2013-08-30 Nr. AB-4484-3-61-3-01669-2011-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552 -629/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01669-2011-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Stasio Gagio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. ir atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, palūkanų priteisimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1-32) ir skundo papildymu (b. l. 80-83) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Ministerija) 2011 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. 1D-5055(11); 2) įpareigoti Ministeriją ateityje mokėti jam nustatyto dydžio pareigūnų ir karių pensiją; 3) priteisti iš Ministerijos neišmokėtą pareigūnų ir karių pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo datos; 4) priteisti jam iš Ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos 5 000 Lt neturtinės žalos; 5) priteisti jam iš Ministerijos nuo 2011 m. liepos 30 d. skundo priėmimo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo datos penkių procentų metines palūkanas nuo neišmokėtos pensijos dalies – 118,464 Lt; 6) priteisti jam iš Ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, nuo skundo priėmimo dienos 2011 m. liepos 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo penkių procentų metines palūkanas nuo 5 000 Lt neturtinės žalos sumos; 7) priteisti iš Ministerijos išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Pareiškėjas nurodė, kad 1998 m. spalio 21 d. jam buvo paskirta pareigūnų ir karių pensija 3 720,60 Lt, kuri buvo sumažinta, taip pažeidžiant teisėtų lūkesčių, proporcingumo, nuosavybės neliečiamumo, teisinės valstybės principus. Pabrėžė, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies nemokėjimas sukėlė jam sunkius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą, pažemino jo orumą, garbę, valstybės institucijų padaryti veiksmai buvo itin intensyvūs ir ilgalaikiai. Papildomai paaiškino, kad pagrindas priteisti palūkanas yra Ministerijos atsakomybė už tai, kad ji prievolės neįvykdė geruoju, per kreipimosi ir bylinėjimosi laiką Ministerija naudojosi jo pareigūnų ir karių pensijos dalies lėšomis, gavo iš to naudos, taip pažeidė jo interesus.

Atsakovas Ministerija atsiliepimuose (b. l. 66-68, 124-126) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad Ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kurio pagrindu buvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija, galiojo ir nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pareigūnų ir karių pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis ir nustatyta tvarka, todėl atsakovo veiksmai yra teisėti ir pagrįsti įstatymu. Pabrėžė, kad pareiškėjas reikalaudamas žalos atlyginimo neįrodė, kad Ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pažymėjo, kad tarp pareiškėjo ir atsakovų yra susiklostę ne civiliniai prievoliniai, bet pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo teisiniai santykiai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimu (b. l. 137-140) pareiškėjo A. M. skundą tenkino iš dalies ir įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Ministerijos, apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, Valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir VPĮ) 3 straipsnio 3 dalies nuostatas. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo VPĮ 3 straipsnio 3 dalimi pakeitimas, numatantis, kad kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktu nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad paskirtos ir VPĮ 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris “Valstybės žiniose” buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; VPĮ 3 straipsnio 3 dalies tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 str. 1 dalies 1–4 punktais nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo užtarnautos valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, VPĮ 3 straipsnio 3 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu reiškia teisinį netikrumą, pareiškėjo teisėtų lūkesčių paneigimą įdėjus atitinkamas pastangas turėti didesnes pajamas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, konstitucinio lygiateisiškumo, proporcingumo principų pažeidimą, todėl toks pensijos sumažinimas nėra pateisinamas. Padarė išvadą, jog remiantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pareiškėjui valstybinė pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Pabrėžė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 dėl teisėjų valstybinės pensijos nepriemokos pažymėjo, kad šios pensijos dalis iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl teisėjams valstybinę pensiją mokančios institucijos – Nacionalinės teismų administracijos – kaltės, nes „pastaroji teisėtai taikė iki 2010 m. lapkričio 16 d. galiojusias Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo normas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai“, dėl to neišmokėta teisėjų valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį turėtų išmokėti Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas padarė išvadą, kad atsakovas neteisėtai sumažino pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį bei VPĮ 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, todėl Lietuvos valstybę, atstovaujamą Ministerijos, įpareigojo apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, VPĮ 3 straipsnio 3 dalį.

Įvertinęs skundžiamo Ministerijos 2011 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 1D-5055(11) teisėtumą, teismas padarė išvadą, kad skundžiamo sprendimo teikimo metu teisės normos, kurių pagrindu pareiškėjo pensija buvo sumažinta, buvo galiojančios, todėl pagrindo naikinti skundžiamą 2011 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. 1D-5055(11) nėra. Taip pat padarė išvadą, jog nėra pagrindo įpareigoti atsakovą mokėti pareiškėjui visą paskirtą pensiją, kadangi Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, Laikinojo įstatymo 5 straipsniui.

III. Pareiškėjas A. M. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 142-159), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir perduoti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai nusprendė, jog nėra pagrindo naikinti skundžiamą atsakovo 2011 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. 1D-5055(11). Pažymi, kad būtent Ministerija rengė, svarstė ir teikė Laikinojo įstatymo ir VPĮ projektus, tačiau neteikė dėl jų neigiamų išvadų, nors turėjo įvertinti, kad tokios nuostatos prieštarauja Konstitucijai ir Europos Sąjungos teisės aktams.

2. Pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Ministeriją mokėti jam nustatyto dydžio pareigūnų ir karių pensiją. Pabrėžia, kad 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-1821 1 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktų nuostatų galiojimo pratęsimas dar vieneriems metams, kuris galioja tik vienai pensijos gavėjų grupei, o kitai –ne, akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijai, joje įtvirtintiems principams bei Europos Sąjungos teisės aktų nuostatoms. Šiuo atveju teismas neatsižvelgė į tai, kad Vyriausybė ir Ministerija nevykdo Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d., 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimų.

3. Teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti iš Ministerijos neišmokėtą pareigūnų ir karių pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo datos ir vietoj šio reikalavimo įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą atsakovo apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio l dalies ir VPĮ 3 straipsnio 3 dalies nuostatas. Jo nuomone, toks įpareigojimas yra neaiškus ir nekonkretus, kurio atsakovas negalės vykdyti iš esmės. Pažymi, kad minėtų Konstitucinio Teismo nutarimų pagrindu Ministerija nuo 2010 m. lapkričio 16 d. privalėjo perskaičiuoti jam mokamos pareigūnų ir karių pensijos dydį (2 827,50 Lt) ir neviršijant Konstitucinio Teismo nutarime nurodytų 20 proc. apribojimo kiekvieną mėnesį mokėti pensiją, tačiau Ministerija perskaičiavimo nepadarė ir toliau moka sumažintą pensiją.

4. Teismas nepagrįstai netenkino reikalavimo priteisti neturtinę žalą. Pažymi, kad valstybei nustačius Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies pagrįstai ir teisėtai įgytos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Neturtinė žala pasireiškė tuo, kad pareiškėjas patyrė šoką dėl nurodytų neteisėtų įstatymų nuostatų taikymo ir jo pratęsimo galiojimo jo atžvilgiu, dvasiškai išgyveno, jautė emocinę depresiją, pažeminimus, pareiškėjo reputacija pablogėjo, pareiškėjas neturi piniginių lėšų išlaikyti save, dėl padidėjusių komunalinių paslaugų kainų yra priverstas skolintis pas gimines piniginių lėšų. Teismas neatsižvelgė į tai, kad valstybės institucijų t. y. Ministerijos ir Vyriausybės padaryti neteisėti veiksmai buvo ir yra itin intensyvūs ir ilgalaikiai, kadangi pareiškėjo pareigūnų ir karių pensijos dalis buvo paimta nuo 2010 m. sausio 1 d. ir iki šiolei yra negrąžinta, o tai reiškia, kad valstybės institucijos savo nepagrįstų ir neteisėtų sprendimų geranoriškai nepripažino ir nesiekė ištaisyti jų neigiamų pasekmių. Tarp pareiškėjo patirtos neturtinės žalos ir valstybės institucijų t. y. Seimo, Ministerijos ir Vyriausybės neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys, todėl ši žalos atlyginimo suma turėjo būti priteistina iš atsakovo Ministerijos, kuri atstovauja Lietuvos valstybę.

5. Teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl nuo skundo priėmimo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo penkių procentų metinių palūkanų nuo neišmokėtos pensijos dalies (118,464 Lt) ir nuo 5 000 Lt neturtinės žalos sumos priteisimo. Teismas nepagrįstai nurodė, jog Laikinajame įstatyme ir VPĮ nėra nurodyti teisiniai santykiai, o civiline deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos negali būti taikytos ir todėl palūkanas nepriteistinos. Mano, kad teismas turėjo taikyti Konstitucijos 30 straipsnį. Pagrindas priteisti procesines palūkanas yra atsakovo atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė laiku, geruoju, nes nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Ministerija ir Vyriausybė naudojosi pareiškėjo pensijos dalies lėšomis, gavo iš to naudos, taip pažeidė pareiškėjo interesus ir privalo Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas, kadangi tai yra pareiškėjo minimalūs nuostoliai.

Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą (b. l. 172-173) prašo pirmosios instancijos teismo 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimo dalį, kuria atmesti skundo reikalavimai, palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas dalyje dėl atmestų pareiškėjo skundo reikalavimų tinkamai įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė šiai administracinei bylai aktualias materialinės teisės normas bei aktualų Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, vadovavosi teismų suformuota praktika. Pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime vertindamas Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. (ginčui aktualias redakcijas) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, aiškiai pasisakė, jog pagal nustatytą formulę valstybinė pensija esant valstybėje itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ją gaunantiems galėjo būti mažinama ne daugiau nei 20 procentų, todėl Konstitucinio Teismo vertinimu, Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Taip pat Konstitucinis Teismas nurodytame nutarime pasisakė ir apie apeliaciniame skunde kvestionuojamo Laikinojo įstatymo 15 str. pakeitimo įstatymo nuostatas, pagal kurias buvo tik pratęstas Laikinuoju įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas inter alia sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams. Nagrinėjamoje byloje Konstituciniam teismui nekilo abejonių dėl Laikinojo įstatymo 15 str. pakeitimo įstatymo atitikties Konstitucijai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atitinkamo pareiškėjo prašymo. Sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad tarp šalių susiklosčius ne civiliniams prievoliniams santykiams, bet atitinkamiems viešosios teisės normų reglamentuojamiems valstybinių pensijų mokėjimo teisiniams santykiams, nėra pagrindo priteisti pareiškėjo prašomą neturtinę žalą bei palūkanas.

Atsakovas Ministerija pateikė apeliacinį skundą (b. l. 166-168), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d., iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo vienas įstatyminis pareiškėjo valstybinės pensijos dydžio ribojimo teisinis pagrindas - 2012 m. birželio 30 d. Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, o kitas - 2012 m. birželio 30 d. VPĮ 3 straipsnio pakeitimo įstatymu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. buvo pakeistas, todėl teismas nepagrįstai tenkino pareiškėjo reikalavimą priteisti jam neišmokėtos valstybinės pensijos dalį. Remiantis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., ar 2012 m. birželio 30 d. VPĮ 3 straipsnio pakeitimo įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl mano, kad Konstitucinio Teismo nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo. Atskirai pažymi, jog skundžiamame sprendime teismas, vertindamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą ir tenkindamas iš dalies atitinkamą jo reikalavimą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, taikė netinkamą materialinės teisė normą - Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, kuri pareiškėjui atitinkamu laikotarpiu mažinant jam paskirtą valstybinę pensiją nebuvo taikoma.

Pareiškėjas A. M. atsiliepime į atsakovo Ministerijos apeliacinį skundą (b. l. 174-190) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir perduoti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Iš esmės pakartoja apeliaciniame skunde teismui išdėstytus motyvus. Papildomai pažymi, jog nesutinka su atsakovo argumentais, kad Konstituciniam Teismui pripažinus VPĮ 3 straipsnio 3 dalį antikonstitucine, pagrindo priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių pensijos dalį nėra, nes Konstitucinis nutarimas negalioja atgal. Šiuo klausimu palaiko pirmosios instancijos teismo poziciją, jog asmenys, gavę iš esmės neteisėtai perskaičiuotą (sumažintą) pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, teisę į teisminę gynybą įgyja jiems pradėjus mokėti sumažintą pensiją ir kreipimosi į teismą trukmę riboja tik ieškinio senatis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsakovų apeliacinis skundas atmestinas, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagrįstumo bei dėl skundžiamo VRM sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, neturtinės žalos atlyginimo.

Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, teisė į pensiją, kaip viena iš socialinių žmogaus teisių, konkrečiai – jos turtiniai aspektai, pagal oficialiąją konstitucinę jurisprudenciją privalo būti siejama su prigimtine nuosavybės teise. Šios teisės gynimui turi būti taikomi tokie pat standartai, kaip ir kitoms konstitucinėms teisėms.

Atsakant į atsakovų apeliacinio skundo argumentą, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipiama tik į ateitį, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Apeliantai taip pat nepateikė jokių duomenų, kad apgynus pareiškėjo konstitucines teises, būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra. Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai teismas sustabdo bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai konkretaus pareiškėjo byloje į Konstitucinį teismą kreiptasi nebuvo, tačiau administracinė byla buvo sustabdyta tuo pačiu pagrindu.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės į konkretaus dydžio pensiją. Pirmasis ir pats svarbiausias Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio taikymo imperatyvas yra reikalavimas, kad trukdymas naudotis nuosavybe būtų teisėtas, t. y. siektų teisėto tikslo.

Turint omenyje tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tai atsakovo veiksmai, taikius šią teisės normą pareiškėjo pensijos perskaičiavimui, laikytini teisėtais. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad perskaičiuotas pareiškėjo pensijos dydis pagal Įstatymo 1 priede nurodytą formulę 2010 - 2012 metais sumažėjo apie 20 procentų. Toks pensijos sumažinimas siekė teisėto tikslo ir buvo proporcingas, atsižvelgiant į valstybei iškilusius ekonominius sunkumus.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą, susijusį su pensijos dalies, neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, priteisimu ir pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai šiuo klausimu nepagrįsti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad spręsdamas VPĮ 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo nagrinėjamu laikotarpiu klausimą, pirmosios instancijos teismas teisingai atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuriuo pripažinta, kad VPĮ 3 straipsnio 3 dalis, numačiusi pensijų ribojimą užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžiu, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tačiau nepriteisdamas neteisėtai neišmokėtos pensijos nepriemokos, o tik įpareigodamas tai padaryti pensiją mokančią instituciją, pirmosios instancijos teismas neišsprendė ginčo iš esmės ir sudarė galimybę kilti naujiems teisiniams ginčams, jei pareiškėjas nesutiktų su atsakovo jam išmokėta pensijos nepriemokos suma. Teismo nurodymas, išdėstytas teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, neturi sudaryti byloje dalyvaujantiems asmenims galimybės skirtingai aiškinti teismo sprendimo turinį, to, kaip konkrečiai ir kokia apimtimi jis turėtų būti vykdomas (žr., pvz., 2008 m. birželio 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A438-624/2008, 2011 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-3017/2011; 2011 m. liepos 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-2301/2011).

Pažymėtina, kad 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo 2012 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-2196. Minėtu teisiniu reguliavimu buvo panaikintos VPĮ nuostatos, numačiusios per didelį ir netolygų valstybinių pensijų dydžio ribojimą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo nagrinėjamu laikotarpiu klausimą, būtina atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimą, kuriuo pripažinta, kad VPĮ 3 straipsnio 3 dalis (iki 2010 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos), numačiusi pensijų ribojimą užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžiu, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Įstatymų leidėjas, nustatydamas valstybinę pensiją, skiriamą už pareigūnų ir karių tarnybą, turi diskreciją nustatyti ir maksimalią tokios pensijos, mokamos atskirai ar kartu su valstybine socialinio draudimo pensija, dydį. Svarbu, kad tokio dydžio nustatymu nebūtų paneigtas socialinės darnos, teisingumo, protingumo ir proporcingumo imperatyvas. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą asmuo, kuriam už tarnybą bus skiriama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, iš anksto žino, kokios yra šios pensijos mokėjimo ir skyrimo sąlygos bei dydžiai. Valstybinės pensijos ribojimas, įvertinus iki Laikinojo įstatymo priėmimo buvusį reglamentavimą ir nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. galiojančias VPĮ 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, pateisinamas ir protingumo bei sąžiningumo principų prasme, nes tiek skiriant pareiškėjui valstybinę pensiją 2006 metais, tiek ją toliau mokant, jos dydis buvo ribojamas. Atkreiptinas dėmesys ir į Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimą, kuriame konstatuota, kad pagal Konstitucijos 23 straipsnį asmenys, kuriems valstybinė pareigūnų ir karių pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau. Tai reiškia, kad pareiškėjas turi teisę reikalauti, kad jam būtų mokama tokio dydžio pensija, kuri buvo mokama iki 2010 m. sausio 1 d. ir ribojama pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą.

Darytina išvada, kad A. M. pensijos dydis turėjo būti ribojamas Lietuvos statistikos departamento paskelbto užpraeito ketvirčio šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžiu, o ne 1,3 dydžiu. Taikant tokį ribojimą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugsėjo pareiškėjui turėjo būti apskaičiuota 101 008,50 Lt pensijos, kuri galėjo būti teisėtai mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, taikant koeficientą 0,8 bei išmokama , atsižvelgiant į pareiškėjo nuo 2011 m. vasario mėnesio gaunamą socialinio draudimo senatvės pensijos dydį. Iš viso pareiškėjas minimu laikotarpiu turėjo gauti 65 181,29 lito pensijos. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjui dėl VPĮ 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo buvo išmokėta tik 44 118,55 lito pensijos. Šių dviejų dydžių skirtumas ir yra ta pensijos nepriemoka (21 062,74 Lt), kuri priteistina A. M.. Tokį skaičiavimą patvirtina ir atsakovo pateikti duomenys (b.t.3, l.15-16).

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog pareiškėjo teisių pažeidimas kilo dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus. Pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos. Teisėjų kolegija pažymi, kad A. M. nepateikė pakankamai objektyvių duomenų, įrodančių jam padarytos neturtinės žalos realumą. Jo abstraktūs teiginiai apie dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą, poreikių ribojimą ar orumo pažeminimą nėra pakankami galimai padarytai žalai įrodyti, ypač atsižvelgiant į tai, kad A. M. gaunamų valstybinės ir socialinio draudimo pensijų suma viršijo vidutinį mėnesinį darbo užmokestį šalies ūkyje.

Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Viešosios teisės normos, reglamentuojančios pareigūnų valstybinių pensijų mokėjimo santykius, dėl pensijų neišmokėjimo nenumato kitokių teisinių pasekmių – procesinių palūkanų, delspinigių, netesybų ar pan., todėl jos negali būti priteisiamos ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ir šių pareiškėjo reikalavimų.

Teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino skundžiamo Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 1D-5055-(11) turinį ir sukeltas pasekmes. Šiame sprendime yra pateikiama ne tik informacija apie teisės aktus, kuriais remiantis, valstybinė pensija buvo apskaičiuojama pareiškėjui, bet ir išreikšta atsakovo valia atsisakyti mokėti A. M. jo pageidaujamo dydžio pensiją bei grąžinti neišmokėtos pensijos dalį. Būtent šis atsisakymas ir yra sukėlęs pasekmes administracinis aktas, kurį skundžia pareiškėjas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. Pagal minėto įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Ši nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti.

Nagrinėjamos bylos kontekste iš tiesų reikia pripažinti, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, VRM, priimdama 2011 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. 1D-5055-(11), iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Atsižvelgus į tai, yra pagrindas panaikinti tik tą VRM sprendimo dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 5straipsnio 2 dalies nuostatų.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, tačiau netinkamai išsprendė pagrindinį ginčo reikalavimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo A. M. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 1D-5055-(11)dalį, kuria atsisakyta A. M. netaikyti Lietuvos Respublikos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų.

Priteisti pareiškėjui A. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 21 062,74 lito ( dvidešimt vieną tūkstantį šešiasdešimt du litus septyniasdešimt keturis centus) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką už 2010 m. sausio 1 d. - 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpį.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Arūnas Sutkevičius