2022-08-03 Nr. AB-19987-3-61-3-01679-2022-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3483-520-2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01679-2022-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugpjūčio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) pilietės (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. liepos 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) pilietės (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) pilietė (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 21S45121 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėja paaiškino, kad jos persekiojimas yra grindžiamas priklausymu lesbiečių, gėjų, biseksualų ir translyčių (toliau – ir LGBT) asmenų socialinei grupei.

3. Pareiškėja teigė, kad atsakovui nurodė realias individualias aplinkybes ir pagrindė savo prieglobsčio prašymą, nes ji negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga, bijo ten grįžti dėl gręsiančio persekiojimo ir pavojaus gyvybei. Pareiškėjos vertinimu, jos deklaruojama baimė patirti persekiojimą yra visiškai pagrįsta, todėl ji atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pareiškėja akcentavo, kad Departamentas neištyrė ir nenustatė, ar pareiškėjos situacijoje nėra aplinkybių, dėl kurių jai būtų daromas poveikis, ir ar realu, jog, grąžinus ją į kilmės šalį, ji nepatirs persekiojimo / kankinimo ir kitokio nežmoniško elgesio veiksmų.

4. Pareiškėja laikėsi pozicijos, kad kilmės valstybės informacija patvirtina, jog pažeidžiamų asmenų teisės jos kilmės šalyje yra nuolat pažeidžiamos, o teisių gynybos perspektyvos yra ribotos, todėl ji (pareiškėja) bus persekiojama, nes bendras visuomenės nusistatymas ir taikoma diskriminacija seksualinių mažumų atžvilgiu yra ypač aukšta. Pareiškėja pažymėjo, kad prieglobstis ir papildoma apsauga jai nesuteikti nepagrįstai, Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjos prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios ir būtinos informacijos.

5. Pareiškėja nurodė, kad atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai jai taikė maksimalų draudimo atvykti laikotarpį. Pareiškėja nuoširdžiai stengėsi padėti tyrimui, iš kilmės valstybės išvyko siekdama apsisaugoti nuo gresiančio pavojaus gyvybei ir sveikatai, jos veiksmuose nebuvo jokio piktnaudžiavimo, ji laikėsi nustatytų tvarkų, o jos išvykimas iš kilmės valstybės buvo nulemtas suprantamo tikslo – saugaus gyvenimo.

6. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Departamentas paaiškino, kad jis nusprendė pareiškėjai nesuteikti pabėgėlės statuso, kadangi pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų Konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

8. Departamentas nurodė, kad įvertinus pareiškėjos pasakojimą, tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių bei pagrįstų prielaidų kontekste, buvo nustatyta, kad labai tikėtina, jog pareiškėjos deklaruojamas homoseksualumas yra pramanytas, siekiant pagrįsti prašymą suteikti prieglobstį, kurio pateikimas, savo ruožtu, buvo nulemtas ne baime grįžti į kilmės šalį, o nenoru išvykti iš Lietuvos Respublikos. Departamentas akcentavo, kad nei kilmės valstybės informacija, nei pareiškėjos pasakojimas nepagrindžia jos baimės patirti persekiojimą, todėl buvo konstatuota, kad pareiškėjos deklaruojama baimė nėra visiškai pagrįsta.

9. Departamentas pažymėjo, kad pareiškėjos nurodyta pagrindinė išvykimo iš kilmės valstybės priežastis yra persekiojimas dėl seksualinės orientacijos, todėl pareiškėjos pasakojimas buvo įvertintas remiantis DSSH modeliu ir buvo nustatyti patikimumo trūkumai. Pareiškėjos pasakojimas apie savo, kaip LGBT bendruomenės narės, patirtis yra prieštaringas, paviršutiniškas ir grindžiamas stereotipiniu LGBT bendruomenės suvokimu, be to, pareiškėjos pasakojimas apie su kitoniškumu bei stigma susijusius savęs suvokimo procesus buvo nedetalus ir neišsamus, nepaisant apklausos metu užduodamų pakartotinių klausimų, stengiantis padėti pareiškėjai atskleisti savo vidines patirtis. Atsižvelgęs į tai, Departamentas pareiškėjos pasakojimą apie priklausymą LGBT bendruomenei vertino kritiškai bei nelaikė patikimu įrodymu, pagrindžiančiu tarptautinės apsaugos pareiškėjai poreikį.

10. Departamentas pažymėjo, kad be aplinkybių̨, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlės statuso suteikimo, pareiškėja nenurodė̇ jai tariamai kylančių grėsmių̨, todėl tos pačios aplinkybės buvo vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kontekste, tačiau nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjos kilmės valstybėje vyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas, pasireiškiantis beatodairišku smurtu, dėl kurio vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus, todėl pareiškėja neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.

11. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nurodė, kad Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą (pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, asmenų grupėje, pėsčiomis kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyta pareigūnų ir pristatyta į užkardą).

12. Departamentas, pasisakydamas dėl draudimo atvykti laikotarpio nurodė, kad, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Pareiškėjai draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad ji į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę, nustatytas terminas neviršija maksimalaus Įstatyme numatyto termino.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. liepos 7 d. sprendimu pareiškėjos (duomenys neskelbtini) pilietės (duomenys neskelbtini) skundą tenkino iš dalies: 1) pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.“; 2) pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“ (taip nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje); 3) kitą skundo dalį atmetė.

14. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė, jog pareiškėja apklausose Departamente teigė, kad ji yra homoseksuali ir savo gimtojoje šalyje, kur tai nelegalu, dėl to sulaukė grasinimų dėl nužudymo. Pareiškėja pasakojo, kad su kita mergina draugavo apie 2 metus, apie jų santykius niekas nežinojo, išskyrus draugės motiną. Pareiškėja teigė, kad ji ir kita mergina buvo užkluptos viešbutyje (neįvardytų asmenų), pareiškėją pagavo ir sumušė, pareiškėja pateko į ligoninę. Po šio įvykio pareiškėja sužinojo, kad yra ieškoma ją sumušusių (neįvardytų) asmenų ir policijos, todėl ji nusprendė bėgti iš kilmės valstybės.

15. Teismas, nagrinėdamas bylą, vadovavosi Konvencijos 1 straipsnio A dalimi punktu, Įstatymo 86 ir 87 straipsniais, apžvelgė teismų praktiką, suformuotą prieglobsčio bylose, analizavo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas, detalizuojančias tyrimo dėl prieglobsčio prašymo atlikimo tvarką, prašymo vertinimo kriterijus.

16. Teismas nurodė, kad atsakovas, pareiškėjos pasakojimo kontekste įvertinęs kitoniškumo, stigmos, gėdos bei žalos elementus, nustatė rimtus pareiškėjos pasakojimo trūkumus – pareiškėjos pasakojimas apie savo, kaip LGBT bendruomenės narės, patirtis yra prieštaringas, paviršutiniškas ir grindžiamas stereotipiniu LGBT bendruomenės suvokimu, jis nepatvirtintas patikimais įrodymais. Be to, pareiškėjos pasakojimas apie su kitoniškumu bei stigma susijusius savęs suvokimo procesus buvo nedetalus ir neišsamus, nepaisant apklausos metu užduodamų pakartotinių klausimų, stengiantis padėti pareiškėjai atskleisti savo vidines patirtis.

17. Teismas iš pareiškėjos apklausų įrašų nustatė, kad pareiškėjos pasakojimas yra nenuoseklus, atsakinėdama į patikslinančius klausimus, ji teikė abstrakčius paaiškinimus, jai buvo sunku praplėsti pirminio laisvo pasakojimo metu pateiktą informaciją, ją papildyti. Teismas pabrėžė, kad pareiškėja net negalėjo įvardyti savo merginos tikslaus vardo, neturėjo jos nuotraukų ir kontaktinių duomenų.

18. Teismas akcentavo, kad pareiškėjos abstraktūs paaiškinimai, aplinkybės, kuriomis ji suvokė esanti kitokia ir jaučianti trauką tos pačios lyties asmenims, iš esmės neišeina už paviršutiniško ir stereotipinio suvokimo ribų, apsiriboja fiziniu elementu bei kitų asmenų (moters dukters, o ne pačios prieglobsčio prašytojos) elgesio apibūdinimu. Pareiškėja neapibūdino nei savo jausmų, nei psichologinės būsenos, jos paaiškinimai dėl homoseksualumo grindžiami tik lytiniais santykiais su kitais asmenimis.

