2020-10-28 Nr. AB-20404-3-64-3-02401-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1280-552/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02401-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos skyriaus apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. D. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos skyriaus (toliau – ir VSDFV Utenos skyrius) 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą byloje Nr. VPE_SP6E-420 „Dėl atsisakymo J. D. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“ (toliau – ir Utenos skyriaus Sprendimas); panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2018 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5824 „Dėl valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo Nr. VPE-SP6E-450“ (toliau – ir VSDFV Sprendimas). Pareiškėjas taip pat siūlė stabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 13 straipsnio 3 dalis, kiek joje numatyta, kad teistiems už tyčinį nusikaltimą asmenims, jeigu teistumas iki priėmimo į vidaus tarnybą išnykęs, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 ir 3 dalims, 23 straipsniui, konstituciniams teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principams.

2. Pareiškėjas nurodė, kad VSDFV Utenos skyrius 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu atsisakė skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, nes nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama. Nesutikdamas su šiuo VSDFV Utenos skyriaus Sprendimu, pareiškėjas pateikė skundą VSDFV. 2018 m. spalio 1 d. VSDFV Sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, iš esmės konstatuodama tai, kas jau buvo konstatuota VSDFV Utenos skyriaus Sprendime ir nurodydama, kad pareiškėjo teikti argumentai dėl teistumo iki tarnybos pradžios laikytini teisiškai reikšmingais. Su VSDFV Utenos skyriaus Sprendimu ir VSDFV Sprendimu pareiškėjas nesutiko ir manė, kad jie yra nepagrįsti, dėl to naikintini. VSDFV Utenos skyriaus Sprendime nurodyta, kad pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nedetalizuojant, nei kada, kokiu sprendimu pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą. Situacija detalizuota VSDFV Sprendimu, tačiau argumentai, susiję su VSDFV Utenos skyriaus Sprendime išdėstytu neigiamu sprendimu skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, nagrinėti tik paviršutiniškai.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad 1996 m. birželio 3 d. Telšių priešgaisrinės miesto sukarintos dalies viršininko R. P. įsakymu Nr. 10t/e „Dėl tarnybos eigos“ (toliau – ir Įsakymas), jis, kaip atitinkantis teisės aktų reikalavimus buvo paskirtas į Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Telšių priešgaisrinės miesto sukarintos dalies (šiuo metu – Telšių apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba) (toliau – ir Telšių APGV) vairuotojo pareigas, jam suteiktas jaunesniojo puskarininkio laipsnis.

Iš Telšių APGV Parengties užtikrinimo skyriaus vyresniojo specialisto pareigų (laipsnis – vidaus tarnybos kapitonas) savo noru išėjo 2018 m. liepos 1 d. Per visą tarnybos laikotarpį baudžiamojon ar tarnybinėn atsakomybėn patrauktas nebuvo, tarnybinių nuobaudų neturėjo. Kaip patvirtinta VSDFV Sprendime, baudžiamojon atsakomybėn buvo patrauktas gerokai iki pradedant tarnybą Priešgaisrinės apsaugos departamente, t. y. dėl 1991 m. rugsėjo 4 d. padaryto autoįvykio, už kurį pareiškėjas Telšių rajono teismo 1992 m. gegužės 6 d. buvo pripažintas kaltu pagal 1961 m.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 246 straipsnio 1 dalį. Kaltės forma nuosprendyje– nenustatyta. Pareiškėjas akcentavo, kad jo priėmimą į vidaus tarnybą bei vidaus tarnybos pareigūno pareigas reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 „Dėl tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto“ patvirtintas Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statutas (toliau – ir Statutas). Kadangi nebuvo Statute numatytų aplinkybių, sudarančių pagrindą nepriimti į vidaus tarnybą, pareiškėją į tarnybą Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Telšių priešgaisrinės miesto sukarintoje dalyje priėmė, kaip atitinkantį Statute numatytus reikalavimus.

Galiojantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtintas Vidaus tarnybos statutas (toliau – ir VTS), kaip ir Statutas, iš esmės draudė priimti į vidaus tarnybą asmenis, teistus už tyčinio nusikaltimo padarymą. Vis dėlto, priešingai nei Statute, VTS sudarė sąlygas praėjus tam tikram laikui vidaus tarnybos pareigūnu tapti asmenims, teistiems už tyčinį nusikaltimą. Tokiu būdu teisės aktų leidėjas reabilitavo tokius asmenis ir laikė juos nepriekaištingos reputacijos bei sudarė sąlygas ir prielaidas į visas su vidaus tarnybos pareigūno statusu susijusias teises ir garantijas, įskaitant ir pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

4. Pareiškėjas, cituodamas Pensijų įstatymo nuostatas ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimą byloje Nr. 09/06-30/06-01/07-30/08, teigė, kad reikalavimai, būtini pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti ir susiję su pareigūno asmenybe, jo elgesiu ir tarnybos atlikimu, taikytini asmenį priimant į vidaus tarnybą, asmeniui vykdant tarnybą kaip pareigūnui ir pareigūną atleidžiant iš vidaus tarnybos. Tokiu būdu įvykiai ir kitos aplinkybės, gali turėti įtakos ir turi, tik sprendžiant pareigūno teises ir pareigas būtent jo tarnybos metu ar pasibaigiant vidaus tarnybos santykiams, tik jei aplinkybės ar įvykiai įvyko pareigūno tarnybos laikotarpiu. Baudžiamoji atsakomybė, taikyta iki priėmimo į vidaus tarnybą, jei asmuo tenkina visus objektyvius reikalavimus priėmimui į vidaus tarnybą ir yra priimamas į vidaus tarnybą, prisiekia ir vykdo tarnybą, negali turėti įtakos susijusioms su tarnyba garantijoms, tokioms kaip pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Pareiškėjo nuomone, taikant Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalį, valstybinės institucijos visiškai nesivadovavo protingumo ir teisėtų lūkesčių principais. Dėl to, pareiškėjo įsitikinimu, kilus neaiškumams dėl Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies, būtina stabdyti šią administracinę bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašant ištirti, ar Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalis, kiek joje numatyta, kad teistiems už tyčinį nusikaltimą asmenims, jei teistumas iki priėmimo į vidaus tarnybą išnykęs, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 ir 3 dalims, 23 straipsniui, konstituciniams teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principams. Apibendrindamas pareiškėjas teigė, kad jis turi teisėtą lūkestį gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir atitinka visus Pensijų įstatyme keliamus reikalavimus ją gauti.

5. Atsakovai VSDFV Utenos skyrius ir VSDFV, pateikę iš esmės analogiškus argumentus ir motyvus, remdamiesi tų pačių Pensijų įstatymo normų aiškinimu, atsiliepimuose į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovai nurodė, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir pareigūnų pensijos) skiriamos ir mokamos vadovaujantis Pensijų įstatymu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 128 „Dėl Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintais Pareigūnų ir karių valstybių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai). Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų pensija neskiriama.

Ginčas šioje byloje yra dėl to, ar VSDFV Utenos skyrius Sprendimu pagrįstai nusprendė neskirti J. D. pareigūnų pensijos, kuriam pritarta VSDFV Sprendimu ir, ar yra pagrindas šiuos sprendimus panaikinti. VSDFV, patikrinusi J. D. pensijos bylos dokumentus, nustatė, kad Utenos skyrius, įvertinęs Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. rugpjūčio 14 d. pateiktą Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašą apie fizinį asmenį Nr. 9R-A-12513, kurio duomenimis Telšių rajono teismo 1992 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu baudžiamoje byloje J.

D. buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatomis, 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. VPESP6E-420 teisėtai ir pagrįstai nusprendė neskirti pareiškėjui pareigūnų pensijos, kaip neatitinkančiam pareigūnų pensijos skyrimo sąlygų. Tai, kad J. D. buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą iki tarnybos Priešgaisrinės apsaugos departamente pradžios nėra teisiškai reikšminga. Pagal Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reglamentavimą, būtent nuteisimo už tyčinio nusikaltimo padarymą faktas buvo esminis VSDFV Utenos skyriui sprendžiant dėl pareiškėjo teisės į pareigūnų pensiją.

Todėl VSDFV Sprendimu nusprendė, jog naikinti teisėtą ir pagrįstą VSDFV Utenos skyriaus Sprendimą, kaip reikalauja pareiškėjas skunde VSDFV, nebuvo teisinio pagrindo. Atsakovų nuomone, pareiškėjo skunde teismui nurodytos jo priėmimo į tarnybą aplinkybės nepaneigė fakto, kad J. D. buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą ir pagal Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reglamentavimą neturėjo teisės į pareigūnų pensiją. Atsakovai pažymėjo, jog Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nėra numatyta taikyti išimtis asmenims, kurie buvo nuteisti už tyčinio nusikaltimo padarymą iki priėmimo į tarnybą ar po atleidimo iš tarnybos.

7. Atsakovai pabrėžė, kad iš J. D. skundo teismui argumentų ir jo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijai ištyrimo, buvo matyti, kad pareiškėjo iš esmės netenkina Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reglamentavimas. Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime nurodė, kad teistumo pasibaigimas, tai yra, kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu, negali būti suprantamas taip, kad išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, taip pat tai nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Faktas, jog pareiškėjas teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, buvo pareiškėjo biografijos faktas, kuris buvo reikšmingas Pensijų įstatymo straipsnio 3 dalies nuostatos taikymo atveju. Atsakovai pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 97 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog atsižvelgiant į teistumą, gali būti varžomos tik tos piliečių teisės ir laisvės, kurių apribojimą numato Lietuvos Respublikos įstatymai. Būtent toks ribojimas yra įtvirtintas Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje. Taigi įstatymų leidėjas, Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatydamas, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų pensija neskiriama, nenustatė galimybės skirti šią pensiją net išnykus asmens teistumui, ar asmenims, kurie nuteisti už tyčinį nusikaltimą, padarytą iki tarnybos pradžios ar po tarnybos pabaigos. Atsakovų nuomone, Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatytu reglamentavimu, nebuvo pažeidžiamas Konstitucijos 23 straipsnyje nustatytas nuosavybės neliečiamumo principas.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. sausio 28 d. sprendimu pareiškėjo J. D. skundą tenkino, panaikino VSDFV Utenos skyriaus 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą byloje Nr. VPE_SP6E-420 ir VSDFV 2018 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5824.

9. Teismas nustatė, kad VSDFV Utenos skyriaus Sprendimu, vadovaujantis Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi ir Nuostatais, nuspręsta J. D. neskirti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybądėl to, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims tokia valstybinė pensija neskiriama. VSDFV Sprendime nurodė, kad patikrinus pareiškėjo pensijos bylos dokumentus, VSDFV Utenos skyrius nustatė, jog remiantis Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. rugpjūčio 14 d. pateiktu Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašu Nr. 9R-A-15213 (toliau – ir Išrašas), pareiškėjas Telšių rajono teismo 1992 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą. Išraše nurodoma, kad padaryta nusikalstama veika: „transporto priemonės vairuojančių asmenų pažeidimas eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių“ ir nusikalstamos veikos straipsniai: „LR BK 246 str. 1 d. – BK galiojo iki 2003 m. gegužės 1 d.“. Telšių rajono teismo 1992 m. gegužės 6 d. nuosprendžio (toliau – ir Nuosprendis) motyvuose nurodyta, kad skiriant bausmę atsižvelgiama į tai, kad nusikaltimas nėra sunkus, J. D. charakterizuojamas teigiamai, gerai dirba, teisiamas pirmą kartą; tačiau jis paliko nukentėjusįjį A. P. įvykio vietoje, nors žinojo, kad jis sužalotas ir motociklas sugadintas, pats pasišalino iš įvykio vietos, neiškvietė policijos, sužalojo du asmenis; tai rodo jo didesnį pavojingumą visuomenei. Teismas padarė išvadą, jog nei Išraše, nei Nuosprendyje nėra nurodoma, kad pareiškėjas nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą ir apskritai nepasisakoma dėl nusikalstamos veikos kaltės formos.

10. Teismas pažymėjo, kad ginčui aktuali 1961 m. BK redakcija, skirtingai nei nuo 2003 m. gegužės 1 dienos galiojantis BK, nenumatė, jog asmuo baudžiamas už nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymą dėl neatsargumo tik šio kodekso specialiojoje dalyje atskirai numatytais atvejais. Taigi ginčui aktualioje 1961 m. BK 246 straipsnio redakcijoje nebuvo numatoma, kad asmuo baudžiamas už nusikaltimo padarymą dėl neatsargumo. Kita vertus, šios nuostatos nebuvimas 1961 m. BK 246 straipsnyje neleido daryti išvados, kad BK 246 straipsnio 1 dalyje numatyta veika per se priskirtina tyčia padaromoms veikoms. Nors 1992 m. gegužės 6 d. Nuosprendyje nėra pasisakoma ar nusikaltimas padarytas tyčia / dėl neatsargumo, bet iš Nuosprendyje nurodytų aplinkybių viseto negalima padaryti išvados, kad nusikaltimą padaręs asmuo suprato pavojingą visuomenei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė pavojingas visuomenei jo pasekmes ir jų norėjo arba jog nusikaltimą padaręs asmuo suprato pavojingą visuomenei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė pavojingas visuomenei jo pasekmes ir, nors nenorėjo šių pasekmių, sąmoningai leido joms kilti, t. y., jog nusikalstama veika būtų buvusi padaryta tyčia, o ne dėl neatsargumo.

11. Teismas nurodė, kad 2009 m. kovo 24 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (BK 281 str.) baudžiamosiose bylose apžvalgoje atlikta analizė, susijusi su 2003 m. redakcijos BK 281 straipsnio taikymu, vis dėlto, atsižvelgdamas į 2003 m. BK 281 straipsnio ir 1961 m. BK 246 straipsnio dispozicijas, teismas padarė išvadą, kad Apžvalgoje atskleisti 2003 m. BK 281 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos kaltės formos ypatumai / problematika yra aktualūs ir taikytini pasisakant šioje byloje dėl 1961 m. BK 246 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos kaltės formos. Apžvalgoje išaiškinta, kad 2003 m. BK 281 straipsnio, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimus, 7 dalyje nurodyta, kad asmuo pagal šio straipsnio 1–6 dalis atsako tik tais atvejais, kai jose numatytos veikos padarytos dėl neatsargumo. Todėl įrodinėtinas šių nusikaltimų sudėties požymis yra neatsargi kaltė ir jos turinys. Jeigu vairuodamas transporto priemonę ir pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles asmuo numato, kad dėl jo veikos kils baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, ir to siekia (arba nors padarinių nesiekia, bet sąmoningai leidžia jiems kilti), konstatuojama, kad nusikaltimas padarytas tiesiogine (arba netiesiogine) tyčia, todėl pagal BK 281 straipsnį nekvalifikuojamas. Atsižvelgiant į tyčios turinį bei kilusius padarinius, kaltininko veika tokiais atvejais kvalifikuojama pagal BK straipsnius, nustatančius baudžiamąją atsakomybę už nusikalstamas veikas žmogaus gyvybei, sveikatai ar nuosavybei.

12. Įvertinęs minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teismų praktikos apžvalgą, teismas padarė išvadą, kad net ir Nuosprendyje nesant nurodytos aiškios kaltės formos, atsakovai padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas Nuosprendžiu buvo nuteistas už tyčinį nusikaltimą.

13. Teismas įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, konstatavo, kad atsakovai nepagrįstai (klaidingai) pareiškėjo atžvilgiu taikė Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatas ir nepagrįstai atsisakė skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Skundžiami atsakovų sprendimai neatitiko gero administravimo principo, buvo priimti pažeidžiant Pensijų įstatymo 13 straipsnio nuostatas, taigi buvo nepagrįsti ir neteisėti, todėl naikintini.

14. Teismas, patenkinęs pareiškėjo reikalavimus dėl skundžiamų aktų panaikinimo, nebepasisakė dėl pareiškėjo procesinio prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

III. 15. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

16. VSDFV Utenos skyrius apeliaciniame skunde nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Pabrėžia, kad VSDFV Utenos skyrius, teisingai įvertinęs dokumentus, kurie patvirtina, jog pareiškėjas buvo nuteistas dėl 1961 m. BK 246 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nusikalstamų veikų padarymo, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata, priėmė pagrįstą Sprendimą neskirti pareiškėjui pareigūnų pensijos, kurio teisėtumui ir pagrįstumui pritarta VSDFV Sprendimu. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad VSDFV Utenos skyrius gavęs pareigūno prašymą skirti pareigūnų pensiją, kreipiasi į Informatikos ir ryšių departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos su prašymu / paklausimu pateikti informaciją, ar pareigūnas turi asmens statusą, nurodytą Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje. Vadinasi, Informatikos ir ryšių departamentas pateikia savo registre esančius tik tuos duomenis, kurie yra apibrėžiami VSDFV Utenos prašyme / paklausime. Nesant registre duomenų su teisiniu pagrindu nurodytų Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje, Informatikos ir ryšių departamentas pateikia duomenis, kad Įtariamųjų, kaltinamų ir nuteistųjų registre duomenų apie pradėtą ikiteisminį tyrimą ar kaltinimą privataus kaltinimo byloje ir teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį neturi. Taigi, atsakovas rėmėsi Išrašu, kurio duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas buvo Nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nuteistas už BK 246 straipsnio 1 dalyje numatytą tyčinio nusikaltimo padarymą. Atsakovas laiko, jog pirmosios instancijos teismas sprendimu neteisingai išaiškino ir pritaikė materialiosios teisės normas, todėl šis teismo sprendimas turėtų būti panaikintas kaip nepagrįstas.

17. Atsakovas VSDFV atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

18. VSDFV nurodo, kad nekartodamas VSDFV Utenos skyriaus apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kuriems pritaria, su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka dėl šių motyvų:

18.1. Teismas remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, deklaratyviai nurodydamas, kad administravimo subjektų pareiga laikytis teisės principų, be kita ko, gero administravimo principo, tačiau nenurodydamas jokių argumentų ar faktinių aplinkybių, patvirtinančių, kad VSDFV Utenos skyrius ir VSDFV, priimdami šioje administracinėje byloje skundžiamus sprendimus, būtų pažeidę teismo nurodytą gero administravimo principą, nepagrįstai nusprendė panaikinti VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV sprendimus.

18.2. Nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 246 straipsnio 1 dalį ir nuteistas pataisos darbais darbovietėje 1 m. 6 mėn. su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog „<...> nei Išraše, nei Nuosprendyje nėra nurodoma, kad pareiškėjas nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą; Nuosprendyje apskritai nepasisakoma dėl nusikalstamos veikos kaltės formos“. Atsakovo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad J. D. buvo nuteistas pagal BK 246 straipsnio 1 dalį, darytina išvada, jog Telšių rajono teismas nusprendė, jog jo nusikalstama veika yra tyčinė. Todėl mano, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog VSDFV Utenos skyrius ir VSDFV „<...> nepagrįstai (klaidingai) pareiškėjo atžvilgiu taikė Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatas ir nepagrįstai atsisakė skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“.

18.3. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai rėmėsi 2009 m. kovo 24 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo baudžiamosiose bylose, nagrinėtose pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose 2005–2007 metais, apžvalgos analize bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, priimtomis po naujojo Baudžiamojo kodekso įsigaliojimo 2003 m. gegužės 1 d., kuriose buvo sprendžiami Baudžiamojo kodekso (galiojančio nuo 2003 m. gegužės 1 d.) 281 straipsnio taikymo klausimai, o ne Baudžiamojo kodekso 246 straipsnio taikymo klausimai.

19. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, o apeliacinį skundą atmesti, arba kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ar Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalis, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies ir 3 dalies, 23 straipsnio, konstituciniams teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principams.

20. Pareiškėjo nuomone, atsakovas ir toliau klaidingai vertina pareiškėjo į tarnybą priėmimo metu galiojusius ir šiuo metu galiojančius teisės aktus, reglamentuojančius vidaus tarnybos pareigūnams taikytinas pareigas, garantijas bei teises, taip pat klaidingai interpretuoja Konstitucinio Teismo praktiką pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo klausimu.

21. Pareiškėjas pažymi, kad jeigu teismui kiltų abejonių dėl Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies, kiek joje numatyta, kad teistiems už tyčinį nusikaltimą asmenims, jei teistumas iki priėmimo į vidaus tarnybą išnykęs, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, prašo stabdyti šią administracinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Utenos skyriaus Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą, ir VSDFV Sprendimo, kuriuo VSDFV Utenos skyriaus Sprendimas pripažintas pagrįstu, teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovai nepagrįstai (klaidingai) pareiškėjo atžvilgiu taikė Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatas ir nepagrįstai atsisakė skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, be to, skundžiami atsakovų sprendimai neatitinka gero administravimo principo, yra priimti pažeidžiant Pensijų įstatymo 13 straipsnio nuostatas, taigi yra nepagrįsti ir neteisėti, todėl pareiškėjo skundo reikalavimus tenkino ir atsakovų sprendimus panaikino. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti minėtą sprendimą ir priimti naują sprendimą.

24. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad apeliacinio skundo turinys, t. y. apeliaciniu skundu ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės bei padarytos teisinę reikšmę turinčios išvados, apsprendžia bylos, nagrinėjamos apeliacine tvarka, ribas.

25. Taip pat akcentuotina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2006-624/2017, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1018-662/2018).

26. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, teismas teisingai įvertino bylos įrodymus ir tinkamai vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl skundžiamas teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 straipsnyje teismo sprendimui keliamus reikalavimus.

27. Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime pažymėta, jog pareigūnų ir karių statuso bei jiems skiriamos pensijos ypatumai suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį pareigūnams ir kariams, atleistiems iš tarnybos dėl to, kad jie pažeidė jų tarnybai keliamus reikalavimus, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimas siejamas su papildomomis pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygomis. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. ir 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimuose pabrėžta, kad įstatyme, paisant Konstitucijos, galima nustatyti ir atvejus, kai paskirtoji valstybinė pensija nebemokama.

28. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti valstybinės pensijos skyrimą, numato, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo atitinkamoje institucijoje dienos. Minėto straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Taigi įstatymų leidėjas, nustatydamas Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą, siekė, kad statutiniai valstybės tarnautojai, kurie tyčia nesilaikė jiems keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu arba šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją ar įstatymus, neturėtų teisės gauti valstybinės pensijos.

29. Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas įsiteisėjusiu Telšių rajono teismo 1992 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu už veikos, numatytos BK 246 straipsnio 1 dalyje, padarymą.

30. VSDFV Utenos skyrius Sprendimu nusprendė pareiškėjui neskirti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, nes laikė jį nuteistu už tyčinio nusikaltimo padarymą, o priimdamas tokį Sprendimą rėmėsi Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2018 m. rugpjūčio 14 d. pateiktu Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašu Nr. 9R-A-15213.. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtų Išrašo ir Nuosprendžio turinį sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nei Išraše, nei Nuosprendyje nėra nurodoma, kad pareiškėjas nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, be to, Išraše ir Nuosprendyje apskritai nėra pasisakoma dėl padarytos nusikalstamos veikos kaltės formos.

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nusikalstama veika buvo kvalifikuota pagal tuo metu galiojusio 1961 m. Baudžiamojo kodekso 246 straipsnio 1 dalį (transporto priemones vairuojančių asmenų pažeidimas eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių) , vėliau, nuo 2003 m. gegužės 1 d. įgaliojusiame BK, tokios pat pagal savo sudėtį veikos buvo kvalifikuojamos pagal Baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalį. Todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai ir pagrįstai, siekdamas nustatyti nusikaltimą padariusio pareiškėjo kaltės formą, rėmėsi 2009 m. kovo 24 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo baudžiamosiose bylose, nagrinėtose pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose 2005–2007 metais, apžvalgos analize bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, priimtomis po naujojo BK įsigaliojimo 2003 m. gegužės 1 d., kuriose buvo sprendžiami BK (galiojančio nuo 2003 m. gegužės 1 d.) 281 straipsnio taikymo klausimai. Teisėjų kolegija, įvertinusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nagrinėjamos bylos kontekste pripažįsta, kad Nuosprendyje nurodyta pareiškėjo padaryta nusikalstama veika yra neatsargi ir atsakovo teiginiai, kad minėta nusikalstama veika yra tyčinė, nėra pagrįsta jokiais konkrečiais teisiniais argumentais.To nepaneigia ir atsakovo pozicija, jog jo nuomone, Informatikos ir ryšių departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos pateikia tik duomenis, kurie turi tiesioginės įtakos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimui. Priešingai, Informatikos ir ryšių departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsakovui pateikia visus jo žinioje esančius duomenis apie pretendento gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją atžvilgiu priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius, pradėtus ir tebevykstančius ikiteisminius tyrimus ar privataus kaltinimo bylas arba praneša, kad tokių duomenų neturi. Ar Informatikos ir ryšių departamento pateikti duomenys konkrečiu atveju turi įtakos pareigūno teisei į valstybinę pensiją, turi nuspręsti pats atsakovas.

32. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama tik pareigūnams, kurie buvo nuteisti už tyčinių nusikaltimų padarymą, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo nuteistas ne už tyčinio, o už neatsargaus nusikaltimo padarymą, todėl atsakovai nepagrįstai pareiškėjo atžvilgiu taikė Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatas ir nepagrįstai atsisakė skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

33. Kadangi Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalis nėra taikytina šioje byloje, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo kreiptis dėl šios teisės normos teisėtumo į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą.

34. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo keisti ar naikinti remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius