2015-12-07 Nr. AB-24022-3-64-3-02701-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2239-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02701-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino (I t., b. l. 2–3, 82), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 30 000 eurų neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 1997 m. vasario 5 d. iki 1997 m. rugsėjo 24 d., nuo 2012 m. vasario 28 d. iki 2012 m. balandžio 18 d., nuo 2013 m. balandžio 25 d. iki 2013 m. gegužės 4 d. nepriimtinomis sąlygomis, perpildytose, drėgnose, neventiliuojamose kamerose, kuriose veisėsi tarakonai ir žiurkės, buvo šalta, trūko šviesos. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose įrengtas tualetas neatitiko higienos reikalavimų, jis neturėjo galimybės normaliai išsimaudyti, išsidžiovinti drabužių. Pasivaikščioti gryname ore buvo leidžiama tik vieną valandą, tiekiamo maisto energetinė vertė neatitiko reikalavimų. Kalinamas netinkamomis sąlygomis, patyrė neturtinę žalą, t. y. patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, sutriko sveikata. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (veikimo arba neveikimo) patirtą neturtinę žalą vertino 30 000 eurų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepimuose (I t., b. l. 44–52, 169–177) nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas periodiškai nuo 1997 m. vasario 5 d. iki 1997 m. rugsėjo 24 d., nuo 2012 m. vasario 28 d. iki 2012 m. balandžio 18 d., nuo 2013 m. balandžio 25 d. iki 2013 m. gegužės 3 d. Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kurį prašė taikyti, skaičiuojant nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos – 2014 m. lapkričio 10 d. Vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktu. Pareiškėjas Šiaulių TI laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, buvo laikomas kamerose, kuriuose jam teko nuo 2,27 kv. m iki 6,61 kv. m. Pareiškėjas Šiaulių TI per laikotarpį, su kuriuo susijusiems reikalavimams dėl neturtinės žalos reikšti nesuėjęs senaties terminas, iš viso buvo laikomas 58 dienas.

Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas. Kamera Nr. 104, kurioje pareiškėjas buvo kalinamas laikotarpiais nuo 2012 m. vasario 28 d. iki 2012 m. kovo 14 d. ir nuo 2012 m. kovo 30 d. iki 2012 m. balandžio 18 d., Šiaulių visuomenės sveikatos centro buvo patikrinta 2012 m. balandžio 11 d. (išvados surašytos 2012 m. balandžio 19 d. patikrinimo akte Nr. EP-105).

Patikrinimo metu nustatyta, kad kameroje Nr. 104 atliktas einamasis remontas, kamera tvarkinga, išvalyta, dirbtinė apšvieta atitinka higienos normos reikalavimus, nustatyti neesminiai pažeidimai. Pareiškėjo laikymo laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 25 d. iki 2013 m. gegužės 30 d. kamerose Nr. 23 ir Nr. 17 nebuvo atlikta patikrinimų dėl jų atitikimo higienos normos reikalavimams. Vadovavosi Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 13, 2 punktais, Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 2 punktu. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Taisyklių ir HN 76:2010 įsigaliojimo, todėl taikytinos tik tos normos, kurios nesusijusios su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių.

Atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių TI pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma. Atsakovas nurodė Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio, Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymo Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimų gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ nuostatas. Šiaulių TI ant rėžiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis.

Jų dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m. Nei Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei Higienos norma HN 76:2010 nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ribų. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktu, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių duomenų dėl asbesto tiesioginės įtakos jo sveikatos būklei. Pareiškėjas Šiaulių TI kalėjo labai neilgą laiko tarpą, kas negalėjo turėti įtakos pareiškėjo sveikatai taip, kaip jis nurodo.

Atsakovas rėmėsi Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalimi, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punktu, HN 76:2010 68 punktu. Šiaulių tardymo izoliatoriuje tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Vadovavosi HN 76:2010 21, 27 punktais.

Atsakovas tinkamai įgyvendina minėtus reikalavimus, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl šilto vandens nebuvimo kamerose yra nepagrįstos ir neturi teisinio pagrindo. Atsakovas rėmėsi Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsniu, Suėmimo vykdymo įstatymo 27 straipsniu. Nė viename teisės akte nėra uždrausta naudotis iš laisvės atneštais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais daiktais, kurie nėra įrašyti į Bausmių vykdymo kodekso 1 priedo sąrašą, todėl jei pareiškėjas nesinaudojo suteiktomis teisėmis, tai neturi jokio teisinio pagrindo Šiaulių TI pareigūnų neteisėtiems veiksmams ar neveikimui atsirasti.

