2019-05-08 Nr. AB-10832-3-61-3-03660-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1875-492/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03660-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2; 1.2.3; 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. N. ir S. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys: likviduojama biudžetinė įstaiga Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjos J. N. ir S. U. (toliau – ir pareiškėjos) 2017 m. spalio 31 d. kreipėsi į teismą, prašydamos iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (toliau – ir Ministerija), priteisti 1 099,96 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėjos paaiškino, jog S. U. 2014 m. lapkričio 6 d. per interneto svetainę grupinis.lt įsigijo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ platinamus kuponus kelionei į Antaliją, t. y. užsakė kelionę keturiems asmenims, sudarė sutartį. Dalį už kelionę mokėtinos sumos – 578,66 Eur – sumokėjo S. U., kitą dalį – J. N.. Tačiau organizuota kelionė neįvyko kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ tapus nemokiu. Draudimo bendrovė ERGO Insurance SE Lietuvos filialas J. N. grąžino 57,36 Eur, todėl pareiškėjoms liko negrąžinta 1 099,96 Eur suma (po 549,98 Eur). Pareiškėjų nuomone, Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnyje nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos, t. y. nebuvo užtikrinta 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnyje įtvirtinta turisto teisių apsauga, todėl jos patyrė turtinę žalą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas teigė, kad teisės aktai teismui nesuteikia įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Nei Lietuvos Respublikos Seimo veiksmai priimant Turizmo įstatymą, nei Turizmo įstatymas negali būti vertinami politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 258 straipsnyje nurodytos kompetentingos institucijos (Europos Komisija ir / ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismas) nėra nustačiusios, kad atsakovas neįvykdė kokios nors pareigos pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant Direktyvos vykdymą).

Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo spręsti, kad Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, tokiu būdu padarydama Europos Sąjungos teisės pažeidimą, už kurį jai galėtų kilti atsakomybė ir pareiškėjų naudai būtų priteisiama turtinė žala, todėl šiuo atveju neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai. Atsakovas tvirtino, kad Direktyvos 7 straipsnio nuostata, jog kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, į Turizmo įstatymą buvo perkelta tinkamai, kadangi tokia pareiga kelionių organizatoriui buvo nustatyta Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje.

Direktyvos 7 straipsnis į Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį buvo perkeltas ne tik pagal savo esmę ir prasmę, bet iš esmės pažodžiui. Turizmo įstatyme yra nurodyta, kad šis įstatymas, be kita ko, įgyvendina Direktyvą, vadinasi, valstybė yra įvykdžiusi pareigą į nacionalinę teisę perkelti Direktyvą. Nei viena iš Turizmo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, nei su kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimu susiję Turizmo įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai nėra pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir / ar įstatymams, todėl šie teisės aktai yra galiojantys ir teisėti.

Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad žala dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo pareiškėjoms atsirado dėl to, jog atsakovas neįvykdė ar netinkamai įvykdė Direktyvą. Akivaizdu, kad pareiškėjos žalą galėjo patirti tik dėl UAB „Freshtravel“ veiksmų.

5. Atsakovo vertinimu, pareiškėjų pateikti įrodymai nepatvirtina skundo reikalavimo priteisti turtinės žalos atlyginimą, kadangi turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta nė vienos iš šioje sutartyje nurodytų šalių, be to, neaišku, kokiu pagrindu J. N. į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą pervedė 1 157,37 Eur sumą. S. U. nepateikė jokių tinkamų įrodymų, kad ji būtų atlikusi kokius nors mokėjimo pavedimus už kelionę, todėl jos reikalavimas turi būti atmestas. Atsakovas taip pat pastebėjo, jog pareiškėjų finansinis reikalavimas yra įtrauktas į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą pastarosios bendrovės bankroto byloje.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

7. Departamento nuomone, Turizmo įstatyme yra įtvirtinta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus. Įgyvendinant Direktyvą, Departamentui buvo pavesta perkelti dalį Direktyvos nuostatų į Departamento direktoriaus 2003 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 18-V patvirtintas Turizmo paslaugų teikimo sutarties standartines sąlygas (toliau – ir Standartinės sąlygos), dėl kurių šioje byloje ginčo nėra. Kitų Direktyvos nuostatų perkėlimas buvo pavestas įstatymų leidėjui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Departamentas pritarė Ministerijos pozicijai dėl Direktyvos tinkamo perkėlimo ir jos atsiliepime išdėstytiems argumentams. Be to, Departamentas teigė, kad patirtos žalos atlyginimo pirmiausiai turėtų būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus asmens veiksmų. Šiuo atveju J. N. kreditoriniai reikalavimai jau yra patvirtinti UAB „Freshtravel“ bankroto byloje.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 4 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjų J. N. ir S. U. skundą, t. y. priteisė pareiškėjai J. N. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, 1 099,96 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017 m. gruodžio 6 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

9. Teismas nustatė, kad S. U. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 11 d. sudarė turizmo paslaugų sutartį Nr. PT004514 dėl kelionės į Antaliją už 3 996 Lt (1 157,32 Eur). Sutartyje vykstančiais asmenimis be jos nurodyti R. U., R. N. bei J. N.. Remiantis 2014 m. lapkričio 6 d. banko sąskaitos operacijų ataskaita, J. N. dviem mokėjimo dokumentais Nr. 474 ir Nr. 475 už kelionę sumokėjo po 1 998 Lt, iš viso – 3 996 Lt (1 157,32 Eur). S. U. 2014 m. lapkričio 27 d. Departamentui pateikė prašymą pagal 2014 m. lapkričio 17 d. turistinės kelionės sutartį Nr. PT004514 kompensuoti 1 157,32 Eur. Remiantis AB DNB banko 2015 m. rugsėjo 10 d. ataskaita, J. N. buvo pervesta 57,36 Eur draudimo išmoka.

10. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, kurioje, be kita ko, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad Lietuvos valstybė analogišku atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį, priėjo išvadą, jog nagrinėjamoje byloje nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, apsauga, dėl to pareiškėjos patyrė nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

11. Teismas laikė nepagrįstais atsakovo argumentus, kad pareiškėjų pateikti įrodymai nepatvirtina reikalavimo priteisti turtinę žalą. Teismo vertinimu, iš surinktų įrodymų galima daryti išvadą, jog S. U. (kaip užsakovė) turizmo paslaugų sutarties sudarymo veiksmus atliko elektroninėje erdvėje, iš šios sutarties teksto sandorio šalys gali būti aiškiai identifikuojamos, kas savaime neleidžia teigti, jog sutartis nesudaryta (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.73 str. 2 d., 1.76 str. 2 d.). J. N. atlikti mokėjimo pavedimai (Nr. 474 ir Nr. 475) įsigijus kelionę per beta.lt, apmokant UAB „Cherry Media LT“, nepaneigia, kad mokėjimo pavedimai buvo atlikti būtent pagal pateiktą turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004514. Atsižvelgiant į tai, teismui nekilo abejonių dėl J. N. reikalavimo priteisti turtinę žalą pagrįstumo.

12. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2014 m. lapkričio 6 d. banko sąskaitos operacijų ataskaitoje nėra detalizuota, jog J. N. moka už S. U., pareiškėjos nepateikė jokių kitų duomenų teiginiams, kad ir S. U. mokėjo dalį išlaidų už kelionę, pagrįsti. Teismas nusprendė prašomą atlyginti sumą priteisti J. N., kadangi pagal pateiktus duomenis nustatyta, jog būtent ji mokėjo už kelionę bei gavo draudimo išmoką. S. U. reikalavimas priteisti turtinės žalos atlyginimą, nesant duomenų, kad ji realiai tokią žalą patyrė, netenkintinas.

13. Teismas taip pat atmetė atsakovo teiginius, kad pareiškėjos siekia dvigubo žalos atlyginimo. Aplinkybė, kad J. N. 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 įtraukta į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą, nepaneigia jos teisės kreiptis į teismą dėl turtinės žalos atlyginimo. Pažymėta, kad UAB „Freshtravel“ bankroto administratorius turi įgaliojimus tikslinti kreditorių sąrašą ir atitinkamai reikalavimų dydį. Taigi, pareiškėja J. N. turi teisę ginti savo pažeistas teises pasirinktu būdu ir kreiptis į teismą, reikalaudama iš valstybės atlyginti turtinę žalą. Jai priteistinos ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (skundo priėmimo) dienos.

III. 14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų J. N. ir S. U. skundą atmesti.

15. Atsakovas tvirtina, kad teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą. Teismas sprendime nenurodė, ar egzistuoja būtinųjų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Iš teismo sprendimo turinio neaišku, kokiu pagrindu teismas padarė išvadą, kad atsakovo atžvilgiu egzistuoja būtinosios sąlygos deliktinei atsakomybei kilti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme. Atsakovas laikosi pozicijos, kad tokios sąlygos nagrinėjamoje byloje neegzistuoja. Atsakovo nuomone, teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę – Turizmo įstatymą – tikslų, pažeidė ir imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimo bei imperatyvų draudimą vertinti Seimo veiklą. Atsakovas pakartotinai pabrėžia, kad jis jokių neteisėtų veiksmų neatliko, nes Turizmo įstatymas atitinka Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o žala dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo pareiškėjoms atsirado ne dėl to, kad valstybė netinkamai į Turizmo įstatymą perkėlė Direktyvą. Žala pareiškėjoms galėjo kilti tik dėl Bendrovės veiksmų (Turizmo įstatymo 8 str. 1 d. įtvirtintos pareigos nevykdymo), todėl tarp valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę bei pareiškėjų patirtos žalos nėra jokio priežastinio ryšio.

16. Atsakovas teigia, kad teismas pareiškėjai J. N. turtinės žalos atlyginimą priteisė byloje nesant tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą, iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus (teismui pateikta turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta, mokėjimas buvo atliktas į UAB „Cherry Media Lt“ banko sąskaitą, turizmo paslaugų teikimo sutartyje UAB „Freshtravel“ agentu nurodyta ne UAB „Cherry Media LT“, o „Plius Travel“, ir kt.), o priešingas teismo išvadas laiko nepagrįstomis. Be to, atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai pareiškėjai suteikė teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą, kadangi jos finansinis reikalavimas įtrauktas į UAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti, palaiko atsiliepime į skundą išdėstytą savo poziciją.

18. Pareiškėja J. N. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

19. Pareiškėjos nuomone, priešingai nei teigia atsakovas, teismas nepažeidė pareigos motyvuoti sprendimą, kadangi, be kita ko, skundžiamame teismo sprendime buvo atsakyta į visus pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, išanalizuota valstybės deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų visuma. Pareiškėja nepritaria atsakovo teiginiams, kad teismas pažeidė draudimus vertinti teisės aktą bei veiksmus (neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei tirti Seimo veiklą, tokius teiginius laiko abstrakčiais, niekuo nepagrįstais. Pažymi, kad teismas klausimą dėl turtinės žalos atlyginimo išsprendė neperžengdamas savo kompetencijos ribų, nepažeidė išimtinės Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetencijos spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių. Pareiškėjos vertinimu, teismas turėjo pareigą ginčui aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą spręsti atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė tinkamai. Ji tvirtina, kad teismas pagrįstai nustatė visas valstybės atsakomybei konstatuoti būtinas sąlygas, o priešingi atsakovo argumentai yra nepagrįsti, tokią savo poziciją pareiškėja grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo padarytomis išvadomis analogiško pobūdžio bylose. Pareiškėja nesutinka su atsakovo teiginiais, jog teismas turtinės žalos atlyginimą jai priteisė byloje nesant tinkamų įrodymų apie turtinės žalos padarymo faktą, ir paaiškina, jog 2014 m. lapkričio 11 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004514 buvo sudaryta naudojant elektronines ryšių priemones, todėl ji nėra šalių fiziškai pasirašyta, tačiau tai nepaneigia sutarties sudarymo fakto. Akcentuoja, kad ERGO Insurance SE Lietuvos filialas Departamento nurodymu jai kompensavo 57,36 Eur, o Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 pripažino jos, kaip kreditoriaus, reikalavimą, taigi, byloje nėra ginčo dėl jos pagal minėtą sutartį sumokėtų sumų. UAB „Cherry Media LT“ šiuo atveju yra tik tarpininkas tarp kupono turėtojo ir kelionių organizatoriaus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės žalos, pareiškėjai kilusios dėl netinkamo Direktyvos 7 straipsnio nuostatų įgyvendinimo, atlyginimo.

21. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo Nr. I-464 29 straipsnio pakeitimo įstatyme, įsigaliojusiame 2019 m. sausio 1 d., Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos pavadinimas yra pakeistas į Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministeriją, todėl atsakovo atstovo pavadinimas yra pakeičiamas ir šioje nutartyje.

22. Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, atliko išsamų byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina, kad dėl Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų pareiškėjoms kilo turtinė žala. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad valstybė netinkamai įvykdė pareigą nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, t. y. Turizmo įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas neužtikrino, kad pareiškėjai J. N. būtų atlyginti visi jos dėl kelionių organizatoriaus nemokumo patirti nuostoliai, todėl valstybė turi atlyginti šiuos nuostolius. Apeliacinis skundas grindžiamas abstrakčiais, bendro pobūdžio teiginiais, atsakovas pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus apie teismo kompetenciją, turtinę žalą patvirtinančių įrodymų nepakankamumą, kartu pažymėdamas, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

24. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentu, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nėra akivaizdžiai ir detaliai pasisakyta dėl Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo. Tačiau iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio aiškiai matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja visos šios būtinosios sąlygos (be kita ko, pacitavo ginčui aktualias Civilinio kodekso 6.249 ir 6.271 straipsnių nuostatas), ir jas nustatė: neteisėti veiksmai – Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį, žala – pareiškėjai buvo grąžinta ne visa už įsigytą kelionę sumokėta suma, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos – kadangi Direktyvos 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, pareiškėjai už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik dalis jos sumokėtos sumos. Taigi, apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo teismo sprendimo nemotyvuotumo yra nepagrįsti.

25. Dėl atsakovo teiginių, kad šiuo atveju neegzistuoja atsakovo neteisėti veiksmai, akcentuotina, jog ginčo laikotarpiu galiojusios Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra nurodęs, kad minėtame 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkeltais į nacionalinę teisę tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr., pvz., 1999 m. birželio 15 d. sprendimą Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich, C-140/97, EU:C:1999:306).

26. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir tikėtino repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, jog vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr. 2014 m. sausio 16 d. nutartį Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarországi Fióktelepe ir Magyar Állam, C-430/13, EU:C:2014:32).

27. Turizmo įstatymo (aktuali redakcija, t. y. redakcija, įsigaliojusi 2014 m. lapkričio 1 d. (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija), nes UAB „Freshtravel“ apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą paskelbė 2014 m. lapkričio 14 d.) 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad kelionių organizatorius, siūlantis parduoti organizuotą turistinę kelionę, turi užtikrinti už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatytos minimalios kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju aktualus Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 (2011 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 1421 redakcija) (toliau – ir Aprašas).

28. Aprašo 33 punkte nustatyta, kad, jeigu bendra turistų pareikštų reikalavimų suma yra didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytą laidavimo draudimo sumą ar jos likutį, laidavimo draudimo išmoka pirmiausiai mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikštų reikalavimų dydžiui. Nagrinėjamu atveju Departamentas įvykdė kompensavimo draudimo lėšomis procedūrą vadovaudamasis šiuo reguliavimu.

29. Iš aptarto nacionalinio teisinio reguliavimo matyti, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, jog vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti.

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto (šiuo atveju – pareiškėjų) patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį siekiamo tikslo prasme. Pažymėtina, kad tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi, nagrinėdamas iš esmės analogiškas faktinėmis aplinkybėmis administracines bylas dėl nuostolių, turistų patirtų kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ tapus nemokiu, kompensavimo (žr., pvz., 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, 2017 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2060-624/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017, 2017 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017, 2018 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje Nr. eA-1204-556/2018). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

31. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr. 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012), Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str. 3 d.).

Kaip pažymima nuoseklioje Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, aiškinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms direktyvoje yra numatyta pareiga imtis visų būtinų atitinkamos direktyvos veiksmingumą užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą (žr., pvz., 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann prieš Land Nordrhein-Westfalen, 14/83, EU:C:1984:153; 2008 m. balandžio 15 d. sprendimą Impact prieš Minister for Agriculture and Food ir kt., C-268/06, EU:C:2008:223).

Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją. Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėtą sprendimą Impact).

Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (žr., pvz., 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimą Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C-106/89, EU:C:1990:395; 2004 m. spalio 5 d. sprendimą (sujungtose bylose) Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584).

Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (žr. minėtą sprendimą Pfeiffer ir kt.). Be to, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laikotarpį jos neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė neteisingai (žr., pvz., 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą (sujungtose bylose) Francovich ir kt. prieš Italijos valstybę, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428; 2002 m. liepos 11 d. sprendimą Marks & Spencer prieš Commissioners of Customs & Excise, C-62/00, EU:C:2002:435).

Jeigu nacionalinės teisės negalima aiškinti ir taikyti pagal Sąjungos teisės reikalavimus, nacionaliniai teismai ir administraciniai valdžios organai privalo taikyti visą Sąjungos teisę ir ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises ir prireikus netaikyti bet kurios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą Fuß prieš Stadt Halle, C-429/09, EU:C:2010:717).

32. Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aiškinti aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas ir išspręsti šį ginčą, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad Ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų (Europos Komisijos) ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų, kurie konstatuotų, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aptartą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, tai negali būti laikoma tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimu. Todėl atsakovo argumentai, kad 1) pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę – Turizmo įstatymą – tikslų, pažeidė imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimo bei imperatyvų draudimą vertinti Seimo veiklą, ir kad 2) Valstybė tinkamai įvykdė Direktyvoje nustatytą pareigą užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjoms galėjo kilti atlygintina turtinė žala, yra nepagrįsti.

33. Atsakovo pozicija, kad pareiškėjų reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausiai turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už jų neįgyvendinimą. Šiuo atveju taip pat nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad tokios aplinkybės kaip neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas negali būti kliūtis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotoją pagal Direktyvos 7 straipsnį (žr., pvz., minėtą sprendimą Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich). Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai, kad tarp minėtų neteisėtų Lietuvos valstybės veiksmų ir pareiškėjų patirtos turtinės žalos nėra priežastinio ryšio, irgi yra atmetami.

34. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad byloje nėra jokių tinkamų įrodymų apie pareiškėjos J. N. turtinės žalos patyrimo faktą. Tačiau, įvertinus byloje esančius dokumentus ir nustatytas aplinkybes (žr. nutarties 9 p. ir 11 p.; turizmo paslaugų teikimo sutartį, b. l. 7–10; 2015 m. rugsėjo 10 d. sąskaitos operacijų ataskaitą, b. l. 11; 2014 m. lapkričio 6 d. sąskaitos operacijų ataskaitą, b. l. 12), teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėja S. U. 2014 m. lapkričio 11 d. turizmo paslaugų teikimo sutartimi Nr. PT004514 iš UAB „Freshtravel“ per tarpininką UAB „Cherry Media Lt“ (dabar – UAB „Beta Media“), kuris yra interneto svetainės grupinis.lt valdytojas (remiantis viešai prieinamais duomenimis, t. y. paslaugų teikimo interneto svetainėje grupinis.lt taisyklėmis), įsigijo turizmo paslaugas, už kurias pareiškėja J. N. 2014 m. lapkričio 6 d. sumokėjo 3 996 Lt (1 157,32 Eur; dviem 1 998 Lt dydžio pavedimais). Kadangi, nupirktai kelionei neįvykus ir UAB „Freshtravel“ tapus nemokia, J. N. 2015 m. rugsėjo 10 d. buvo grąžinta tik 57,36 Eur suma, ji patyrė 1 099,96 Eur turtinę žalą, kurios atlyginimą ir prašė priteisti iš atsakovo. Nors atsakovas apeliaciniame skunde teigė, kad turizmo paslaugų teikimo sutartyje UAB „Freshtravel“ agentu yra nurodytas kitas juridinis asmuo – „Plius travel“ (ant šios sutarties iš tiesų yra „Plius travel“ ženklas), Juridinių asmenų registre nėra duomenų apie tokį juridinį asmenį, o iš viešai prieinamų duomenų internete manytina, kad „Plius travel“ yra UAB „Freshtravel“ prekės ženklas, todėl šie atsakovo argumentai atmestini. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien aplinkybė, jog J. N. buvo išmokėta draudimo išmoka ir jos kreditorinis reikalavimas buvo patvirtintas UAB „Freshtravel“ bankroto byloje, savaime nepatvirtina jos reikalavimo priteisti turtinės žalos atlyginimą nagrinėjamoje administracinėje byloje pagrįstumo, tačiau šiuo atveju jos patirta turtinė žala buvo įrodyta leistinais įrodymais, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai jai priteisė tokios žalos atlyginimą.

35. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė