2020-11-11 Nr. AB-21210-3-62-3-00516-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2490-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00516-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, (toliau – ir atsakovas) 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2017 m. gegužės 19 d. iki 2017 m. liepos 19 d. buvo laikomas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, atsakovo atstovas) karantino ir kamerų tipo patalpose, pažeidžiant minimalią teisės aktuose reglamentuotą gyvenamojo ploto normą. Karantino kameroje buvo laikoma 13 nuteistųjų, todėl dėl vietos trūkumo pareiškėjas negalėjo laisvai judėti, turėjo nuolat gulėti arba sėdėti. Kamerų tipo patalpose nebuvo įrengta vėdinimo sistema, todėl patalpoje kaupėsi drėgmė, iš sanitarinio mazgo sklido nemalonus kvapas, patalpose buvo tarakonų. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė nepatogumus, išgyvenimus, stresą, nemigą.

3. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad teisme nagrinėjama kita administracinė byla pagal pareiškėjo skundą, kurioje sutampa ginčijamas laikotarpis, ir paaiškino, jog nuteistųjų skaičiaus apskaita karantino patalpose nėra vedama, todėl pateikti šių duomenų nėra galimybės. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per atveriamus langus ir tai atitinka nustatytą teisinį reglamentavimą. Pravieniškių PN-AK užtikrina tinkamą graužikų ir nariuotakojų kontrolę, nes 2016 m. lapkričio 23 d. sudaryta sutartis su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Utenos deratizacija“, kuri patalpose atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ar deratizaciją, informacija apie suteiktas paslaugas registruojama darbų ataskaitoje. Pravieniškių PN-AK neturi duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kitas institucijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, jog Pravieniškių PN-AK administracija savo veiksmais padarė jam žalą.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. birželio 25 d. sprendimu pareiškėjo M. Š. skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK sąlygas, pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė, o bylos dalį, kuria pareiškėjas prašė priteisti neturtinės žalos, patirtos dėl netinkamų kalinimo sąlygų (gyvenamojo ploto trūkumo, neįrengtos vėdinimo sistemos, oro trūkumo, susikaupusios drėgmės) kamerų tipo patalpose nuo 2017 m. gegužės 26 d. iki 2017 m. liepos 19 d., atlyginimą, paliko nenagrinėtą.

6. Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatė, kad Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmuose 2019 m. kovo 21 d. sprendimu išnagrinėta administracinė byla Nr. I-2525-342/2019 pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių PN-AK, dėl neturtinės žalos dėl neteisėtų atsakovo atstovo Pravieniškių PN-AK veiksmų (neveikimo) nuo 2017 m. gegužės 26 d. iki 2017 m. gruodžio 11 d. neužtikrinus pareiškėjui minimalios 3,6 kv. m gyvenamojo ploto normos kamerų tipo patalpose, taip pat dėl neįrengtos vėdinimo sistemos, oro trūkumo, susikaupusios drėgmės ir kt., atlyginimo priteisimo. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. kovo 21 d. sprendimas neįsiteisėjęs. Atsižvelgęs į tai, kad teisme yra nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 straipsnio 4 punktu, pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimų, susijusių su gyvenamojo ploto trūkumu, neįrengta vėdinimo sistema, oro trūkumu, susikaupusia drėgme nuo 2017 m. gegužės 26 d. iki 2017 m. liepos 19 d., paliko nenagrinėtą.

7. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.2 punkte įtvirtinta minimali gyvenamųjų patalpų ploto vienam nuteistajam norma pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose yra 3,6 kv. m. Teismas nustatė, jog pareiškėjas nuo 2017 m. gegužės 19 d. iki 2017 m. gegužės 23 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) buvo laikomas karantino kameroje, kurios plotas 40,69 kv. m, joje įrengta 13 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui patalpoje teko 3,13 kv. m ploto, t. y. 4 paras karantino kameroje pareiškėjui nebuvo užtikrinta Taisyklių 111.2 punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma, todėl šiuo aspektu teismas pripažino neteisėtais atsakovo atstovo veiksmus.

8. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl netinkamo vėdinimo kameroje, drėgmės, oro trūkumo, iš sanitarinio mazgo sklidusio nemalonaus kvapo, teismas nustatė, jog gyvenamosios patalpos Pravieniškių PN-AK vėdinamos per atidaromus langus ir ventiliacijos angas, o tai atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 17 punkto reikalavimus. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip iš dalies išvengiant drėgmės. Teismas pabrėžė, kad švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas bei palaikymas priklauso nuo pačių nuteistųjų. Patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės, o pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o pareiškėjo argumentus dėl netinkamo vėdinimo, susikaupusios drėgmės, oro trūkumo, nemalonių kvapų iš sanitarinio mazgo teismas pripažino deklaratyviais ir atmetė.

9. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus dėl tarakonų kamerose, nes byloje nėra duomenų išvadai, jog nebuvo laikomasi 2016 m. lapkričio 23 d. sutarties, sudarytos tarp Pravieniškių PN-AK ir UAB „Utenos deratizacija“, įsipareigojimų.

10. Teismas sprendė, kad pareiškėjui 4 paras karantino kameroje nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma (pareiškėjui trūko 0,47 kv. m ploto), tačiau pareiškėjas neįrodė, jog kalinimo sąlygos buvo pažeidžiančios jo orumą ar sveikatą. Nenustatęs, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, teismas vertino, jog pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, kad atsirastų pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos realaus atlyginimo priteisimo, todėl apsiribojo pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III. 11. Pareiškėjas M. Š. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 25 d. sprendimą ir priteisti jam iš atsakovo 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

12. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog buvo konstatuotas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatų pažeidimas. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, jog niekas negali būti kankinamas, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas buvo atsakovo atstovo kankinamas neužtikrinant tinkamo gyvenamojo ploto, ribojant judėjimo galimybę po kamerą, higienos normų reikalavimų;

12.2. Teismas netinkamai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, todėl nepagrįstai nepriteisė žalos atlyginimo pinigais.

13. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

14. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas skunde išdėstė deklaratyvaus pobūdžio argumentus, kuriuos teismas tinkamai įvertino pagal pateiktus įrodymus. Įvertinus visas bylos aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę, teismas tinkamai padarė išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl šioje byloje yra pagrindas atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui M. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK.

16. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjui 4 paras karantino patalpose trūko 0,47 kv. m ploto, kitų pareiškėjo pretenzijų dėl netinkamų kalinimo sąlygų nepripažino pagrįstomis ir įrodytomis. Taip pat pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismui nustačius, jog teisme yra nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos, patirtos nuo 2017 m. gegužės 26 d. iki 2017 m. liepos 19 d. dėl gyvenamojo ploto trūkumo, neįrengtos vėdinimo sistemos, oro trūkumo, susikaupusios drėgmės, buvo paliktas nenagrinėtu.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti jam 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl to, kad buvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pareiškėjo teigimu, jis atsakovo atstovo buvo kankinamas neužtikrinant tinkamo gyvenamojo ploto, ribojant judėjimo galimybę po kamerą, higienos normų reikalavimų.

18. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad buvo nustatytas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, t. y. jis Pravieniškių PN-AK buvo kankinamas neužtikrinant tinkamo gyvenamojo ploto, ribojant judėjimo galimybę po kamerą, higienos normų reikalavimų.

20. Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

21. Nagrinėjant skundus dėl mažo kalinamiems asmenims tenkančio ploto remiamasi EŽTT praktikoje suformuota nuostata, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos kalinimo (sulaikymo) sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje M. ir kiti prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.). EŽTT naujausioje savo praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Atsižvelgęs į teismų praktiką ir ploto kriterijaus reikšmę vertinant visas kalinimo sąlygas, EŽTT minėtoje Muršić byloje nusprendė, kad kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Tačiau stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija paprastai gali būti paneigiama, jeigu nustatoma, kad kumuliatyviai egzistavo šie veiksniai: a) reikalaujamos minimalios asmeninės 3 kv. m erdvės trūkumo epizodai buvo trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi; b) toks asmeninės erdvės trūkumas buvo lydimas pakankamos judėjimo laisvės už kameros ribų ir tinkamo užimtumo ne kameros patalpose; c) pareiškėjas yra kalinamas bendrąja prasme tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų šio asmens kalinimą sunkinančių aplinkybių. Kai vertinamas kalinimas kalėjimo kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m, Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis, susijusiomis su galimybe mankštintis lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais.

22. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu karantino kameroje iš viso 4 paras nebuvo užtikrinta Taisyklių 111.2 punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma, t. y. 2017 m. gegužės 19 d.–2017 m. gegužės 23 d. pareiškėjui karantino kameroje teko 3,13 kv. m ploto (trūko 0,47 kv. m ploto).

23. Byloje taip pat nustatyta, kad gyvenamosios patalpos Pravieniškių PN-AK vėdinamos per atidaromus langus bei ventiliacines angas, o tai atitinka HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamo vėdinimo, susikaupusios drėgmės, oro trūkumo, nemalonių kvapų iš sanitarinio mazgo bei tarakonų buvimo patalpose.

24. Atsižvelgus į šioje nutartyje išdėstytą EŽTT praktiką bei nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nekonstatavo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, kurios sukėlė pareiškėjui tokias kančias ir sunkumus, kurių intensyvumas neišvengiamai viršijo kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas Pravieniškių PN-AK buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

25. Analizuodamas pareiškėjo skunde nurodytus nusiskundimus dėl minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo, higienos normų pažeidimo (vėdinimo sistemos nebuvimo, drėgmės, nemalonaus kvapo iš sanitarinio mazgo, tarakonų buvimo) pirmosios instancijos teismas išsamiai ir detaliai išnagrinėjo ir įvertino bylos šalių išsakytus argumentus, tačiau pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, su kokiomis konkrečiomis nustatytomis aplinkybėmis jis nesutinka ir dėl kokių priežasčių, todėl teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo pirmosios instancijos teismo išvadų minėtais aspektais pripažinti nepagrįstomis ir neteisingomis.

26. Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimą priteisti jam skunde nurodytą neturtinės žalos atlyginimą pinigais, pirmiausia pažymėtina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus.

27. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjui įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.). Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija, t. y. neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.

28. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

29. Paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.).

30. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas pažeidimas pareiškėjui sukėlė tokio masto pasekmes, už kurias galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Byloje nėra duomenų apie nustatyto pažeidimo įtaką pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai, taip pat įrodymų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK pareigūnams, administracijai būtų teikęs skundus (prašymus) dėl šioje byloje nurodytų jam neužtikrintų kalinimo sąlygų ginčo laikotarpiu, kad Pravieniškių PN-AK būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

31. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir nustatė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė