2021-12-29 Nr. AB-2-3-61-3-03818-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2843-438/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03818-2020-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 22.5; 23.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. K.-Č. skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. K.-Č. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja L. K.-Č. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir VTEK, ir Komisija) 2020 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. KS-144 „Dėl L. K.-Č.“ (toliau – ir Sprendimas) rezoliucinės dalies 1, 3 ir 5 punktus.

2. Pareiškėja paaiškino, kad ji užima Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) (duomenys neskelbtini) departamento (toliau – ir Departamentas) direktorės pareigas. Pareiškėja 2020 m. kovo 17 d. patikslino savo privačių interesų deklaraciją, jos skiltyje „sutuoktinis/sugyventinis/partneris“ nurodė Departamento (duomenys neskelbtini) skyriaus (toliau – ir Skyrius) patarėjo pareigas ėjusį D. Č., nors jie tuo metu nebuvo nei susituokę, nei partneriai, nei sugyventiniai. 2020 m. gegužės 3 d. pareiškėja privačių interesų deklaracijoje panaikino informaciją apie minėtą asmenį.

3. Pareiškėja nurodė, kad 2020 m. kovo 23 d. Skyriaus vedėjas parengė tarnybinį pranešimą dėl priemokų skyrimo Skyriaus darbuotojams už kovo mėnesį, kurį pareiškėja 2020 m. kovo 23 d. vizavo. Tarp kitų Inspekcijos darbuotojų minėtame tarnybiniame pranešime buvo nurodytas ir D. Č.. Pareiškėjos nedalyvavimas vizuojant minėtą tarnybinį pranešimą nebūtų sąlygojęs priemokos minėtam asmeniui neskyrimo. 2020 m. liepos 14 d. Inspekcija apskundė pareiškėją VTEK dėl to, kad 2020 m. kovo 23 d. bei 2020 m. balandžio 24 d. pareiškėja vizavo tarnybinius pranešimus, kuriuose D. Č. buvo numatytas priemokos skyrimas. Sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktu VTEK pripažino, kad spręsdama klausimus, susijusius su jai interesų konfliktą keliančiu asmeniu, t. y. 2020 m. kovo 23 d. ir 2020 m. balandžio 24 d. vizuodama tarnybinius pranešimus, kuriais šiam asmeniui buvo siūloma skirti priemokas, ir nenusišalinusi nuo šių klausimų, pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

4. Pareiškėja teigė, kad VTEK nenurodė jokių įrodymų, kurie pagrįstų tai, jog pareiškėja priėmė sprendimus dėl sutuoktinio, sugyventinio ar partnerio. 2020 m. kovo 23 d. ir 2020 m. balandžio 24 d., kai pareiškėja vizavo tarnybinius pranešimus, ji ir D. Č. nebuvo susituokę ir nebuvo partneriai. Vien tai, kad pareiškėja mažiau nei 2 mėnesius gyveno su D. Č., nereiškia, kad jie buvo sugyventiniai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.229 straipsnis buvimą sugyventiniais sieja su partnerystės įregistravimu įstatymų nustatyta tvarka, o Lietuvos Respublikos partnerystės įstatymas nėra priimtas, todėl nėra vienos iš būtinų sąlygų asmenis laikyti sugyventiniais. Kita vertus, nustatyta dar kita sąlyga – bendras gyvenimas ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravus santuokos. 2020 m. kovo 23 d. ir 2020 m. balandžio 24 d. pareiškėjos ir D. Č. nesiejo bendras gyvenimas ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravus santuokos.

5. Pareiškėjos įsitikinimu, tiek Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto, tiek Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimai iš esmės buvo įvykdyti. Inspekcijos vadovui 2020 m. kovo 19 d. (praėjus vos 2 dienoms po pareiškėjos privačių interesų deklaracijos patikslinimo) aktualios su D. Č. susijusios aplinkybės buvo žinomos. Todėl reikalavimas pareiškėjai informuoti Inspekcijos vadovą, kai jis jau yra informuotas ir tą pats nurodė pareiškėjai adresuotame laiške, neatitiktų teisingumo ir protingumo principų. Be to, minėtas Inspekcijos vadovo el. laiškas buvo surašytas 2020 m. kovo 19 d., t. y. dar prieš tai, kai pareiškėja 2020 m. kovo 23 d. ir 2020 m. balandžio 24 d. pateko į tariamo interesų konflikto situaciją, todėl iš esmės buvo įvykdytas ir reikalavimas informuoti vadovą prieš atliekant tarnybines pareigas.

Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies reikalavimas dėl nusišalinimo taip pat buvo įvykdytas. 2020 m. kovo 17 d. privačių interesų deklaracijos skiltyje „sutuoktinis/sugyventinis/partneris“ nurodžiusi D. Č., šios deklaracijos ID001A priede pareiškėja taip pat nurodė: „Nusišalinimas nuo sprendimų, susijusių su konkrečiu objektu, galinčių turėti įtakos asmeniniam turtui“. Minėto ID001A priedo formoje nurodyta, kad jis pildomas laisva forma, taip šis priedas ir buvo užpildytas, o jame pateikta formuluotė apima klausimą dėl D.

Č. priemokos. Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimai nedalyvauti atliekant tarnybines pareigas taip pat buvo iš esmės įvykdyti. Pareiškėja nepriėmė jokio sprendimo – sprendimą priėmė Inspekcijos vadovas, skirdamas D. Č. priemoką. VTEK teiginiai, kad pareiškėja turėjo teisę nurodyti tinkamesnį priemokos dydį ir pan., vertintini kaip spėliojimai. Dėstydama tokias prielaidas, VTEK neįvertino faktinių aplinkybių visumos. Pareiškėja nė vienos iš minėtų priemokų skyrimo neiniciavo, nereikalavo jas skirti, ar pan.

Pareiškėja nebuvo tiesioginė D. Č. vadovė. Be to, remiantis Įstatymo 11 straipsnio 3 dalimi, institucijos vadovas gali įpareigoti toliau atlikti tarnybines pareigas. Inspekcijos vadovas nuo atitinkamų klausimų nušalino tik D. Č., o ne pareiškėją, t. y. Inspekcijos vadovas manė, kad pareiškėja turi toliau vykdyti tarnybines pareigas, susijusias su D. Č.. Inspekcijos vadovas rekomendacijų nusišalinti pareiškėjai neteikė. Įstatymo 11 straipsnio 6 dalis numato, kad vadovas ar jo įgaliotas asmuo motyvuotu rašytiniu sprendimu nušalina deklaruojantį asmenį nuo tarnybinių pareigų atlikimo, jeigu yra pakankamas pagrindas manyti, kad šio asmens dalyvavimas yra susijęs su jo privačiais interesais ir sukels interesų konfliktą, o šiuo atveju Inspekcijos vadovas pareiškėjos nuo tarnybinių pareigų atlikimo nenušalino.

VTEK Sprendimo tinkamai nemotyvavo (nepasisakė dėl pareiškėjos kaltės, kurios šiuo atveju nėra), Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

6. Pareiškėjos manymu, jai paskirta sankcija yra neproporcinga ir neteisinga. Pareiškėja elgėsi sąžiningai, nieko neslėpė nuo savo darbdavio. Pareiškėja pasitikėjo Inspekcija ir neturėjo teisinio pagrindo manyti, kad vizuodama tarnybinius pranešimus ji pažeis Įstatymo reikalavimus. Inspekcijos vadovas apie tariamą interesų konfliktą žinojo, todėl galėjo imtis priemonių (nušalinti, reikšti rekomendacijas dėl nusišalinimo ir t.t.), bet to nepadarė.

7. Pareiškėja nurodė, kad VTEK posėdis vyko nuotoliniu būdu, nors tokios galimybės nenumato Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymas (toliau – ir VTEKĮ). Be to, nuotolinio posėdžio metu pareiškėja turėjo galimybę matyti tik VTEK pirmininko vaizdą, o kitų VTEK narių vaizdo nematė. Tai neatitinka skaidrumo principo. Pareiškėja pranešimą apie pradėtą tyrimą gavo tik 2020 m. rugsėjo 2 d. VTEK 2020 m. liepos 23 d. pranešime aiškiai nesuformulavo kaltinimo. VTEK ignoravo pareiškėją teisinančias aplinkybes, nekreipė dėmesio į Inspekcijos elgesį. VTEK pirmininkas dar iki Sprendimo priėmimo pademonstravo, kad turi išankstinį nusistatymą dėl nagrinėjimo klausimo. 2020 m. spalio 21 d. posėdžio metu jis pareiškė, kad šiuo atveju pareiškėja negalėjo net prisiliesti prie sprendimų, susijusių su deklaruotu asmeniu. Išankstinį nusistatymą turėjo visi VTEK nariai – tai patvirtina VTEK 2020 m. gegužės 15 d. raštas. Sprendimas pareiškėjai buvo atsiųstas tik VTEK 2020 m. spalio 28 d. raštu, todėl Sprendimas dar buvo neteisėtai rašomas iki 2020 m. spalio 28 d.

8. Atsakovas VTEK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja savo privačių interesų deklaracijoje nurodė D. Č., 2020 m. liepos 16 d. deklaraciją papildė nurodydama jį kaip asmenį, keliantį interesų konfliktą. Pareiškėja VTEK 2020 m. spalio 21 d. posėdžio metu nurodė, jog jos deklaruoti asmenys atitiko faktines aplinkybes ir kad tuo metu, kai ryšys buvo deklaruotas, pareiškėja gyveno su D. Č. ir vedė bendrą ūkį. Tai, kad pareiškėja, įvertinusi ją ir D. Č. siejančius privataus pobūdžio ryšius, šį asmenį privačių interesų deklaracijoje pasirinko nurodyti kaip sutuoktinį, sugyventinį, partnerį, tik patvirtina išvadą, jog jis laikytinas asmeniu, galinčiu pareiškėjai sukelti interesų konfliktą. Todėl pareiškėjai kilo Įstatyme nustatyta pareiga nusišalinti nuo Sprendimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytų klausimų, kuriuos sprendė tuo metu, kai šį asmenį buvo deklaravusi bei kartu su juo gyveno. Įstatyme nustatyta imperatyvi ir asmeninė valstybinėje tarnyboje dirbančiojo pareiga būnant interesų konflikto situacijoje, kol yra sprendžiamas klausimas, susijęs ir su jo privačiais interesais, informuoti atitinkamus asmenis apie esamą interesų konfliktą, pareikšti nusišalinimą ir jokia forma nedalyvauti toliau rengiant, svarstant ar priimant sprendimą. Pareiškėja nesilaikė šios pareigos.

10. Atsakovas nurodė, kad tarnybinį pranešimą dėl priemokų skyrimo vizuojantis ir tokiais savo veiksmais patvirtinantis, kad pritaria pateiktiems siūlymams, asmuo, taip pat įvertina ir šių pranešimų turinį, už kurį jis taip pat yra atsakingas. Be to, interesų konflikto situacija yra galima bet kuriame klausimo rengimo, svarstymo ir sprendimo priėmimo etape.

11. VTEK teigė, kad 2020 m. liepos 23 d. išsiuntė pranešimą apie pradėtą tyrimą pareiškėjos tarnybinio el. pašto adresu. Atsižvelgiant į tai, jog dėl nuo VTEK nepriklausančių aplinkybių (techninių nesklandumų) pareiškėja, kaip ji teigia, tokio pranešimo negavo ir iki pranešime nurodyto termino jos paaiškinimas nebuvo gautas, VTEK 2020 m. rugsėjo 2 d. raštu išsiuntė pranešimą apie pradėtą tyrimą ir paprašė pateikti paaiškinimą. Tyrimo metu pareiškėja pateikė paaiškinimą, dalyvavo VTEK posėdyje, taigi jos teisė būti išklausytai nebuvo pažeista. Tyrimas buvo pradėtas gavus Inspekcijos pranešimą, tad pranešime apie pradėtą tyrimą ir buvo nurodomos būtent gautame pranešime pateiktos aplinkybės, kurias VTEK vertins.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2020 m. kovo 17 d. patikslino savo privačių interesų deklaraciją sutuoktiniu/sugyventiniu/partneriu nurodydama D. Č.. Pareiškėja 2020 m. kovo 23 d. ir 2020 m. balandžio 24 d. vizavo Skyriaus vedėjo parengtus tarnybinius pranešimus dėl priemokų skyrimo Skyriaus darbuotojams, tarp jų ir D. Č.. 2020 m. gegužės 3 d. pareiškėja atnaujino savo deklaraciją, kurioje panaikino informaciją apie sutuoktinį/sugyventinį/partnerį, o 2020 m. liepos 16 d. papildė savo deklaraciją, D. Č. nurodydama kaip asmenį, keliantį interesų konfliktą. 2020 m. rugsėjo 28 d. pareiškėja atnaujino savo privačių interesų deklaraciją ir joje sutuoktiniu/sugyventiniu/partneriu nurodė D. Č.. 2020 m. liepos 13 d. pareiškėja nusišalino nuo sprendimų D. Č. atžvilgiu. Gyventojų registro duomenimis, pareiškėja ir D. Č. nuo 2020 m. rugpjūčio 16 d. deklaravo bendrą gyvenamąją vietą. 2020 m. rugsėjo 18 d. užregistruotas pareiškėjos ir D. Č. santuokos liudijimas. Taigi, nuo 2020 m. kovo 17 d. iki 2020 m. gegužės 3 d. pareiškėja D. Č. nurodė kaip sutuoktinį/sugyventinį/partnerį, nors formaliai D. Č. tokiu nebuvo pagal civilinės teisės aktų nuostatas. Tačiau įvertinęs tai, kad pareiškėja su D. Č. nuo 2020 m. kovo 17 d. iki 2020 m. gegužės 3 d. kartu faktiškai gyveno, kad jų santykiai vėliau buvo formaliai įteisinti santuokos institutu, kad pati pareiškėja deklaravo D. Č. kaip asmenį, dėl kurio gali kilti interesų konfliktas (taigi, turėjo/turi privačių interesų), teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėja privalėjo nusišalinti nuo bet kokių veiksmų, susijusių su D. Č..

14. Teismo vertinimu, tai, kad pareiškėja nesprendė dėl priemokos skyrimo, bet vizavo tarnybinį pranešimą, vis tiek Įstatymo prasme sudarė interesų konflikto regimybę. Vadinasi, atsakovas tinkamai vertino, kad pareiškėja vizuodama 2020 m. kovo 23 d. bei 2020 m. balandžio 24 d. tarnybinius pranešimus, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalis. Tai, kad Inspekcija buvo informuota apie interesų konfliktą, nepaneigia pareiškėjos, kaip aukštas pareigas užimančios valstybės tarnautojos, pareigos ir pačiai nusišalinti nuo bet kokio veiksmo, susijusio su D. Č., atlikimo, t. y. vykdyti Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatą „jokia forma nedalyvauti toliau atliekant tarnybines pareigas“.

15. Teismo vertinimu, pareiškėjai pateiktas pranešimas apie pradėtą tyrimą buvo aiškus ir suprantamas, nes jame dviem atskirais punktais buvo išskirti veiksmai, kurių atitiktis Įstatymui ir buvo vertinama, įvardintos konkrečios Įstatymo nuostatos. Nepagrįstas teiginys, jog vietoj formuluotės „partneris/sugyventinis“ turėjo būti nurodyta konkrečiai, partneris ar sugyventinis. Pati pareiškėja nurodė D. Č. kaip asmenį, dėl kurio gali kilti interesų konfliktas (taigi, turėjo/turi privačių interesų).

16. VTEKĮ 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog VTEK posėdžių organizavimo tvarka nustatyta VTEK reglamente. VTEK 2020 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. KS-45 pakeitė VTEK reglamento nuostatas, jo 50 punkte įtvirtinant, jog posėdžiai rengiami nuotoliniu būdu ne tik paskelbto karantino, bet ir ekstremalios situacijos metu. VTEK posėdžio metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimas Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“, o taip pat ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas Nr. V-1942, kuriame valstybės ir savivaldybės institucijų, įstaigų vadovai buvo įpareigoti posėdžius, pasitarimus bei susirinkimus organizuoti nuotoliniu būdu. Nebuvo pažeista VTEKĮ nuostata, jog VTEK posėdžiai yra vieši. Taigi, pareiškėjos abejonės dėl VTEK posėdžio, organizuoto nuotoliniu būdu, nėra pagrindas VTEK posėdį laikyti neteisėtu ar abejoti Sprendimo teisėtumu.

17. Teismas nurodė, jog nėra ginčo, kad Komisijos narių balsavimo rezultatai buvo nustatyti. Narių nesimatė, tačiau jie girdėjosi (posėdžio garso įrašas). Pareiškėja nepateikė įrodymo, kad Komisijos narių balsai neužtikrino Komisijos narių tapatybės nustatymo. Teismo vertinimu, šie VTEK posėdžio trūkumai (dėl to, kad nesimatė Komisijos narių) nėra tokie esminiai, kad būtų pagrindu naikinti Sprendimą.

18. Teismas nurodė, kad posėdyje išklausęs VTEK posėdžio garso įrašą, nustatė, jog VTEK pirmininkas, išklausęs pareiškėjos paaiškinimą, nurodė, jog pagal teismų praktiką asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, pareiga nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą, neturėtų būti suprantama pernelyg siaurai, o sprendimo priėmimas neturėtų būti suprantamas tik kaip galutinio sprendimo priėmimas remiantis konkrečią sritį reguliuojančiu detaliu reglamentavimu. Tai, teismo vertinimu, negali būti suprantama kaip išankstinis nusistatymas. Teismas nepagrįstu pripažino pareiškėjos teiginį, jog primininkas galėjo daryti įtaką kitų narių apsisprendimui. VTEK 2020 m. gegužės 15 d. raštu buvo tik pateikta nuomonė pagal gautą Inspekcijos prašymą dėl rekomendacijų pateikimo, o ne atlikti tyrimo veiksmai. Rašte buvo įvardintos tik galimos grėsmės interesų konfliktui kilti, o ne pateiktas pareiškėjos elgesio vertinimas. Pagal VTEKĮ 241 straipsnio 15 dalį VTEK sprendimas per 5 darbo dienas nuo priėmimo dienos išsiunčiamas pareiškėjui, asmeniui, dėl kurio veikos buvo priimtas sprendimas, todėl pareiškėjos prielaida, esą Sprendimas buvo neteisėtai rašomas iki išsiuntimo, nėra pagrindas naikinti Sprendimą.

III. 19. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos skundo reikalavimą. Apeliacinis skundas, be pareiškėjos skunde išdėstytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

19.1. Teismas, pripažinęs, kad VTEK netinkamai organizavo posėdį, nemotyvavo išvados, kad šie posėdžio trūkumai nėra esminiai. VTEK pažeidė skaidrumo principą, nes pareiškėja negalėjo matyti, ką posėdžio metu veikė kiti VTEK nariai (galbūt naršė internete), ar jie atidžiai klausėsi apeliantės argumentų, ar procesas vyko objektyviai, ar nebuvo piktnaudžiavimų, poveikio VTEK nariams iš šalies ir pan., ar VTEK nariai dalyvavo visame posėdyje, ar tik jo dalyje. Teismo teiginys, kad VTEK narių balsavimo rezultatai buvo nustatyti, galėtų patvirtinti nebent VTEK narių balsavimą pačioje posėdžio pabaigoje (nors ir tai byloje neįrodyta), tačiau balsavimas pačioje posėdžio pabaigoje nepaneigtų skaidrumo principo pažeidimo (liktų neaišku, ar posėdžio eigoje nebuvo piktnaudžiavimų, ar VTEK nariai dalyvavo visame posėdyje ir t.t.). Teismas posėdžio metu išklausė tik kelias minutes trunkančią VTEK posėdžio garso įrašo ištrauką, kurioje girdėjosi tik apeliantė ir VTEK pirmininkas. Taigi šiuo atveju byloje nėra nustatyta, kad VTEK nariai girdėjosi posėdžio garso įraše. Nepagrįsta teismo pozicija, kad nėra ginčo, jog VTEK narių balsavimo rezultatai buvo nustatyti. Byloje nėra objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų tai, kad balsavo būtent VTEK nariai. Teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėja nepateikė įrodymo, kad VTEK narių balsai neužtikrino Komisijos narių tapatybės nustatymo. Nesuprantama, kokius įrodymus pareiškėja galėjo pateikti, o teismas nepadėjo įgyvendinti teisės teikti įrodymus. Šią aplinkybę turėjo įrodinėti VTEK. Tai, kaip turi būti užtikrinamas skaidrumo principas nuotolinio posėdžio atveju, yra matyti iš Lietuvos Respublikos Seimo statuto nuostatų. VTEK narių tapatybė ir balsavimas buvo nustatinėjami „iš balso”. Padarytas skaidrumo principo pažeidimas neabejotinai yra esminis pažeidimas.

19.2. Teismas pripažino, kad pareiškėja ir D. Č. tuo metu, kai buvo padaryti tariami Įstatymo pažeidimai, nebuvo nei sutuoktiniai, nei sugyventiniai, nei partneriai. Tuo tarpu, VTEK Sprendime Įstatymo pažeidimus siejo būtent su tuo, kad apeliantei D. Č. buvo artimas asmuo (sutuoktinis/sugyventinis/partneris). Kadangi teismas nustatė, kad VTEK neįrodė, jog D. Č. apeliantei buvo artimas asmuo, taigi ji nepriėmė jokių sprendimų dėl artimo asmens, todėl nebuvo privataus intereso, taigi nebuvo pagrindo konstatuoti pažeidimus.

19.3. VTEK Sprendimas reiškia, kad apeliantei yra pritaikytos administracinio poveikio priemonės. Tarp apeliantės ir VTEK iš esmės susiformavo administracinės atsakomybės (plačiąja prasme) teisiniai santykiai. Visos abejonės vertintinos apeliantės naudai. Pareiga pateikti traukiamo atsakomybėn asmens kaltumo įrodymus tenka kaltinimus reiškiančiai pusei, šiuo atveju – VTEK. Teismas be pagrindo pasirėmė tuo, kad pareiškėja su D. Č. nuo 2020 m. kovo 17 d. iki 2020 m. gegužės 3 d. kartu faktiškai gyveno, kad jų santykiai vėliau buvo formaliai įteisinti santuokos institutu, ir kad apeliantė deklaravo D. Č. kaip asmenį, dėl kurio gali kilti interesų konfliktas. Įstatymo pažeidimo konstatavimui yra svarbu tai, ar būtent tariamo pažeidimo padarymo metu asmenys yra sutuoktiniai. Apeliantė ir D. Č. nebuvo susituokę, jis jai nebuvo artimas asmuo. Teismas nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, kad minėti asmenys kartu faktiškai gyveno. Faktinis gyvenimas kartu mažiau nei 2 mėnesius nedarė D. Č. artimu asmeniu. Aplinkybė, kad pareiškėja be reikalo deklaravo D. Č. kaip artimą asmenį Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme, D. Č. nepadarė jai artimu asmeniu. Pranešime apie pradėtą tyrimą, kuriuo buvo apibrėžtos tyrimo ribos, buvo panaudota formuluotė „partneris/sugyventinis“. Apibrėžtos tyrimo ribos negalėjo būti peržengtos. VTEK privalėjo surinkti, bet nesurinko įrodymų, kad pareiškėja ir D. Č. tuo metu, kai buvo padaryti tariami Įstatymo pažeidimai, buvo sugyventiniai/partneriai. VTEK atsiliepime pradėjo aiškinti, kad privatus interesas yra dėl to, kad apeliantė D. Č. deklaravo, ir taip esą patvirtino, kad šis asmuo gali kelti interesų konfliktą. Tokie argumentai neturėjo būti vertinami. VTEK ir teismas nepagrindė, kuo konkrečiai (ir kodėl) šiuo atveju pasireiškia šis imtas nebesieti su artimu asmeniu privatus interesas.

19.4. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjos skundo argumentų, kad Sprendimas tinkamai nemotyvuotas, jame nepasisakyta dėl pareiškėjos kaltės, Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, taip pat kad paskirta sankcija neproporcinga ir neteisinga.

19.5. Esminiai viešojo administravimo procedūrų elementai, o ypač elementai, susiję su asmens teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti reglamentuoti įstatymu. Teismas pripažino, kad įstatymas nesuteikė VTEK teisės vykdyti nuotolinius posėdžius, todėl teismas privalėjo nuotoliniu būdu vykdytą VTEK posėdį ir jame priimtą Sprendimą pripažinti neteisėtais. Teismas nepagrįstai pripažino VTEK posėdį viešu, kadangi apeliantė neturėjo galimybės matyti VTEK narių. Be to, tariamas posėdžio viešumas nepaneigia to, kad VTEK teisė vykdyti nuotolinį posėdį turi būti nustatyta įstatyme. VTEK savo darbo reglamente negalėjo nustatyti įstatymams prieštaraujančių viešojo administravimo procedūrų bei sukurti naujų teisės normų. Sveikatos apsaugos ministro 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendime Nr. V-1942 nėra įtvirtinta absoliutaus įpareigojimo posėdžius organizuoti nuotoliniu būdu, priešingai – jame numatyta galimybė organizuoti nenuotolinius posėdžius.

19.6. Kadangi byloje taikytinas nuotolinius posėdžius įtvirtinantis VTEK darbo reglamento 50 punktas, tai jo teisėtumo išnagrinėjimas padėtų įvykdyti teisingumą šioje byloje. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliantė prašo sustabdyti šią bylą ir pradėti tyrimą, ar VTEK darbo reglamento 50 punktas neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

19.7. Teismo argumentai dėl VTEK pranešimo apie įtarimą yra perrašyti iš VTEK atsiliepimo į skundą. Teismas šių išvadų iš esmės nemotyvavo, nesiaiškino pareiškėjos nurodytų argumentų pagrįstumo, nenurodė, kodėl juos atmeta. VTEK pranešime apie pradėtą tyrimą turėjo aiškiai nurodyti, kuo – partneriais ar sugyventiniais – pareiškėją ir D. Č. įtaria esant ir pagrįsti savo poziciją, tačiau to nepadarė. Pranešime apie pradėtą tyrimą apibrėžtos tyrimo ribos negalėjo būti peržengtos, todėl Sprendime VTEK turėjo įrodyti, kad apeliantė ir D. Č. buvo partneriai arba sugyventiniai, bet to neįrodė. Taigi šiuo atveju VTEK pranešimas apie pradėtą tyrimą neatitiko tokiam dokumentui keliamų reikalavimų. Pareiškėja nebuvo tinkamai informuota apie VTEK atliekamą tyrimą.

19.8. VTEK 2020 m. gegužės 15 d. raštu Nr.S-1350-(2.6) VTEK atsakė į Inspekcijos 2020 m. balandžio 20 d. paklausimą, kuris nebuvo abstraktus, jame nurodytos konkrečios su pareiškėja susijusios aplinkybės. Minėtame VTEK rašte buvo išreikšta išankstinė kolegiali VTEK nuomonė dėl pareiškėjos situacijos, neigiamai pasisakyta dėl apeliantės galimybės vizuoti dokumentus dėl D. Č. skatinimo. Taigi VTEK turėjo išankstinę nuomonę.

19.9. Teismo teiginiai apie tai, ką jis nustatė išklausęs VTEK posėdžio garso įrašą, neatitinka tikrųjų VTEK pirmininko pasisakymų. Pareiškėjai dėstant savo poziciją VTEK pirmininkas pareiškė „Bet Jūs vizavot”, o po to pasisakydamas kritiškai įvertino bet kokį prisilietimą prie sprendimo, ir pridūrė: „tai reiškia Jūs pareiškėt poziciją”. Taigi, VTEK pirmininkas posėdžio metu ėmė oponuoti pareiškėjai, jo pasisakymai buvo nukreipti į jos elgesio išankstinį įvertinimą, jis bandė įteigti, kad apeliantė klysta, ir t.t. Akivaizdu, kad pirmininkas turėjo išankstinę nuomonę. Minėtas pirmininko pasisakymas pasiekė ir VTEK narius ir galėjo daryti įtaką jų apsisprendimui.

19.10. Teismas savo išvadų iš esmės nemotyvavo, bylai reikšmingas faktines aplinkybes nustatė ne betarpiškai byloje surinktų faktinių duomenų analizės pagrindu, bet iš esmės kopijuodamas VTEK atsiliepime į skundą nurodytą procesinę poziciją, nemotyvuodamas, kodėl jai pritaria ir neatsakydamas į pareiškėjos argumentus.

19.11. Teismo nurodytas VTEKĮ 241 straipsnis reglamentuoja institucijų ar įstaigų priimtų sprendimų dėl Įstatymo pažeidimo apskundimą VTEK, o šiuo atveju VTEK nevertino institucijų ar įstaigų priimtų sprendimų dėl Įstatymo pažeidimo, todėl teismas neturėjo pagrindo remtis VTEKĮ 241 straipsniu. Kadangi VTEK Sprendimą priėmė 2020 m. spalio 21 d., prieš jį oficialiai priimant, jis turėjo būti visas surašytas, tačiau tai patvirtinančių įrodymų VTEK į bylą nepateikė. VTEK atsiliepime į skundą nurodė, kad VTEKĮ 31 straipsnio 1 dalyje numatytas 5 darbo dienų terminas, skirtas sprendimo išsiuntimui, VTEK naudojamas papildant sprendimą posėdyje dalyvavusių asmenų papildomais paaiškinimais, sprendimo suderinimui su kalbos redaktore, taip pat sprendimo vizavimui, pasirašymui ir t. t., t. y. sprendimo rengimui. Tai, kad Sprendimas prieš jį oficialiai priimant nebuvo visas surašytas, yra akivaizdžiai neteisėta.

20. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, be jo atsiliepime į skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų argumentų, nurodo, kad:

20.1. VTEK nenustatinėjo ir neprivalėjo nustatyti, ar pareiškėjos deklaracijoje nurodomas D. Č. turėjo sutuoktinio/sugyventinio/partnerio statusą, kadangi tai nebuvo tyrimo dalykas, t. y. VTEK nevertino pareiškėjos elgesio atitikties Įstatymo nuostatoms, įpareigojančioms nustatyta tvarka ir terminais deklaruoti privačius interesus. Tyrimo metu vertintos aplinkybės, kai pareiškėja pati savo iniciatyva deklaravusi asmenį savo privačių interesų deklaracijoje ir tokiu būdu patvirtindama, kad jis laikytinas jos privačiu interesu, vėliau sprendė su juo susijusius klausimus. Nagrinėjamuoju atveju pareiškėja nusprendė deklaracijoje asmenį nurodyti kaip sutuoktinį/sugyventinį/partnerį. Įstatymas interesų konflikto situaciją sieja ne tik su artimaisiais. Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad deklaruojantis asmuo deklaracijoje privalo nurodyti privačius interesus, egzistuojančius ar galinčius atsirasti dėl jam artimo asmens ar kito asmens arba dėl su šiais asmenimis arba juo pačiu susijusių duomenų.

20.2. Įstatymas nenumato išimčių, kada asmuo, dirbantis valstybės tarnyboje, galėtų neinformuoti savo tiesioginio vadovo ar institucijos vadovo įgalioto atstovo bei asmenų, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nenusišalinti nuo dalyvavimo sprendimo, kuris sukelia interesų konfliktą, rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje. Nusišalinimas yra kiekvieno valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens asmeninė pareiga, kuri turi būti išreikšta aktyviais ir aiškiais veiksmais. Įstatymas privačių interesų deklaracijos papildymo duomenimis apie interesų konflikto situaciją netapatina su nusišalinimu, kuris teikiamas pagal Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytą tvarką.

20.3. Prisijungimo nuorodos Komisijos nariams yra siunčiamos jų tarnybinių el. paštų adresais. 2020 m. spalio 21 d. VTEK posėdžio garso įraše užfiksuota, kad dalyvavo visi Komisijos nariai, jie buvo pareiškėjai pristatyti, svarstomo klausimo metu VTEK pirmininkas kreipdavosi į narius asmeniškai teiraudamasis, ar jie turi klausimų pareiškėjai, į kiekvieną narį kreiptasis vardu ir pavarde prašant pareikšti nuomonę balsuojant dėl Sprendimo. Todėl pareiškėjos abejonės dėl nuotolinio posėdžio proceso objektyvumo, galimo piktnaudžiavimo, poveikio VTEK nariams iš šalies ir pan. nepagrįstos jokiais įrodymais. Pareiškėja posėdžio metu nepareiškė jokių pastabų ar prašymų dėl posėdžio tvarkos ir jo procedūrų, VTEK narių matymo ir pan., nors tokia galimybė jai labai aiškiai buvo suteikta.

20.4. VTEK 2020 m. gegužės 15 d. raštu Nr.S-1350-(2.6) buvo pateikta nuomonė pagal gautą Inspekcijos prašymą dėl rekomendacijų pateikimo, o ne atlikti tyrimo veiksmai. Inspekcija kreipėsi į VTEK prašydama nurodyti, kokių veiksmų ji turėtų imtis, taip pat prašyta informuoti, ar darbuotojų tolesnis darbas viename departamente pagal jų pareigybės aprašymuose nurodytas funkcijas nelems galimo Įstatymo pažeidimo. VTEK atsakyme buvo įvardijamos tik galimos grėsmės interesų konfliktui kilti, o ne pateiktas pareiškėjos elgesio vertinimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Ginčas kilęs dėl VTEK 2020 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. KS-144 „Dėl L. K.-Č.“ dalies, kuria pripažinta, kad pareiškėja spręsdama klausimus, susijusius su jai interesų konfliktą keliančiu asmeniu, D. Č., 2020 m. kovo 23 d. ir 2020 m. balandžio 24 d. vizuodama tarnybinius pranešimus, kuriais šiam asmeniui buvo siūloma skirti priemokas, ir nenusišalinusi nuo šių klausimų sprendimo, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

22. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad „Viešųjų interesų viršenybei užtikrinti deklaruojantys asmenys privalo <...> teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, kad toks konfliktas yra“.

23. Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalyje taip pat nustatyta, kad „Deklaruojančiam asmeniui draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip juos paveikti ar bandyti paveikti, arba atlikti kitas tarnybines pareigas (toliau – atlikti tarnybines pareigas), jeigu atliekamos tarnybinės pareigos yra susijusios su jo privačiais interesais. (1 d.) Apie šio straipsnio 1 dalyje nurodytus atvejus, prieš atlikdamas tarnybines pareigas arba pradėjęs jas atlikti, deklaruojantis asmuo privalo informuoti institucijos ar įstaigos vadovą ar jo įgaliotą asmenį, o kai deklaruojantis asmuo yra institucijos ar įstaigos vadovas, – šį vadovą į pareigas priimantį ar skiriantį subjektą arba kolegialią valstybės ar savivaldybių instituciją ir asmenis, kurie kartu atlieka tarnybines pareigas, ir pareikšti apie nusišalinimą, ir jokia forma nedalyvauti toliau atliekant tarnybines pareigas. Ši straipsnio dalis gali būti netaikoma institucijos ar įstaigos vadovui sprendžiant su juo pačiu susijusius einamuosius vidaus administravimo klausimus, jeigu konkrečios išimtys yra numatytos jį į pareigas priimančio ar skiriančio subjekto arba kolegialios valstybės ar savivaldybių institucijos sprendime, kuris yra paskelbtas viešai.“ (2 d.).

24. Šių teisės normų aiškinimui bei taikymui aktualūs yra ir Įstatymo 2 straipsnio 2 ir 3 dalyse pateikti sąvokų apibrėžimai, pagal kuriuos „Interesų konfliktas – situacija, kai deklaruojantis asmuo, atlikdamas tarnybines pareigas ar vykdydamas tarnybinį pavedimą, turi priimti ar dalyvauti priimant sprendimą arba įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais“, o „Privatūs interesai – deklaruojančio asmens (ar jam artimo asmens) suinteresuotumas asmenine turtine ar neturtine nauda, deklaruojančio asmens (ar jam artimo asmens) moralinė skola, moralinis įsipareigojimas ar kitas panašaus pobūdžio interesas deklaruojančiam asmeniui atliekant tarnybines pareigas.“

25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šio pobūdžio bylas, nuosekliai laikosi pozicijos, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo tikslai yra prevenciniai, o tam, kad konstatuoti, jog asmuo pažeidė šį Įstatymą, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius bei įrodyti, jog asmuo nesiėmė Įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti. Asmuo privalo elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog egzistuoja interesų konfliktas. Konfliktą kelia asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, galimas šališkumas priimant sprendimus, jo teigiamas ar neigiamas nusistatymas. Todėl valstybės tarnautojas, priimdamas sprendimus, privalo vengti net šališkumo regimybės. Toks teisės aiškinimas grindžiamas Įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta šio įstatymo paskirtimi, kuria siekiama įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261–3154/2011; 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662–2728/2012; 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-518/2013; 2013 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2044/2013; 2014 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1009/2014; 2020 m. vasario 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-376-629/2020; 2021 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2128-789/2021 ir kt.).

26. Vertinant, ar buvo pažeista Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis, vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnyje įtvirtintomis taisyklėmis, būtina išsiaiškinti tik faktinę aplinkybę, ar pareiškėjas dalyvavo rengiant, svarstant, priimant ar kitaip paveikiant sprendimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2312/2011; 2011 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-2861/2011; 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-2728/2012; 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-518/2013 ir kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, tai reiškia, kad Įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, jog pareiškėjas savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, užtenka to, kad jis neįvykdė Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą (žr., pvz., 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-844/07; 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2312/2011; 2011 m. spalio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-3330/2011; 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-2728/2012; 2013 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-998/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra nurodęs, jog nėra reikšminga, ar priimtas sprendimas yra naudingas, nes net ir nenaudingas sprendimas asmeniui gali sukelti interesų konfliktą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261 -3154/2011; 2012 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556 -30/2012 ir kt.).

27. Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2020 m. kovo 23 d. ir 2020 m. balandžio 24 d. vizuodama tarnybinius pranešimus, kuriais D. Č. buvo siūloma skirti priemokas, su pastaruoju buvo artimuose santykiuose bei kartu gyveno. Šios aplinkybės patvirtina, kad tarp pareiškėjos ir D. Č. tuo metu buvo asmeninio pobūdžio interesai, kurie atitinka Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodyto privataus intereso kriterijus („deklaruojančio asmens moralinė skola, moralinis įsipareigojimas ar kitas panašaus pobūdžio interesas deklaruojančiam asmeniui atliekant tarnybines pareigas“). Tai, kad tarp pareiškėjos ir D. Č. egzistavo būtent tokio pobūdžio santykiai, pareiškėja iš esmės pripažino deklaracijoje D. Č. nurodydama, kaip jos partnerį.

28. Dėl ko pareiškėjos veiksmai, D. Č. atžvilgiu, atitiko ir viešų bei privačių interesų konflikto kriterijus, nes priimdama sprendimus, kurie turėjo įtakos skirti ar neskirti D. Č. priemokas, veikė arba galėjo veikti savo arba D. Č. interesais, dėl jų tarpusavio artimų asmeninių santykių.

29. Šiuo atveju pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad D. Č. negali būti laikomas artimu asmeniu, nes neteisingai jį deklaravo kaip savo partnerį ir pan., yra nepagrįsti bei nekeičiantys šio ginčo esmės, nes tarp pareiškėjos ir D. Č. tuo metu egzistavę tarpusavio moraliniai bei asmeninio pobūdžio įsipareigojimai, atitiko privačių interesų esmę ir požymius.

30. Aptarti pareiškėjos veiksmai patvirtina ir tai, kad ji pažeidė jai inkriminuotų Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus, nes atsiradus viešų ir privačių interesų konfliktui, jo teisės aktų nustatyta tvarka nenutraukė, kadangi nenusišalino nuo sprendimo priėmimo D. Č. atžvilgiu, tuo realizuodama minėtų teisės normų sudėtis.

31. Šiuo atveju taip pat yra nepagrįsti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad dėl šių pažeidimų padarymo nėra jos kaltės, nes Inspekcijos vadovai žinojo apie galimą interesų konfliktą ir jai neliepė/nerekomendavo nusišalinti ir pan.

32. Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse yra nustatytas imperatyvus draudimas „deklaruojančiam asmeniui dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus“ bei imperatyvus įpareigojimas „pareikšti apie nusišalinimą, ir jokia forma nedalyvauti toliau atliekant tarnybines pareigas.“, kai iškyla interesų konfliktas. Todėl, atsiradus interesų konfliktui, visų pirma, pareiškėjai atsirado pareiga nusišalinti nuo sprendimo priėmimo bei apie tai informuoti institucijos ar įstaigos vadovą. Šių imperatyvų nevykdymas patvirtina pareiškėjos kaltę dėl jai inkriminuotų pažeidimo padarymo.

33. Priešingai nei teigiama pareiškėjos apeliaciniam skunde, nenustatyta esminių procedūrinių pažeidimų, priimant ginčijamą VTEK sprendimą, kurie būtų suvaržę pareiškėjos teisę žinoti kuo yra kaltinama, turėti galimybę pasiaiškinti ir būti išklausytai, arba kurie būtų lėmę neobjektyvaus ir šališko sprendimo priėmimą. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja buvo informuota apie pradėtą tyrimą jos atžvilgiu, jai buvo sudaryta galimybė pasiaiškinti dėl inkriminuoto jai pažeidimo, ji dalyvavo ir VTEK posėdyje, kuriame išsakė savo argumentus. Tai, kad VTEK posėdyje, dalyvaudama nuotoliniu būdu, dėl techninių kliūčių vizualiai matė ne visus komisijos narius, nepaneigia šios komisijos sudėties ir atlikto darbo teisėtumo, nes esantis posėdžio garso įrašas patvirtina, jog posėdyje dalyvavo visi komisijoje buvę nariai.

34. Kolegija šiuo atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis šiais klausimais ir jų detaliai nebekartoja. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

35. VTEK ginčijamo sprendimo 1 punktu pripažino, kad pareiškėja pažeidė minėtų teisės normų reikalavimus, o 3 punktu pasiūlė Inspekcijos viršininkui imtis prevencinių priemonių, kad būtų išvengta Įstatymo nuostatų pažeidimų. Toks sprendimas atitinka Įstatymo reikalavimus. Siūlymas imtis prevencinių priemonių, kad būtų išvengta Įstatymo nuostatų pažeidimų, nėra tiesioginio poveikio priemonė pareiškėjos atžvilgiu, todėl jos teiginiai apie jai pritaikytas neproporcingas poveikio priemones taip pat yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija nesutinka ir su pareiškėjos teiginiais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, nuplagijuotas ir pan.

36. Iš teismo sprendimo matyti, kad jame yra pateiktos pakankamai argumentuotos išvados į pagrindinius pareiškėjos teiginius, kuriais grindžiamas jos reikalavimas panaikinti VTEK sprendimą. Jame taip pat pateikta pakankamai išsami faktinių aplinkybių vertinimo analizė bei byloje taikytinų teisės normų aiškinimas, kurie yra pakankami priimti tokio pobūdžio sprendimą.

37. Netenkinamas ir prašymas sustabdyti šią bylą ir pradėti tyrimą, ar VTEK darbo reglamento 50 punktas neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

38. Šiuo atveju pažymėtina, kad VTEK posėdžio metu galiojo aukštesnės galios teisės aktai nei VTEK darbo reglamentas – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimas Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ ir Sveikatos apsaugos ministro 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas Nr. V-1942, kurie (tiek VTEK darbo reglamentas, tiek minėti nutarimas bei sprendimas), numatė galimybę valstybės ir savivaldybės institucijų, įstaigų posėdžius, pasitarimus bei susirinkimus organizuoti nuotoliniu būdu. Dėl ko, teisėjų kolegijai, tokios VTEK darbo reglamento nuostatos nekelia abejonių dėl jų teisėtumo (ABTĮ 113 str. 2 d. 5p.).

39. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.). Atmetus pareiškėjos apeliacinį skundą, atmestinas ir jos prašymas atlyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos L. K.-Č. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Milda Vainienė