2020-02-18 Nr. AB-3682-3-62-3-01559-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1094-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01559-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mildos Vainienės ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. T. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas G. T. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2018 m. birželio 5 d. iki 2018 m. liepos 22 d. buvo kalinamas Alytaus PN 6 lokalinio sektoriaus 15 būrio 4 miegamojoje patalpoje, kurioje buvo 9 asmenys. Gyvenamojo ploto vienam asmeniui teko mažiau nei numatyta teisės aktuose minimali norma, be to, dalį gyvenamojo ploto užėmė baldai ir kiti įrenginiai. Miegamajame įrengtas netinkamas apšvietimas, kadangi lempos pritvirtintos prie sienų, o ne prie lubų, be to, apšvieta nesiekia 200 lx. Miegamosiose patalpose pilnai neatsidarė langai, neveikė ventiliacija, buvo drėgna, trūko oro. Dušuose tik 6 vandens čiaupai, jie sulaužyti ir neveikiantys, nors būryje buvo 50 žmonių, taip pat nėra persirengimo kabinų, tuo neužtikrinamas privatumas. Miegamojoje patalpoje buvo įrengtos dviaukštės lovos be kopėtėlių, todėl buvo sunku užlipti į viršutinį lovos aukštą. Pareiškėjas buvo laikomas be teismo pakeitus režimą, išleidžiant pasivaikščioti tik 3 valandoms. Pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai grupei, tačiau jis buvo laikomas kameros tipo patalpoje, t. y. kalėjimo sąlygomis, nes miegamąjį atrakindavo 07.00 val. iki 08.30 val., tada užrakindavo iki 12.50 val., nuo šio laiko pareiškėjas neužrakintas būdavo iki 16.30 val. laisvalaikio ir pasivaikščiojimo laiku. Per šias 3 valandas pareiškėjas turėjo spėti pasigaminti valgyti, pasportuoti, skalbti drabužius. Dėl netinkamų sąlygų pareiškėjas patyrė nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, didžiulį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 5 000 Eur ir prašė priteisti iš atsakovo.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į 15 būrio 4 miegamąjį. Alytaus PN visos nuteistųjų gyvenamosios patalpos yra ne kamerų, o bendrabučio tipo, kur nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali patys, nelydimi pareigūnų, laisvai judėti įstaigos teritorijoje, sportuoti sporto aikštelėse, dirbti, dvasiškai tobulėti, lankytis įstaigos koplyčioje, užsiimti leistina, prasminga veikla. Pareiškėjas į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė, taip pat neprašė jo perkelti į kitas gyvenamąsias patalpas. Pareiškėjas priskirtas paprastajai grupei, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso („toliau – ir BVK) nuostatomis laikomas užrakintas gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus. Pareiškėjas turėjo galimybę pasivaikščioti tris valandas dienotvarkėje numatytu laiku.

5. Dėl kitų pareiškėjo nurodytų higienos pažeidimų Alytaus PN paaiškino, kad įstaiga užtikrina tinkamą oro temperatūrą, oro judėjimo greitį ir dirbtinę apšvietą gyvenamosiose patalpose, gyvenamosios patalpos vėdinamos atidarius langus, kaip numato teisės aktai. Vidinės grotos atidaryti langus netrukdo. Pareiškėjas į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją dėl kopėtėlių sumontavimo prie dviaukščių lovų nesikreipė. Turimais duomenimis pareiškėjo lova yra vieno aukšto. Nuteistieji turi galimybę persirengti ir drabužius pasikabinti persirengimo kambaryje, pertvaros dušinėje įrengtos. Pareiškėjas laisvės atėmimo bausmės metu yra baustas 10 kartų už narkotikų vartojimą. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į įstaigos administraciją ar Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Alytaus PN veiksmų ir dėl jų atsiradusios neturtinės žalos, todėl nėra sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimu pareiškėjo G. T. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus pataisos namuose sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

7. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), kurių 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teismas iš atsakovo pateiktų duomenų nustatė, kad pareiškėjas Alytaus PN direktoriaus 2017 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. 2-709 buvo paskirtas į 15 būrio 4 miegamąją patalpą, todėl vertino laikotarpį nuo 2018 m. birželio 6 d. iki 2018 m. liepos 26 d. Teismas nustatė, kad 4 gyvenamosios patalpos plotas 34,35 kv. m, joje įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl darė išvadą, kad vienam nuteistajam teko 3,81 kv. m gyvenamojo ploto ir atsakovo neteisėtų veiksmų nenustatė. Atsižvelgdamas į tai, jog minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertino pareikėjo argumentų dėl baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje.

8. Dėl pareiškėjo argumentų, kad be teismo sprendimo buvo pakeistas bausmės atlikimo režimas, teismas nustatė, kad teismo nuosprendžiu pareiškėjui bausmę paskirta atlikti pataisos namuose, todėl atmetė šiuos teiginius, kad Alytaus PN pakeitė teismo nustatyto bausmės vykdymo režimo sąlygas. Teismo vertinimu, ginčo dėl to, kad pareiškėjas bausmę atliko paprastosios grupės sąlygomis, nebuvo. Teismas pažymėjo, kad pagal BVK 70 straipsnio 7 dalį, pataisos namuose laikomi nuteistieji gyvenamosiose patalpose Vidaus tvarkos taisyklių nustatyta tvarka užrakinami, todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjas kartu su kitais nuteistaisiais gali būti rakinamas gyvenamosiose patalpose, ir tai neprieštarauja BVK 70 straipsnio 7 daliai, tačiau turi būti išpildytos Vidaus tvarkos taisyklių 731 punkte nurodytos sąlygos (galimybė pasinaudoti tualetu, prieiti prie geriamojo vandens, iškviesti pataisos pareigūnus). Kadangi pareiškėjas skunde neginčijo šių aplinkybių, todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl užrakinimo atmetė. Įvertinęs Alytaus PN direktoriaus 2018 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. 1-152 patvirtintą 6 lokalinio sektoriaus dienotvarkę, teismas konstatavo, kad pareiškėjui suteikiamas pasivaikščiojimas (3 valandos kasdien) atitinka paprastajai grupei taikomus režimo ypatumus.

9. Teismas kaip nepagrįstus ir Alytaus PN rašytiniais įrodymais paneigtus atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl netinkamo apšvietimo, prasto vėdinimo, neatsidarančių langų ir drėgmės. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tik deklaratyviai konstatavo, jog patalpose buvo netinkamas apšvietimas, bet nenurodė ir nedetalizavo, kuriuo paros metu jam trūko šviesos (dirbtinės ar natūralios). Nenustatęs, kad pareiškėjas būtų skundęsis pataisos įstaigos administracijai dėl netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat neužfiksuota atitinkamų sveikatos sutrikimų, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo argumentai dėl higienos reikalavimus neatitinkančios patalpos deklaratyvūs ir subjektyvūs.

10. Pareiškėjo nusiskundimus, susijusius su neveikiančiais įrenginiais duše (dušo galvutėmis) ir jų nepakankamu skaičiumi teismas pripažino pagrįstais, nes atsakovo atstovas nepateikė įrodymų apie dušuose įrengtą dušo čiaupų (galvučių) skaičių bei įrodymų, kad visi vandens čiaupai veikė. Teismo vertinimu, Alytaus PN pateiktos fotonuotraukos patvirtino, kad prie dušinės nusirengimo/apsirengimo kambarys buvo, o uždaros persirengimo kabinos teisės aktai nenumatė, todėl pareiškėjo argumentai dėl neužtikrinamo privatumo persirengiant buvo atmesti.

11. Dėl pareiškėjo nusiskundimų, kad dviaukštė lova be kopėtėlių, todėl buvo sunku užlipti į viršutinį lovos aukštą, teismas nurodė, kad teisės aktai nereglamentuoja lovų aukščio ir pareigos įrengti kopėčias dviaukštei lovai. Nenustatęs, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus įrengiant miegamąją vietą, pareiškėjo argumentus šiuo klausimu atmetė.

12. Teismas konstatavo, jog byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, jo emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

13. Teismas akcentavo, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Byloje nenustatęs, kad dėl higienos normų pažeidimų, t. y. nepakankamo dušo galvučių kiekio, atsirado kokios nors sunkios pasekmės, nesant pagrindo išvadai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas darė išvadą, kad šioje byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant tik jo teisės atlikti laisvės atėmimo bausmę teisės aktuose nustatytomis sąlygomis pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą.

14. Kadangi kitus ginčo šalių argumentus teismas vertino kaip perteklinius ir teisiškai nereikšmingus, nurodė, kad jų neanalizuos ir detaliau nepasisakys.

III. 15. Pareiškėjas G. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti jam 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

16. Pareiškėjas nurodo, kad 2018 m. birželio 5 d. buvo perkeltas į 6 sektoriaus 14 būrio 4 patalpą, minėtas sektorius buvo bendrabučio tipo, nuteistieji buvo rakinami tik nakties metu. Nuo 2018 m. birželio 6 d. šiame lokaliniame sektoriuje buvo pakeistas režimas į kamerų, nes pareiškėjas buvo rakinamas 21 valandą per parą (nuo 16.30 val. iki 13.00 val.). Pareiškėjo teigimu, faktiškai jis gyveno kameroje, todėl vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m patalpos ploto. Ši riba pažeista, nes dalį kameros 34,35 kv. m ploto užėmė 5 lovos, spintelės ir tualetas, kameroje registruoti 8 žmonės. Alytaus PN teiginiai, kad pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpoje, tačiau jos įrengtos pagal kameroms keliamus reikalavimus, prieštaringi.

17. Pareiškėjas pakartoja skundo argumentus dėl netinkamos ventiliacijos per langą, kad pasivaikščiojimo laiku ne visada spėdavo pasigaminti maisto, išsiskalbti drabužius. Pareiškėjo teigimu, atsakovas klaidino teismą ir teikė ne 6 lokalinio sektoriaus dušo ir persirengimo kambario nuotraukas. Kadangi gyvenamojoje patalpoje 8 nuteistieji naudojosi vienu tualetu, tai nuo 07.00 val. ryte iki pusryčių visi nespėdavo nusiprausti ir pasinaudoti tualetu, o dienos metu irgi tekdavo laukti ir kentėti, kol bus laisvas tualetas.

18. Atsakovo atstovas Alytaus pataisos namai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

19. Atsakovas akcentuoja, kad 6 lokalinio sektoriaus 14 ir 15 būrių gyvenamosios patalpos yra bendrabučio tipo patalpos įrengtos pagal kamerų tipo reikalavimus. Sanitarinio mazgo įrengimas jose atitinka Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2001 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 16.5 punkto reikalavimus, t. y. įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengtos ne mažesnės kaip 100 x 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos, kuriose įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba klozetas.

20. Pareiškėjas priskirtas paprastajai grupei gyvenamosiose patalpose laikomas užrakintas BVK 73 straipsnio ir Vidaus tvarkos taisyklių 731 punkto nuostatų pagrindu. Nuteistųjų rakinimą taip pat reglamentuoja Alytaus PN direktoriaus 2018 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. 1-152 patvirtinta dienotvarkė, pagal ją 6 lokalinio sektoriaus nuteistieji išleidžiami iš gyvenamųjų patalpų pasivaikščioti 3 valandoms.

21. Atsakovo teigimu, pareiškėjas neįrodė neva kilusios neturtinės žalos, neįvardijo jokių aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį už kalinimą Alytaus pataisos namuose nuo 2018 m. birželio 5 d. iki 2018 m. liepos 22 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

23. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista G. T. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus pataisos namuose sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Iš G. T. skunde nurodytų tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo aplinkybių viseto teismas nustatė, kad dušo patalpoje pakankamas dušo (galvučių) skaičius vertinamuoju laikotarpiu galėjo būti neįrengtas ar ne visi čiaupai veikė.

24. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniu skundu prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą, t. y. priteisti iš Lietuvos valstybės 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Teigia, jog su teismo sprendimu kategoriškai nesutinka, kadangi teismas nenustatė visų bylai teisingai išspręsti svarbių aplinkybių. Pastebėtina, kad apeliaciniame skunde nurodo tas pačias aplinkybes kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.

25. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26. Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

27. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti.

28. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų (pareigūnų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti.

29. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui, o 111.2 punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam asmeniui. Teismas taip pat pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 111.1 ir 111.2 punktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1731/2014).

30. Iš nustatytų faktinių duomenų matyti, kad pareiškėjo teisė į minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimą, ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista. Kaip teisingai nurodė atsakovo atstovas ir nustatė pirmosios instancijos teismas vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjui teko 3,81 kv. m. Atsižvelgiant į tai nėra jokio pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus pareiškėjo atžvilgiu, nes minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta.

31. Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad gyvenamųjų patalpų plotą taip pat mažino tualetas (apie 2 kv. m) ir baldai, teisėjų kolegija pažymi, kad nei Taisyklės, nei kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos nenustato. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimamas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017; 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018). Nors nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

32. Taigi teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas tinkamomis gyvenamojo ploto sąlygomis, t. y. nepažeidžiant Taisyklėse nustatytos vienam asmeniui tenkančios ploto normos. Pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė pagrįstų aplinkybių, kurios leistų daryti šiuo aspektu priešingą išvadą, nei ją padarė pirmosios instancijos teismas.

33. Ginčo dėl to, kad pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai grupei byloje nėra. Nuteistieji gyvenamose patalpose užrakinami vadovaujantis BVK 70 straipsnio 7 dalimi ir anksčiau minėtų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 731 ir 732 punktuose nustatyta tvarka (jas ginčijamame sprendime išdėstė ir aptarė pirmosios instancijos teismas). Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovo atstovas laikėsi šiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, todėl pareiškėjo argumentai dėl užrakinimo atmestini.

34. Skundžiamame sprendime teismas pagrįstai konstatavo, jog duomenų, apie dušuose įrengtą dušo čiaupų (galvučių) skaičių bei įrodymų, kad visi vandens čiaupai veikė atsakovas nepateikė, todėl tikėtina, kad dušo patalpoje pakankamas dušo (galvučių) skaičius vertinamuoju laikotarpiu galėjo būti neįrengtas ar ne visi čiaupai veikė.

35. Pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai aptarė pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamo apšvietimo ir ventiliacijos, prasto vėdinimo, drėgmės ir oro trūkumo, dėl sanitarinio mazgo įrengimo, taip pat dėl kopėtėlių neįrengimo. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Šiais skundo aspektais pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog ryte iki pusryčių ne visi spėdavo pasinaudoti tualetu ir nusiprausti, taip pat tekdavo laukti bei kentėti ir dienos metu, kol tualetas bus laisvas. Skunde pirmosios instancijos teismui šios aplinkybės nebuvo nurodytos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningam procesui užtikrinti, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisakys dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų naujų argumentų, t. y. ribotos galimybės pasinaudoti tualetu.

37. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

38. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (į dušą nuteistieji vedami vieną kartą per savaitę), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, kad pagrįstų, jog jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, kad nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

39. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. T. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Milda Vainienė

Dalia Višinskienė