Rėmėsi Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5, 6 dalimis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253. Asmenys laisvės atėmimo vietose maitinami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintomis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-138 patvirtintus valgiaraščius. Remdamasis Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. kovo 19 d. patikrinimo aktu Nr. EP-710 bei 2013 m. kovo 5 d. patikrinimo aktu Nr. 57VMĮP 0204375, pabrėžė, kad maitinimas Šiaulių tardymo izoliatoriuje atitinka minėtus teisės aktus, todėl pareiškėjo reiškiamoms pretenzijoms dėl netinkamo maitinimo nėra jokio teisinio pagrindo ir jos laikytinos nepagrįstos.

Taip pat teisės aktuose numatyta galimybė patiems suimtiesiems/nuteistiesiems įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus. Galimybė maisto produktus gauti iš giminių ar draugų, jokiame teisės akte nėra numatyta. Rėmėsi HN 76:2010 63 punktu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymą Nr. IR-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ 1.2 punktu.

Atsakovas pabrėžė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai, išduodami po vieną tualetinio popieriaus ruloną, nepažeidė teisės aktų reikalavimų. R. B. 2012 m. kovo 7 d. ir 2012 m. balandžio 10 d. buvo pateikęs prašymus išduoti jam higienos priemones – tualetinį popierių, taip pat kojines. Atsakovas nesudarė pareiškėjui blogesnių kalinimo sąlygų nei kitiems suimtiesiems (nuteistiesiems), visada išduodavo jam prašomas higienos priemones. Atsakovas nurodė, kad iki 2011 m. asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius Šiaulių tardymo izoliatoriuje suimtieji ir nuteistieji skalbėsi patys kamerose patys.

Tam tiksli kamerose buvo iškabintos virvės skalbiniams džiovinti, išduodamos vonelės ir ūkinis muilas. Kadangi jokie teisės aktai nereglamentuoja džiovyklų (virvių skalbiniams džiauti) įrengimo gyvenamosiose kamerose bei dėl kalinamųjų saugumo, nuo 2011 m. rugsėjo mėn. Šiaulių tardymo izoliatoriuje esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) išduodama patalynė bei rankšluosčiai, taip pat suimtųjų (nuteistųjų) apatiniai drabužiai bei asmeninė patalynė skalbiama ir džiovinama įstaigoje nemokamai. Nuo 2011 m. spalio mėn. įstaigoje esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) taip pat teikiamos ir viršutinių drabužių skalbimo ir cheminio valymo paslaugos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančias lėšas.

Pareiškėjas neįrodė, jog jam buvo padaryta neturtinė žala, nes Šiaulių TI administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka, nepateikta jokių pagrindžiančių pareigūnų kaltę dokumentų, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos. Atsakovas taip pat prašė teismo atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 6 d. sprendimu (II t., b. l. 63–75) pareiškėjo R. B. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu. Atsižvelgė į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurispridenciją (2011 m. sausio 20 d. sprendimas Mandic ir Jovic prieš Slovėniją, 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas V. prieš Lietuvą, 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimas Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pažymėjo, kad turi būti atsižvelgta į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą. Rėmėsi CK 1.124, 1.126, 1.127, 1.131 straipsniais. Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuota, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Teismo nuomone, pareiškėjas neįvardijo jokių objektyvių priežasčių bei nepateikė įrodymų, dėl kurių prašymas taikyti ieškinio senaties terminą turėtų būti netenkintinas, todėl atsakovo prašymas taikyti ieškinio senatį tenkintas ir ieškinio senatis skaičiuota nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2014 m. lapkričio 10 d. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 1997 m. vasario 5 d. iki 1997 m. rugsėjo 24 d., nuo 2012 m. vasario 28 d. iki 2012 m. balandžio 18 d., nuo 2013 m. balandžio 25 d. iki 2013 m. gegužės 4 d., o į teismą kreipėsi tik 2014 m. lapkričio 10 d. (pagal spaudą ant voko), todėl reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 1997 m. vasario 5 d. iki 1997 m. rugsėjo 24 d. turi būti taikoma ieškinio senatis, o pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama nuo 2012 m. vasario 28 d. iki 2012 m. balandžio 18 d., ir nuo 2013 m. balandžio 25 d. iki 2013 m. gegužės 4 d.

Iš byloje esančių 2014 m. lapkričio 21 d. pažymos Nr. 69/06-5607 ir 2015 m. sausio 27 d. pažymos Nr. 69/06-546 matyti, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas tris laikotarpius, tai yra į Šiaulių TI buvo pristatytas 1997 m. vasario 5 d. ir periodiškai skirtingose kamerose laikytas iki 1997 m. rugsėjo 24 d., vėliau į Šiaulių TI buvo pristatytas 2012 m. vasario 28 d. ir periodiškai skirtingose kamerose laikytas iki 2012 m. balandžio 18 d., ir nuo 2013 m. balandžio 25 d. skirtingose kamerose laikytas iki 2013 m. gegužės 3 d. Laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, pareiškėjas buvo laikomas 59 dienas. Teismas nustatė pareiškėjui tenkantis kameros plotas iš dalies atitiko reikalavimus, tačiau iš pateiktų pažymų tiksliai nustatyti kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kamerose nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, nėra galimybių, tikslios informacijos apie pareiškėjui tekusį šių kamerų plotą atsakovas nepateikė, todėl 2014 m. lapkričio 21 d. pažymos Nr. 69/06-5607 ir 2015 m. sausio 27 d. pažymos Nr. 69/06-546 turinys vertintas pareiškėjo naudai ir konstatuota, jog laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu pareiškėjas 59 dienas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus kamerų plotui. Įvertinęs tai, kad kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, teismas sprendė, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas tam tikrais laikotarpiais buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista, tai yra Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Byloje nustatyta, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2012 m. balandžio 11 d. atliko patikrinimą kameroje Nr. 104, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiais nuo 2012 m. vasario 28 d. iki 2012 m. kovo 14 d. ir nuo 2012 m. kovo 30 d. iki 2012 m. balandžio 18 d. Byloje nebuvo duomenų, kad kitose kamerose Nr. 23, Nr. 17, Nr. 63 pareiškėjo laikymo laikotarpiais ar anksčiau, iki pareiškėjo patalpinimo į šias kameras, Šiaulių visuomenės sveikatos centras būtų atlikęs patikrinimus ir nustatęs pažeidimus. Pažeidimai kameroje Nr. 104 užfiksuoti pareiškėjo buvimo šioje kameroje metu, todėl teismas darė išvadą, kad yra akivaizdu, jog valstybės valdžios institucijos (Šiaulių TI) pareigūnai laikotarpiais nuo 2012 m. vasario 28 d. iki 2012 m. kovo 14 d. ir nuo 2012 m. kovo 30 d. iki 2012 m. balandžio 18 d., viso 35 dienas laikė pareiškėją kameroje Nr. 104, neatitinkančioje joms keliamų Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir dėl netinkamos kamerų švaros, tvarkos bei dezinfekcijos, negalėjimo tinkamai pasinaudoti dušu. Teismas vadovavosi HN 76:2010 59 punktu. Kaip atsiliepime nurodo atsakovas ir matyti iš Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2014 m. lapkričio 24 d. pažymos Nr. 62/08-416, kamerų dezinfekcija įstaigoje atliekama kasdien, apie tai pažymima Objektų kasdieninio valymo kontrolės žurnale. Kamerose graužikų naikinimui naudojamos lipnios juostelės, o pagal suimtųjų prašymus, deratizacija papildomai atliekama cheminiu būdu. Deratizacija apgyvendinimo kamerose vykdoma priemone „Bromad“. Kamerose, atliekant deratizaciją cheminiu būdu, suimtieji (nuteistieji) yra iškeliami į kitas apgyvendinimo kameras. Teritorijoje deratizacija vykdoma su „Broditop“ pasta. Deratizacija pagal planą atliekama kartą per mėnesį. Patalpų dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija vykdoma pagal 2011 m. gruodžio 30 d. patvirtintą grafiką Nr. 20/01-2719 „Patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos grafikas 2012-2013 m.“. Taigi byloje nebuvo duomenų, kad Šiaulių TI kameros nėra valomos ir dezinfekuojamos. Be to, HN 76:2010 58 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys patys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, todėl Šiaulių TI negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas.

HN 76:2010 68 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje tinkamai įgyvendinama suimtųjų ir nuteistųjų teisė naudotis dušu, nes Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. HN 76:2010 39.4 punktas numato, kad dušinės, prausyklos patalpos valomos kasdien naudojant valiklius, turinčius dezinfekantų. Iš 2012 m. balandžio 19 d. Šiaulių visuomenės sveikatos centro Patikrinimo akto Nr. EP-105 (patikrinimas atliktas 2012 m. balandžio 11 d.) matyti, jog operatyvios kontrolės metu nustatyta, kad dušo patalpos išvalytos. Pašalinių, dvokiančių kvapų nejaučiama. Dušo patalpos valomos po kiekvieno naudojimosi dušu dezinfekcinių savybių turinčiomis priemonėmis. Patalpų valymas ir dezinfekavimas registruojamas registracijos žurnale, kuriame pasirašo priežiūrą atliekanti dezinfekatorė. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad dušų patalpos nevalomos ir nedezinfekuojamos, todėl tokie jo teiginiai atmesti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameroje tualetas nebuvo atitvertas nuo bendros kameros, nebuvo įrengtas unitazas, todėl kameroje nuolat tvyrojo blogas kvapas. Kameroje nebuvo karšto vandens. Teismas vadovavosi HN 76:2010 21 punktu, Taisyklių 14.5 punktu. Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2014 m. lapkričio 24 d. pažymoje Nr. 62/08-416 ir 2015 m. sausio 28 d. pažymoje Nr. 62/08-96 nurodoma, jog sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamose patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga. Sanitarinio mazgo plotas kiekvienoje gyvenamoje patalpoje yra skirtingas, unitazų nėra įrengta, yra tik sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema. Atsakovo pateikti duomenys paneigia, jog pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo likusio kameros ploto, tačiau tuo pačiu patvirtina, kad valstybės valdžios institucijos (Šiaulių tardymo izoliatoriaus) pareigūnai laikė pareiškėją kamerose, neatitinkančiose joms keliamų HN 76:2010 21 punkte numatytų reikalavimų, nes kamerose nebuvo įrengti unitazai. Atsižvelgęs į HN 76:2010 21 punkto nuostatą, teismas nurodė, jog pareiškėjo pretenzijos dėl karšto vandens teikimo kamerose nepagrįstos.

Teismas vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi ir Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų „Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių“ 92 punktu. Vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ nustatė vienos valandos pasivaikščiojimo gryname ore kasdien trukmę, tokia pasivaikščiojimo trukmė neprieštarauja nurodytiems Lietuvos Respublikos teisės aktams, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamos pasivaikščiojimo trukmės nepagrįstos. Rėmėsi HN 76:2010 18.4 punktu, Taisyklių 21 punktu, Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr.1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktu. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Šiaulių TI ant režiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, jų dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m. Įvertinus teisės aktuose numatytus pasivaikščiojimo vietų įrengimo reikalavimus ir pasivaikščiojimų gryname ore tvarką, daryta išvada, jog pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo vietos įrengimo atmestini.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ 1.2 punktu. Šiaulių TI esantys suimtieji ir nuteistieji higienos priemonėmis ir patalyne kiekvieną mėnesį aprūpinami pagal prašymus. Atsakovas į bylą pateikė 2012 m. kovo 7 d. ir 2012 m. balandžio 10 d. pareiškėjo prašymus skirti higienos priemones, tualetinį popierių, todėl pareiškėjo argumentai dėl higienos priemonių nesuteikimo atmesti kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas savo skunde nurodė, kad buvo draudžiama turėti šiltus pledus. Teismas rėmėsi Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr.1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 83 punktu. Lietuvių kalbos žodyne numatyta, jog patalynė yra visas lovos paklojimas (paklodė, antklodė, priegalvis, patalai); žodis „pledas“ aiškinamas kaip didelė skara, vartojama kaip apdangalas. Vertinant sąvoką „pledas“ lingvistiniu metodu darytina išvada, kad pledas nelaikytinas tokio pobūdžio patalynės vienetu, kurio naudojimą leistų aukščiau nurodytos normos ir apskritai nėra priskirtinas leidžiamų naudoti daiktų kategorijai.

Teismas vadovavosi HN 76:2010 64 punktu. Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2014 m. lapkričio 24 d. pažymos Nr. 62/08-416 ir 2015 m. sausio 28 d. pažymos Nr. 62/08-96 matosi, kad iki 2011 m. asmeninius drabužius suimtieji ir nuteistieji skalbėsi kamerose patys, tam tikslui buvo iškabintos virvės skalbiniams džiovinti, išduodamos vonelės ir ūkinis muilas; nuo 2011 m. rugsėjo mėn. suimtųjų (nuteistųjų) apatiniai drabužiai bei asmeninė patalynė skalbiama ir džiovinama įstaigoje nemokamai, o nuo 2011 m. spalio mėn. teikiamos viršutinių drabužių skalbimo bei cheminio valymo paslaugos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančius pinigus. Taigi pareiškėjo teiginiai, kad jam nesudaroma galimybė išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius nepagrįsti ir neįrodyti.

Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ nuostatas, Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. kovo 19 d. patikrinimo aktą Nr. EP-70, Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2013 m. kovo 5 d. patikrinimo aktą Nr. 57 VMĮP 0204375. Pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų (laboratorijos cheminių tyrimų rezultatų ar kitų duomenų), iš kurių būtų galima spręsti, kad dienos maisto davinio praktinė energetinė vertė buvo deficitinė, mažesnė nei 2298 kcal per parą. Teismui nepateikus tokio pobūdžio įrodymų, negalima konstatuoti, kad Šiaulių TI neužtikrino, kad būtų laikomasi nacionaliniais teisės aktais nustatytų vidutinių fiziologinių maisto energetinių normų.

Vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“, ir pažymėjo, jog byloje nebuvo duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus konstrukcijose panaudotas asbestas ir jo dirbiniai, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad dėl asbesto tiesioginės įtakos sutriko jo sveikata, todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl asbesto, atmetė kaip nepagrįstus.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose buvusių laikymo sąlygų išgyveno didelius dvasinius skausmus, depresiją, pablogėjo jo sveikata, susirgo skrandžio ligomis. Teismas atsižvelgė į pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nuorašo duomenis. Darė išvadą, kad būtent netinkamos laikymo sąlygos galėjo lemti pareiškėjo sveikatos sutrikimą ir jam objektyviai reikėjo geresnių kalinimo sąlygų nei sveikiems asmenims, konkrečiai – teisės aktų reikalavimus atitinkančio bent minimalaus kameros ploto (jeigu administracija pagal galimybes negalėjo užtikrinti pareiškėjui didesnio ploto, nei nustatyta minimali norma), taigi Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio nuostatomis. Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (59 dienos), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, daryta išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą.

Kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis bei pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią, dar daugiau, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą, kas sudarytų net po 508 Eur už kiekvieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną.

Šiuo aspektu pabrėžta, jog pareiškėjas buvimo Šiaulių TI laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Kartu atkreiptas dėmesys, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus.

Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Papildomai akcentuotina, kad pareiškėjas į teismą dėl žalos atlyginimo kreipėsi tik praėjus daugiau nei metams po jo paskutinio išvykimo iš Šiaulių TI. Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, bei tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 500 Eur.

III. Pareiškėjas R. B. apeliaciniu skundu (b. l. 79) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 6 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą.

Nurodo, kad teismas nepagrįstai apribojo laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, tas laikotarpis buvo daug ilgesnis. Pareiškėjas prašė taikyti 4 kv. m vienam asmeniui, atskaičiavus baldus, europietišką standartą. Pareiškėjas iš viso neprašė remtis Lietuvos teise. Pažymi, kad Konvencijos 3 straipsnis nenustato termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Be to, pareiškėjas negalėjo kreiptis anksčiau, nes EŽTT sprendimai, kuriuose aiškinami europietiški kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą. Teismas nepaaiškino, kodėl atsisako vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Taip pat tvirtina, kad šiuo metu Lietuvos valstybės nustatytas minimalios mėnesinės algos dydis yra neteisėtas. Mano, kad jo prašoma priteisti 30 000 Eur suma šiuo atveju yra pagrįsta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri pareiškėjui, jo teigimu, padaryta jį laikant Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog pareiškėjui tenkantis plotas tam tikrais laikotarpiais 59 dienas buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista, be to, šiuo laikotarpiu 35 dienas jis buvo laikomas kameroje Nr. 104, neatitinkančioje Higienos normoje HN 76:2010 keliamų reikalavimų, kamerose nebuvo įrengti unitazai, įvertinęs pažeidimų mastą, trukmę ir intensyvumą, bei tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba, atsižvelgęs į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, nusprendė, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti yra priteistina 500 Eur suma. Pareiškėjas, manydamas, kad jo prašyta priteisti 30 000 Eur suma buvo pagrįsta, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo tenkinti jo skundą pilna apimtimi.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigė, jog jis netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI kamerose buvo laikomas laikotarpiais nuo 1997 m. vasario 5 d. iki 1997 m. rugsėjo 24 d., nuo 2012 m. vasario 28 d. iki 2012 m. balandžio 18 d., nuo 2013 m. balandžio 25 d. iki 2013 m. gegužės 4 d. Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Kaip nustato CK 1.126 straipsnio 2 dalis, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra aiškinama, kad taikant ieškinio senatį, kuri yra materialiosios civilinės teisės institutas, turi būti derinami du teisiniai gėriai: asmens pažeistos teisės gynimas ir civilinių teisinių santykių stabilumas. Civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo. Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes.

Lygiai taip pat asmuo, kuriam reiškiamas ieškinio reikalavimas, gali nenaudoti ieškinio senaties kaip savo atsikirtimų pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Balto print“ v. UAB „Schenker“, bylos Nr. 3K-3-274/2014; 2015 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB „Luvel transportas“, bylos Nr. 3K-3-363-469/2015). Taigi, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas, kai teismas nustato, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas (1964 m.

CK 90 straipsnio 2 dalis; 2000 m. CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-339/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v.

UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybės sienos apsaugos tarnyba v. AB firma „VITI“, bylos Nr. 3K-3-633/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB „Luvel transportas“, Nr. 3K-3-363-469/2015). Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį. Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino.

Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v.

UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas R. B. prašo atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikant jį Šiaulių TI netinkamomis sąlygomis periodais laikotarpiu nuo 1997 m. vasario 5 d. iki 1997 m. rugsėjo 24 d., nuo 2012 m. vasario 28 d. iki 2012 m. balandžio 18 d., nuo 2013 m. balandžio 25 d. iki 2013 m. gegužės 4 d. Skundą pareiškėjas Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė 2014 m. lapkričio 6 d. Atsakovas pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo prašė taikyti ieškinio senatį (I t., b. l. 44–52), pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą, kaip teigiama, nuo 1997 m. vasario 5 d. iki 1997 m. rugsėjo 24 d.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, tokių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė ir ex officio. Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinimas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokių terminų senaties terminų dėl jame numatytiems pažeidimams konstatuoti, o EŽTT sprendimai, kuriuose išaiškinti europietiški kalinimo standartai, nebuvo išvesti į jam suprantamą – lietuvių – kalbą, pažymėtina, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją).

Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę).

EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Dėl ieškinio senaties nustatymo, pažymėtina, kad EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę).

Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas.

Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Taigi, nagrinėjamoje byloje, visų pirma, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, tame tarpe – ir reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl pareiškėjo teiginiai, kad jam ilgą laiką dėl kalbos barjero nebuvo prieinama EŽTT praktika tokios kategorijos bylose, vėlgi nėra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas teigė, kad jo teisės šiuo atveju aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. vasario 28 d. iki 2012 m. balandžio 18 d. ir nuo 2013 m. balandžio 25 d. iki 2013 m. gegužės 4 d., kai jis buvo laikomas Šiaulių TI kamerose, buvo pažeidžiamos, nes: buvo kalinamas perpildytose, drėgnose, neventiliuojamose kamerose, kuriose veisėsi tarakonai ir žiurkės, buvo šalta, trūko šviesos. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose įrengtas tualetas neatitiko higienos reikalavimų, jis neturėjo galimybės normaliai išsimaudyti, išsidžiovinti drabužių, buvo išduodama per mažai tualetinio popieriaus. Pasivaikščioti gryname ore buvo leidžiama tik vieną valandą, tiekiamo maisto energetinė vertė neatitiko reikalavimų, draudžiama su savimi turėti pledus, Šiaulių TI buvo asbesto.

Pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Šiame kontekste pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, sprendime išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys duomenys. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti europietišką 4 kv. m gyvenamojo ploto normą vienam asmeniui ir į šią normą neįskaičiuoti baldų užimamo ploto, taip pat nėra pagrįstas. Pareiškėjas nenurodo, kokiu aktu toks standartas yra nustatytas. Pabrėžtina, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtinta vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto tardymo izoliatoriaus kameroje norma – 3,6 kv. m.

Kadangi pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. vasario 28 d. iki 2013 m. gegužės 4 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 buvo patvirtinta 800 Lt, 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 – 850 Lt, 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 – 1 000 Lt minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (pvz., už kiekvieną praleistą dieną Šiaulių tardymo izoliatoriuje kalinamiems asmenims yra priteisiamas vidutiniškai nuo 4 iki 7 eurų atlyginimas už vieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną (žr. 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-550-575/2015; 2015 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1530-858/2015, 2015 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2013-520/2015, 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2329-442/2015), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų mastą, šių pažeidimų trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 30 000 Eur suma, o pirmosios instancijos teismo pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų priteista 500 Eur suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės teisingai aiškinęs ir taikęs procesinės ir materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 6 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan