2018-04-11 Nr. AB-7624-3-61-3-04427-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1402-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04427-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja N. J. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei netaikyti trejų metų ieškinio senaties termino.

2. Pareiškėja paaiškino, kad Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 5 d. iki 2016 m. lapkričio 15 d. nesudarė jai galimybių susitikti su savo vyru pasimatymuose tiek su fiziniu, tiek be fizinio kontakto. Nurodė, kad apie savo pažeistas teises ji sužinojo 2016 m. lapkričio 2 d. Iki tol Lukiškių TI-K tvirtino, kad patalpų pasimatymams nėra ir jokiuose teisės aktuose tokia galimybė nėra numatyta. Pareiškėja teigė, kad nesudarius galimybės turėti pasimatymus su fiziniu kontaktu, pareiškėja patyrė didelius apribojimus, sumažėjo bendravimas, nutrūko fizinis kontaktas, tokiais veiksmais ji buvo izoliuota nuo savo vyro, patyrė daug fizinių ir psichologinių kančių, aštrėja neigiamos emocijos, pareiškėja patyrė nervinę įtampą, sutriko miegas, atsirado nepilnavertiškumo jausmas, atimta jos teisė į seksualinį gyvenimą, kas tiesiogiai įtakojo jos sveikatos būklę ir kt., tokiu būdu buvo pažeistos ne tik jos, bet ir jos suimtojo vyro teisės. Paaiškino, kad santykiai su vyru yra labai įtempti dėl vienintelės priežasties, jog nėra galimybės susitikti privačioje aplinkoje, yra prasidėjusi nervinė įtampa, kad gali iširti šeima. Nurodė, kad Lukiškių TI-K nepasirūpino ir pasimatymų suteikimu be fizinio kontakto, nes kalinamųjų artimųjų gausa Lukiškių TI-K labai didelė, o trumpalaikių pasimatymų paskirstymas buvo netinkamas. Pareiškėja atkreipė dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje konstatuota, kad jokiomis sąlygomis negali būti apriboti pasimatymai tarp šeimos narių. Nurodo EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimą byloje Varnas prieš Lietuvą Nr. 42615/06 ir pažymi, kad minėtoje byloje pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas buvo priteistas už ilgalaikių pasimatymų nesuteikimą, o nagrinėjamu atveju pareiškėjai nėra suteikiami tiek ilgalaikiai, tiek ir trumpalaikiai pasimatymai.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti bei taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

4. Atsakovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K laikomiems suimtiesiems ilgalaikiai pasimatymai nesuteikiami, kadangi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 22 straipsnio 1 dalis numato, jog suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau tam reikalingas suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinis sutikimas. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad SVĮ 22 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vienas pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip dvi valandas, o Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 65 punkte nustatyta, kad pasimatymai vyksta be fizinio kontakto. Skiriant pasimatymus, vadovaujamasi Taisyklių 62 punktu, kuriuo remiantis, asmenys, norintys pasimatyti su suimtuoju, registruojami tardymo izoliatoriaus direktoriaus nustatyta tvarka, nagrinėjamu atveju, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 1-89 patvirtintu Asmenų, norinčių pasimatyti suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas). Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad Lukiškių TI-K nėra įrengtų ilgalaikių pasimatymų kambarių, o Taisyklėse ilgalaikių pasimatymų patalpų įrengimas taip pat nėra numatytas.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kilusios nesuteikiant pareiškėjai ilgalaikių pasimatymų su vyru, o trumpalaikius užtikrinant netinkamai, atlyginimo.

7. Teismas nurodė, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėja skundu siekė, jog jai būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 5 d. iki 2016 m. lapkričio 15 d., tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2016 m. lapkričio 8 d., praleidus ieškinio senaties terminą. Teismas nusprendė, jog pareiškėja apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, kadangi skunde nurodė, jog patyrė nervinę įtampą, sutriko miegas, atsirado nepilnavertiškumo jausmas ir kt. Atsižvelgęs į šias aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja į teismą kreipėsi tik 2016 m. lapkričio 8 d., o prieš tai nesikreipė į jokias institucijas dėl pažeidžiamų teisių ir patirtos neturtinės žalos, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jos nurodomų pažeidimų metu ji nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jos teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, teismas nusprendė, kad pareiškėja visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą, praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo dėl laikotarpio iki 2013 m. lapkričio 7 d. ir nėra pagrindo jo atnaujinti.

