2022-09-07 Nr. AB-22527-3-62-3-00172-2021-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-397-442/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00172-2021-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugsėjo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Beatos Martišienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 500 Eur neturtinę žalą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo mėnesio iki 2020 m. sausio mėnesio jis buvo laikomas Alytaus PN netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad buvimo kamerų tipo patalpose laikotarpiu buvo suvaržyta jo religinė laisvė, nes uždarojoje zonoje neįrengta koplyčia, kunigas neateidavo atlikti apeigų, nebuvo galimybės gauti religinės literatūros, atributikos. Pažymėjo, kad iki paskyrimo į kamerų tipo patalpas, pareiškėjas nuolat lankėsi koplyčioje, o buvimo kamerų tipo patalpose laikotarpiu ši teisė iš jo buvo atimta. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į pareigūnus, kad jis būtų nuvestas į koplyčią, tačiau pareiškėjui buvo paaiškinta, jog drausmines nuobaudas atliekantys nuteistieji į koplyčią nevedami. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo neaplankė kapelionas, nors pareiškėjas nekartą to prašė žodžiu. Kalėdamas tokiomis sąlygomis pareiškėjas patyrė dvasinį sukrėtimą, dvasines kančias, prarado pasitikėjimą savimi, turėjo periodiškai vartoti medikamentus.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 106 straipsnio 1 dalį, laisvės atėmimo bausmę atliekantys tikintys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje nustatytu laisvalaikio metu pataisos įstaigose vieni arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas. BVK 106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikinčių nuteistųjų grupiniu pageidavimu, suderinus su pataisos įstaigos administracija, religinėms apeigoms atlikti gali būti pakviestas dvasininkas. Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (BVK 106 str. 4 d.). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 184 punkte nustatyta, kad, atsižvelgiant į kiekvieno nuteistojo religinius, dvasinius ir moralinius poreikius, turi būti leidžiama dalyvauti pamaldose arba susirinkimuose, vykstančiuose pataisos įstaigoje, ir turėti tam reikalingas knygas ir literatūrą. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 185 punktą, religinėms apeigoms atlikti pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į dvasininkų rekomendacijas, įrengia atitinkamas patalpas.

5. Alytaus PN pažymėjo, kad nei BVK, nei ginčo laikotarpiu galiojusių Pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklių nuostatos nedraudė į kamerų tipo patalpas perkeltiems asmenims atlikti religines apeigas tam skirtose patalpose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad BVK 75 straipsnyje nustatyti judėjimo apribojimai savaime nesudaro pareiškėjui kliūčių naudotis BVK 106 straipsnyje nustatyta teise atlikti religines apeigas. Tačiau aplinkybė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu pataisos namuose buvo laikomas kamerų tipo patalpose pati savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad tuo metu egzistavo teisėtas pagrindas apriboti pareiškėjo teisę atlikti religines apeigas, o Alytaus PN turėjo pareigą ir galimybę užtikrinti pareiškėjo teisę atlikti religines apeigas. Atsakovo atstovas neturėjo duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į administraciją su prašymu suteikti galimybę dalyvauti pamaldose, ar pasikalbėti su dvasininku. Nurodė, kad atlikti religines apeigas yra nuteistųjų teisė, bet ne pareiga, todėl būtent nuteistasis turi išreikšti valią pasinaudoti šia teise. Nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose, lankymosi koplyčioje nenumato teisės aktai, todėl pareiškėjas į koplyčią vedamas nebuvo. Pareiškėjas religines apeigas galėjo atlikti kameroje. Nenustačius ir neįrodžius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. gegužės 31 d. pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas, įvertinęs BVK bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės) įtvirtintą teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta tokia BVK 106 straipsnio taikymo išimtis, pagal kurią pataisos namų administracija laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, kuriems yra skirtos drausminės nuobaudos, nebeturi sudaryti sąlygų pasinaudoti BVK 106 straipsnyje įtvirtinta jų teise atlikti religines apeigas. Tai reiškia, kad aplinkybė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu pataisos namuose buvo laikomas kamerų tipo patalpose, pati savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad ginčo laikotarpiu egzistavo teisėtas pagrindas apriboti jo (pareiškėjo) teisę atlikti religines apeigas (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartis byloje Nr. A-4751-520/2017).

8. Tačiau teismas vertindamas, ar Alytaus PN privalėjo užtikrinti pareiškėjo teisę atlikti religines apeigas, laikė reikšminga aplinkybe pareiškėjo kreipimąsi į pataisos įstaigos administraciją su prašymu sudaryti galimybę religines apeigas atlikti – t. y. nuvesti į nuteistųjų koplyčią ar pakviesti kunigą. Pareiškėjo teigimu, jis į Alytaus PN administraciją kreipėsi žodiniais prašymais, prašydamas nuvesti jį į koplytėlę, tačiau į jo prašymus nebuvo reaguojama. Šiam savo teiginiui pagrįsti pareiškėjas jokių įrodymų nepateikė. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo argumentus, kad jis kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl teisės atlikti religines apeigas. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad jis kreipėsi į Alytaus PN administraciją dėl religinių apeigų atlikimo, tačiau šių aplinkybių nekonkretizavo ir konkrečiai nenurodė kada ir kokiomis aplinkybėmis jo prašymas buvo išreikštas. Teismo vertinimu, nesant aiškiai išreikšto pareiškėjo pageidavimo atlikti religines apeigas (nuvesti jį į koplyčią, pakviesti kunigą), pataisos įstaigos administracijai nekilo pareiga imtis atitinkamų veiksmų (siūlyti pareiškėjui būti nuvedamam į koplyčią, pakviesti kunigą). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismui nebuvo pagrindo konstatuoti Alytaus PN neteisėtus veiksmus (Lietuvis Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str.).

9. Teismas šioje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatė.

10. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.

11. Teismas akcentavo, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms.

12. Įvertinęs bylos aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Alytaus PN) ar jos pareigūnų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl, teismas sprendė, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN.

III. 13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jam taip ir liko neaišku ar atlikinėjant laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN kamerų tipo patalpose pareiškėjui turėjo suteikti galimybę atlikti religines apeigas koplyčioje ar ne. Taip pat teismas neargumentavo, kodėl vertino tik tą aplinkybę, kad tariamai pareiškėjas nesikreipė į administraciją su prašymu, jog leistų jam lankyti koplyčią, o ne tą aplinkybę, kurioje atsakovas pateikė savo surašytame rašte 2021 m. kovo 9 d. Nr. 8-1868 dėl pareiškėjo skundo, kuriame informuoja, jog pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė lankyti bendrąją koplyčią. Taip pat nebuvo ir grafiko lankyti koplyčią nuteistiesiems, kurie atlieka nuobaudą kamerų tipo patalpoje (toliau – ir KTP).

15. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsikirtime aiškiai nurodė, jog Alytaus PN yra sudaromi sąrašai, kurie nuteistieji nori lankyti koplyčią. Minimi sąrašai yra patvirtinti Alytaus PN direktoriaus. Pagal minimus sąrašus nuteistieji kiekvieną kartą, kada vyksta religinės apeigos koplyčioje išleidžiami į koplyčią atlikti jų. Kitų nuteistųjų, kurie nėra įrašyti sąraše, eiti nustatytu laiku į koplyčią, neleidžiama. Pareiškėjas prašė teismo atkreipti dėmesį, kad Alytaus PN atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę nuo 2012 metų. Paskutinius tris mėnesius uoliai lankė koplyčią ir atlikinėjo religines apeigas. Yra parašęs prašymą, kad leistų dalyvauti religinėse apeigose ir visus paskutinius tris mėnesius prieš patalpinant pareiškėją į KTP Alytaus PN direktoriui leidus pagal jo patvirtintą sąrašą buvo kiekvieną kartą išleidžiamas į koplyčią. Perkėlus pareiškėją į KTP prašė, kad pagal sąrašą jam suteiktų galimybę atlikti apeigas koplyčioje, tačiau buvo paaiškinta, kad iš KTP į koplyčią nuteistieji neišvedami. Todėl pareiškėjui liko nesuprantama, ar kiekvieną kartą turi rašyti prašymą, kad išleistų į koplyčią. Manė, kad užteko pažiūrėti sąrašus, pagal kuriuos nuteistieji leidžiami eiti į koplyčią atlikti religinių apeigų ir remiantis sąrašuose surašytoms pavardėmis leisti atlikti religines apeigas, tačiau to nepadarė – nežiūrėjo sąrašų ir neleido pareiškėjui eiti atlikti religinių apeigų.

16. Pareiškėjas nurodo, kad prašė teismo, jog iš atsakovo išreikalautų sąrašą tų nuteistųjų, kurie turėjo teisę lankyti koplyčią ir atlikti religines apeigas koplyčioje, tačiau teismas ne tik neišreikalavo iš atsakovo sąrašo, pagal kurį buvo leidžiama lankyti nuteistiesiems koplyčią, bet teigė, kad pareiškėjas niekada neprašė būti vedamas į koplyčią.

17. Pareiškėjo nuomone, teismas vertindamas aplinkybę dėl nesuteiktos teisės atlikti religines apeigas buvo šališkas. Vertino tik pareiškėjui nepalankias, prieštaraujančias tikrovei aplinkybes, neišreikalavo įrodymų iš atsakovo, sąrašų, kuriems nuteistiesiems buvo leista lankyti koplyčią, nevertino atsakovo pateiktos aplinkybės, jog atsakovas teigė, jog pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė lankyti bendrąją koplyčią. Taip pat nebuvo ir grafiko lankyti koplyčią nuteistiesiems, kurie atlieka nuobaudą KTP. Be to, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būkle, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Šioje byloje atsakovas nepateikė teismui pareiškėjo asmens sveikatos kortelės, teismas to iš atsakovo ir neprašė.

18. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

19. Atsakovo atstovas nurodo, kad visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą buvo pateikti Regionų apygardos administraciniam teismui Kauno rūmams, teismo buvo tinkamai išnagrinėta ir įvertinta. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Jo teiginiai apie neva padarytą žalą yra neparemti jokiai faktiniais įrodymais. Pareiškėjas siekė žalos atlyginimo, todėl privalėjo visas aplinkybes tinkamai įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjo nurodyti neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galintys veiksniai neįrodė realaus neturtinės žalos atsiradimo ir egzistavimo fakto.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Alytaus PN administracijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo priteisimo.

21. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, nustatęs, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Alytaus PN) ar jos pareigūnų neteisėtos veikos (neveikimo), o nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

22. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame, laikosi pozicijos, jog jam turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Teigia, kad žodžiu kreipėsi į Alytaus PN administraciją dėl galimybės lankytis koplyčioje. Pareiškėjo nuomone, teismas vertindamas aplinkybę dėl nesuteiktos teisės atlikti religines apeigas buvo šališkas, neišreikalavo įrodymų (sąrašų), duomenų apie sveikatos būklę.

23. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su suvaržyta jo teise pasimelsti koplyčioje atliekant bausmę kamerų tipo patalpose, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju yra reikšminga aplinkybe dėl pareiškėjo kreipimosi į pataisos įstaigos administraciją su prašymu sudaryti galimybę religines apeigas atlikti, t. y. nuvesti į nuteistųjų koplyčią ar pakviesti kunigą. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo argumentus, kad jis kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl teisės atlikti religines apeigas, o pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad jis kreipėsi į Alytaus PN administraciją dėl religinių apeigų atlikimo, tačiau šių aplinkybių nekonkretizavo ir konkrečiai nenurodė kada ir kokiomis aplinkybėmis jo prašymas buvo išreikštas.

25. Dėl pareiškėjo akcentuojamos pirmosios instancijos teismo netinkamai paskirstytos įrodinėjimo naštos pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) tokiose bylose atidžiai atsižvelgia į objektyvius sunkumus, kuriuos patiria pareiškėjas, rinkdamas įrodymus tam, kad pagrįstų savo teiginius, susijusius su kalinimo sąlygomis. Vis dėlto, pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08). Šis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad bylose, susijusiose su nepriimtinomis kalinimo sąlygomis, neįmanoma pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principo, nes prieigą prie informacijos, galinčios pagrįsti ar paneigti kaltinimus, paprastai turi tik atsakovas (2013 m. balandžio 2 d. sprendimas byloje Olszewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 21880/03; 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08). EŽTT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad kaltinimai netinkamu elgesiu turi būti pagrįsti tinkamais įrodymais. Vertindamas įrodymus, teismas remiasi įrodinėjimo standartu, pagal kurį reikalaujama pagrįsti teiginius taip, kad neliktų pagrįstų abejonių. Tačiau EŽTT yra pažymėjęs, kad jis niekada neturėjo tikslo pritaikyti nacionalinių teisės sistemų praktiką, taikant šį standartą. Teismas sprendžia ne kaltės ar civilinės atsakomybės, Konvencijos įsipareigojimų klausimą. Teismo užduoties, numatytos Konvencijos 19 straipsnyje – siekti laiduoti, kad būtų laikomasi įsipareigojimų, kuriuos prisiėmė Aukštosios susitariančios šalys šioje Konvencijoje – specifiškumas lemia teismo poziciją dėl įrodymų ir įrodinėjimo (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08). Taigi, įrodinėjimo prasme tokio pobūdžio bylose, pirmiausia, remiamasi nacionaliniais įrodinėjimo standartais.

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pareiškėjo nurodytų aplinkybių pagrindu suformuluoti reikalavimai apsprendžia ginčo administracinėje byloje ribas (2012 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-115/2012; 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

27. Teismų praktikoje paisoma nuostatos, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013).

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad laisvės atėmimo įstaigose laikomi asmenys turi teisę teikti skundus įstaigos administracijai ar kitoms kompetentingoms įstaigoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis su skundais ar prašymais dėl galimybės lankytis koplyčioje. Ši teisė, bylos duomenimis, pareiškėjui buvo žinoma. Todėl pareiškėjo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas skundo reikalavimų pagrįstumą, nepagrįstai akcentavo, kad pareiškėjas nesikreipė į Alytaus PN administraciją dėl koplyčios lankymo, atmestinas kaip nepagrįstas. Šiuo aspektu dėl pareiškėjo argumento, jog jo skundai buvo žodiniai, akcentuotina, kad pareiškėjas nedetalizavo, kada tai buvo, kokie pareigūnai atsisakė tenkinti jo prašymus, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nesant aiškiai išreikšto pareiškėjo pageidavimo atlikti religines apeigas (nuvesti jį į koplyčią, pakviesti kunigą), pataisos įstaigos administracijai nekilo pareiga imtis atitinkamų veiksmų (siūlyti pareiškėjui būti nuvedamam į koplyčią, pakviesti kunigą).

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, kt.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įstatyme nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip nei juos vertina pareiškėjas, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

30. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis), tačiau Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tai reiškia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Nenustatęs jokių Alytaus PN įvykdytų pažeidimų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo skundą atmetė.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas iš atsakovo atstovo neišreikalavo įrodymų (sąrašų) ir duomenų apie sveikatos būklę. Pažymėtina, kad priimdamas pareiškėjo skundą, teismas atsakovo atstovą įpareigojo pateikti visą su nagrinėjamu ginču susijusią medžiagą, nurodydamas, kokie duomenys turėtų būti pateikti. Šis teismo įpareigojimas buvo įvykdytas. Pareiškėjo nurodomas Alytaus PN direktoriaus patvirtintas sąrašas, pagal kurį buvo leidžiama lankytis nuteistiesiems koplyčioje, nėra susijęs su galimybe pareiškėjui atlikti religines apeigas ginčo laikotarpiu kalint kamerų tipo patalpoje. Be to, teismas Laisvės atėmimo vietų ligoninės papildomai 2021 m. vasario 23 raštu Nr. 8-1414 paprašė pateikti duomenis apie pareiškėjui teiktas medicinines paslaugas ir skirtą medikamentinį gydymą (b. l. 7). Laisvės atėmimo vietų ligoninė 2021 m. kovo 5 d. persiuntė teismui pareiškėjo asmens sveikatos istorijos išrašų nuorašus (b. l. 18–23). Taigi, byloje yra pateikti pareiškėjo sveikatos kortelės nuorašai. Pažymėtina ir tai, kad 2021 m. gegužės 3 d. teismo posėdžio metu pareiškėjas patvirtino, jog yra susipažinęs su bylos medžiaga ir prašymų, papildymų neturi (b. l. 41). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia pareiškėjas, tinkamai įvertino surinktus ir administracinėje byloje esančius rašytinius įrodymus. Nagrinėjamoje byloje buvo surinka pakankami duomenų pareiškėjo teiginiams apie Alytaus PN veiksmus nuo 2019 m. rugsėjo mėnesio iki 2020 m. sausio mėnesio neužtikrinus jam teisės atlikti religines apeigas, įvertinti ir tinkamai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą procesinį sprendimą.

32. Dėl apeliacinio skundo teiginių apie pirmosios instancijos teismo šališkumą akcentuotina, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas. Asmeninis (subjektyvusis) nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų pabrėžta, kad teismas turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant objektyviuosius aspektus turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti žmonėms ir visų pirma bylos šalims (žr., pvz., EŽTT 2000 m. balandžio 4 d. sprendimą Academy Trading Ltd ir kt. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 30342/96). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką. Sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, svarbu netgi tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui. Bet kuris teisėjas, dėl kurio nešališkumo stokos esama teisėtos priežasties nuogąstauti, privalo nusišalinti (žr., pvz., 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Hauschildt prieš Daniją (pareiškimo Nr. 10486/83); 1996 m. birželio 10 d. sprendimą byloje Pullar prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22399/93); 2000 m. birželio 22 d. sprendimą byloje Come ir kt. prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 32492/96).

33. Pareiškėjas savo abejones dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo sieja su subjektyviu įsitikinimu, kad teismas vertino tik pareiškėjui nepalankias, prieštaraujančias tikrovei aplinkybes. Pabrėžtina, jog vien ta aplinkybė, kad teismas bylos faktus vertino ne taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, savaime nereiškia, jog teismas buvo neobjektyvus ar šališkas. Atsižvelgiant į tai, tokie deklaratyvūs, abstraktaus pobūdžio apeliacinio skundo teiginiai atmestini.

34. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į jame suformuluotus reikalavimus ir ginčo teisinių santykių specifiką, tinkamai įvertino pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, visišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu bei teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė

Dainius Raižys