2016-09-12 Nr. AB-17379-3-61-3-03475-2013-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1543-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03475-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjų D. G. ir V. R. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. G. ir V. R. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjos V. R. ir D. G. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, V. R. prašydama panaikinti Generalinės prokuratūros 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. 17.10-1146 ir priteisti jai neišmokėtą prokuroro pareiginės algos dalį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos, o pareiškėja D. G. prašydama priteisti solidariai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, ir Generalinės prokuratūros neišmokėtą prokuroro darbo užmokesčio dalį – 20 592,86 Eur, darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį tarp faktiškai priskaičiuoto darbo užmokesčio pagal sumažintą pareiginės algos koeficiento dydį, ir darbo užmokesčio, kurį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. imtinai buvo privalu priskaičiuoti ir išmokėti taikant proporcingai sumažintą pareiginės algos dydžio koeficientą.

Pareiškėjos paaiškino, kad pareiškėja V. R. tarnybą prokuratūroje pradėjo 1994 m. birželio 10 dieną. Nuo 1999 m. gruodžio 1 d. dirbo Generalinės prokuratūros Kvotos ir tardymo kontrolės skyriuje skyriaus prokurore, nuo 2003 m. gegužės 1 d. pervadinus skyrių dirbo Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriuje, o nuo 2011 m. balandžio 5 d. dirba Baudžiamojo persekiojimo departamente. 2006 m. gegužės 15 d. V. R. suteiktas vyresniojo, o 2011 m. gegužės 30 d. – vyriausiojo justicijos patarėjo kvalifikacinis rangas. Pareiškėja D. G. į Generalinės prokuratūros Valdymo kontrolės ir analizės skyriaus prokuroro pareigas buvo perkelta 1998 m. gruodžio 11 d., o 2003 m. birželio 27 d. jai suteiktas vyresniojo justicijos patarėjo kvalifikacinis rangas. Nuo 2011 m. spalio 10 d. D. G. tarnybos santykiai tęsiasi Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento (toliau – ir Departamentas) prokurorės pareigose. Pareiškėjos rėmėsi Prokuratūros įstatymo 49 straipsniu, nustatančiu, kad prokurorų darbo užmokestį nustato Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (toliau – ir Įstatymas). Pareiškėjos vadovavosi Įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, pažymėjo, kad Seimas 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu sumažinti tame tarpe ir Generalinės prokuratūros prokurorų pareiginės algos koeficientai; kitų prokurorų pareiginės algos koeficientai šiuo įstatymu mažinami nebuvo. Ir Generalinės prokuratūros, ir kitų prokurorų pareiginės algos koeficientai sumažinti Seimo 2009 m. liepos 17 d. priimto Įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 1 straipsniu. Pareiškėjos atkreipė dėmesį, kad iš Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009 m. liepos 17 d. redakcija) 1 straipsnio, matyti, jog prokurorams pareiginės algos koeficientai mažinti skirtingu mastu, vertinant procentais, be to, Generalinės prokuratūros prokurorų pareiginės algos koeficientai buvo mažinami du kartus, kitų nei Generalinės prokuratūros prokurorų – vieną. Pareiškėjos laikė, kad darbo užmokestis joms buvo sumažintas neproporcingai, pažeidžiant Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies bei Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pareiškėjos pažymėjo, kad tai patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas.

Patikslintame skunde pareiškėja D. G. pateikė paaiškinimus bei paskaičiavimą dėl atlyginimo sumažinimo proporcingumo. Pareiškėjos vertinimu, laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d., kai sumažinti buvo tik Generalinės prokuratūros prokurorų atlyginimai, nežinant žemesnės grandies prokurorų atlyginimų, jai turi būti priteisiama visa 12 proc. sumažinto darbo užmokesčio suma – 2 321,99 Lt. Laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. pareiškėja D. G. laikė proporcingu jos darbo užmokesčio mažinimą 3 proc., atsižvelgiant į kitų prokurorų darbo užmokesčio mažinimo dydį. Šiuo laikotarpiu pareiškėja prašė priteisti 41 920,24 Lt. Laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėja sutiko, kad proporcingas darbo užmokesčio mažinimas sudarytų 2,78 proc. ir už šį laikotarpį prašo priteisti 26 860,78 Lt. Viso prašomo priteisti neišmokėto darbo užmokesčio suma – 71 103,01 Lt arba 20 592,86 Eur.

Atsakovai Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, atsiliepimu į skundus prašė pareiškėjų skundus atmesti kaip nepagrįstus, o nusprendus pareiškėjos D. G. skundą tenkinti, mokėjimus išdėstyti proporcingomis dalimis per vienerius metus.

Atsakovai paaiškino, kad Generalinė prokuratūra, apskaičiuodama ir mokėdama prokurorų darbo užmokestį, vadovaujasi galiojančiais teisės aktais. Atsakovas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą. Atsakovai pažymėjo, kad pagal Darbo kodekso 301 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, todėl atsakovai darė išvadą, kad pareiškėjų reikalavimai priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už didesnį nei trijų metų laikotarpį yra nepagrįsti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

Teismas rėmėsi Prokuratūros įstatymo 49 straipsniu, Įstatymo 2 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 3 straipsnio 3 dalimi, 4 straipsnio 2 dalimi, 5 straipsnio 1, 3 dalimis, 51 straipsniu, iki 2009 m. gegužės 1 d. galiojusios redakcijos Įstatymo priedėlio III skirsnio 1.7 punktu, nustatė, kad Departamento prokuroro pareiginės algos koeficientas, sudaręs 13,8, nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d. buvo sumažintas iki 12,14, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. – iki 11,23. Generalinės prokuratūros departamento prokuroro pareiginės algos koeficientas, sudaręs 13,1, nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d. buvo sumažintas iki 11,53, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. – iki 10,67. Generalinės prokuratūros skyriaus prokuroro pareiginės algos koeficientas, sudaręs 13,0, nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d. buvo sumažintas iki 11,44, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. – iki 10,58. Teismas pažymėjo, kad šie mažinimai padaryti dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties. Be to, prokurorų atlyginimas sumažintas ir kitu būdu: 2008 m. gruodžio 19 d. priimtu Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymu, taip pat Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymu buvo nustatytas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis, kuris nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d. sudarė 475 Lt, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. – 450 Lt. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. nustatytas bazinis dydis 2010–2013 metais nebuvo keičiamas, t. y. išliko 450 Lt.

Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimą, pažymėjo, kad Seimas, įgyvendindamas minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriuo nusprendė kompensuoti ir dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą), kuris buvo sumažintas Įstatymo priedėlio III ir IV skirsnių nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. gegužės 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. (1 str. 9 p.). Šiuo įstatymu buvo nustatytas neproporcingai sumažinto kompensuotino darbo užmokesčio apskaičiavimo dydis bei kompensacijos išmokėjimo tvarka, o taip pat išmokėtinų sumų finansavimo šaltinis. Aptariamas įstatymas įsigaliojo nuo 2015 m. rugsėjo 1 d., t. y. galiojo šio teismo sprendimo paskelbimo metu. Kadangi šiuo metu atsakovas Lietuvos valstybė yra prisiėmęs įsipareigojimą sugrąžinti pareiškėjoms dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalį, teismas konstatavo, kad, pasikeitus aplinkybėms, neliko ginčo dalyko. Teismas nurodė, kad valstybė prisiimto įsipareigojimo vykdymo terminų bei tvarkos nepažeidžia, ginčo dėl netinkamo įstatymo vykdymo nėra.

Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimą, pažymėjo, kad byloje nagrinėjamu atveju kompensavimo mechanizmas yra nustatytas, todėl darė išvadą, kad negalima laikyti, jog valstybė pažeidžia savo pareigas ir turi atsakyti į pareikštą reikalavimą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjų turtinės teisės nėra pažeidžiamos, todėl skundą atmetė remiantis Lietuvos respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio, 22 straipsnio 1 dalies, 88 straipsnio 1 punkto pagrindu.

III. Pareiškėjos D. G. ir V. R. apeliaciniais skundais prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir jų skundą tenkinti.

Pareiškėjos atkreipia dėmesį, kad Grąžinimo įstatymas buvo priimtas vėliau nei buvo paduotas jų skundas, todėl daro išvadą, kad Grąžinimo įstatymas neužkerta joms kelio prašyti patirtų nuostolių atlyginimo. Pareiškėjos atkreipia dėmesį, kad valstybė, priimdama Grąžinimo įstatymą, pripažino savo veiksmų neteisėtumą, t. y. pripažino, kad pareiškėjoms darbo užmokestis buvo sumažintas nepagrįstai neproporcingai. Pareiškėjų manymu, ginčas turėjo būti išspręstas iš esmės, o ne atmestas formaliu bei nepagrįstu pagrindu.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimais į apeliacinius skundus prašo apeliacinius skundus atmesti.

Atsakovai pabrėžia, kad Generalinė prokuratūra savo veikloje vadovaujasi galiojančiomis teisės aktų nuostatomis. Generalinė prokuratūra, būdama biudžetinė institucija, finansuojama iš valstybės biudžeto, skaičiuodama mokėtiną darbo užmokestį, neturėjo galimybės nukrypti nuo nustatyto teisinio reguliavimo. Atsakovai pabrėžia, kad Generalinė prokuratūra ir jos darbuotojai veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal tuo metu galiojusius įstatymus, todėl Generalinės prokuratūros veiksmai pagal Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatas perskaičiuojant ir išmokant sumažintą pareiginę algą buvo teisėti. Atsakovai atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimą ir pažymi, kad Grąžinimo įstatymas bus taikomas ir asmenims, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), vadovaujantis Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III ir IV skirsnių nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. gegužės 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 dienomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsižvelgdama į 2016 m. birželio 2 d. priimto Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr.VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, teisėjų kolegija pažymi, kad ši byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjoms - Generalinės prokuratūros prokurorėms - 2009-2013 metais neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus prokurorų pareiginės algos koeficientus, priteisimo.

Byloje nėra ginčo, kad Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjoms mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėjos, manydamos kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant joms visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo (dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento ir susijusių darbo užmokesčio priedų) susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus, susijusius su pareiškėjų darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčo laikotarpiu. Teismas nustatė, jog pareiškėjų darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Įstatymo priedėlio III skirsnio nuostatų, reglamentuojančių prokuroro pareiginės algos koeficiento dydį, kurios Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Kartu pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjų patirti praradimai turi būti kompensuojami Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka, o ne priteisiant skirtumą tarp faktiškai išmokėto ir apskaičiuoto pagal iki tol galiojusius teisės aktus darbo užmokesčio sumą, todėl jų skundą atmetė.

Apeliaciniai pareiškėjų skundai iš esmės grindžiami tuo, kad pirmosios instancijos teismas realiai neapgynė apeliančių pažeistų teisių, neįsigilino į jų skundo dalyką ir nepagrįstai retroaktyviai taikė Grąžinimo įstatymo nuostatas.

Atsakydama į apeliacinių skundų argumentus, liečiančius Konstitucinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimo nuostatų taikymą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad remiantis oficialiąja konstitucine jurisprudencija matyti, kad valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai asmenys neturi absoliučių teisėtų lūkesčių, kad iš valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšų gaunamas apmokėjimas už darbą ar kitos socialinio pobūdžio išmokos apskritai nebus mažinamos. Išimtiniais atvejais šios išmokos gali būti mažinamos, jei tai yra būtina siekiant apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d., 2011 m. vasario 14 d., 2013 m. liepos 1 d., 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą). Konstitucinis Teismas taip pat yra nusprendęs, kad tam tikrų valstybės įsipareigojimų vykdymo atidėjimas, kai valstybė prisiimtų įsipareigojimų negali įgyvendinti dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo (šiuo klausimu žr. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimus). Vadinasi, valstybėje susiklosčius sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai tam tikrų teisėtų lūkesčių neįgyvendinimas dėl ekonomikos krizės gali būti laikomas konstituciškai pateisinamu.

Konstitucinis teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjui tenka pareiga nustatyti tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Tai rodo, kad įstatymų leidėjui nekilo pareiga kompensuoti absoliučiai visus prokurorų ar valstybės tarnautojų patirtus praradimus dėl atlyginimų sumažinimo (įskaitant ir tokius, kurie buvo proporcingai patirti visų valstybės pareigūnų ir tarnautojų grupių), taigi gali teisėtai susidaryti tokios faktinės situacijos, kai prokurorams ar kitiems valstybės tarnautojams, kurių atlyginimų sumažinimo mastas buvo mažesnis, pagal Grąžinimo įstatymą nebus išmokama darbo užmokesčio nepriemoka ir šiuo aspektu Grąžinimo įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas nėra ydingas.

Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. priėmė nutarimą, kuriame konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės, susijusios su susiklosčiusia ekonomine, finansine, geopolitine padėtimi, imperatyvu vykdyti įstatymais prisiimtus įsipareigojimus, traktuotinos kaip itin reikšmingos ir leidžiančios teigti, kad iki 2014 m. gegužės 1 d. Vyriausybė turėjo ribotas galimybes realiai ir atsakingai įvertinti valstybės galimybes įvykdyti įsipareigojimą teisingai (kompensacijų mokėjimo terminų ir jų dydžių požiūriu) kompensuoti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtus praradimus. Be to, atsižvelgiant į iš konstitucinio biudžetinių metų instituto kylančią pareigą svarstant ir tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį ir spręsti, ar valstybė vis dar negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, nėra argumentų teigti, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymu nustatytas vienų metų terminas, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nelaikytinas protingu laikotarpiu.

Apibendrinant Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir prokurorams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Taigi tie pareiškėjų praradimai, kurie buvo patirti dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, bus kompensuoti įstatymų leidėjo nustatyta tvarka.

Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi.

Teisėjų kolegija, turėdama omenyje įstatymų leidėjo plačią teisėkūros laisvę ir įvertinusi, jog ginčo teisiniu reguliavimu buvo siekiama teisėto tikslo užtikrinti valstybės finansinį stabilumą, sprendžia, jog nėra pagrindo manyti, kad apeliantų ginčijamas teisinis reguliavimas kelia pagrįstų abejonių dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo bei dėl to, kad jų teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą turėtų būti ginama kitu būdu, nei numatytas Grąžinimo įstatyme.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. kovo 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-445-552/2016, 2016 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-62-552/2016 ir kt.). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjų reikalavimai, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjų teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjų D. G. ir V. R. apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Irmantas Jarukaitis Ričardas Piličiauskas