2013-05-20 Nr. AB-1864-3-61-3-02354-2011-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520-966/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02354-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos kariuomenė) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas: panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrės 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. P-857 „Dėl vyr. ltn. V. M. išleidimo į atsargą“ (toliau – ir Įsakymas) 2, 3, 4 ir 5 punktus; 2) grąžinti pareiškėją į profesinę karo tarnybą; 3) priteisti pareiškėjui už visą priverstinės pravaikštos laiką, skaičiuotiną nuo 2010 m. rugsėjo 7 d., tarnybinį atlyginimą (vidutinis 1 dienos atlyginimas – 160,71 Lt), butpinigius (per mėnesį – 300 Lt) ir maistpinigius (1 dienos suma – 14,80 Lt).

Paaiškino, kad skundžiamu 2010 m. birželio 30 d. įsakymu buvo nutraukta su pareiškėju sudaryta profesinė karo tarnybos sutartis ir jis išleistas iš profesinės karo tarnybos į atsargą nuo 2010 m. birželio 29 d. Krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir atsakovas, KAM, Ministerija) 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. P-394, prieš atleidžiant pareiškėją iš tarnybos, jis buvo perkeltas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą. Patariamoji komisija kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti (toliau – ir Patariamoji komisija) 2010 m. birželio 1 d. posėdžio protokolu Nr. RK-4 konstatavo, kad nėra pareiškėjo išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, todėl jį siūloma išleisti į atsargą.

Pažymėjo, kad Patariamosios komisijos protokolo Nr. RK-4 priede Nr. 1 – karininkų vertinimo lentelėje – buvo daug netikslumų ir neteisingų duomenų, kurie galėjo turėti įtakos priimant sprendimą dėl karininko skyrimo į kitas pareigas. Pareiškėjas bandė spręsti atleidimo iš tarnybos klausimą kreipdamasis į įvairias KAM institucijas, tačiau jo prašymai nebuvo iš esmės nagrinėjami. Be to, Patariamoji komisija siūlė pratęsinėti sutartis su kariais, kuriems sukako išleidimo į atsargą amžius, nors gerai žinojo, kad nemažai karininkų, kuriems nesukako išleidimo į atsargą amžius, yra perkelti į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą ir laukia sprendimo.

KAM, nutraukdama galiojančią profesinės karo tarnybos (toliau – ir PKT) sutartį, pažeidė pareiškėjo lygiateisiškumo teisę užsitarnauti valstybinę kario pensiją. Teigė, jog, nesant jokio teisinio pagrindo nutraukti galiojančią profesinės karo tarnybos sutartį, pareiškėjui neleidžiama ištarnauti 20 metų ir įgyti teisę gauti valstybinę kario pensiją. Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas nenumato kariams teisės į valstybinę pensiją, jei galiojanti tarnybos sutartis buvo nutraukta dėl ne nuo jų valios priklausančių aplinkybių.

PKT sutartis buvo nutraukta vadovaujantis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas, KASOKTĮ) 38 straipsnio 2 dalies 2 punktu. Nurodė, kad laisvų pareiškėjo kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų krašto apsaugos sistemoje (toliau – ir KAS) buvo, todėl jam turėjo būti teikiami pasiūlymai užimti vienas ar kitas pareigas. Tačiau pareiškėjui jokios pareigos nebuvo siūlomos, o į profesinę karo tarnybą buvo priimti Lietuvos karo akademiją baigę kariūnai.

Be to, pareiškėjo atleidimas atgaline data lėmė tai, kad jam buvo apribota teisė tęsti tarnybą užimant vieną iš pareigybių, į kurias buvo priimti minėti Lietuvos karo akademijos absolventai, nes:

1) pareiškėjas turėjo pirmumo teisę būti paskirtas į šias pareigas, nes turėjo vyr. leitenanto, t. y. aukštesnį, laipsnį, didesnį stažą, motyvacijos vertinimą;

2) PKT sutarties 4 punktu atsakovas buvo įsipareigojęs pareiškėją skirti į pareigas;

3) atsakovas neturėjo pareigos skirti į pareigas Lietuvos karo akademijos absolventų;

4) de facto pareiškėjas 2010 m. birželio 30 d. buvo laikinojo profesinės karo tarnybos rezervo karys;

5) atsakovas sąmoningai atgaline data įformino pareiškėjo atleidimą, kadangi jo nenorėjo paskirti į laisvas vyr. leitenanto pareigas, į kurias paskyrė minėtus absolventus.

Nurodė, kad Karo prievolės administravimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KPAT), kaip ir Lietuvos kariuomenė, yra KAS dalis ir joje tarnauja profesinės karo tarnybos kariai, kuriems yra keliami tokie pat reikalavimai, kaip ir kitiems PKT kariams visoje KAS. Todėl atsakovas, neskirdamas pareiškėjo į buvusias visoje KAS laisvas pareigas, pažeidė lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principus. Skundžiamo Ministerijos įsakymo priėmimu buvo pažeistos KASOKTĮ 41 ir 42 straipsnių nuostatos, nustatančios galimybę tęsti tarnybos santykius. Taip pat pažeisti KAM 2005 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-488 patvirtinto „Profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarkos aprašo“ (toliau – ir Aprašas) 13 ir 14 punktai. Teigė, jog KPAT viršininkas neinformavo Personalo ir profesinės saugos departamento (toliau – ir PSSD) ir Gynybos štabo J1 dėl pareiškėjui nesamų laisvų pareigybių KPAT ir tuo pažeidė pareiškėjo skyrimo į pareigas tvarką. Be to, pagal KASOKTĮ 33 straipsnio 2 dalį karius į pareigas kitose krašto apsaugos sistemos institucijose skiria krašto apsaugos ministras arba ministro nustatyta tvarka jo įgaliotas pareigūnas, todėl atsakovo teiginiai, jog pareiškėjas galėjo būti skiriamas tik į KPAT, yra nepagrįsti.

Pažymėjo, kad jo perkėlimas į PKT rezervą atitiko KASOKTĮ 42 straipsnio 2 dalies 1 punktą, todėl esant laisvoms pareigybėms ir remiantis PKT rezervo nuostatų 12 punktu, pareiškėjo kandidatūra turėjo būti pateikta Patariamajai komisijai svarstyti, tačiau tai nebuvo padaryta. Todėl Patariamosios komisijos protokolinis patvirtinimas, kad buvę KPAT karininkai, tarp jų ir pareiškėjas, neturėjo „išsilavinimo ir kvalifikacijos“ tam, kad būtų paskirtas į kitas pareigas krašto apsaugos sistemoje, yra nepagrįstas. Be to, su kariais, atitinkančiais KASOKTĮ 45 straipsnio 4 dalies nuostatas, PKT sutartys nebuvo nutrauktos ir taip apribota pareiškėjo galimybė tęsti tarnybą.

Nurodė, kad pareiškėjas turėjo aukštesnį karinį laipsnį negu į tarnybą priimti Lietuvos karo akademijos absolventai, todėl jo tarnybos patirtis ir kvalifikacija turėjo būti vertinti aukščiau. Tačiau tai, ar pareiškėjas galėjo užimti vieną iš karo akademijos absolventų užimtų pareigybių, net nebuvo svarstoma. Be to, pareiškėjo kandidatūra nebuvo svarstoma skiriant karius ir į kitas pareigas.

Pareiškėjas nurodė, kad jis pagal nustatytus vertinimo kriterijus turėjo aukštesnę kvalifikaciją už karius M. B., D. B., Ž. V., V. R., M. G., A. V., S. B., kuriems buvo suteikta galimybė tęsti tarnybą. Pažymėjo, jog KAM nepagrįstai teigia, kad Patariamoji komisija 2010 m. birželio 1 d. RK-4 protokolu atliko pareiškėjo kandidatūros vertinimą, nes: 1) 2010 m. balandžio 9 d. jau buvo nuspręsta, kad pareiškėjui nėra pareigų; 2) RK-4 protokolu pareiškėjas nebuvo siūlytas į pareigas, o buvo vėl konstatuota, kad jam nėra pareigų, ir nuspręsta išleisti į atsargą dar nesibaigus laikinojo rezervo 2 mėnesių terminui; 3) nesuteiktas papildomas 1 balas lentelėje, o tai turėjo būti padaryta, kadangi pareiškėjas vykdė tiek vadovaujančias, tiek nevadovaujančias pareigas. Pažymėjo, kad su 5 balais jis galėjo būti paskirtas į konkrečias pareigas. Dėl to, kad buvo netinkamai suskaičiuotas balas, pareiškėjas nepagrįstai buvo įtrauktas į 37 karininkų sąrašą RK-4 protokole, t. y. į sąrašą karininkų, kuriems nebuvo pasiūlyta pareigų.

Paaiškino, jog atsakovas nepagrįstai teigia, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas turėjo neabejotiną kvalifikacinį pranašumą prieš kitus karius, kurie buvo paskirti į laisvas pareigas KPAT ir KAS. Priešingai, byloje nėra jokių duomenų, kad kariai, paskirti į pareigas, turėjo tokią pačią arba geresnę kvalifikaciją. Atsakovas nevykdė jokios realios atrankos, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad pažeistas KAM 2010 m. vasario 3 d. įsakymas Nr. V-104. Pareiškėjo teigimu, pateiktas KAM priedas Nr. 2 ne tik dėl to, kad neturi jokių autentiškumo ir tikrumo požymių (nėra tvirtinimo žymų, datos), tačiau turi klastojimo požymių, nes: 1) nesutampa kandidatų skaičius su protokolais, 2) Priede Nr. 2 yra paryškinti vardai tų karininkų, kurie buvo paskirti į pareigas (o taip negalėjo būti, nes Priedą Nr. 2 sudarę asmenys negalėjo žinoti, ką atrinks komisija savo protokoluose). Kad tokio priedo nebuvo, liudija ir A. K. parodymai, kuriais jis patvirtino, kad buvo vadovaujamasi tik vienu dokumentu – Kandidatų, atrenkamų į naujos struktūros KPAT, sąrašu. Be to, A. K. patvirtino, kad leidimo dirbti su slapta informacija neturėjimas nebuvo priežastis neatrinkti karininko į pareigas. KAM atstovas administracinėje byloje Nr. Iv-1263-629/2012 patvirtino, kad kiti KPAT karininkai, kaip ir pareiškėjas neturėję leidimo dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija, buvo skiriami į pareigas. Pareiškėjas nurodė, kad jis de fakto turėjo KAM pasitikėjimą, todėl nebuvo kliūčių gauti leidimą dirbti su įslaptinta informacija.

Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad su pareiškėju sudaryta profesinės karo tarnybos sutartis buvo nutraukta vadovaujantis KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punktu, kuriame įtvirtintas savarankiškas kario atleidimo iš tarnybos pagrindas. Teigė, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad KPAT realiai pertvarkyta ir sumažintas karių (karininkų, puskarininkių, seržantų) skaičius kaip ir buvo numatyta teisės aktuose. Šias aplinkybes pripažino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 3 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A62-1458/2011).

Nurodė, jog panaikinus KPAT tarnavusio pareiškėjo (ir kitų karių) pareigybę, krašto apsaugos ministrės 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. P-394 jis buvo perkeltas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą. Sprendimo pareiškėjas neskundė ir tokiu būdu laikė, kad jo teisės nepažeistos. Pareiškėjo paskyrimas į kitas pareigas buvo svarstomas 2010 m. birželio 1 d. Patariamosios komisijos, kuri, turėdama visą informaciją apie laisvas karių pareigybes visoje krašto apsaugos sistemoje ir pareigybių kvalifikacinius reikalavimus, konstatavo, kad pareigų, į kurias pareiškėjas galėtų būti perkeltas (paskirtas), nėra.

Todėl pareiškėjo teiginys, kad atsakovas nepatikrino, ar visoje krašto apsaugos sistemoje yra jo karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių laisvų pareigybių, nepagrįstas. Iš Patariamosios komisijos protokolo Nr. RK-4 akivaizdžiai matyti, kad pareiškėjo ir visų kitų krašto apsaugos sistemos karių paskyrimas į kitas laisvas jų laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas visoje krašto apsaugos sistemoje buvo svarstomas ir ieškoma jiems atitinkamų pareigų. Atsakovas, atleisdamas pareiškėją iš tarnybos, atsižvelgė į visas KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte išdėstytas aplinkybes.

Teigė, jog kritiškai turi būti vertinami pareiškėjo argumentai dėl Patariamosios komisijos kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti komisijos objektyvumo ir jos protokolo Nr. RK-4. Iš protokolo matyti, kad lentelėje yra sudėliotas tam tikras karių eiliškumas balais, tačiau tai turi būti suprantama, kaip bendro pobūdžio karių vertinimas. Nepaisant to, kurioje pozicijoje karys yra nurodytas, esant jo kvalifikaciją atitinkančioms pareigoms (pvz., karo mediko, ryšininko ir kt.), jis gali būti į jas paskirtas, o tas karys, kuris yra aukštesnėje lentelės pozicijoje, gali būti nepaskirtas į jas dėl to, kad nėra jo kvalifikaciją ir laipsnį atitinkančių pareigų.

Nurodė, jog su pareiškėju sudarytos profesinės karo tarnybos sutarties 1 ir 5 punktuose nustatyta, kad karys (pareiškėjas) įsipareigoja nustatytą laikotarpį tarnauti profesinėje karo tarnyboje KASOKTĮ, statutų ir kitų teisės aktų nustatytomis sąlygomis ir tvarka bei vykdyti visas kario pareigas, o KASOKTĮ nustatytais atvejais ir tvarka sutartis gali būti nutraukta nepasibaigus sutartyje nustatytam laikotarpiui. Nurodė, kad Aprašo 13 ir 14 punktų nuostatos nagrinėjamo ginčo atveju netaikomos, nes šie punktai gali būti taikomi tada, kai karininkai rotuojami arba kariai perkeliami į jau numatytas ir siūlomas konkrečias pareigas.

Taip pat pažymėjo, kad pagal patvirtintas krašto apsaugos sistemos gaires, vykdant bendrą krašto apsaugos sistemos reformą ir Kariuomenės transformaciją, prisiimtas įsipareigojimas optimizuoti karininkų, puskarininkių, seržantų ir eilinių pareigybių skaičių siekiant sudaryti sąlygas daugiau priimti į kariuomenę profesinės karo tarnybos eilinių karių. Tokiu būdu keičiasi personalo administravimo politika, ribojanti paskyrimą į tam tikros kategorijos pareigas jau tarnaujančių karių. Pareiškėjas priklausė karininkų kategorijai ir negalėjo būti skiriamas į eilinio kario laipsnio pareigybę. Pagal KASOKTĮ 41 straipsnį pareiškėjas galėjo būti paskirtas į jo laipsnį atitinkančias pareigas ir tik atskirais atvejais – į vienu laipsniu aukštesnes arba žemesnes pareigas, bet visais atvejais būtina sąlyga yra kvalifikacija.

Teigė, jog profesinės karo tarnybos kariai, kuriems sukako išleidimo į atsargą amžius, numatytas KASOKTĮ 45 straipsnio 4 dalyje, tačiau atitinkantys šio įstatymo 45 straipsnio 6 dalyje numatytas sąlygas, pagrįstai ir teisėtai gali tarnauti profesinėje karo tarnyboje.

Nurodė, kad atsakovo pozicijos teisingumą patvirtina ir teismų sprendimai analogiškose bylose (Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. 1-795-473/2011, 1-796-281/2011, 1-3152-244/2010). Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašiose bylose dėl karininkų atleidimo iš KPAT išaiškino, kad vadovybė neturi prievolės kariui siūlyti (ieškoti) kitų pareigų arba privalomai perkelti jį į kitas pareigas, panaikinus jo pareigybę, kadangi KASOKTĮ tokios pareigos (privalomos procedūros) nenustato. KAM įsakymo Nr. V-1161, kuriuo buvo panaikinta pareiškėjo pareigybė, įgyvendinimo priemonės buvo numatytos KAM 2010 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V-104 „Dėl Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos darbo organizavimo pakeitimo“. Vadovaujantis šiuo įsakymu buvo sudaryta KPAT darbo organizavimo pakeitimo komisija (toliau – ir Pakeitimo komisija), kuriai, vadovaujantis šiuo įsakymu ir Aprašu, buvo pavesta atlikti atranką į pareigas KPAT pagal naują pareigybių sąrašą, sudaryti sąrašus asmenų, kurie nebuvo atrinkti į pareigas KPAT pagal personalo grupes (tarp jų – jaunesniųjų karininkų ir majorų grupę) ir perduoti sąrašus atitinkamoms atrankos į pareigas komisijoms (Aprašo 1.1 punktas). Iš byloje pateiktų Pakeitimo komisijos protokolų, suvestinių, Kandidatų, atrenkamų į naujos struktūros KPAT prie KAM, sąrašo, sąvado ir kitų įrodymų matyti, kad įsakymas Nr. V-104 buvo įgyvendintas nustatyta tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogiškas bylas, konstatavo, kad šiame įsakyme numatytos procedūros buvo atliktos tinkamai. Pareiškėjo nurodyti kariai (M. B., D. B., Ž. V., V. R., M. G., A. V., S. B.) turėjo kapitono laipsnius ir buvo paskirti į kapitono laipsnių reikalaujančias pareigybes, kurios buvo patvirtintos krašto apsaugos ministrės įsakymu Nr. V-1161, o pareigybių kariams, turintiems vyresniojo leitenanto laipsnį (kaip ir pareiškėjo turimas), neliko. Be to, nei vienas karininkas, turintis vyr. leitenanto laipsnį, nebuvo atrinktas į naujas KPAT pareigas.

