2016-09-06 Nr. AB-16939-3-61-3-01302-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1527-556/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01302-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 79.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti jam 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2013 m. lapkričio 22 d. iki 2014 m. kovo 6 d. yra kalinamas Lukiškių TI-K perpildytose kamerose kartu su 3 – 4 asmenimis. Kamerose būdavo ankšta, vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjo teigimu, tokiais veiksmais buvo pažeista jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, jis buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti ant gultų, nes pajudėti kameroje nebuvo vietos. Pareiškėjo nuomone, visa tai rodo atsakovo veiksmų neteisėtumą, dėl ko jis patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjo teigimu, jis patyrė fizines ir moralines kančias, pablogėjo jo sveikata bei psichika.

Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 6–10) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 29 d. iki 2014 m. kovo 6 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K. Tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui buvo pilnai užtikrintas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis plotas. Pažymėjo, jog nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nėra nustatyta. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Atkreipė teismo dėmesį į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu su prašymais ar skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Pažymėjo, kad skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Esant tokiai situacijai tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, jog jie palaikytų tvarką bei švarą kamerose, reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) yra išduodamas į kameras, karantino kameras valo ūkio brigados paskirtas nuteistasis. Taip pat pažymėjo, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Pažymėjo ir tai, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Dėl neturtinės žalos priteisimo paaiškino, kad, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų sąlygos.

Todėl pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 9 d. sprendimu (b. l. 42–46) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 80 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 29 d. iki 2014 m. kovo 6 d. netinkamomis sąlygomis. Kitą skundo dalį atmetė.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K buvo atvežtas 2013 m. spalio 29 d. ir buvo laikomas iki 2014 m. kovo 6 d.

Teismas iš byloje esančios pareiškėjo asmens sveikatos istorijos Nr. 05-A/2013/6016 įrašų nustatė, kad, atvežus į Lukiškių TI-K, pareiškėjui buvo atliktas sveikatos patikrinimas, paimti visi tyrimai, kurio metu jokių didesnių sveikatos sutrikimų nebuvo diagnozuota, išskyrus pareiškėjo nusiskundimus nugaros srityje, kurie, pareiškėjo teigimu, atsirado nukritus jam iš namo 3 aukšto. Dėl stuburo slankstelių lūžių pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 30 d. iki 2013 m. lapkričio 21 d. buvo hospitalizuotas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje ir vėliau taip pat ne kartą gydytas dėl nugaros skausmų. 2014 m. sausio 21 d. pareiškėjui buvo nustatytas miego sutrikimas, paskirti vaistai. Lukiškių TI-K nuo 2009 m. gruodžio mėn. UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (buvusi UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“) teikia vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Teismas nurodė, kad byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam 5 000 Lt neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, pagrįstumo. Ginčui aktualus pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpis yra nuo 2013 m. spalio 29 d. iki 2014 m. kovo 6 d. Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimo priteisimą iš esmės kelia dėl per mažo kameroje gyvenamojo ploto.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, CK 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis, 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalimi. Teismas nurodė, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą. Teismas pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje nuolat pabrėžia, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, jog šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir, kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Teismas, pasisakydamas dėl minimalaus gyvenamojo ploto, vadovavosi HN 76:2010, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip – 3,6 kv. m.

Teismas remdamasis byloje pateiktais duomenimis nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 29 d. iki 2014 m. kovo 6 d. Lukiškių TI-K kalėjo 128 paras, iš jų 32 paras pareiškėjui buvo užtikrintas vienam asmeniui priklausantis minimalus plotas kameroje (ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto). Tačiau likusias paras (96 paras), t. y. didesniąją laiko dalį, kuomet pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K, jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas 3,6 kv. m minimalus vienam žmogui tenkantis kameros plotas. Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumas konstatuotas atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant HN 76:2010 6 punkto bei Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto nuostatas. Faktinėmis aplinkybėmis pagrįstų argumentų dėl valstybės negalėjimo įvykdyti šią pareigą nepateikta. Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, neabejotinai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas 96 paras buvo kalinamas, neužtikrinant jam minimalaus 3,6 kv. m gyvenamojo kameros ploto, todėl teismas sutiko su pareiškėjo skundo argumentais, jog dėl per didelio Lukiškių TI-K kamerose kalinčių asmenų skaičiaus galėjo kilti konfliktai tarp kalinčių asmenų, pareiškėjui galėjo būti sukelti fiziniai nepatogumai, buvo mažai vietos pajudėti ar pasimankštinti.

Tai patvirtina ir pareiškėjui besitęsiantys nugaros skausmai, sutrikęs miegas. Todėl, įvertinus anksčiau aptartus įrodymus, teisės aktų analizę, teismų praktiką, atsižvelgiant į pareiškėjo kalinimo trukmę, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, pareiškėjo sveikatos būklę, padaryta išvada, jog pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė ir mastas neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių ar trumpalaikių, t. y. tokio pobūdžio, iš kurių negali būti kildinama neturtinė žala. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojama praktika analogiškose bylose, atsižvelgė į pareiškėjo subjektinės teisės – minimalaus 3,6 kv. m kameros ploto neužtikrinimo pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (96 paros), sukeltus fizinius nepatogumus bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 300 Eur; vidutinis darbo užmokestis apie 696 Eur), teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus ir nusprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 80 Eur (tai atitinka 276,22 Lt) suma neturtinei žalai atlyginti.

Teismas pažymėjo, kad byloje duomenų, jog pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, ar sveikatos susirgimai nepagydomi, nėra nustatyta, todėl, teismo nuomone, priteistina suma yra adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti. Teismas priteisė pareiškėjui 80 Eur (tai atitinka 276,22 Lt) neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 60–61) prašo iš esmės panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas šališkai išnagrinėjo pareiškėjo skundą.

2. Teismas turėjo išsireikalauti iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės jo ligos istoriją, kurioje turėjo būti užfiksuota, jog kreivai sugijęs jam stuburas ir jaučia skausmus iki šiol. Kameroje negalėjo mankštintis, nes nebuvo vietos.

3. Atsakovas nurodė bendrą kamerų plotą, bet į bendrą plotą neįeina tualeto bei kriauklės plotas. Be to, kameroje yra lovos, stalas su kėdutėmis. Šis kameros inventorius kliudo laisvai judėti.

4. Teismas priteisė nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą.

5. Kamerose nėra mechaninės ventiliacijos, o tik langas, kurio negalėjo atidaryti. Kamerose antisanitarinės sąlygos. Kameros apaugusios pelėsiais. Pareiškėjas sirgdamas negalėjo objektyviai vertinti aplinkybes, todėl nesiskundė dėl laikymo sąlygų.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 66–67) prašo apeliacinį skundą atmesti ir nutraukti apeliacinį procesą.

Atsakovas nurodo, kad Lukiškių TI-K 2015 m. kovo 12 d. buvo gautas teismo 2015 m. vasario 9 d. įsiteisėjęs sprendimas vykdymui dėl neturtinės žalos atlyginimo. Gavus šį įsiteisėjusį sprendimą, Lukiškių TI-K 2015 m. balandžio 2 d. raštu Nr. 96-762 informavo pareiškėją, jog buvo gautas įsiteisėjęs sprendimas ir nurodė, kad Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog teismo sprendimus dėl žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo arba kitų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų), atlyginimo Teisingumo ministerija turi įvykdyti ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo jų gavimo.

To paties straipsnio 6 dalyje reglamentuota, kad asmuo dėl priverstinio vykdymo gali kreiptis, jeigu Teisingumo ministerija pagal asmens prašymą lėšas pervesti į nurodytą sąskaitą banke arba išmokėti grynais pinigais šių dokumentų neįvykdė per šio straipsnio 3 – 5 dalyse nustatytus terminus. Savo rašte Lukiškių TI-K pažymėjo, kad Teisingumo ministerija negali operatyviai atlyginti priteistos žalos pareiškėjams. Teisingumo ministerija gali išmokėti priteistą neturtinę žalą tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas pateiks savo rašytinį prašymą dėl priteistos neturtinės žalos atlyginimo.

Kadangi šioje administracinėje byloje atsakovas yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pareiškėjo rašytinis prašymas turėtų būti pateiktas Lukiškių TI-K. Pažymėjo, kad prašymą būtina pateikti pareiškėjo vardu, kuriame turėtų būti nurodyta:

1) banko sąskaitos numeris, į kurią turėtų būti pervesta teismo priteista pinigų suma;

2) sąskaitos savininko rekvizitai (vardas, pavardė ir asmens kodas, įstaigos pavadinimas, adresas). Lukiškių TI-K, gavęs pareiškėjo rašytinį prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo, tolimesniam vykdymui gautą prašymą ir įsiteisėjusį sprendimą persiųs Teisingumo ministerijai, kuri pagal pareiškėjo pateiktus duomenis išmokės priteistą pinigų sumą. Taip pat Lukiškių TI-K informavo, kad priteistą neturtinę žalą Teisingumo ministerija išmoka Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo tvarka ir terminais. 2015 m. balandžio 1 d.

Lukiškių TI-K jau buvo gautas pareiškėjo 2015 m. kovo 30 d. prašymas dėl priteistos neturtinės žalos išmokėjimo su visais jame nurodytais rekvizitais. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad šis prašymas buvo gautas dar nespėjus Lukiškių TI-K išsiųsti savo 2015 m. balandžio 2 d. informacinio pobūdžio rašto. Tai tik patvirtina, kad pareiškėjui buvo žinoma, jog 2015 m. vasario 9 d. sprendimas yra įsiteisėjęs. Toliau pagal visas paminėtas procedūras pareiškėjo prašymą bei sprendimą Lukiškių TI-K 2015 m. balandžio 9 d. raštu Nr. 96-810 persiuntė į Teisingumo ministeriją vykdymui.

Lukiškių TI-K 2015 m. balandžio 10 d. raštu Nr. 96-839 pareiškėją informavo, kad tolimesniam vykdymui pareiškėjo gautas prašymas 2015 m. balandžio 9 d. raštu Nr. 96-810 buvo persiųstas į Teisingumo ministeriją. Papildomai Lukiškių TI-K pažymėjo, kad priteistą neturtinę žalą Teisingumo ministerija išmoka Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo tvarka ir terminais. Vadovaudamasis tuo, kas paminėta, atsakovas prašo apeliacinį procesą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą nutraukti.

Atsakovas pažymi, kad tam tikras suimtųjų nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą įvertino bylos aplinkybes, įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją.

Teikdamas apeliacinį skundą pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Teismo sprendimas yra priimtas pagrįstai ir teisėtai, todėl nėra jokio pagrindo jo panaikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Šioje byloje ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo A. B. prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 80 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 29 d. iki 2014 m. kovo 6 d. netinkamomis sąlygomis. Kitą skundo dalį atmetė.

Pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 9 d. iš Vilniaus pataisos namų išsiuntė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimo.

Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo nutraukti apeliacinį procesą. Atsakovo teigimu, Lukiškių TI-K 2015 m. balandžio 2 d. raštu Nr. 96-762 informavo pareiškėją, jog buvo gautas įsiteisėjęs 2015 m. vasario 9 d. teismo sprendimas vykdymui dėl neturtinės žalos atlyginimo ir pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Teisingumo ministerija) negali operatyviai atlyginti priteistos žalos pareiškėjams. Teisingumo ministerija gali išmokėti priteistą neturtinę žalą tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas pateiks savo rašytinį prašymą dėl priteistos neturtinės žalos atlyginimo. 2015 m. balandžio 1 d. Lukiškių TI-K buvo gautas pareiškėjo 2015 m. kovo 30 d. prašymas dėl priteistos neturtinės žalos išmokėjimo su visais jame nurodytais rekvizitais, t. y. dar nespėjus Lukiškių TI-K išsiųsti savo 2015 m. balandžio 2 d. informacinio pobūdžio rašto. Tai tik patvirtina, kad pareiškėjui buvo žinoma, jog 2015 m. vasario 9 d. sprendimas yra įsiteisėjęs. Toliau pagal visas paminėtas procedūras pareiškėjo prašymą bei sprendimą atsakovas 2015 m. balandžio 9 d. raštu Nr. 96-810 persiuntė į Teisingumo ministeriją vykdymui. Atsakovas 2015 m. balandžio 10 d. raštu Nr. 96-839 pareiškėją informavo, kad tolimesniam vykdymui pareiškėjo gautas prašymas 2015 m. balandžio 9 d. raštu Nr. 96-810 buvo persiųstas į Teisingumo ministeriją.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos aplinkybes, teisėjų kolegija pirmiausia patikrins, ar teisingai pirmosios instancijos teismas išsprendė pareiškėjo apeliacinio skundo priėmimo klausimą.

Pagal ABTĮ 127 straipsnio 1 dalį, apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Nustatyta, kad sprendimą pirmosios instancijos teismas paskelbė 2015 m. vasario 9 d. Pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 9 d. iš Vilniaus pataisos namų išsiuntė teismui apeliacinį skundą, t. y. praleidęs ABTĮ 127 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą (terminas baigėsi 2015 m. vasario 23 d.).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartimi, vadovaudamasis ABTĮ 134 straipsniu, priėmė pareiškėjo apeliacinį skundą ir su byla išsiuntė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Teismas konstatavo, kad teismo sprendimas pareiškėjui buvo įteiktas 2015 m. rugsėjo 3 d., todėl pareiškėjo apeliacinis skundas paduotas laiku (ABTĮ 127 str.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas apeliacinio skundo padavimo terminą nuo teismo sprendimo įteikimo, netinkamai taikė procesinės teisės normas, kadangi, kaip minėta, pagal ABTĮ 127 straipsnio 1 dalį apygardų administracinių teismų sprendimai apeliacine tvarka gali būti skundžiami per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo, o ne nuo jo įteikimo (ABTĮ 127 str. 1 d.). Nustačius, jog pareiškėjo apeliacinis skundas paduotas praleidus jam paduoti nustatytą terminą ir apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti, konstatuotina, kad teismas neteisėtai priėmė pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimo neišsprendęs pareiškėjo prašymo šį terminą atnaujinti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo, konstatuoja, kad pagrindo apeliacinio skundo padavimo terminui atnaujinti nėra.

ABTĮ 127 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu apeliacinis arba pirmosios instancijos teismas, jeigu per jį paduodamas apeliacinis skundas, skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Tačiau pareiškėjo prašyme atnaujinti terminą skundui paduoti nurodytos aplinkybės – tai, kad pareiškėjas nedalyvavo teismo posėdyje, buvo pakeitęs gyvenamąją vietą, todėl nebuvo gavęs nei atsakovo atsiliepimo į skundą, nei teismo sprendimo; teismo sprendimą gavo tik 2015 m. rugsėjo 3 d. – nėra svarbios priežastys, dėl ko terminas apeliaciniam skundui paduoti galėtų būti atnaujintas. Šioje byloje nenustatyta, kad pareiškėjas apeliacinio skundo negalėjo paduoti laiku dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių.

Byloje nustatyta, kad teismo šaukimas į 2015 m. sausio 19 d. teismo posėdį siųstas pareiškėjui į Kybartų pataisos namus grįžo neįteiktas. Kybartų pataisos namų administracija teismą informavo, kad pareiškėjas, pasibaigus bausmės laikui, 2014 m. gruodžio 23 d. išvyko gyventi į Mažeikius. Kadangi pareiškėjas paleistas iš įkalinimo įstaigos teismo neinformavo apie savo gyvenamąją vietą ir nustatyti jos iš Gyventojų registro tarnybos duomenų bazės nebuvo galimybės, pirmosios instancijos teismas taikė ABTĮ 77 straipsnio 1 dalies nuostatas ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka nedalyvaujant proceso šalims. Dėl tos paties priežasties grįžo neįteiktas ir pareiškėjui išsiųstas nepažeidžiant ABTĮ 93 straipsnyje nustatyto termino teismo sprendimas. Nors pareiškėjas teigia, jog teismo sprendimą gavo tik 2015 m. rugsėjo 3 d., atsakovo atsiliepime išdėstyti argumentai ir juos pagrindžiantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas apie priimtą teismo sprendimą žinojo jau anksčiau. Iš bylos duomenų matyti, kad 2015 m. balandžio 1 d. Lukiškių TI-K buvo gautas pareiškėjo 2015 m. kovo 30 d. prašymas dėl priteistos neturtinės žalos išmokėjimo, Lukiškių TI-K 2015 m. balandžio 2 d. raštu Nr. 96-762 informavo pareiškėją, jog buvo gautas įsiteisėjęs 2015 m. vasario 9 d. teismo sprendimas vykdymui dėl neturtinės žalos atlyginimo. Atsakovas pareiškėjo 2015 m. kovo 30 d. prašymą bei sprendimą 2015 m. balandžio 9 d. raštu Nr. 96-810 persiuntė į Teisingumo ministeriją vykdymui. Taigi pareiškėjas, vėliausiai 2015 m. balandžio mėnesį žinodamas apie priimtą teismo sprendimą, tik 2015 m. rugpjūčio 24 d. iš Vilniaus pataisos namų išsiuntė prašymą teismui atsiųsti teismo sprendimo nuorašą ir nepateisinamai ilgai delsė paduoti apeliacinį skundą (pateikė praėjus 7 mėnesiams nuo sprendimo paskelbimo). Paminėtų aplinkybių visuma patvirtina, jog pareiškėjas, pasirinkdamas netinkamą elgesio variantą, pats sau susikūrė neigiamas pasekmes.

Apibendrindama teisėjų kolegija vertina, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog apeliacinio skundo padavimo terminą praleido dėl svarbių priežasčių, sudarančių pagrindą nurodyto termino atnaujinimui.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą netenkinamas ir terminas neatnaujinamas.

Pagal ABTĮ 134 straipsnio 3 dalies 1 punktą, apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundas paduotas praleidus jam paduoti nustatytą terminą ir neprašoma šio termino atnaujinti arba toks prašymas nebuvo patenkintas. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog jeigu šio straipsnio 3 dalyje nurodyti trūkumai paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas.

Nagrinėjamoje byloje nustačius, jog pareiškėjas padavė apeliacinį skundą praleidęs terminą ir kad pareiškėjo prašymas dėl praleisto apeliacinio skundo padavimo termino atnaujinimo netenkintas, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinis procesas nagrinėjamoje byloje nutrauktinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 134 straipsnio 7 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Apeliacinį procesą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimo panaikinimo nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius

Dalia Višinskienė