8. Teismas vadovaudamasis SVĮ 22 straipsnio 1 dalimi nurodė, kad suimtiesiems pasimatymų skaičius su artimaisiais nėra ribojamas, tačiau tam reikia ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinio sutikimo. Taip pat pažymėjo, kad pasimatymų tvarka nustatyta Taisyklėse (4 dalis), kurių 65 punkte nustatyta, jog pasimatymas vyksta be fizinio kontakto. Taigi teismas pažymėjo, kad fizinis kontaktas yra leidžiamas tik ilgalaikių, o ne trumpalaikių pasimatymų metu. Taisyklių 70 punkte nurodyta, kad pasimatymą kontroliuojantys pareigūnai privalo nuolat stebėti asmenis, atvykusius į pasimatymą, ir suimtuosius. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K privalo laikytis galiojančių teisės aktų ir negali jų savavališkai keisti. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjos teisės dėl fizinio kontakto ilgalaikių pasimatymų nebuvo pažeistos.

Pirmosios instancijos teismas pasisakydamas dėl pareiškėjos teiginių, jog trumpalaikiai pasimatymai buvo organizuojami netinkamai, atkreipė dėmesį į Aprašo nuostatas, reglamentuojančias asmenų, norinčių pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo tvarką. Iš pateikto Lukiškių TI-K 2016 m. liepos 26 d. rašto Nr. 96-2595 turinio nustatė, jog susidarydavo eilės registruojantis trumpalaikiams pasimatymams, todėl Lukiškių TI-K, siekdamas pagerinti pasimatymų suteikimo sąlygas, patvirtino naują trumpalaikių pasimatymų suteikimo tvarką, pagal kurią trumpalaikių pasimatymų bus suteikta daugiau.

Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjai galėjo kilti tam tikri nepatogumai, siekiant turėti trumpalaikį pasimatymą, tačiau jie buvo nežymūs, trumpalaikiai pasimatymai jai visada buvo suteikiami, todėl pareiškėjos teisės šiuo aspektu nebuvo pažeistos. Teismas byloje nenustatė duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjai kada nors buvo nesuteiktas trumpalaikis pasimatymas, todėl sprendė, kad patirti nepatogumai dėl susidariusių eilių nėra tokie dideli, kad būtų galima konstatuoti neturtinės žalos kilimo faktą.

Šiuo aspektu taip pat pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog kalinimas, kaip ir bet kokia kita laisvės apribojimo priemonė, yra susijusi su privataus ir šeimos gyvenimo ribojimais. Tačiau pagrindinis kalinamo asmens teisės į šeimos gyvenimo gerbimą elementas yra tai, kad institucijos leidžia arba, kai reikalinga, padeda palaikyti kontaktą su artima šeima. Tokie apribojimai kaip susitikimų su šeima skaičiaus nustatymas, šių susitikimų stebėjimas ir jeigu padaryto nusikalstamos veiklos pobūdis reikalauja, specialaus kalėjimo režimo taikymas arba konkrečios susitikimų tvarkos nustatymas reiškia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio teisių ribojimą, bet patys savaime šių nuostatų nepažeidžia.

Bet kuriuo atveju kiekvienas ribojimas turi būti taikomas įstatymų nustatyta tvarka ir turi siekti vieno ar daugiau teisėtų tikslų ir turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje (žr., pvz., 2007 m. sausio 18 d. sprendimą byloje Estrikh prieš Latviją, pareiškimo Nr. 73819/01, 166 paragrafas; 2007 m. liepos 17 d. sprendimą byloje Kučera prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 48666/99, 127 paragrafas, ir 2003 m. balandžio 3 d. sprendimą byloje Klamecki prieš Lenkiją (Nr. 2), pareiškimo Nr. 31583/96, 144 paragrafas).

9. Teismas taip pat pažymėjo, kad nepatogumų sukėlimas ir pasirinkimo laisvės apribojimas nuteistiesiems bei su tuo susiję neigiami išgyvenimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, o ta aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK) nenumato ilgalaikių pasimatymų nuteistiesiems, atliekantiems bausmę kalėjimuose, nevertintina kaip pažeidžianti įstatymų numatytą nuteistųjų teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis pareiškėjos nurodoma EŽTT 2013 m. liepos 9 d. byla Varnas prieš Lietuvą Nr. 42615/06, nes peticiją pateikusio Tomo Varno statusas vienu metu buvo ir suimtasis, ir nuteistasis, todėl jam buvo taikomi skirtingi režimai nei nagrinėjamoje administracinėje byloje. Be to, šiuo atveju ginčas kilo dėl pasimatymų be fizinio kontakto suteikimo, o byloje Varnas prieš Lietuvą ginčas kilo dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo.

10. Apibendrindamas, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos teisė į privatų gyvenimą nebuvo pažeista ar nepagrįstai apribota, o dėl susidariusių eilių patirti nepatogumai nebuvo tokio sunkaus pobūdžio, kad būtų galima konstatuoti neturtinės žalos kilimo faktą. Atsižvelgęs į galiojantį teisinį reguliavimą ir bylos faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nenustatė vienos iš deliktinės atsakomybės sąlygų – atsakovo neteisėtų veiksmų, todėl sprendė, kad kitas viešosios atsakomybės sąlygas vertinti yra netikslinga, o tenkinti pareiškėjos skundą nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

III. 11. Pareiškėja N. J. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

12. Pareiškėja nesutinka su jo skundo reikalavimams taikyta ieškinio senatimi ir prašo apeliacinės instancijos teismo atnaujinti ieškinio senaties terminą (CK 1.131 str. 2 d.), o nagrinėjant bylą spręsti dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 5 d. iki 2016 m. lapkričio 15 d.

13. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjo pareiškėjos skundą dėl trumpalaikių pasimatymų suteikimo, kai pareiškėja savo skunde reikalavimus kėlė dėl atsakovo draudimo suteikti ilgalaikius pasimatymus su fiziniu kontaktu. Pabrėžė, kad skunde analizuojamos aplinkybės, susijusios su ilgalaikiais pasimatymais, todėl mano, kad teismas nepagrįstai pakeitė skundo pagrindą, ir teismo sprendimas turi būti panaikintas.

14. Pareiškėja teigia, kad atėmus teisę į pasimatymus Lietuva pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnį, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnį bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 1 ir 4 dalis, nes tokiais veiksmais buvo pažeistas privataus ir šeimos gyvenimo gerbimas.

15. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

16. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įvertino bylos aplinkybes, byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Atsakovas mano, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, nes pareiškėja savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė įrodymais. Atkreipia dėmesį, jog skundas grindžiamas samprotavimais, nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai padarytos neturtinės žalos, o jos dydis taip pat nėra pagrįstas jokiais įrodymais.

17. Taip pat pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus. Tokia žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ir smulkmeniški. Atsakovas teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios Lukiškių TI-K nesuteikiant pareiškėjai ilgalaikių pasimatymų ir netinkamai organizuojant trumpalaikius pasimatymus su Lukiškių TI-K kalinčiu vyru, atlyginimo.

19. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą, nenustatęs vienos iš deliktinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų valdžios institucijų veiksmų.

20. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu jos reikalavimams taikyti ieškinio senatį, taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas aplinkybes dėl trumpalaikių pasimatymų suteikimo, nepagrįstai pakeitė skundo pagrindą, kadangi pareiškėja savo reikalavimus dėl žalos atlyginimo siejo su atsakovo draudimo suteikti ilgalaikius pasimatymus su fiziniu kontaktu.

21. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos proceso šalies pateikto apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje V. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje G. R. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

23. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.125–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, aktualia LVAT praktika, ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjos reikalavimui dėl neturtinės žalos, atsiradusios, kaip teigiama, laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 5 d. iki 2013 m. lapkričio 7 d., taikė ieškinio senatį, terminą, konstatavęs, jog pareiškėja 2016 m. lapkričio 8 d. į teismą kreipėsi praleidusi trejų metų ieškinio senaties terminą, kurį nėra pagrindo atnaujinti. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo išvadas dėl ieškinio senaties taikymo bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus šiuo aspektu, konstatuoja, kad teismo išvados dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstos ir teisėtos, todėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, susijusių su senaties termino taikymu, iš naujo neanalizuoja ir dėl jų atskirai nepasisako.

24. Papildomai pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėja iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdama tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (lot. ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2256/2012, 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-429-442/2016 ir kt.).

25. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas jos reikalavimą pagrįstumo siejo su trumpalaikių pasimatymų suteikimu / nesuteikimu: įvertinus pareiškėjos skundo, pateikto pirmosios instancijos teismui, turinį, teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėja savo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą grindžia tiek argumentais dėl pasimatymų su fiziniu kontaktu (ilgalaikių) nesuteikimo, tiek ir dėl trumpalaikių pasimatymų be fizinio kontakto netinkamų organizavimo, todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos skundą, pagrįstai pasisakė ir dėl trumpalaikių pasimatymų organizavimo tvarkos ir jų suteikimo. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje esantį Lukiškių TI-K 2016 m. balandžio 11 d. raštą Nr. 22-147 Dėl informacijos pateikimo apie E. J. laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (b. l. 9), patvirtinantį, kad pareiškėjai ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 7 d. buvo suteikti 6 trumpalaikiai pasimatymai, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl trumpalaikių pasimatymų organizavimo, jų nekartoja ir plačiau šiuo aspektu nepasisako.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

27. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

28. Nagrinėjamu atveju svarbi SVĮ 22 straipsnio (iki 2016 m. kovo 31 d. galiojusi redakcija) 4 dalies nuostata, jog pasimatymų tvarka nustatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse. Taisyklių 65 punkte buvo nustatyta, jog pasimatymas vyksta be fizinio kontakto. Nuo 2016 m. balandžio 1 d. įsigaliojus naujai SVĮ 22 straipsnio redakcijai, galiojusiai iki 2017 m. sausio 1 d., į šio straipsnio 4 dalį buvo perkelta minėta Taisyklių nuostata, įpareigojanti įrengti pasimatymų patalpas taip, kad suimtojo ir lankytojo fizinis kontaktas nebūtų galimas. Taigi, nacionaliniuose teisės aktuose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo įtvirtintas reikalavimas užtikrinti, jog pasimatymų metu nebūtų galimas fizinis kontaktas tarp suimtojo ir lankytojo.

29. Tačiau Lukiškių TI-K savo veikloje turi vadovautis ne tik Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais, bet ir įsigaliojusiomis, ratifikuotomis Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis: Lietuvos Respublikos Seimas 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, jos ketvirtojo, septintojo ir vienuoliktojo protokolų ratifikavimo“ ratifikavo 1993 m. gegužės 14 d. pasirašytą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją bei šios Konvencijos ketvirtąjį, septintąjį bei vienuoliktąjį protokolus. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis nustato, kad tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nurodė, jog „Ši konstitucinė nuostata Konvencijos atžvilgiu reiškia, kad ratifikuota ir įsigaliojusi ji (Konvencija) taps sudedamąja Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalimi ir turės būti taikoma kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai.“ Tiesioginis Konvencijos taikymas reiškia, kad Konvencijos nuostatomis galima tiesiogiai remtis Lietuvos Respublikos teismuose, taip pat ir santykiuose su viešojo administravimo subjektais. Lietuvos teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, sprendžiant bylas, gali būti taikoma tiesiogiai (LVAT 2003 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 259-03, Administracinių teismų praktika Nr. 4, 64-67 p.; 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A248-58/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007, Teismų praktika Nr. 27, 47-56 p.).

30. Be to, Konvencijos nuostatos ne tik pripažįstamos tiesiogiai, kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai, taikytinomis nacionalinėje teisės sistemoje, bet ir turinčiomis taikymo pirmenybę kolizijos su nacionaliniais teisės aktais atveju. Tokia Konvencijos nuostatų taikymo pirmenybė išplaukia tiek iš Lietuvos Respublikos nacionalinių, tiek ir iš tarptautinių teisės aktų. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 1 dalis nustato, kad įsigaliojusias, taip pat laikinai taikomas Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis Lietuvos Respublikoje privaloma vykdyti, o pagal minėto straipsnio 2 dalį, jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos. Kaip pažymėjo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo 1995 m. sausio 24 d. išvadoje, „Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija yra ypatingas tarptautinės teisės šaltinis, kurio tikslas kitoks nei daugumos kitų tarptautinės teisės aktų. Šis tikslas yra visuotinis – siekti, kad Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje skelbiamos teisės būtų visuotinai ir veiksmingai pripažįstamos ir kad jų būtų laikomasi ginant ir toliau įgyvendinant žmogaus teises ir pagrindines laisves. Šiuo, tai yra, tikslo požiūriu, Konvencija atlieka tokią pat funkciją kaip ir konstitucinės žmogaus teisių garantijos, nes Konstitucija įtvirtina šias garantijas šalyje, o Konvencija – tarptautiniu lygiu”. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje tiek sprendžiant dėl atsakovo veiksmų teisėtumo, tiek dėl pareiškėjos galimai patirtos žalos atlyginimo, tiesiogiai turi būti taikomos Konvencijos nuostatos, taip pat atsižvelgiama į EŽTT sprendimuose pateiktą jų aiškinimą.

31. Nagrinėjamo ginčo atveju svarbus EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimas byloje, Varnas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42615/06, kuriame, konstatavus, kad apribodamos pareiškėjo teisę į ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine jam kalint kardomojo kalinimo vietoje Lietuvos institucijos nepateikė pagrįsto ir objektyvaus pateisinimo dėl skirtingo elgesio, todėl, elgėsi su juo diskriminuojančiai, dėl ko buvo pažeistas Konvencijos 14 straipsnis kartu su 8 straipsniu. Šioje byloje, kuriame svartyti klausimai yra reikšmingi visiems įkalinimo vietose laikomiems asmenims, nes jie apsprendžia jų privataus ir šeimos gyvenimo gerbimui taikomų apribojimų, kurie yra neatsiejami nuo laisvės atėmimo, apimtį, nepaisant pagrindo, kuriuo jie taikomi, priimtame sprendime EŽTT, be kita ko, nurodė, kad:

„<...> suėmimas, kaip ir bet kokia kita priemonė, kuria asmeniui atimama laisvė, sukelia neatsiejamus asmeninio ir šeimos gyvenimo apribojimus. Vis dėlto esminė suimtojo teisės į šeimos gyvenimo gerbimą dalis yra kad institucijos leistų, o esant būtinybei, ir padėtų palaikyti ryšius su artimaisiais. Tokie apribojimai kaip pasimatymų su šeimos nariais skaičiaus ribojimas, stebėjimas šių pasimatymų metu ir, jei tai pateisinama dėl nusikaltimo pobūdžio, specialaus kalinimo režimo taikymas suimtiesiems arba speciali pasimatymų tvarka reiškia įsikišimą į 8 straipsniu saugomas teises, tačiau savaime nereiškia šios nuostatos pažeidimo <....>.

Tačiau Lietuvos teisės aktai iš esmės riboja kardomajame kalinime esančių asmenų teises į pasimatymus labiau negu nuteistų asmenų, laikomų pataisos namuose, kaip kad pareiškėjo atveju. <...> kalbant apie bet kokius konkrečius apribojimus, susijusius su kardomajame kalinime esančių asmenų teisėmis į pasimatymus, teisėtų interesų apsaugojimo tikslas gali būti pasiektas ir kitomis priemonėmis, kurios nepaveiktų visų kalinamų asmenų, neatsižvelgiant į tai, ar tų apribojimų iš tikrųjų reikia, pavyzdžiui, nustatant skirtingas kalinimo kategorijas arba taikant konkrečius apribojimus, kurie gali būti reikalingi atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes <...> Teismas pažymi, kad pateisindama pareiškėjui taikomą draudimą turėti ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine jam taikant kardomąją priemonę - suėmimą Vyriausybė, kaip ir Lietuvos administraciniai teismai, iš esmės rėmėsi teisės normomis nenurodydama, kodėl šie draudimai buvo reikalingi ir pagrįsti konkrečioje pareiškėjo situacijoje <...>“.

32. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtame EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendime suformuotą Konvencijos 14 straipsnio kartu su 8 straipsniu taikymo praktiką, mano, kad minėtos Konvencijos nuostatos šioje byloje turėjo būti taikomi tiesiogiai, nors nacionalinės teisės normos nenustačiusios suimtiesiems teisės gauti pasimatymą, vykstantį be tardymo izoliatoriaus atstovo (SVĮ 22 str. 5 d. redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d. d.), nepripažintos prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nebuvo negaliojančios ar pakeistos ginčui reikšmingu laikotarpiu.

33. Teisėjų kolegija iš bylos medžiagos nustatė, jog pareiškėja 2015 m. rugsėjo 10 d. prašymu (b. l. 39) kreipėsi į Lukiškių TI-K dėl ilgalaikio pasimatymo su vyru E. J. suteikimo, į kurį jai atsakyta Lukiškių TI-K 2015 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. 22-300 (b. l. 40), kuriuo atsisakyta suteikti ilgalaikį pasimatymą, motyvuojant galiojančiu teisiniu reglamentavimu, nenumatančiu suimtųjų teisės į tokius pasimatymus. Analogiškas Lukiškių TI-K 2015 m. spalio 12 d. atsakymas Nr. 22-471 (b. l. 42) pareiškėjai buvo pateiktas į jos 2015 m. rugsėjo 20 d. prašymą (b. l. 41). Taip pat byloje pateiktas Lukiškių TI-K 2016 m. balandžio 11 d. atsakymas Nr. 22-147 (b. l. 9–10), kuriame pažymėta, kad ilgalaikiai pasimatymai tardymo izoliatoriuje nėra suteikiami. Šie duomenys patvirtina, kad pareiškėjai bei jos vyrui buvo suteikti tik trumpalaikiai pasimatymai be fizinio kontakto. Kadangi byloje duomenų, jog pareiškėjai ilgalaikiai pasimatymai su sutuoktiniu tardymo izoliatoriuje nebuvo suteikiami dėl kitų nei minėtuose Lukiškių TI-K raštuose nurodytų priežaščių, spręstina, kad Lukiškių TI-K, atsisakydama suteikti ilgalaikius pasimatymus su savo sutuoktiniu, neproporcingai apribojo pareiškėjos teisę į jos šeimos gyvenimo gerbimą, tuo pažeisdama Konvencijos 14 straipsnį kartu su 8 straipsniu. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008, ir kt.). Atitinkamai Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti.

34. Pažymėtina, jog konstatavus Konvencijos normų pažeidimus, atsižvelgiant į tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu buvo ribojama pareiškėjos teisė palaikyti ryšius su sutuoktiniu, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėja galėjo patirti tam tikrus neigiamus dvasinius išgyvenimus, kurių nebūtų patyrusi, jei būtų užtikrinama jos teisė į ilgalaikius pasimatymus su sutuoktiniu, buvusiu tardymo izoliatoriuje.

35. Vertinant dėl tokių veiksmų galimai atsiradusią neturtinę žalą, atsižvelgiama į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Ginčo atveju, teisėjų kolegija, įvertinusi, kad skunde minima, kad „<...> atsiranda didelė tikimybė, kad šeima iširs <...>“, Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatė, kad Vilniaus apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2YT-27780-391/2016, iškeltoje dar iki skundo nagrinėjamoje administracinėje byloje pateikimo, 2016 m. birželio 29 d. priimtu sprendimu patenkino pareiškėjos ir jos sutuoktinio prašymą dėl santuokos nutraukimo. Iš sprendimo turinio matyti, jog sutuoktiniai civilinėje byloje teigė, kad nuo 2014 metų jie kartu negyvena, neveda bendro ūkio, nepalaiko santuokinių ryšių, santuoka iširo dėl skirtingo požiūrio į šeimyninį gyvenimą, tarpusavio teisių ir pareigų nesuderinamumą, sutuoktinių bendras gyvenimas nebeįmanomas, šeima faktiškai iširusi, sutuoktiniams nėra galimybės susitaikyti. Pastebėtina, kad pareiškėja, 2016 m. lapkričio 8 d. teikdama skundą pirmosios instancijos teismui, jame iš viso nenurodė jokių aplinkybių apie jau nutrauktą santuoką. Be to, pareiškėjos santuoka įregistruota 2012 m. gruodžio 13 d., t. y. jau po jos sutuoktinio laisvės apribojimo (2012 m. spalio 5 d.), kas rodo, kad pareiškėja, iki sudarydama santuoką, galėjo ir turėjo suvokti galimus santuokinio gyvenimo apribojimus, susujusius su jos sutuoktinio statusu.

36. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, nustatyto pareiškėjos teisių pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgusi į tai, jog Lukiškių TI-K nesistengė sukelti nepatogumų pareiškėjai, sprendžia, kad byloje nėra pagrindo priteisti pareiškėjos prašomą 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjos patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 200 Eur. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos N. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjos N. J. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjai N. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė