2024-03-27 Nr. AB-5032-3-61-3-00532-2022-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-32-492/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00532-2022-9

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. kovo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. P. ir A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. P. ir A. P. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai A. P. ir A. P. su skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2022 m. sausio 18 d. (nurodyta data 2022 m. sausio 21 d. laikytina rašymo apsirikimu) sprendimą Nr. 2D-984 „Dėl Jūsų kreipimųsi“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo iš nagrinėti pareiškėjų skundą.

2. Savo poziciją A. P. ir A. P. grindė šiais argumentais:

2.1. Dėl suklastoto ir neteisėto Inspekcijos 2019 m. liepos 12 d. privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus Nr. (16.29.)PN-616 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) pareiškėjai kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininką bei į Lietuvos Respublikos aplinkos ministrą, tačiau jų skundai buvo persiųsti nagrinėjimui atsakovui, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 2 dalį.

2.2. Inspekcija, išnagrinėjusi A. P. ir A. P. skundus, 2022 m. sausio 18 d. priėmė nepagrįstą Sprendimą. Privalomasis nurodymas buvo surašytas nesilaikant teisės aktų nuostatų, todėl yra nepagrįstas. Privalomasis nurodymas buvo surašytas ant nebegaliojančios formos, jame nėra nurodytos nustatytos teisės ir pareigos, yra neteisingai nurodyta Privalomojo nurodymo apskundimo tvarka, taip pat jame nėra nurodytos Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – Priežiūros įstatymas) 11 straipsnio 7 ir 8 dalys. Privalomajame nurodyme nėra pateikta atitinkamų viešojo administravimo subjektų išvada, kad tokio statinio statyba toje vietoje nėra galima, taip pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostatą.

2.3. Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus ir Mažeikių rajono savivaldybės administracijos piktnaudžiavimo, vilkinant valstybinės žemės pardavimo procedūras, su 2019 m. sausio 5 d. skundu buvo kreiptasi į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus. 2019 m. liepos 17 d. buvo sudaryta taikos sutartis su Mažeikių rajono savivaldybės administracija ir pareiškėjai tikėjosi, kad bus pradėtas žemės sklypo formavimo bei pertvarkymo projekto rengimas; jie turėjo teisėtą lūkestį, kad iki 2020 m. privatizuos Č. šeimos darbu ir lėšomis kanalizuotą melioracijos griovį. Minėta taikos sutartis buvo patvirtinta 2019 m. rugpjūčio 19 d. Mažeikių rajono savivaldybės administracija 2019 m. lapkričio 18 d. rašte Nr. R8-2.32.-4095 nurodė, kad dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus kaltės nebegali tęsti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo organizavimo.

2.4. Atsakovas 2020 m. sausio 2 d. sprendimu Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą pratęsė iki 2020 m. liepos 11 d., todėl pareiškėjai turėjo teisėtus lūkesčius, kad teisingumas bus jų pusėje. Melioracijos griovys ties žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), teritorija buvo kanalizuotas, vykdant valstybės pareigūnų nurodymą.

2.5. Priestatas, minimas Privalomajame nurodyme, buvo pastatytas 2006 m., turint galiojantį leidimą. Šio priestato dalis yra A. P. priklausančioje žemėje ir maža dalis ant kanalizuoto griovio dalies.

2.6. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrius, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, siekdamas vilkinti valstybinės žemės pardavimo procedūras ir kerštaudamas pareiškėjams, 2019 m. gegužės 3 d. atliko pakartotinį žemės sklypo patikrinimą ir surašė žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 35ŽN-27-(14.35.78.). Ši institucija 2019 m. gegužės 10 d. kreipėsi į Inspekcijos Klaipėdos valstybinės teritorijų planavimo ir statybos priežiūros departamentą.

2.7. Sprendime Inspekcija nurodė, kad papildys Privalomąjį nurodymą ir jį papildė, priimdama 2022 m. sausio 17 d. potvarkį Nr. P3-11, kuris buvo priimtas pažeidžiant teisės aktų nuostatas.

2.8. Sprendimas šiurkščiai pažeidžia Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktų nuostatas. Atsakovas reikalauja neteisėto Privalomojo nurodymo įvykdymo. Teisės aktų nuostatos atsakovui nedraudžia panaikinti Privalomąjį nurodymą ir priimti naują privalomąjį nurodymą, tačiau nesuteikia teisės jį pildyti. Nėra aišku, kodėl Sprendimas buvo išsiųstas iš Inspekcijos Utenos, o ne Vilniaus poskyrio.

3. Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Savo poziciją atsakovas grindė šiais argumentais:

4.1. Sprendimu buvo atsisakyta nagrinėti gautą ir užregistruotą A. P. bei A. P. 2021 m. gruodžio 15 d. skundą, kuris atsakovui nagrinėti pagal kompetenciją buvo persiųstas su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2021 m. gruodžio 17 d. raštu Nr. (57)-D8(E)-7945, taip pat gautą ir užregistruotą Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Ryšių su visuomene skyriaus 2021 m. gruodžio 23 d. raštą Nr. S-2021-5908 „Dėl A. P. kreipimosi“ kartu su pareiškėjos 2021 m. gruodžio 20 d. prašymu, adresuotu Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkui S. Š..

4.2. Pateiktuose skunduose pareiškėjai iš esmės ginčijo Inspekcijos A. P. surašytą Privalomąjį nurodymą, kuriuo ji buvo įpareigota iki 2020 m. sausio 11 d. nugriauti I grupės nesudėtingąjį statinį – pagalbinį ūkio paskirties 2,7 m aukščio, 3,47 m ilgio ir 2,4 m pločio priestatą, pastatytą valstybinėje žemėje prie sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę. Pareiškėjos A. P. prašymu, Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas Inspekcijos 2020 m. sausio 11 d. sprendimu dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo Nr. RE-8 buvo pratęstas iki 2020 m. liepos 11 d.

4.3. Sprendime atsakovas pareiškėjams paaiškino, kad skundai Inspekcijoje nagrinėjami vadovaujantis Priežiūros įstatyme ir Inspekcijos viršininko 2014 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 1V-5 patvirtintose Asmenų prašymų, skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos taisyklėse (toliau – Taisyklės) nustatyta tvarka. Kiek šios tvarkos nereguliuoja specialieji teisės aktai, taikomas Viešojo administravimo įstatymas.

4.4. Vadovaujantis Priežiūros įstatymo 25 straipsnio 11 dalies nuostata, Inspekcijos surašyti privalomieji nurodymai skundžiami tiesiogiai teismui. Atsižvelgiant į tai, kad Inspekcijos surašytas Privalomasis nurodymas yra individualaus pobūdžio aktas, jo apskundimui taikytinos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurias skundas (prašymas) teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip. Vieno mėnesio apskundimo terminas yra nurodytas ir Inspekcijos viršininko 2016 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1V-156 patvirtintoje Privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus formoje (toliau – Forma), galiojusioje nuo 2018 m. rugpjūčio 13 d. iki 2019 m. gegužės 14 d.

4.5. Privalomasis nurodymas nei administraciniam, nei bendrosios kompetencijos teismui per vieną mėnesį nebuvo apskųstas. Priešingai, A. P. ir A. P. su Privalomuoju nurodymu sutiko ir prašė atidėti jo įvykdymo terminą. Sprendime pareiškėjams buvo priminta, jog jie skundą dėl Privalomojo nurodymo teikė Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams, tačiau teismas 2020 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I3-7802-243/2020 pareiškėjams atsisakė atnaujinti terminą skundui dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo paduoti ir jų skundą atsisakė priimti, kadangi jis buvo pateiktas praleidus įstatyme nustatytą terminą jo apskundimui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. spalio 14 d. nutartimi administracinėje AS-665-602/2020 pareiškėjų atskirąjį skundą atmetė, o Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. rugpjūčio 28 d. nutartį paliko nepakeistą.

4.6. A. P. ir A. P. taip pat teismui teikė skundą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I3-7605-362/2020 pareiškėjų skundas, kuriame buvo prašoma pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, iki Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priims sprendimus administracinėse bylose Nr. A-3429-362/2020 ir Nr. A-4399-438/2020, buvo atmestas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. spalio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2648-624/2021 Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimą panaikino ir iš dalies tenkino pareiškėjų apeliacinį skundą bei, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu, administracinę bylą pagal pareiškėjų skundą Inspekcijai dėl Privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus įvykdymo termino pratęsimo nutraukė, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.

4.7. Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo, Priežiūros įstatymo ir Taisyklių nuostatomis, pagrįstai buvo laikoma savarankišku pagrindu minėtiems pareiškėjų skundams nenagrinėti. Inspekcija, įvertinusi nustatytų aplinkybių visumą ir vadovaudamasi aktualiu teisiniu reguliavimu, pagrįstai atsisakė nagrinėti A. P. ir A. P. skundus dėl Privalomojo nurodymo tiek turinio, tiek ir jo formos. Formalūs dokumento trūkumai nėra pagrindas jį naikinti nei pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnį, nei pagal Viešojo administravimo įstatymo 16 straipsnį, kadangi jie savaime nesudaro pagrindo dokumentą laikyti neteisėtu. Tai pareiškėjai nesutrukdė teikti prašymą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo pratęsimo, kuris buvo patenkintas, bei skundą teismui.

4.8. Nors Privalomasis nurodymas buvo surašytas ant formos, kuri jo surašymo metu buvo pakeista, tačiau tai savaime nekeičia Privalomojo nurodymo, kaip vykdomojo dokumento, esmės, ir nesudaro kliūčių jį perduoti antstoliui priverstinai vykdyti teisės aktų nustatyta tvarka.

4.9. Pareiškėja A. P. niekada nėra nurodžiusi, kad jai buvo neaiškus Privalomojo nurodymo turinys, priešingai, ji aiškiai suprato, kokie ir kuo remiantis jai buvo keliami Privalomajame nurodyme nustatyti reikalavimai bei per kokį terminą šie reikalavimai turi būti įvykdyti, tai patvirtina ir teiktas prašymas dėl termino Privalomajam nurodymui įvykdyti pratęsimo. A. P. ir A. P. inicijuojami teisminiai ginčai nėra siekis jų galbūt pažeistoms teisėms apginti, o yra naudojami kaip įrankis vilkinti teisėto priimto ir priverstiniam vykdymui pateikto Privalomojo nurodymo įvykdymą.

4.10. Pareiškėjai teigė, kad Privalomasis nurodymas yra suklastotas dokumentas, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų ir per nustatytą terminą jo neginčijo. A. P. ir A. P. pateiktame skunde nėra nurodyta motyvų, kuriais jie grindžia reikalavimą panaikinti Sprendimą.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gegužės 12 d. sprendimu pareiškėjų A. P. ir A. P. skundą atmetė.

6. Aptaręs faktines bylos aplinkybes, susijusias su pareiškėjų kreipimųsi nagrinėjimu ir Sprendimo priėmimu, teismas pažymėjo, kad A. P. ir A. P. skundo turinys bei pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjai siekia užginčyti Privalomąjį nurodymą, tačiau šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas yra atsakovo priimto Sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas, ir šioje byloje nėra sprendžiamas Privalomojo nurodymo teisėtumo klausimas. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad pareiškėjų argumentų, susijusių su Privalomojo nurodymo teisėtumu, nevertins.

7. Pacitavęs Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1–8 punktų nuostatas ir aptaręs aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas akcentavo, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į faktines ginčo aplinkybes ir proceso šalių argumentus, nagrinėjamu atveju pirmiausia turėtų būti įvertintina skundžiamo sprendimo atitiktis Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintiems reikalavimams. Teismas nurodė, kad tam, jog individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą). Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti.

8. Pacitavęs Priežiūros įstatymo 25 straipsnio 11 dalies (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. lapkričio 21 d. iki 2022 m. gegužės 1 d.) ir Taisyklių (galiojusios nuo 2020 m. spalio 30 d. iki 2022 m. gegužės 1 d.) 41, 42, 43 bei 44 punktų nuostatas, teismas pažymėjo, kad Formoje, galiojusioje nuo 2018 m. rugpjūčio 13 d. iki 2019 m. gegužės 14 d., yra nustatyta, jog: „Šis privalomasis nurodymas gali būti skundžiamas teismui per vieną mėnesį nuo sprendimo gavimo dienos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka“; redakcijoje, galiojusioje nuo 2019 m. gegužės 15 d. yra nustatyta, kad privalomasis nurodymas gali būti skundžiamas bendrosios kompetencijos teismui per vieną mėnesį nuo sprendimo gavimo dienos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

9. Įvertinęs išdėstytus argumentus, teismas sprendė, kad Privalomasis nurodymas yra skundžiamas tiesiogiai teismui. Iš pateiktų rašytinių įrodymų ir Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų teismas nustatė, kad A. P. ir A. P. Privalomojo nurodymo teismui neskundė. Priešingai, pareiškėjai su Privalomuoju nurodymu sutiko ir su prašymu dėl jo pratęsimo kreipėsi į atsakovą (Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų administracinė byla Nr. I3-7605-362 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A-2648-624/2021).

10. Remdamasis Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 6 punktu, teismas padarė išvadą, kad atsakovas, nustatęs, jog A. P. ir A. P. prašymo (skundo / kreipimosi) negali nagrinėti pagal kompetenciją, pagrįstai atsisakė juos nagrinėti. Sprendime yra aiškiai įvardytos konkrečios teisės aktų nuostatos, nurodyti konkretūs veiksmai ir aplinkybės, kuriais remiantis, pareiškėjų prašymas / skundai nebuvo nagrinėti. Inspekcija, priimdama Sprendimą, vykdė teisės aktais jai priskirtas funkcijas, veikė taip, kaip turėjo veikti viešojo administravimo subjektas, laikėsi įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų bei savo kompetencijos neviršijo. Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, todėl pareiškėjų skunde nurodytais motyvais jo nėra pagrindo naikinti, o taip pat ir tenkinti išvestinį reikalavimą – įpareigoti atsakovą pareiškėjų skundą nagrinėti iš naujo.

11. Atmetęs A. P. ir A. P. skundą, teismas netenkino ir jų prašymo dėl teismo išlaidų atlyginimo.

III. 12. Pareiškėjai A. P. ir A. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą bei iš atsakovo priteisti teismo išlaidų atlyginimą arba Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 12 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

13. Savo poziciją pareiškėjai grindžia šiais argumentais:

13.1. Nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio reikalavimus, kadangi buvo šališkas ir vadovavosi atsakovo sukurtais teisės aktais, kurie nėra patikimi ir prieštarauja įstatymui, o ne įstatymu.

13.2. Nagrinėdamas bylą, teismas rėmėsi atsakovo nurodytais jo paties priimtais įsakymais, potvarkiais, aprašais ir taisyklėmis, kurie užtikrina institucijos, kaip visagalės teisingumo vykdytojos, turinčios galią nuolat keisti savo priimtus įsakymus, kad galėtų biurokratiniais metodais pateisinti savo neteisėtus veiksmus, padėtį. Tai sudaro itin palankias sąlygas klestėti korupcijai ir ignoruoti įstatymus. Savo priimtus aktus Inspekcija mano esant aukštesnės galios, nei Seimo priimti įstatymai, ir taip pažeidžia teisės aktų viršenybės reikalavimą. Priimdamas įstatymams prieštaraujančius aktus, atsakovas šiurkščiai pažeidžia Konstitucijos 7 straipsnio reikalavimus ir pamiršta šio straipsnio 3 dalį.

13.3. Teismo tikslas, nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 1 dalį, teisėjai, nagrinėdami bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio nuostatomis ir įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o ne atsakovo priimtais teisės aktais. Reikalavimas išsamiai nustatyti bylos aplinkybes pažeidžiamas, kai teismo išvados daromos nesiėmus visų įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; neįvertinus visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų įrodymų ir faktų.

13.4. Atsižvelgę į tai, kad nuosavybės įteisinimo faktas yra susijęs su valstybine žeme, kuria patikėjimo teise disponuoja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, pareiškėjai ne kartą kreipėmės į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrių dėl galimybės išsipirkti valstybinės žemės dalį (kanalizuotą griovį), tačiau dėl šios institucijos vedėjo biurokratizmo ir savivaldžiavimo tokia galimybė nebuvo suteikta.

13.5. Skundžiamas teismo sprendimas pažeidžia ne tik Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, bet ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio ir Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnį, tai pasireiškia tuo, valstybė neįvykdė pareigos užtikrinti Konvencijos ginamų principų įgyvendinimą: ribojančių priemonių ir siekiamo tikslo proporcingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo bei apibrėžtumo, teisės viršenybės. Pareiškėjai statinius pastatė laikydamasis teisės aktų reikalavimų ir teisinių kliūčių šiuos pastatus užregistruoti Nekilnojamojo turto registre nėra.

13.6. Atsakovui į Privalomąjį nurodymą 2022 m. sausio 17 d. įrašius: „Jeigu asmuo, kuriam įteiktas privalomasis nurodymas, per nustatytą terminą jo neįvykdys, Valstybinė teritorijų ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos turi teisę nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę šio asmens lėšomis “, Privalomasis nurodymas, galiojęs nuo 2019 m. liepos 12 d. iki 2022 m. sausio 17 d., netenka galios, kadangi 2022 m. sausio 18 d. papildžius Privalomąjį nurodymą, jis tampa nauju dokumentu. Tai naujas privalomasis nurodymas, kurio galiojimas prasideda nuo 2022 m. sausio 18 d., iš esmės pakeičiantis pareiškėjų teises ir pareigas, taip pažeisdamas Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 ir 8 punktų nuostatas. Lingvistiniu požiūriu tai naujas dokumentas, o tai suteikia teisę apskųsti naujo privalomojo nurodymo teisėtumą.

13.7. Teismas neteisingai konstatavo, kad šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas yra Sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas ir šioje byloje nėra sprendžiamas Privalomojo nurodymo teisėtumo klausimas.

13.8. Teismo išvada, kad Privalomasis nurodymas yra skundžiamas tiesiogiai teismui, akivaizdžiai parodo jo šališkumą, kadangi teismas remiasi vien Inspekcijos argumentais, paremtais jos pačios priimtais teisės aktais, o tai yra pažeidžiami Konvencijos 6 straipsnio reikalavimai. Neteisingai nurodant akto apskundimo tvarką ir teises bei pareigas, yra pažeidžiama Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis.

13.9. Pareiškėjai nesutiko, nesutinka ir niekada nesutiks su neteisėtu bei suklastotu Privalomuoju nurodymu. Iš neteisės teisė niekada neatsiranda. Dėl Privalomo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo A. P. ir A. P. kreipėsi į atsakovą, turėdami viltį, kad Lietuvos teismai dirba greitai ir per įmanomai trumpiausią laikotarpį išnagrinės bylas, tačiau teko nusivilkti, kai paprasčiausia byla buvo nagrinėjama ne vienerius metus.

14. Aptarę Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, pareiškėjai nurodė, kad nuosavybės ribojimas gali būti pateisinamas, jeigu tai yra daroma dėl viešojo intereso, šis ribojimas yra proporcingas siekiamam tikslui, t. y. proporcingas ir būtinas. A. P. ir A. P. teigia, kad teismas apsimeta, jog nepastebi Priežiūros įstatymo 25 straipsnio 8 dalies nuostatos. Teismas neanalizavo ir nevertino, kodėl atsakovas Privalomąjį nurodymą surašė praėjus net 13 metų nuo priestato statybos. Pareiškėjai akcentuoja, kad su 2020 m. rugpjūčio 13 d. skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus dėl skundo padavimo termino atnaujinimo ir Privalomojo nurodymo panaikinimo, tačiau teismas termino neatnaujino, nors nuo neteisėto ir suklastoto Privalomojo nurodymo valstybės institucija gali bausti ir po 13 metų, o pareiškėjams negalima atnaujinti skundo padavimo termino po 1 metų ir 1 mėnesio, nors terminas buvo praleistas dėl lėto teismų darbo ir institucijų biurokratizmo. A. P. ir A. P. nuomone, Lietuvoje per ilgai užsitęsė teisminiai procesai, todėl yra ruošiamas skundas Europos Žmogaus Teisių Teismui, kadangi teismas pažeidė Konvencijos 6 , 13 ir 14 straipsnius bei Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnį.

15. Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

15.1. Atsakovas sutinka su teismo išvada, kad Inspekcija pagrįstai atsisakė nagrinėti A. P. ir A. P. skundą, kaip nepriskirtiną jos kompetencijai. Inspekcija savo poziciją iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti institucijos atsiliepime į pareiškėjų pirmosios instancijos teismui teiktą skundą. Papildomai pažymi, kad teismas, atsakydamas pareiškėjams dėl Privalomojo nurodymo teisėtumo, pagrįstai išaiškino ir nurodė, kad šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas yra Sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas ir šioje byloje nėra sprendžiamas Privalomojo nurodymo teisėtumo klausimas, todėl teismas nusprendė dėl A. P. ir A. P. argumentų, susijusių su šio Privalomojo nurodymo teisėtumu, argumentų neteikti. Teismas pagrįstai vertino Sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą Viešojo administravimo įstatymo pagrindu, t. y. ar jis savo turiniu atitinka šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus.

15.2. Inspekcija nurodo, kad nagrinėdamas pareiškėjų skundą, teismas atsižvelgė į nurodytas ginčo faktines aplinkybes, proceso šalių argumentus, į tai, kad nagrinėjamu atveju pirmiausia turėtų būti įvertina skundžiamo sprendimo atitiktis Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintiems reikalavimams, įvertinęs teisinį reguliavimą, aktualų Inspekcijos priimto Privalomojo nurodymo metu, taikytiną apskundimo tvarką, pagrįstai konstatavo, kad Privalomasis nurodymas turėjo būti skundžiamas tiesiogiai teismui, tačiau A. P. ir A. P. per įstatymo nustatytą terminą Privalomojo nurodymo teismui neskundė.

15.3. Atsakovas pažymi, kad Sprendime yra aiškiai įvardintos konkrečios teisės aktų nuostatos, yra nurodyti konkretūs veiksmai ir aplinkybės, kuriais remiantis, pareiškėjų prašymą / skundus buvo atsisakyta nagrinėti, t. y. Inspekcija, priimdama Sprendimą, vykdė teisės aktais jai priskirtas funkcijas, veikė taip, kaip turėjo veikti viešojo administravimo subjektas, laikėsi įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, neviršijo savo kompetencijos. Teismas pagrįstai pripažino, kad Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies nuostatas. A. P. ir A. P. nepateikė argumentų dėl Sprendimo neatitikties Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies nuostatoms, o apeliaciniame skunde reiškiami argumentai atitinka neigiamas šių asmenų emocijas tik dėl to, kad jie yra įpareigoti vykdyti Privalomąjį nurodymą pašalinti jame nustatytus pažeidimus. Pirmosios instancijos sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Inspekcijos 2022 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. 2D-984, kuriuo buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjų A. P. ir A. P. kreipimųsis (skundus, prašymą), teisėtumo bei pagrįstumo.

17. Remiantis administracinėje byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad Inspekcijos 2019 m. liepos 12 d. privalomuoju nurodymu pašalinti pažeidimus Nr. (16.29.)PN-616 pareiškėja A. P. buvo įpareigota iki 2020 m. sausio 11 d. nugriauti I grupės nesudėtingąjį statinį – pagalbinį ūkio paskirties 2,7 m aukščio, 3,47 m ilgio ir 2,4 m pločio priestatą, pastatytą valstybinėje žemėje prie sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę. Pareiškėjos prašymu, Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas Inspekcijos 2020 m. sausio 11 d. sprendimu dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo Nr. RE-8 buvo pratęstas iki 2020 m. liepos 11 d. A. P. ir A. P. su 2021 m. gruodžio 15 d. skundu kreipėsi į Inspekciją ir prašė Privalomąjį nurodymą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti, o kaltus asmenis patraukti atsakomybėn. Atsakovui nagrinėti pagal kompetenciją buvo persiųsti Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkui pateiktas 2021 m. gruodžio 20 d. prašymas, kuriame buvo prašoma pateikti išvadą dėl Privalomojo nurodymo teisėtumo ir atsakyti, ar privalomuoju nurodymu gali vadovautis antstoliai bei pradėti vykdymo procedūras, ir aplinkos ministrui pateiktas 2021 m. gruodžio 15 d. skundas, kuriame buvo prašoma Privalomąjį nurodymą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti ir imtis atitinkamų poveikio priemonių bei kaltus pareigūnus patraukti atsakomybėn. Sprendimu nurodytus prašymą ir skundus (toliau – visi kartu – kreipimaisi) buvo atsisakyta nagrinėti, padarius išvadą, kad jų nagrinėjimas nėra priskirtas Inspekcijos kompetencijai. Be to, nuo Privalomo nurodymo pateikimo praėjo daugiau kaip 6 mėnesiai.

18. Padaręs išvadą, kad atsakovas, nustatęs, jog A. P. ir A. P. kreipimųsi negali nagrinėti pagal kompetenciją, pagrįstai atsisakė juos nagrinėti, teismas pareiškėjų skundą atmetė. Teismas pažymėjo, kad Sprendime yra aiškiai įvardytos konkrečios teisės aktų nuostatos, nurodyti konkretūs veiksmai ir aplinkybės, kuriais remiantis, A. P. ir A. P. kreipimaisi nebuvo nagrinėti. Inspekcija, priimdama Sprendimą, vykdė teisės aktais jai priskirtas funkcijas, veikė taip, kaip turėjo veikti viešojo administravimo subjektas, laikėsi įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų ir savo kompetencijos neviršijo. Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies nuostatas. Pareiškėjai su teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą arba teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo. A. P. ir A. P. teigia, kad nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas pažeidė Konstitucijos 109 straipsnio reikalavimus, kadangi buvo šališkas ir vadovavosi atsakovo sukurtais teisės aktais, kurie nėra patikimi ir prieštarauja įstatymui. Pareiškėjai taip pat nurodo argumentus, kurie, jų nuomone, patvirtina Privalomojo nurodymo nepagrįstumą.

19. Įvertinus kreipimųsi turinį ir juose suformuluotus reikalavimus, yra akivaizdu, kad juose pareiškėjai kėlė klausimus, susijusius su Privalomojo nurodymo pagrįstumu ir galimybės remiantis juo pradėti vykdymo procedūras. A. P. ir A. P. taip pat siekė, kad būtų imtasi priemonių kaltiems pareigūnams patraukti atsakomybėn. Sprendimo turinys patvirtina, kad pareiškėjams buvo paaiškinta skundų nagrinėjimo institucijoje tvarka ir padaryta išvada, jog kreipimaisi atsakovui buvo pateikti ne pagal kompetenciją, o tai sudaro savarankišką pagrindą nenagrinėti kreipimųsi. Be to, nuo Privalomojo nurodymo pateikimo ir pareiškėjų galimybės pastebėti trūkumus yra paėję daugiau nei 6 mėnesiai. Teisėjų kolegija su tokiomis Inspekcijos padarytomis išvadomis sutinka.

20. Kaip teisingai pažymėjo atsakovas, vadovaujantis aktualios redakcijos Priežiūros įstatymo 25 straipsnio 11 dalimi, skundas dėl Inspekcijos padalinių priimtų administracinių sprendimų teikiamas teismui, o Inspekcijos viršininko nustatytais atvejais skundas gali būti teikiamas Inspekcijos viršininkui ar jo įgaliotam asmeniui. Aktualios redakcijos Taisyklių 56 punkte yra nurodyta, kokie sprendimai gali būti skundžiami Inspekcijos viršininkui ar jo įgaliotam asmeniui. Minėtame Taisyklių punkte privalomieji nurodymai nėra paminėti, todėl remiantis aptarta Priežiūros įstatymo nuostata, Privalomas nurodymas turi būti skundžiamas tiesiogiai teismui. Atsižvelgus į tai, bei vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 6 punktu, darytina išvada, kad Inspekcija pagrįstai atsisakė nagrinėti kreipimųsi dėl Privalomojo nurodymo teisėtumo, kadangi jie buvo pateikti ne pagal kompetenciją. Be to, pagal Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 5 punkto nuostatą, prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo, kito įstatymų nustatytą specialų statusą turinčio fizinio asmens sprendimu gali būti nenagrinėjamas, jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo asmeniui dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Priešingai ne teigia pareiškėja, aktualus teisinis reguliavimas yra įtvirtintas įstatymuose, o Taisyklių nuostatų prieštaravimo įstatymams nebuvo nustatyta.

21. Sprendime pareiškėjams taip pat buvo paaiškinta, kad formos nesilaikymas nekeičia Privalomojo nurodymo, kaip vykdomojo dokumento, esmės ir nesudaro kliūčių perduoti jį vykdyti antstoliams. Be to, Sprendime, remdamasis Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimo Nr. 977 3 punktu, ir įvertinęs Privalomojo nurodymo priėmimo datą, atsakovas pagrįstai nusprendė prašymo dėl tarnybinės atsakomybės taikymo netenkinti ir tyrimų atsakingiems darbuotojams nepradėti.

22. Įvertinus Sprendimo turinį bei atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Sprendime yra aiškiai įvardytos konkrečios teisės aktų nuostatos, nurodyti konkretūs veiksmai ir aplinkybės, kuriais remiantis, A. P. ir A. P. kreipimaisi nebuvo nagrinėti. Sprendime buvo tinkamai nurodytos tiek faktinis, tiek teisinis pagrindai, kurie sudarė pagrindą pareiškėjų skundo nenagrinėti, todėl Sprendimas yra tinkamai motyvuotas. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo jo naikinti ir įpareigoti atsakovą iš naujo iš nagrinėti pareiškėjų kreipimųsi.

23. Atkreiptinas dėmesys, kad nors kreipimuose iš esmės buvo keliami klausimai dėl Privalomojo nurodymo pagrįstumo, tačiau šios bylos nagrinėjimo dalykas yra ne minėtas dokumentas, o Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Priešingai nei teigia A. P. ir A. P., pirmosios instancijos teismas tinkamai identifikavo ginčo dalyką ir pagrįstai vertino Sprendimo, o ne Privalomojo nurodymo (su pakeitimais) teisėtumą bei pagrįstumą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo vertinti pareiškėjų argumentų, kurie, jų nuomone, patvirtina Privalomojo nurodymo nepagrįstumą.

24. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Atsižvelgusi į nurodytas nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais. Nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas ar priėmė formalų sprendimą.

25. Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo aspekto pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais bei prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1187-442/2020). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. A. P. ir A. P. teismo šališkumą iš esmės motyvuoja tuo, kad buvo netinkamai atliktas situacijos vertinimas ir buvo remiamasi tik atsakovo nurodytais argumentais, tačiau šie jų teiginiai nėra pagrįsti, o nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas teismas. Įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą ar išankstinį nusistatymą prieš pareiškėjus, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.

26. Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjų skunde nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į jame suformuluotus ir teismo priimtus nagrinėti skundo reikalavimus bei ginčo teisinių santykių specifiką, tinkamai įvertino Inspekcijos 2022 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. 2D-984 bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, visišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgus į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o A. P. ir A. P. apeliacinis skundas atmetamas.

27. Atmetus pareiškėjų apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti ir jų prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str.1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų A. P. ir A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys

Virginija Volskienė