Pažymėjo, jog pareiškėjas neturėjo jokio karinio išsilavinimo, buvo baigęs tik būrio vadų kursus, tarnybinė veikla įvertinta gerai, atestato balų skaičius – 30, tarnybos patirtis – tik viename krašto apsaugos sistemos padalinyje – KPAT, todėl jis neatitiko kriterijų, numatytų KAM įsakymo Nr. V-104 5.2.2–5.2.7 punktuose. Pareiškėjo turimas aukštesnis anglų kalbos lygis ir turimas išsilavinimas (du aukštieji mokslai) negali patvirtinti jo pranašumo prieš kitus kandidatus (t. y. ir prieš anksčiau išvardytus kapitono laipsnį turinčius karininkus), nes vien anglų kalba ir civilinis išsilavinimas negali išreikšti (apibūdinti) karininko patirties, motyvacijos, kvalifikacijos ir savybių efektyviau ir produktyviau vykdyti pareigas. Taip pat pažymėjo, kad krašto apsaugos ministro patvirtintos visos karininkų pareigybės su nustatytu kvalifikaciniu reikalavimu turėti leidimą dirbti su informacija, žymima slaptumo žyma konfidencialiai arba slaptai, o pareiškėjas tokio leidimo neturėjo. Tokie leidimai buvo išduoti visiems pareiškėjo nurodytiems Lietuvos karo akademijos absolventams. Atsakovo teigimu, taip pat negalima lyginti su pareiškėju susijusių aplinkybių ir su Lietuvos karo akademijos absolventais susijusių aplinkybių, kai jiems baigus studijas, Lietuvos Respublikos Prezidento 2010 m. birželio 21 d. dekretu Nr. K-399 nuo 2010 m. birželio 30 d. suteikiami pirmieji karininko – leitenanto laipsniai ir jie teisės aktų nustatyta tvarka skiriami į pareigas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepimu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Savo poziciją pagrindė iš esmės analogiškais motyvais, kurie buvo nurodyti atsakovo atsiliepime.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimu pareiškėjo V. M. skundą atmetė.

Teismas vadovavosi KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punktu bei administracinių teismų praktika, aiškinančia šios teisės normos nuostatas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos Nr. A261-2681/2011, Nr. A261-2711/2011 ir kt.). Nustatė, jog byloje esantys įrodymai liudija, kad pareiškėjo pareigybė buvo panaikinta vykdant krašto apsaugos ministrės 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymą Nr. V-1161, kuriuo nuo 2010 m. balandžio 15 d. buvo patvirtina nauja Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos institucijos struktūra ir pareigybių sąrašas. Darė išvadą, kad KPAT sistemoje tarnaujančių karių, valstybės tarnautojų ir darbuotojų mažinimas, kaip ir teritorinių skyrių mažinimas, buvo realus, todėl atsakovas turėjo teisę spręsti pareiškėjo V. M. atleidimo iš tarnybos klausimą KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Nurodė, jog esant konkurencijai į laisvą pareigybę atsakovas privalėjo atrinkti tinkamiausią karį pagal nustatytus vertinimo kriterijus.

Pažymėjo, jog krašto apsaugos ministrės 2010 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V-104 patvirtintame Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos personalo atrankos reformuojant tarnybą procedūrų apraše (toliau – ir Atrankos aprašas) buvo nustatyti vertinimo kriterijai, pagal kuriuos, esant konkurencijai į laisvą pareigybę, yra atrenkami tinkamiausi kariai. Nustatė, kad Pakeitimo komisija 2010 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. 17KL-6 Patariamajai komisijai pateikė sąrašą karininkų, kurie buvo atrinkti į aukštesnio lygmens pareigas, taip pat sąrašą karininkų, neatrinktų į naują KPAT struktūrą, tarp kurių nurodytas ir pareiškėjas V. M.. Patariamoji komisija 2010 m. balandžio 9 d. posėdyje (Protokolas Nr. RK-3), išnagrinėjusi karininkų kvalifikaciją, išsilavinimą, tarnybos eigą ir apsvarsčiusi jų skyrimą į naujas pareigas, konstatavo, kad 49 karininkams (tarp jų ir pareiškėjui), nėra jų išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Pažymėjo, jog byloje esantys įrodymai liudija, kad pareiškėjas, kaip ir kiti kandidatai į KPAT struktūros pareigybes, buvo vertinamas pagal išsilavinimą, pirmumo teisę pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 135 straipsnio 1 dalį, baigtus karjeros kursus, turimą karinę specialybę, likusį tarnauti laiką, iki sukaks kariniam laipsniui KASOKTĮ nustatyti terminai, teisę gauti valstybinę pensiją, PKT sutarties galiojimo terminą, tarnybinės veiklos ir potencialo įvertinimą per paskutinius dvejus metus, PKT atestato balus, patirtį tarptautinėse operacijose, anglų ar kitos oficialios NATO kalbos mokėjimą, tarnybos patirtį kituose KAS padaliniuose.

Paminėjo, kad V. M. buvo suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis, kai tuo tarpu visi jo nurodyti asmenys (M. B., D. B., Ž. V., V. R., M. G., A. V., S. B.) turėjo aukštesnį, t. y. kapitono, laipsnį ir buvo paskirti į tą laipsnį atitinkančias pareigybes, patvirtintas KAM įsakymu Nr. V-1161. Iš KASOKTĮ 41 straipsnio 2 dalies nuostatų analizės darė išvadą, kad pareiškėjas galėjo būti paskirtas į kapitono laipsnį atitinkančias pareigas laikinai ir tik tuo atveju, jeigu į šias pareigas nepretenduotų asmenys, turintys reikiamą (kapitono) laipsnį. Darė išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai, kad jo turimas civilinis išsilavinimas ir aukštesnis anglų kalbos žinojimo lygis lėmė pranašumą prieš kitus pretendentus, yra subjektyvaus pobūdžio, nes nepaneigia nurodytų pretendentų pranašumo, atsižvelgus į tarnybinės patirties kriterijų, kuris, pagal Atrankos aprašo 5.2.1 punktą yra prioritetinis. Pažymėjo, jog dėl nurodytų aplinkybių nėra teisiškai reikšmingas vertinimas atsakovo pateiktų argumentų, kad pareiškėjas neturėjo leidimo dirbti su įslaptinta informacija.

Nurodė, jog vadovaujantis KASOKTĮ 20 straipsnio 4 dalimi kariūnai kviečiami į profesinę karo tarnybą atsižvelgiant į jų studijų rezultatus ir krašto apsaugos sistemos bei karo tarnybos poreikius. Sprendė, jog priimant Lietuvos karo akademijos absolventus į karo tarnybą Atrankos aprašo nuostatos netaikomos. Teismo vertinimu, absolventų, baigusių Lietuvos karo akademiją, ir pareiškėjo skyrimo į tarnybą aplinkybės, taip pat ir teisiniai pagrindai yra skirtingi, todėl šių aplinkybių vertinimas negalimas, vadovaujantis tų pačių teisės aktų nuostatomis.

Pažymėjo, jog V. M. PKT sutartis buvo nutraukta ir jis į atsargą išleistas vadovaujantis KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu, t. y. dėl karių skaičiaus sumažinimo ir nesant laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Nurodė, jog KAM 2005 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-488 patvirtinto Profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarkos aprašo nuostatos netaikytinos, o pareiškėjo skunde nurodyti motyvai dėl minėto įsakymo pažeidimo yra teisiškai nereikšmingi. Tokią teismo išvadą patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, nagrinėjant analogiško pobūdžio ginčus (2011 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2711/2011 ir kt.).

Taip pat pažymėjo, jog, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktais išaiškinimais, Karo tarnybos įstatymas, nustatantis karių tarnybos ar atleidimo sąlygas, nesieja sutarčių nutraukimo ir kario atleidimo su teise gauti kario pensiją, todėl sprendžiant ginčą nėra teisiškai reikšmingos ir tos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog dalis karių, kuriems sukako išleidimo į atsargą amžius, nebuvo atleisti iš tarnybos (2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3525/2011).

Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad jis buvo atleistas „atgaline data“, darė išvadą, jog nurodytas pažeidimas yra formalaus pobūdžio ir iš esmės nepaneigia skundžiamo KAM 2010 m. birželio 30 d. įsakymo pagrįstumo ir teisėtumo. Nustatė, jog byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad atleidžiant pareiškėją V. M. iš tarnybos iš esmės buvo laikomasi įstatymo numatytų procedūrų ir tvarkos.

Sprendė, jog kiti pareiškėjo skunde formuluojami reikalavimai, kuriais prašoma grąžinti pareiškėją į užimamas pareigas, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir kitas su tarnyba susijusias išmokas, yra išvestiniai iš reikalavimo panaikinti krašto apsaugos ministrės 2010 m. birželio 30 d. įsakymą. Teismas, konstatavęs, kad Įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas, atmetė ir išvestinius skundo reikalavimus.

III. Pareiškėjas V. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti krašto apsaugos ministrės 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. P-857 „Dėl vyr. ltn. V. M. išleidimo į atsargą“ 2, 3, 4 ir 5 punktus, grąžinti jį į profesinę karo tarnybą, priteisti už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. rugsėjo 7 d. tarnybinį atlyginimą (vidutinis 1 dienos atlyginimas – 160,71 Lt), butpinigius (per mėnesį – 300 Lt) ir maistpinigius (1 dienos suma – 14,80 Lt).

Apeliaciniame skunde išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo:

1) Teismo sprendime nenurodyta jokių motyvų, kad pareiškėjo atleidimas atgaline data KAM 2010 m. birželio 30 d. įsakymu nėra svarbus procedūrinis pažeidimas, kuris neturėjo įtakos pareiškėjo teisėms suvaržyti ar apriboti.

2) Teismas, nagrinėdamas skundą, netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir netinkamai įvertino visus byloje įrodymus, todėl tai yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą. Teismas neištyrė visų byloje esančių įrodymų: netyrė laisvų etatų sąrašo ir laisvų pareigybių, į kurias galėjo būti paskirtas pareiškėjas, netyrė pareiškėjo prašymo KAM skirti jį į pareigas, netyrė pareiškėjo skundo argumentų dėl KAM 2010 m. vasario 3 d. įsakymo Nr. V-104 5.2 punkte nustatytų atrankos kriterijų pažeidimo, netyrė argumentų dėl dvigubų standartų taikymo, kadangi į laisvas pareigas 2010 m. birželio 30 d. buvo priimti Lietuvos karo akademijos absolventai su žemesniu leitenanto laipsniu, o jo net nesiūlė į tas pareigas, nors, kada buvo skiriami kandidatai į kapitono pareigybes naujoje KPAT prie KAM struktūroje, pareiškėjo kaip vyr. leitenanto laipsnį turinčio karininko KAM net nepasiūlė, nors pareiškėjo kvalifikaciniai rodikliai buvo ženkliai pranašesni už paskirtuosius karininkus (M. B., D. B., Ž. V., V. R., M. G., A. V., S. B.), netyrė aplinkybės, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog pareiškėjas nebūtų gavęs kapitono laipsnio ar nebūtų gavęs leidimo dirbti ir susipažinti su slapta informacija, netyrė aplinkybės, kad iki KPAT reformos ėjo kapitono laipsnį atitinkančias pareigas, todėl buvo netinkamai pritaikytos materialiosios teisės normos, išdėstytos KASOKTĮ 33 straipsnio 2 dalyje, 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto 2 dalyje, 41 straipsnyje, 42 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje.

3) Teismas netyrė aplinkybės, kad A. K. pats savavališkai priėmė sprendimą iš viso nesvarstyti pareiškėjo kaip kandidato į naujos KPAT prie KAM struktūros pareigas dėl jo karinio laipsnio. Tokią teisę spręsti, kas turi užimti pareigas, turi tik KAM ministras pagal nustatytus kriterijus 2010 m. vasario 3 d. įsakyme V-104, kuriuose nebuvo apribojimų būti kandidatu vyr. leitenanto karinį laipsnį turinčiam pareiškėjui, todėl A. K. privalėjo svarstyti kandidatūras kriterijų ribose ir pateikti siūlymus, o KAM ministrė turėjo priimti galutinį sprendimą.

4) Teismas neužtikrino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimo įgyvendinimo. Teigia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-3014/2012 turi esminę reikšmę šioje byloje.

Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepimu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą be aplinkybių, išdėstytų atsiliepime į skundą, bei nustatytų pirmosios instancijos teismo sprendimu, taip pat nurodo:

1) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2011 m. spalio 17 d. nutartyje konstatavo, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra visiškai analogiškos ir sprendžiant ginčą taikytina ta pati teisė, kaip ir minėtose administracinėse bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2681/2011; 2011 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-2711/2011; 2011 m gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A468-2914/2011; 2011 m. birželio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2913/2011; 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3525/2011). Mano, kad nagrinėjant šią bylą reikia vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktais KASOKTĮ ir kitų teisės aktų normų išaiškinimais minėtose administracinėse bylose ir vėliau išnagrinėtose panašiose administracinėse bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2534/2012, kt.).

2) Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad KPAT tarnaujančių karių, valstybės tarnautojų ir darbuotojų mažinimas, kaip ir teritorinių skyrių mažinimas, buvo realus, todėl atsakovas turėjo teisę spręsti pareiškėjo atleidimo iš tarnybos klausimą KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, ir kad esant konkurencijai į laisvas pareigybes atsakovas privalo atrinkti tinkamiausią karį pagal nustatytus vertinimo kriterijus.

3) Teismo spendimas ir jame padarytos išvados atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teisminę praktiką panašiose bylose. Tai patvirtina, kad atsakovas atleisdamas apeliantą atsižvelgė į abi KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintas savarankiškas sąlygas: 1) kai sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija; 2) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų.

4) Teismas tinkamai nustatė, kad patvirtinus naują KPAT struktūrą pareigybių kariams, turintiems vyresniojo leitenanto laipsnį KPAT neliko. Teismas, nenukrypdamas nuo suformuotos teisminės praktikos panašiose bylose, atlikdamas KASOKTĮ 41 straipsnio 2 dalies nuostatų analizę, padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjas galėjo būti paskirtas į kapitono laipsnį atitinkančias pareigas laikinai ir tik tuo atveju, jeigu į šias pareigas nepretenduotų asmenys, turintys reikiamą (kapitono) laipsnį. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus bei teisines aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai, jog jo turimas civilinis išsilavinimas ir aukštesnis anglų kalbos žinojimo lygis lėmė pranašumą prieš kitus pretendentus yra subjektyvaus pobūdžio, nes nepaneigia jo nurodytų pretendentų (t. y. kapitonų M. B., D. B., Ž. V., V. R., M. G., A. V., S. B.) pranašumo atsižvelgus į tarnybinės patirties kriterijų, kuris pagal aprašo 5.2.1 punktą yra prioritetinis.

5) Šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados iš esmės atitinka paskutinėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje panašioje (analogiškoje) administracinėje byloje Nr. A438-2427/2012 ir priimtoje 2012 m. gruodžio 12 d. nutartyje padarytas išvadas.

6) Šio ginčo kilimo metu apeliantas turėjo vyr. leitenanto laipsnį, todėl sprendimas nėra nepagrįstas dėl to, jog jame neatsispindi, kad pareiškėjui turėjo būti suteiktas kapitono laipsnis.

7) Nors teismas teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis nelaikė atsakovo pateiktų argumentų, kad apeliantas neturėjo leidimo dirbti su įslaptinta informacija, tačiau mano, kad ši aplinkybė yra reikšminga šiai bylai.

8) Apelianto apeliaciniame skunde pateikti argumentai dėl Lietuvos karo akademijos absolventų paskyrimo į pareigas, o jo nepaskyrimo yra atmestini teismo sprendime padarytomis išvadomis ir vertinimais bei atsakovo atsiliepime į patikslintą skundą išdėstytais motyvais.

9) Atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gegužės 5 d. nutartyje (administracinėje byloje Nr. A261-2681/2011) pasisakydamas dėl argumentų, kad karys savo atleidimą iš karo tarnybos laiko nepagrįstu dėl to, jog krašto apsaugos sistemoje tarnauja įvairių kategorijų kariai, kuriems sukako išleidimo į atsargą amžius, tačiau tarnyba jiems toliau tęsiama, pažymėjo, kad KASOKTĮ, nustatantis karių tarnybos ar atleidimo sąlygas, nesieja sutarčių nutraukimo ir kario atleidimo su teise gauti kario pensiją.

10) Pagal atsakovo su apeliantu sudarytos PKT sutarties 6 punktą KASOKTĮ nustatytais atvejais ir tvarka sutartis gali būti nutraukta nepasibaigus 1 punkte nustatytam laikotarpiui. KASOKTĮ 31 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog neatsižvelgiant į PKT sutarties terminą, šio įstatymo 37 ir 38 straipsnių numatytais atvejais ji gali būti nutraukta prieš terminą. Nesutinka su apelianto argumentu, kad šio ginčo atveju pagal šios sutarties 4 punktą privalėjo apeliantą paskirti į pareigas ir kad sutarties nutraukti negalėjo. Atkreipia dėmesį į tai, kad apelianto skundo reikalavimas grąžinti jį į profesinę karo tarnybą šiuo metu yra neįgyvendinamas tuo aspektu, jog jo PKT sutarties terminas baigėsi 2010 m. spalio 31 d., o ji pagal KASOKTĮ 31 straipsnį gali būti pratęsiama tik šalių susitarimu ir jeigu apeliantas atitiktų šiame įstatyme nustatytus bendruosius reikalavimus.

11) Nesutinka su apelianto argumentais, kad šioje byloje reikia remtis išimtinai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A492-3014/2012 priimtu sprendimu. Mano, jog ši byla yra mažiau panaši į atsakovo paminėtas bylas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2534/2012 ir 2012 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2427/2012), nes šioje byloje buvo nagrinėjamas skundas pareiškėjos, turinčios skirtingą karinį laipsnį (kapitonės) ir skirtingą kvalifikaciją.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepimu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime išdėsto analogiškus argumentus kaip ir atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą. Taip pat nurodo, jog Lietuvos kariuomenė nepagrįstai buvo pripažinta administracinės bylos proceso šalimi. Mano, kad šioje administracinėje byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu turėtų būti įtraukta KPAT, o Lietuvos kariuomenė dabartinėje bylos nagrinėjimo stadijoje turi būti iš bylos pašalinta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrės 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. P-857, kuriuo su pareiškėju V. M. nutraukta profesinės karo tarnybos sutartis ir jis (pareiškėjas) išleistas iš profesinės karo tarnybos į atsargą 2010 m. birželio 29 d., nukeliant atleidimo iš tarnybos dieną į kitą dieną po paskutinės kasmetinių atostogų dienos, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal bylos duomenis su pareiškėju V. M. atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija 2007 m. spalio 12 d. sudarė profesinės karo tarnybos sutartį, pagal kurią pareiškėjas nuo 2007 m. spalio 31 d. buvo priimtas į profesinę karo tarnybą trims metams, t. y. iki 2010 m. spalio 31 d. Šios sutarties 4 punktu Krašto apsaugos ministerija įsipareigojo KASOKTĮ nustatytomis sąlygomis ir tvarka skirti pareiškėją į pareigas, o sutarties 6 punkte buvo numatyta, kad KASOKTĮ nustatytais atvejais ir tvarka sutartis gali būti nutraukta nepasibaigus sutartyje nustatytam laikui (t. I, b. l. 114-115). Pareiškėjas ėjo Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos Kauno karo prievolės centro teritorinio Varėnos skyriaus vedėjo pareigas, turėjo vyr. leitenanto karinį laipsnį. Pareiškėjui 2010 m. vasario 12 d. buvo įteiktas pranešimas, kad vadovaujantis KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punktu, krašto apsaugos ministrės 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1161 ir 2009 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. V-649 su pareiškėju sudaryta profesinės karo tarnybos sutartis gali būti nutraukta ir, nesant laisvų pareiškėjo karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, pareiškėjas gali būti atleistas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje (t. I, b. l. 116). 2010 m. balandžio 19 d. pareiškėjui buvo įteiktas pranešimas, kuriame nurodyta, jog siekiant surasti pareiškėjui jo kvalifikaciją ir laipsnį atitinkančias pareigas, į kurias jis galėtų būti perkeltas, pareiškėjas perkeliamas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą (t. I, b. l. 116). Pagal bylos duomenis pareiškėjas nuo 2010 m. balandžio 15 d. buvo perkeltas į KPAT laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą (t. I, b. l. 64-65). Patariamosios komisijos 2010 m. birželio 1 d. protokolinio sprendimo Nr. RK-4 2.24.5 punkte konstatuota, kad krašto apsaugos sistemoje nėra pareiškėjo išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų ir siūloma pareiškėją išleisti į atsargą (t. I, b. l. 16-19).

Byloje pareiškėjo ginčijamas krašto apsaugos ministrės 2010 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. P-857 priimtas vadovaujantis KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 45 straipsnio 1 dalimi, 59 straipsnio 1 dalimi, krašto apsaugos ministrės 2010 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V-104, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 175 straipsniu bei minėtu Patariamosios komisijos sprendimu (t. I, b. l. 71). Įsakymu pareiškėjui nuo 2010 m. birželio 30 d. iki 2010 m. rugpjūčio 13 d. buvo suteiktos kasmetinės atostogos. Pagal bylos duomenis pareiškėjas iš tarnybos atleistas 2010 m. rugsėjo 7 d.

Nagrinėjamoje byloje buvo pateikti įrodymai, kad krašto apsaugos ministrė 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1161, įgyvendindama bendrą karo prievolės administravimo reformą, patvirtino KPAT naują struktūrą ir pareigybių sąrašą, kurie įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 15 d. Įsakymo Nr. V-1161 įgyvendinimo priemonės buvo numatytos krašto apsaugos ministrės 2010 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V-104 „Dėl Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos darbo organizavimo pakeitimo“, kuriame nurodyta pakeisti nuo 2010 m. balandžio 15 d. KPAT darbo organizavimą nutraukiant dalies KPAT teritorinių skyrių veiklą perduodant jų teises, pareigas ir turtą kitiems krašto apsaugos sistemos padaliniams. Pagal bylos duomenis Karo prievolės administravimo tarnyboje prie Krašto apsaugos ministerijos vietoje buvusių 260 pareigybių (iš jų, karininkų – 88, puskarininkių – 21, seržantų – 53), iš viso buvo patvirtintos 88 naujos pareigybės (iš jų, karininkų – 22, puskarininkių – 8, seržantų – 21). Taip pat buvo sumažinta KPAT karininkų pareigybių (vietoj 88 paliktos 22 pareigybės). KPAT sumažėjo ne tik vyr. leitenanto kategorijai priskirtų profesinės karo tarnybos karių skaičius, bet ir visų kitų šios institucijos karių skaičius. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, jog nustatyta, kad pareiškėjo užimta pareigybė buvo panaikinta, KPAT sistemoje tarnaujančių karių, valstybės tarnautojų ir darbuotojų mažinimas, kaip ir teritorinių skyrių mažinimas, buvo realus. Ši aplinkybė byloje nėra ginčijama.

Pareiškėjas ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui nepasiūlė užimti kitų pareigų, kad pareiškėjo kvalifikacija nebuvo aukštesnė už tų karių, kurie buvo paskirti į naujas pareigas. Pareiškėjas nurodo, kad jis turėjo aukštesnę kvalifikaciją už tą, kurią turėjo naujojoje KPAT struktūroje bei KAS į laisvas pareigas paskirti ir tarnaujantys karininkai, Lietuvos karo akademijos absolventai (leitenantai). Pareiškėjas teigia, kad atsakovas netinkamai atliko pareiškėjo kvalifikacijos ir kompetencijos vertinimą. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad buvo pažeistas lygiateisiškumo principas, krašto apsaugos ministrės 2010 m. vasario 3 d. įsakymas Nr. V-104, nesilaikyta profesinės karo sutarties, sudarytos su pareiškėju, 4 punkto nuostatų. Pareiškėjas, nurodydamas savo pranašumą prieš kitus karininkus, iš jų ir M. B., D. B., Ž. V., V. R., M. G., A. V., S. B., akcentuoja turimą išsilavinimą, aukštą anglų kalbos žinojimo lygį bei aplinkybes, jog jam turėjo būti suteiktas kapitono laipsnis, t. y. 2008 m. spalio 12 d. profesinės karo tarnybos karininko atestate buvo siūloma pakelti pareiškėjui karinį laipsnį suėjus laikui, 2009 m. rugpjūčio 21 d. raštu Nr. 15-641 KPAT viršininkas pasiūlė kariuomenės vadui suteikti aukštesnį karinį laipsnį pareiškėjui. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad tarnybos eigoje jis ėjo kapitono karinį laipsnį atitinkančias pareigas KPAT.

Pažymėtina, kad pagal bylos duomenis pareiškėjas turi du aukštuosius išsilavinimus – pareiškėjas yra baigęs Vilniaus Gedimino technikos universitetą ir įgijęs orlaivių pilotavimo inžinieriaus specialybę, yra baigęs Kauno technologijos universitetą ir įgijęs vadybos ir administravimo specialybę. Taip pat yra baigęs Būrių vadų kursus Lietuvos karo akademijoje. Pareiškėjo anglų kalbos mokėjimo lygis – 2-22 (t. II, b. l. 50).

Vertinant pareiškėjo argumentus, kurių pagrindu jis teigia, kad nepagrįstai ir neteisėtai jis buvo atleistas iš tarnybos ir išleistas į atsargą, pažeistas su juo sudarytos profesinės karo tarnybos sutarties 4 punktas, pažymėtina, kad KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalyje (1–13 punktai) nurodyti atvejai, kuriais profesinės karo tarnybos, kario savanorio ar aktyviojo rezervo kario sutartis gali būti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės iniciatyva arba valia.

KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad profesinės karo tarnybos kario sutartis gali būti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės, kai sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija ir (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte yra įtvirtintos dvi savarankiškos jos taikymo sąlygos:

1) sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija;

2) nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3014/2012; kt.). Pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimą atsakovas privalo perkelti karį į laisvas kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas, o esant konkurencijai į laisvą pareigybę jis privalo atrinkti tinkamiausią karį pagal savo nustatytus vertinimo kriterijus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2681/2011; 2012 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2427/2012; kt.).

Teismas gali tik patikrinti, ar nustatyti kriterijai neprieštarauja KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygai, kada karys gali būti perkeltas į laisvas pareigas, jei jos atitinka kario laipsnį ir jo kvalifikaciją. Atsakovo plati diskrecija lemia tai, kad į laisvas pareigas karys skiriamas vertinant išimtinai jo profesinę kompetenciją ir kvalifikaciją, kriterijai, kurie reikšmingi panašiais atvejais valstybės tarnyboje, darbo sutartiniuose santykiuose, pvz., darbo stažas, išlaikytinių skaičius, priešpensinis amžius kariui bei kitokios specialios garantijos, nagrinėjamo ginčo atveju negali būti taikomi ir nesuteikia pranašumo užimti pareigas, kurioms esant laisvoms karys negalėtų būti atleistas dėl karių skaičiaus sumažinimo.

Atsižvelgiant į specifinę karo tarnybos santykių sritį, išimtinai profesinės kompetencijos ir kvalifikacijos kriterijų taikymas negali būti vertinimas kaip asmenų diskriminacija pagal kitus kriterijus, kurie nėra teisės aktais numatyti taikyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3014/2012; kt.).

Nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą, ar pareiškėjas pagrįstai ir teisėtai buvo atleistas iš tarnybos, nutraukta profesinės karo tarnybos sutartis ir pareiškėjas išleistas į atsargą, yra svarbu išsiaiškinti ir nustatyti šias teisiškai svarbias aplinkybes: ar nebuvo laisvų pareiškėjo laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, į kurias jis turėjo būti perkeltas, atsakovui pertvarkius KPAT struktūrą, sumažinus karių ir tarnautojų skaičių.

Pagal nagrinėjamos bylos duomenis kriterijai, kuriais remiantis karys perkeliamas į laisvą pareigybę, buvo nustatyti krašto apsaugos ministrės 2010 m. vasario 30 d. įsakymu Nr. V-104 patvirtintame Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos personalo atrankos pertvarkant tarnybą procedūrų apraše (t. II, b. l. 33-36). Šiame apraše buvo nustatyta, kad atsižvelgiant į naujuose pareiginiuose nuostatuose nustatytus kvalifikacinius reikalavimus, komisijos Personalo pogrupis kiekvienai pareigybei atrenka profesinę kvalifikaciją atitinkančius asmenis ir sudaro pretendentų kiekvienai pareigybei sąrašą, bei nustatyti atrankos principai (5.2 punktas), pagal kuriuos, esant konkurencijai į laisvą pareigybę, yra atrenkami kariai. Aprašo 5.2 punkte nustatyta, kad esant keliems kandidatams, atitinkantiems kvalifikacinius reikalavimus, į pareigas atrenkama pagal toliau prioriteto tvarka išvardytus kriterijus: Komisijos Personalo pogrupio atliktas patirties, motyvacijos ir kitų savybių įvertinimas, kuris iš kandidatų galėtų efektyviau ir produktyviau vykdyti pareigas (5.2.1 punktas); vykdant tarnybines pareigas buvo sužalotas arba susirgo profesine liga (5.2.2 punktas); vienas augina vaikus (įvaikius) iki 16 metų arba prižiūri kitus šeimos narius (5.2.3 punktas); likęs tarnauti laikas iki teisės gauti karinę pensiją yra trumpesnis nei 1 metai (5.2.4 punktas); aukštesnis veiklos ir potencialo įvertinimas (už du metus) (5.2.5 punktas); tarnybos patirtis kituose KAS vienetuose ne trumpesnė kaip du metai (5.2.7 punktas); didesnė patirtis tarptautinėse operacijose (5.2.8 punktas).

Taigi tam, kad pareiškėjas būtų atrinktas į kitas konkrečias pareigas, o ne atleistas iš tarnybos, pirmiausia jis turėjo atitikti tam tikros pareigybės aprašyme (nuostatuose) nurodytus specialiuosius reikalavimus, turėjo turėti profesinę kvalifikaciją, kuri atitiktų tam tikroms pareigybėms nustatytus kvalifikacinius reikalavimus. Iš bylos medžiagos matyti, kad krašto apsaugos ministrės 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1161 patvirtintame pareigybių sąraše yra nurodytos pareigybės ir šioms pareigybėms keliami reikalavimai, iš jų pareigybinis karinis laipsnis (pareigybės lygis, kategorija). Taip pat nurodomi reikalavimai: specialybės kodas/aukščiausia kvalifikacinė kategorija, sveikatos grupė, Lietuvos Respublikos įslaptintos informacijos, su kuria dirbti ar susipažinti būtinas leidimas, žyma, įslaptintos informacijos, su kuria dirbti ar supažinti būtinas asmens patikimumo pažymėjimas, žyma (NATO, ES), reikalaujama užsienio kalba, kalbos mokėjimo lygis (t. II, b. l. 24-28).

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausias administracinis teismas, nagrinėdamas iš esmės tokio pat pobūdžio bylas, yra nurodęs, jog kai laisvas pareigas užimti pretenduoja keli asmenys, pirmenybė turi būti teikiama asmeniui, kurio karinis laipsnis ir kvalifikacija yra aukštesni, atsižvelgiant į konkrečios laisvos pareigybės funkcijų specifiką, t. y. pirmenybė teikiama asmens karinio laipsnio ir specialių žinių (kvalifikacijos) lygiui, reikalingam atlikti konkrečios specialybės specifines funkcijas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2427/2012), kad turi būti remiamasi KASOKTĮ 41 straipsnyje įtvirtintu karių laipsnių ir pareigų derinimo principu, pagal kurį atitinkamoms karinėms specialybėms reikalinga tik tam tikros srities kvalifikacija ir į tas pareigas gali būti atrinkti tik atitinkamą kvalifikaciją turintys specialistai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2534/2012; kt.).

Iš pareiškėjo apeliacinio skundo motyvų matyti, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant, kad pareiškėjas pagal jo turimą karinį laipsnį ir kvalifikaciją negalėjo užimti KPAT struktūroje pareigų, į kurias buvo perkelti kiti karininkai. Teisėjų kolegija, atmesdama šiuos pareiškėjo argumentus, pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis numato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pažymėtina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį įsitikinimą. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertino proceso šalių pateiktus įrodymus, jų pagrindu nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes. Pareiškėjo apeliaciniam teismui nurodytos aplinkybės nepaneigia pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir įrodymų pagrindu nustatytų aplinkybių.

Teisėjų kolegija, atmesdama pareiškėjo argumentus, kad jo (pareiškėjo) kvalifikacija buvo aukštesnė už M. B., D. B., Ž. V., V. R., M. G., A. V., S. B. ir todėl atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai šiems asmenims pasiūlė užimti atitinkamas pareigas, nors turėjo pasiūlyti pareiškėjui užimti pareigas, pažymi, kad minėti asmenys turėjo aukštesnį karinį laipsnį, t. y. turėjo kapitono laipsnį. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės apie atsakovo atliktą netinkamą pareiškėjo kandidatūros vertinimą, t. y. kad pareiškėjui nebuvo suteiktas papildomas 1 balas, pareiškėjas nepagrįstai buvo įvertintas tik 4 balais, jei pareiškėjas būtų įvertintas 5 balais, jis būtų buvęs paskirtas į MPB GV GRG AB štabo S-5 skyriaus viršininko (kpt.) pareigas, MPB GV MMPB SGK vado (kpt.) pareigas, KASP 2R 207 pėstininkų kuopos vado (kpt.) pareigas, MPB GV GRG AB II ugnies baterijos vado pavaduotojo (kpt.) pareigas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo kvalifikacija buvo žymiai aukštesnė ir jis galėjo užimti pareigas, kurioms buvo reikalingas kapitono laipsnis. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad prastesnės kvalifikacijos karininkai buvo paskirti į kitas pareigas, neįrodytos.

Nepripažintini pagrįstais pareiškėjo argumentai, jog nagrinėjamu atveju turėjo būti įvertinta tai, kad pareiškėjui buvo siūloma pakelti laipsnį ir pareiškėjas buvo ėjęs kapitono karinį laipsnį atitinkančias pareigas KPAT, nes tuo metu, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo turimos kvalifikacijos ir galimybės pasiūlyti jam kitas pareigas, pareiškėjui nebuvo suteiktas kapitono laipsnis. Šioje byloje atsižvelgiant į pareiškėjo pareikštus reikalavimus nėra nagrinėjamas klausimas, ar pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai nebuvo suteiktas kapitono laipsnis, ar jam jis turėjo būti suteiktas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde, teigdamas, jog jam turėjo būti pasiūlytos M. B., D. B., Ž. V., V. R., M. G., A. V., S. B. užimtos pareigos, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-3014/2012 ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Su tokia pareiškėjo pozicija nesutiktina, nes minėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos, kuri turėjo kapitonės karinį laipsnį, teisės užimti konkrečias pareigas, kurios buvo pasiūlytos kitam karininkui, turinčiam kapitono laipsnį, ir įvertinus pareiškėjos profesinę kvalifikaciją. Taigi iš šios išnagrinėtos bylos aplinkybių matyti, kad jos yra netapačios šioje byloje nagrinėjamoms aplinkybėms. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1252/2012; kt.).

Byloje buvo pateiktas neužimtų pareigybių sąrašas 2010 m. gegužės 31 d. (t. I, b. l. 176), sąrašas pareigybių, kurios buvo laisvos nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. spalio 26 d., sąrašas pareigybių, kurios buvo laisvos nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m rugpjūčio 16 d. (t. III, b. l. 38-39), tačiau pareiškėjas byloje neteikė įrodymų, kad pareiškėjas yra įgijęs tokią kvalifikaciją, jog galėtų užimti šias pareigas. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjantis teismas nėra kompetentingas visa apimtimi patikrinti atsakovo atliktos KAPT pertvarkos teisėtumą, įvertinti atleisto iš tarnybos asmens galimybes pretenduoti į apskritai visas pareigybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3014/2012).

Pareiškėjo atleidimo iš tarnybos klausimas buvo išspręstas 2010 m. birželio 30 d. įsakymu, t. y. jo profesinės karo tarnybos sutartis nutraukta nuo 2010 m. birželio 30 d., o jo atleidimo iš tarnybos diena buvo nukelta į kitą dieną po paskutinės kasmetinių atostogų dienos, t. y. taip, kaip tai numato DK 175 straipsnis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra konstatavęs, kad pats faktas, jog su pareiškėju karo tarnybos sutarties nutraukimo data viena diena yra ankstesnė, negu nurodyta įsakyme, neturi įtakos ginčijamo įsakymo bei pačių tarnybos santykių pasibaigimo teisėtumui dėl savo formalaus pobūdžio, pareiškėjo teisės į socialines garantijas buvo užtikrintos atleidimo iš tarnybos datą nukeliant į kitą dieną po paskutinės kasmetinių atostogų dienos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2534/2012; 2012 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2427/2012).

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje skundą grindė tuo, kad jam turėjo būti siūloma užimti iki 2010 m. birželio 30 d. buvusias laisvas pareigybes, į kurias 2010 m. birželio 30 d. buvo paskirti Lietuvos karo akademijos absolventai (leitenantai). Pareiškėjas byloje įrodinėjo, kad jis pagal karinį laipsnį ir kvalifikaciją, išsilavinimą galėjo būti paskirtas į 19 pareigybių, į kurias buvo paskirti Lietuvos karo akademijos absolventai. Pirmosios instancijos teismas su tokia pareiškėjo pozicija nesutiko, konstatuodamas, jog pagal KASOKTĮ 20 straipsnio 4 dalį kariūnai kviečiami į profesinę karo tarnybą atsižvelgiant į jų studijų rezultatus ir krašto apsaugos sistemos bei karo tarnybos poreikius ir priimant Lietuvos karo akademijos absolventus Atrankos aprašo nuostatos netaikomos. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos karo akademijos absolventų ir pareiškėjo skyrimo į tarnybą aplinkybės ir teisiniai pagrindai yra skirtingi, todėl šių aplinkybių vertinimas yra negalimas, vadovaujantis tų pačių aktų nuostatomis.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi proceso šalių argumentus, susijusius su aplinkybėmis, kurioms esant pareiškėjui nebuvo siūloma užimti 19 pareigybių, į kurias buvo paskirti Lietuvos karo akademijos absolventai, nesudaryta galimybė pareiškėjui konkuruoti su Lietuvos karo akademijos absolventais, byloje surinktus įrodymus, nepripažįsta pagrįstais pirmosios instancijos teismo motyvų, jog negalima buvo vertinti pareiškėjo ir Lietuvos karo akademijos absolventų tuo pagrindu, kad Lietuvos karo akademijos absolventų ir pareiškėjo skyrimo į tarnybą aplinkybės ir teisiniai pagrindai yra skirtingi.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pagal KASOKTĮ 20 straipsnio 4 dalį kariūnai kviečiami į profesinę karo tarnybą atsižvelgiant į jų studijų rezultatus ir krašto apsaugos sistemos bei karo tarnybos poreikius ir priimant Lietuvos karo akademijos absolventus Atrankos aprašo nuostatos netaikomos. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš profesinės karo tarnybos atleistas dėl to, jog krašto apsaugos sistemoje nėra pareiškėjo išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, t. y. kad iki 2010 m. birželio 30 d. (iki buvo priimtas Įsakymas, kuriuo būtent konstatuota ši aplinkybė) krašto apsaugos sistemoje nebuvo laisvų pareiškėjo išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų.

Kaip jau buvo nurodyta, tam, kad pareiškėjas būtų atleistas iš profesinės karo tarnybos pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą, turėjo būti dvi sąlygos:

1) sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija;

2) nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Taigi atsakovas iki 2010 m. birželio 30 d. (įskaitytinai) turėjo pareigą analizuoti situaciją ir vertinti, ar nėra laisvų pareigybių, kurios galėtų būti pasiūlytos pareiškėjui, atsižvelgiant į jo karinį laipsnį, kvalifikaciją. Nagrinėjamu atveju byloje proceso šalių pateikti įrodymai tvirtina, kad atsakovas nevykdė šios pareigos. Pažymėtina, kad krašto apsaugos ministrui suteikta diskrecijos teisė spręsti, kokių kategorijų kariai tam tikru laiku yra reikalingi krašto apsaugos sistemoje, įvertinus KASOKTĮ keliamus krašto apsaugos sistemai uždavinius ir nustatytas funkcijas, sistemos poreikius ir interesus, spręsti personalo komplektavimo klausimus.

Tačiau ši diskrecijos teisė yra saistoma ir bendrųjų konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kt.).

Pagal bylos duomenis atsakovas 2010 m. birželio 30 d. paskyrė Lietuvos karo akademijos absolventus į 19 pareigybių. Lietuvos karo akademijos absolventams, kurie buvo paskirti į šias pareigybes, Lietuvos Respublikos Prezidento 2010 m. birželio 21 d. dekretu Nr. K-399 2010 m. birželio 30 d. suteikti pirmieji karininko laipsniai – leitenanto laipsniai. Iš atsakovo pateikto sąrašo pareigybių, į kurias 2010 m. birželio 30 d. buvo paskirti Lietuvos karo akademijos absolventai, matyti, jog buvo reikalaujamas anglų kalbos mokėjimo lygis – 2222, pareigybinis karinis laipsnis – vyr. leitenantas, leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta Lietuvos Respublikos informacija su žyma „Konfidencialiai“ ar „Slaptai“. Pagal bylos duomenis pareigybės buvo neužimtos nuo 2010 m. gegužės 24 d., nuo 2010 m. birželio 17 d., nuo 2010 m. birželio 28 d., nuo 2010 m. birželio 29 d.

Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad pirmiau nurodytos pareigybės nebuvo laisvos iki 2010 m. 30 d., atsakovas turėjo į šias pareigybes paskirti Lietuvos karo akademijos absolventus, nes atsakovas pareiškėjo atstovui 2012 m. vasario 22 rašte Nr. 12-01-244 yra nurodęs, kad kariūnai, kurie 2006 metais buvo priimti į Lietuvos karo akademiją, sudarė krašto apsaugos ministro 2005 m. spalio 5 d. įsakymu Nr. V-1296 „Dėl kariūno mokymosi sutarties formos tvirtinimo“ patvirtintos formos Kariūno mokymosi sutartis, tačiau pagal šias sutartis atsakovas neįsipareigojo absolventų paskirti į profesinės karo tarnybos kario pareigas (t. III, b. l. 55). Pažymėtina, kad atsakovas iki Lietuvos karo akademijos absolventų priėmimo į tarnybą bei iki Lietuvos karo akademijai buvo pranešta apie absolventų atrinkimą į būrių vadų ar joms tolygias pareigybes Lietuvos kariuomenėje, pradėjo vykdyti struktūros pertvarkymus, dėl kurių buvo sumažintas karininkų skaičius. Byloje atsakovas neteikė įrodymų, kad atlikdamas struktūros pertvarkymus ir mažindamas karininkų skaičių buvo nustatęs konkrečias pareigybes, į kurias bus skiriami tik Lietuvos karo akademijos absolventai ir šios pareigybės kitiems karininkams, atliekantiems profesinę karo tarnybą, nebus siūlomos.

Byloje atsakovas nėra pateikęs įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad pareiškėjas, neįgijęs karinio išsilavinimo Lietuvos karo akademijoje, negalėjo pretenduoti į Lietuvos karo akademijos absolventų užimtas pareigybes. Atsakovas byloje nėra nurodęs, kad pareiškėjo įgytas išsilavinimas neatitinka pareigybėms keliamų reikalavimų dėl išsilavinimo ir kvalifikacijos. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kad iki pareigybės, kurias užėmė Lietuvos karo akademijos absolventai, atsilaisvino, šias pareigybes užėmė tik karinį išsilavinimą turintys karininkai. Pažymėtina, kad pareiškėjo anglų kalbos lygis atitiko reikalaujamą lygį. Nagrinėjamu atveju yra svarbu tai, kad atsakovas byloje neteikė įrodymų, susijusių su kvalifikacijos reikalavimais, kurie buvo būtini, kad pareiškėjas galėtų užimti laisvas pareigybes, kurias užėmė Lietuvos karo akademijos absolventai, bei kvalifikacijos reikalavimų nenagrinėjo ir nevertino, kai atsilaisvino pareigybės. Šioje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas neatitiko kvalifikacinių reikalavimų (specialių žinių) lygio, pareiškėjo kvalifikacija buvo žemesnė nei Lietuvos karo akademijos absolventų, kaip kad buvo nustatyta kitose administracinėse bylose (pvz., administracinė byla Nr. A492-163/2013; Nr. A438-599/2013).

Atsakovas nagrinėjamoje byloje nurodo, kad pareiškėjas neatitiko keliamų pareigybėms užimti kvalifikacinių reikalavimų ir akcentuoja tai, kad pareiškėjas neturėjo leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta Lietuvos Respublikos informacija, žymima „Konfidencialiai“ arba „Slaptai“, o Lietuvos karo akademijos absolventai tokius leidimus turėjo. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pareiškėjui leidimai dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija nebuvo išduoti, nes pareiškėjo patikrinimas krašto apsaugos ministro 2005 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V-223 patvirtinto Aprašo nustatyta tvarka nebuvo baigtas, bei pažymi, jog šio įsakymo 2.1 punkte nustatytas asmenų tikrinimo leidimui dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ar patikimumo pažymėjimui išduoti eiliškumas, o pareiškėjas neturėjo teisės pirmiau už kitus karius gauti leidimą. Atsakovo argumentai, kad pareiškėjui negalėjo būti siūloma užimti pareigybes, į kurias buvo paskirti Lietuvos karo akademijos absolventai, vien dėl to, kad pareiškėjas neturėjo minėtų leidimų, nepripažintini pagrįstais.

Iš atsakovo nurodomų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas neturėjo leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta Lietuvos Respublikos informacija su žyma „Konfidencialiai“ ar „Slaptai“ ne dėl to, jog jam buvo atsisakyta išduoti tokius leidimus ar pareiškėjas atsisakė atlikti tam tikras procedūras dėl leidimų gavimo, o dėl to, kad atsakovas nebuvo sudaręs galimybės pareiškėjui gauti tokius leidimus. Pagal bylos duomenis atsakovas net nėra informavęs pareiškėjo apie galimybę jam užimti vieną iš 19 pareigybių ir nurodęs, kokie konkretūs reikalavimai yra keliami karininkui, kad jis galėtų pretenduoti į šias pareigybes. Akivaizdu, kad atsakovas, nustatęs, jog pareiškėjas pageidauja būti paskirtas į vieną ar kelias pareigybes, atitinka karinį laipsnį ir kvalifikaciją, keliamą šioms pareigybėms, turėjo sudaryti pareiškėjui galimybę gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta Lietuvos Respublikos informacija su žyma „Konfidencialiai“ ar „Slaptai“. Pažymėtina, kad be atsakovo atliktų tam tikrų veiksmų pareiškėjas negalėjo gauti šių leidimų, t. y. tai priklausė ne išimtinai tik nuo pareiškėjo valios ar noro.

Nagrinėjamu atveju įvertinus tai, kad atsakovas atleido pareiškėją iš profesinės karo tarnybos pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nesilaikydamas nuostatos, jog šiuo pagrindu galima nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį ir atleisti karį iš profesinės karo tarnybos, kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, darytina išvada, kad pareiškėjas iš profesinės karo tarnybos atleistas be KASOKTĮ numatyto pagrindo. Byloje nustatytų faktinių ir teisnių aplinkybių pagrindu tenkintinas pareiškėjo reikalavimas panaikinti Įsakymo 2 punktą, kuriuo su pareiškėju nutraukta PKT sutartis ir pareiškėjas išleistas iš profesinės karo tarnybos į atsargą 2010 m. birželio 29 d., nukeliant atleidimo iš tarnybos dieną į kitą dieną po paskutinės kasmetinių atostogų dienos, pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Taip pat panaikintini Įsakymo 3, 4 ir 5 punktai, kurie yra išvestiniai iš Įsakymo 2 punkto.

KASOKTĮ 48 straipsnis reglamentuoja karo tarnybos ginčų sprendimą. Šio straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu teismas nustato, jog asmuo yra atleistas iš profesinės karo tarnybos be KASOKTĮ numatyto pagrindo, teismas gali jį grąžinti į profesinę karo tarnybą. Teismo grąžintas į profesinę karo tarnybą asmuo skiriamas į pareigas ar į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą karo tarnybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, jam atlyginama už visą priverstinio nebuvimo tarnyboje laiką. Kadangi nustatyta, jog pareiškėjas iš profesinės karo tarnybos atleistas be KASOKTĮ numatyto pagrindo, todėl taikytina ši norma, t. y. pareiškėjas grąžintinas į profesinę karo tarnybą, atsakovas įpareigotinas išmokėti pareiškėjui už visą priverstinio nebuvimo tarnyboje laiką nuo 2010 m. rugsėjo 7 d., išskaičius pareiškėjui išmokėtas išmokas dėl jo atleidimo iš profesinės karo tarnybos pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

Pažymėtina, kad KASOKTĮ 48 straipsnio 3 dalyje nėra numatyta, jog išskaičiuojamos gautos išmokos, tačiau šios normos ir KASOKTĮ 48 straipsnio 4 dalies analizė, tai, kad atleidžiant iš tarnybos pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą turi būti mokamos išmokos, tai, kad panaikinus šių išmokų mokėjimo pagrindą, asmuo, gavęs šias išmokas, praturtėtų be teisėto pagrindo, o tai yra draudžiama, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui priklauso atlygis už visą priverstinio nebuvimo tarnyboje laiką nuo 2010 m. rugsėjo 7 d., išskaičius pareiškėjui išmokėtas išmokas dėl jo atleidimo iš profesinės karo tarnybos pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Pareiškėjo reikalavimas priteisti atlyginimą už visą priverstinės pravaikštos laiką, neiškaičius išmokėtų išmokų, netenkintinas. Taip pat atsakovas įpareigotinas pareiškėjui išmokėti butpinigius (per mėnesį – 300 Lt) ir maistpinigius (1 dienos suma – 14,80 Lt) už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 7 d. iki bus įvykdytas šis sprendimas. Teisėjų kolegija sprendime nenurodo tikslių sumų, nes byloje nėra konkrečių duomenų apie pareiškėjui išmokėtas išmokas bei pareiškėjui mokėtinų pinigų sumos priklauso nuo sprendimo įvykdymo dienos.

Atsakovas byloje nurodo, kad su pareiškėju sudaryta PKT sutartis buvo iki 2010 m. spalio 31 d., tačiau ši aplinkybė nagrinėjamu atveju nėra svarbi, nes pareiškėjas iš profesinės karo tarnybos yra atleistas ne dėl to, kad pasibaigė PKT sutartis. Byloje nagrinėjama, ar pagrįstai ir teisėtai buvo priimtas atsakovo 2010 m. birželio 30 d. įsakymas, kuriuo nutraukta PKT sutartis, sudaryta su pareiškėju, ir pareiškėjas atleistas iš tarnybos. Pažymėtina, kad teismas negrąžina asmens į profesinę karo tarnybą, kai asmuo atleistas iš profesinės karo tarnybos, esant KASOKTĮ numatytam pagrindui, tačiau teismas nustato, kad buvo pažeista teisės aktų nustatyta atleidimo tvarka (KASOKTĮ 48 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamu atveju nustatytos aplinkybės, kurioms esant taikytinas pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdas, numatytas KASOKTĮ 48 straipsnio 3 dalyje.

Teisėjų kolegija, apibendrindama sprendime išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, t. y. panaikinami krašto apsaugos ministrės 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. P-857 „Dėl vyr. ltn. V. M. išleidimo į atsargą“ 2, 3, 4, 5 punktai, pareiškėjas grąžinamas į profesinę karo tarnybą, atsakovas įpareigojamas išmokėti pareiškėjui atlyginimą už visą priverstinio nebuvimo tarnyboje laiką nuo 2010 m. rugsėjo 7 d. iki bus įvykdytas teismo sprendimas, išskaičius pareiškėjui išmokėtas išmokas dėl jo atleidimo iš profesinės karo tarnybos pagal Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą, butpinigius (per mėnesį – 300 Lt) ir maistpinigius (1 dienos suma – 14,80 Lt).

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2013 m. gegužės 3 d. buvo gauti atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos rašytiniai paaiškinimai su priedais. Šiuos rašytinius paaiškinimus su priedais atsisakytina priimti ir jie grąžintini atsakovui, nes jie buvo gauti, kai jau byla buvo išnagrinėta iš esmės ir 2013 m. balandžio 29 d. nutartimi atidėtas procesinio sprendimo priėmimas ir paskelbimas. Pareiškėjo 2013 m. balandžio 5 d. pateikti papildomi įrodymai (t. III, b. l. 183-199) pridėti prie bylos, nes jie susiję su apeliaciniame skunde nurodytomis ir byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo V. M. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrės 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. P-857 „Dėl vyr. ltn. V. M. išleidimo į atsargą“ 2, 3, 4, 5 punktus.

Grąžinti pareiškėją V. M. į profesinę karo tarnybą.

Įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministeriją išmokėti pareiškėjui V. M. atlyginimą už visą priverstinio nebuvimo tarnyboje laiką nuo 2010 m. rugsėjo 7 d. iki bus įvykdytas sprendimas, išskaičius pareiškėjui išmokėtas išmokas dėl jo atleidimo iš profesinės karo tarnybos pagal Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą, butpinigius (per mėnesį – 300 Lt) ir maistpinigius (1 dienos suma – 14,80 Lt).

Atsisakyti priimti atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2013 m. gegužės 3 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautus rašytinius paaiškinimus su priedais ir juos grąžinti atsakovui.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė