2018-05-09 Nr. AB-9195-3-61-3-03887-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3974-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03887-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. (A. Y.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. (A. Y.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. J. (A. Y.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas, Departamentas) 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. (15/5-7) 11U-1754(01871) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui A. Y., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

1.1. Pareiškėjo teigimu, UAB „I. Titorchuk“ (toliau – ir įmonė) nuo 2017 m. vasario 9 d. iki 2017 m. birželio 20 d. neturėjo mažiau nei 5-7 darbuotojų, kuriems buvo tinkamai ir laiku mokamas atlyginimas. Faktas, kad tam tikru laiku įmonėje nebuvo tinkamų darbuotojų pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), nesudaro pagrindo teigti, kad tuo metu įmonėje nebuvo atitinkamo skaičiaus dirbančių darbuotojų, kurie dirbtų visą darbo laiką. UAB „I. Titorchuk“ darbuotojai dirbo sutartu laiku ir sutartomis sąlygomis, tačiau dėl tuo metu susiklosčiusios sunkios finansinės padėties atlyginimai negalėjo būti laiku mokami ar išmokami reikiamo dydžio, todėl šiuo metu UAB „I. Titorchuk“ neturi dirbančių darbuotojų, kurie tinkamai atitiktų Įstatymo reikalavimus, bet, pareiškėjo žiniomis, ketina greitu metu priimti reikiamą kiekį darbuotojų.

1.2. Pareiškėjas pažymėjo, kad reikalavimas dėl ne mažiau nei trijų Lietuvos Respublikos piliečių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte apsunkina realios veiklos vykdytojus, nes ne visada veiklai (verslui) vykdyti yra reikalingas tam tikras nustatytas darbuotojų skaičius. Juo labiau, kad ši sąlyga paties įstatymų leidėjo buvo panaikinta 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusiomis Įstatymo pataisomis. Tokiu būdu, nors pareiškėjas objektyviai negalėjo užtikrinti, kad įmonėje dirbę Lietuvos Respublikos piliečiai nebūtų atleisti ir jiems būtų mokamas visas minimalus mėnesinis atlyginimas, vis dėlto, net ir sumažinus išmokamą atlyginimą, UAB „I. Titorchuk“ nepažeidė įstatymų reikalavimų. Šiuo metu UAB „I. Titorchuk“ patiria didelius finansinius nuostolius, bet greitu metu ketina priimti reikiamą darbuotojų skaičių.

1.3. Pareiškėjo nuomone, Departamentas neturi pagrindo spręsti, ar UAB „I. Titorchuk“ netinkamai vykdo veiklą ir neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Šiuo atveju UAB „I. Titorchuk“ negali būti vertinama kaip neatitinkanti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, kadangi įmonės veikla buvo tinkamai vykdoma ir darbuotojai dirbo pagal darbo sutartyje numatytas sąlygas, t. y. visą darbo dieną, tačiau dėl susiklosčiusios sunkios finansinės padėties šiuo metu įmonėje nėra įdarbintų trijų Lietuvos Respublikos piliečių. Departamentas neatkreipė dėmesio, kad pagal naują Įstatymo redakciją šiuo metu įmonėje gali dirbti ir vienas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris gali gauti reikiamą atlyginimą pagal Įstatymo nuostatas (t. y. 2 vidutinius atlyginimus, kurių suma sudaro apie 1 680 Eur per mėnesį). Taigi UAB „I. Titorchuk“ atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatytus reikalavimus.

1.4. Pareiškėjas nurodė, kad šiuo metu UAB „I. Titorchuk“ neturi jokių skolų (išskyrus menką 1,53 Eur įsiskolinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV)) valstybinėms institucijoms, todėl direktorius tinkamai ir sklandžiai rūpinasi įmonės veikla.

1.5. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad tiek anksčiau, tiek dabar Lietuvos Respublikoje galiojantis teisinis reguliavimas (Įstatymo 45 str. 1 d. 1 p.) yra diskriminacinio pobūdžio ir pažeidžia sąžiningos konkurencijos principą, kadangi nustato užsieniečiams nekonkurencingas sąlygas, apsunkina užsieniečių ūkinės-komercinės veiklos vykdymą. Reikalavimas priimti į darbą darbuotoją ūkio subjektui, kurio savininkai yra užsienio piliečiai iš trečiųjų šalių, yra privalomas nepriklausomai nuo to, ar darbuotojas įmonei yra reikalingas, ar ne. Toks ūkio subjektas, mokėdamas 1 680,00 Eur (2 vidutinių atlyginimų) dydžio atlyginimą, negali tinkamai konkuruoti rinkoje. Todėl tokie ūkio subjektai privalo kelti prekių ir paslaugų kainas. Minėtas reikalavimas Lietuvos piliečiams nekeliamas. Be to, tokie dirbtinai sukurti formalumai trukdo vystyti verslą ir sukurti realią pridėtinę vertę Lietuvos Respublikos ūkiui. Taip pat tai pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 46 straipsnį.

2. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Atsakovas paaiškino, kad 2016 m. rugpjūčio 24 d. ir 2016 m. rugpjūčio 29 d. pareiškėjas tuo pagrindu, kad ketina ir toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje kaip UAB „I. Titorchuk“ dalyvis, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) pateikė prašymą ir papildytą prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei dokumentus Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kad buvo pateikti duomenys, įrodantys, jog pareiškėjas atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, 2016 m. rugsėjo 20 d. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius, priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi dvejiems metams.

2.2. Atsakovas nurodė, kad, vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrinęs VSDFV informacinę sistemą, nustatė, kad UAB „I. Titorchuk“ nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. yra įdarbinti trys asmenys, tarp kurių du užsieniečiai, turintys leidimus laikinai gyventi. Nuo 2017 m. birželio 12 d. UAB „I. Titorchuck“ nustojo dirbti Lietuvos Respublikos pilietis J. J. ir įmonėje iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. dirbo 2 Lietuvos Respublikos piliečiai. Todėl padaryta išvada, kad įmonė nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo, jog įmonėje turi būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017 pateiktą išaiškinimą tokiais atvejais Migracijos departamentas pagrįstai nusprendžia panaikinti užsieniečiui leidimą, kadangi norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad įmonė atitiktų šių reikalavimų (sąlygų) visumą. Todėl šiuo atveju Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 2017 m. lapkričio 7 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo pareiškėjui panaikino leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi UAB „I. Titorchuk“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų ir pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje nebeatitiko sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 str. 1 d. 14 p.).

2.3. Migracijos departamentas nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl sunkios finansinės padėties, kadangi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte bei 50 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) išdėstyti reikalavimai yra imperatyvūs ir nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, o pareiškėjas neturi jokio teisinio pagrindo nepaisyti teisės aktų nustatytų reikalavimų. Atkreiptas dėmesys, jog ginčijame Sprendime UAB „I. Titorchuk“ skola VSDFV neminima.

2.4. Atsakydamas į pareiškėjo argumentą dėl netinkamai pritaikytos Įstatymo redakcijos, atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo vadovaujamasi ne Įstatymo redakcija, galiojančia nuo 2017 m. sausio 1 d., o Įstatymo redakcija, galiojusia iki 2017 m. sausio 1 d. (pagal 2016 m. rugsėjo 14 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 29 str. 2 d.; taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017). Dėl šios priežasties UAB „I. Titorchuk“ turėjo būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką turėjo dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

2.5. Atsakovas pažymėjo, kad nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki ginčijamo Sprendimo priėmimo dienos (2017 m. lapkričio 7 d.) pareiškėjo leidimo laikinai gyventi pagrindas neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte bei 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytų reikalavimų, taip pat pareiškėjas neveikė sąžiningai ir nesikreipė į atsakingas migracijos institucijas tam, kad informuotų apie pasikeitusias aplinkybes, bei neatliko pareigos, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms leidimo išdavimo pagrindą, gauti naują leidimą laikinai gyventi (Įstatymo 40 str. 5 d.).

2.6. Atsakovo nuomone, ginčijamas Sprendimas buvo priimtas Įstatymo ir kitų teisės aktų pagrindu, remiantis Migracijos departamento disponuojamais VSDFV informacinės sistemos duomenimis, o taikomos priemonės yra proporcingos ir motyvuotos (ginčijamo Sprendimo motyvai išdėstyti pačiame Sprendime). Todėl nesutiktina su pareiškėjo argumentu, kad ginčijamas Sprendimas yra „neteisėtas ir nepagrįstas“. Migracijos departamento nustatyti duomenys, įrodantys, kad pareiškėjas ir jo įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, buvo aiškūs ir nedviprasmiški.

2.7. Be to, Departamentas atkreipė dėmesį į tai, kad ginčijamu Sprendimu panaikintas leidimas laikinai gyventi nebuvo pirmasis pareiškėjo leidimas laikinai gyventi, todėl ir teisės aktų nustatyti reikalavimai, susiję su teisėtos veiklos vykdymu, būtinybė juos atitikti pareiškėjui turėjo būti puikiai žinomi. Pareiškėjas turėjo pareigą elgtis atidžiai bei rūpestingai, nuolat sekti, ar jo įmonė atitinka teisės aktų reikalavimus, bei, įvykus nenumatytų verslo vykdymo kliūčių, neatidėliotinai imtis aktyvių veiksmų, siekiant užtikrinti, kad tiek jis, tiek jo valdoma įmonė atitiktų teisės aktų reikalavimus, nes priešingu, o to rezultatas – ginčijamu Sprendimu panaikintas leidimas laikinai gyventi. Vien formalus Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se (pats savaime) nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017, 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3331-662/2017 ir kt.).

2.8. Taip pat Migracijos departamentas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad ginčijamas Sprendimas yra diskriminacinio pobūdžio ir juo pažeidžiamas sąžiningos konkurencijos principas. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (pvz., 2012 m. birželio 12 d. sprendimas byloje Bajsultanov prieš Austriją (pareiškimo Nr. 54131/10)), o valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010), tiek EŽTT (pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99)) praktikoje. Taigi tiek buvusiu, tiek esamu teisiniu reglamentavimu yra siekiama užkirsti nelegalios migracijos grėsmę bei stiprinti socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika. Be to, ginčijamas Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

4. Teismas pažymėjo, kad byloje esantys duomenys patvirtina ginčijamame atsakovo Sprendime padarytas išvadas. Byloje esantys VSDFV informacinės sistemos duomenys patvirtina, kad, 2016 m. rugsėjo 20 d. ir 2016 m. spalio 18 d. duomenimis, UAB „I. Titorchuk“ iš viso dirbo 8 darbuotojai, taip pat ir pareiškėjas. Pagal 2017 m. lapkričio 7 d. duomenis, UAB „I. Titorchuk“ nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. dirbo 3 darbuotojai: O. B. (O. B.), pareiškėjas A. Y. ir P. N. (P. N.). Iš darbo sutarties, sudarytos tarp UAB „I. Titorchuk“ ir pareiškėjo, matyti, kad pareiškėjui nustatyta 5 darbo dienų savaitė po 1 darbo valandą (sutarties 5 p.). Taigi teismas padarė išvadą, kad UAB „I. Titorchuk“ nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. visą darbo laiką nedirbo 3 darbuotojai.

5. Teismas, išanalizavęs Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą formuluotę „yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai“, padarė išvadą, kad šioje teisės normoje įtvirtintos trys imperatyvios sąlygos: 1) įmonėje, kurios dalyvis yra užsienietis, turi būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos; 2) jose turi dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai; 3) jose nurodyti asmenys turi dirbti visą darbo laiką. Šiuos reikalavimus įmonė atitiktų, jeigu visos sąlygos egzistuotų kartu. Išdėstyti reikalavimai yra imperatyvūs ir nėra nustatyta jokių šių reikalavimų netaikymo išimčių. Nagrinėjamu atveju VSDFV informacinės sistemos duomenys patvirtina, kad UAB „I. Titorchuk“ laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. visą darbo laiką nedirbo 3 darbuotojai (Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai). Tokia pati situacija išlikusi iki skundžiamo sprendimo priėmimo dienos, t. y. 2017 m. lapkričio 7 d. Taigi, iki Sprendimo priėmimo įmonė apie 3 mėnesius neturėjo reikiamo skaičiaus darbuotojų.

6. Teismo nuomone, Migracijos departamentas tinkamai įvertino nustatytas aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad įmonė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų reikalavimų, ir panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintu pagrindu, todėl pareiškėjo argumentai dėl skundžiamo Sprendimo nepagrįstumo atmestini kaip nepagrįsti.

7. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad byloje neginčytinai nustatyta, jog UAB „I. Titorchuk“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, kadangi joje nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki skundžiamo Sprendimo priėmimo dienos nedirbo visą darbo laiką trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Vadinasi, Migracijos departamentas turėjo teisėtą pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., nutartį administracinėje byloje A-3329-662/2017).

8. Vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, teismas sprendė, jog neatitikus vienos iš privalomųjų sąlygų, nustatytų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas pagrįstai. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju skundžiamas Sprendimas priimtas apsiribojant juridinio fakto konstatavimu, kuris yra pakankamas pagrindas panaikinti asmeniui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016).

9. Teismas taip pat pažymėjo, kad, kaip minėta, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte bei 50 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) išdėstyti reikalavimai yra imperatyvūs ir nėra nustatyta jokių išimčių šių reikalavimų netaikyti, todėl pareiškėjo argumentai, kad dėl sunkios įmonės finansinės padėties nepriimami darbuotojai, atmesti kaip nepagrįsti.

10. Atsižvelgęs į Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalį, pareiškėjo argumentus dėl atsakovo netinkamos Įstatymo redakcijos taikymo priimant skundžiamą Sprendimą laikė subjektyviu teisės normų interpretavimu, todėl atmetė.

11. Dėl pareiškėjo argumentų, kad tiek anksčiau galiojusi Įstatymo redakcija, tiek dabartinė Įstatymo redakcija (45 str. 1 d. 1 p.) yra diskriminacinio pobūdžio ir pažeidžia sąžiningos konkurencijos principą (užsieniečiams nustato nekonkurencingas sąlygas), teismas pažymėjo, kad tiek priimant ginčijamą Sprendimą galiojusia Įstatymo redakcija, tiek esamu teisiniu reglamentavimu siekiama užkirsti nelegalios migracijos grėsmę bei stiprinti socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika. Teismas, vadovaudamasis atsakovo nurodyta EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šiuo aspektu, pareiškėjo argumentus dėl užsieniečių diskriminacijos Lietuvos Respublikos piliečių atžvilgiu bei dėl sąžiningos konkurencijos principo pažeidimų taip pat vertino kaip subjektyvų teisės normų interpretavimą, todėl atmetė.

12. Teismas pažymėjo, kad skundžiamas sprendimas neužkerta teisės pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu jis atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

13. Teismas padarė išvadą, kad skundžiamas atsakovo Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 str. 1 d.), priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo panaikinti. Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 14. Pareiškėjas A. J. (A. Y.) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 1 d. sprendimą ir grąžinti klausimą dėl pareiškėjo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje spręsti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Teismo nurodomas reikalavimas, kad UAB „I. Titorchuk“ būtų atitinkamas skaičius darbuotojų (ne mažiau nei trys Lietuvos Respublikos piliečiai) pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą apsunkina realios veiklos vykdytojus, nes ne visada veiklai (verslui) vykdyti reikalingas tam tikras nustatytas darbuotojų skaičius. Juo labiau, kad ši sąlyga buvo panaikinta paties įstatymų leidėjo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusiomis Įstatymo pataisomis. Neteisingas ir teismo argumentas dėl to, kad atsakovas minėto pagrindo (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 ir 14 p.) taikymą iš esmės grindžia nelegalios migracijos prevencija. Šiuo atveju, pareiškėjo nuomone, atsakovui negali būti suteikiamas pagrindas spręsti, ar UAB „I. Titorchuk“ yra fiktyvi įmonė, kadangi sprendžiant klausimą dėl įmonės fiktyvumo reikia vertinti faktinį darbuotojų darbo atlikimą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Įstatyme nurodytos sąlygos iš esmės pažeidė šalių pusiausvyrą ir atsakovui buvo suteiktas perdėtas pranašumas ginčo santykiuose prieš pareiškėją. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek anksčiau galiojusi Įstatymo redakcija, tiek dabartinė Įstatymo redakcija (45 str. 1 d. 1 p.) yra diskriminacinio pobūdžio ir nustato užsieniečiams nekonkurencingas sąlygas, pažeidžia sąžiningos konkurencijos principą. Atsakovas, pats pažeisdamas Įstatymo nuostatas, priima neteisingą Sprendimą, o sąžininga šalis, šiuo atveju – pareiškėjas, įdėjęs daug pastangų, patiria vien nuostolius, siekdamas išsaugoti UAB „I. Titorchuk“ darbuotojus. Būtent tokią situaciją sukūrė ir pirmosios instancijos teismas savo sprendimu. Tai pažeidžia bendruosius protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus. Taigi atsakovo Sprendimas yra prieštaringas, nepagrįstai suteikiantis prioritetą atsakovui, nors pareiškėjas jokio tikslo sukurti ir dirbti su UAB „I. Titorchuk“, kaip fiktyvia įmone, neturėjo. Pareiškėjas tinkamai ir sąžiningai vykdė veiklą Lietuvos Respublikoje.

14.2. Pirmosios instancijos teismas išsamiai neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių ir nepagrįstai suteikė prioritetą tik atsakovo interesams bei netinkamai taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino atsakovo teisinį statusą, netiesiogiai iškėlė Migracijos departamento interesus prieš sąžiningą teisėtos veiklos vykdytoją Lietuvoje – pareiškėją. Taip pat teismas neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus įrodymus dėl tinkamai vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje ir atitikimą Įstatymo reikalavimams. Nors teismas nurodė, jog pareiškėjas neįdėjo maksimalių pastangų, siekdamas panaikinti atsakovo nustatytus Įstatymo pažeidimus, tačiau, kaip minėta, pareiškėjas tinkamai vykdė veiklą Lietuvos Respublikoje ir jokių Įstatymo pažeidimų neatliko ir tinkamai pateikė visus argumentus bei įrodymus tiek teikdamas apeliacinį skundą, tiek skųsdamas atsakovo Sprendimą pirmosios instancijos teismui. Įsipareigojimas Lietuvos Respublikoje tinkamai vykdyti veiklą pagal Įstatymo nuostatas – tai prievolė dėti maksimalias pastangas rezultatui pasiekti. Kitaip tariant, niekas negali garantuoti sėkmingos verslo plėtros Lietuvoje. Be to, verslo plėtros sėkmė priklauso ne tik nuo užsieniečio, siekiančio Lietuvos Respublikoje vykdyti veiklą, tačiau tam įtakos turi ir kitos aplinkybės, pavyzdžiui, esama vykdomos veiklos rinkos padėtis šioje šalyje, turimi įrodymai, argumentai ir pan. Pareiškėjas, po UAB „I. Titorchuk“ įsteigimo ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gavimo iš karto ėmėsi veiksmų tinkamai veiklai vykdyti.

14.3. Pirmosios instancijos teismas ne tik netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias santykius dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bet ir išsamiai neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių ir nepagrįstai suteikė prioritetą tik atsakovo interesams, to motyvuotai nepagrįsdamas, o tiesiog konstatuodamas esminę šalių nelygybę, siekiant gyventi Lietuvos Respublikoje ir siekiant teisėtai Lietuvos Respublikoje vykdyti numatytą verslą. Priėmus atsakovo Sprendimą ir atmetus pareiškėjo skundą būtų iš esmės pažeista užsieniečio teisinių santykių ir interesų Lietuvos Respublikoje pusiausvyra. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas nurodė, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo sąlygų ir leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra panaikintas, savaime nereiškia, jog yra pagrindas panaikinti šį leidimą, neatsižvelgiant į teisėtus pareiškėjo interesus ir pateiktus tinkamus ir teisėtus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamos bylos dalykas – Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, kai įmonė ar užsienietis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatytų reikalavimų, teisėtumas ir pagrįstumas.

16. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

17. Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų ir atsakovo paaiškinimų, pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas remiantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, kuris nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Užsieniečio kreipimosi dėl Leidimo išdavimo metu galiojusio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, be kita ko, buvo nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

18. Byloje neabejotinai nustatyta, kad bendrovė, kurios dalyvis yra pareiškėjas, nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, nes UAB „I. Titorchuk“ nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. nebuvo ne mažiau kaip trijų visą darbo dieną dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių (II t., b. l. 2). Apeliaciniame skunde nėra argumentų, paneigiančių šį faktą.

19. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte, be kita ko, nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Taigi, Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai nurodė, kad Migracijos departamentas, remdamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

20. Apeliantas teigia, kad ne visada veiklai (verslui) vykdyti reikalingas tam tikras nustatytas darbuotojų skaičius, jis diskriminuojamas, pažeidžiami sąžiningos konkurencijos reikalavimai. Dėl šių apelianto argumentų teismas pažymi, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, kurių pagrindu buvo išduotas pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, buvo priimtos, be kita ko, siekiant paskatinti investicijas Lietuvos Respublikoje. Įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti, pagal kokius kriterijus spręsti užsieniečio veiklos indėlį ir naudingumą Lietuvos ekonomikai. Pareiškėjas neturi prigimtinės teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir leidimą laikinai gyventi gavo esant tam tikroms sąlygoms dėl investicijų, kurių privalėjo laikytis. Pareiškėjui sąlygų nesilaikant, yra teisinga, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas. Byloje nėra duomenų, kad vienodiems ūkio subjektams (investuojantiems užsieniečiams) būtų taikomos skirtingos sąlygos, todėl jo argumentai dėl diskriminacijos neįrodyti. Neteisėto konkurencijos ribojimo teismas nenustatė.

21. Skundžiamas atsakovo sprendimas yra deramai motyvuotas nurodant objektyvias teisės normas ir faktus. O teismas tinkamai ir visapusiškai ištyrė šalių pateiktus įrodymus ir tinkamai atsakė į visus pareiškėjo iškeltus teisės klausimus.

22. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. J. (A. Y.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius