2016-03-16 Nr. AB-5657-3-61-3-00567-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eAS-355-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00567-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. Ž. skundą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja L. Ž. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija) 2016 m. sausio 7 d. raštą Nr. (1.23.)7R-109; 2) įpareigoti Teisingumo ministeriją išduoti pareiškėjai raštą, kuriuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministras atleistų (duomenys neskelbtini) notarę V. B. nuo pareigos saugoti notarinių veiksmų, susijusių su namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), valdymu / disponavimu, paslaptį; 3) įpareigoti Teisingumo ministeriją išduoti pareiškėjai raštą, kuriuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministras atleistų (duomenys neskelbtini) notarus Ž. ir D. P. nuo pareigos saugoti notarinių veiksmų, susijusių su J. P. J. turtu / paveldimu turtu ir paveldėjimo byla, paslaptį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 11 d. nutartimi pareiškėjos skundą atsisakė priimti.

Visų pirma, teismas nurodė, kad remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsniu, administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Vadovaudamasis šiomis teisės normomis, teismas padarė išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Tuo tarpu, kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Teismas pažymėjo, kad nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Taigi, teismas akcentavo, kad teisme yra nagrinėtini tokie viešojo administravimo subjekto priimti sprendimai, kuriuose aiškiai bei imperatyviai yra suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos.

Šiame kontekste teismas akcentavo, kad iš skundžiamo Teisingumo misterijos 2016 m. sausio 7 d. rašto Nr. (1.23.)7R-109 matyti, jog Teisingumo ministerija, atsakydama į pareiškėjos 2015 m. gruodžio 15 d. ir 2015 m. gruodžio 17 d. prašymus, nurodė, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. pasikeitė atleidimo nuo notarinės paslapties saugojimo teisinis reguliavimas. Pagal šiuo metu galiojančias Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 14 straipsnio 6 dalies nuostatas, teisė atleisti notarą nuo pareigos saugoti notarinių veiksmų paslaptį yra palikta tik sandorio šalims, jų teisių perėmėjams ir jų teisėtiems atstovams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 14 straipsnio 3 dalimi, pažymos apie notarinius veiksmus ir dokumentai išduodami teisėjo, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno reikalavimu dėl jų žinioje esančių baudžiamųjų ir civilinių bylų, taip pat kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais atvejais. Įvertinęs skundžiamo Teisingumo ministerijos 2016 m. sausio 7 d. rašto Nr. (1.23.)7R-109 turinį, teismas konstatavo, jog šiuo atveju akivaizdu, kad jame pateikta informacija apie tai, kas gali atleisti notarą nuo pareigos saugoti paslaptį, jokių teisinių pasekmių pareiškėjai nesukelia, todėl šis raštas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, jog pareiškėjos skundą atsisakytina priimti, kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

III. Pareiškėja L. Ž., nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą, prašydama minėtą nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjos skundo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Pareiškėja prašo nagrinėjamu atveju taikyti 2015 metais galiojusias teisės normas, kadangi ji į Teisingumo ministeriją kreipėsi dar 2015 m. gruodžio 15 d. ir 2015 m. gruodžio 17 d., o nuo pat 2012 m. nei vienas iš pareiškėjai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus paskirtų advokatų jos neinformavo apie iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusį įstatymą ir galimybę iš Teisingumo ministerijos gauti raštą, kuriuo notarai būtų atleisti nuo pareigos saugoti paslaptį apie mirusio(-ios) palikėjo(-jos) duomenis, paveldėjimo bylą. Tuo tarpu be duomenų apie palikėjo(-jos) turėtą turtą teismai atsisako priimti pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, todėl kilusio ginčo išsprendimas yra ypatingos svarbos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. nutarties, kuria ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu atsisakyta priimti pareiškėjos L. Ž. skundą dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016 m. sausio 7 d. rašto Nr. (1.23.)7R-109 panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, teisėtumas ir pagrįstumas.

Visų pirma, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje yra numatyta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo akcentuota, jog minėtose nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti. Nurodyta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – nuo teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-185-822/2015 ir kt.). Viena iš ABTĮ numatytų teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų yra ginčo priskirtinumas teismui (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). Taigi, atsižvelgus į skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, šiuo atveju turi būti nustatyta, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjos skundžiamas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016 m. sausio 7 d. raštas Nr. (1.23.)7R-109 negali būti administracinės bylos dalyku.

Šiuo aspektu pabrėžtina, jog viešojo administravimo srityje yra priimami įvairaus pobūdžio aktai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinimas administraciniuose teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatų, reglamentuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, jog į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (žr., pvz., LVAT 2004 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-121/2004 ir kt.). Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.). Vis dėlto minėta taisyklė turi būti taikoma pripažįstant visuotinio teisminės gynybos prieinamumo principo svarbą (žr., pvz., LVAT 2008 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1669/2008, 2006 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-278/2006 ir kt.). Viešojo administravimo subjektų priimto akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti tik formalūs kriterijai. Tai, ar dėl akto arba sprendimo galima paduoti skundą, lemia ne jo forma, o turinys. Todėl kiekvienu atveju vertinama, ar skundžiamas aktas turi įtakos suinteresuoto asmens teisinei padėčiai (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-435/2010 ir kt.).

Atitinkamai nagrinėjamu atveju pareiškėja 2015 m. gruodžio 15 d. ir 2015 m. gruodžio 17 d. prašymais, vadovaudamasi tuo metu galiojusiomis teisės normomis, kreipėsi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministrą, prašydama atleisti notarus nuo pareigos saugoti notarinių veiksmų paslaptį. Tačiau Teisingumo ministerija skundžiamu 2016 m. sausio 7 d. raštu Nr. (1.23.)7R-109 informavo pareiškėją, kad pagal nuo 2016 m. sausio 1 d. pasikeitusį atleidimo nuo notarinės paslapties saugojimo teisinį reguliavimą, teisė atleisti notarą nuo pareigos saugoti notarinių veiksmų paslaptį yra palikta tik sandorio šalims, jų teisių perėmėjams ir jų teisėtiems atstovams, be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 14 straipsnio 3 dalimi, pažymos apie notarinius veiksmus ir dokumentai išduodami teisėjo, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno reikalavimu dėl jų žinioje esančių baudžiamųjų ir civilinių bylų, taip pat kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais atvejais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad minėtu raštu, įvertinus jo turinį nagrinėjamos bylos kontekste, viešojo administravimo subjektas iš esmės atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymus ir atlikti prašomus veiksmus, todėl šis raštas skundo priėmimo nagrinėti stadijoje vienareikšmiškai negali būti vertinamas kaip akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių pareiškėjai nesukeliantis informacinio pobūdžio aktas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju skundžiamas Teisingumo ministerijos 2016 m. sausio 7 d. raštas Nr. (1.23.)7R-109 iš esmės vertintinas kaip individualus administracinis aktas, priimtas viešojo administravimo srityje, todėl, priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėja turi teisę reikalauti, kad administracinis teismas įvertintų tokio viešojo administravimo subjekto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, t. y. minėtas raštas gali būti ginčo administraciniame teisme dalyku. Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundo priėmimo nagrinėti stadijoje neturėjo pagrindo atsisakyti priimti skundą pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kaip nenagrinėtiną teismų.

Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas ir nepagrįstai skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, todėl ši nutartis naikintina, grąžinant pareiškėjos skundo priėmimo klausimą šiam teismui spręsti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos L. Ž. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjos L. Ž. skundo priėmimo klausimą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius