2016-01-21 Nr. AB-1646-3-63-3-00906-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-139-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00906-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 9.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Irmanto Jarukaičio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Autodata“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Autodata“ skundą atsakovui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas UAB „Autodata“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti 2014 m. liepos 7 d. Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir atsakovas, Klaipėdos AVMI) nurodymą mokesčių mokėtojui atsiskaityti negrynaisiais pinigais Nr. FR0706-5946 (toliau – ir nurodymas).

Paaiškino, kad ginčijamame administraciniame akte nurodyta, jog transporto priemonių likučių suvestinėje 2014 m. kovo 31 d. buvo apskaityti 2008 metais įsigyti automobiliai, kurie įmonės savininko nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), nerasti. Be to, operatyvaus patikrinimo metu nustatyta, jog 2013 m. gruodžio 31 d. turto inventorizacijos likutyje nurodyti neteisingi duomenys, neapskaitytos visos ūkinės operacijos, tuo pažeistas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 patvirtintų Inventorizacijos taisyklių 3 punktas, o vadovas V. S. vengia parodyti 2013 m. lapkričio 25 d. apskaitytas ir neparduotas transporto priemones, dėl ko kyla rizika, jog atsiskaitant grynaisiais pinigais, gali būti slepiamos pajamos.

Pareiškėjas pripažino atsakovo teisę duoti nurodymą mokesčių mokėtojui laikinai atsiskaityti su juridiniais ir ūkinę komercinę veiklą vykdančiais fiziniais asmenimis tik negrynaisiais pinigais, tačiau argumentavo, kad ginčijamas administracinis aktas yra neteisėtas. Teigė, kad duodant privalomą nurodymą Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 1042 straipsnio 2 dalies pagrindu, esmine sąlyga yra juridinio asmens vadovo ar įgalioto asmens teistumas arba baustumas, tačiau ginčo administraciniame akte tokia aplinkybė nenurodyta.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 1042 straipsnio 3 dalį, nurodymas atsiskaityti negrynaisiais pinigais gali būti duodamas, jeigu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų. Argumentavo, kad nagrinėjamu atveju šios įstatyme įtvirtintos sąlygos nėra. Ginčo administraciniame akte nurodyta, jog pažeistas Buhalterinės apskaitos įstatymas. Pažymėjo, jog UAB „Autodata“ 2013 m. gruodžio 31 d. atliktos inventorizacijos ir buhalterinės apskaitos duomenys sutampa, o tai, jog 2014 m. kovo 31 d. suvestinėje nurodyti automobiliai nerasti, dar nereiškia, kad jų nėra.

Be to, teigė, jog 2014 m. liepos 7 d. įmonė 2008 metais pagamintų automobilių neturėjo. Nurodė, kad įmonės direktorius dirba dviejose įmonėse, rūpinasi ir priima sprendimus dėl transporto priemonių pirkimo, pardavimo, remonto, kontroliuoja darbuotojus, sprendžia organizacinius ir kitus veiklos klausimus, turi įsipareigojimų šeimai bei papildomai turi vykdyti mokesčių administratoriaus nurodymus. Teigė, jog inventorizacijai reikia pasiruošti iš anksto, atidėti kitus darbus, automobiliai būna ne tik Lietuvos turguose, bet ir užsienyje.

Pripažino, kad mokesčių administratoriui skubiai pareikalavus pateikti 2014 m. kovo 31 d. suvestinę, joje galėjo būti netikslumų, tačiau pažymėjo, kad dėl automobilių pardavimo likučiai būna vis kitokie. Manė, kad mokesčių administratorius neįrodė, jog ūkinės operacijos vyko kitaip, nei buvo nurodyta įmonės buhalterinėje apskaitoje. Taip pat nenustatyta, kad automobilių pardavimo operacijos buvo nefiksuotos. Argumentavo, kad pareiškėjui taikyta priemonė yra neproporcinga, nes daugelis pirkėjų yra užsienio valstybių piliečiai, kurie atsiskaito tik grynais pinigais, todėl dėl draudimo atsiskaityti grynaisiais pinigais pareiškėjas praras daug klientų.

Pažymėjo, jog konkretaus pažeidimo mokesčių administratorius nėra nustatęs.

Atsakovas Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į skundą su skundo reikalavimu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad ginčijamas administracinis aktas yra teisėtas ir pagrįstas. Teigė, kad, atliekant operatyvų patikrinimą dėl automobilių, apskaitytų prekių likučiuose, faktinio panaudojimo ir renkant Švedijos mokesčių administratoriaus prašomą informaciją, pareiškėjui buvo duotas nurodymas pateikti duomenis apie 2013 m. lapkričio 25 d. prekių likučiuose apskaitytų ir neparduotų prekių buvimo vietą, pateikti jų pardavimą ir apmokėjimą patvirtinančius dokumentus, jeigu jos parduotos, sudaryti sąlygas apžiūrėti apskaitytus automobilius, paaiškinti, kas ir kokiais tikslais gabeno juos į užsienio valstybes ir pan. Nurodė, kad ir 2014 m. kovo 31 d. suvestinės likutyje, ir 2013 m. gruodžio 31 d. turto inventorizacijos aprašo likutyje nurodyti 23 automobiliai, kurių pareiškėjo nurodytu adresu nerasta. Tokiu būdu konstatuota, kad 2013 m. gruodžio 31 d. turto inventorizacijos likutyje pareiškėjas nurodė neteisingus duomenis, neapskaitė visų įvykusių ūkinių operacijų, dėl ko galėjo būti netinkamai apskaičiuoti mokesčiai ir pažeisti mokesčių įstatymai. Argumentavo, kad konkretūs neatitikimai ir mokesčių įstatymų pažeidimai gali būti nustatyti tik atlikus mokestinį, o ne operatyvų patikrinimą. Teigė, jog operatyvaus patikrinimo metu kilo pagrįstų įtarimų, kad įmonės vadovas vengia nurodyti 2013 m. lapkričio 25 d. prekių likučiuose apskaitytas ir neparduotas transporto priemones, todėl rizika, kad mokesčių mokėtojas, atsiskaitydamas grynaisiais pinigais, gali slėpti pajamas, pagrįsta. Nurodė, jog buvo konstatuotas Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies pažeidimas, nes mokesčių dydis grindžiamas apskaitos dokumentais.

Pažymėjo, jog ginčijamo administracinio akto forma patvirtinta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2013 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. VA-120, o tai, kad jame nenurodyta Mokesčių administravimo įstatymo 1042 straipsnio dalis, nesudaro pagrindo jį panaikinti, nes iš turinio galima aiškiai suprasti, kad jis duotas 3 dalies pagrindu.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas analizavo Mokesčių administravimo įstatymo 1042 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta, jog, siekdamas užtikrinti galimos paslėpti atsiskaitant grynaisiais pinigais mokestinės prievolės įvykdymą, mokesčių administratorius turi teisę duoti nurodymą mokesčių mokėtojui laikinai (iki vienų metų) su juridiniais asmenimis ir ūkinę komercinę veiklą vykdančiais fiziniais asmenimis atsiskaityti (išmokėti arba gauti pinigus) tik negrynaisiais pinigais. Nurodymas atsiskaityti negrynaisiais pinigais gali būti duodamas tik juridiniams asmenims ir ūkinę komercinę veiklą vykdantiems fiziniams asmenims. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, nurodymas atsiskaityti negrynaisiais pinigais gali būti duodamas, jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas, atsiskaitydamas grynaisiais pinigais, gali slėpti pajamas ar kitaip vengti mokėti mokesčius.

Teismas taip pat analizavo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2012 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. VA-120 patvirtintas Mokesčių administratoriaus nurodymo mokesčių mokėtojui atsiskaityti negrynaisiais pinigais FR1118 formos bei Sprendimo panaikinti mokesčių administratoriaus nurodymą mokesčių mokėtojui atsiskaityti negrynaisiais pinigais FR1200 formos pildymo taisykles (5.1–5.5 p.).

Vadovaudamasis byloje esančia medžiaga, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius nurodymu pareiškėjui nurodė laikinai, nuo 2014 m. liepos 21 d. iki 2015 m. liepos 20 d., su juridiniais ir ūkinę komercinę veiklą vykdančiais fiziniais asmenimis atsiskaityti tik negrynaisiais pinigais. Motyvuodamas šį nurodymą, mokesčių administratorius nurodė, jog operatyvaus patikrinimo, atliekamo pagal Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. kovo 24 d. Operatyvaus patikrinimo pavedimą Nr. FR1043-2479, metu 2014 m. balandžio 30 d. UAB „Autodata“ vadovas V. S. pagal 2014 m. vasario 13 d. mokesčių administratoriaus nurodymą Nr. FR0706-1254 ir 2014 m. balandžio 2 d. mokesčių administratoriaus nurodymą Nr. FR0706-4006 pateikė 2014 m. kovo 31 d. patikslintų 2013 m. lapkričio 25 d. prekių likučių suvestines. 2014 m. kovo 31 d. prekių likučių suvestinėje nurodyti 23 2008 metais įsigyti automobiliai, tačiau nepateikti tikslūs duomenys, kur jie yra saugomi, nesudarytos sąlygos juos patikrinti. Vienos iš transporto priemonių saugojimo vieta nurodyta (duomenys neskelbtini), tačiau 2014 m. balandžio 15 d. nuvykus minėtu adresu, nerastas nei vienas automobilis, nenustatyta, jog kokios nors įmonei priklausančios transporto priemonės kada nors toje vietoje būtų laikomos. Operatyvaus patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad 2013 m. gruodžio 31 d. turto inventorizacijos likutyje nurodyti neteisingi duomenys, neapskaitytos visos ūkinės operacijos, tuo pažeisti Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies ir Inventorizacijos taisyklių 3 punkto reikalavimai. Taip pat pažymėta, kad bendrovės vadovas vengė nurodyti 2013 m. lapkričio 25 d. prekių likučiuose apskaitytas ir neparduotas transporto priemones, todėl kilo pagrįsta rizika, kad atsiskaitydamas grynaisiais pinigais gali slėpti pajamas.

Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad mokesčių administratorius pagrindė, jog nurodymas mokesčių mokėtojui duodamas operatyvaus pareiškėjo patikrinimo metu nustačius mokesčių įstatymų pažeidimus bei pagal 2014 m. liepos 2 d. priešpriešinės informacijos surinkimo pažymoje Nr. FR1041-1950 nurodytus duomenis, dėl to atsiradus būtinybei užtikrinti galimos paslėpti atsiskaitant grynaisiais pinigais mokestinės prievolės įvykdymą.

Teismas pažymėjo, kad operatyvus patikrinimas yra viena iš mokestinio patikrinimo rūšių ir juo siekiama patikrinti atskirų mokesčių mokėtojų pareigų apskaitos, mokesčių deklaravimo, sumokėjimo, registravimosi mokesčių mokėtoju ir kitose srityse vykdymą (Mokesčių administravimo įstatymo 115 str. 3 p.). Buhalterinė apskaita yra ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta informacijai, reikalingai priimant ekonominius sprendimus, gauti ir (arba) finansinių ataskaitų rinkiniui sudaryti (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 str. 4 d.). Buhalterinės apskaitos duomenys yra pagrindas ūkio subjekto gaunamoms pajamoms ir mokamiems mokesčiams apskaičiuoti, todėl pareiškėjo teiginys, jog buhalterinę apskaitą reglamentuojantys teisės aktai nepatenka į sąvoką „mokesčių įstatymai“, teismo vertinimu, yra nepagrįstas.

Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju operatyvaus patikrinimo metu nustatytos aplinkybės užfiksuotos ir 2014 m. liepos 2 d. Priešpriešinės informacijos surinkimo pažymoje Nr. FR1041-1950, todėl sprendė, kad ginčijamas nurodymas mokesčių mokėtojui atsiskaityti negrynaisiais pinigais yra motyvuotas ir pagrįstas objektyviais duomenimis bei atitinka minėtų teisės aktų, reguliuojančių tokio nurodymo davimo tvarką, reikalavimus. Akcentavo, kad nustatyto pobūdžio pažeidimai pagrindžia riziką, kad, atsiskaitydamas grynaisiais pinigais, pareiškėjas gali slėpti pajamas ar kitaip vengti mokėti mokesčius.

Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 bei Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, teismas sprendė, kad ginčijamame administraciniame akte yra nurodytas tiek faktinis, tiek teisinis pagrindai, o 2014 m. liepos 2 d. Priešpriešinės informacijos surinkimo pažymos Nr. FR1041-1950 egzempliorius pareiškėjui įteiktas, todėl, teismo vertinimu, 2014 m. liepos 7 d. nurodymas atsiskaityti negrynaisiais pinigais Nr. FR0706-5946 atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, keliamus individualiems administraciniams aktams, bei yra teisėtas ir pagrįstas.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės analogiškais motyvais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai akcentuoja, jog nagrinėjamoje byloje yra kilęs teisės aiškinimo klausimas, būtent – sąvokos „mokesčių įstatymai“, įtvirtintos Mokesčių administravimo įstatymo 1042 straipsnio 3 dalyje, prasmė. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad Buhalterinės apskaitos įstatymas priskirtinas prie mokesčių įstatymų, o ginčijamame nurodyme nėra nustatyta jokių mokesčių įstatymų pažeidimų. Taip pat mano, kad nurodymas yra neteisėtas dar ir dėl to, kad jame nurodyti motyvai ir aplinkybės yra neteisingi: mokesčių administratoriui nurodžius skubiai pateikti suvestinę, joje galėjo būti netikslumų, atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad ūkinės operacijos vyko kitomis aplinkybėmis nei nurodytos buhalterinės apskaitos dokumentuose, mokesčių administratorius nenustatė, kad apskaitos registruose nefiksuotos ar praleistos kokios nors operacijos parduodant lengvuosius automobilius.

Pareiškėjas akcentuoja, kad nėra gavęs 2014 m. liepos 4 d. operatyvaus patikrinimo pažymos Nr. FR0760-9505.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo tokias pat faktines aplinkybes kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Pažymi, jog nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog Buhalterinės apskaitos įstatymas nelaikytinas „mokesčių įstatymu“.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. liepos 7 d. duoto pareiškėjui nurodymo atsiskaityti negrynaisiais pinigais Nr. FR0706-5946. Šiuo nurodymu atsakovas uždraudė pareiškėjui nuo 2014 m. liepos 21 d. iki 2015 m. liepos 20 d. atsiskaityti su juridiniais ir ūkinę komercinę veiklą vykdančiais fiziniais asmenimis grynaisiais pinigais. Šio sprendimo juridiniu pagrindu nurodė Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 21 punktą; 34 ir 1042 straipsnius. Sprendimo faktiniu pagrindu nurodė 2014 m. liepos 4 d. Operatyvaus patikrinimo pažymos Nr. FR0760-9505 duomenis, t.y., kad pareiškėjas Turto inventorizacijos likutyje 2013 m. gruodžio 31 d. nurodė neteisingus duomenis, nes neapskaitė visų ūkinių operacijų, be to, vengė nurodyti 2013 m. lapkričio 25 d. prekių likučiuose apskaitytas ir neparduotas transporto priemones, tuo pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Pareiškėjas savo nesutikimą su šiuo atsakovo sprendimu, o tuo pačiu ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės grindžia tuo, kad ginčijamas nurodymas yra neteisėtas, nes atsakovas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo, kurie yra numatyti Mokesčių administravimo įstatymo 1042 straipsnio 2 ir 3 dalyse, jam skirti šią poveikio priemonę.

Byloje nagrinėjamu atveju aktualios yra Mokesčių administravimo įstatymo 1042 straipsnio 3 dalies nuostatos, nes ginčo tarp šalių dėl to, kad Mokesčių administravimo įstatymo 1042 straipsnio 2 dalis nebuvo taikyta pareiškėjo atžvilgiu, iš esmės nėra.

Mokesčių administravimo įstatymo 1042 straipsnio 3 dalis (2012 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. XI-2078 redakcija) nustatė, kad „Nurodymas atsiskaityti negrynaisiais pinigais taip pat gali būti duodamas, jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas, atsiskaitydamas grynaisiais pinigais, gali slėpti pajamas ar kitaip vengti mokėti mokesčius.“

Administracinių teismų praktikoje aiškinant šios teisės normos nuostatas yra konstatuota, kad viena iš būtinų sąlygų šiai teisės normai taikyti yra tai, kad atliekant mokesčio mokėtojo mokestinį patikrinimą yra nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų. Antra būtina sąlyga šiai teisės normai taikyti yra tai, jog turi egzistuoti pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas, atsiskaitydamas grynaisiais pinigais, gali slėpti pajamas ar kitaip vengti mokėti mokesčius. Iš šioje sąlygoje pateiktų formuluočių – „yra pagrįsta rizika, kad ... gali slėpti ... ar kitaip vengti“ matyti, kad šiai sąlygai realizuoti pakanka nustatyti tikėtino pobūdžio aplinkybes, kurios ateityje gali įvykti, bet nebūtinai.

Iš Mokesčių administravimo įstatymo 1042 straipsnio 1 dalies taip pat matyti, kad šios poveikio priemonės (atsiskaityti negrynaisiais pinigais) paskirtis yra prevencinė, nes ja yra siekiama išvengti galimo ateityje mokesčių nesumokėjimo ir pan.. Kaip taisyklė, apie asmens veiksmus, kuriuos jis atliks ateityje, yra spėjama (daroma prielaida) iš to asmens veiksmų, kuriuos jis atlieka šiuo metu ar atliko praeityje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1517/2014).

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad mokesčio mokėtojo daromi ar padaryti praeityje mokesčių įstatymų pažeidimai, paprastai ir yra tos aplinkybės, kurios sudaro pagrindą daryti pagrįsto pobūdžio prielaidas, jog mokesčio mokėtojas ir ateityje, atsiskaitydamas grynaisiais pinigais, darys šiuos pažeidimus.

Pareiškėjas savo nesutikimą su Mokesčių administravimo įstatymo 1042 straipsnio 3 dalies taikymu iš esmės grindžia tuo, kad jam buvo inkriminuoti galimi Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimai, kurie, jo nuomone, remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsniu, nėra priskiriami mokesčių įstatymų kategorijai.

Tačiau Buhalterinės apskaitos įstatymo 1 ir 12 – 17 straipsniai įpareigoja juridinius asmenis bei kitus ūkio subjektus, jų vykdomas ūkines operacijas, fiksuoti nustatytos formos buhalterinės apskaitos dokumentuose bei sudaryti atitinkamas finansines ataskaitas apie savo turtą, nuosavą kapitalą, finansavimo sumas ir kt., kuriuos (buhalterinės apskaitos dokumentus ir finansines ataskaitas) jie privalo pateikti mokesčių administratoriui, pastarajam vykdant savo funkcijas, susijusias su mokesčių administravimu (Mokesčių administravimo įstatymo 33; 40 str.).

Iš to darytina išvada, kad buhalterinės apskaitos dokumentai ir finansinės ataskaitos yra tie pirminiai informacijos šaltiniai, kuriais remiantis ir yra nustatomos ūkio subjektų gautų pajamų bei mokėtinų į biudžetą mokesčių sumos. Toks šių dokumentų pobūdis savo ruožtu lemia, kad teisės aktai, kurie reglamentuoja buhalterinės apskaitos dokumentų ir finansinių ataskaitų organizavimo bei vykdymo tvarką, yra sudėtinė mokesčių įstatymų, išvardintų Mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnyje, dalis. Nes be šių dokumentų yra negalimas arba yra apsunkintas mokėtinų į biudžetą mokesčių apskaičiavimas.

Dėl šių priežasčių, priešingi apeliacinio skundo argumentai apie Buhalterinės apskaitos įstatymo statusą bei reikšmę, Mokesčių administravimo įstatymo taikymo prasme, yra nepagrįsti bei neteisingi.

Iš Operatyvaus patikrinimo pažymos Nr. FR0760-9505 matyti, kad pareiškėjas pagal atsakovo reikalavimą, pastarajam 2014 m. balandžio 30 d. pateikė 2014 m. kovo 31 d. patikslintas suvestines apie prekių likučius 2013 m. lapkričio 25 d.. Pagal šių suvestinių duomenis bei pagal 2013 m. gruodžio 31 d. turto inventorizacijos duomenis pas pareiškėją turėjo būti 23 automobiliai įsigyti 2008 m., tačiau šių automobilių faktiškai nerasta. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo buhalterinės apskaitos duomenys neatitinka tikrovės, bei kad tuo yra pažeisti Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio reikalavimai.

Nors pareiškėjas su šiomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis nesutinka ir teigia, kad minėti automobiliai faktiškai buvo, tačiau kitoje vietoje nei jų ieškojo atsakovas, tačiau iš bylos matyti, kad atsakovas 2014 m. balandžio 2 d. pateikė pareiškėjui prašymą iki 2014 m. balandžio 15 d. nurodyti automobilių buvimo vietą, bet pareiškėjas šio reikalavimo neįvykdė ir papildomos informacijos apie automobilių buvimo vietą neteikė. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjui buvo sudarytos galimybės patvirtinti bei įrodyti jo buhalterinės apskaitos dokumentų tikrumą, tačiau jis šią galimybę praignoravo.

Dėl ko pareiškėjo teiginiai apie tai, kad atsakovas automobilių ieškojo ne toje vietoje, kad jis galėjo nurodyti jų buvimo vietą ir pan., yra neįrodyti bei nepaneigia Operatyvaus patikrinimo pažymos Nr. FR0760-9505 duomenų.

Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjo vykdoma pagrindinė veikla yra naudotų automobilių pardavimas, kuri paprastai yra susijusi su atsiskaitymais grynaisiais pinigais, todėl faktinis prekių likučių neatitikimas buhalterinės apskaitos dokumentų duomenims, atsakovui sudarė pagrįstą ir pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjas gali vengti mokėti mokesčius bei slėpti pajamas.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nusprendė, jog pareiškėjo atžvilgiu egzistuoja pagrindas, numatytas Mokesčių administravimo įstatymo 1042 straipsnio 3 dalyje, taikyti jam aptariamą poveikio priemonę.

Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Autodata“ apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė