2022-03-09 Nr. AB-5767-3-61-3-03948-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1504-629/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03948-2021-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. I., atstovaujamos atstovų pagal įstatymą D. I. (D. I.) ir V. I. (V. I.), skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius Trakų rajone.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja, atstovaujama atstovų pagal įstatymą, kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. 21S34664 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjos V. I., gim. (duomenys neskelbtini), atstovas pagal įstatymą, tėvas D. I., pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu, tačiau Migracijos departamentas Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi.

3. Pareiškėjai, (duomenys neskelbtini) pilietei, yra (duomenys neskelbtini) metai. Pareiškėjos tėvai yra (duomenys neskelbtini) piliečiai D. I. ir V. I., turintys galiojančius leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjos tėvui D. I. 2020 m. lapkričio 27 d. išduotas leidimas laikinai gyventi (Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. bei 44 str. 1 d. 3 p. nustatytais pagrindais (darbo pagrindu)), kuris galioja iki 2022 m. lapkričio 27 d. Pareiškėjos motinai V. I. 2021 m. kovo 8 d. išduotas leidimas laikinai gyventi (Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. bei 44 str. 1 d. 3 p. nustatytais pagrindais (darbo pagrindu)), galiojantis iki 2023 m. kovo 7 d.

4. Pareiškėja skunde nurodė, kad neginčija tos aplinkybės, jog jos tėvai šiai dienai yra pragyvenę Lietuvos Respublikoje mažiau nei dvejus metus ir pagal darbo sutartį nepertraukiamai visą darbo laiką dirba trumpiau kaip trejus metus. Tačiau Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, turėjo ne formaliai taikyti Įstatymo nuostatas, bet įvertinti ir faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėja, jos amžiumi ir teise į šeimos gyvenimo gerbimą. Pareiškėja yra mažametė, visapusiškai priklausoma nuo savo tėvų, gyvenančių ir dirbančių Lietuvoje. Pareiškėja yra gimusi Lietuvoje, lanko vaikų darželį. Pareiškėja nuo pat gimimo gyvena su tėvais, kurie ja rūpinasi, tenkina jos poreikius, žino jos dienotvarkę, įpročius. Pareiškėjai yra vos treji metai, todėl akivaizdu, jog tokio amžiaus vaikus su tėvais sieja ypač stiprūs emociniai ryšiai, vaiko raidai yra reikšmingas nuolatinis, nenutrūkstamas tėvų ir vaiko bendravimas. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) neturi jokių kitų teisėtų jos atstovų, su kuriais galėtų gyventi.

5. Pareiškėja, būdama mažamete, nekelia jokios grėsmės Lietuvos Respublikos saugumui, viešajai tvarkai, šalies ekonominės gerovės interesams, gyventojų sveikatai ar dorovei, kitų žmonių teisėms ir laisvėms, taip pat, atsižvelgiant į jos amžių, mažai tikėtina, jog ji galėtų padaryti kokius nors teisės pažeidimus ar nusikaltimus.

6. Pažymėjo, kad nors Migracijos departamento Sprendime teigiama, jog atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi neatima pareiškėjai galimybės atvykti į Lietuvos Respubliką (pavyzdžiui, turint Šengeno vizą), tačiau pagal Įstatymo 11 straipsnio 3 ir 5 dalis, tiek turint Šengeno vizą, tiek nacionalinę vizą užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį. Vadinasi, pareiškėja per metus laiko maksimaliai galėtų būti Lietuvoje su tėvais tik pusę metų. Toks priverstinis gyvenimo kartu su tėvais nutraukimas, mažiausiai pusei metų, neigiamai paveiktų pareiškėjos psichologinę būseną, vystymąsi, bendravimą su tėvais. Tiek tarptautinės, tiek Lietuvos teisės sistemoje yra įtvirtintas prioritetinis vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principas, reiškiantis, kad, tiek priimant teisės aktus, tiek juos taikant, tiek sprendžiant klausimus, kurių teisės aktai nereglamentuoja, visada būtina įvertinti sprendimą ar bet kokį kitą veiksmą vaiko interesų požiūriu bei užtikrinti, kad jie nebūtų pažeisti. Siekiant užtikrinti Įstatymo ir 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos Direktyvoje 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą (toliau – ir Direktyva 2003/86/EB) įtvirtintų šeimos susijungimo tikslų įgyvendinimą, pareiškėjai turėtų būti sudaryta galimybė apsigyventi Lietuvoje kartu su tėvais, kad būtų išlaikyta šeimos vienybė. Atsisakymas išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vien dėl to, kad jos tėvai formaliai šioje šalyje nėra pragyvenę ir išdirbę atitinkamo metų skaičiaus, neatitinka proporcingumo principo ir nustatytais ribojimais siekiamų tikslų.

7. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą, kuriame prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjos tėvai D. I. ir V. I. neatitinka Įstatymo 43 straipsnio 6 dalyje nustatytų sąlygų (nėra pragyvenęs Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus ir šiuo metu neturi pagrįstų perspektyvų įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje), todėl pareiškėjai negali būti išduotas leidimas laikinai gyventi tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jos tėvas ar motina, kurie turi leidimą laikinai gyventi. Įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjos tėvai negali būti laikomi Lietuvos Respublikoje pragyvenusiais pastaruosius 2 metus ir turinčiais pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl jie neatitinka Įstatymo 43 straipsnio 6 dalies nustatytų sąlygų, o pareiškėja – Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punkto nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, nusprendė atsisakyti pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėja neatitinka konkrečių Įstatyme nustatytų pagrindų.

9. Atsakovo vertinimu, pareiškėja, norėdama įgyti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, turi atitikti Įstatymo nustatytas sąlygas. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad Sprendimas nebuvo priimtas dėl pareiškėjos galimos grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, viešai tvarkai ar visuomenės gerovei, bet kitais savarankiškais Įstatyme nustatytais pagrindais, kurių pareiškėja neginčija. Sprendimas nėra priverstinis pareiškėjos gyvenimo su jos tėvais nutraukimas. Vaiko tėvams apsisprendus išvykti gyventi ar dirbti į kitą valstybę, tėvų pareiga yra įvertinti visas su tokiu sprendimu susijusias pasekmes vaiko gerovei, tame tarpe ir galimybę gauti vaikui dokumentą, suteikiantį teisę gyventi ar būti užsienio valstybėje, o nesant tokios galimybės – galimybę vaikui likti jo gyvenamosios vietos valstybėje su teisėtu atstovu. Pareiškėjos tėvai, žinodami, kad neatitinka Įstatymo 43 straipsnio 6 dalies nustatytų sąlygų (būtinos sąlygos, kad pareiškėja galėtų gauti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu) ir pasirinkdami gyventi Lietuvos Respublikoje, patys sudarė sąlygas jiems gyventi atskirai nuo pareiškėjos. Abu ar vienas iš pareiškėjos tėvų gali gyventi su pareiškėja (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos tėvas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjai šeimos susijungimo pagrindu galės kreiptis nuo 2023 m. lapkričio 27 d. (kai bus pragyvenęs Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus, turės ne mažiau kaip vienerius metus galiojantį leidimą laikinai gyventi ir turės pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje), pareiškėjos motina dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjai šeimos susijungimo pagrindu galės kreiptis nuo 2024 m. gegužės 20 d. (kai bus pragyvenusi Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus, turės ne mažiau kaip vienerius metus galiojantį leidimą laikinai gyventi ir turės pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje).

10. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjos tėvai sąmoningai apsisprendė, kad nori gyventi Lietuvoje nepaisant to, jog jų dukra neturi teisės gyventi Lietuvoje. Situacija, kad šiuo metu abu pareiškėjos tėvai gyvena Lietuvoje, yra nulemta būtent jų sąmoningo apsisprendimo, todėl skundo teiginiai, jog Sprendimas yra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) yra nekorektiški. Atsakovas taip pat paaiškino, kad Įstatymo nuostatos neprieštarauja Direktyvai 2003/86/EB, o konkrečios sąlygos, kurioms esant užsienietis gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise, yra įstatymų leidėjo valia.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius Trakų rajone pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nurodė, kad skundą prašo spręsti teismo nuožiūra, vadovaujantis prioritetiniu vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynybos principu.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 31 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino, t. y. panaikino Sprendimą ir įpareigojo Migracijos departamentą pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo nagrinėti iš naujo.

12. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė šias faktines aplinkybes:

12.1. Pareiškėja (t. y. jos vardu įstatyminis atstovas) 2021 m. gegužės 31 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad pareiškėja yra nepilnametė, o Lietuvoje gyvena jos tėvai, turintys leidimus gyventi Lietuvoje.

12.2. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, nes asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatymo nustatytu pagrindu.

12.3. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjos tėvas Lietuvoje nepertraukiamai visą darbo laiką pagal darbo sutartį dirba tik apie metus. Kiti dokumentai, patvirtinantys, kad D. I. atitinka Įstatymo 43 straipsnio 6 dalies 4 ar 5 punktuose nustatytas sąlygas, nebuvo pateikti. D. I. nėra pragyvenęs Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus ir šiuo metu neturi pagrįstų perspektyvų įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Tai reiškia, kad pareiškėjai negali būti išduotas leidimas laikinai gyventi tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jos tėvas, kuris turi leidimą laikinai gyventi, nes D. I. neatitinka Įstatymo 43 straipsnio 6 dalyje nustatytų sąlygų. D. I. dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo dukteriai šeimos susijungimo pagrindu gali kreiptis ne anksčiau kaip 2023 m. lapkričio 27 d. (kai bus pragyvenęs Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus, turės ne mažiau kaip vienus metus galiojantį leidimą laikinai gyventi ir turės pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje). Sprendime taip pat nurodyta, kad pareiškėjos motina V. I. Lietuvoje nepertraukiamai visą darbo laiką pagal darbo sutartį dirba tik apie 6 mėnesius. Kiti dokumentai, patvirtinantys, kad ji atitinka Įstatymo 43 straipsnio 6 dalies 4 ar 5 punktuose nustatytas sąlygas, nebuvo pateikti. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad V. I. neatitinka Įstatymo 43 straipsnio 6 dalyje nustatytų sąlygų, nes nėra pragyvenusi Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus ir šiuo metu neturi pagrįstų perspektyvų įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje). Tai reiškia, kad pareiškėjai negali būti išduotas leidimas laikinai gyventi tuo pagrindu, jog Lietuvos Respublikoje gyvena jos motina, kuri turi leidimą laikinai gyventi. V. I. šeimos susijungimo pagrindu gali kreiptis ne anksčiau kaip 2024 m. gegužės 20 d. (kai bus pragyvenusi Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus, turės ne mažiau kaip vienus metus galiojantį leidimą laikinai gyventi ir turės pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje).

12.4. Pareiškėja (jos įstatyminiai atstovai) su Sprendimu nesutiko, todėl prašė jį panaikinti kaip nepagrįstą.

13. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas priėmė Sprendimą vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis. Skundu neginčijama aplinkybė, kad pareiškėjos tėvai Lietuvos Respublikoje gyvena mažiau nei dvejus metus ir pagal darbo sutartį nepertraukiamai visą darbo laiką dirba trumpiau kaip trejus metus. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendime nebuvo įvertintos svarbios aplinkybės, kad nagrinėjamu atveju yra sprendžiamas klausimas dėl mažametės, kuri yra visapusiškai priklausoma nuo savo tėvų, teisės gyventi su tėvais, teisėtai gyvenančiais ir dirbančiais Lietuvos Respublikoje. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja yra gimusi Lietuvoje ir čia lanko vaikų darželį; pareiškėja nuo pat gimimo gyvena su tėvais, kurie ja rūpinasi, tenkina jos poreikius, žino jos dienotvarkę. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, turėjo ne formaliai taikyti Įstatymo nuostatas, bet įvertinti ir faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėja, jos amžiumi bei teise į šeimos gyvenimo gerbimą.

14. Teismas, apžvelgęs Konvencijos 8 straipsnio 1 ir 2 dalis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. pvz., 2021 m. rugpjūčio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3314-502/2021; 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje A146-1465/2008; 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4617-492/2018), Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimą (žr. 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94), nurodė – nors Įstatymo 43 straipsnio 6 dalyje yra imperatyviai nustatyta, kokias šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas sąlygas užsienietis, kurio šeimos nariai atvyksta šeimos susijungimo tikslu, turi atitikti, ir nurodyti atvejai, kada šios sąlygos netaikomos, tačiau atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos kontekstą būtina vertinti, ar pareiškėjos, kuri yra mažametė ir visapusiškai priklausanti nuo savo tėvų, atžvilgiu taikomi ribojimai yra proporcingi.

15. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, šiuo atveju tėvais, laikytini proporcingai reikšmingesne aplinkybe nei Migracijos departamento teisės ir pareigos pagal Įstatymo nuostatas ir procedūras priimti Sprendimą pareiškėjai nesuteikti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas akcentavo, kad pareiškėja yra mažametė, todėl ji visapusiškai yra priklausoma nuo savo tėvų, kurie abu teisėtai gyvena ir dirba Lietuvoje; tokio amžiaus vaiko ryšys su tėvais yra ypač stiprus, juo labiau, kad pareiškėja nuo pat gimimo gyvena su tėvais, kurie ja rūpinasi, tenkina jos poreikius ir pan.; be to, pati pareiškėja yra gimusi Lietuvoje ir čia lanko vaikų darželį, taigi, kaip nurodė teismas, jau yra susieta su Lietuva. Atsižvelgęs į tai, teismas apibendrino, kad mažametės atskyrimas nuo tėvų (t. y. pareiškėjai neišdavus leidimo laikinai gyventi, ji turėtų išvykti iš Lietuvos) neatitiktų Konvencijos 8 straipsnio nuostatų.

16. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi neatima pareiškėjai galimybės atvykti į Lietuvos Respubliką (pavyzdžiui, turint Šengeno vizą), tačiau teismas pažymėjo, jog tokiu atveju pagal Įstatymo 11 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatas pareiškėjos buvimas Lietuvoje negalėtų trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį. Vadinasi, teismo vertinimu, kitą laiką pareiškėja turėtų gyventi atskirai nuo tėvų, o, atsižvelgiant į pareiškėjos amžių, tai neigiamai veiktų vaiko raidą ir nebūtų užtikrinti vaiko teisių ir interesų apsaugos principai, nebūtų atsižvelgiama į vaiko poreikius bei prioritetus, nebūtų užtikrinta vaiko teisė augti su tėvais; kitaip sakant, iš esmės būtų nepaisoma visuotinai pripažįstamo prioritetinio vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynybos principo.

17. Teismas, be kita ko, pažymėjo ir tai, kad pareiškėja dėl savo amžiaus nekelia jokios grėsmės Lietuvos Respublikos saugumui, viešajai tvarkai, šalies ekonominės gerovės interesams, gyventojų sveikatai ar dorovei, kitų žmonių teisėms. Pareiškėjos tėvai teisėtai gyvena ir dirba Lietuvoje, todėl, teismo vertinimu, tai suponuoja išvadą, jog šiuo atveju šeimos susijungimo klausimas yra prioritetinis taikomų teisės normų atžvilgiu.

18. Teismas apibendrino, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, iš esmės neįvertino šeimos interesų, kaip šeimos ir privataus gyvenimo konstitucinės vertybės, todėl teisėjų kolegija atsakovo atsisakymą išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nelaikė proporcingu ir protingu.

19. Pareiškėja prašė priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju yra susiklosčiusi tokia teisinė situacija, kai pareiškėjos skundas iš esmės yra patenkintas ne dėl to, kad atsakovo veiksmai, priimant Sprendimą, buvo pripažinti neteisėtais, o dėl to, jog įvertinus pareiškėjos skundo argumentus bei byloje surinktus įrodymus, vadovaujantis proporcingumo ir teisingumo principais, nuspręsta panaikinti Sprendimą ir atsakovą įpareigoti pareiškėjos prašymą išnagrinėti iš naujo; atsakovas, priimdamas Sprendimą, iš esmės vadovavosi Įstatymo nuostatomis. Taigi, teismas nusprendė, kad yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjos skundas patenkintas dėl aplinkybių, nesusijusių su atsakovo neteisėtais veiksmais, todėl atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjos teismo išlaidų atsiradimo. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjai iš atsakovo nepriteisė patirtų bylinėjimosi išlaidų.

III. 20. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

21. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

21.1. Migracijos departamentas įvertino aplinkybes, susijusias su pareiškėja, jos amžiumi ir teise į šeimos gyvenimo gerbimą. Pareiškėjos tėvai dar iki prašymo pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo ir pareiškėjos motinai gaunant leidimą laikinai gyventi, buvo Migracijos departamento informuoti, kad jie neatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo jų nepilnametei dukrai. Sprendime taip pat buvo konstatuota, kad būtent vaiko tėvai privalo rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, sudaryti sąlygas vaikui augti ir vystytis. Vaiko tėvai, priimdami bet kokį su vaiku susijusį, tame tarpe ir vaiko gyvenimo sąlygoms darantį įtaką sprendimą, turi vadovautis tuo, kas vaikui yra geriausia. Vaiko tėvams apsisprendus išvykti gyventi ar dirbti į kitą valstybę, tėvų pareiga yra įvertinti visas su tokiu sprendimu susijusias pasekmes vaiko gerovei, tame tarpe ir galimybę gauti vaikui dokumentą, suteikiantį teisę gyventi ar būti užsienio valstybėje, o nesant tokios galimybės – galimybę vaikui likti jo gyvenamosios vietos valstybėje su teisėtu atstovu.

21.2. EŽTT praktikoje ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. 2012 m. birželio 12 d. sprendimą byloje Bajsultanov prieš Austriją), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010), tiek EŽTT (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje. Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra tapati teisei į šeimos susijungimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014). Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, pareiškėja, norėdama įgyti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, turi atitikti Įstatymo numatytas sąlygas.

21.3. Direktyvos 2003/86/EB 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad ši direktyva taikoma tais atvejais, kai globėjas turi valstybės narės išduotą, vienerius metus arba ilgesnį laiką galiojantį leidimą gyventi ir pagrįstas perspektyvas gauti teisę į nuolatinę gyvenamąją vietą, jeigu jo šeimos nariai yra bet kurį statusą turintys trečiosios šalies piliečiai. Direktyvos 2003/86/EB 8 straipsnis nustato, kad valstybės narės gali reikalauti, jog globėjas iki savo šeimos narių prisijungimo prie jo ar jos būtų teisėtai išbuvęs jų teritorijoje ne ilgiau kaip dvejus metus. Akivaizdu, kad Įstatymo nuostatos neprieštarauja direktyvai, o konkrečios sąlygos, kurioms esant užsienietis gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise, yra įstatymų leidėjo valia.

21.4. Migracijos departamentas Sprendime pareiškėjos atžvilgiu įvertino aplinkybes, susijusias su pareiškėja, jos amžiumi ir teise į šeimos gyvenimo gerbimą, tačiau, vadovaudamasis imperatyviomis Įstatymo nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei Konvencijos nuostatomis, negalėjo priimti kitokio sprendimo.

21.5. Pirmos instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo rugpjūčio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3314-502/2021, tačiau ji nėra aktuali nagrinėjamai bylai. Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas ne pareiškėjos išsiuntimo į kilmės valstybę klausimas, bet leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjai klausimas. Tai yra skirtingos procedūros, kurioms įstatymo leidėjas yra numatęs skirtingą teisinį reguliavimą. Įstatymo 128 straipsnis numato aplinkybes, į kurias atsižvelgiama priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę ar išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos arba dėl kurių sprendimo išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas. Ši įstatymo nuostata numato, kad, priimant sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į jo kilmės valstybę ar išsiuntimo, atsižvelgiama į užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje laiką, šeiminius ryšius su asmenimis gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar užsienietis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas). Įstatymo leidėjas nėra numatęs, kad Migracijos departamentas gali išduoti leidimą laikinai gyventi, atsižvelgdamas į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, esamus socialinius ir kitus ryšius, kai yra nustatyti imperatyvūs Įstatymo numatyti pagrindai neišduoti leidimo laikinai gyventi. Pažymi, kad reikalavimai, kurių neatitinka pareiškėja, yra aiškiai suformuluoti Įstatyme – akivaizdu, kad būtent tokia yra įstatymų leidėjo valia. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo tiesiogiai Įstatyme įtvirtintus reikalavimus leidimui gyventi gauti.

21.6. Taip pat pirmos instancijos teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, kurioje Migracijos departamentas atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, panaikino daugkartinę vizą bei išsiuntė iš Lietuvos Respublikos ir uždraudė atvykti, nurodė, kad kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui. Tačiau atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje pasisakoma dėl Migracijos departamento sprendimų dėl užsieniečių išsiuntimo ar uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, kai užsieniečiai turėjo teisę gyventi ar būti Lietuvos Respublikoje (turėjo leidimus laikinai gyventi ar vizas). Pareiškėjos atžvilgiu priimtu Migracijos departamento Sprendimu pareiškėja nėra grąžinama / išsiunčiama į jos kilmės valstybę, Sprendimu nėra ir negali būti neproporcingai apribota pareiškėjos teisė gyventi ar būti Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėja tokios teisės nėra įgijusi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014).

21.7. Pareiškėjos gimimo metu jos mama buvo atvykusi į Lietuvą su Šengeno viza, išduota turizmo tikslu 90 dienų. Pareiškėjos mamai nacionalinė viza (darbo pagrindu) buvo išduota tik 2020 m. spalio 12 d. Akivaizdu, kad iki nacionalinės vizos išdavimo pareiškėjos mama turėjo tik Šengeno vizą (turistinę) ir negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių, kad ji ar jos dukra gali gyventi Lietuvoje.

21.8. Pareiškėja turėjo šias vizas: Šengeno vizą (turizmo tikslu), išduotą 2019 m. birželio 8 d., 90-čiai dienų; Šengeno vizą (gydymosi tikslu), išduotą 2021 m. gegužės 5 d., 29-ioms dienoms; nacionalinę vizą (tuo pagrindu, kad yra pateikusi prašymą dėl leidimo gyventi), galiojusią nuo 2021 m. birželio 11 d. iki 2021 m. spalio 20 d.; nacionalinę vizą (tuo pagrindu, kad yra pateikusi prašymą dėl leidimo gyventi), galiojusią nuo 2021 m. spalio 22 d. iki 2021 m. lapkričio 11 d. Taip pat pareiškėjos atžvilgiu buvo 3 kartus priimti sprendimai atsisakyti išduoti nacionalinę vizą (sprendimus priėmė Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini)). Pareiškėja gimė ir kurį laiką buvo Lietuvoje tik dėl to, kad pareiškėja ar jos mama buvo gavusios Šengeno vizas (turizmo tikslais), išduotas ribotam laikui (nacionalinės vizos išduotos tuo pagrindu, kad pareiškėja pateikė prašymą dėl leidimo gyventi), todėl akivaizdu, kad pareiškėjos tėvai negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių, jog pareiškėja gaus leidimą gyventi Lietuvoje, nesant tam teisinio pagrindo.

21.9. Migracijos departamento Sprendimu pareiškėja nėra atskiriama nuo jos tėvų. Pareiškėjos tėvai, žinodami, kad neatitinka Įstatymo 43 straipsnio 6 dalies nustatytų sąlygų (būtinos sąlygos, kad pareiškėja galėtų gauti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu) ir pasirinkdami gyventi Lietuvos Respublikoje, patys sudarė tokią situaciją, kai jie gyvena atskirai nuo pareiškėjos. Leidimų laikinai gyventi išdavimas pareiškėjos tėvams neužkerta jiems kelio grįžti į (duomenys neskelbtini) rūpintis pareiškėja. Abu ar vienas iš pareiškėjos tėvų gali gyventi su pareiškėja (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, Migracijos departamento Sprendimas neprieštarauja Konvencijos 8 straipsnio nuostatoms.

21.10. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime netinkamai taikė Įstatymo nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismo išvados yra nepagrįstos, prieštaraujančios teisingumo ir protingumo principams, todėl pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

22. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

23. Pareiškėjos vertinimu, aplinkybė, kad, Migracijos departamento vertinimu, prioritetą reikia teikti ne vaiko interesams, o formaliam įstatymo taikymui, nedaro pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstu ir neteisėtu. Akcentuoja, kad tiek tarptautinės, tiek Lietuvos teisės sistemoje yra įtvirtintas prioritetinis vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principas, reiškiantis, jog, tiek priimant teisės aktus, tiek juos taikant, tiek sprendžiant klausimus, kurių teisės aktai nereglamentuoja, būtina įvertinti sprendimą ar bet kokį kitą veiksmą vaiko interesų požiūriu, bei užtikrinti, kad jie nebūtų pažeisti (žr. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.3 str. 1 d., Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 d. 1 p.).

24. Pareiškėja akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju reikia atsižvelgti į Konvencijos 8 straipsnį, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnį, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1-3 punktus.

25. Teigia, kad Migracijos departamentas nedetalizuoja, kuo pasireiškė teisingumo ir protingumo principų pažeidimai Sprendime, todėl negalima iš esmės atsikirsti į šį apeliacinio skundo argumentą. Tačiau, pareiškėjos vertinimu, akivaizdu, kad trijų metų vaiko atskyrimas nuo tėvų neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų.

26. Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylas, neteigė, jog faktinės aplinkybės yra tapačios, o analizavo situacijas dėl asmens teisės teisėtai gyventi Lietuvos Respublikoje. Esminė priežastis, dėl kurios buvo panaikintas Sprendimas, – vaiko interesai ginami tarptautinių sutarčių ir Lietuvos Respublikos teisės aktų.

27. Be to, pareiškėjos teigimu, Migracijos departamento teikiami nauji įrodymai ir argumentai, susiję su pareiškėjai ir jos mamai išduotomis Šengeno vizomis, neturi jokios teisinės reikšmės, nes pareiškėja skundu neginčijo vizų išdavimo / neišdavimo klausimų.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo prašo vadovautos prioritetiniu vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynybos principu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

30. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjos skundą tenkino, nustatęs, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, iš esmės neįvertino šeimos interesų, kaip šeimos ir privataus gyvenimo konstitucinės vertybės. Teisėjų kolegija atsakovo atsisakymą išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje laikė neproporcingu ir neprotingu.

31. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, prieštarauja Įstatymo nuostatoms, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, teisingumo ir protingumo principams. Taip pat, atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas vadovavosi šiai bylai neaktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

32. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

33. Byloje nustatyta, kad pareiškėja (t. y. jos vardu įstatyminis atstovas) 2021 m. gegužės 31 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėja neatitiko Įstatyme įtvirtintų sąlygų.

34. Įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis. Pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena nepilnamečio užsieniečio tėvai ar vienas iš jų arba vieno iš jų, globojančio nepilnametį užsienietį, sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba turi leidimą gyventi. Įstatymo 43 straipsnio 6 dalis nustato, kad šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas užsienietis, kurio šeimos nariai atvyksta šeimos susijungimo tikslu, turi būti pragyvenęs Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus, turėti ne mažiau kaip vienerius metus galiojantį leidimą laikinai gyventi ir turėti pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, reglamentuojamas pagal šio Įstatymo 51 straipsnio 3 dalyje nustatytą tvarką. Šis reikalavimas netaikomas, kai šeimos nariai atvyksta pas užsienietį: 1) kuriam suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje; 2) kuris turi leidimą laikinai gyventi, išduotą šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41, 42, 51, 13 ar 16 punkte nustatytais pagrindais; 3) kuris turi leidimą laikinai gyventi, išduotą šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytu pagrindu. Šia teise užsienietis gali pasinaudoti, jeigu šeima jau buvo sukurta toje Europos Sąjungos valstybėje narėje, kurioje užsienietis įgijo ilgalaikio gyventojo statusą; 4) kuris yra atvykęs stažuotis mokslo ir studijų institucijose pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis arba pagal Europos Sąjungos akademinių mainų su trečiosiomis valstybėmis programas; 5) kuris tiesiogiai dalyvaudamas valstybei svarbiuose projektuose yra investavęs Lietuvos Respublikoje nuosavą, skolintą ar patikėjimo teise valdomą ir naudojamą turtą; 6) kuris turi leidimą laikinai gyventi, išduotą šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1-22 punktuose nustatytais pagrindais.

35. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 36.3 punkte nustatyta, kad užsieniečio pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtina dokumentai, įrodantys, jog jis ne trumpiau kaip 3 metus nepertraukiamai visą darbo laiką dirbo pagal darbo sutartį ne daugiau kaip pas du darbdavius.

36. Migracijos departamentas Sprendime, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes (plačiau žr. šios nutarties 12.3 p.), pagrįstai nustatė, kad pareiškėjos tėvai D. I. ir V. I. neatitinka Įstatymo 43 straipsnio 6 dalyje nustatytų sąlygų, o jų dukra – Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog Įstatymo 43 straipsnio 6 dalyje imperatyviai nustatyta, kokias šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas sąlygas užsienietis, kurio šeimos nariai atvyksta šeimos susijungimo tikslu, turi atitikti, ir nurodyti atvejai, kada šios sąlygos netaikomos, tačiau nepagrįstai pritaikė Įstatymo 43 straipsnio 6 daliai išimtį.

37. Skunde ir atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės akcentuojama tai, kad pareiškėja yra mažametė, ją išlaiko, auklėja, prižiūri bei ja rūpinasi jos tėvai, gyvenantys Lietuvos Respublikoje, o Migracijos departamento Sprendimas negali būti vertinamas kaip atitinkantis Įstatymo tikslus, nuostatas ir šeimos susijungimo teisę, kaip ji suprantama pagal Konvencijos ir Europos Sąjungos teisės nuostatas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai, o įgyjama, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019).

38. Akcentuotina ir tai, kad Migracijos departamentas dar iki prašymo pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo ir pareiškėjos motinai gaunant leidimą laikinai gyventi, informavo D. I., jog nei jis, nei jo sutuoktinė neatitinka sąlygų, kad jų nepilnametei dukteriai galėtų būti išduodamas leidimas laikinai gyventi. Pareiškėjos įstatyminis atstovas, dar prieš pateikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad pareiškėja yra nepilnametė, o Lietuvoje gyvena jos tėvai, turintys leidimus gyventi Lietuvoje, žinojo, jog pareiškėja neatitinka imperatyvių Įstatymo sąlygų. Vien faktas, kad pareiškėja yra nepilnametė, o jos abu tėvai gyvena Lietuvoje, nesudaro pagrindo išduoti leidimo laikinai gyventi, nesilaikant Įstatymo reikalavimų. Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjos tėvai nėra asmenys, kuriems būtų suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, o leidimų laikinai gyventi išdavimas neužkerta jiems kelio grįžti į (duomenys neskelbtini)ir ten rūpintis pareiškėja.

39. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl nepagrįstai tenkino pareiškėjos skundą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjos naudai, ji neįgyja teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.), todėl jos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos V. I., atstovaujamos atstovų pagal įstatymą D. I. (D. I.) ir V. I. (V. I.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Stasys Gagys

Milda Vainienė