2020-01-15 Nr. AB-929-3-63-3-01569-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Adm

Administracinė byla Nr. A-2398-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01569-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 28.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. S. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja S. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) Klaipėdos skyriaus 2019 m. liepos 16 d. sprendimą Nr. 2.3-(NTP-2)-19-NT-1330-11654 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėja nurodė, kad 2019 m. birželio 20 d. gavo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK) 2019 m. birželio 14 d. administracinio nusižengimo protokolą Nr. 30-ANR-P-37422-2019 (toliau – ir protokolas). Protokole nurodoma, jog ji įvykdė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso (toliau – ir ANK) 416 straipsnio 4 dalyje, t. y. vairuodama automobilį viršijo nustatytą važiavimo greitį 34 km/h. Pareiškėja minėtame protokole nurodytomis aplinkybėmis automobilio nevairavo, jai inkriminuojamo administracinio nusižengimo nepadarė, todėl siekdama apsiginti nuo nepagrįsto kaltinimo 2019 m. birželio 21 d. Tarnybos Klaipėdos skyriui pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinio nusižengimo byloje. Tarnybos Klaipėdos skyrius skundžiamu sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą.

3. Skundžiamas sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuotai praktikai, Europos Sąjungos chartijai ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai (toliau – ir Konvencija), pareiškėja diskriminuojama. Nuo 2000 metų be teisinio pagrindo nusavintas pareiškėjai priklausantis didelės vertės turtas, dokumentai, 2002–2014 metais pareiškėja persekiojama baudžiamąja tvarka, per visą šį laikotarpį pareiškėjai buvo užkirsta galimybė apsiginti. 2015 metais pareiškėjos atžvilgiu buvo sufabrikuota administracinė byla, kurioje buvo konstatuoja, kad ji piktnaudžiauja antrine teisine pagalba, kuri jai nebuvo realiai teikiama ir Tarnybai priteista 983,94 Eur suma. Nurodyta skola yra perduota išieškojimui ir tokiu būdu Tarnyba dirbtinai sukūrė priežastį neteikti antrinės teisinės pagalbos. Minėtos aplinkybės patvirtina, jog jos atžvilgiu yra vykdomas organizuotas persekiojimas, nuo kurio neturi galimybės apsiginti.

4. Pareiškėja prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai.

5. Atsakovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

6. Tarnyba nurodė, jog Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-880-243/2015 priteisė iš pareiškėjos 983,94 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-1110-556/2015 pirmos instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

7. Tarnybos Klaipėdos skyriuje 2019 m. birželio 21 d. gautas pareiškėjos prašymas (reg. Nr. (2.3) KLTP-1330) suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinio nusižengimo byloje. Klaipėdos skyriuje 2019 m. liepos 9 d. buvo gautas antstolės L. N. pranešimas, kuriame teigiama, kad išieškojimas iš pareiškėjos pagal vykdomąjį raštą, išduotą administracinėje byloje Nr. eI-880-243/2015, dėl 983,94 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo nėra baigtas. Atsakovas, įvertinęs minėtas aplinkybes ir vadovaudamasis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, atsisakė pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą.

8. Teisinės pagalbos instituto paskirtis yra ginti teisėtus interesus suteikiant teisinę pagalbą tiems asmenims, kuriems tokia pagalba yra reikalingiausia ir būtiniausia. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog teisė gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji realizuojama Įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Valstybinę garantuojamą antrinę teisinę pagalbą suteikia pati valstybė tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte numatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu asmeniui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų ar jų dalies. Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte įtvirtintas pagrindas atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą yra vienas iš įstatymo leidėjo nustatytų teisės gauti antrinę teisinę pagalbą apribojimų, būtinų antrinės teisinės pagalbos paskirties įgyvendinimui. Nurodytas straipsnis aiškiai ir nedviprasmiškai nustato, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu asmuo iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

9. Pareiškėjos skunde nurodytos aplinkybės, kad dėl materialinės padėties ji pati negali samdytis advokato, o be advokato pagalbos ji negali įgyvendinti savo teisių turėti kvalifikuotą teisinę pagalbą administracinio nusižengimo byloje, nėra pagrindas teikti antrinę teisinę pagalbą kitose bylose, eliminuojant jos pareigą atlyginti antrinės teisinės pagalbos išlaidas. Pareiškėja turėjo teisę kreiptis į Tarnybą su motyvuotu prašymu dėl individualios situacijos papildomo įvertinimo ir pateikti šį prašymą pagrindžiančius dokumentus ar informaciją. Individuali asmens situacija vertinama atsižvelgiant į gyvenimo lygį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą, turtinių reikalavimų dydį ir kitus kriterijus. Pareiškėja minėta teise nepasinaudojo ir Tarnybos Klaipėdos skyriui prašymo papildomai įvertinti jos individualią situaciją nepateikė, nors tokia teisė Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtinta nuo 2019 m. sausio 1 d.

II. 10. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjos S. S. skundą atmetė.

11. Teismas nurodė, kad ginčas yra kilęs dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2019 m. liepos 16 d. sprendimo Nr. 2.3-(NTP-2)-19-NT-1330-11654 „Dėl antrinės teisinės pagalbos“, kuriuo nutarta atsisakyti pareiškėjai S. S. teikti antrinę teisinę pagalbą, teisėtumo ir pagrįstumo.

12. Visų pirma, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi, netenkino pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį teismą dėl Įstatymo 11 straipsnio atitikties Konstitucijai, nes teismui nekilo jokių pagrįstų abejonių dėl nurodytų nuostatų konstitucingumo.

13. Teismas nustatė, kad Klaipėdos AVPK 2019 m. birželio 14 d. surašė administracinio nusižengimo protokolą Nr. 30-ANR-P-37422-2019, kuriame teigiama, kad stacionarus greičio matuoklis užfiksavo, jog pareiškėja vairuodama transporto priemonę esant nustatytam 50 km/h greičiui važiavo 84 km/h greičiu, taip viršydama nustatytą greitį 34 km/h; kartu su protokolu pareiškėjai buvo pateiktas administracinis nurodymas, kuriuo pasiūlyta iki 2019 m. liepos 14 d. į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą sumokėti 60 eurų dydžio baudą.

14. Byloje buvo nustatyta, kad siekdama apskųsti Klaipėdos AVPK 2019 m. birželio 14 d. protokolą pareiškėja 2019 m. birželio 21 d. Tarnybos Klaipėdos skyriui pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinio nusižengimo byloje; Klaipėdos skyrius, įvertinęs pareiškėjos prašymo turinį, skundžiamu sprendimu atsisakė teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą administracinio nusižengimo byloje: skundžiamame sprendime jo teisiniu pagrindu nurodomas Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas, o faktinis skundžiamo sprendimo pagrindas – aplinkybė, kad pareiškėja nėra sumokėjusi 983,94 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurios iš jos buvo priteistos Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eI-880-243/2015.

15. Teismas vadovavosi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu ir nurodė, kad ši teisės norma aiškiai apibrėžia antrinės teisinės pagalbos teikimo apribojimo pagrindą ir taikoma nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu remiantis asmeniui kitoje byloje buvo nustatytos apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidos arba jų dalis, kurių asmuo neapmokėjo.

16. Teismas pažymėjo, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas tiek administracinės bylos proceso šalims, tiek bylą nagrinėjančiam teismui įgyja res judicata galią. Kadangi Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-880-243/2015, kuriuo buvo nuspręsta iš pareiškėjos priteisti 983,94 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą, buvo įsiteisėjęs, o pagal antstolės L. N. pateiktus duomenis pareiškėja nebuvo sumokėjusi 956,45 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų, teismas darė išvadą, jog 2019 m. birželio 21 d. prašymo nagrinėjimo metu pareiškėja nebuvo padengusi įsiskolinimo valstybei ir atsakovo Klaipėdos skyrius pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, atsisakė tekinti antrinę teisinę pagalbą administracinio nusižengimo byloje.

17. Vertindamas pareiškėjos skundo argumentus, teismas atkreipė dėmesį, jog pagal nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojusias Įstatymo redakcijos 11 straipsnio 11 dalies nuostatas Tarnyba, atsižvelgdama į asmens individualią situaciją, turi teisę nesiremti Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu ir asmeniui teikti antrinę teisinę pagalbą net jeigu jis iki nustatyto termino nėra apmokėjęs visų ar dalies antrinės teisinės pagalbos išlaidų, tačiau asmuo privalo Tarnybai pateikti motyvuotą rašytinį prašymą bei pateikti tai patvirtinančius dokumentus.

18. Nagrinėjamoje byloje teismas nenustatė, kad pareiškėja būtu pasinaudojusi jai Įstatymo 11 straipsnio 11 dalyje suteikta teise ir būtų pateikusi Klaipėdos skyriui motyvuotą prašymą įvertinti jos turtinę padėtį, galimybę savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos sudėtingumą. Teismas vertino, kad minėtų aplinkybių nenurodyta ir skunde. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad Tarnybos Klaipėdos skyrius vertindamas pareiškėjos prašymą neturėjo teisinio pagrindo priimti kitokio sprendimo nei atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pagal Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktą, o dėl Įstatymo 11 straipsnio 11 dalyje numatytos išimties pareiškėja nesikreipė, todėl pareiškėjos skunde nurodytos aplinkybės dėl jos individualios situacijos nebuvo vertinamos.

19. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja siekė gauti antrinę teisinę pagalbą administracinio nusižengimo byloje, kurios teisena pradėta Klaipėdos AVPK 2019 m. birželio 14 d. administracinio nusižengimo protokolu bei priimtas administracinis nurodymas, taigi iki nutarimo priėmimo. Aptaręs ANK įtvirtintas administracinio teisės pažeidimo teisenos nuostatas, teismas konstatavo, kad teisines pasekmes administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui sukelia nutarimas, priimtas išnagrinėjus administracinio nusižengimo bylą. Teismas nustatė, jog Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmuose nagrinėjama administracinė byla Nr. I-9034-386/2019, kurioje ginčijamas Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2019 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas Nr. 2.3-(NTP-2)-19-NT-1670-13413 (toliau – ir 2019 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas) dėl atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą ginčijant Klaipėdos AVPK 2019 m. liepos 30 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. 30-ANR-9924-2019 (toliau – ir 2019 m. liepos 30 d. nutarimas). Teismas darė išvadą, kad pareiškėja į Tarnybos Klaipėdos skyrių dėl 2019 m. birželio 14 d. Klaipėdos AVPK administracinio nusižengimo protokolo pagrindu pradėtos administracinio nusižengimo bylos teisenos, prašydama suteikti antrinę teisinę pagalbą, kreipėsi dviem prašymais – pirmuoju prašymu kreipėsi siekdama antrinės teisinės pagalbos nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą policijos įstaigoje, kitu prašymu – siekdama antrinės teisinės pagalbos skundžiant jau 2019 m. liepos 30 d. priimtą nutarimą.

20. Teismo vertinimu šios aplinkybės patvirtino, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas aktualus tik ginčijant 2019 m. liepos 30 d. nutarimo teisėtumą, o nagrinėjamoje byloje skundžiamas Tarnybos Klaipėdos skyriaus sprendimas, įvertinus administracinio nusižengimo bylos proceso eigą, iš esmės tampa teisiškai neaktualus, taigi ir atstovavimas tokioje byloje bet kokiu atveju vertinamas kaip neperspektyvus. Įvertinęs bylos faktines aplinkybes, įrodymų visumą, teismas nenustatė skundžiamo sprendimo neteisėtumo pagrindų ir pareiškėjos skundą atmetė.

III. 21. Pareiškėja S. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. spalio 17 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

22. Pareiškėja paaiškina, kad gavo Klaipėdos AVPK 2019 m. birželio 14 d. administracinio nusižengimo protokolą, o 2019 m. rugpjūčio 17 d. gavo Klaipėdos AVPK 2019 m. liepos 30 d. nutarimą, kuriuo ji nubausta 120 Eur bauda. Pareiškėja apeliaciniame skunde pateikia argumentus, kuriais nesutinka su konstatuotu administraciniu nusižengimu. Taip pat nurodoma, kad Tarnyba 2019 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu atsisakė jai teikti antrinę teisinę pagalbą, šį sprendimą pareiškėja apskundė administraciniam teismui.

23. Pareiškėja nurodo, kad pažeista jos konstitucinė teisė į advokatą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja Konstitucijai, Konvencijai, kitiems tarptautiniams teisės aktams. Teismas neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo doktriną ginčo klausimu. Pareiškėjos gaunamos pajamos itin mažos ir dėl to ji yra diskriminuojama, negali apsiginti nuo absurdiškų kaltinimų. Teismas formaliai nagrinėjo bylą. Pareiškėja negali plačiau pasisakyti dėl teismo sprendimo motyvų, nes tam neturi jokios kompetencijos. Jai nesuprantama teismo pozicija, kodėl pareiškėjos skundas netenkintas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2019 m. liepos 16 d. sprendimo Nr. 2.3-(NTP-2)-19-NT-1330-11654, kuriuo Tarnybos Klaipėdos skyrius atsisakė pareiškėjai teikti antrinę teisinę pagalbą, teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Pirmosios instancijos teismas netenkindamas pareiškėjos skundo, konstatavo, kad Tarnyba skundžiamu sprendimu pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo, nes byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėja nėra apmokėjusi antrinės teisinės pagalbos, teiktos kitoje byloje, išlaidų, pareiškėja papildomai nesikreipė į Tarnybą dėl individualios situacijos įvertinimo, t. y. nepasinaudojo Įstatymo 11 straipsnio 11 dalyje įtvirtinta teise, todėl pareiškėjai pagal 2019 m. birželio 21 d. prašymą antrinė pagalba negalėjo būti teikiama Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad šiuo atveju valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimas nėra tikslingas, nes ANK nustatyta tvarka nėra priimtas nutarimas pareiškėjos administracinio nusižengimo byloje. Pareiškėja su šiomis teismo išvadomis nesutinka, tvirtina, kad pažeidžiama jos konstitucinė teisė tinkamai apsiginti nuo nepagrįstų kaltinimų, teismas neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją.

26. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

28. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės normų taikymo aspektu, su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių tyrimu, įrodymų vertinimu ir to pagrindu padarytomis išvadomis sutinka, todėl iš naujo jų nekartoja, tik papildo motyvus, atsižvelgdama į apeliacinio skundo esminius argumentus.

29. Kilusiam ginčui aktuali Įstatymo 11 straipsnio 7 dalis (taikoma 2018 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIII-1437 redakcija, įsigaliojusi nuo 2019 m. sausio 1 d.), kurioje įtvirtinti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai, vienas iš jų – jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies.

30. Konstitucinis Teismas 2018 m. spalio 11 d. nutarimu pripažino, kad Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies, tais atvejais, kai asmeniui tokia pagalba yra itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių ir ją užtikrinti baudžiamojoje byloje būtina teisingumo interesais, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pastarajame Konstitucinio Teismo nutarime pateiktus išaiškinimus ir padarytas išvadas ne kartą pritaikė savo jurisprudencijoje, be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-4732-822/2019, konstatuodamas, kad Tarnybos sprendimas atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu, neatsižvelgiant į jokias aplinkybes, t. y. nei į asmens turtą ir pajamas, nei į teisingumo interesus, inter alia (be kita ko, įskaitant) bylos ar taikomos teisės sudėtingumą, tam tikrus asmens socialinės ir asmeninės padėties ypatumus, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Akcentuotina, kad minėta Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pozicija reiškia ne tai, kad valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba turi būti teikiama neatsižvelgiant į pareiškėjo skolą Tarnybai (Lietuvos valstybei), o tai, kad, sprendžiant dėl atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu, asmens įsiskolinimo Tarnybai (Lietuvos valstybei) faktas savaime nėra pakankamas ir turi būti vertinamos papildomos aplinkybės.

31. Kilusio ginčo kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad po Konstitucinio Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarimo priėmimo įsigaliojo ginčui aktualių Įstatymo nuostatų pakeitimai. Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo Nr. VIII-1591 2, 11, 12, 13, 14, 15, 18, 19, 21, 22, 23, 24, 29, 30, 31, 32, 34 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymu (2018 m. birželio 30 d. Nr. XIII-1437), įsigaliojusiu 2019 m. sausio 1 d. (to paties įstatymo 19 str. 1 d.), Įstatymo 11 straipsnio 10 dalis buvo pakeista, ją išdėstant taip: „Tarnyba turi teisę išimtiniais atvejais, atsižvelgdama į šio straipsnio 11 dalyje nurodytą pareiškėjo prašymą ir įvertinusi konkretaus pareiškėjo individualią situaciją, suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisydama to, kad yra šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 punktuose nustatyti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai“, be to, Įstatymo 11 straipsnis buvo papildytas 11 dalimi, numatančia: „Kai tarnyba, vadovaudamasi šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 punktais, priima sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, pareiškėjas turi teisę kreiptis į tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo ir pateikti šį prašymą pagrindžiančius dokumentus ir (ar) informaciją. Individuali pareiškėjo situacija vertinama atsižvelgiant į gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, pareiškėjo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius pareiškėjui. Šiuo atveju tarnyba sprendimą priima teisingumo ministro nustatyta tvarka.“ Sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priėmimo tvarką, kai pareiškėjas kreipiasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo, nustato Sprendimų priėmimo, įvertinus individualią pareiškėjo situaciją, tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 1R-121 (2019 m. sausio 7 d. įsakymo Nr. 1R-16 redakcija, įsigaliojusi 2019 m. sausio 8 d.).

32. Byloje ginčo nėra, kad pareiškėja skundžiamo sprendimo priėmimo metu nebuvo visiškai apmokėjusi antrinės teisinės pagalbos, teiktos kitoje bylose, išlaidų ar jų dalies. Byloje taip pat nėra duomenų, tokių argumentų pareiškėja nenurodė ir skunde, kad ji, siekdama gauti antrinę teisinę pagalbą, kad būtų ginčijamas Klaipėdos AVPK 2019 birželio 14 d. administracinio nusižengimo protokolas (t. y. dėl kurio ji ir kreipėsi į Tarnybą 2019 m. birželio 21 d. prašymu), pateikė motyvuotą prašymą kartu su pagrindžiančiais įrodymais dėl pareiškėjos individualios situacijos vertinimo. Atsižvelgiant į šias faktines aplinkybes ir į tai, kad Įstatymo 11 straipsnio 11 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas įtvirtino pareiškėjos teisę kreiptis į Tarnybą, jog pastaroji pakartotinai įvertintų situaciją, neatsižvelgiant į pareiškėjos skolą Tarnybai (Lietuvos valstybei), tačiau šia teise pareiškėja nesinaudojo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog šiuo atveju Tarnybos Klaipėdos skyrius skundžiamu sprendimu pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu.

33. Priešingai nei teigia pareiškėja, pirmosios instancijos teismas sprendime atkreipė į ginčui aktualios Įstatymo normos pasikeitimus nuo 2019 m. sausio 1 d., t. y. įstatymų leidėjo priimtus po Konstitucinio Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarimo priėmimo. Todėl nepagrįsti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, jog teismas nepaisė Konstitucinio Teismo išaiškinimų.

34. Teisėjų kolegija pastebi, kad, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, gavusi suinteresuoto asmens motyvuotą prašymą dėl individualios situacijos įvertinimo, Tarnyba, be kita ko, įpareigota įvertinti ne tik sunkią asmens padėtį, susijusią su finansinėmis ir kitomis galimybėmis veiksmingai gintis teisiniame ginče, bet ir kilusio ginčo pobūdį, galbūt kilsiančias neigiamas teisines pasekmes, teisingumo interesus. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Klaipėdos AVPK surašytas 2019 m. birželio 14 d. administracinio nusižengimo protokolas ir jame suformuluotas administracinis nurodymas, kuriuo siūloma pareiškėjai savanoriškai sumokėti baudą, administracinių nusižengimų bylų teisenos prasme nėra sprendimas, sukeliantis privalomas neigiamas pasekmes pareiškėjai. Todėl, atsižvelgiant į ginčo, kuriame atstovauti pareiškėjai buvo prašoma antrinės teisinės pagalbos, pobūdį, šiuo atveju Tarnybai nekilo Konstitucijoje ir Įstatyme įvirtinta pareiga atlikti individualią pareiškėjos situacijos analizę.

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai dėl teismo sprendimo formalumo, nepagrįstumo ir pareiškėjos teisių pažeidimo yra abstraktūs bei deklaratyvūs, nepagrįsti faktais bei teisės aktų normomis ir nesudaro pagrindo ginčo situaciją vertinti kitaip, nei tai atliko pirmosios instancijos teismas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šios kategorijos bylas, ne kartą yra akcentavęs, kad teisė gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti ir neribojama. Šią teisę suteikia pati valstybė savo iniciatyva ir ji yra realizuojama laikantis teisės aktais nustatytų sąlygų ir tvarkos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje: Nr. A822-1042/2009 ir kt.). Nustatytų sąlygų antrinei teisinei pagalbai gauti pareiškėja nesilaikė, kas ir lėmė Tarnybos Klaipėdos skyriaus atsisakymą teikti prašomą teisinę pagalbą pareiškėjai.

36. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos S. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė