da9a027c-79d2-4fbb-acea-91041e1c3afc · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. e2-1494-330/2016Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00545-2014-6Procesinio sprendimo kategorija 3.4.2.8. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. rugsėjo 22 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis,teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjęs suinteresuoto asmens M. L. atskirÄ jį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-3877-450/2016, kuria patenkintas atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Prentas“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „SBS Legale“ praÅ¡ymas atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Prentas“ bankrotÄ pripažinti tyčiniu, suinteresuotas asmuo M.

L., n u s t a t ė : I. Ginčo esmė Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 20 d. nutartimi atsakovei UAB „Prentas“ iÅ¡kėlė bankroto bylÄ , o 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartimi pripažino BUAB „Prentas“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Atsakovės BUAB „Prentas“ bankroto administratorė UAB „SBS Legale“ 2016 m. vasario 2 d. pateikė pareiÅ¡kimÄ , praÅ¡ydama atsakovės bankrotÄ pripažinti tyčiniu. Nurodė, kad įmonės finansinius sunkumus, faktinį nemokumÄ ir įmonės privedimÄ prie bankroto lėmė buvusio įmonės vadovo ( suinteresuoto asmens byloje) M.

L. įmonės vardu sudarytų sandorių ir atliktų veiksmų visuma: su M. L. 2007 m. sausio 19 d. ir 2007 m. rugpjūčio 22 d. sudarytos paskolos sutartys, kuriomis M. L. skolino lėšas UAB „Prentas“; 2007 m. rugsėjo 24 d. žemės sklypo įsigijimo sandoris; sprendimas iÅ¡perkamosios nuomos (lizingo) bÅ«du įmonei įsigyti du prabangius automobilius; nesirÅ«pinimas lizingo pagrindais naudotu turtu, dėl ko abu automobiliai buvo prarasti; su M. L. suteiktos paskolos sandoriais susiję sprendimai (permokos grÄ Å¾inant suteiktas paskolas, palÅ«kanų, delspinigių dydžio už skolintas lėšas nustatymas, jų skaičiavimas įmonės atžvilgiu nepaisant senaties terminų), tyčiniai buvusio vadovo veiksmai stengiantis iÅ¡vengti bankroto bylos įmonei proceso pradėjimo, siekimas kuo didesnio įmonės įsipareigojimų vadovui masto sudarymo; vengimas mokėti mokesčius; apgaulingas ir aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas; vengimas inicijuoti įmonės bankroto bylos iÅ¡kėlimÄ ; kiti įmonei nenaudingi ir nuostolingi vadovo veiksmai.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 24 d. nutartimi pripažino atsakovės BUAB „Prentas“ bankrotÄ tyčiniu.Teismas nurodė, kad bankroto byla atsakovei buvo iÅ¡kelta 2014 m. gegužės 20 d. nutartimi, nustačius, kad įmonės balansinio turto vertė sudaro 7 070 981 Lt, o pradelsti įmonės įsiskolinimai siekia 13 927 093 Lt. Palyginęs pateiktus 2013 m. ir 2014 m. įmonės finansinius duomenis bei esamÄ situacijÄ , teismas pripažino, kad 2013 metais bankroto byla atsakovei UAB „Prentas“ nebuvo iÅ¡kelta iÅ¡ esmės dėl neteisingų duomenų apie turto vertę įraÅ¡ymo į balansÄ ir įmonės vadovo M.

L. susitarimo su pačiu savimi dėl pradelstos skolos mokėjimo termino atidėjimo, tokiu bÅ«du dirbtinai iÅ¡vengiant faktinio bankroto. Teismas nurodė, kad įmonės skolos nuolat augo, kad UAB „Prentas“ vadovas M. L., neabejotinai žinodamas apie tai, jog įmonės finansiniai sunkumai nebuvo trumpalaikiai, turėjo pareigÄ laiku kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo ir tokiu bÅ«du apsaugoti jos kreditorių interesus. Tai, kad bankroto byla buvo iÅ¡kelta pagal atsakovės kreditorių UAB „Intelekto logistika“, UAB „Conlex“, BAB banko SNORAS ir UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ ieÅ¡kinius, patvirtina aplaidų įmonės vadovo M.

L. pareigų vykdymÄ ir sÄ moningai blogÄ pareigų atlikimÄ , siekiant įmonės nemokumo (Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 4 punktas). Taip pat teismas sprendė, kad buvusio įmonės vadovo veiksmai atliekant atsiskaitymus ne pagal CK 6.9301 straipsnyje nustatytÄ atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliÅ¡kumo tvarkÄ , atitinka Ä®BÄ® 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytÄ tyčinio bankroto prezumpcijÄ ir turi tyčinio bankroto požymių, apibrėžtų Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose.

Ä®monei trÅ«kstant apyvartinių lėšų bei nesant galimybės apmokėti einamųjų veiklos sÄ naudų, paties M. L. paskolų savo įmonei suteikimas iÅ¡ esmės tik didino įmonės kreditorinių įsipareigojimų mastÄ priskaičiuotų palÅ«kanų ir delspinigių pagal tas paskolas dydžiu. Duomenų, kad bÅ«tų padarytos investicijos įmonės įsigyto žemės sklypo vystymui ir (ar) jis bÅ«tų realizuotas tokia verte, kuria buvo turto vertintojo įvertintas, byloje nepateikta.

Teismo vertinimu, įmonės vadovas, bÅ«damas ne tik įmonės kreditoriumi, bet ir vadovu bei akcininku, įmonei esant nemokiai, patenkino vieno kreditoriaus reikalavimus pirmiau kitų kreditorių (VMI ir VSDFV), t. y. vykdė prievoles sau pačiam pagal paskolos įmonei sutartį, nesilaikant kreditorinių reikalavimų tenkinimo eiliÅ¡kumo. TrÅ«kstant apyvartinių lėšų įmonės veiklai, pats skolindamas pinigus savo įmonei, M. L. tik padidino palÅ«kanų bei delspinigių pagal paskolÄ dydžiu įmonės kreditorinius įsipareigojimus.

Be to, M. L. neiÅ¡saugojo įmonės turto (automobilių), todėl tokius įmonės vadovo veiksmus teismas laikė sÄ moningais (tyčiniais) bei vertino juos kaip nesÄ Å¾iningus įmonės ir jos kitų kreditorių atžvilgiu. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai Apeliantas (suinteresuotas asmuo) M. L. atskirajame skunde praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 24 d. nutartį panaikinti ir pareiÅ¡kimÄ dėl bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Teismas neatsižvelgė, į tai, kad BUAB „Prentas“ vykdomos veiklos specifika dėl pasiÅ«los ir paklausos bei turto kainų svyravimo (tai yra dėl objektyvių priežasčių) lemdavo skirtingas įmonės pajamas. Be to, teismas neįvertino 2008 m. pasaulinės ekonominės krizės įtakos BUAB „Prentas“, kuri vertėsi tarpininkavimo nekilnojamojo turto srityje veikla, finansinei padėčiai. BUAB „Prentas“ už skolintas iÅ¡ M. L. lėšas įsigijo žemės sklypÄ jo iÅ¡vystymo tikslu.

Å is nekilnojamasis daiktas buvo įgytas ne jo perpardavimui, sklypo iÅ¡vystymo projektas (keičiant žemės sklypo paskirtį ir sudarant teisines bei technines prielaidas žemės sklype vykdyti pramoninę veiklÄ ) buvo ilgalaikis. Nors teismui iÅ¡kilo abejonių dėl Å¡io turto (žemės sklypo) įvertinimo, tačiau teismas nesiėmė jokių priemonių bei nenurodė argumentų Å¡ioms savo abejonėms pagrįsti. Aplinkybė, jog žemės sklypas įmonės buhalterinėje apskaitoje buvo užregistruotas kaip atsargos, o ne kaip ilgalaikis materialusis turtas, laikytina techninio pobÅ«džio klaida, kuriÄ padarė BUAB „Prentas“ buhalterinės apskaitos vedimo paslaugas teikusi įmonė.2013 m. gegužės 27 d. susitarimas dėl 2007 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutarties pakeitimo (kiek tai susiję su paskolos grÄ Å¾inimo termino atidėjimu) nėra nuginčytas ar teismo sprendimu pripažintas apsimestiniu.

Paskolos sutartimi suinteresuotas asmuo M. L. suteikė BUAB „Prentas“ 1 200 000 Lt dydžio paskolÄ , kuri buvo panaudota žemės sklypui įsigyti. 2013 m. gegužės 27 d. susitarimas buvo sudarytas siekiant palengvinti bendrovės skolinių įsipareigojimų naÅ¡tÄ , jų vykdymÄ iÅ¡dėstant taip, kad iÅ¡ potencialaus sandorio gautos lėšos iÅ¡ karto tektų kreditorių reikalavimams tenkinti, o akcininkų reikalavimai bÅ«tų tenkinami iÅ¡ likusios sumos ir paskiausiai. Ä®monės vadovo savalaikis nesikreipimas į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo nėra savarankiÅ¡kas pagrindas pripažinti bendrovės bankrotÄ tyčiniu.

Teismas formaliai apsiribojo tik tam tikrų BUAB „Prentas“ finansinių rodiklių iÅ¡dėstymu, o jo iÅ¡vada, kad nesikreipimu į teismÄ dėl bankroto bylos UAB „Prentas“ iÅ¡kėlimo M. L. tyčia nulėmė bendrovės bankrotÄ , yra nepagrįsta.Teismas nepagrįstai nusprendė, kad M. L. suteiktos paskolos padidino įmonės kreditorinius reikalavimus palÅ«kanų ir delspinigių apimtyje. 2007 m. sausio 19 d. paskolos sutartis buvo neatlygintinė. Nors 2007 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutartis buvo atlygintinė (už jÄ buvo skaičiuojamos 8,5 procentų dydžio metinės palÅ«kanos), tačiau bÅ«tina įvertinti tai, kad pati UAB „Prentas“ negavo paskolos iÅ¡ banko.

Bankas paskolÄ suteikė M. L., kuris bankui mokėjo 13,5 procentų dydžio metines palÅ«kanas, o BUAB „Prentas“ pinigai buvo perskolinti tik su 8,5 procentų dydžio metinėmis palÅ«kanomis.Teismas nepagrįstai nustatė, kad M. L. neiÅ¡saugojo įmonės turto (automobilių). Transporto priemonės buvo prarastos dėl objektyvių aplinkybių, kurios (aplinkybės) nebuvo suinteresuoto asmens valdomos ir nuo jo nepriklausė. Byloje nėra duomenų, kad automobilis C. E. sudegė dėl M. L. kaltės. Nors dėl automobilio (duomenys neskelbtini) praradimo iÅ¡ BUAB „Prentas“ ir M.

S. (buv. komercijos direktoriaus) solidariai buvo priteista 45 081,56 Lt suma UAB „Citadelės faktoringas ir lizingas“ naudai, tačiau ši bendrovė jokių reikalavimų įmonei dėl priteistos sumos nepateikė. Teismo išvados, jog M. L., būdamas ne tik įmonės kreditoriumi, bet ir vadovu bei akcininku, įmonei esant nemokiai, patenkino vieno kreditoriaus reikalavimus pirmiau kitų kreditorių (VMI ir VSDFV) ir vykdė prievoles sau pagal paskolos sutartį nesilaikant atsiskaitymų eiliškumo, yra nepagrįstos.

BUAB „Prentas“ prievolės, kylančios iÅ¡ paskolos sutarčių, suinteresuotam asmeniui M. L. buvo vykdomos 2007-2008 m. laikotarpiu, t. y. dar negaliojant CK 6.9301 straipsniui, kuris buvo papildytas 2013 m. balandžio 18 d. įstatymu Nr. XII-239 ir įsigaliojo nuo 2013 m. spalio 1 d. Nei 2011 metais, nei 2013 metais UAB „Prentas“ nevykdė suinteresuotam asmeniui M. L. jokių piniginių prievolių, kylančių iÅ¡ paskolos sutarčių. Spręsdamas BUAB „Prentas“ bankroto administratorės praÅ¡ymÄ dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, teismas nepagrįstai nutarė neskirti žodinio bylos nagrinėjimo ir bankroto procesui bei jo dalyviams itin svarbų klausimÄ iÅ¡sprendė raÅ¡ytinio proceso tvarka.

Dėl Å¡ios priežasties ginčo Å¡alys neteko galimybės visapusiÅ¡kai pasinaudoti procesiniu rungimosi principu, užduoti klausimų kitai Å¡aliai. Atsakovės BUAB „Prentas“ bankroto administratorė atsiliepime praÅ¡o atskirÄ jį skundÄ atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 24 d. nutartį palikti nepakeistÄ . Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais argumentais: Suinteresuoto asmens M. L. sprendimai ekonominės krizės iÅ¡vakarėse įsigyjant skolintomis įmonei lėšomis itin brangų, tačiau nelikvidų turtÄ (žemės sklypÄ ), prabangius automobilius, kuomet įmonei trÅ«ko lėšų net einamosioms sÄ naudoms dengti, yra nepateisinami.

UAB „Prentas“ nuo pat įsteigimo 2006 metais vertėsi tik tarpininkavimo perkant ir parduodant nekilnojamÄ jį turtÄ veikla, tarpininkavimo mokestis buvo vienintelės jos pajamos. Taigi Å¡ios veiklos specifika nepateisina itin rizikingų sandorių ir sprendimų. Protingas, rÅ«pestingas ir atidus vadovas, įvertindamas didelę vykdomos veiklos rizikÄ , turėjo sudaryti kuo mažiau rizikingus sandorius, kruopščiai iÅ¡tirti rinkÄ , įvertinti įmonės pasirengimÄ Ä¯vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, rezervuoti lėšas nenumatytoms iÅ¡laidoms.

Sandoriai, prisidėję prie įmonės bankroto (t. y. sklypo įsigijimo ir paskolų sandoriai), nebuvo bÅ«tini tiesioginei UAB „Prentas“ veiklai vykdyti. Teismas pagrįstai pripažino, kad pažeidžiant teisės aktų reikalavimus įmonės 2013 m. apskaitoje nurodyta turto (žemės sklypo) vertė buvo neteisėtai padidinta, nes į apskaitÄ turtas turėjo bÅ«ti įtrauktas pagal 9 - jo Verslo apskaitos standarto (VAS) „Atsargos“ nuostatas. Žemės sklypas (turtas) 2013 m. balanse buvo neteisėtai apskaitytas didesne nei turto įsigijimo verte, todėl teismas pagrįstai sprendė, kad 2013 m. iÅ¡ esmės buvo neteisėtai padidinta UAB „Prentas“ turto vertė, taip siekiant sÄ moningai formaliai pagerinti finansinius UAB „Prentas“ duomenis.

Aplinkybė, kad apskaitos vedimas buvo patikėtas buhalterinių paslaugų įmonei, neturi įtakos, nes už buhalterinės apskaitos organizavimÄ yra atsakingas Å«kio subjekto vadovas. UAB „Prentas“ finansiniai rodikliai po 2007 m. tik prastėjo, nuo 2008 m. įmonė nemokėjo pelno mokesčio, 2009 m. rugpjūčio 23 d. tapo nemoki, tačiau M. L. pats į teismÄ dėl įmonės bankroto bylos iÅ¡kėlimo nesikreipė. PrieÅ¡ingai, – 2013 metais teismui pateikdamas realios situacijos neatspindinčius apskaitos dokumentus, M.

L. bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo nepagrįstai iÅ¡vengė. Teismas pagrįstai laikėsi nuostatos, kad 2013 m. gegužės 27 d. susitarimas tarp UAB „Prentas“ ir M. L. dėl 2007 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutarties pakeitimo sudarytas turint tikslÄ dirbtinai pagerinti įmonės turtinę padėtį, kad tik nebÅ«tų iÅ¡kelta bankroto byla.UAB „Prentas“ bankroto procesas pradėtas 2014 m. rugpjūčio 28 d., kuomet naujoji Ä®BÄ® 20 straipsnio redakcija buvo taikoma visa apimtimi.

Ä®monė atsiskaitymus su kreditoriumi UAB „Dorvita“ vykdė ir po 2013 m. spalio 1 d., nors darbo užmokestis įmonės darbuotojams nebuvo mokamas nuo 2012 m. iki pat bankroto bylos iÅ¡kėlimo.Bylos raÅ¡ytinis procesas neapribojo M. L. teisės pasisakyti, diskutuoti ginčo klausimais, atskleisti bylos problematikÄ . M. L. pasirinko bylÄ vesti pats, be advokato, jis savarankiÅ¡kai yra dalyvavęs ne viename teisminiame ginče su BUAB „Prentas“, taigi turi teisinių žinių ir suvokia proceso pasekmes.

Teismas k o n s t a t u o j a : IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacijos objektÄ sudaro Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 24 d. nutarties, kuria atsakovės BUAB „Prentas“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimÄ teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai).

Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta. Dėl naujų įrodymų priėmimo Naujų įrodymų pateikimas apeliacinėje instancijoje yra ribojamas CPK 314 straipsnio normos pagrindu, pagal kuriÄ apeliacinės instancijos teismas gali priimti naujus įrodymus tik tuo atveju, jeigu Å¡ių įrodymų nepagrįstai nepriėmė pirmosios instancijos teismas arba jų pateikimo bÅ«tinybė iÅ¡kilo vėliau. Apeliantas 2016 m. rugsėjo 14 d. per EPP sistemÄ apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus paaiÅ¡kinimus bei buhalterines paslaugas teikusios įmonės UAB „Dorvita“ 2016 m. birželio 10 d. parengtÄ atsakymÄ .

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus, bei į tai, kad pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos iÅ¡nagrinėjimas, o teismo pareiga yra iÅ¡tirti visas bylai reikÅ¡mingas aplinkybes, priima apelianto pateiktus naujus įrodymus bei juos įvertina kartu su visais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis). Bylos Å¡alys yra Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo vartotojos, tad priimamų dokumentų pateikimo į bylÄ faktas bei jų turinys joms yra arba turi bÅ«ti žinomas.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo Atskirajame skunde teigiama, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis priimta pažeidžiant žodiÅ¡kumo principÄ , nes byla iÅ¡nagrinėta raÅ¡ytinio proceso tvarka, nesuteikus Å¡alims galimybės pasisakyti, duoti žodinius paaiÅ¡kinimus. Å is argumentas laikytinas nepagrįstu.CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal Å¡io kodekso taisykles, iÅ¡skyrus iÅ¡imtis, kurias nustato kiti įstatymai. Ä®monių bankroto procesÄ (bankroto bylos iÅ¡kėlimÄ , kreditorių reikalavimų pateikimÄ ir tvirtinimÄ , įmonės likvidavimÄ dėl bankroto, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedÅ«ras) reglamentuoja Ä®BÄ®.

Ä®BÄ® 20 straipsnyje nenustatyta, kokia forma, t. y. raÅ¡ytine ar žodine turi bÅ«ti nagrinėjamas bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog su įmonių bankroto procesu susiję klausimai įprastai nagrinėjami raÅ¡ytinio proceso tvarka, iÅ¡skyrus tuos atvejus, kai pripažįstamas bÅ«tinu žodinis nagrinėjimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-477/2014). IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad apeliantas apie klausimo dėl BUAB „Prentas“ bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimÄ buvo tinkamai informuotas, be to, jis byloje teikė atsiliepimÄ , paaiÅ¡kinimus ir įrodymus.

Nenustatytas pagrindas konstatuoti apelianto procesinių teisių pažeidimÄ dėl pirmosios instancijos teisme taikyto bylos nagrinėjimo bÅ«do (raÅ¡ytinio proceso tvarka) ar kitų atliktų teisminių procedÅ«rų. Dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu Ä®BÄ® 2 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad tyčiniu bankrotu laikomas įmonės privedimas prie bankroto sÄ moningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo bÅ«ti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

Esant Å¡ioje normoje nurodytiems požymiams, teismas gali pripažinti bankrotÄ tyčiniu (Ä®BÄ® 20 straipsnio 1 dalis). Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalyje apibrėžti požymiai, kurių bent vieno nustatymas, jei yra pagrindas pripažinti, kad jis turėjo įtakos (priežastinis ryÅ¡ys) įmonės bankroto bÅ«senai kilti, suponuoja galimybę pripažinti bankrotÄ tyčiniu. To paties straipsnio 3 dalis nustato atvejus, kai Å¡ioje dalyje nurodytų veiksmų atlikimas reiÅ¡kia tyčinio bankroto prezumpcijÄ .Nagrinėjamu atveju bankroto administratorė, praÅ¡ydama pripažinti atsakovės BUAB „Prentas“ bankrotÄ tyčiniu, rėmėsi tokiais požymiais:

įmonės vadovas netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jam nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas); buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiÅ¡kai nenaudingi įmonei sandoriai (Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas); įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Be to, bankroto administratorės teigimu, atsiskaitymai iki bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo buvo vykdomi pažeidžiant eiliÅ¡kumÄ ir nebuvo vykdomas įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iÅ¡ eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios iÅ¡mokos (Ä®BÄ® 20 straipsnio 3 dalies 1 punktas).Teismų praktikoje nuosekliai pripažįstama, jog įmonės bankroto pripažinimui tyčiniu nebÅ«tina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotÄ , tačiau turi bÅ«ti vertinama aplinkybių visuma.

Tai gali bÅ«ti tokios aplinkybės, kurios yra susijusios su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitos aplinkybės, nulėmusios įmonės nemokumÄ , įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-597/2013).Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, konstatavo, kad įmonės vadovas (byloje – suinteresuotas asmuo) sudarė nuostolingus sandorius, nesilaikė atsiskaitymo su kreditoriais tvarkos, neiÅ¡saugojo įmonės veikloje naudoto turto (lizingo sutarties pagrindu įgytų automobilių).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Å¡ioje byloje nėra pagrindo paminėtų apelianto veiksmų vertinti kaip nukreiptų į sÄ moningÄ siekį privesti įmonę prie bankroto (CPK 185 straipsnis). Bankroto administratorės įrodinėjamas UAB „Prentas“ naudoto turto (lizingo automobilių) neiÅ¡saugojimas negali bÅ«ti tas veiksnys, kuris bÅ«tų turėjęs esminę įtakÄ UAB „Prentas“ nemokumui ir bankrotui, nes apskaityta Å¡io turto vertė, atsižvelgiant į įmonės įsipareigojimų kreditoriams mastÄ (pagal BUAB „Prentas“ bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų bendrÄ sumÄ ) akivaizdžiai nelėmė įmonės finansinės padėties.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenų visumÄ , taip pat daro iÅ¡vadÄ , jog faktinės aplinkybės, susijusios su 2007 m. rugsėjo 27 d. sudaryta 12 ha žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi ir to žemės sklypo įsigijimo galimybei įgyvendinti sudaryta paskolos sutartimi, labiau liudija ne BUAB „Prentas“ buvusio vadovo Å«kinės komercinės rizikos protingų ribų aiÅ¡kaus peržengimo ar aplaidaus veikimo faktus, bet nepalankiai ir nesėkmingai susiklosčiusiÄ Ä¯monės veiklos situacijÄ .

Apeliantas teigia, kad įmonė už skolintas lėšas įsigijo žemės sklypÄ veiklos vystymui, kadangi pakeitus to sklypo paskirtį jame ketino pastatyti sandėliavimo ir administracinės paskirties statinius ir gauti atitinkamas pajamas (pvz., iÅ¡ patalpų nuomos). Nustatyta, kad Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 30 d. sprendimu buvo patvirtintas detalusis žemės sklypo planas, siekiant pakeisti Å¡io sklypo paskirtį, atlikti kadastriniai matavimai, 2013 m. lapkričio 8 d. parengti sandėliavimo paskirties pastato su administracinėmis patalpomis statybos projektavimo sÄ lygų reikalavimai, be to, 2013 m. vasario 7 d. buvo sudaryta preliminari dalies sklypo pirkimo-pardavimo sutartis.

Nėra pagrindo Å¡iuose BUAB „Prentas“ buvusio vadovo veiksmuose įžvelgti Å«kinės komercinės rizikos ribų akivaizdaus peržengimo, didelio nerÅ«pestingumo, aiÅ¡kaus aplaidumo ar nepateisinamai neatsakingo elgesio planuojant įmonės veiklos projektus ir priimant atitinkamus sprendimus.Kita vertus, aktualu yra ir tai, kad pagal Å¡iuo metu galiojantį teisinį reguliavimÄ Ä¯monės tyčinio bankroto konstatavimui nereikalaujama konstatuoti sistemingus nevienkartinius įmonės valdymo organų neteisėtus veiksmus, o pakanka nustatyti bent vienÄ iÅ¡ Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 ir 3 dalyje numatytų aplinkybių, dėl kurių kilo įmonės bankrotas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-982-381/2016).

Kasacinis teismas, aiÅ¡kindamas tyčinio bankroto požymius, yra pažymėjęs, kad jeigu įmonei esant faktiÅ¡kai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, tai tokia įmonės vadovo veikla gali bÅ«ti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamos bylos medžiagÄ , atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, jog egzistuoja teisinės prielaidos BUAB „Prentas“ bankrotÄ pripažinti tyčiniu tuo pagrindu, kad įmonei esant faktiÅ¡kai nemokiai vadovas nesikreipė į teismÄ dėl bankroto bylos jai iÅ¡kėlimo, o toliau didino įmonės įsipareigojimus. Sprendžiant klausimÄ , ar įmonės vadovas pažeidė teisinę pareigÄ kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos vadovaujamai įmonei iÅ¡kėlimo, visų pirma, bÅ«tina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sÄ lygas tokios pareigos atsiradimui.

Ä®BÄ® 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo, savininko (savininkų) pareiga pateikti pareiÅ¡kimÄ teismui dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, kai įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir Å¡is (Å¡ie) nesikreipė į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo; įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetencijÄ privalo pateikti pareiÅ¡kimÄ teismui dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui suÅ¡aukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti.

Kompetentingas valdymo organas apie tai, kad įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), nedelsdamas privalo informuoti įmonės dalyvius arba per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus ir nustatyta tvarka suÅ¡aukti dalyvių susirinkimÄ . Ä®BÄ® 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžta bankroto sÄ voka – tai teisės aktų nustatyta tvarka pripažinta įmonės nemokumo bÅ«sena, kai siekiama Å¡ios bÅ«senos pabaigos iÅ¡ įmonės turto tenkinant kreditorių reikalavimus ir užtikrinant kreditorių ir įmonės interesų pusiausvyrÄ .

Å io straipsnio 8 dalyje iÅ¡dėstyta įmonės nemokumo sÄ voka – tai įmonės bÅ«sena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iÅ¡ anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) virÅ¡ija pusę į jos balansÄ Ä¯raÅ¡yto turto vertės.Ä®monės nemokumas yra objektyvi bÅ«klė, kai įmonė nebegali (nebegalės) atsiskaityti su kreditoriais. Tai suponuoja žinančių įmonės padėtį vadovo ir savininkų teisinę pareigÄ savalaikiai kreiptis į teismÄ su pareiÅ¡kimu dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo.

Pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados, jog suinteresuotas asmuo M. L. dar 2013 metais sÄ moningai siekė iÅ¡vengti bankroto bylos jo vadovaujamai įmonei iÅ¡kėlimo, kuriÄ inicijavo kreditoriai VSDFV Vilniaus skyrius, Valstybinė mokesčių inspekcija ir UAB „RJ Baltic“, kadangi bankroto bylos iÅ¡kėlimo klausimÄ nagrinėjančiam teismui pateikė neteisingus įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus, negalima pripažinti visiÅ¡kai pagrįsta. Nustatyta, kad įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymÄ apeliantas buvo patikėjęs Å¡ias paslaugas teikiančiai UAB „Dorvita“.

Apeliantas ir buhalterines paslaugas teikusi įmonė, parengusi 2016 m. birželio 10 d. atsakymÄ (priede prie apelianto papildomų raÅ¡ytinių paaiÅ¡kinimų), laikėsi nuoseklios pozicijos, kad UAB „Prentas“ įgytas žemės sklypas dėl techninės klaidos buvo apskaitytas ne toje balanso eilutėje, t. y. fiksuotas įmonės atsargų sudėtyje, o ne ilgalaikio materialaus turto eilutėje pagal tokio turto rinkos vertę, kaip tÄ numato atitinkamai apskaitos standartai. Be to, kaip matyti iÅ¡ Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. B2-4469-450/2013, iÅ¡dėstytų motyvų, toje byloje buvo pateiktas turto vertintojo D.

G. atliktas turto įvertinimas, įkainojant žemės sklypÄ 6 840 000 Lt verte, nesukėlęs abejonių bankroto bylos iÅ¡kėlimo klausimÄ tuo metu sprendusiam teismui. Vadinasi, įmonės balanse apskaityto turto vertė (7 070 981 Lt) buvo analizuojama ir turto vertintojo D. G. iÅ¡vadų dėl žemės sklypo rinkos vertės kontekste. Å iuo atveju nagrinėjamoje byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog apelianto vadovaujamos įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma sÄ moningai apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytÄ laikÄ neiÅ¡saugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme.

Visgi reikia pripažinti, jog Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 16 d. nutarties pirmiau nurodytoje civilinėje byloje iÅ¡vadÄ dėl UAB „Prentas“ mokumo bÅ«klės lėmė ir kitas analizuotas aktualus vertinimo kriterijus – įmonės pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydis, o bÅ«tent tai, kad didžiausias įmonės kreditorius M. L. (apeliantas) 2013 m. gegužės 27 d. susitarimo pagrindu pratęsė (atidėjo) įmonės pradelstos 1 830 282,09 Lt dydžio skolos grÄ Å¾inimo terminÄ iki 2013 m. gruodžio 31 d, tokiu bÅ«du sudarydamas apgaulingÄ Ä¯vaizdį dėl įmonės finansinio pajėgumo tuo laikotarpiu (įmonės turto vertės ir pradelstų įsipareigojimų santykio aspektu).

Pačiam apeliantui, kaip įmonės vadovui ir savininkui, neabejotinai buvo žinoma apie įmonės ilgalaikius finansinius sunkumus, sukėlusius įmonės faktinį nemokumÄ . Kad pats apeliantas negatyviai vertino įmonės veiklos perspektyvas, leidžia įsitikinti 2014 m. sausio 2 d. apelianto sudaryta reikalavimo teisių perleidimo sutartis, kurios pagrindu jis už 2 000 Lt kainÄ perleido 13 545 523,52 Lt dydžio kreditorinio reikalavimo teises į UAB „Prentas“ naujai kreditorei UAB „Intelekto logistika“ (reikalavimo perleidimo sutarties 1.1. punktas, 2.1 punktas).

BÅ«tent naujoji kreditorė UAB „Intelekto logistika“ greitai inicijavo bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimÄ , kas ir buvo padaryta teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartimi. Ä®monės veikla iki tol jau ilgÄ laikÄ buvo tik nuostolinga: 2008 m. įmonės nuostoliai siekė 573 699 Lt, 2009 m. – 211 800 Lt, 2010 m. – 124 357 Lt, 2011 m. – 103 076 Lt, 2012 m. – 105 289 Lt, 2013 m. – 11 817 390 Lt, 2014 m. – 3 008 245 Lt. Byloje nepaneigtos aplinkybės, jog įmonė nuolatos turėjo pradelstų skolų savo darbuotojams ir Valstybinio socialinio draudimo fondui, Valstybinei mokesčių inspekcijai.

Ä®vertinus Å¡ias aplinkybes, pritartina pirmosios instancijos teismo nuostatoms, kad UAB „Prentas“ buvo faktiÅ¡kai nemoki įmonė jau žymiai anksčiau, nei kreditoriai kreipėsi dėl bankroto bylos jai iÅ¡kėlimo. Ä®monės vadovo nevykdymas Ä®BÄ® 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos bei įmonės nuostolingos veiklos tęsimas, tuo pačiu didinant įmonės nuostolius ir kreditorinius įsipareigojimus, vertintinas kaip elgesys sÄ moningai siekiant privesti įmonę prie bankroto. Tokios aplinkybės atitinka Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte apibrėžtÄ Ä¯monės tyčinio bankroto požymį.

Atsižvelgiant į aukščiau iÅ¡dėstytus motyvus, apeliacinis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai iÅ¡sprendė klausimÄ dėl BUAB „Prentas“ bankroto pripažinimo tyčiniu, padarydamas teisingÄ iÅ¡vadÄ dėl tyčinio bankroto požymių egzistavimo, todėl naikinti apskųstÄ teismo nutartį apelianto atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pakankamo pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 24 d. nutartį palikti nepakeistÄ . Teisėjas                                                                 Gintaras Pečiulis