanas už gautą paskolą. Gauta nauda yra piniginis ekvivalentas tų palūkanų, kurias jie būtų įprastai mokėję. Apmokestinimo momentas yra siejamas su faktiniu pajamų (naudos) gavimu (GPMĮ 8 str. 2 d. 1 p.), apmokestinimo klausimas sprendžiamas pagal tuo metu galiojančius teisės aktus. Apskaičiuojant ir deklaruojant 2010 m. ir vėlesnių mokestinių laikotarpių pajamas taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. galiojanti GPMĮ 9 straipsnio 1 dalies redakcija (2009 m. liepos 22 d. įstatymas Nr. XI-385 (Žin., 2009, Nr. 93-3977)), nustatanti išimtis, kada gyventojo nauda nepripažįstama pajamomis, gautomis natūra. Visais kitais atvejais, nereglamentuotais GPMĮ 9 straipsnio 1 dalies 1‒5 punktuose, nuo 2010 m. mokestinio laikotarpio, gyventojo pajamomis, gautomis natūra, yra pripažįstamos neatlygintinai, mainais arba lengvatine kaina gautas nuosavybėn arba naudoti turtas arba gautos paslaugos, taip pat kita gauta nauda, kai gauto turto, paslaugų ar kitos naudos ekvivalentas pinigine išraiška pagal šio įstatymo nuostatas būtų priskiriamas pajamoms. Kalbant apie naudą, gautą lengvatinių paskolų (kreditų) atvejais, laikoma, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. pajamomis natūra pripažįstama gyventojo nauda, gauta natūra, kai gyventojas už kreditus (arba) paskolą nemoka palūkanų. Todėl nuolatiniam Lietuvos gyventojui, gavusiam pajamų natūra, kyla prievolė, vadovaujantis GPMĮ 5, 6, 22, 25 ir 27 straipsnių nuostatomis, mokėti GPM. VMI pažymėjo, kad, siekiant teisingai pritaikyti pajamas natūra reglamentuojančias GPMĮ nuostatas, kiekviena konkreti situacija turi būti vertinama individualiai, atsižvelgiant į faktines aplinkybes, tarp šalių susiklosčiusių santykių esmę, jų susitarimų turinį bei kt.

11. Pareiškėjas, kvestionuodamas pajamų natūra apmokestinimą, nurodė, jog mokesčių administratorius, pripažindamas pajamų natūra gavimą menamų palūkanų forma, privalo įrodyti, jog egzistavo interesų ar sandorių įtaka, nulėmusi paskolos kainą. Nagrinėjamos situacijos aspektu keliamas klausimas dėl „pajamų natūra“ sąvokoje įtvirtintos papildomos sąlygos „konkrečiam gyventojui dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nustatyta mažesnė negu tikroji rinkos kaina“ traktavimo, t. y. ar papildoma sąlyga taikytina visiems pajamų natūra gavimo būdams, ar visgi taikytina tik pajamų natūra, gautų lengvatine kaina, atveju.

GPMĮ 2 straipsnio 15 dalyje nurodyta, kad pajamos natūra (turtas ar paslaugos) gali būti suteikiamos įvairiomis formomis: neatlygintinai, mainais arba lengvatine kaina, kai konkrečiam gyventojui dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nustatyta mažesnė negu tikroji rinkos kaina. VMI sutiko su Komisijos vertinimu, jog pastaroji nuostata išimtinai sietina tik su pajamų natūra gavimu lengvatinės kainos atveju. Įstatymų leidėjas, pasirinkdamas aptartą teisės normos išdėstymą, papildomai konkretizavo „lengvatinės kainos“ sąvoką ir toks apibrėžimas nėra atsitiktinis, nes mažesnės negu tikroji rinkos kainos nustatymas dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nėra aktualus kitais pajamų natūra gavimo atvejais, pavyzdžiui, pajamas gaunant neatlygintinai.

Neatlygintinai gavus turtą ar paslaugą, išskyrus iš artimųjų giminaičių, tokio turto gavimas būtų pripažintas pajamomis natūra, nepriklausomai nuo galimos interesų ar sandorių įtakos, taip pat ir turto ar paslaugos rinkos kainos. Turto ar paslaugų įsigijimo lengvatine kaina ypatingumas pasireiškia tuo, jog mokesčių mokėtojas, gaudamas atitinkamą turtą ar paslaugas, patiria įsigijimo išlaidas, tačiau patirtos išlaidos skiriasi (yra mažesnės) nuo to turto ar paslaugų rinkos kainos, kas suponuoja prielaidą manyti, jog sandoriu mokesčių mokėtojui yra atsilyginama, sumokama už tam tikrą veikimą / neveikimą ar pan.

Kitaip tariant, egzistuoja priežastinis ryšys tarp interesų / sandorių ir lengvatinės kainos nustatymo. Išdėstytų aplinkybių kontekste teigė, jog mokesčių administratoriui, siekiant konstatuoti pajamų natūra gavimą lengvatinės kainos atveju, nepakanka nustatyti, kad turtas ar paslaugos įsigytos mažesne negu tikroji rinkos kaina, bet jis yra įpareigotas atskirai įrodinėti tam tikrų interesų ir sandorių įtaką, kuri galėjo nulemti tam tikros gautos naudos faktą. Tuo tarpu gavus turtą, paslaugas ar kitą naudą neatlygintina forma ne iš artimais giminystės ryšiais susijusių asmenų, pajamos natūra pripažįstamos neįrodinėjant interesų, sandorių įtakos, ar neatitikimo rinkos vertei.

12. Nagrinėjamo ginčo situacijos, t. y. paskolų suteikimo be palūkanų, nėra pagrindo traktuoti kaip paskolos suteikimą lengvatine kaina, nes byloje nenustatyta, kad už paskolas būtų mokamos palūkanos, priešingai, byloje pateiktos paskolų sutartys, patvirtinimai dėl paskolų suteikimo pagrindžia, kad paskolos suteiktos neatlygintinai. Pareiškėjo nauda pasireiškė tuo, kad jis nepatyrė išlaidų, kurios įprastai yra patiriamos paskolų teisiniuose santykiuose, t. y. mokant palūkanas už suteiktas paskolas. Kadangi nustatyta, kad paskolos suteiktos neatlygintinai, pareiškėjo reikalavimas, jog mokesčių administratorius patikrinimo metu privalėjo nustatyti, jog paskolų kainą lėmė tarp kontrahentų egzistavę tam tikri interesai ar sandoriai, yra nepagrįstas. Atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjo minimos LVAT bylos (2014 m. kovo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-442-515/2014 bei 2011 m. kovo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-442-385/2011) nagrinėtos dėl vieno iš pajamų natūra įsigijimo būdų – lengvatine kaina gauto turto, t. y. buvo sprendžiamas klausimas dėl skirtumo tarp žemės sklypų įsigijimo vertės ir turto vertintojo nustatytos šių žemės sklypų rinkos vertės pripažinimo pajamomis natūra. Mokestinio ginčo situacijoje pajamos natūra pripažintos gavus neatlygintine forma, suteikiant paskolas be palūkanų, todėl LVAT suformuota praktika aptartose bylose dėl pajamų natūra gavimo lengvatinės kainos forma ginčo atveju netaikytina.

13. Ginčo atveju pareiškėjo nauda, gauta nemokant palūkanų, neapmokestintina GPM tik tokiu atveju, jeigu būtų neidentifikuojamas ekonominiais dėsniais pagrįstas siekis duoti ar gauti naudos. Pareiškėjo gautos paskolos be palūkanų pripažintinos ekonomine nauda, nes pareiškėjas nepatyrė išlaidų, kurios įprastai patiriamos disponuojant skolintomis lėšomis. Aplinkybė, kad pareiškėjas paskolas be palūkanų gavo iš asmenų, su kuriais draugiškai bendravo ar buvo susijęs su darbo santykiais (Z. D. pareiškėjo įmonėje UAB „Remilijana“ dirbo buhaltere), nesudaro pakankamo pagrindo teigti, jog pajamų natūra nėra, o beprocentės paskolos gavimą lėmė bendražmogiškos sąlygos (pavyzdžiu, pinigai reikalingi ligos, nelaimės atveju ir kt.).

Atsakovas nurodė, kad iš ginčo medžiagos matyti, jog paskolos davėjai R. R., Z. D. nežinojo, kokiu tikslu suteikia paskolą pareiškėjui (patikrinimo akto 21 psl., 23 psl.), A. B. operatyvaus patikrinimo metu paaiškino, jog paskola suteikta trumpam laikotarpiui, iki vienerių m., namų statyboms (patikrinimo akto 22 psl.). Bylos duomenimis suteiktos paskolos panaudotos A. Ž. banko sąskaitų papildymui, nekilnojamojo turto įsigijimo, vartojimo išlaidų dengimui, UAB „A. W.“ 600 000 Lt paskolos suteikimui, kuris užtikrintas nekilnojamojo turto įkeitimu pareiškėjo naudai ir kt.

Aptartos aplinkybės dėl paskolos panaudojimo tikslo suponuoja išvadą, jog paskolos gavimą lėmė ne bendražmogiški santykiai, bet ketinimas suteikti / gauti ekonominę naudą būtent pareiškėjui. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, kad skolindamasis pinigus be palūkanų, jis negavo ekonominės naudos. Priešingai, byloje pateikti duomenys patvirtina, jog pareiškėjo ekonominės naudos gavimas pasireiškė ne tik palūkanų už suteiktas paskolas nemokėjimu, bet ir paskolų pagrindu gautų lėšų perskolinimu UAB „A.

W.“. Nagrinėjamu atveju reikšminga aplinkybė yra ir tai, kad pareiškėjas kitais atvejais, suteikdamas paskolas, siekė užsitikrinti savo, kaip paskolos davėjo teisėtų interesų apsaugą bei ekonominę naudą, pavyzdžiui, patikrinimo akte (4 psl.) užfiksuota, kad Z. D. (2007 m. pareiškėjui suteikė 350 000 Lt paskolą grynaisiais pinigais) pagal notaro patvirtintą 2014 m. gegužės 13 d. paskolos sutartį iš pareiškėjo pasiskolino 21 000 Lt (paskolos grąžinimo data 2016 m. gegužės 13 d.) ir 2014 m. gegužės 15 d. įregistravo hipoteką, kurios registre Z.

D. įrašyta skolininke, ir įkeitė jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

14. Dėl MAI 70 straipsnio taikymo pareiškėjų atžvilgiu atsiliepimuose pažymėjo, kad buvo atliktas pareiškėjos mokestinis tyrimas (2015 m. liepos 31 d. mokestinio tyrimo ataskaita Nr. FR0686-1585) ir pareiškėjo mokestinis tyrimas (2015 m. liepos 31 d. mokestinio tyrimo ataskaita Nr. FR0686-1586), per kuriuos nustatyta, jog pareiškėjai 2010–2013 m. patirtas išlaidas dengė iš pajamų šaltinių, kurie nebuvo apmokestinti teisės aktų nustatyta tvarka. Mokestinio tyrimo metu nustačius mokesčių mokėjimo tvarkos pažeidimų, buvo nutarta inicijuoti pareiškėjų mokestinį patikrinimą. Mokesčių administratorius pareiškėjams GPM už 2010–2014 m. laikotarpį apskaičiavo pagal atliktą įvertinimą, pritaikęs išlaidų metodą.

15. Dėl duomenų vertinimo iki tikrinamo laikotarpio atsiliepime pažymima, kad vietos mokesčių administratorius, siekdamas nustatyti pareiškėjo šeimos tikrinamojo laikotarpio pradžioje turėtų piniginių lėšų likutį, remdamasis mokesčių mokėtojo 2015 m. kovo 17 d. pateiktu paaiškinimu, atliko pajamų ir išlaidų tyrimą už ankstesnius nei ginčo laikotarpius ir nustatė, kad pareiškėjas negalėjo sukaupti 490 000 Lt, o sutuoktinė – 200 000 Lt piniginių lėšų likučių, nurodytų 2015 m. kovo 17 d. paaiškinimuose.

16. Dėl piniginio likučio iki tikrintino laikotarpio nustatymo atsiliepimuose nurodė, kad skunde nepagrįstai teigiama, jog pareiškėjas neturėjo prievolės deklaruoti medienos pardavimo pajamų pagal 1990 m. spalio 5 d. Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą Nr. I-641 (toliau – ir FAPMLĮ). Pagal FAPMLĮ 35 straipsnio 11 punktą, 34 straipsnio 2 dalį, 40 straipsnio 3 dalį tiek pareiškėjui, gavus pajamas iš fizinių asmenų, tiek juridiniams asmenims, išmokant pajamas, buvo prievolė deklaruoti gautas pajamas ir sumokėti pajamų mokestį. VMI atsiliepime pažymėjo, jog nėra pagrindo pripažinti pagrįstais pareiškėjų teiginių dėl gautų medienos pardavimo pajamų iš UAB „Kuerkus“ ir UAB „Nemenčinės mediena“ 1994–1997 m. laikotarpiu, nes mokesčių administratorius duomenų apie pareiškėjo gautas medienos pardavimo pajamas nurodytu laikotarpiu neturi. Pateiktas paaiškinimas pagrindžia tik galimai vykdytą pardavimą, tačiau nepagrindžia gautų pajamų dydžio. Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų apie UAB „Nemenčinės mediena“ 1994–1997 m. išmokėtas parduotos medienos pajamas mokesčių mokėtojui.

17. Mokesčių administratorius sutarties su V. L. nevertino, nes sandorio sudarymo metu ((duomenys neskelbtini)) ji buvo nepilnametė, o duomenų, kad medieną pirko jos senelis byloje nėra pateikta. Taip pat inspekcija pagrįstai, remdamasi papildomais pateiktais duomenimis patvirtinančiais pareiškėjo 2001 m. patirtas išlaidas UAB „Aleknatis“ ir 2010 m. gautas pajamos iš M. Ž. ir D. Š., padarė išvadą, jog nurodytos sumos (3893 Lt ir 3996 Lt) yra labai artimos ir neturi įtakos pareiškėjų pajamų ir išlaidų balansui, nes išlaidos viršijo pajamas 2012–2014 m.

18. Dėl pareiškėjų argumentų, jog mokesčių administratorius nepagrįstai nepripažino pareiškėjo tėvo A. Ž. (A. Ž.) (duomenys neskelbtini) po mirties paliktų piniginių lėšų (220 000 Lt), taip pat pareiškėjos buvusio sutuoktinio V. K. po mirties paliktų piniginių lėšų (180 000 Lt) ir pareiškėjos motinos I. K. paliktų piniginių lėšų (20 000 Lt), pažymėjo, jog atlikus šių asmenų pajamų / išlaidų tyrimą buvo nustatyta, jog šie asmenys neturėjo finansinių galimybių perduoti ginčo sumų, nėra pateikta įrodymų, kad jie realiai disponavo nurodyto pajamomis ir pareiškėjai jas gavo paveldėjimo teisės liudijimų / dovanojimo sutarčių pagrindu.

19. Komisija sprendime detaliai pasisakė dėl pareiškėjo ir buvusios sutuoktinės A. Ž. bei esamos sutuoktinės (pareiškėjos) pajamų padalinimo ir su šiuo vertinimu VMI visiškai sutiko.

20. Komisija nurodė, jog LVAT plenarinės sesijos 2002 m. kovo 13 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-7-158/2002, pažymėjo, jog pajamos, gautos iš disponavimo bendru turtu sandorių, veikiant sąžiningai ir teisėtai, yra bendraturčių, o ne vieno iš jų pajamos, į kurias kiekvienas iš jų turi lygias teises. Mokesčių teisinius santykius reguliuojančios viešosios teisės normos nenustato papildomų reikalavimų sandoriams, sudaromiems fizinių asmenų įgyvendinant savo, kaip sutuoktinių, bendrosios jungtinės nuosavybės teises, kurie, kaip privalomi rekvizitai, apibrėžtų tam tikrus pagal mokesčių įstatymus reikšmingus juridinius faktus, pavyzdžiui, kad rašytinius sandorius, iš kurių susiformuoja apmokestinimo mokesčiais objektai, sudarytų visi bendraturčiai ir juose būtų apibrėžiamas pajamų tarp bendraturčių pasiskirstymas.

Fiziniams asmenims – bendraturčiams – sąžiningai ir teisėtai įgyvendinant nuosavybės teises ir dėl to gaunant pajamų, tokios pajamos tampa bendraturčių pajamomis pagal jų nuosavybės teisių į turtą, iš kurio gautos pajamos, proporcijas, jeigu įstatymai ar bendraturčių sudaryta sutartis nenustato kitaip. Civilinio kodekso 3.87 straipsnio 1 dalis nustato, kad visas turtas, sutuoktinių įgytas sudarius santuoką, yra bendroji jungtinė nuosavybė. Civilinio kodekso 3.88 straipsnis detalizuoja bendrąją normą, kad visas turtas, kurį sutuoktiniai įgijo sudarę santuoką, laikytinas bendrąja jungtine nuosavybe.

Pagal Civilinio kodekso 3.117 straipsnio 1 dalyje nustatytą prezumpciją, gautos pajamos tenka sutuoktiniams lygiomis dalimis. Komisija, įvertinusi ginčo byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos. Teigė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjos ir pareiškėjo santuoka įregistruota (duomenys neskelbtini). Inspekcija, atsižvelgusi į sutuoktinių 2015 m. balandžio 1 d. pateiktą paaiškinimą apie patirtas bendras šeimos apytiksles vartojimo išlaidas 2009–2014 m., patikrinimo metu bendrai vertino pareiškėjų pajamas ir patirtas išlaidas 2010–2014 m. laikotarpiu.

Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjų patirtoms išlaidoms padengti buvo naudotos pajamos iš nenustatytų šaltinių (2012 m. – 343 726,95 Lt, 2013 m. – 671 970,70 Lt, 2014 m. – 349 357,29 Lt), kurios, vadovaujantis GPMĮ 27 straipsnio nuostatomis, turėjo būti deklaruotos bei nuo jų turėjo būti apskaičiuotas ir sumokėtas į biudžetą GPM. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad sutuoktiniai būtų sudarę vedybų sutartį, kurioje būtų atribotos kiekvieno sutuoktinio asmeninės lėšos ir jų įgijimo būdai, taip pat nėra duomenų, kad būtų patvirtinta separacija ar sutuoktiniai realiai gyventų skyrium.

Priešingai, byloje nustatytų aplinkybių visuma, t. y. pateiktas 2015 m. balandžio 1 d. paaiškinimas apie patirtas bendras apytiksles šeimos vartojimo išlaidas 2009–2014 m., tikrinamuoju laikotarpiu bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įsigytas nekilnojamasis turtas pagal 10 nekilnojamojo turto įsigijimo sandorių, įsigytas privalomai registruotas kilnojamasis turtas, namo statybos išlaidos, suponuoja išvadą, jog pajamos iš nenustatytų šaltinių naudotos šeimos reikšmėms patenkinti, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo Civilinio kodekso 3.117 straipsnio 1 dalyje nustatytos prezumpcijos, jog gautos pajamos tenka sutuoktiniams lygiomis dalimis.

Komisija pagrįstai konstatavo, kad kiekvienas iš sutuoktinių nurodytu laikotarpiu įgijo pusę minėtų pajamų, t. y., kaip nustatė mokesčių administratorius, po 682 527,47 Lt kitų nedeklaruotų ir neapmokestintų pajamų. Atsakovas teigė, kad skundžiami sprendimai yra teisėti, jų naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

II. 21. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 11 d. sprendimu pareiškėjų skundus atmetė kaip nepagrįstus.

22. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus AVMI, VMI bei MGK sprendimų, kuriais pareiškėjams apskaičiuoti papildomai mokėtini mokesčiai, teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Teismas sutiko su Komisijos sprendime pateikiamu vertinimu, jog įstatymo nuostata dėl interesų ir sandorių įtakos sietina su „lengvatinės kainos“ sąvoka. Pažymėjo, jog tokia Komisijos išvada padaryta įvertinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. sausio 4 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-763-602/2015, pasisakė dėl GPMĮ pateikiamos lengvatinės kainos“ sąvokos, nurodydama, jog GPM įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje sąvoka „lengvatinė kaina“ papildomai apibrėžiama, kaip „<...> konkrečiam gyventojui dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nustatyta mažesne negu tikroji rinkos kaina <...>“. Aiškinant šios (cituotos) nuostatos turinį konstatuotina, kad nepakanka vien nustatyti, jog įgyto turto ar (ir) gautų paslaugų kaina yra mažesnė negu reali rinkos vertė. Tam, kad ši kaina būtų pripažinta lengvatine aptariamos nuostatos prasme, papildomai būtina konstatuoti, kad turto ir (ar) paslaugų davėjas konkrečiam gyventojui turtą mažesne negu tikroji rinkos kaina atlygintinai perdavė (pardavė) dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos.

24. Teismas pažymėjo, jog LVAT išplėstinė kolegija, pateikdama GPMĮ 2 straipsnio 15 dalies nuostatų aiškinimą, nuostatą dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos siejo būtent su „lengvatinės kainos“ sąvoka, nurodydama, jog tokiu būtu, papildomai apibrėžiama, kaip konkrečiam gyventojui dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nustatyta mažesne negu tikroji rinkos kaina, lengvatinės kainos sąvoka. Todėl, kaip nurodė teismas, negalima sutikti su pareiškėjo argumentais, jog Komisija šią nuostatą aiškino netinkamai. Galiojantys teismų precedentai, t. y. pateiktas teisės aktų, įskaitant įstatymų, kuriais reguliuojami mokestiniai santykiai, nuostatų aiškinimas saisto ne tik teismus, tačiau ir teisę taikančius subjektus, įskaitant mokesčius administratorių, ikiteismines ginčų nagrinėjimo institucijas, mokesčių mokėtojus. Kitoks aiškinimas būtų nesuderinamas su konstituciniais imperatyvais, sudarančiais konstitucinį teisinės valstybės principą. Todėl Komisija ne tik galėjo, bet ir privalėjo vadovautis LVAT išplėstinės kolegijos nutartyje pateiktu aiškinimu.

25. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog Komisija, vertindama pajamas natūra, nukrypo nuo mokesčių administratoriaus GPMĮ komentare pateikto aiškinimo. Teismas nurodė, kad Komisija, remdamasi komentare pateiktu aiškinimu akcentavo, jog pajamos natūra nepripažįstamos, jeigu jos gautos bendražmogiškojo bendradarbiavimo santykių pagrindu, t. y., jei nebūtų identifikuojamas ekonominiais dėsniais pagrįstas siekis duoti ar gauti naudos. Įvertinęs mokestinio ginčo metu nustatytų su pareiškėjo gautomis paskolomis susijusių aplinkybių visumą, mokesčių administratorius ir Komisija pareiškėjo be palūkanų gautas paskolas pripažino pareiškėjo ekonomine nauda ir su šiuo vertinimu teismas sutiko. Teismas iš mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių nustatė, kad pareiškėjui paskolos buvo suteiktos ilgam laikotarpiui (7–9 metams), paskolų sumos ženklios (nuo 50 000 iki 600 000 Lt), todėl ilgą laiką naudodamasis šiomis be palūkanų gautomis paskolomis, jis nepatyrė išlaidų, kurias būtų patyręs, jei kaip įprasta paskoliniuose santykiuose, būtų mokėjęs palūkanas, todėl gavo ekonominės naudos. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, jog paskolos pareiškėjui buvo suteiktos dėl bendražmogiškų sąlygų (nelaimės, ligos ir pan. atvejais). Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju yra reikšmingos ir gautų paskolų panaudojimas. Mokesčių administratorius nustatė, jog paskolos buvo panaudotos nekilnojamojo turto įsigijimui, vartojimo išlaidų dengimui, A. Ž. banko sąskaitų papildymui. Taip pat nustatė, jog gautomis iš paskolų lėšomis pareiškėjas 2007 m. lapkričio 30 d. notaro patvirtinta sutartimi pareiškėjas iki 2009 m. lapkričio 30 d. suteikė 600 000 Lt paskolą grynais pinigais UAB „A. W.“. Šios paskolos užtikrinimui buvo įkeistas sklypas ir pastatas, esantys (duomenys neskelbtini), Vilniuje, šį turtą įvertinant 600 000 Lt suma. Taip pat teismas nustatė, jog pagal 2012 m. vasario 2 d. turto perdavimo aktą bankrutuojanti bendrovė šį turtą pareiškėjui perdavė už 425 000 Lt sumą. Teismas pažymėjo, jog šiuo atveju nėra reikšmingos pareiškėjo nurodomos aplinkybės, jog jam perduoto turto vertė buvo mažesnė nei suteikta paskola, nes jos nepaneigia aplinkybės, jog siekio gauti ekonominės naudos nebuvo, nes 2007 m. suteikus paskolą dvejiems metams ir ją užtikrinus turto įkeitimu, šio turto vertė galėjo ir didėti.

26. Įvertinęs mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių visumą, teismas pripažino, kad Inspekcija, VMI ir Komisija pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas, nemokėdamas palūkanų už jam suteiktas paskolas, gavo ekonominės naudos, t. y. pajamų natūra, ir kurias priskyrus pareiškėjo pajamoms, jos pagrįstai buvo apmokestintos 15 proc. pajamų mokesčio tarifu.

27. Teismas nurodė, kad siekdamas nustatyti pareiškėjų tikrinamo mokestinio laikotarpio pradžioje (2010 m. sausio 1 d.) turėtų lėšų likutį, mokesčių administratorius atliko pareiškėjų pajamų ir išlaidų tyrimą už ankstesnius laikotarpius. Jį atlikdamas mokesčių administratorius rėmėsi pareiškėjų 2015 m. kovo 17 d. pateiktais paaiškinimais ir nustatė, kad pareiškėjas negalėjo sukaupti 490 000 Lt, o pareiškėja – 200 000 Lt 2015 m. kovo 17 d. paaiškinimuose nurodytų piniginių lėšų likučių. 2015 m. kovo 17 d. paaiškinime pareiškėjas nurodė, jog už 1996–2008 m. parduotą medieną gavo 1 403 358 Lt pajamų. Mokesčių administratorius atliko pareiškėjo ir jo buvusios sutuoktinės A. Ž. medienos pardavimo pajamų tyrimą. Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas iki 2002 m. neteikė Fizinių asmenų pajamų mokesčio deklaracijų, o 2003–2007 m. teiktose GPM deklaracijose išimtinai deklaravo tik iš juridinių asmenų gautas pajamas, apie kurias šie asmenys privalo pranešti mokesčių administratoriui. Tuo tarpu pagal bankų sąskaitų išrašus mokesčių administratorius nustatė, kad pajamos buvo gaunamos ir iš fizinių asmenų. Atlikęs pareiškėjo paaiškinime nurodytų aplinkybių tyrimą (patikrinimo akto 17–19 l., priedai Nr. 16–17) pagrindė 1996–2008 m. nustatyta 1 325 925 Lt medienos pardavimo pajamas.

28. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. balandžio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-456-438/2019, perduodamas pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodė, jog byloje nagrinėjamu atveju yra reikšmingo ir Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo nuostatos, nes byloje yra vertinamos aplinkybės, susijusios su pareiškėjos ir jos sutuoktinio I. Ž. patirtų išlaidų ir gautų pajamų apskaičiavimu iki 2005 m. gegužės 1 d. Pagal Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 ir 4 straipsnių nuostatas Lietuvos gyventojas iki 2005 m. gegužės 1 d. tik pateikęs deklaraciją, ir joje deklaravęs duomenis apie turtą, kurį jis turėjo 2003 m. gruodžio 31 d. galėjo grįsti vėlesnius kito turto įsigijimus. Ir priešingai, asmuo neatlikęs tokių veiksmų negalėjo grįsti vėlesnių turto įsigijimų lėšomis, kurias įgijo iki 2003 m. gruodžio 31 d. Šiuos aspektu pažymėtina, kad bylos duomenimis pareiškėjai minėtos deklaracijos nėra pateikę, todėl mokesčio administratoriaus atliktas turėtų pajamų įvertinimas, atsižvelgiant į tai, jog deklaracija yra tik tas įrodymas, kuris patvirtina teisiškai reikšmingą aplinkybę, apie 2003 m. gruodžio 31 d. turėtą turtą (lėšas), yra itin palankus.

29. Pareiškėjai nurodė, jog mokesčių administratorius neįvertino visų galimai medienos pardavimo pajamas išmokėjusių juridinių asmenų (UAB „Kuerkus“, UAB „Nemenčinės mediena“, UAB „Uksma“, UAB „A. F.“, UAB „Aleknatis“) ir fizinių asmenų (V. L., M. Ž., D. Š.). Su šiais pareiškėjo teiginiais teismas sutiko iš dalies.

30. Teismas nustatė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog mokesčių administratorius vertino iš visų šių asmenų gautas pajamas, tačiau ne visas jų pripažino pagrįstomis. Šios aplinkybės buvo įvertinos sprendžiant mokestinį ginčą. Tai, kad mokesčių administratorius ir Komisija nustatytas faktines aplinkybes vertino ne taip, kaip jas vertina pareiškėjai, nereiškia, kad jos nebuvo vertintos, ar į jas nebuvo atsižvelgta, kaip teigiama skunduose teismui. Teismas priėjo prie išvados, kad mokesčių administratorius pagrįstai nepripažino pareiškėjo nurodomų aplinkybių apie tai, jog 1994–1997 m. jis gavo pajamų iš UAB „Kuerkus“, UAB „Nemenčinės mediena“. Kaip teisingai pažymėjo mokesčių administratorius, 2016 m. spalio 25 d. pateiktas UAB „Kuerkus“ pateiktas paaiškinimas leidžia spręsti tik apie galimai vykdytą medienos pardavimą, tačiau niekaip nepagrindžia pareiškėjo gautų pajamų dydžio. Taip pat pareiškėjas, teismo įvertinimu, nepateikė jokių įrodymų apie iš UAB „Nemenčinės mediena“ gautas pajamas.

31. Dėl pareiškėjų argumentų, jog mokesčių administratorius nepagrįstai atsisakė vertinti sutartį su V. L., nes ši sudarant sutartį buvo nepilnametė, teismas pažymėjo, kad pareiškėjai sutinka, jog sudarant sutartį V. L. buvo nepilnametė, tačiau nurodė, jog faktiškai medieną pirko jos senelis, t. y. atsiskaitė taip pat senelis, o sutartį įformino anūkės vardu. Minėta tarp pareiškėjo ir V. L. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis vertintina mokestine teisine prasme, t. y. nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar iš šio sandorio pareiškėjai gavo pajamų. Teismo posėdžio metu liudijęs D. L. paaiškino, kad su pareiškėju pažįstami ilgą laiką, medieną ir pareiškėjo pirko dukrai, nes ruošėsi jai statyti namą. Paaiškino, kad sutartį sudarė jis kaip įstatyminis atstovas. Medieną panaudojo dalinai, nes pastatė pirtį, kadangi dukra išvyko mokytis į Daniją. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjų skunde ir liudytojo paaiškinimuose yra nesutapimų. Skunde nurodoma, jog medieną pirko V. L. senelis, o posėdžio metu liudytojas (V. L. tėvas) paaiškino, kad medieną pirkęs jis. Be to, nėra aišku kuris iš asmenų atsiskaitė su pareiškėjais, kas nepatvirtina pajamų pagal šį sandorį gavimo fakto. Įvertinus šias aplinkybes nėra pagrindo pripažinti, jog pagal šį sandorį buvo gauta pajamų.

32. Pareiškėjai taip pat nurodė, jog mokesčių administratorius nepagrįstai nepripažino pareiškėjo tėvo A. Ž. (A. Ž.) (duomenys neskelbtini) po mirties paliktų piniginių lėšų (220 000 Lt), taip pat pareiškėjos buvusio sutuoktinio V. K. po mirties ((duomenys neskelbtini)) paliktų piniginių lėšų (180 000 Lt) ir pareiškėjos motinos I. K. paliktų piniginių lėšų (20 000 Lt). Mokesčių administratorius nustatė, jog minėti asmenys neturėjo finansinių galimybių perduoti ginčo sumų pareiškėjams. Pažymėjo, jog reikšminga aplinkybė yra ta, jog mokesčių administratorius nustatė, kad šie asmenys neteikė pajamų ir turto deklaracijų, taip pat neteikė Brangų turtą įsigijusio Lietuvos Respublikos gyventojo deklaracijų. Pareiškėjai taip pat nedeklaravo gautų pajamų. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjų po palikėjų mirties paveldėtas pinigines lėšas. Teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovas nurodė, jog notarai negalėjo pateikti palikimo priėmimą patvirtinančių dokumentų, kadangi šie duomenys yra archyve, tačiau teismas pažymėjo, jog ir šie teiginiai (apie kreipimąsi į notarus dėl tokių dokumentų pateikimo) taip pat nėra paremti įrodymais.

33. Teismas nurodė, kad patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas iš jam priklausančios banko sąskaitos, buvusios AB banke „Snoras“ 2007 m. gruodžio 7 d. mokėjimo pavedimu M. T. pervedė 35 000 Eur (120 848 Lt) sumą. Ši suma buvo įvertinta apskaičiuojant pareiškėjo pinigų likutį 2009 m. sausio 1 d. Mokesčių administratorius nustatė, jog duomenų apie paskolos grąžinimą patikrinimo metu nebuvo pateikta. Su pastabomis dėl akto buvo pateiktas M. T. paaiškinimas, kad paskola grąžinta 2008 m. Kadangi M. T. paaiškinimas buvo pateiktas po mokestinio patikrinimo, o kitų objektyvių įrodymų apie realų lėšų sugrąžinimą nebuvo pateiktas, mokesčių administratorius ir Komisija pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog paskola buvo sugrąžinta. Teismo posėdžio metu liudijusi M. T. nurodė, jog pinigus skolinosi 2007 m. skolinosi. Grąžino 2008 m., tačiau nelabai gerai atsimena. Paaiškino, kad pinigus gavo pavedimu, o grąžino grynaisiais iš vyro uždirbtų pinigų. Iš Gruzijos grįžo į Lietuvą mėnesio bėgyje po paskolos suteikimo ir iš karto grąžino. Skolinosi pinigų, nes norėjo kurti verslą Gruzijoje, tačiau jis nepavyko. Paaiškino, kad dalį pinigų vežėsi su savimi, kur ir kokią dalį paliko negalėjo pasakyti. Teismas pažymėjo, jog M. T. liudijimas apie pinigų grąžinimą nėra įtikinamas ir pagrįstas objektyviais duomenimis. Kaip paaiškino liudytoja jis pinigus skolinosi verslui Gruzijoje, tačiau jam nepavykus, po mėnesio juos sugrąžino iš vyro uždirbtų pinigų. Taip pat ji nurodė, jog dalį pinigų grynais iš Gruzijos po mėnesio parsivežė į Lietuvą, tačiau negalėjo paaiškinti, ar parvykdama į Lietuvą juos deklaravo. Šie liudytojos paaiškinimai yra prieštaringi ir negali pagrįsti teiginių, jog paskola buvo sugrąžinta 2008 m. sausio mėnesį, kaip nurodė liudytoja.

34. Taip pat pareiškėjai nurodė, jog mokesčių administratorius ir Komisija nepagrįstai neįvertino V. Š. ir A. D. paaiškinimų dėl paskolos nesuteikimo, t. y., kad sandoriai realiai nevyko ir pareiškėjas šiems asmenims paskolų 98 000 Lt sumai (po 48 000 Lt) nesuteikė. Teigė, kad paskolų sutartys buvo sudarytos siekiant ateityje užtikrinti V. Š. ir A. D. priklausančio turto nekilnojamojo turto perdavimo pareiškėjui. Teisme liudijęs V. Š. paaiškino, kad iš pareiškėjo norėjo pirkti sklypą, bet su atidėjimu ir sąlyga, kad jeigu pavyks įgyvendinti planus pirks sklypą, jei ne tai perrašys atgal per tam tikrą laiką. Dėl kokios sumos tarėsi neatsimena. Atsiskaitymo pagal sutartį nebuvo. Žemės sklypas šiuo metu priklauso V. Š. Susitarimas galioja iki 2020 m. pradžios arba 2019 m. pabaigos. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo paaiškinimai dėl šių paskolų suteikimo aplinkybių mokestinio ginčo nagrinėjimo metu kito, 2015 m. balandžio 7 d. paaiškinime pareiškėjas paskolų suteikimo faktą, o jų suteikimą pradėjo neigti tik 2016 m. spalio 3 d. Byloje yra V. Š. ir A. D. su pareiškėju sudarytos notarinės sutartis, kurios, be kita ko, buvo pratęstos ilgesniam laikotarpiui. Šios sutartys, jų grąžinimo termino pratęsimas, bei šių trečiųjų asmenų pirminiai paaiškinimai mokesčių administratoriui apie gautas paskolas, kaip tik patvirtina, jog paskolos realiai buvo suteiktos, o jų grąžinimas užtikrintas turtu. Teismas pažymėjo, jog mokesčių administratorius pagrįstai rėmėsi pirminiais pareiškėjo ir V. Š. bei A. D. paaiškinimai, o pozicijos pasikeitimą pagrįstai vertino kaip gynybinę, pasikeitusią mokestinio patikrinimo metu.

35. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, jog mokesčių administratorius nepagrįstai nustatė buvusios A. Ž. grynųjų pinigų likutį iš veiklos gautų pajamų, kadangi medienos pardavimo veiklą pareiškėjas vykdė asmeniškai. Su šiais pareiškėjo teiginiais negalima sutikti. Mokestinėje byloje esančioje 2005 m. spalio 29 d. mokestinio tyrimo ataskaitoje Nr. 26-97-39 užfiksuota, kad buvusi pareiškėjo sutuoktinė A. Ž. 2001–2003 m. vykdė medienos pardavimo veiklą, atitinkančią GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintus individualios veiklos požymius, gavo iš jos pajamų, 2003 m. gautas pajamas deklaravo ir sumokėjo jai apskaičiuotą 5719 Lt PVM.

36. Dėl pareiškėjų argumentų, jog tikrinamuoju laikotarpiu ginčo pajamos yra gautos asmeniškai pareiškėjo, ne iš bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio turto, todėl nepagrįstai mokesčių administratorius mokestines prievoles nustatė ir pareiškėjai, teismas pažymėjo, jog mokesčių administratorius abu pareiškėjus pripažindamas gavusius pajams lygiomis dalimis, vadovavosi patikrinimo metu (2015 m. balandžio 1 d.) jų pateiktais paaiškinimais apie bendrai gautas pajamas ir patirtas išlaidas. Taip pat mokesčių administratorius patikrinimo metu nustatė, jog pagal 10 nekilnojamojo turto sandorių turtas buvo įgytas bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Šios aplinkybės, taip pat duomenų apie pareiškėjų sudarytą vedybinę sutartį nebuvimas, mokesčių administratoriui leido spręsti, jog nėra pagrindo nukrypti nuo Civilinio kodekso 3.117 straipsnio 1 dalyje nustatytos prezumpcijos, jog gautos pajamos sutuoktiniams tenka lygiomis dalimis.

37. Teismas pažymėjo, jog pagal MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Teismas įvertino, kad Vilniaus AVMI išsamiai išanalizavo pareiškėjų šeimos pajamas ir išlaidas ir padarė motyvuotas išvadas šiuo aspektu. Tačiau pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių duomenų bei įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes, atliktus skaičiavimus.

38. Teismas konstatavo, kad tiek mokesčių administratorius ginčijamuose sprendimuose, tiek Komisija savo sprendime išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo ginčo faktines aplinkybes, detaliai atsakė į visus pareiškėjų iškeltus klausimus, savo išvadas tinkamai pagrindė aktualiomis teisės aktų nuostatomis ir teismų suformuotomis teisės taikymo ir aiškinimo taisyklėmis. Taigi, teismas priėjo prie išvados, kad Vilniaus AVMI pagrįstai pareiškėjų išlaidas, viršijusias pagrįstas pajamas, laikė B klasės pareiškėjų pajamomis ir nuo jų paskaičiavo papildomai mokėtiną GPM, šio mokesčio delspinigius bei baudas, taip pat pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas gavo pajamų natūra ir nuo jų apskaičiavo GPM ir su juo susijusias sumas.

III. 39. Pareiškėjai I. Ž. ir R. Ž. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti: 1) pirmosios instancijos teismo sprendimą; 2) 2017 m. balandžio 24 d. Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimą Nr. S-93 (7-40/2017) ir Nr. S-89 (7-41/2017); 3) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 68-10 ir Nr. 68-9; 4) panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. (4.65) FR0682-625 dėl patikrinimo akto Nr. (4.65) FR0682-521 tvirtinimo bei 2016 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. (4.65) FR0682-624 dėl patikrinimo akto Nr. (4.65) FR0680-520 tvirtinimo ir sprendimo patikslinimo Nr. (4.65) FR0682-630.

40. Pareiškėjai teigia, kad teismas bylos neišnagrinėjo išsamiai ir visapusiškai, teismo sprendimas nėra aiškus ir pakankamai motyvuotas, neatsakė į pareiškėjos pagrindinius reikalavimus, nenagrinėjo visų pareiškėjų skunduose ir posėdžio metu nurodytų argumentų, pareiškėjams yra neaiškus teismo faktinių aplinkybių teisinis įvertinimas bei atsisakymo pripažinti liudytojų paaiškinimus tinkamais įrodymais priežastys, todėl toks sprendimas, kuris buvo priimtas nevisapusiškai ir neobjektyviai išsiaiškinus visas bylai reikšmingas aplinkybes, neteisingai įvertinus byloje surinktus faktinius duomenis ir nevisapusiškai, neišsamiai ištyrus įrodymus bei nenurodžius išsamių atsisakymo pripažinti įrodymus motyvus yra neteisėtas ir nepagrįstas bei naikintinas kaip neatitinkantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų.

41. Teigia, kad mokesčių administratorius patikrinimo metu priėmė sprendimą prieštaraujantį savo paties išaiškinimams ir nepagrįstai nurodė, jog vien aplinkybė, kad pareiškėjas gavo paskolas ir nemokėjo palūkanų, leidžia neabejotinai teigti, jog paskolos be palūkanų pripažįstamos ekonomine nauda, nes pareiškėjas nepatyrė išlaidų, kurios įprastai yra patiriamos, disponuojant skolintomis lėšomis. Mokesčių administratorius, kurio sprendimus patvirtino Komisija ir teismas, iš esmės nukrypo nuo savo paties pajamų natūra aiškinimo, nes ekonominė nauda, t. y. gautas turtas arba paslaugos ne visada yra pripažįstami pajamomis natūra. Mokesčių administratorius netinkamai įvertino ir šalis siejusius santykius bei jų įtaką, t. y. mokesčių administratorius nepagrįstai konstatavo, jog šalis sieję draugiški santykiai patvirtina, kad buvo gauta ekonominė nauda, nes mokesčių mokėtojas to nebūtų gavęs rinkos sąlygomis. Pažymi, jog palūkanų nemokėjimas savaime nepatvirtina tam tikrų interesų ar sandorių įtakos, o tam tikrų interesų buvimas sietinas su atlygintinumu ar tarpusavio įsipareigojimais, kurie gali daryti įtaką sandorio kainai. Šiuo atveju mokesčių mokėtojo ir paskolos davėjų nesiejo jokie panašūs ryšiai, išskyrus asmeninius santykius, pagrįstus bendražmogišku bendravimu ir pagalba, nesusijusius su ekonominės naudos siekimu. Kadangi jokių interesų ar sandorių, kurie galėjo daryti įtaką paskolos sandoriams mokesčių administratorius nenustatė, pagrindo laikyti, kad mokesčių mokėtojas gavo pajamų natūra nėra.

42. Pareiškėjų vertinimu, mokesčių administratorius nepagrįstai apskaičiavo mokėtiną GPM nuo 2010–2013 m. paskaičiuotų menamų palūkanų. Jeigu gautą naudą ir galima būtų traktuoti, kap pajamas, gautas menamų palūkanų forma, vadovaujantis GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 19 punktu, galiojusiu apskaičiuojant ir deklaruojant 2010–2013 m. pajamas, buvo numatyta, kad palūkanos, gautos už suteiktas paskolas, jeigu paskolos bus pradėtos grąžinti ne anksčiau kaip po 366 dienų nuo paskolos suteikimo dienos, yra neapmokestinamos pajamos.

43. Nurodo, kad mokesčių administratorius patikrinimo metu mokesčius apskaičiavo remiantis MAĮ 70 straipsniu, kuris kaip LVAT teismų praktikoje nurodė, nors ir nėra skirtas, kad būtų nustatytas tikslus mokestinės prievolės dydis, tačiau yra skirtas tam, kad būtų nustatytas mokestinės prievolės dydis, atitinkantis protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus. Teismo nuomone, tai reiškia, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis laikytinas pagrįstu tiek, kiek neperžengia šių įvertinimo kriterijų (žr. LVAT 2007 m. birželio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A11-603/2007). Pareiškėjai pažymi, kad toks mokestinės prievolės dydžio apskaičiavimas, kokį taikė mokesčių administratorius pareiškėjos ir jos sutuoktinio atveju, kai mokesčiai buvo apskaičiuoti remiantis neišsamia ir neteisinga informacija už laikotarpį, kuris apima 20 metų, neatitinka nei protingumo, nei teisingumo kriterijų bei pažeidžia mokesčių mokėtojo interesus, taigi yra neteisėtas ir nepagrįstas.

44. Pareiškėjai nurodo, kad mokesčių administratorius neteisingai atliko pajamų iš medienos pardavimo skaičiavimus, todėl neteisingai nustatė tikrinamo laikotarpio pradžiai mokesčių mokėtojo turimą grynųjų pinigų likutį. Mokesčių administratorius atliko pareiškėjų 2010–2014 m. mokestinį patikrinimą, tačiau patikrinimo metu pajamų ir išlaidų skirtumą apskaičiavo remiantis ir ankstesnių metų netikslia ir neišsamia informacija. Jeigu mokesčių administratorius neturi duomenų apie mokesčių mokėtojo pajamas, apie kurias informaciją turėjo pateikti tretieji asmenys arba kuri apskritai neturėjo būti pateikta mokesčių administratoriui, negalima daryti išvados, kad mokesčių mokėtojas yra nesąžiningas, o tretieji asmenys yra sąžiningi, ar informacijos, kuri apskritai neturėjo būti teikiama mokesčių administratoriui, tiesiog nėra. Mokesčių administratorius turi įrodyti pažeidimą, o išvada, kad jeigu mokesčių administratorius neturi informacijos, tai mokesčių mokėtojas pajamų ir negavo, yra nepakankamas įrodymas konstatuoti pažeidimą. LVAT administracinėje praktikoje kryptingai laikosi nuomonės, kad mokesčių administratorius apskaičiuodamas mokesčius turi siekti nustatyti objektyvią tiesą apie gautas pajamas ir negali pernelyg formaliai taikyti Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo nuostatas, bei privalo pirmiausia tinkamai vykdyti MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą pagrįsti visas mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčių ir su juo susijusias sumas, nes ši nuostata iš mokesčių administratoriaus reikalauja būtent teisingai apskaičiuoti mokesčius ir su juo susijusias sumas (žr. LVAT administracinė byla Nr. A-1647-556/2019)). Pareiškėjai nebuvo pateikę vienkartinės turto deklaracijos, tačiau kaip nurodo LVAT, tai nepaneigia mokesčių administratoriaus pareigos teisingai apskaičiuoti mokesčius.

45. Mano, kad mokesčių administratorius nepagrįstai nepripažino kitų I. Ž. bei R. Ž. pajamų, gautų iki tikrinamojo laikotarpio pradžios (2010 m. sausio 1 d.), todėl neteisingai nustatė tikrintino laikotarpio pajamų ir išlaidų skirtumą. Taip pat, pareiškėjų nuomone, mokesčių administratorius patikrinimo metu neteisingai apskaičiavo pareiškėjo turėtas pajamas iki skyrybų su pirmąja žmona A. Ž., todėl neteisingai nustatė grynųjų pinigų likutį 2009 m. sausio 1 d. dienai. Mokesčių administratorius visas pajamas iš medienos pardavimo iki skyrybų su pirmąja žmona A. Ž. nepagrįstai pripažino gavus lygiomis dalimis, todėl po skyrybų su žmona neteisingai įvertino I. Ž. grynųjų piniginių lėšų likutį. Pažymėtina, kad medienos pardavimo veiklą vykdė mokesčių mokėtojas asmeniškai, todėl A. Ž. grynųjų pinigų likučio iš veiklos gautų pajamų nustatinėti pagrindo nebuvo. Mokesčių administratorius nurodė, kad 2005-10-29 mokestinio tyrimo ataskaitoje Nr. 26-97-39 buvo užfiksuota, kad buvusi Pareiškėjo sutuoktinė A. Ž. 2001–2003 m. vykdė medienos pardavimo veiklą, tačiau pažymėtina, kad pajamos buvo vertinamos bendrai, t. y. nenustatinėjant kuris iš sutuoktinių faktiškai vykdė veiklą, ir pagal bendrą taisyklę jas tiesiog padalinant sutuoktiniams, kaip pajamas iš bendros jungtinės nuosavybės. Be to, ginčo pajamos, t. y. lėšos, kuriomis Pareiškėjas disponavo ginčui aktualiu laikotarpiu yra gautos jo asmeniškai ir priešingai negu nurodė mokesčių administratorius, tam neturi reikšmės ar parduotas turtas priklausė asmenine ar jungtinės nuosavybės teise ir tai nesudaro pagrindo gautų pajamų paskirstymo sutuoktiniams apmokestinimo GPM tikslais. Pareiškėja pažymi, kad šiomis pajamomis ji faktiškai nedisponavo ir šias pajamas faktiškai yra gavęs I. Ž., todėl GPM mokėtoju turi būti pripažįstamas tik pareiškėjas.

46. Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo netenkinti pareiškėjų apeliacinio skundo ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

47. Pareiškėjai teigia, kad pareiškėjui nebuvo prievolės teikti minėtas deklaracijas iki 1994 m., taip pat pareiškėjas atsimena gautas daug didesnes sumas nei nustatytos pagal trečiųjų šaltinių duomenis ir mano, kad nors šių pajamų pareiškėjas nedeklaravo, tačiau į jas turėtų būti atsižvelgta. Šiuo atveju atsakovas pažymi, jog vien faktas, kad asmuo neprivalėjo deklaruoti turto ar gautų pajamų, neatleidžia jo nuo pareigos pateikti mokesčių administratoriui pareikalavus turto šaltinį (žr. LVAT 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A593-556/2018). Atsakovo nuomone, nėra pagrindo pripažinti pagrįstais pareiškėjo teiginius dėl gautų medienos pardavimo pajamų iš UAB „Kuerkus“ ir iš UAB „Nemenčinės mediena“ 1994–1997 m. laikotarpiu. Tokia išvada darytina, atsižvelgus į tai, jog mokesčių administratorius duomenų apie pareiškėjo gautas medienos pardavimo pajamas 1996–1997 m. laikotarpiu neturi. Apie tokių duomenų egzistavimą taip pat nepateikė ir pareiškėjas visų mokesčių administratoriaus vykdomų kontrolės procedūrų metu. Pareiškėjas medienos pajamų gavimą iš UAB „Kuerkus“ minėtu laikotarpiu grindžia tik 2016 m. spalio 25 d. pateiktu paaiškinimu. VMI, susipažinusi su paaiškinimo turiniu, sutinka su Vilniaus AVMI išvada, jog jis patvirtina tik galimai vykdytą medienos pardavimą, bet nepagrindžia gautų pajamų dydžio, todėl pagrįstai į jį neatsižvelgta. Nors apeliaciniame skunde paminėta apie pareiškėjo gautas pajamas ir iš UAB „Nemenčinės mediena“, tačiau nepateikta jokių įrodymų apie šios įmonės 1994–1997 m. laikotarpiu išmokėtas parduotos medienos pajamas mokesčių mokėtojui. Atsakovas pažymi, kad įrodymų rinkimas ir vertinimas negali būti begalinis. Įrodymai renkami ir vertinami tik tiek, kiek reikalinga padaryti išvadai apie tam tikrų faktų egzistavimą.

48. Pareiškėjas skunde nurodo, jog mokesčių administratorius neįvertino I. Ž. 2010 m. gautų medienos pardavimo pajamų gautų iš V. L., M. Ž., D. Š. pagal pateiktas medienos pirkimo–pardavimo sutartis. Atsakovas pažymi, kad ginčo atveju vadovaujasi suformuota LVAT praktika, kurioje yra įtvirtinta, jog turi būti įrodytas realus piniginių lėšų perdavimas ir šią įrodinėjimo naštą prisiima asmuo, pasirinkęs atsiskaitymo būdą grynaisiais pinigais. Pažymi, kad analogiškos kategorijos bylose (kai, remiantis įvairiais civiliniais sandoriais, įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas) LVAT yra išaiškinęs, jog įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos.

Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes. Pateiktos sutartys yra šabloninės formos ir pateiktos po kontrolės veiksmų, žinant mokestinių prievolių dydį, taip pat medienos pardavimo pajamos nedeklaruotos, nors jos priskirtinos B klasės pajamoms. Pareiškėjas 2015 m. kovo 17 d. pateiktame paaiškinime apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir jų pagrindimą nurodė, kad 2010 m. iš medienos pardavimų gavo 42 355 Lt, tuo tarpu mokesčių administratorius patikrinimo metu nustatė, jog Pareiškėjas pagal juridinių asmenų pateiktą informaciją gavo 66 461,44 Lt pajamų.

Pareiškėjas duomenų, kad gavo pajamas iš fizinių asmenų 2010 m., mokesčių administratoriui kontrolės procedūrų metu nepateikė, kas kelia abejones ir dėl pačių sutarčių realumo. Nepaisant šių faktų, atsakovas atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliaciniame skunde bei skunde pirmosios instancijos teismui nurodoma, jog medieną pirko V. L. senelis, o posėdžio metu liudytojas (V. L. tėvas) paaiškino, kad medieną pirkęs jis. Iš pateiktos pareiškėjų pozicijos ir liudytojo skirtingos pozicijos nėra aišku, kuris iš asmenų atsiskaitė su pareiškėjais, kas nepatvirtina pajamų pagal šį sandorį gavimo fakto.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu prieš apklausiant liudytojus yra sprendžiami procesiniai klausimai, išdėstomos liudytojų teisės, pareigos, tačiau posėdžio metu nebuvo išreikštas prašymas pasinaudoti pirmosios instancijos teismo vertėjo paslaugomis, todėl pareiškėjų argumentai, kad neva liudijimo turinys skiriasi nuo pareiškėjų pozicijos yra tik dėl kalbos barjero, traktuotini kaip abstraktaus pobūdžio, todėl atmestini.

49. Atsakovo nuomone, pareiškėjų kintanti pozicija dėl perduotų lėšų grynaisiais (apeliaciniame skunde teigiama, kad Vilniaus AVMI į pareiškėjų pajamas turėjo įtraukti bent dalį pajamų, kurias galėjo po mirties palikti minėti fiziniai asmenys) rodo pareiškėjų nesąžiningumą ir siekį tariamais sandoriais sumažinti mokėtiną mokestį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nėra pateikta įrodymų, kad fiziniai asmenys realiai disponavo nurodyto dydžio pajamomis ir Pareiškėjai jas gavo paveldėjimo teisės liudijimų / dovanojimo sutarčių pagrindu. LVAT pirminius paaiškinimus pripažįsta objektyvesniais, kaip neįtakotais laiko ir kitų aplinkybių (žr. 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-17-301/2007, 2009 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-695/2009).

50. Dėl Pareiškėjo argumentų, jog V. Š. ir A. D. paskolos realiai nebuvo suteiktos, todėl nepriskirtinos išlaidoms, VMI prie FM nurodo, jog Pareiškėjo papildomai pateikti paskolų gavėjų paaiškinimai, kuriais įrodinėjamas paskolų nesuteikimas, prieštarauja ginčo medžiagoje pateiktiems duomenims. Taip pat atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą paaiškina, kad pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai, kuriais grindžiama, jog mokesčių administratorius pajamas, gautas iš medienos pardavimo, lygiomis dalimis nepagrįstai padalino Pareiškėjui ir jo buvusiai sutuoktinei A. Ž., prieštarauja ginčo medžiagoje esantiems duomenims.

51. Atsakovas pažymi, kad Civilinio kodekso 3.87 straipsnio 1 dalis įtvirtina prezumpciją, kad visas turtas, sutuoktinių įgytas sudarius santuoką, yra bendroji jungtinė nuosavybė. Civilinio kodekso 3.88 straipsnis detalizuoja bendrąją normą, kad visas turtas, kurį sutuoktiniai įgijo sudarę santuoką, laikytinas bendrąja jungtine nuosavybe. Pagal Civilinio kodekso 3.117 straipsnio 1 dalyje nustatytą prezumpciją gautos pajamos tenka sutuoktiniams lygiomis dalimis. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos.

Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjų santuoka įregistruota (duomenys neskelbtini). Inspekcija, atsižvelgusi į sutuoktinių 2015 m. balandžio 1 d. pateiktą paaiškinimą apie patirtas bendras šeimos apytiksles vartojimo išlaidas už 2009–2014 m. (patikrinimo akto priedas Nr. 28), patikrinimo metu bendrai vertino pareiškėjų pajamas ir patirtas išlaidas 2010–2014 m. laikotarpiu. Mokesčių administratorius nustatė, kad sutuoktinių patirtoms išlaidoms padengti buvo naudotos pajamos iš nenustatytų šaltinių (2012 m. – 343 726,95 Lt, 2013 m.

– 671 970,70 Lt, 2014 m. – 349 357,29 Lt), kurios, vadovaujantis GPMĮ 27 straipsnio nuostatomis, turėjo būti deklaruotos bei nuo jų turėjo būti apskaičiuotas ir sumokėtas į biudžetą GPM. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad sutuoktiniai būtų sudarę vedybų sutartį, kurioje būtų atribotos kiekvieno sutuoktinio asmeninės lėšos ir jų įgijimo būdai, taip pat nėra duomenų, kad būtų patvirtinta separacija ar sutuoktiniai realiai gyventų skyrium. Priešingai, byloje nustatytų aplinkybių visuma, t. y. pateiktas 2015 m. balandžio 1 d. paaiškinimas apie patirtas bendras šeimos apytiksles vartojimo išlaidas už 2009–2014 m., tikrinamuoju laikotarpiu bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įsigytas nekilnojamasis turtas pagal 10 nekilnojamojo turto įsigijimo sandorių (patikrinimo akto 11–12 psl., priedas Nr. 3), įsigytas privalomai registruotas kilnojamasis turtas, namo statybos išlaidos, suponuoja išvadą, jog pajamos iš nenustatytų šaltinių naudotos šeimos reikšmėms tenkinti, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo Civilinio kodekso 3.117 straipsnio 1 dalyje nustatytos prezumpcijos, jog gautos pajamos tenka sutuoktiniams lygiomis dalimis.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja 2015 m. kovo 17 d. paaiškinime nurodė, kad 2010–2013 m. medienos pardavimo pajamų, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas vienasmeniškai gavo ir valdė pareiškėjas pajamas, gautas pardavus medieną.

52. Atsakovas teigia, kad kiekvienas iš sutuoktinių nurodytu laikotarpiu įgijo po pusę mokesčių administratoriaus nustatytų pajamų, t. y. kaip nustatė mokesčių administratorius po 682 527,47 Lt kitų nedeklaruotų ir neapmokestintų pajamų.

53. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad palaiko VMI atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą išdėstytus argumentus, su pareiškėjų apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 54. Vilniaus AVMI atliko pareiškėjų I. Ž. ir R. Ž. GPM apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą už 2010–2014 metus ir surašė 2016 m. rugpjūčio 5 d. patikrinimo aktus.

55. Nagrinėjamoje administracinėje byloje mokestinis ginčas kilo dėl: 1) pareiškėjams I. Ž. ir R. Ž. papildomai apskaičiuoto GPM už 2012–2014 m., nustačius, kad šeimos patirtos išlaidos viršijo pajamas ir konstatuojant, kad kiekvienas iš pareiškėjų turėjo įstatymų nustatyta tvarka po 682 527,47 Lt (1 365 054,94 Lt / 2) neapmokestintų pajamų; 2) pareiškėjo I. Ž. už 2010–2014 m. gautų pajamų natūra.

56. Taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikant išlaidų metodą, pareiškėjui I. Ž. paskaičiuota 29 648 Eur GPM, pareiškėjai R. Ž. – 29 444,94 Eur GPM.

57. Be to, pareiškėjui I. Ž. paskaičiuota 13 327 Eur GPM tiesiogiai taikant GPMĮ nuostatas.

58. Vilniaus AVMI 2016 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. (4.65) FR0682-624 patvirtino patikrinimo aktą, nurodydama sumokėti I. Ž. 42 975 Eur GPM, 11 758 Eur GPM delspinigių, 4297 Eur GPM baudą. VMI 2017 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 68-9 patvirtino Vilniaus AVMI Sprendimą (kartu su Sprendimo patikslinimu). Komisija patvirtino 2017 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. S-89 (7-41/2017) patvirtino VMI sprendimą.

59. Vilniaus AVMI 2016 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. (4.65) FR0682-625 pakeitė patikrinimo aktą, nurodydama sumokėti R. Ž. 29 393 Eur GPM, 7229,94 Eur GPM delspinigių, 2939 Eur GPM baudą. VMI 2017 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 68-10 patvirtino Vilniaus AVMI Sprendimą (kartu su Sprendimo patikslinimu). Komisija 2017 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. S-93 (7-40/2017) patvirtino VMI sprendimą.

60. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjų skundus.

61. Apeliaciniame skunde pareiškėjai pateikia argumentus dėl „pajamų natūra“ sąvokos aiškinimo.

62. Pareiškėjų vertinimu, mokesčių administratorius neįvertino pareiškėjui visų galimai medienos pardavimo pajamas išmokėjusių juridinių (UAB „Kuerkus“, UAB „Nemenčinės mediena“, UAB „Uksma“, UAB „A. F.“, UAB „Aleknatis“) ir fizinių asmenų (V. L., M. Ž., D. Š.). Pareiškėjų vertinimu, mokesčių administratorius nepagrįstai nepripažino pareiškėjo tėvo A. Ž. (duomenys neskelbtini) po mirties paliktų piniginių lėšų (220 000 Lt), pareiškėjos buvusio sutuoktinio V. K. po mirties paliktų piniginių lėšų (180 000 Lt) ir pareiškėjos mamos I. K. paliktų piniginių lėšų (20 000 Lt) arba bent tiek, kiek galėjo perduoti tam tikrais laikotarpiais. Pareiškėjų vertinimu, mokesčių administratorius nepagrįstai nepripažino V. Š. ir A. D. paaiškinimų dėl paskolos nesuteikimo, M. T. paaiškinimo dėl paskolos grąžinimo. Pareiškėjai taip pat nesutinka dėl pajamų, gautų iš medienos pardavimo, dalinimo per pusę pareiškėjui su buvusia sutuoktine A. Ž. Pareiškėjų tvirtinimu, tikrinamuoju laikotarpiu ginčo pajamos yra gautos asmeniškai pareiškėjo, ne iš bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybe esančio turto, todėl nepagrįstai mokesčių administratorius mokestines prievoles nustatė ir pareiškėjai.

V. 63. Dėl I. Ž. paskaičiuoto 13 327 Eur GPM tiesiogiai taikant GPMĮ nuostatas Vilniaus AVMI nustatė, kad pareiškėjas 2006–2007 m. iš 4 fizinių asmenų (R. R., G. P., A. B. ir Z. D.) gavo 1 050 000 Lt paskolų be palūkanų. Inspekcija įvertinusi tai, kad suteiktos paskolos ilgalaikės, palūkanos nenumatytos, iki 2014 m. gruodžio 31 d. negrąžintos (išskyrus G. P., kuriam paskola grąžinta 2014 m. liepos 27 d.), įvertinusi gautų paskolų panaudojimą, vadovaudamasi GPMĮ 2 straipsnio 15 dalies, 9 straipsnio 4 dalies, 27 straipsnio 1 dalies, Aprašo 7 punktu, padarė išvadą, jog pareiškėjas, nemokėdamas palūkanų už gautas paskolas, gavo naudos, t. y. pajamų natūra. Pritaikęs Lietuvos banko skelbiamas paskolų gavimo bei pajamų pripažinimo laikotarpiu buvusias rinkos palūkanų normas namų ūkiams, pareiškėjui už 2010–2014 m. laikotarpį apskaičiavo 257 965 Lt nemokėtų palūkanų sumą, kurią priskyrė pareiškėjo pajamoms, apmokestinamoms pagal GPMĮ 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, taikant 15 proc. GPM tarifą, ir apskaičiavo mokėtiną į biudžetą GPM.

64. Pajamas natūra įstatymų leidėjas apibrėžia GPM įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje. Pagal šią nuostatą šios pajamos – „<...> neatlygintinai, mainais arba lengvatine kaina (konkrečiam gyventojui dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nustatyta mažesne negu tikroji rinkos kaina) gautas nuosavybėn arba naudoti (neįgyjant nuosavybės teisės) turtas arba gautos paslaugos, taip pat kita gauta nauda (jei naudos davėjas turėjo tikslą naudą duoti konkrečiam asmeniui), kai gauto turto, paslaugų ar kitos naudos ekvivalentas pinigine išraiška pagal šio įstatymo nuostatas būtų priskiriamas pajamoms“.

65. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. sausio 4 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A602-763/2015, atskleisdama cituotoje įstatymo nuostatoje vartojamos sąvokos „lengvatinė kaina“ turinį, pastebėjo, kad GPM įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje sąvoka „lengvatinė kaina“ papildomai apibrėžiama, kaip „<...> konkrečiam gyventojui dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nustatyta mažesne negu tikroji rinkos kaina <...>“. Aiškindamas šios (cituotos) nuostatos turinį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra konstatavęs, kad nepakanka vien nustatyti, jog įgyto turto ar (ir) gautų paslaugų kaina yra mažesnė negu reali rinkos vertė.

Tam, kad ši kaina būtų pripažinta lengvatine aptariamos nuostatos prasme, papildomai būtina konstatuoti, kad turto ir (ar) paslaugų davėjas konkrečiam gyventojui turtą mažesne negu tikroji rinkos kaina atlygintinai perdavė (pardavė) dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos (žr., pvz., 2014 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-515/2014, 2011 m. kovo 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442 385/2011, 2011 m. balandžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-585/2011) (LVAT 2016 m. sausio 4 d. sprendimo 22 p.).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A602-763/2015 taip pat akcentavo, kad iš GPM įstatymo 2 straipsnio 15 dalies matyti, jog būtent minėti „tam tikri interesai ir sandoriai“ turi nulemti turto ar paslaugų davėjo sprendimą nustatyti mažesnę negu tikroji rinkos kainą. Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija pastebėjo, kad įstatymų leidėjas nėra pateikęs aptariamų interesų ar sandorių sąrašo, tokio sąrašo pateikimas, dėl galimų interesų ir sandorių įvairovės, be kita ko, nulemtos visuomeninių santykių nuolatinės raidos, akivaizdžiai yra netikslingas.

Todėl, kilus ginčui, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinama, ar egzistavo atitinkami interesai ir sandoriai, dėl kurių buvo nustatyta mažesnė nei tikroji rinkos turto ar paslaugų kaina (turi egzistuoti priežastinis ryšys tarp minėtų interesų ar sandorių ir nustatytos kainos). Be to, tai, kad įstatymų leidėjas akcentuoja aptariamos mažesnės kainos nustatymą „konkrečiam gyventojui“, aiškiai rodo, jog „tam tikri interesai ar sandoriai“ turi būti susiję būtent su šiuo gyventoju, t. y. turto ir (ar) paslaugų gavėju (LVAT 2016 m. sausio 4 d. sprendimo 24 p.).

66. LVAT 2021 m. sausio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-163-968/2021 pabrėžiama, kad LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimai 2016 m. sausio 4 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A602-763/2015 taikytini taip pat ir sprendžiant dėl mokesčių administratoriaus paskaičiuotų palūkanų už suteiktas beprocentines paskolas kaip pajamų natūra apmokestinimo. Paskolos suteikimas be palūkanų laikytina gauta paskola lengvatine kaina ir išdėstytos teisės normos pagrindu turėjo būti įvertinama, ar egzistavo atitinkami interesai ir sandoriai, dėl kurių buvo suteikta beprocentinė paskola. Mokesčių administratorius, nustatęs, kad pareiškėjas, nemokėdamas palūkanų už gautas paskolas, gavo naudos, t. y. pajamų natūra, papildomai neįrodinėdamas specialių GPMĮ 2 straipsnio 15 dalyje numatytų sąlygų, t. y. dėl kokių priežasčių (tam tikrų interesų ar sandorių įtakos) paskolų davėjai paskolų gavėjui (pareiškėjui) šiuo konkrečiu atveju suteikė beprocentines paskolas, netinkamai aiškino aptariamą GPMĮ 2 straipsnio 15 dalies nuostatą (Pajamos natūra) (LVAT 2021 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-163-968/2021).

67. Taigi GPMĮ 2 straipsnio 15 dalyje nurodyta sąlyga „konkrečiam gyventojui dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nustatyta mažesnė negu tikroji rinkos kaina“ turėjo būti įrodinėjama ir šiuo atveju. Įstatymų leidėjas, apibrėždamas GPM įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje pajamas natūra, neišskiria šioje normoje nustatytų pajamų natūra gavimo priežasčių ir tikslų atsižvelgiant į skirtingus naudos gavimo būdus, kurie minimi šioje normoje. Kitaip aiškinant šią normą, mokesčių administratorius teisės normą galėtų taikyti nenustatinėdamas šioje normoje įtvirtintų jos taikymo sąlygų.

68. Mokesčių administratoriui nevykdžius minėtos įrodinėjimo pareigos ir nenustatinėjus GPMĮ 2 straipsnio 15 dalies taikymo sąlygų, pareiškėjo atžvilgiu priimti sprendimai dėl pajamų natūra gavimo naikinami ir klausimas perduodamas nagrinėti VMI.

VI. 69. Pajamų gavimas iš nenustatytų šaltinių ir jų nedeklaravimas neabejotinai sudaro pagrindą mokesčių administratoriui konstatuoti, kad mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine tvarka, kas pagal įstatymą sudaro pagrindą taikyti MAĮ 70 straipsnį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį byloje Nr. A-556-602/2018, 2018 m. liepos 3 d. nutartį byloje Nr. eA-4270-602/2018).

70. Atliekant mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, objektyviai yra įmanomi tam tikri netikslumai, nes mokesčių administratorius yra priverstas vadovautis ne tiksliais, o tikėtinais ir galimais skaičiavimais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-635/2010).

71. Dėl piniginio likučio iki tikrintino laikotarpio vertinimo pažymėtina, kad pareiškėjai neteikė deklaracijų Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka.

72. Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatyme numatyta, kad šis įstatymas nustato vienkartinį gyventojams nuosavybės teise priklausančio turto, taip pat turimų piniginių lėšų deklaravimą (1 str.). To paties įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta, jog nuolatinis Lietuvos gyventojas privalo deklaruoti 2003 m. gruodžio 31 d. turimą šį turtą, be kita ko, pinigines lėšas, turimas bankuose ir kitose kredito įstaigose ir ne bankuose ir kitose kredito įstaigose, jeigu jų bendra suma viršija 50 000 litų (1 p.). Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, jog nuolatinis Lietuvos gyventojas iki 2005 m. gegužės 1 d. privalo pateikti mokesčio administratoriui turto deklaraciją (toliau – deklaracija) (1 d.); jeigu nuolatinis Lietuvos gyventojas šio įstatymo nustatyta tvarka turto nedeklaravo, šiuo turtu negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai (2 d.); vietos mokesčio administratorius Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka turi teisę duoti gyventojui privalomą vykdyti nurodymą pagrįsti deklaruoto turto (išskyrus turtą, kurio įsigijimo šaltinius nuolatinis Lietuvos gyventojas jau buvo pagrindęs deklaruodamas šį turtą pagal kitus teisės aktus) įsigijimo šaltinius (3 d.).

73. Taigi nepaisant to, kad pareiškėjai nepateikę deklaracijų apie turtą, turimą 2003 m. gruodžio 31 dieną, pagal įstatymą laikomi tokio turto neturinčiais pagrindimo atžvilgiu, o vėlesnės išlaidos negalėtų būti pagrįstos tokiais šaltiniais, mokesčių administratorius nustatinėjo piniginį likutį iki tikrintino laikotarpio, taigi palankiai pareiškėjams vertino jų nurodomus pajamus šaltinius, o kartu ir mokesčių skaičiavimo ir mokėjimo teisingumą. Tai pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas. Todėl negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad duomenų vertinimas už ilgą laikotarpį neatitiko teisingumo ir protingumo kriterijų.

74. Nėra pagrįsti ir konkretūs pareiškėjų argumentai dėl piniginio likučio iki tikrintino laikotarpio vertinimo, šiuos argumentus motyvuotai atmetė pirmosios instancijos teismas, kurio motyvams apeliacinės instancijos teismas pritaria.

75. Papildomai akcentuotina, kad Vilniaus AVMI, gavusi pareiškėjų paaiškinimus, patikrinimo akte išsamiai analizavo duomenis apie pareiškėjo nurodytas turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir jų pagrindimą nurodytą 1996–2008 m. (nuo to mokestinio laikotarpio, nuo kurio pajamų gavimą nurodė pats mokesčių mokėtojas) už parduotą medieną. Vilniaus AVMI, gavusi pareiškėjų pastabas dėl patikrinimo akto ir papildomus duomenis, motyvuotai juos išnagrinėjo Sprendime ir padarė teisingas išvadas dėl iš UAB „Kuerkus“ negautų pajamų, dėl UAB „Aleknatis“ negautų pajamų (priešingai, patirtų išlaidų), dėl iš fizinių asmenų (V. L., M. Ž., D. Š.) negautų pajamų dėl nustatytų sutarčių (pateiktų po kontrolės veiksmų) turinio akivaizdžių trūkumų. Centrinis mokesčių administratorius įvertino papildomus pareiškėjų skundo argumentus ir papildomai akcentavo dėl nepagrįstų pareiškėjų tvirtinimų, kad nebuvo įvertintos iš UAB „Uksma“, UAB „A. F.“ gautos pajamos, nes jos buvo įvertintos. Komisija pagrįstai akcentavo apie nebuvimą įrodymų dėl pajamų gavimo iš UAB „Nemenčinės mediena“. Be to, Komisija teisingai įvertino visus minėtus faktinius duomenis ir pagrįstai sprendė dėl mokesčių administratoriaus išvadų pagrįstumo, vykusio įrodinėjimo proceso ir konkrečių įrodinėjimo naštos paskirstymo mokestinėje byloje taisyklių laikymosi požiūriu (atsižvelgiant tiek į mokesčių mokėtojo teises ir pareigas, tiek į mokesčių administratoriaus pareigas). Pirmosios instancijos teismas surinko papildomus įrodymus (apklausė liudytoją dėl iš V. L. gautų pajamų) bei dar kartą teisingai įvertino visus minėtus faktinius duomenis.

76. Nepagrįsti yra pareiškėjų argumentai dėl pajamų, gautų iš medienos pardavimo, dalinimo per pusę pareiškėjui su buvusia sutuoktine A. Ž. Patikrinimo metu medienos pardavimo pajamos iki santuokos nutraukimo (2005 m.) nustatytos kiekvienam iš sutuoktinių individualiai pagal juridinių asmenų pateiktus duomenis apie pareiškėjui ir A. Ž. išmokėtas medienos pardavimo pajamas. Pareiškėjo ir A. Ž. atžvilgiu 2005 m. buvo atlikti mokestiniai tyrimai, kurių metu nustatytas kiekvieno jų gautų pajamų dydis iš 2001–2003 m. vykdytos miškininkystės veiklos. Mokesčių administratoriaus nustatytas pajamas A. Ž. deklaravo metinėje pajamų deklaracijoje, pareiškėjas taip pat deklaravo gautas pajamas pateiktose metinėse pajamų deklaracijose. Tiek už 2001–2003 m., tiek už 2005 metus (iki santuokos nutraukimo) mokestinės prievolės (GPM, PVM) paskirstytos kiekvienam iš buvusių sutuoktinių, atsižvelgiant surinktus duomenis (deklaracijas ir kt.) apie kiekvieno jų gautas pajamas, o ne lygiomis dalimis.

77. Dėl nurodytų motyvų, neteisingas yra ir pareiškėjų apeliacinio skundo motyvas, kad mokesčių administratorius neteisingai vertino iš medienos pardavimo pajamų gautas pajamas kaip bendrąją jungtinę nuosavybę, nors apie jos padalinimą nėra duomenų teismo sprendimu, kuriuo nutraukta santuoka, patvirtintoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių (Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 14 d. sprendimas). Mokesčių administratorius teisingai įvertino gautas pajamas, atsižvelgdamas į tai, kas konkrečiu atveju buvo mokesčių mokėtojas, gavęs konkrečias pajamas. Pareiškėjai taip pat nepagrįstai teigia, kad nesant teismo sprendime dėl santuokos nutraukimo duomenų apie padalintas medienos pardavimo pajamas, jos laikytinos asmenine pareiškėjo nuosavybe. Pažymėtina, kad sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutuoktiniai nurodo savo turtines teises ir pareigas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.53 str.), nutraukiant santuoką turėtų būti aptariami ir išsprendžiami, be kitų įstatyme įtvirtintų klausimų, visi turtinio pobūdžio klausimai. Taigi mokesčių administratorius, įvertinęs teismo sprendimą, kuriuo patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių pagrįstai sprendė, kad šioje sutartyje yra aptartos visos buvusių sutuoktinių turtinės ir teisės ir pareigos.

78. Nepagrįsti yra apeliacinio skundo motyvai, kad mokesčių administratorius nepagrįstai nepripažino pareiškėjo tėvo A. Ž. (duomenys neskelbtini) po mirties paliktų piniginių lėšų (220 000 Lt), pareiškėjos buvusio sutuoktinio V. K. po mirties paliktų piniginių lėšų (180 000 Lt) ir pareiškėjos mamos I. K. paliktų piniginių lėšų (20 000 Lt) arba bent tiek, kiek galėjo perduoti tam tikrais laikotarpiais. Mokesčių administratorius atlikęs šių asmenų pajamų / išlaidų tyrimą nustatė, jog šie asmenys neturėjo finansinių galimybių perduoti ginčo sumų. Mokesčių administratorius pagrįstai sprendė, kad nėra pateikta įrodymų, kad minėti asmenys realiai disponavo nurodyto dydžio pajamomis ir pareiškėjai jas gavo paveldėjimo teisės liudijimų / dovanojimo sutarčių pagrindu. Mokesčių administratoriaus išvada, kad pareiškėjai visiškai neįrodė savo teiginių, patvirtino tiek Komisija, tiek pirmosios instancijos teismas. Įrodinėjimas buvo pagrįstas tik mokesčių administratoriaus surinkta ir patikrinimo aktuose aprašyta medžiaga bei padarytomis išvadomis (dėl nedeklaruotų sumų, nekeistų talonų į litus, turėto turto, gautų pajamų ir kt.), mokesčių mokėtojams neteikiant jokių dokumentų (išskyrus esmės (dėl pajamų gavimo ir jų dydžio) nekeičiančius (kaip seniūno pažyma)), pagrindžiančių pareiškėjų teiginius dėl pajamų gavimo. Mokesčių mokėtojui nepateikus jokių leistinų įrodymų savo teiginiams dėl pajamų gavimo šaltinių pagrįsti ir mokesčių administratoriui paneigus šiuos teiginius, mokesčių administratoriui nekyla pareiga pripažinti nei visų, nei dalies nurodomų pajamų remiantis vien prielaidomis dėl buvusių realių galimybių gauti mokesčių mokėtojui konkrečiu atveju tam tikrą pajamų dydį iš jo nurodomo šaltinio. Tokia mokesčių administratoriaus pareiga būtų nesuderinama su MAĮ 67 straipsniu, įpareigojančiu pagrįsti administracinį sprendimą įrodymais.

79. Neteisingas pareiškėjų vertinimas, kad mokesčių administratorius, vertindamas pareiškėjo išlaidas iki tikrinamojo laikotarpio, nepagrįstai nepripažino M. T. paaiškinimo dėl paskolos grąžinimo pareiškėjui. Mokesčių administratorius patikrinimo akte teisingai nustatė, kad 2007 m. tarptautiniu mokėjimo pavedimu pareiškėjas pervedė M. T. 35 000 Eur (120 848 Lt). Mokesčių administratorius, nagrinėdamas pareiškėjo pastabas dėl patikrinimo akto, motyvuotai atmetė pareiškėjo tvirtinimą, kad paskola grąžinta. Teismas, apklausęs liudytoja paskolos gavėją teisingai ir motyvuotai patvirtino mokesčių administratoriaus išvadą.

80. Neteisingas pareiškėjų vertinimas, kad mokesčių administratorius, vertindamas tikrinamojo laikotarpio išlaidas, nepagrįstai nepripažino V. Š. ir A. D. paaiškinimų dėl paskolos nesuteikimo. Mokesčių administratorius patikrinimo akte teisingai nustatė, kad pareiškėjas 2012 m. suteikė V. Š. (48 000 Lt) ir A. D. (48 000 Lt) paskolas. Mokesčių administratorius, nagrinėdamas pastabas dėl patikrinimo akto, motyvuotai atmetė tvirtinimą, kad paskolos nebuvo suteiktos. Teismas, apklausęs liudytoju V. Š. teisingai ir motyvuotai patvirtino mokesčių administratoriaus išvadą. Šios išvados padarytos įvertinus tiek pareiškėjų, tiek minėtų asmenų pozicijos dėl minėtų įvykių pasikeitimu, prieštaringumu.

VII. 81. Pareiškėjai apeliaciniame skunde neteisingai nurodo, jog tikrinamuoju laikotarpiu ginčo pajamos yra gautos asmeniškai, ne iš bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybe esančio turto, todėl nepagrįstai mokesčių administratorius mokestines prievoles nustatė ir pareiškėjai.

82. Lietuvos vyriausiojo teismo išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą dėl pajamų paskirstymo sutuoktiniams apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčio tikslais suformulavo taisykles šiuo klausimu, būtent pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPM įstatymas) 8 straipsnio 2 dalies 7 punkte (2004 m. balandžio 8 d. įstatymo Nr. IX-2103 redakcija) numatytu atveju GPM mokėtoju pripažįstamas gyventojas, kuris faktiškai bet kokia forma gavo pajamų, kurios yra gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) objektas jų gavimo momentu. Aplinkybė, jog atitinkamos pajamos laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) nuostatas, nėra pakankama pripažinti, kad šias pajamas faktiškai yra gavę kiekvienas iš sutuoktinių GPM įstatymo nuostatų prasme. Toks plečiamasis GPM įstatymo 3 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX 1007 redakcija), skaitomo kartu su to paties įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punktu (2004 m. balandžio 8 d. įstatymo N r. IX-2103 redakcija), aiškinimas akivaizdžiai neatitiktų šių nuostatų vertinimo kitų GPM įstatymo nuostatų kontekste (2013 m. sausio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-2280/2012).

83. Pareiškėjų santuoka įregistruota 2009 m. rugpjūčio 21 d. Inspekcija, atsižvelgusi į sutuoktinių pateiktą paaiškinimą apie patirtas bendras šeimos apytiksles vartojimo išlaidas už 2009–2014 m., patikrinimo metu bendrai vertino pareiškėjų pajamas ir patirtas išlaidas 2010–2014 m. laikotarpiu. Nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikta duomenų, kad sutuoktiniai būtų sudarę vedybų sutartį, kurioje būtų atribotos kiekvieno sutuoktinio asmeninės lėšos ir jų įgijimo būdai. Mokesčių administratorius sprendė, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma, t. y. pateiktas paaiškinimas apie patirtas bendras šeimos apytiksles vartojimo išlaidas už 2009–2014 m., tikrinamuoju laikotarpiu bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įsigytas nekilnojamasis turtas pagal 10 nekilnojamojo turto įsigijimo sandorių, įsigytas privalomai registruotas kilnojamasis turtas, namo statybos išlaidos, suponavo išvadą, jog pajamos iš nenustatytų šaltinių naudotos bendrai šeimos reikšmėms tenkinti, todėl kiekvienam iš sutuoktinių, t. y. kiekvienam mokesčių mokėtojui apmokestinamas pajamas paskirstė lygiomis dalimis. Taip pat mokesčių administratorius įvertino tai, kad pareiškėja 2015 m. kovo 17 d. paaiškinime nurodė, kad 2010–2013 m. gavo medienos pardavimo pajamų.

84. Taigi mokesčių administratorius pagal minėtus surinktus faktinius duomenis neturėjo pagrindo daryti išvados, kad turėtų atskirai skaičiuoti kiekvienam iš mokesčių mokėtojų jų gautas (apmokestinamomis pripažintas) pajamas. Be to, pareiškėjai nei paaiškinimuose, nei pastabose dėl patikrinimų aktų, nei skunde centriniam mokesčių administratoriui ir nenurodė aplinkybių, jog gautos pajamos turėjo būti skaičiuojamos kiekvienam iš sutuoktinių atskirai. Šis pareiškėjų motyvas pirmą kartą nurodytas skunde, kuris pateiktas Komisijai.

85. Nagrinėjamame mokestiniame ginče nustatytos minėtos aplinkybės sudaro pagrindą tvirtinti, kad mokesčių administratorius padarė teisingas išvadas dėl pajamų paskirstymo sutuoktiniams apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčio tikslais. Mokesčių administratorius teisingai taikė GPM įstatymo nuostatas, pagal kurias mokėtoju pripažįstamas gyventojas, kuris faktiškai bet kokia forma gavo pajamų, kurios yra gyventojų pajamų mokesčio objektas jų gavimo momentu bei teisingai vadovavosi teismų praktikoje suformuluotomis taisyklėmis dėl šių normų aiškinimo ir taikymo.

86. MAĮ, reglamentuojantis mokestinio patikrinimo procesą bei mokestinio ginčo ne teisme nagrinėjimą, įtvirtina mokesčio mokėtojo teisę, bet kartu ir pareigą, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, t. y. nustato tiek teisę, tiek pareigą nustatytu laiku pateikti mokesčių administratoriui visus dokumentus, taip pat teikti savo argumentus ir prieštaravimus dėl mokesčių administratoriaus atliktų veiksmų ir priimamų sprendimų. Šios mokesčių mokėtojo teisės ir pareigos nustatytos, be kita ko, tam, kad mokesčių mokėtojas būtų išklausytas, bet ir tam, kad administracinis sprendimas būtų priimtas per protingą terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1146-602/2017).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punktu, 91 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjų I. Ž. ir R. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 11 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjų I. Ž. ir R. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. S-89 (7-41/2017) ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. (4.65) FR0682-624 dalis dėl pareiškėjui I. Ž. papildomai apskaičiuoto 13 327 Eur gyventojų pajamų mokesčio tiesiogiai taikant GPMĮ nuostatas bei su šiais mokesčiais susijusių sumų (baudų ir delspinigių), mokestinį ginčą šioje dalyje grąžinti centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

Likusias pareiškėjų skundų dalis atmesti kaip nepagrįstas.“

Likusią pareiškėjų apeliacinio skundo dalį atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius