dac5fdd6-e366-4696-ad7a-9e898946746c · Vilniaus apygardos administracinis teismas

Administracinė byla NrAdministracinė byla Nr. A822-564/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00282-2010-8Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S) LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2012 m. kovo 5 d.Vilnius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Romano KliÅ¡ausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),sekretoriaujant AuÅ¡rai Dzičkanecienei,teismo posėdyje raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiÅ¡kėjo G.

P. skundÄ atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei dėl neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos). Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. PareiÅ¡kėjas G. P. (toliau – ir pareiÅ¡kėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismÄ , praÅ¡ydamas iÅ¡ atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybės solidariai priteisti jam iÅ¡ viso 3 602,02 Lt darbo užmokesčio nepriemokÄ , susidariusiÄ už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.

PareiÅ¡kėjas paaiÅ¡kino, kad neiÅ¡mokėta darbo užmokesčio dalis susidarė dėl to, kad jo darbdavys nepagrįstai apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTÄ®) 23 straipsnio 2 dalį, kuri 2009 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimu pripažinta prieÅ¡taravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Dėl Å¡ios priežasties atsakovams kilo pareiga iÅ¡mokėti nepagrįstai neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį. Nurodė, jog nagrinėjamoje byloje yra galimas civilinės atsakomybės valstybei taikymas, todėl tinkamu atsakovu gali bÅ«ti pripažįstama ir Lietuvos valstybė. Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir atsakovas Vilniaus apskrities VPK) atsiliepimu su pareiÅ¡kėjo skundu nesutiko ir prašė skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ . PaaiÅ¡kino, kad, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, pagrįstai taikė VTÄ® 23 straipsnio 2 dalį, nes įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo bÅ«ti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieÅ¡taravimas Konstitucijai.

Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymÄ ar kitÄ teisės aktÄ , motyvuodamos Å¡io teisės akto nekonstitucingumu. Nurodė, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieÅ¡taraujančiais Konstitucijai, negali bÅ«ti taikomi tik santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl Å¡ių aktų prieÅ¡taravimo Konstitucijai, oficialaus paskelbimo. Vilniaus apskrities VPK, apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokesti, veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus.

Vilniaus apskrities VPK veiksmuose nebuvo nei neteisėtų veiksmų, nei kaltės. Pažymėjo, kad biudžeto formavimas, iÅ¡ kurio yra mokamas darbo užmokestis statutiniams valstybės tarnautojams, yra ne atsakovo Vilniaus apskrities VPK, bet Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetencija, todėl vienintelis tinkamas atsakovas Å¡ioje byloje turėtų bÅ«ti Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Taip pat nurodė, kad pareiÅ¡kėjas nurodė neteisingÄ priteistinÄ sumÄ , nes iÅ¡ asmens kortelių apie priskaičiuotÄ ir iÅ¡mokėtÄ darbo užmokestį matyti, kad pareiÅ¡kėjui neiÅ¡mokėta 3 339,84 Lt.Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atstovaudamas atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu į pareiÅ¡kėjo skundÄ su skundu nesutiko.

Nurodė, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymÄ ar kitÄ teisės aktÄ , motyvuodamos Å¡io teisės akto nekonstitucingumu. Todėl teigė, kad nėra pagrindo teigti, kad atsakovas, skaičiuodamas darbo užmokestį pareiÅ¡kėjui, neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus. Tačiau pabrėžė, kad tokio pobÅ«džio reikalavimas turi bÅ«ti pareikÅ¡tas darbdaviui, nesumokėjusiam pareiÅ¡kėjui priklausančio darbo užmokesčio, t. y. atsakovui Vilniaus apskrities VPK, o ne Lietuvos valstybei.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 14 d. sprendimu pareiÅ¡kėjo skundÄ tenkino iÅ¡ dalies. PareiÅ¡kėjui iÅ¡ atsakovo Vilniaus apskrities VPK priteisė 3 339,84 Lt neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį. KitÄ skundo dalį atmetė.Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuojama, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį bÅ«tų buvę galima teisingai atlyginti už darbÄ vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, dirbusiems poilsio bei Å¡venčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytÄ ribÄ , prieÅ¡taravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai.

Pažymėjo, kad privalėjo bÅ«ti aptarta, kokiais bÅ«dais turėjo bÅ«ti atlyginama už darbÄ poilsio bei Å¡venčiu dienomis ir nakties metu, papildomas užduotis, atliekamas virÅ¡ijant nustatytas darbo trukmę, tais atvejais, kai apskaičiuotas ir iÅ¡mokėtas darbo užmokestis virÅ¡ijo nustatytÄ ribÄ . Kadangi tai nebuvo padaryta, laikytina, kad atsakovas nėra tinkamai atsiskaitęs su pareiÅ¡kėju. Tokia situacija prieÅ¡tarauja Konstitucijai bei teisingumo principams. Teismas pažymėjo, kad už netinkamÄ darbo organizavimÄ ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimÄ yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigÄ organizuoti įstaigos darbÄ ir mokėti darbo užmokestį.

Todėl atsakovas yra tiesioginis pareiÅ¡kėjo darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTÄ®) 72 straipsnio 4 dalies prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neiÅ¡nyksta asmens teisė kreiptis į teismÄ teisminės gynybos. Nurodė, jog, nagrinėdamas šį ginÄÄ , teismas turi taikyti sprendimo priėmimo metu galiojančius įstatymus ir negali taikyti įstatymų, kurie pripažinti antikonstituciniais.

Todėl, Konstituciniam Teismui konstatavus VTÄ® nuostatų neatitikimÄ Konstitucijos nuostatoms, iÅ¡nyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti ne viso darbo užmokesčio mokėjimÄ pareiÅ¡kėjui.Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju yra taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalies nustatytas bendrasis trejų metų senaties terminas, tačiau pareiÅ¡kėjas nėra jo praleidęs. Be to, pažymėjo, kad pareiÅ¡kėjo praÅ¡oma priteisti nepriemokų suma susidarė už laikotarpį, kuris nevirÅ¡ija DK 298 straipsnyje nustatyto trejų metų apribojimo.

III. Atsakovas Vilniaus apskrities VPK pateikė apeliacinį skundÄ (b. l. 55–58), kuriuo praÅ¡o panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ pareiÅ¡kėjo skundÄ atmesti.Apeliacinis skundas grindžiamas iÅ¡ esmės tais pačiais argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui. Papildomai pabrėžia, kad Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime nurodyta, kad nepalankių padarinių, kilusių dėl teisės akto pripažinimo prieÅ¡taraujančiu Konstitucijai, pasekmių likvidavimas yra įstatymo leidėjo konstitucinė priedermė.

Mano, kad pareiÅ¡kėjo negautos piniginės lėšos turėtų bÅ«ti traktuojamos kaip nuostoliai, kuriems atlyginti taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis, numatantis valstybės atsakomybę už žalÄ , atsiradusiÄ dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Be to, biudžeto formavimas, iÅ¡ kurio yra mokamas darbo užmokestis statutiniams valstybės tarnautojams, yra ne atsakovo Vilniaus apskrities VPK, bet Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetencija, todėl vienintelis tinkamas atsakovas Å¡ioje byloje turėtų bÅ«ti Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės.Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atstovaudamas atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu į apeliacinį skundÄ (b. l. 57–58) su apeliaciniu skundu sutinka iÅ¡ dalies.

Sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kad tinkamas atsakovas bylose dėl neiÅ¡mokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo yra tiesioginis pareiÅ¡kėjo darbdavys, nesumokėjęs pareiÅ¡kėjui priklausančio darbo užmokesčio dalį, o ne Lietuvos valstybė. Nesutinka su likusia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi ir palaiko apeliacinio skundo praÅ¡ymÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ panaikinti.PareiÅ¡kėjas atsiliepimu į apeliacinį skundÄ (b. l. 55–56) praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡dėstytais motyvais, kuriais ir grindžia atsiliepimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ . Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju bylÄ iÅ¡nagrinėjo iÅ¡samiai ir priėmė pagrįstÄ sprendimÄ . Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a: IV. Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas. Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiÅ¡kėjui neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos. 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį bÅ«tų buvę galima teisingai atlyginti už darbÄ vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, dirbusiems poilsio bei Å¡venčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d.

įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytÄ ribÄ , prieÅ¡taravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo iÅ¡aiÅ¡kinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimÄ ), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiÅ¡kinimo taisyklių, suformuluotų analogiÅ¡kose ar iÅ¡ esmės panaÅ¡iose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi bÅ«ti vadovaujamasi jau suformuota praktika panaÅ¡iose bylose.

Tokios praktikos netaikymas galėtų bÅ«ti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neiÅ¡vengiama ar objektyviai bÅ«tina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti iÅ¡vadÄ , kad Å¡ioje byloje yra sÄ lygos kurti naujÄ precedentÄ ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieÅ¡taraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismÄ , kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iÅ¡ tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybÄ , taikydamas ne tik įstatymÄ (plačiÄ ja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukÅ¡tesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiÄ jÄ teisę – KonstitucijÄ .

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismÄ . Asmens teisė kreiptis į teismÄ negali bÅ«ti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi bÅ«ti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigÅ«nų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad pažeistÄ pareiÅ¡kėjo teisę teismas Å¡iuo atveju privalo ginti, nes prieÅ¡ingu atveju bÅ«tų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingÄ darbo apmokėjimÄ , o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybÄ bÅ«tų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iÅ¡ Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc Å¡alinti Konstitucijai prieÅ¡taraujančio teisinio reguliavimo spragas ir Å¡iuo atveju nepriteisiant pareiÅ¡kėjui teisingo atlyginimo už faktiÅ¡kai atliktÄ darbÄ , įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieÅ¡taraujančiu Konstitucijai, ir toliau bÅ«tų realiai taikomas.

Tačiau tai nebÅ«tų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieÅ¡tarauja Konstitucijai.Teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ pažeidimas, o reikalavimas apginti Å¡iÄ iÅ¡ Konstitucijos kylančiÄ teisę yra pareikÅ¡tas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimÄ , teismas privalo jÄ veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir KonstitucijÄ pažeidžiančius teisinio reguliavimo trÅ«kumus ad hoc.

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 iÅ¡aiÅ¡kino, kad aukščiau iÅ¡dėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikÄ .Pastebėtina, kad atsakovas apeliaciniu skundu nekelia ginčo dėl priteistos sumos dydžio, iÅ¡ byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiÅ¡kėjui neiÅ¡mokėta darbo užmokesčio nepriemokos dalis buvo apskaičiuota, remiantis atsakovo pateiktu suvestiniu atsiskaitymo lapeliu, tad darytina iÅ¡vada, jog pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo pareiÅ¡kėjui priteistinÄ sumÄ .Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog ginčas dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra tarnybinis ginčas, o darbdavio teises ir pareigas, inter alia pareigÄ tinkamai atlyginti pareigÅ«nui už jo atliktÄ darbÄ , įgyvendina (vidaus reikalų statutinė) įstaiga, kurioje pareigÅ«nas tarnavo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2010).

Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių, galinčių sÄ lygoti kitokį nei nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje įtvirtintÄ ginčo teisinių santykių bei Å¡ių santykių dalyvių teisinį vertinimÄ . Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo teisinius santykius, pagrįstai atsakovu Å¡ioje byloje laikė atsakovÄ Vilniaus apskrities VPK.Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005), taip pat konstatuoja, kad reikalavimas priteisti negautÄ darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nėra siejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Todėl civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos neturi esminės reikÅ¡mės ir nagrinėjamu atveju nėra taikytinos.Remdamasi iÅ¡dėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiÅ¡kino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ , todėl pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundÄ nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija n u t a r i a : Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundÄ atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Nutartis neskundžiama. TeisėjaiRomanas KliÅ¡auskas Ričardas Piličiauskas Skirgailė Žalimienė