2020-09-02 Nr. AB-15930-3-61-3-01813-2020-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4659-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01813-2020-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Š. (D. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Š. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas D. Š. (toliau – ir pareiškėjas) 2020 m. gegužės 24 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2020 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. (15/5-8)50U-1999 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Baltarusijos Respublikos piliečiui D. S., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, jog jam išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas atsakovui nustačius, jog Vokietijos Federacinė Respublika į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS II) įvedė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi Vokietijoje iki 2022 m. rugpjūčio 2 d., t. y. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Pareiškėjas manė, kad duomenys iš SIS II nėra besąlyginis pagrindas panaikinti jam išduotą leidimą, Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, o atsakovas nesilaikė gero administravimo principo. Pareiškėjui nebuvo sudaryta reali galimybė pateikti atsakovui paaiškinimus ir įrodymus (pažeista jo teisė būti išklausytam), pavyzdžiui, apie tai, kad jis 2020 m. vasario 27 d. pateikė ieškinį Mindeno administraciniam teismui dėl neįsiteisėjusio Vokietijos Federacinės Respublikos Giuterslo miesto burmistro 2020 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. 32.5/Fra) dėl jo išsiuntimo iš Vokietijos, kuris tapo pagrindu ginčo įrašui į SIS II, panaikinimo. Atsakovas nebuvo aktyvus ir neužtikrino objektyvaus visų aplinkybių įvertinimo, todėl Sprendimas yra paviršutiniškas. Be to, pareiškėjas negalėjo pasirengti tikėtiniems ribojimams, kurie jam turi lemiamą ekonominę reikšmę (jis Lietuvoje laikinai gyvena ir dirba beveik 5 metus, darbo užmokestis yra vienintelės jo pajamos pragyvenimui).

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, nesutiko su skundo argumentu, kad turima informacija apie pareiškėją iš antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos nėra besąlyginis pagrindas priimti Sprendimą. Pažymėjo, jog Departamentas 2020 m. kovo 21 d. gavo informaciją, jog pareiškėjas yra asmuo, dėl kurio Vokietijos Federacinė Respublika į SIS II įvedė perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi iki 2022 m. rugpjūčio 2 d., kas sudarė faktinį pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, nes šiuo atveju nėra abejonių dėl egzistuojančio faktinio pagrindo panaikinti leidimą laikinai gyventi. Priežastis, dėl kurių paskelbtas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, įvertino Vokietijos Federacinė Respublika, o Departamentas neturi teisės kvestionuoti Šengeno valstybių priimtų sprendimų teisėtumo. Atsakovas akcentavo, jog priimant Sprendimą buvo įvertinti Lietuvos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai, įtvirtinti, be kita ko, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006). Šiuo atveju tik Vokietijos Federacinė Respublika, kaip perspėjimą pateikusi valstybė narė, gali tvarkyti duomenis apie ginčo įrašą SIS II (Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 34 str. 2 d.), o jeigu atitinkami duomenys bus pašalinti iš sistemos, pareiškėjas galės kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Atsakovas, atsakydamas į skundo argumentus dėl gero administravimo principo ir teisės būti išklausytam pažeidimų, paaiškino, kad Departamentas prireikus organizuoja užsieniečio apklausą raštu ir pareikalauja pateikti papildomus dokumentus. Ginčo atveju Sprendimas buvo priimtas įvertinus faktinius duomenis, įvestus kitos valstybės narės, kurių Departamentas neturi teisės kvestionuoti. Atsakovo vertinimu, Sprendime teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, motyvų išdėstymas aiškus ir išsamus, paremtas surinktais duomenimis, todėl Sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. liepos 1 d. sprendimu atmetė pareiškėjo D. Š. skundą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjui 2019 m. rugsėjo 10 d. sprendimu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, galiojantis iki 2021 m. spalio 16 d. (pareiškėjas dirba pagal profesiją, kuri įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju), uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Transporto vystymo grupė“).

7. Departamentas 2020 m. kovo 21 d. iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos gavo informaciją, kad Vokietijos SIRENE nacionalinis skyrius pranešė apie tai, jog pareiškėjas yra asmuo, dėl kurio Vokietijos Federacinė Respublika į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą yra įvedusi perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi iki 2022 m. rugpjūčio 2 d. (Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 24 str.) (Šengeno informacinės sistemos Nr. DEP200270306050000001).

8. Teismas, išanalizavęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir bylos aplinkybes, padarė išvadą, jog Departamentas, gavęs nurodytą informaciją, turėjo faktinį imperatyvų pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad priežastis, dėl kurių paskelbtas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, įvertino Vokietijos Federacinė Respublika. Departamentas neturi teisės kvestionuoti Šengeno valstybių priimtų sprendimų teisėtumo. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis nebuvo išklausytas, jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, įrodymus, kad jis yra apskundęs Vokietijos Federacinės Respublikos priimtą sprendimą, nagrinėjamu atveju neturi reikšmės.

9. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas teigė apskundęs neįsiteisėjusį Vokietijos Federacinės Respublikos Giuterslo miesto burmistro 2020 m. sausio 27 d. sprendimą dėl išsiuntimo iš Vokietijos Federacinės Respublikos ir 2020 m. vasario 27 d. pateikęs ieškinį Mindeno administraciniam teismui dėl šio sprendimo panaikinimo, tačiau perspėjimą įvedė Vokietijos Federacinė Respublika, todėl, vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 34 straipsnio 2 dalimi, tik šios valstybės kompetencija tvarkyti šiuos duomenis apie pareiškėją. Pareiškėjas nėra pateikęs įrodymų, kad šie duomenys apie jį Sprendimo priėmimo metu buvo panaikinti. Kol šie duomenys yra Šengeno informacinėje sistemoje, pareiškėjas negali turėti leidimo gyventi Šengeno erdvėje. Tai – imperatyvi norma, nesuteikianti teisės Departamentui gavus tokio pobūdžio informaciją spręsti kitaip. Atsižvelgiant į tai, skundo argumentai, kad jei pareiškėjas būtų galėjęs teikti dokumentus Departamentui, būtų išklausytas, Departamentas nebūtų priėmęs jam nepalankaus sprendimo, pripažinti nepagrįstais. Teismas akcentavo, kad Departamentas tik esant būtinybei organizuoja užsieniečio apklausą raštu ir pareikalauja pateikti papildomus dokumentus, o teisės aktai nenustato imperatyvios pareigos visais atvejais prašyti užsieniečių pateikti papildomus dokumentus, paaiškinimus. Nagrinėjamu atveju Sprendimas priimtas įvertinus gautus aiškius faktinius duomenis, įvestus kitos valstybės narės ir kuriais Departamentas neturi teisės abejoti ar vertinti kitaip.

10. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, tarp jų – Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 1 straipsnyje įtvirtintą SIS II tikslą (aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, bei Sutarties IV antraštinės dalies trečios dalies nuostatų, susijusių su asmenų judėjimu jų teritorijose, taikymas naudojantis šia sistema perduodama informacija), Sprendimas buvo proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti Šengeno erdvės valstybių narių interesus ir užkirsti kelią nepageidaujamiems asmenims atvykti į Lietuvos Respubliką bei Šengeno erdvę.

11. Teismas nepritarė skundo teiginiams, kad Sprendimas neatitinka VAĮ nuostatų, gero viešojo administravimo principų. Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Departamento disponuojamais duomenimis, gautais iš Policijos departamento, ir imperatyvia įstatymo nuostata, neprieštarauja gero administravimo principo esmei, todėl Sprendimas atitinka tiek VAĮ nuostatas, tiek teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų. Taigi, Departamentas, nustatęs visas anksčiau aptartas aplinkybes bei remdamasis turimais nenuginčytais įrodymais ir duomenimis, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

III. 12. Pareiškėjas D. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.

13. Pareiškėjas pakartoja savo argumentus, kad atsakovo gauta informacija iš SIS II neturėtų būti besąlyginis pagrindas priimti sprendimą dėl jam išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, bei kad atsakovas nesilaikė gero administravimo principo. Mano, jog šiuo atveju buvo akivaizdžiai pažeista pareiškėjo teisė būti išklausytam, ypač atsižvelgiant į Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2007 m. birželio 20 d. rekomendacija Nr. CM/Rec(2007)7 patvirtinto Gero administravimo kodekso 14 straipsnį. Jei atsakovas būtų tinkamai vykdęs jam įstatymo nustatytas pareigas ir suteikęs pareiškėjui galimybę pateikti rašytinius įrodymus, pavyzdžiui, kad jis yra apskundęs neįsiteisėjusį Vokietijos Federacinės Respublikos Giuterslo miesto burmistro 2020 m. sausio 27 d. sprendimą dėl išsiuntimo iš Vokietijos Federacinės Respublikos, būtų buvę įmanoma išvengti skuboto ir nepagrįsto Sprendimo. Pareiškėjui apskundus minėtą burmistro sprendimą, šis sprendimas nelaikytinas įsiteisėjusiu, todėl negali būti priverstinai vykdomas Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas pažymi, kad leidimo laikinai gyventi panaikinimas suponuoja jam prievolę išvykti iš Lietuvos ir nutraukti darbo santykius su UAB „Transporto vystymo grupė“, kurie tęsiasi ilgiau nei 5 metus, o pareiškėjo gaunamas darbo užmokestis yra vienintelis jo pragyvenimo šaltinis. Pareiškėjas visą gyvenimo Lietuvoje laikotarpį laikėsi teisės aktų reikalavimų, todėl tokia priemonė neadekvati susiklosčiusiai situacijai.

14. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

15. Atsakovas mano, kad teismas tinkamai įvertino byloje esančius duomenis ir savo išvadas pagrindė įrodymais, o apeliaciniame skunde iš esmės nėra argumentų dėl skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo. Toliau atsiliepime į apeliacinį skundą pakartojami atsiliepime į skundą išdėstyti argumentai. Atsakovas papildomai pabrėžia, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, ji įgyjama tik jeigu trečiųjų šalių piliečiai atitinka Įstatymo reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl sprendimo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų ar aplinkybių, sudarančių pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas.

18. Akcentuotina, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. VAĮ įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų taisyklė yra bendroji taisyklė, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, priimdami individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-2134/2012, 2018 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018), visose viešojo administravimo srityse (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1334/2013, 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-46-624/2019). Ar konkretus administracinis aktas atitinka šiuos reikalavimus, kiekvienu atveju nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, vertindamas byloje surinktus įrodymus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 6 d.). Todėl ginčijamo administracinio akto atitiktis VAĮ 8 straipsnio nuostatoms kiekvienu atveju yra vertinimo dalykas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4514-520/2018, 2019 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. 3495-502/2019).

19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1198-520/2018). Kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (žr., pvz., 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012, 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-311-525/2016).

20. Kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011, 2016 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-658-858/2016, 2019 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2455-662/2019). Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012, 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1687-438/2019).

21. Nagrinėjamu atveju atsakovas ginčijamu 2020 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. (15/5-8)50U-1999 panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, vadovaudamasis Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nustatęs, kad pareiškėjas yra asmuo, dėl kurio Vokietijos Federacinė Respublika į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą yra įvedusi perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi iki 2022 m. rugpjūčio 2 d.

22. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje išvardyti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, tarp jų – paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (2 p.). Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1864 redakcija) įtvirtinta, kad atsisakoma užsieniečiui išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, jeigu dėl jo kita Šengeno valstybė į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą. Minėtas Įstatymo nuostatas aiškinant lingvistiniu teisės aiškinimo metodu, darytina išvada, jog tam, kad pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimas būtų pripažintas teisėtu ir pagrįstu, būtina konstatuoti dvi sąlygas: (1) dėl jo kita Šengeno valstybė į SIS II yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas ir (2) nėra pagrindo išduoti jam leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų.

23. Pareiškėjas šiuo atveju kelia ginčą tik dėl pirmosios sąlygos egzistavimo, t. y. jo nuomone, atsakovas negalėjo remtis įspėjimo dėl neįsileidimo įtraukimu į SIS II sistemą, nes toks įtraukimas buvo atliktas teismui apskųsto (neįsiteisėjusio) akto pagrindu. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teisėjų kolegijai nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, paneigiančių atsakovo ir pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad Sprendimo priėmimo metu duomenys apie pareiškėją nebuvo pašalinti iš SIS II sistemos, kad įspėjimą į SIS II sistemą įvedė Vokietijos Federacinė Respublika ir tik ši valstybė turi kompetenciją tvarkyti minėtame įspėjime pateiktus duomenis apie pareiškėją, bei kad atsakovas neturi kompetencijos vertinti į SIS II sistemą įtraukto įspėjimo apie pareiškėją teisėtumą ir pagrįstumą.

Tokia valstybės institucijų pozicija atitinka ginčui aktualiu metu galiojusį teisinį reguliavimą, kuriame įtvirtinta, jog būtent perspėjimą pateikusi valstybė yra atsakinga už duomenų tikslumo, atnaujinimo ir jų įvedimo į SIS II teisėtumo užtikrinimą; tik perspėjimą pateikusi valstybė narė gali keisti, papildyti, taisyti, atnaujinti arba ištrinti savo įvestus duomenis (Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 34 str. 1 ir 2 d.). Pareiškėjas savo nuomonės, kad atsakovas nebuvo pakankamai aktyvus priimdamas Sprendimą, nesiejo su tuo, kad, pavyzdžiui, atsakovas turėjo įrodymų, jog SIS II sistemoje esantys duomenys yra faktiškai netikslūs arba laikomi neteisėtai (žr.

Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 34 str. 3 d.). Pareiškėjas buvo išklausytas teisminio proceso metu, tačiau jis nepateikė teismui jokių duomenų, patvirtinančių Sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą, taip pat nenurodė ir apeliaciniame skunde kokius konkrečius dokumentus, duomenis jis norėjo pateikti Departamentui, kurie įrodytų ar paneigtų byloje reikšmingas aplinkybes. Todėl aplinkybė, jog atsakovas nesikreipė į pareiškėją dėl paaiškinimų iki Sprendimo priėmimo, nelaikytina sudariusia kliūtis atsakovui priimti teisingą sprendimą.

Be to, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, atsakovas šiuo atveju ne vykdo kitos valstybės narės kompetentingos institucijos sprendimą, o taiko nacionalinės teisės normas, remdamasis informacinėje sistemoje esančiais duomenimis, kurių teisingumo pareiškėjas neginčija (t. y. nors pareiškėjas nesutinka su Vokietijos Federacinės Respublikos Giuterslo miesto burmistro 2020 m. sausio 27 d. sprendimu dėl jo išsiuntimo iš Vokietijos Federacinės Respublikos, pareiškėjas neneigia, jog toks sprendimas ir, atitinkamai, įspėjimas SIS II sistemoje egzistuoja).

Taigi pareiškėjo pretenzijos, jog atsakovas priėmė Sprendimą nepagrįstai neišsiaiškinęs esminių aplinkybių ir neatsižvelgdamas į tai, kad administracinis aktas ar teismo procesinis dokumentas, kurio pagrindu į SIS II sistemą įtrauktas įspėjimas dėl pareiškėjo neįsileidimo, yra apskųstas teisės aktų nustatyta tvarka, atmestinos.

24. Teisėjų kolegija, išanalizavusi Sprendimą bei atsižvelgdama į pareiškėjo teismui pateiktus argumentus, nenustatė pagrindo pripažinti, kad Sprendimo turinys buvo nepakankamai aiškus ar sudarė kitokias kliūtis pareiškėjui pasinaudoti teise į veiksmingą teisminę gynybą. Šiuo atveju pareiškėjas gerai suprato jam nepalankaus sprendimo priežastis. Pareiškėjas nenurodė kitokių Sprendimo trūkumų. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Sprendimas iš esmės atitinka tokiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, įtvirtintus Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje. Taigi, pirmosios instancijos teismas neturėjo priežasties jį panaikinti pareiškėjo nurodomais pagrindais.

25. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. Š. (D. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė

Dalia Višinskienė