daf399e7-9d0d-41c5-97da-9688fbf89aeb · Å iaulių apygardos teismas

Pranešėjas B                                                                                                                                    Baudžiamoji byla Nr. 1A-126-282/2012                                                                         Teismo proceso Nr. 1-40-1-00386-2010-6                                                                                                                                                                     Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.3.2.2., 2.4. (S) ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2012 m. kovo 19 d.Šiauliai             Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Virginijos Žindulienės,teisėjų Irenos Ivanovienės, Boleslovo Kalainio, sekretoriaujant Ievai Rimdeikienei,dalyvaujant prokurorei Dianai Voskoboinikovai,nuteistojo gynėjui advokatui Vytautui Juozelaičiui,nuteistajam A.

V.,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundÄ dėl Å iaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 4 metams 3 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d., Å¡iuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo bÅ«du su TelÅ¡ių rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 5 d. nuosprendžiu paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir galutinė bausmė A.

V. paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams 7 (septyniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.Teisėjų kolegija, n u s t a t ė: A. V. nuteistas už tai, kad 2010 m. spalio 16 d., laikotarpiu nuo 01.00 iki 02.00 val., bute (duomenys neskelbtini), Å iauliuose, bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su N. M. ir S. V., bendrais tyčiniais veiksmais, panaudodamas psichinį smurtÄ , N. M. grasinant, kad bus panaudotas fizinis smurtas nukentėjusiųjų E. V., P. R. bei nepilnamečio G.

R. atžvilgiu, kartu su S. V. grasindamas peiliu, Å¡akute bei dilde, taip pat smogus rankomis ir spiriant E. V. ne mažiau kaip 7 smÅ«gius į galvos sritį, tuo padarant nukentėjusiajam kraujosruvÄ kairės akies virÅ¡utiniame voke, suduodant rankomis ir santechnine žarna G. R. ne mažiau kaip 11 smÅ«gių į galvos sritį ir kitas kÅ«no vietas, tuo padarant nukentėjusiajam kraujosruvas kairės akies vokuose, deÅ¡inėje Å¡launyje, kumščiais suduodant P. R. į galvos sritį ne mažiau kaip 10 smÅ«gių, tuo padarant nukentėjusiajam kraujosruvas žanduose, nubrozdinimÄ pakauÅ¡io kairėje, tokiu bÅ«du nežymiai sutrikdant nukentėjusiųjų sveikatÄ , pagrobė P. R. priklausantį turtÄ : mobiliojo ryÅ¡io telefonÄ ,,Samsung SGH-M600“ 100 Lt vertės su jame buvusia Bitės GSM „Labas“ SIM kortele 10 Lt vertės, laikrodį „QnQ“ 60 Lt vertės, E. V. priklausantį turtÄ : mobiliojo ryÅ¡io telefonÄ â€žNokia 6030“ 60 Lt vertės, G.

R. priklausantį turtÄ : sidabrinę grandinėlę 220 Lt vertės, laikrodį „QnQ“ 70 Lt vertės, mobiliojo ryÅ¡io telefonÄ ,,LG“ 100 Lt vertės, striukę 150 Lt vertės, iÅ¡ viso svetimo turto už 770 litų.Apeliaciniu skundu nuteistasis A. V. praÅ¡o priimti naujÄ , teisingÄ , nuosprendį – perkvalifikuoti jo nusikalstamÄ veikÄ iÅ¡ BK 180 str. 2 d. į 180 str. 1 d. ir paskirti Å¡velnesnę bausmę.Apeliantas skunde teigia, kad nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, procesinių teisės normų pažeidimo, įrodymų vertinimo, nuosprendyje iÅ¡dėstytų iÅ¡vadų patikimumo.Skunde apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įvykių sekÄ , rėmėsi nenuosekliais nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais.

Teigia, kad jis buvo apkalbėtas, nes nėra patikimų įrodymų, jog buvo panaudotas psichologinis smurtas, įrankiai (peilis, dildė, Å¡akutė). Apeliantas mano, kad teismas, vertindamas jo veiksmų pobÅ«dį ir tikslÄ , buvo Å¡aliÅ¡kas objektyviÄ ja prasme, nes nesigilino į jo parodymus, kas sukliudė iÅ¡samiai iÅ¡nagrinėti bylÄ ir priimti teisingÄ sprendimÄ . Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. V. ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundÄ , o prokurorė prašė apeliacinį skundÄ atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.Pirmosios instancijos teismas, iÅ¡tyręs byloje surinktus įrodymus, A. V. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 180 str. 2 d. už bendrininkų grupėje įvykdytÄ kvalifikuotÄ plėšimÄ . IÅ¡ apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis neneigia įvykdęs plėšimÄ ir pagrobęs svetimÄ turtÄ . Tačiau apeliantas nesutinka su jo veikos kvalifikacija, neigdamas plėšimo metu nukentėjusiųjų atžvilgiu naudojęs psichologinį smurtÄ ir įrankius – peilį, dildę, Å¡akutę, ir manydamas, kad jo veika turėtų bÅ«ti kvalifikuota pagal BK 180 str. 1 d., ir paskirta atitinkamai Å¡velnesnė bausmė.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas patikrino bylÄ tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniu skundu (BPK 320 str. 3 d.). Nuteistasis, skundu ginčydamas kai kurias jam inkriminuoto nusikaltimo objektyviosios pusės aplinkybes, kritikuoja skundžiamÄ nuosprendį ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino jo parodymų, o rėmėsi tik nenuosekliais nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, kas, apelianto nuomone, sutrukdė teismui priimti teisingÄ sprendimÄ . Dėl tokių argumentų pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 301 str. 1 d. norma reikalauja, kad nuosprendis bÅ«tų pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo iÅ¡nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Å ios normas esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje iÅ¡tirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimÄ , kai yra esminių prieÅ¡taravimų tarp Å¡ių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), iÅ¡tirti raÅ¡ytinius įrodymus. Taigi, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje iÅ¡dėstė visus teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtus įrodymus, tarp jų apelianto, liudytojų, nukentėjusiųjų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, kitus raÅ¡ytinius įrodymus, kuriuos įvertinęs visete padarė atitinkamas iÅ¡vadas, todėl nuteistojo teiginiai, kad teismas netyrė ar nevertino kai kurių įrodymų, yra nepagrįsti todėl atmestini.

Taigi, A. V. teiginiai apie neiÅ¡samų, kryptingÄ bylos tyrimÄ ir įrodymų vertinimÄ yra visiÅ¡kai nepagrįsti, nes vien tai, kad byloje surinkti įrodymai – liudytojų, nukentėjusiųjų parodymai ir kt., yra nepalankÅ«s nuteistajam, negali bÅ«ti pagrindas iÅ¡vadai, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino neiÅ¡samiai, nevisapusiÅ¡kai, tai yra pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. nuostatas. Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis A. V. nuÅ¡alinimo teismui nereiÅ¡kė (2 t., 181 b. l.), tačiau apeliaciniame skunde paminėjo, kad bylÄ iÅ¡nagrinėjo Å¡aliÅ¡kas teismas.

IÅ¡ apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis apylinkės teismo iÅ¡vadas dėl byloje surinktų įrodymų ir priimtÄ atitinkamÄ sprendimÄ jo atžvilgiu akivaizdžiai sieja su teismo Å¡aliÅ¡kumu. Å iuo atveju kolegija pažymi, kad apkaltinamasis nuosprendis, su kuriuo nesutinka nuteistasis, pats savaime negali bÅ«ti pagrindas laikyti teismÄ Å¡aliÅ¡ku, kitų aplinkybių dėl Å¡aliÅ¡ko teismo apeliantas nenurodė, todėl Å¡is klausimas nesvarstytinas. Jau minėta, kad apeliaciniu skundu neginčijamos objektyvios aplinkybės ir jas patvirtinantys faktiniai duomenys, kad A.

V., veikdamas bendrininkų grupėje su kitais nuteistaisiais – S. V., N. M., nukentėjusiųjų ( P. R., G. R., E. V.) atžvilgiu naudojo fizinį smurtÄ , sutrikdė jų sveikatÄ ir pagrobė kaltinime iÅ¡vardintÄ svetimÄ turtÄ . Apylinkės teismas iÅ¡samiai pasisakė dėl visų Å¡ių abejonių nekeliančių aplinkybių, todėl dar sykį analizuoti tÄ patį nėra pagrindo. Nekelia abejonių ir tai, kad plėšimo įvykio vietoje buvo peilis, Å¡akutė ir dildė – visa tai buvo surasta ir paimta įvykio vietos apžiÅ«ros metu (1 t., 7-13 b. l.).

Å ių aplinkybių neneigia nei apeliantas, tačiau mano, kad byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad tuos įrankius jis panaudojo įgyvendindamas savo nusikalstamÄ sumanymÄ , nors teisiamajame posėdyje pats pripažino, kad suduodamas smÅ«gius nukentėjusiajam G. R., rankoje turėjo Å¡akutę – ,,aÅ¡ turėjau Å¡akutę, o ne peilį...AÅ¡ sudaviau ir jis stojosi, gal man bÅ«tų davęs...“ (2 t., 207 b. l.). Nepaisant to, teisiamajame posėdyje A. V. neigė grasinęs nukentėjusiesiems Å¡akute, peiliu ar dilde, teigė, kad Å¡ių daiktų niekas į rankas nebuvo paėmęs (2 t., 182-184 b. l.).

Tačiau byloje surinkti įrodymai paneigia apelianto keliamas versijas. Nuteistasis savo skunde deklaratyviai nurodo, kad nukentėjusieji ir liudytojai tikslingai apkalbėjo jį, davė nenuoseklius parodymus ir pan. Vertinant atskirų įrodymų Å¡altinių patikimumÄ ir savarankiÅ¡kÄ Ä¯rodomÄ jį turinį bei jų sÄ sajÄ su kitais bylos duomenimis, bÅ«tina atsižvelgti į subjektyviosios kilmės įrodymų Å¡altinio (asmens) santykį su kaltinamuoju, teikiamos informacijos svarbÄ paties įrodymų Å¡altinio padarytos nusikalstamos veikos apimčiai bei padarytų veiksmų pavojingumo laipsniui.

Byloje nėra jokių duomenų, ir A. V. nepateikė argumentų, iÅ¡ kurių bÅ«tų galima spręsti, kad tarp jo, nukentėjusiųjų P. R., G. R., E. V. ir jų atpasakotas įvykio aplinkybes patvirtinusių liudytojų J. Å ., A. V. buvo susiklostę prieÅ¡iÅ¡ki ar kitokie negatyvÅ«s santykiai, kurie sudarytų pagrindÄ nukentėjusiesiems ir liudytojams apkalbėti A. V., nepagrįstai apkaltinant jį nusikaltimo padarymu. Tuo labiau, kad nei pats nuteistasis neneigia plėšimo bÅ«du pagrobęs nukentėjusiųjų turtÄ , tik, keldamas įvairias versijas, siekia sumažinti savo padarytų nusikalstamų veiksmų apimtį ir atitinkamai iÅ¡vengti griežtesnės baudžiamosios atsakomybės. PrieÅ¡ingai, nei teigia apeliantas, nukentėjusiųjų P. R., G.

R., E. V., liudytojų J. Å ., A. V. parodymai viso baudžiamojo proceso metu dėl esminių aplinkybių buvo vienodi ir vienas kitÄ patvirtinantys (1 t., 49; 58; 67; 76; 59; 66; 47; 48; 52-57; 62-65; 70-75 b. l.; 2 t., 183; 184-185; 205-206 b. l.). Visi paminėti nukentėjusieji ir liudytojai nuosekliai tvirtino, kad A. V. tyčia pasiėmė peilį, Å¡akutę ir liepė ant stalo sudėti daiktus, kurių konkrečiai net neįvardijo. Ir pats nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu, atliekant parodymų patikrinimÄ Ä¯vykio vietoje, parodė, kaip pasiėmęs į rankÄ Å¡akutę pareikalavo, kad vaikinai, palikę visus daiktus ant stalo, iÅ¡eitų iÅ¡ buto (1 t., 89-91 b. l.).

Nukentėjusieji tokį apelianto elgesį suprato kaip grasinimÄ ir, aiÅ¡ku, kad, bijodami dėl savo gyvybės ir sveikatos, patys kambaryje ant stalo padėjo savo mobiliojo ryÅ¡io telefonus, grandinėlę, laikrodžius. Nukentėjusiųjų daiktai buvo rasti įvykio vietoje ir jiems grÄ Å¾inti. Tuo pačiu pažymėtina, kad A. V. keliamų versijų nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Apelianto pozicijÄ aiÅ¡kiai palaikanti liudytoja G. N., pas kuriÄ bute ir buvo įvykdytas plėšimas, ir apelianto bendrininkė ir nuteistoji N. M. teisiamajame posėdyje deklaravo dar kitokiÄ Ä¯vykių sekÄ nei pats A.

V., mėgino neigti net tai, kÄ iÅ¡ esmės pripažino nuteistasis (2 t., 183; 245-246 b. l.). N. M. nurodė, kad nematė jokių mobiliųjų telefonų, nei peilių, nei Å¡akučių ir muÅ¡tynių, nors visus Å¡iuos faktus patvirtino A. V. teisiamajame posėdyje (2 t. 182-184 b. l.). Liudytoja G. N. teigė, kad vaikinai papraÅ¡yti gražiuoju nenorėjo iÅ¡eiti iÅ¡ jos buto, ir dėl to kilo konfliktas, o, pasak liudytojos, savo telefonus nukentėjusieji paliko tikslingai, kad apkaltintų juos vagyste.

Tokie nuteistosios N. M. ir liudytojos G. N. parodymai ne tik nepatvirtina apelianto keliamų versijų, bet iš esmės prieštarauja A. V. atpasakotoms įvykio aplinkybėms, todėl laikyti N. M. ir G. N. parodymus teisingais ir jais remtis, nėra pagrindo. Iš to, kas paminėta, matyti, kad A. V. keliamų versijų nepatvirtina jokie bylos informacijos šaltiniai, ne nukentėjusiųjų ir pastarųjų atpasakotas įvykio aplinkybes patvirtinančių liudytojų, o paties apelianto parodymai skirtingose proceso stadijose yra prieštaringi (pvz. dėl disponavimo įrankiu – šakute, liepiant P. R., G.

R. ir E. V. atiduoti savo daiktus). Apelianto teiginys, kad plėšimo metu nukentėjusiems nebuvo grasinama peiliu, Å¡akute ir dilde, yra paneigtas byloje surinktais ir iÅ¡tirtais įrodymais, tarp jų iÅ¡ dalies ir paties A. V. parodymais. Byloje nėra duomenų, kurie bÅ«tų pagrindas abejoti nukentėjusiųjų, liudytojų J. Å ., A. V. parodymais, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio teisinio pagrindo jais nesiremti. Kolegija, dar kartÄ iÅ¡analizavusi byloje surinktus įrodymus, daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė.

Nuosprendyje padarytos iÅ¡vados atitinka faktines bylos aplinkybes. Pagal BK 180 str. 2 d. dispozicijÄ peilio ar kitų specialiai žmogui žaloti pritaikytų daiktų panaudojimas yra ne tik nusikaltimo įrankio žalojančių savybių tiesioginis panaudojimas, bet ir grasinimas jais žodžiu, gestais, akivaizdžiai demonstruojant plėšimo metu. Nukentėjusieji netvirtino, kad peilis, Å¡akutė ir dildė tiesiogiai buvo panaudoti jų atžvilgiu, tačiau nekyla abejonių, kad minėti objektai, demonstruojami bendrininkų, sukėlė nukentėjusiesiems didesnio pavojaus įspÅ«dį, kas, be abejonės, turėjo įtakos jų apsisprendimui atiduoti reikalaujamÄ savo turtÄ nuteistajam.

Minėtų įrankių, peilio demonstravimas plėšimo metu atitinka psichinio smurto turinį, todėl pagrįstai kartu su fizinio smurto panaudojimu yra inkriminuotas apeliantui. Kolegija, remdamasi tuo, kas paminėta, konstatuoja, kad A. V. veikoje yra nustatyti visi bÅ«tini objektyviosios ir subjektyviosios nusikaltimo, numatyto BK 180 str. 2 d., sudėties požymiai, todėl perkvalifikuoti A. V. veikÄ pagal kitÄ baudžiamÄ jį įstatymÄ , kaip praÅ¡oma apeliaciniu skundu, nėra teisinio pagrindo. Skirdamas A.

V. bausmę, apylinkės teismas atsižvelgė į jo padaryto nusikaltimo pobÅ«dį, mastÄ , kaltės formÄ ir rūšį, nusikalstamo veikimo tikslus ir motyvus, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatytos dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad nusikaltimÄ padarė bendrininkų grupėje ir bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, kas, be abejonės, turėjo įtakos jo nusikalstamam elgesiui (BK 60 str. 1 d. 1 p., 9 p.). Teismas, taip pat atsižvelgė ir į nuteistojo asmenybę apibÅ«dinančius duomenis, kad sunkų tyčinį smurtinį nusikaltimÄ padarė praėjus nedaug laiko po laisvės atėmimo bausmės, paskirtos ankstesniu teismo nuosprendžiu, atlikimo, neiÅ¡nykus teistumui, dėl ko pagrįstai laikytas recidyvistu (BK 27 str. 1 d.) – asmeniu keliančiu didesnį pavojų visuomenei, kuriam, paprastai, skiriama laisvės atėmimo bausmė.

Taigi, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į bausmės skyrimui reikÅ¡mingas aplinkybes, ir, kolegijos nuomone tinkamai individualizavo A. V. skirtinÄ bausmę. Kitų aplinkybių, kurių bÅ«tų neįvertinęs pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl A. V. kaltės, apeliaciniame skunde nėra nurodyta, todėl naikinti ar keisti skundžiamÄ nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., n u t a r i a: nuteistojo A.

V. apeliacinį skundÄ atmesti. Kolegijos pirmininkė                                                                                                     Virginija Žindulienė Teisėjai                                                                                                         Irena Ivanovienė                                                                                                                                   Boleslovas Kalainis                                                                                                                                 Â