19. Teismas nurodė, kad pareiškėja bendromis frazėmis papasakojo apie jos individualų persekiojimą, teigė, kad vyriausybinės institucijos, policija ir bendruomenė ją persekiojo, kilmės valstybėje jai grėstų įkalinimas iki gyvos galvos arba būtų sudeginta gyva. Pareiškėja, pasakodama apie jos sumušimą viešbutyje, neįvardijo, kokie asmenys tai padarė, be to, viso pasakojimo metu ji vengė nurodyti asmenų vardus, juos vadindama bendriniais vardais: moteris, draugė, vaikinas. Teismas vertino, kad aplinkybė, jog pareiškėja yra persekiojama policijos savo kilmės šalyje, yra mažai tikėtina, kadangi jai nebūtų pavykę išvykti iš šalies. Teismas nurodė, kad nėra byloje duomenų, jog pareiškėja buvo atsiskleidusi kilmės valstybėje kaip LGBT bendruomenės atstovė.

20. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos pasakojimas apie tariamą priklausymą kitokiai orientacijai pagrįstai buvo vertintas kritiškai bei nepripažintas patikimu įrodymu, pagrindžiančiu tarptautinės apsaugos suteikimo pareiškėjai poreikį. Departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos deklaruojama seksualinė orientacija yra pramanyta, su tikslu „tinkamai“ pagrįsti prašymą suteikti jai prieglobstį ir nulemta ne baime grįžti į kilmės šalį, bet nenoru išvykti iš Lietuvos Respublikos.

21. Teismas, įvertinęs Departamento surinktą informaciją apie kilmės valstybę, nurodė, kad pareiškėja nenurodė argumentų, pagrindžiančių nesaugią situaciją jos kilmės šalyje, jai aktualiame regione, t. y. situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą. Teismas sprendė, kad nei pareiškėjos argumentai, nei bylos medžiaga nepatvirtino, kad pareiškėjai grįžus į kilmės valstybę, ji bus kankinama, su ja bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas ar ji bus tokiu būdu baudžiama, kils grėsmė, jog jos, kaip žmogaus, teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos. Teismas taip pat konstatavo, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojai kilmės šalyje patirti persekiojimą tikimybės, pareiškėja nurodė, kad ji priklauso (duomenys neskelbtini) genčiai, dėl tautybės, religijos ((duomenys neskelbtini)) ji nepatiria jokių problemų ar persekiojimo, be to, pareiškėja nepriklauso politinei partijai ar politiniam judėjimui, politinėje veikloje nedalyvauja. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytų papildomos apsaugos suteikimo sąlygų.

22. Vadovaudamasis 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio nuostatomis, įvertinęs pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes, pažymėjęs, kad yra pagrindas manyti, jog pareiškėja gali pasislėpti, teismas pripažino pagrįsta Departamento Sprendimo dalį išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

23. Teismas nesutiko su Departamento išvada, jog pareiškėjai pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė jos padarytam pažeidimui. Teismas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos 5 ir 44 punktais, taip pat teismas vertino, kad byloje nebuvo pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėja praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekusi nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padariusi kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nebuvo nustatyta aplinkybių, kad pareiškėja iš Lietuvos Respublikos būtų išsiunčiama jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų lemti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą.

24. Teismas konstatavo, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra keistina, nustatant, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

25. Teismas aptarė Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – ir SIS II reglamentas) nuostatas ir pažymėjo, jog pareiškėjai taikomas draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, todėl šio asmens duomenys, vadovaujantis minėtų taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai, tačiau, pakeitęs Sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ir sumažinęs terminą iki 2 metų, teismas vertino, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 26. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) pilietė (duomenys neskelbtini) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. liepos 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

27. Pareiškėjos teigimu, teismas netinkamai vertino jos (pareiškėjos) pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad ji neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos.

28. Pareiškėja, pakartodama prašyme suteikti prieglobstį nurodytas aplinkybes, pažymi, kad kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) yra nesaugu, fiksuojami rimti žmogaus teisių pažeidimai: vyriausybinių ir nevyriausybinių institucijų inicijuotas neteisėtas ir vienašališkas žudymas; valstybinių, teroristinių ir nusikalstamų grupių organizuoti žmonių dingimai; valstybinių ir teroristinių grupių inicijuoti kankinimai, žiaurios arba žeminančios bausmės; sunkios ir pavojingos gyvybei kalėjimo sąlygos, valstybinių ir nevalstybinių institucijų inicijuotas vienašališkas asmenų suėmimas; politiniai kaliniai; rimtos teisminės valdžios šališkumo problemos; vienašališkas arba neteisėtas asmenų privatumo pažeidimas; žiaurūs vietiniai konfliktai, įskaitant civilių žudynes ir kankinimus; stiprūs žodžio, žiniasklaidos, interneto laisvės, įskaitant įstatymų dėl nusikalstamo šmeižto suvaržymai; taikaus susirinkimo ir bendruomenių, įskaitant lesbiečių, gėjų, biseksualų, transeksualų, interseksualų asmenų susibūrimo pažeidimai; rimti religinės laisvės apribojimai; rimti korupcijos atvejai. (duomenys neskelbtini) vyksta prekyba žmonėmis, yra akivaizdus tyrimų ir atskaitomybės už smurtą prieš moteris trūkumas; yra tos pačios lyties savanoriškus suaugusių asmenų lytinių santykius kriminalizuojantys įstatymai ar jų taikymas ir žiauriausios vaikų darbo formos.

29. Pareiškėja teigia, kad atsakovas neatliko jokios informacijos paieškos ir vertinimo, kiek tai susiję su ekonomine šalies padėtimi, todėl neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo.

30. Pareiškėjos teigimu, atsakovas, tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuluotą praktiką, tiek Įstatyme bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribodamas bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertindamas asmeninių pareiškėjos savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo.

31. Pareiškėja akcentuoja, kad jos detalus pasakojimas apie asmeniškai patirtą smurtą, patvirtina realią grėsmę jos gyvybei ir sveikatai. Sprendime nurodoma kilmės šalies informacija taip pat patvirtina pareiškėjai kilusios grėsmės realumą. Atsakovas taip pat nevertino, ar kilmės šalyje valstybė realios pagalbos nukentėjusiems nuo smurto asmenims teikia, t. y. nevertino pareiškėjos teiginių, jog grąžinus ją į kilmės šalį, gyvenimo sąlygos būtų nežmoniškos.

32. Pareiškėja pažymi, kad iš skunde pateiktos informacijos bei jos apklausų metu užfiksuotų duomenų matyti, jog, atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjos išsiuntimo į kilmės valstybę atveju pareiškėja nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jos orumas bei nekils grėsmė sveikatai / gyvybei, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į kilmės šalį jos teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

33. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjos prieglobsčio prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios ir būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjai atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjai nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką.

34. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

35. Departamentas, pakartodamas atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, pažymi, kad tiek Departamentas, tiek ir teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti teismo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 36. Bylos dalykas – atsakovo Departamento 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. 21S45121, kuriuo pareiškėjai (duomenys neskelbtini) pilietei (duomenys neskelbtini) nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlės statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, nuspręsta išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo jai atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pagrįstumas ir teisėtumas.

37. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėja neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas motyvuojamojoje sprendimo dalyje padarė išvadą, kad Departamento Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjai nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė Departamento Sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat įvedamas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

38. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje du kartus nurodė, jog nuspręsta „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Tai vertintina, kaip akivaizdus rašymo apsirikimas.

39. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

40. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

41. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

42. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

43. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) nustatyta, kad tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į:

a) visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą;

b) atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar prašytojas patyrė ar gali patirti persekiojimą arba didelę žalą;

c) prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip antai biografijos faktai, lytis ir amžius, kad pagal prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba didele žala;

d) tai, ar prašytojo veikla išvykus iš kilmės šalies buvo nukreipta vieninteliam arba pagrindiniam tikslui pasiekti – sudaryti reikiamas sąlygas prašyti tarptautinės apsaugos, kad būtų įvertinta, ar dėl tos veiklos į tą šalį grąžintas prašytojas būtų persekiojamas arba, ar jam grėstų didelė žala;

e) tai, ar galima pagrįstai tikėtis, kad prašytojas galėtų naudotis kitos šalies, kurioje jis galėtų gauti pilietybę, apsauga (4 str. 3 d. a–e p.). Tai, kad prašytojas jau buvo persekiojamas ar jam buvo padaryta didelė žala arba buvo tiesiogiai grasinama persekioti ar padaryti didelę žalą, yra rimtas visiškai pagrįstos prašytojo persekiojimo baimės ar realaus pavojaus patirti didelę žalą požymis, nebent yra tinkamų priežasčių manyti, kad toks persekiojimas nepasikartos ar didelė žala nebus padaryta dar kartą (4 str. 4 d.). Kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos:

a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą;

b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija;

c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju;

d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 str. 5 d. a–e p.).

44. Direktyvos 2011/95/ES preambulės konstatuojamojoje 30 dalyje nurodyta, kad apibrėžiant tam tikrą socialinę grupę turėtų būti deramai atsižvelgiama į klausimus, susijusius su prašytojo lytimi, įskaitant lyties tapatybę ir seksualinę orientaciją, kurie gali būti susiję su tam tikromis teisinėmis tradicijomis ir papročiais, kurių laikantis, pavyzdžiui, žalojami lyties organai, vykdoma prievartinė sterilizacija ar daromi prievartiniai abortai, tiek, kiek jie yra susiję su prašytojo visiškai pagrįsta baime būti persekiojamam. Atitinkamai Direktyvos 2011/95/ES 10 straipsnio 1 dalies d punkte išskirtoje pastraipoje nurodyta, kad, atsižvelgiant į aplinkybes kilmės valstybėje, tam tikrai socialinei grupei gali priklausyti grupė, susidariusi dėl būdingos seksualinės orientacijos. Seksualinė orientacija negali būti suprantama kaip veiksmai, kurie pagal valstybių narių nacionalinę teisę laikomi nusikalstamais. Siekiant pripažinti priklausymą prie tam tikros socialinės grupės arba nustatyti tokios grupės savybes, turi būti tinkamai atsižvelgiama į su lytimi susijusius aspektus, įskaitant lyties tapatybę.

45. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) 2013 m. lapkričio 7 d. sprendime sujungtose bylose C-199/12 ir C-201/12 pripažino, kad: dėl to, jog egzistuoja baudžiamosios teisės aktai, kurie specialiai skirti homoseksualiems asmenims, galima konstatuoti, kad šie asmenys turi būti laikomi sudarančiais tam tikrą socialinę grupę (49 p.); laisvės atėmimo bausmė, nustatyta teisės nuostatose, kuriose nustatoma baudžiamoji atsakomybė už homoseksualinius veiksmus, savaime gali būti persekiojimo veiksmas, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2011/95/ES 9 straipsnio 1 dalį, jeigu ji veiksmingai taikoma kilmės valstybėje, kurioje priimtas toks teisės aktas (56 p.); tokia bausmė [baudžiamoji atsakomybė] pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį, kurį atitinka Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnis, ir yra neproporcingas arba diskriminuojantis baudimas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95/ES 9 straipsnio 2 dalies c punktą (57 p.); jeigu prieglobsčio prašantis asmuo remiasi tuo, kad jo kilmės valstybėje yra teisės aktas, kuriuo nustatoma baudžiamoji atsakomybė už homoseksualinius veiksmus, nacionalinės institucijos, atlikdamos faktų ir aplinkybių vertinimą pagal Direktyvos 2011/95/ES 4 straipsnį turi išnagrinėti visus reikšmingus faktus, susijusius su kilmės valstybe, įskaitant kilmės valstybės įstatymus ir taisykles ir jų taikymo būdą, kaip numatyta Direktyvos 2011/95/ES 4 straipsnio 3 dalies a punkte.

Šios institucijos, atlikdamos šį nagrinėjimą, be kita ko, turi nustatyti, ar prašytojo kilmės valstybės teisės aktuose numatyta laisvės atėmimo bausmė taikoma praktikoje (59 p.); atsižvelgdamos į šiuos kriterijus, nacionalinės institucijos turi nuspręsti, ar galima konstatuoti, kad iš tiesų prašytojas pagrįstai bijo, kad grįžęs į savo kilmės šalį bus persekiojamas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2 straipsnio c punktą, skaitomą kartu su jos 9 straipsnio 3 dalimi (60 p.); vien tai, jog homoseksualiniai veiksmai yra baudžiami, savaime nėra persekiojimo veiksmas.

Tačiau laisvės atėmimo bausmė už homoseksualinius veiksmus, veiksmingai taikoma kilmės valstybėje, kurioje priimtas toks teisės aktas, turi būti laikoma neproporcingu arba diskriminuojančiu baudimu ir todėl yra persekiojimo veiksmas (61 p.); tai, jog reikalaujama, kad socialinės grupės nariai, kurių seksualinė orientacija yra ta pati, slėptų šią orientaciją, prieštarauja pačiam šios savybės, kuri yra tokia svarbi tapatumui, pripažinimui, kad susijęs asmuo negali būti verčiamas jos atsisakyti (70 p.); todėl negalima tikėtis, kad prieglobsčio prašytojas slėps savo homoseksualumą kilmės valstybėje, kad išvengtų persekiojimo (71 p.); kompetentingos institucijos, <...> vertindamos, ar prašytojo persekiojimo baimė yra pagrįsta, turi įsitikinti, ar nustatytos aplinkybės yra tokia grėsmė, kad atitinkamas asmuo, atsižvelgdamas į savo asmenines aplinkybes, gali pagrįstai baimintis, kad prieš jį iš tiesų bus imtasi persekiojimo veiksmų (72 p.).

Šis rizikos dydžio vertinimas, kuris bet kuriuo atveju turi būti atliekamas atidžiai ir atsargiai (žr. ESTT 2010 m. kovo 2 d. sprendimo S. A. ir kt., C-175/08, C-176/08, C-178/08 ir C-179/08, 90 p.), grindžiamas tik konkrečiais faktais ir aplinkybėmis <...> (73 p.).

46. ESTT 2018 m. sausio 25 d. sprendime byloje F. prieš Bevándorlási és Állampolgársági Hivatal, C-473/16, išaiškino, kad kai valstybės narės vertina, ar prašytojas pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar jis iš tikrųjų turi savybę, dėl kurios priskiriamas prie tam tikros persekiojamos socialinės grupės, jei tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas. Todėl priimant sprendimą dėl baime būti persekiojamam dėl seksualinės orientacijos pagrįsto tarptautinės apsaugos prašymo, kai atliekamas faktų ir aplinkybių vertinimas, ne visada reikia vertinti, ar prašytojas tikrai yra tam tikros seksualinės orientacijos. Negalima atmesti galimybės, kad, atsižvelgiant į specifines tarptautinės apsaugos prašytojo pareiškimų dėl jo lytinės orientacijos vertinimo aplinkybes, tam tikrų rūšių ekspertizė gali būti naudinga vertinant faktus ir aplinkybes ir galėtų būti atliekama nepažeidžiant šio prašytojo pagrindinių teisių. Prašymus nagrinėjantiems ir sprendimus priimantiems darbuotojams valstybės narės suteikia galimybę, kai būtina, tartis su ekspertais konkrečių sričių, kaip antai lyčių, klausimais, kurie, be kita ko, apima klausimus dėl lyties tapatybės ir seksualinės orientacijos. Vis dėlto tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus tokį prašymą individualiai, atsižvelgiant, be kita ko, į visus svarbius faktus, susijusius su prašytojo kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, jo pateiktą svarbią informaciją ir svarbius dokumentus, individualią padėtį ir asmenines aplinkybes. Prireikus kompetentinga institucija taip pat turi atsižvelgti į pateiktus paaiškinimus, kodėl nebuvo pateikti įrodymai, ir apskritai į tai, ar prašytoju galima tikėti. Todėl sprendžiančiosios institucijos sprendimai negali būti pagrįsti vien ekspertizės išvadomis, ši institucija, vertindama prašytojo pareiškimus dėl jo seksualinės orientacijos, juo labiau negali būti saistoma šių išvadų. Be to, kompetentingoms institucijoms draudžiama atlikti psichologinę prašytojo ekspertizę – remiantis projekciniais asmenybės testais apibūdinti tarptautinės apsaugos prašytojo seksualinę orientaciją, ir ja remtis siekiant įvertinti šio prašytojo teiginių dėl jo seksualinės orientacijos tikrumą.

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad prieglobsčio prašymų, kurie yra grindžiami priklausymu LGBT (inicialai, kuriais apibūdinamos lesbietės, gėjai, biseksualūs ir translyčiai žmonės) bendruomenei, vertinimas remiasi Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro tarptautinės apsaugos gairių (anglų kalba – „Guidelines on international protection No. 9: Claims to Refugee Status based on Sexual Orientation and/or Gender Identity within the context of Article 1A(2) of the 1951 Convention and / or its 1967 Protocol relating to the Status of Refugees“) pagrindu parengtu DSSH modeliu, kuriuo siekiama įvertinti paties prieglobsčio prašytojo savęs suvokimą, jausmus bei patirtį, nesikoncentruojant į jo seksualinę praktiką (šis modelis remiasi 4 elementų vertinimu: kitoniškumas, stigma, gėda ir žala) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. liepos 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3196-822/2022; 2022 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3158-575/2022; kt.).

48. Iš atsakovo Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas detaliai vertino pareiškėjos išsakytą baimę, jog (duomenys neskelbtini) jai kyla pavojus dėl to, kad ji priklauso LGBT bendruomenei (yra lesbietė), pareiškėjos pasakojimas įvertintas pagal DSSH modelį. Sprendime taip pat įvertinta ir tai, kad (duomenys neskelbtini) yra priimti savanoriškus tos pačios lyties suaugusių asmenų lytinius santykius kriminalizuojantys įstatymai ir jie taikomi.

49. Departamentas, pareiškėjos pasakojimo kontekste įvertinęs kitoniškumo, stigmos, gėdos bei žalos elementus, nustatė rimtus pareiškėjos pasakojimo trūkumus – pareiškėjos pasakojimas apie savo, kaip LGBT bendruomenės narės, patirtį yra prieštaringas, paviršutiniškas ir grindžiamas stereotipiniu LGBT bendruomenės suvokimu, be to, pareiškėjos pasakojimas apie su kitoniškumu bei stigma susijusius savęs suvokimo procesus buvo nedetalus ir neišsamus, nepaisant apklausos metu užduodamų pakartotinių klausimų, stengiantis padėti pareiškėjai atskleisti savo vidines patirtis. Įvertinęs pareiškėjos pasakojimą DSSH modelio aspektu, Departamentas nustatė patikimumo trūkumus, todėl pareiškėjos pasakojimą apie tariamą seksualinę orientaciją ir priklausymą LGBT bendruomenei vertino kritiškai bei nelaikė patikimu įrodymu, pagrindžiančiu tarptautinės apsaugos poreikį.

50. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos pasakojimą DHSS modelio kontekste, papildomai pažymi, kad kitoniškumo aspektu pareiškėja nesugebėjo atskleisti kada ji pradėjo suvokti, kad yra homoseksuali. Pareiškėja, pasakodama apie aplinkybės, kuriomis ji suvokė, kad ji yra lesbietė, nurodė, kad kai kita mergina pasiūlė jai draugauti, ji iš pradžių supyko ir atsisakė, tačiau, prisiminusi, kaip ja (pareiškėja) buvo rūpinamasi, ji nusprendė grįžti, nes gyvenimas su ta mergina buvo daug geresnis negu gatvėje, pareiškėja akcentavo, kad jos šeima buvo turtinga, turėjo daug pinigų. Pažymėtina, kad pareiškėja nenurodė išsamesnių detalių apie vidinius prieštaravimus / pergyvenimus dėl jos suvokimo, kad ji yra lesbietė.

51. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos teiktą pasakojimą atsakovui, akcentuoja, kad pareiškėjos pasakojimas yra nenuoseklus, nepasižymi nei detalumu, nei išsamumu, tam tikros pasakojimo dalys yra prieštaringos, logiškai nepaaiškinamos, pavyzdžiui, pareiškėja negalėjo nurodyti merginos kontaktų, su kuria, pareiškėjos teigimu, artimai bendravo ir gyveno kartu daugiau nei 2 metus (pareiškėja net negalėjo nurodyti tikro jos vardo), pareiškėja neteisingai nurodė savo amžių (apklausos metu pareiškėja teigė, kad jai yra 17 metų, nors vėliau nurodė, kad ji gimusi (duomenys neskelbtini) metais, t. y. yra daug vyresnė), pareiškėjos pasakojimo dalis dėl įvykių viešbutyje, kai, pareiškėjos teigimu, ją užklupo su kita mergina, turi akivaizdžių prieštaravimų.

52. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad nustatyti pareiškėjos pasakojimo trūkumai, įvertinus juos DSSH modelio aspektu, leidžia vertinti pareiškėjos pasakojimą kaip nepatikimą ir nesiremti pareiškėjos istorija dėl jos homoseksualumo ir jai kylančio persekiojimo kilmės šalyje.

53. Apibendrinant konstatuotina, kad atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvados, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai negali būti suteiktas pabėgėlės statusas Lietuvos Respublikoje, yra pagrįstos ir teisėtos.

54. Pareiškėja argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, todėl pagrįstai vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis jai nesuteikta ir papildoma apsauga. Akcentuotina, kad atsakovas, remdamasis įvairiais šaltiniais, išsamiai įvertino aktualią padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje, vertino, ar pareiškėjai kiltų individuali grėsmė grąžinus ją į kilmės valstybę, tačiau nenustatė, kad pareiškėja atitiktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytus reikalavimus.

55. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės dėl blogos ekonominės situacijos kilmės valstybėje, tai, kad nusikalstamumas ir kriminogeninė situacija yra itin bloga ir pan., nėra pagrindas suteikti pareiškėjai papildomą apsaugą.

56. Taigi nagrinėjamu atveju įvertinus pareiškėjos nurodytas aplinkybes, dėl kurių buvo prašoma suteikti pabėgėlės statusą ir papildomą apsaugą, teisės aktus, reglamentuojančius pabėgėlio statuso ir papildomos garantijos suteikimą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, jog dėl pareiškėjos nurodytų aplinkybių atsakovas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo suteikti pareiškėjai pabėgėlės statusą ir papildomą apsaugą. Pažymėtina, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą ir spręsdamas klausimą, susijusį su pareiškėjos visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą.

57. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjos paaiškinimus nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

58. Byloje nenustatyta, kad pareiškėja kilmės šalyje patirs elgesį, kuris prilyginamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui, nes tokios aplinkybės konstatacijai nepateikti įrodymai, atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjos situaciją.

59. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, ir nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

60. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas, tačiau, atsižvelgiant į pirmiau nurodytą pirmosios instancijos teismo padarytą rašymo apsirikimą sprendimo rezoliucinėje dalyje, pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis tikslintina, nurodant, kad Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktas pakeičiamas, išdėstant jį taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) pilietei (duomenys neskelbtini) atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“ (ABTĮ 96 str. 2 d.).

61. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašė bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi ji norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausyta.

62. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

63. Įvertinusi bylos medžiagą, teismo teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių dėl žodinio proceso būtinumo apeliacinės instancijos teisme. Proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėja dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, teikė paaiškinimus. Pareiškėja kitų motyvų, dėl kurių ši byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nenurodė, todėl pareiškėjos prašymas netenkintas ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) pilietės (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Patikslinti sprendimo rezoliucinę dalį ir ją išdėstyti taip:

„Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. 21S45121 rezoliucinės dalies 3 punktą ir išdėstyti jį taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“.

Pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. 21S45121 rezoliucinės dalies 4 punktą ir išdėstyti jį taip: „ Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) pilietei (duomenys neskelbtini) atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“.

Kitą skundo dalį atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė