2013-02-25 Nr. AB-153-3-65-3-00081-2011-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520-252/2013

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00081-2011-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 16.5; 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. ir atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą ir vidutinio darbo užmokesčio priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Utenos skyriaus (toliau – ir Skyrius, atsakovas) 2012 m. kovo 8 d. įsakymą Nr. (2.57) P-47 (toliau – ir Įsakymas), kuriuo jam paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų; 2) grąžinti jį į Skyriaus vyriausiojo specialisto (teisininko) A lygio 11 kategorijos 2 klasės valstybės tarnautojo pareigas; 3) priteisti iš atsakovo pareiškėjui pareiginę algą su priedais už visą priverstinės pravaikštos laiką bei 0,06 Lt už kiekvieną vėlavimo dieną nuo pavėluotai išmokėtos sumos už visą vėlavimo laikotarpį iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; sprendimo dalį dėl grąžinimo į darbą ir išmokų, susijusių su tarnybos santykiais, priteisimo, vykdyti skubiai.

Skunde nurodė, kad Įsakymas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl turi būti panaikintas. Teigė, kad tarnybinė nuobauda jam paskirta nepagrįstai, grubiai pažeidžiant tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarką bei siekiant su juo susidoroti, tarnybinio nusižengimo tyrimas atliktas šališkai ir neobjektyviai, nebuvo tiriamos ir vertinamos visos svarbios faktinės aplinkybės, jam nebuvo suteikta teisė aktyviai dalyvauti tyrime, nebuvo leista susipažinti su tyrimo medžiaga, be to, tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje netinkamai nustatyta tariamo pažeidimo sudėtis, kaltė ir tarnybinio nusižengimo pasekmės, nuobauda parinkta nepagrįstai.

Pareiškėjas nurodė, jog jam keršijama už tai, kad jis, atlikdamas darbines funkcijas, vadovavosi įstatymo viršenybės ir teisingumo principu bei siekė apginti viešąjį interesą ir išvengti valstybinio socialinio draudimo biudžetui daromos žalos. Paaiškino, jog jis atliko visas funkcijas, numatytas jo (teisininko) pareigybės aprašyme, o pateikti duomenis apie pareikštus/nepareikštus reikalavimus regreso tvarka iš trečiųjų asmenų dėl nelaimingo atsitikimo darbe, kurie reikalingi ataskaitai, jis neprivalėjo. Teigė, jog šiuos duomenis A.

B. galėjo gauti iš pirminių šaltinių – sekretoriato bei finansų skyriaus, todėl nebuvo jokios būtinybės duomenų reikalauti iš jo. Paaiškino, kad dėl šios priežasties jis, 2011 m. sausio 27 d. gavęs Skyriaus vyr. specialistės A. B. elektroninį laišką „Dėl duomenų ataskaitai“, kuriame A. B. nurodė, jog ji nesulaukia duomenų pirmiau minėtai ataskaitai už 2010 metų III ir IV ketvirčius, bei Skyriaus direktoriaus 2011 m. vasario 3 d. raštą Nr. (2.62) P14-3, kuriuo direktorius prašo jo pateikti rašytinį paaiškinimą dėl duomenų nepateikimo A.

B., 2011 m. vasario 4 d. pateikė atsakymą, kuriame išdėstė savo nuomonę ir poziciją apie susidariusią situaciją, nurodydamas, kad kiti Skyriaus darbuotojai tinkamai neatlieka jiems priskirtų funkcijų, kartu pavartojo literatūroje vartojamus išsireiškimus, frazeologizmus bei palyginimus, kurie tikrai neturėtų būti laikomi įžeidžiančiais A. B. ar pažeidžiančiais jos orumą, konstitucines teises ir pan. Teigė, jog jis nesiekė įžeisti ar pažeminti konkretaus asmens, tačiau norėjo atkreipti dėmesį į susidariusią situaciją, nes kreipiantis raštu ar žodžiu į Skyriaus viršininką, į jo keliamą problemą dėl funkcijų perskirstymo tarp darbuotojų nebuvo reaguojama.

Pareiškėjas taip pat pabrėžė, jog tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų – jam paskirta dar už tai, kad jam jau buvo skirtos dvi tarnybinės nuobaudos (tarp jų – griežtas papeikimas), nors jų apskundimo terminas dar nebuvo pasibaigęs. Pažymėjo, jog Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 9 d. sprendimu panaikino vieną iš jam skirtų tarnybinių nuobaudų – griežtą papeikimą, sprendimas yra įsiteisėjęs. Teigė, jog teismui panaikinus griežtą papeikimą, neliko pagrindo skirti jam tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų.

Darė išvadą, kad tarnybinė nuobauda jam paskirta neteisėtai, prieštaraujant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 29 straipsnio 4 daliai.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas, būdamas atsakingas už duomenų apie pareikštus/nepareikštus reikalavimus regreso tvarka iš trečiųjų asmenų dėl nelaimingo atsitikimo darbe pateikimą, nepateikė šių duomenų, nors pareiga pateikti minėtus duomenis būtent pareiškėjui nustatyta Skyriaus direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 6 d. įsakymo Nr. V-40 8 punktu, su šiuo įsakymu pareiškėjas supažindintas pasirašytinai. Pažymėjo, kad minėtus duomenis iki 2010 metų III ketvirčio jis (pareiškėjas) teikė. Nurodė, jog Skyriaus pašalpų vyr. specialistei elektroniniu laišku priminus pareiškėjui apie jo pareigą pateikti minėtus duomenis bei Skyriaus direktoriui paprašius pateikti pasiaiškinimą dėl duomenų nepateikimo, J. K., pateikdamas atsakymą, paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, pažemino valstybės tarnautojų orumą, laiške pavartotos frazės akivaizdžiai buvo nepagarbios ir neetiškos, be to, minėtas atsakymas buvo išsiųstas daugumai Skyriaus darbuotojų. Teigė, jog tokiais veiksmais pareiškėjas nesilaikė pagarbos žmogui ir valstybei principo, viešumo principo, pavyzdingumo principo, nevykdė pareigų, numatytų VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 4–5 punktuose bei padarė tarnybinį nusižengimą. Pabrėžė, jog J. K. elgesys, kuomet jis viešai išplatintame laiške nepagarbiai, neetiškai bei pažeisdamas asmens konstitucines teises išreiškė savo nuomonę apie vyr. specialistę A. B., laikytinas šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu. Nurodė, jog Skyriaus direktoriaus 2011 m. kovo 4 d. įsakymu pareiškėjui paskirtos galiojančios tarnybinės nuobaudos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-357/2012 nepanaikino. Darė išvadą, jog Skyriaus direktorius, atsižvelgdamas į pareiškėjo elgesį, taip pat į tai, kad pareiškėjas turi galiojančią tarnybinę nuobaudą, parinko teisingą ir adekvačią tarnybinės nuobaudos rūšį, todėl J. K. reikalavimas panaikinti įsakymą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo turėtų būti atmestas.

Nurodė, jog net ir teismui pripažinus pareiškėjo atleidimą iš tarnybos neteisėtu, pareiškėjas negali būti grąžintas į eitas pareigas, kadangi nuo 2012 m. sausio 1 d. Skyrius buvo reorganizuotas, J. K. užimtų vyr. specialisto (teisininko) A lygio 10 kategorijos pareigų, iš kurių jis buvo atleistas, neliko, nėra ir kitų laisvų pareigybių. Teigė, jog, teismui panaikinus skundžiamą Įsakymą ar jį pakeitus, vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką turėtų būti priteisiamas nuo pareiškėjo atleidimo 2011 m. kovo 9 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., kadangi nuo šios datos prasidėjo Skyriaus struktūriniai pertvarkymai, ir J. K. privalėtų būti atleistas pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Pažymėjo, jog pareiškėjo prašymas skubiai vykdyti sprendimą, turėtų būti atmestas.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus direktoriaus 2011 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. (2.57) P-47 J. K. už padarytą tarnybinį nusižengimą paskirtą tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų – pakeitė tarnybine nuobauda – griežtu papeikimu; laikė J. K. atleistą iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus vyriausiojo specialisto (teisininko) A lygio 10 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigų teismo sprendimu nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisė J. K. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus po 140,65 Lt už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną, skaičiuojant nuo 2011 m. kovo 9 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisė J. K. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 5 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką – 14 838,60 Lt; nurodė sprendimo dalį dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio – 2 967,72 Lt – priteisimo vykdyti skubiai; likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Nustatė, kad Skyriaus vyr. specialistė (pašalpoms) A. B. 2011 m. sausio 27 d. elektroniniame laiške „Dėl duomenų ataskaitai“ J. K. nurodė, jog ji nesulaukia duomenų už 2010 metų III ir IV ketvirčius apie pareikštus/nepareikštus reikalavimus iš trečiųjų asmenų regreso tvarka išmokėjus išmokas dėl nelaimingo atsitikimo darbe. Utenos skyriaus direktorius 2011 m. vasario 3 d. raštu Nr. (2.62) P14-3 paprašė J. K. iki 2011 m. vasario 4 d. pateikti rašytinį paaiškinimą, kodėl nepateikė vyr. specialistei A. B. minėtų duomenų.

Pareiškėjas 2011 m. vasario 4 d. elektroniniu paštu pateikė paaiškinimą Skyriaus direktoriui bei pavaduotojai, šio paaiškinimo kopijas taip pat adresuodamas ir daugumai Skyriaus darbuotojų, paaiškinime išdėstė duomenų nepateikimo priežastis, taip pat išreiškė savo nuomonę apie skyriuje dirbančią A. B.. Skyriaus vyr. specialistė (pašalpoms) A. B. 2011 m. vasario 10 d. tarnybiniu pranešimu Nr. (2.22) P8-6 „Dėl vyriausiojo specialisto (teisininko) J. K. paskelbtos informacijos“ pranešė Skyriaus direktoriui, kad pareiškėjas 2011 m. vasario 4 d. elektroniniame laiške, kurį viešai išplatino Skyriaus darbuotojams, apšmeižė ją, įžeidinėjo ir žemino, kritikavo ne tik jos pareigų atlikimą, bet ir jos asmenines savybes, tuo pažeisdamas Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisykles, kitus teisės aktus bei Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Dėl šio įvykio Skyriaus direktoriaus 2011 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. (1.2) V-12 buvo sudaryta komisija įtariamam Skyriaus vyr. specialisto (teisininko) J. K. tarnybiniam nusižengimui tirti. Komisija 2011 m. vasario 19 d. surašė pranešimą apie tarnybinį nusižengimą Nr. (2.62) P14-8, su kuriuo pareiškėjas supažindintas pasirašytinai. J. K. paaiškinimo dėl įtariamo tarnybinio nusižengimo iki nurodytos datos nepateikė, apie tai pažymėta 2011 m. kovo 1 d. akte Nr. (2.62) P14-11 „Dėl tarnybinio nusižengimo rašytinio paaiškinimo“.

Komisija, atlikusi tarnybinį patikrinimą dėl J. K. galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo, 2011 m. kovo 8 d. surašė Išvadą apie valstybės tarnautojo vyriausiojo specialisto (teisininko) J. K. tarnybinio nusižengimo tyrimo rezultatus Nr. (2.62) P14-13 (toliau – ir Išvada). Išvadoje konstatuota, kad J. K. 2011 m. vasario 4 d. elektroniniame laiške pasisakydamas neigiamai apie Skyriaus direktorių, jo pavaduotoją, vyr. specialistę (pašalpoms) bei nepateikdamas duomenų apie pareikštus/nepareikštus reikalavimus regreso tvarka iš trečiųjų asmenų dėl nelaimingo atsitikimo darbe nesilaikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 patvirtintų Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių (toliau – ir Etikos taisyklės) 2.1 ir 2.3 punktuose įtvirtinto pagarbos žmogui ir valstybei principo, 8.2 punkte įtvirtinto viešumo principo, 9.3 ir 9.4 punktuose įtvirtinto pavyzdingumo principo, taip pat nevykdė pareigų, numatytų VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktuose.

Tokiais savo veiksmais J. K. padarė tarnybinį nusižengimą, todėl pasiūlyta pareiškėjui skirti tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą. Skyriaus direktorius 2011 m. kovo 8 d. priėmė Įsakymą Nr. (2.57) P-47, kuriuo, vadovaudamasis VTĮ 29 ir 30 straipsniais, Etikos taisyklių nuostatomis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintomis Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklėmis (toliau – ir Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklės) bei atsižvelgdamas į Išvadą, pripažino, kad J.

K. padarė tarnybinį nusižengimą ir paskyrė pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų.

Teismas vadovavosi VTĮ 28 straipsniu, 30 straipsnio 1 dalimi, Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 3, 5, 7, 8, 11, 13 punktais. Nustatė, jog byloje esanti tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiaga patvirtina, kad tiriant J. K. galimą tarnybinį nusižengimą bei skiriant jam tarnybinę nuobaudą buvo laikomasi VTĮ ir Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklėse nustatytos tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarkos, t. y. gavus informaciją apie galimą pareiškėjo tarnybinį nusižengimą, pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas, sudaryta komisija, siekiant išsiaiškinti, ar J. K. padarė tarnybinį nusižengimą, pareiškėjas informuotas apie pradėtą tarnybinio nusižengimo tyrimą, pranešime nurodyta, kokiais pažeidimais jis yra kaltinamas, jam suteikta teisė pateikti paaiškinimą dėl tarnybinio nusižengimo, tačiau pareiškėjas nurodytu terminu paaiškinimo nepateikė, komisija pateikė motyvuotą išvadą bei pasiūlymą skirti tarnybinę nuobaudą, priimtas įsakymas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Skyriaus direktoriaus 2007 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. V-8 patvirtinto pareiškėjo pareigybės aprašymo 17 punkte nustatyta pareiga rengti ir nustatyta tvarka teikti pretenzijas draudimo įstaigoms, vykdančioms privalomąjį vairuotojų civilinės atsakomybės draudimą, dėl lėšų grąžinimo į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, o Skyriaus direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 6 d. įsakymo Nr. V-40 „Dėl nedarbingumo kontrolės prioritetinių krypčių ir ligos, profesinės reabilitacijos, motinystės (tėvystės) pašalpų, nelaimingų atsitikimų darbe (tarnyboje) ir profesinių ligų pripažinimo draudiminiais įvykiais, draudimo sumų apskaičiavimo bei nedarbingumo taisyklių įgyvendinimo“ 8 punktu pavesta vyr. specialistui (teisininkui) paruošti duomenis apie lėšų išieškojimą iš trečiųjų asmenų ir teikti vyriausiajai specialistei (pašalpoms). Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neįvykdė pareigos pateikti duomenis apie pareikštus/nepareikštus reikalavimus regreso tvarka iš trečiųjų asmenų dėl nelaimingo atsitikimo darbe, tokiais savo veiksmais (neveikimu) pažeidė nurodytų teisės aktų reikalavimus, todėl toks elgesys pagrįstai konstatuotas kaip tarnybinis nusižengimas.

Teismas nurodė, kad byloje esanti minėto J. K. elektroninio laiško kopija patvirtina, jog jis, reikšdamas nuomonę apie Skyriaus vadovo pavaduotoją bei vyr. specialistę (pašalpoms), ją kritikuodamas bei tam naudodamas žmogaus orumą įžeidžiančius frazeologizmus, palyginimus bei kitus kalbos elementus, nebūdingus kanceliarinei kalbai, nesilaikė Etikos taisyklių 2.1 punkte įtvirtinto pagarbos žmogui principo bei 9.4 punkte įtvirtinto pavyzdingumo principo. Darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo pavartotos frazės, įvardytos Išvadoje, bei jo laiško turinys yra įžeidžiančio bei žeminančio pobūdžio, pažeidžia pagarbos žmogui bei padorumo principą, tokiu elgesiu pareiškėjas pažeidė valstybės tarnautojo etiką bei padarė tarnybinį nusižengimą.

Teismas nustatė, kad Skyriaus direktoriaus 2011 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. (2.57)P-46 pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas – Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-168-283-2011 pakeista, paskiriant tarnybinę nuobaudą – pastabą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 4 d. nutartimi Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teismas rėmėsi VTĮ 29 straipsnio 4 dalimi. Darė išvadą, jog panaikinus pareiškėjui paskirtą tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą, išnyko sąlyga, leidžianti taikyti nuobaudą – atleidimą iš tarnybos už kitą tarnybinį nusižengimą, jei prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas.

Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovo argumentą, kad Išvadoje ar įsakyme dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo nebūtina nurodyti, jog tarnybinis nusižengimas laikytinas šiurkščiu. Darė išvadą, jog Išvadoje nenurodžius, kad konkretus tarnybinis nusižengimas vertintinas kaip šiurkštus, pažeidžiama tarnybinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, kartu suvaržoma teisė į gynybą. Pažymėjo, jog Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 10 punkto nuostata, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje pateiktas pasiūlymas dėl konkrečios tarnybinės nuobaudos skyrimo valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui neprivalomas, negali būti suprantama kaip galimybė konstatuoti tarnybinius nusižengimus, kurie nebuvo ištirti ir nustatyti tarnybinio nusižengimo tyrimo metu.

Teismas konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai pareiškėjui parinko griežčiausią tarnybinės nuobaudos rūšį – atleidimą iš pareigų. Rėmėsi VTĮ 29 straipsniu. Pažymėjo, jog, kaip patvirtina bylos medžiaga, pareiškėjo neetiškas ir žeminantis elgesys prieš Skyriaus vadovybę ir kitus darbuotojus kartojasi, nusižengimo tyrimo metu taip pat pagrįstai nustatytas dar vienas tarnybinis nusižengimas – pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų neatlikimas, tačiau iki tarnybinio nusižengimo įvykdymo pareiškėjo tarnybinė veikla buvo vertinama gerai, pats J. K. vertintas kaip kūrybiškai, operatyviai, ekonomiškai, efektyviai dirbantis valstybės tarnautojas, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjo įvykdyto tarnybinio nusižengimo pobūdį atitinka tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas.

Nustatė, jog vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimą Nr. 884 „Dėl sutikimo reorganizuoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinius skyrius“ Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2011 m. lapkričio 29 d. įsakymu Nr. V-498 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių reorganizavimo“ nuo 2012 m. sausio 1 d. Skyrius buvo reorganizuotas, dėl to buvo įsteigtas Skyriaus Teisės ir personalo skyrius, kuriame neliko pareiškėjo užimtų vyr. specialisto (teisininko) A lygio 10 kategorijos pareigų, iš kurių J. K. buvo atleistas skundžiamu Įsakymu. Teismas sprendė, kad pareiškėją grąžinti į ankstesnį darbą trukdo organizacinės bei kitos priežastys, todėl tenkinti šį pareiškėjo prašymą nėra pagrindo.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 297 straipsnio 4 dalimi, 140 straipsnio 1 dalimi. Remdamasis bylos duomenimis, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 940 „Dėl darbo stažo skaičiavimo tvarkos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose aprašo patvirtinimo“, nustatė, jog pareiškėjo nepertraukiamąjį stažą Skyriuje sudaro 204 mėnesiai, nes į pareigas pareiškėjas priimtas 1995 m. rugpjūčio 7 d. Sprendė, kad pagal DK 140 straipsnio 1 dalies 5 punktą toks tarnybos stažas sudaro sąlygas priteisti 5 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, t. y. 14 838,60 Lt (2 967,72 Lt x 5 mėn.).

Nurodė, jog pareiškėjui taip pat priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo nuostatomis, nustatė, kad pareiškėjo vidutinis mėnesio darbo užmokestis, neatskaičius mokesčių, yra 2 967,72 Lt, o vidutinis vienos dienos darbo užmokestis – 140,65 Lt. Sprendė, jog nepagrįstas atsakovo teiginys, kad vidutinis darbo užmokestis pareiškėjui turi būti priteisiamas tik iki Skyriaus reorganizacijos dienos. Nustatė, jog nagrinėjamu atveju taikytinas DK 299 straipsnio 1 dalies 1 punktas, pareiškėjo prašymas tenkintinas iš dalies ir sprendimo dalis dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio išmokėjimo nukreiptina vykdyti skubiai.

Pabrėžė, jog pasibaigus darbo teisiniams santykiams delspinigiai nebeskaičiuojami, nes pagal DK 141 straipsnio 3 dalį darbuotojui išmokamas vidutinis darbo užmokestis, t. y. taikoma kitokio pobūdžio sankcija. Pareiškėjo reikalavimą priteisti delspinigius atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas J. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: 1) panaikinti 2011 m. kovo 8 d. VSDFV Utenos skyriaus direktoriaus V. M. įsakymą Nr. (2.57) P-47 – skirti VSDFV Utenos skyriaus teisininkui J. K. tarnybinę nuobaudą atleidimą iš pareigų, kaip neteisėtą; 2) grąžinti pareiškėją į VSDFV Utenos skyriaus vyriausiojo specialisto (teisininko) 2 klasės 11 kategorijos valstybės tarnautojo pareigas; 3) priteisti pareiškėjui iš atsakovo VSDFV Utenos skyriaus vyriausiojo specialisto (teisininko) pareiginę algą su priedais, numatytais VTĮ 25 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose, už tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir 2 kvalifikacinę klasę už visą priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) priteisti pareiškėjui iš atsakovo VSDFV Utenos skyriaus 0,06 Lt už kiekvieną vėlavimo dieną nuo pavėluotai išmokėtos sumos už visą vėlavimo laikotarpį iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 5) priteisti pareiškėjui iš atsakovo VSDFV Utenos skyriaus kompensaciją už nepanaudotas atostogas už 2010, 2011, 2012 metus bei proginę išmoką pareiškėjui 50-mečio proga; 6) priteisti iš atsakovo VSDFV Utenos skyriaus pareiškėjui kompensaciją dėl neteisėtu atleidimu iš tarnybos pakenktos reputacijos; 7) pareiškėjo skundą nagrinėti kiek galima greičiau. Apeliaciniame skunde išdėstyti šie pagrindiniai argumentai:

1) Pareiškėjas savo 2012 m. kovo 1 d. paaiškinimu, kurį gavo V. M., D. B. bei Komisijos nariai, paaiškino savo 2012 m. vasario 4 d. pranešimo semantinę reikšmę, tačiau nei Komisija, nei teismas sąmoningai ir tyčia šio paaiškinimo bei jame nurodytų aplinkybių netyrė. Teigia, jog Komisija visose nuobaudos skyrimo administracinės procedūros stadijose apribojo pareiškėjo teisę gauti informaciją, gauti paaiškinimus, teikti paaiškinimus Komisijos nariams, užduoti klausimus Komisijos nariams ir D. B. bei A. B., kurių paaiškinimų pagrindu Komisija darė nepagrįstas realiais faktais išvadas dėl pareiškėjo veiksmų dėl žalos atlyginimo priteisimo V. R. byloje. Nurodo, kad Komisija rėmėsi šališkais ir nekompetentingais D. B. bei A. B. paaiškinimais ir visiškai netyrė faktinių bylos aplinkybių, proceso eigos, pareiškėjo paaiškinimą atmetė be jokių motyvų, buvo šališka. Pažymi, jog Komisijos išvada, kad pareiškėjas netinkamai įvykdė pareigą ir laiku nepareiškė dviejų reikalavimų draudimo bendrovėms ir dėl to nukentėjo VSDFV Utenos skyriaus veiklos vertinimo – reikalavimų pareiškimo lygis – rodiklis, yra nepagrįsta, šališka, neteisinga, buvo sąmoningai tyčia pažeistos tyrimo taisyklės, dėl ko buvo apribotos pareiškėjo teisės į nešališką, objektyvų tyrimą. Mano, kad nepagrįstai buvo konstatuotas netinkamas teisininko pareigų atlikimas. Nurodo, kad teismas šią aplinkybę sąmoningai nutylėjo, tuo pažeisdamas proceso šalių lygybės ir rungimosi principus ir neužtikrino pareiškėjo konstitucinės ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje įtvirtintos teisės į nešališką ir teisingą teismą.

2) Komisija ir V. M., o vėliau ir teismas, pažeidę pareiškėjo teisę rinkti ir gauti informaciją šioje byloje ir tuo atimdami pareiškėjui teisę teikti paaiškinimus, sąmoningai iškraipė bylai svarbias aplinkybes. Teigia, jog teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą įvertinti V. M., D. B. ir A. B. veiksmus valstybės tarnautojo veiklos ir tarnybinės etikos požiūriu, pareiškėjo pateiktus faktus, išdėstytus 2010 m. spalio 21 d. pareiškėjo tarnybiniame pranešime Nr. P-26 „Dėl išieškojimo atgręžtinio reikalavimo teise tvarkos pažeidimų“, dėl kurių ir kilo ginčas. Nurodo, jog rašytiniais įrodymais yra neginčijamai įrodyta, kad V. M., D. B., A. B. nevykdė minėtų asmenų pareigybės aprašymuose apibrėžtų funkcijų, kurias pareiškėjas buvo priverstas vykdyti papildomai ir jam neapmokant už papildomą darbą jokio atlyginimo nuo 2006 metų.

3) Dėl nusikalstamo ir kryptingo V. M., D. B., A. B. veikimo pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos, neteko pajamų ir galimybės dirbti pagal specialybę bent artimiausius tris metus, buvo nepataisomai pakenkta pareiškėjo reputacijai, padaryta didelė žala jo sveikatai – iki 2009 metų pareiškėjas buvo nedarbingas tik du kartus, o po 2009 metų ir ypač 2011 metais stacionare gydėsi nuo skrandžio ir sąnarių ligų tris kartus, tris kartus gydėsi reabilitacijoje, susilpnėjo regėjimas, 2011 m. kovo 10 d. jam buvo konstatuota depresija ir paskirtas gydymas.

4) Teismas savo sprendime nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo 2011 m. vasario 4 d. pranešimas yra A. B. įžeidžiančio pobūdžio. Teigia, jog iš esmės A. B. tiesiogiai kaltina pareiškėją įvykdžius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 154 ir 155 straipsniuose. Nurodo, jog neįrodyta nusikaltimo pagal BK 154 straipsnį sudėtis, todėl nėra pagrindo patraukti pareiškėją drausminėn atsakomybėn. Pažymi, jog, kaip rašė savo 2011 m. kovo 4 d. paaiškinime, pareiškėjas neturėjo jokios tyčios įžeisti A. B. garbę, orumą, šaipytis iš jos šeiminės padėties, religinių įsitikinimų, išvaizdos. Mano, jog yra akivaizdu, kad pareiškėjo išsakyti teiginiai negali būti objektyviai vertinami kaip tikrovės neatitinkantys ir pareiškėjos garbę ir orumą žeminančios žinios. Daro išvadą, kad byloje nėra objektyviųjų drausminio pažeidimo požymių pareiškėjo drausminei atsakomybei kilti.

5) V. M. ir jam padėjusiems asmenims pradėjus pareiškėjo persekiojimą už jo atskiros nuomonės viešo intereso gynimo klausimais pareiškimą, buvo siekiama suvaržyti pareiškėjo konstitucines teises turėti savo atskirą nuomonę įvairiais socialinio gyvenimo klausimais ir laisvai ją reikšti, laisvai rinkti informaciją.

6) Pareiškėjas analizuoja orumo sąvoką. Nurodo, jog tradicinės orumo sampratos pagrindinis trūkumas yra tas, kad ji daro žmogaus orumą nepriklausomą nuo asmens kultūrinio aktyvumo ir taip tą aktyvumą nuvertina, o orumo sampratą daro dogmatišką ir mistišką, kaip šiuo konkrečiu atveju ir yra nagrinėjamoje byloje, kuomet V. M., D. B., A. B., netinkamai atlikę savo pareigas, reikalauja sau nepelnytos jų pačių elgesiu pagarbos.

7) Atmesdamas pareiškėjo prašymą grąžinti į tarnybą dėl VSDFV Utenos skyriaus reorganizacijos teismas nusprendė neteisingai, kadangi pareiškėjo kvalifikacija dirbti teisininko darbą per 15 metų niekam nekėlė abejonių, priešingai, pareiškėjas visada buvo skatinamas už gerą tarnybą. Pažymi, jog jis vienintelis iš dabar VSDFV Utenos skyriuje dirbančių teisininkų gyvena vietoje, todėl jam nereikia mokėti kelionės į darbą išlaidų. Pareiškėjas teigia, jog jis buvo atleistas neteisėtu Įsakymu, todėl jis turėtų būti grąžinamas į tarnybą.

8) Nustatydamas kompensaciją už priverstinę pravaikštą teismas priėmė neteisingą sprendimą, kadangi dėl neteisėto Įsakymo jis buvo atleistas iš valstybės tarnautojo 2 klasės 10 kategorijos pareigų, kurių dabar po reorganizacijos Skyriuje nėra, todėl pareiškėjo kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydis nuo 2012 m. sausio 1 d. turėtų būti skaičiuojamas bent jau pagal 2 klasės 11 kategorijos valstybės tarnautojo pareiginę algą. Be to, nurodo, jog į priverstinės pravaikštos laiką taip pat įeina ir nepanaudotos atostogos, už kurias pareiškėjui pagal įstatymą priklauso kompensacija.

9) Teismas, atmesdamas pareiškėjo prašymą dėl delspinigių už išmokų, susijusių su tarnybos santykiais, pavėluotą mokėjimą, priėmė neteisingą sprendimą, kadangi delspinigių pagrindinė paskirtis yra kompensuoti patirtus nuostolius dėl netinkamo prievolės įvykdymo ir dėl infliacijos patirtą pinigų nuvertėjimą. Teigia, jog delspinigiai pagal DK 207 straipsnį arba 5 proc. metinės palūkanos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.261 straipsnį turėtų būti mokamos.

10) Pareiškėjui sukakus 50 metų, jam pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą dėl vienkartinių išmokų priklausė proginė išmoka VSDFV direktoriaus patvirtinta tvarka, kadangi jis tuo metu jokių galiojančių nuobaudų neturėjo.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą pakeisti – pareiškėjui palikti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų.

Apeliaciniame skunde išdėsto iš esmės analogiškus argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą. Taip pat nurodo, jog nesutinka su teismo teiginiu, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje VSDFV Utenos skyrius privalėjo nurodyti, jog tarnybinis nusižengimas buvo šiurkštus. Teigia, jog pareiškėjas padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, numatytą VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 1 punkte, be to, pažeisdamas A. B. konstitucines teises pareiškėjas šiurkščiai nusižengė ir valstybės tarnautojo etikos principams, t. y. padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, numatytą VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 10 punkte. Pažymi, jog šią poziciją atsakovas išsakė savo 2012 m. rugpjūčio 2 d. atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą bei 2012 m. rugpjūčio 6 ir 14 dienomis vykusių teismo posėdžių metu, todėl pareiškėjui buvo sudarytos pakankamos galimybės gintis nuo pareikštų kaltinimų. Atsižvelgdamas į pareiškėjo padarytus šiurkščius tarnybinius nusižengimus bei į galiojančią tarnybinę nuobaudą, paskirtą pareiškėjui VSDFV Utenos skyriaus direktoriaus 2011 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. (2.57)P-46, kurios nepanaikino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-357/2012, t. y. išlikus pareiškėjo veiką kvalifikuojančiam požymiui – pakartotinumui, mano, kad naikinti ar pakeisti 2011 m. kovo 8 d. VSDFV Utenos skyriaus direktoriaus įsakymą Nr. (2.57)P-47 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“ nėra teisinio pagrindo, t. y. pareiškėjo atleidimas iš pareigų pagal VTĮ 29 straipsnio 4 dalį yra pagrįstas ir teisėtas.

Pareiškėjas J. K. atsiliepimu į atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus apeliacinį skundą prašo: 1) VSDFV Utenos skyriaus apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą; 2) panaikinti 2011 m. kovo 8 d. VSDFV Utenos skyriaus įsakymą Nr. (2.57) P-47 kaip nepagrįstą ir neteisėtą, prieštaraujantį aukštesnės galios norminių aktų nuostatoms ir priimtą pažeidžiant pagrindines procedūras, dėl ko buvo apribotos asmens konstitucinės teisės į teisingą ir nešališką tyrimą, nenustačius J. K. veiksmuose tarnybinio pažeidimo sudėties; 3) priteisti pareiškėjui iš atsakovo turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą; 4) pridėti prie bylos dokumentus, kuriuos pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė pridėti.

Atsiliepime išdėsto iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir savo apeliaciniame skunde. Taip pat nurodo:

1) Teismas padarė iš dalies teisingą išvadą, kad skundžiamas įsakymas skirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų – yra neteisėtas ir prieštarauja VTĮ 29 straipsnio 4 dalies nuostatai, taip pat yra nepagrįstas byloje ištirtais įrodymais. Pažymi, jog tai neginčijamai įrodė Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-158-552-2011, kuriuo teismas panaikino pareiškėjui 2011 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. (2.57) P-45 paskirtą nuobaudą – papeikimą, taip pat Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-168-283-2011, kuriuo teismas panaikino pareiškėjui 2011 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. (2.57) P-46 paskirtą nuobaudą – griežtą papeikimą, todėl pareiškėjo elgesį vertinti kaip sistemingą ir šiurkštų valstybės tarnautojo etikos taisyklių pažeidinėjimą nėra teisinio pagrindo.

2) Atsakovas VSDFV Utenos skyrius sąmoningai klaidina teismą, teigdamas, kad VSDFV Utenos skyriaus teisininkas J. K., neva, nevykdė jo pareigybės aprašymo 17 ir 46 punktuose nurodytų funkcijų. Nurodo, jog VSDFV Utenos skyriaus vyr. specialisto teisininko pareigybėje, patvirtintoje 2007 m. vasario 26 d. VSDFV Utenos skyriaus direktoriaus įsakymu Nr. V-8, nėra nei žodžio apie tai, kad jis turi vykdyti pašalpų bylų, kuriose vykdomas žalos išieškojimas atgręžtinio reikalavimo teise iš trečiųjų asmenų, nuolatinę kontrolę nuo kaltų asmenų nustatymo iki visiško pinigų grąžinimo į skyriaus sąskaitą. Teigia, jog ši funkcija yra tiesiogiai priskirta A. B. kompetencijai pagal 2005 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. V-252 patvirtintų VSDFV teritorinių skyrių tipinių Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus nuostatų 5.6 punktą ir VSDFV teritorinio skyriaus tipinio vyriausiojo specialisto (pašalpoms) pareigybės aprašymo, patvirtinto 2007 m. spalio 15 d. VSDFV direktoriaus įsakymu Nr. V-496, 8 punktą. Nurodo, jog apie teisininko pareigą rinkti duomenis pašalpų bylose ir teikti juos A. B. 2006 m. liepos 21 d. VSDFV direktoriaus įsakyme Nr. V-311 jokių duomenų nėra. Pažymi, jog 2006 m. spalio 24 d. VSDFV Utenos skyriaus direktoriaus įsakymo Nr. V-42 5 punktu bei 2009 m. rugpjūčio 6 d. VSDFV Utenos skyriaus direktoriaus įsakymo Nr. V-40 5 punktu A. B. buvo pavesta kontroliuoti pašalpų permokų išieškojimą, kas visiškai atitinka Pašalpų skyriaus nuostatus ir A. B. pareigybės aprašymą.

3) Pareiškėjas prieš A. B. nėra padaręs nei vienos veikos, kuria būtų kėsinęsis į jos privatumą. Priešingai, V. M., D. B. ir A. B. šiurkščiai pažeidė pareiškėjo konstitucines teises ir laisves.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, nutraukti apeliacinio proceso dalį dėl apeliacinio skundo reikalavimų priteisti iš atsakovo kompensaciją už nepanaudotas atostogas už 2010, 2011, 2012 metus, proginę išmoką pareiškėjo 50-mečio proga, kompensaciją dėl neteisėtu atleidimu iš tarnybos pakenktos reputacijos.

Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą pakartoja atsiliepime į skundą bei savo apeliaciniame skunde pateiktus argumentus bei pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes. Atsakovas taip pat pažymi, jog pareiškėjas prašo grąžinti jį ne į ankstesnį darbą, bet į aukštesnės vyriausiojo specialisto (teisininko) 11 kategorijos valstybės tarnautojo pareigas. Teigia, kad pareiškėjo grąžinimas į 11 kategorijos valstybės tarnautojo pareigas neįmanomas jau ne dėl organizacinių priežasčių (DK 297 straipsnio 4 dalies pagrindu), o dėl prieštaravimo VTĮ V skyriaus nuostatoms. Nurodo, jog atmetus pareiškėjo reikalavimą dėl jo grąžinimo į vyriausiojo specialisto (teisininko) 11 kategorijos valstybės tarnautojo pareigas būtų neteisėtas ir DK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos 14 838,60 Lt išeitinės išmokos bei DK 297 straipsnio 4 dalyje numatyto vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos priteisimas pareiškėjui. Atsakovas taip pat nurodo, jog pareiškėjas nepagrįstai prašo priteisti delspinigius, kadangi pasibaigus darbo teisiniams santykiams delspinigiai nebeskaičiuojami, nes, vadovaujantis DK 141 straipsnio 3 dalimi, darbuotojui išmokamas vidutinis darbo užmokestis, t. y. taikoma kitokio pobūdžio sankcija. Pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikė dar du reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme: 1) priteisti iš atsakovo kompensaciją už nepanaudotas atostogas už 2010, 2011, 2012 metus bei proginę išmoką pareiškėjo 50-mečio proga; 2) priteisti iš atsakovo kompensaciją dėl neteisėtu atleidimu iš tarnybos pakenktos reputacijos. Atsakovas paaiškina, kad dėl sunkios Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto būklės jokių proginių išmokų neliko, o kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimas, teismui pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, nenumatytas nei VTĮ nei DK. Pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 130 straipsnio 5 dalį apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, išskyrus, jeigu nauji reikalavimai neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai netenkintini.

Nagrinėjamos bylos esminis dalykas – atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus direktoriaus 2012 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. (2.57) P-47, kuriuo pareiškėjui J. K. paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš Skyriaus vyriausiojo specialisto (teisininko) A lygio 11 kategorijos valstybės tarnautojo pareigų, teisėtumas ir pagrįstumas.

Byloje nustatyta, kad Skyriaus direktorius 2011 m. kovo 8 d. priėmė įsakymą Nr. (2.57) P-47 (t. 1, b. l. 81), kuriuo, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 29 ir 30 straipsniais, Etikos taisyklių nuostatomis, Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklėmis bei atsižvelgdamas į 2011 m. vasario 17 d. Komisijos galimam tarnybiniam nusižengimui ištirti 2011 m. kovo 8 d. Nr. (2.62)P14-13 pateiktą išvadą, pripažino, kad Skyriaus vyriausiasis specialistas (teisininkas) J. K. padarė tarnybinį nusižengimą ir paskyrė jam tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų.

Įsakyme nurodyta, kad tarnybinė nuobauda paskirta už Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktų pažeidimą, nesilaikant 2002 m. birželio 24 d. Vyriausybės nutarime Nr. 968 „Dėl valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių patvirtinimo” įtvirtintų principų: pagarbos žmogui ir valstybei, viešumo principo, pavyzdingumo principo, ir atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas turi galiojančias tarnybines nuobaudas: papeikimą ir griežtą papeikimą, t. y. valstybės tarnautojo netinkamo elgesio kartotinumą.

Išvadoje (t. 1, b. l. 82-88), kuri yra sudėtinė Įsakymo dalis, konstatuota, kad pareiškėjas 2011 m. vasario 4 d. elektroniniame laiške neigiamai pasisakydamas apie Skyriaus direktorių, jo pavaduotoją, vyr. specialistę (pašalpoms) bei nepateikdamas duomenų apie pareikštus/nepareikštus reikalavimus regreso tvarka iš trečiųjų asmenų dėl nelaimingo atsitikimo darbe, nesilaikė Etikos taisyklių 2.1 ir 2.3 punktuose įtvirtintų pagarbos žmogui ir valstybei principo, 8.2 punkte įtvirtinto viešumo principo, 9.3 ir 9.4 punktuose įtvirtinto pavyzdingumo principo, taip pat nevykdė pareigų, numatytų Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktų.

Išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas iki 2011 m. sausio 31 d. nepateikė duomenų už 2010 metų IV ketvirtį apie pareikštus/nepareikštus reikalavimus regreso tvarka iš trečiųjų asmenų dėl nelaimingo atsitikimo darbe, kurie reikalingi ataskaitai sudaryti ir pateikti Fondo valdybai. Išvadoje taip pat buvo nurodyta, kad pareiškėjas turi galiojančias Skyriaus direktoriaus paskirtas tarnybines nuobaudas: 2011 m. kovo 1 d. paskirtą papeikimą už tai, kad pareiškėjas nesilaikė Etikos taisyklių 5.2 ir 9.4 punktų ir nevykdė Valstybės tarnybos įstatyme 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto numatytos pareigos; 2011 m. kovo 4 d. paskirtą griežtą papeikimą už tai, kad pareiškėjas nesilaikė Etikos taisyklių 2.1, 5.2, 9.2 ir 9.4 punktų ir nevykdė Valstybės tarnybos įstatyme 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto numatytos pareigos.

Nei Įsakyme, nei Išvadoje nėra nurodyta jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų konstatuota, kad pareiškėjas padarė šiukščius tarnybinius nusižengimus ar šiurkštų tarnybinį nusižengimą. Įsakyme ir Išvadoje nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjui buvo paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų už tarnybinius nusižengimus, jei prieš tai valstybės tarnautojui nors vieną kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas.

Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad valstybės tarnautojas privalo tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis. Valstybės tarnyba, kaip sistema, yra organizuojama remiantis inter alia hierarchijos ir pavaldumo principais. Valstybės tarnautojas turi tinkamai atlikti savo pareigas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija ir teise. Valstybės tarnybos įstatymo 28 straipsnis numato, kad tarnybinėn atsakomybėn valstybės tarnautojai traukiami už tarnybinius nusižengimus. Tarnybinio nusižengimo definicija įtvirtinta Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje. Pagal minėtą teisės normą tarnybinis nusižengimas – tai valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės. Taigi valstybės tarnautojui tarnybinė nuobauda gali būti skiriama tik nustačius konkrečias valstybės tarnautojo veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis buvo pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigas. Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintos bendrosios valstybės tarnautojų pareigos, o atitinkamų viešojo administravimo veiklos sričių valstybės tarnautojų pareigos nustatomos specialiaisiais įstatymais, detalizuojamos pareigybių aprašymuose ir kituose aktuose.

Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalis numato, kad tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Už tarnybinius nusižengimus valstybės tarnautojui gali būti skiriama viena iš šių tarnybinių nuobaudų: 1) pastaba; 2) papeikimas; 3) griežtas papeikimas; 4) atleidimas iš pareigų (Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 3 dalis). Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalis numato, kad tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų gali būti skiriama: 1) už šiurkštų tarnybinį nusižengimą; 2) už kitą tarnybinį nusižengimą, jei prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Tai reiškia, kad griežčiausia tarnybinė nuobauda taikytina, kai tarnybinis nusižengimas yra šiurkštus, t. y. itin netoleruotinas, arba pasikartojantis (su išlyga, kad prieš tai buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas). Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 5 dalyje yra pateikta šiukštaus tarnybinio nusižengimo samprata, o 5 dalyje pateiktas pavyzdinis šiurkščių pažeidimų sąrašas. Pažymėtina, kad šiurkštus tarnybinis nusižengimas – tai nusižengimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos valstybės tarnybos bei kitų valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms ar valstybės tarnautojo veiklos etikos principams.

Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklėse nurodytos nuostatos, kurių turi būti laikomasi atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą, surašant tyrimo išvadą ir kt. Konkretaus tarnybinio nusižengimo faktas ir tarnybinio nusižengimo sudėties elementai turi būti nustatyti motyvuotoje išvadoje, kuri surašoma nustatyta tvarka atlikus išsamų tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimą. Pažymėtina, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria remiamasi priimant individualų administracinį aktą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, yra tokio akto sudedamoji (motyvuojamoji) dalis. Motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriuo nustatomas valstybės tarnautojo padaryto konkretaus tarnybinio nusižengimo padarymo faktas, tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, pateikiamas tarnybinio nusižengimo kvalifikavimas pagal atitinkamas pažeistų teisės aktų normas, apibrėžiamos tarnybinės atsakomybės ribos, taip pat kaltinimo, nuo kurio valstybės tarnautojas turi teisę gintis, apimtis. Teismas, spręsdamas, ar tarnybinė nuobauda paskirta pagrįstai ir teisėtai, turi nustatyti, ar išvadoje tyrimo metu surinkta medžiaga paremta duomenų, patvirtinančių, jog buvo padaryta veika (ir kokia konkrečiai), ar yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, ar buvo laikytasi tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1442/2011 ir kt.).

Pareiškėjas skundu ginčijo Įsakymą, kuriuo jam paskirta tarnybinė nuobauda, tuo pagrindu, kad buvo pažeista tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarka, netinkamai atliktas tarnybinis patikrinimas, tarnybinio nusižengimo išvadoje netinkamai nustatyta tariamo pažeidimo sudėtis, kaltė ir tarnybinio nusižengimo pasekmės, nes jis nepadarė atsakovo nurodytų tarnybinių nusižengimų. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad netinkamai parinkta tarnybinė nuobauda. Pareiškėjas teigė, kad jis atliko visas funkcijas, numatytas jo pareigybės aprašyme, o pateikti duomenis apie pareikštus/nepareikštus reikalavimus regreso tvarka iš trečiųjų asmenų dėl nelaimingo atsitikimo darbe, kurie reikalingi ataskaitai, jis neprivalėjo, 2011 m. vasario 4 d. atsakyme išdėstydamas savo nuomonę ir poziciją apie susidariusią situaciją, nesiekė įžeisti ar pažeminti A. B.. Pirmosios instancijos teismas iš dalies pripažino pagrįstais pareiškėjo skundo argumentus, t. y. nustatė, kad atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai pareiškėjui skyrė griežčiausią tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų už Įsakyme ir Išvadoje nurodytus tarnybinius nusižengimus, ir pakeitė paskirtą nuobaudą į švelnesnę nuobaudą – griežtą papeikimą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, darė išvadą, kad pareiškėjas padarė atsakovo nustatytus tarnybinius nusižengimus, kad tarnybinis patikrinimas buvo atliktas, laikantis nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų. Pareiškėjas apeliaciniu skundu ginčija šią pirmosios instancijos teismo išvadą, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, pažeidė ABTĮ nuostatas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir įvertinimą. Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kurių pagrindu nebuvo nustatyta, kad pareiškėjui tarnybinė nuobauda buvo paskirta ne už šiurkštų tarnybinį nusižengimą ir atsakovas neturėjo teisinio pagrindo skirti pareiškėjui tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš pareigų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi proceso šalių argumentus dėl faktinių ir teisinių bylos aplinkybių, byloje pateiktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančių įrodymų pagrindu teisingai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, ištyrė faktus, išaiškino ir pritaikė teisės normas, reglamentuojančias tarnybinių nuobaudų valstybės tarnautojui skyrimą.

ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis numato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pažymėtina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Vertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno jų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai įrodymai, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai, ar šalių nurodyti liudytojai patvirtina tas aplinkybes, kurias nurodo proceso šalys, ir pan. Įrodymų tyrimo ir vertinimo procese būtina išspręsti prieštaravimus, jei iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertino visus byloje proceso šalių pateiktus įrodymus, kurie yra reikšmingi šalių ginčui išspręsti, laikydamasis minėtų taisyklių.

Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kurių pagrindu teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pareiškėjo teisę rinkti ir gauti informaciją byloje, sąmoningai iškraipė bylai svarbias aplinkybes, nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą įvertinti V. M., D. B., A. B. veiksmus valstybės tarnautojo veiklos ir tarnybinės etikos požiūriu, jo pateiktus faktus, išdėstytus 2010 m. spalio 21 d. pareiškėjo tarnybiniame pranešime Nr. P-26 ir t. t., pažymėtina, kad šios bylos ginčo dalykas yra ne V. M., D. B. ir A. B. tarnybinės etikos ar jų tarnybinės veiklos nuo 2009 metų vertinimas, o pareiškėjo byloje ginčytas atsakovo Skyriaus direktoriaus 2012 m. kovo 8 d. įsakymas, kuriuo jam (pareiškėjui) už konkrečius tarnybinius nusižengimus paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų. Nepripažintini pagrįstais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas ginčą statiškai, atsiedamas svarbias bylos aplinkybes nuo kilusių santykių, kurių vystymasis vyko ilgą laiką, pažeidė objektyvumo, nešališkumo, rungimosi, proceso šalių lygybės, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, pažeidė jo (pareiškėjo) teisę į greitą, nešališką ir teisingą teismą, priėmė neteisėtą ir keistiną sprendimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas turėjo nagrinėti tik pareiškėjo skunde suformuluotus reikalavimus ir nustatyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, kurių pagrindu būtų išnagrinėti ir išspręsti pareiškėjo nurodyti reikalavimai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skundo reikalavimas – skundo dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, pareiškėjo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Pareiškėjas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti skundo dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent skundo dalyko ir pagrindo kvalifikuotas nurodymas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir pareiškėjo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises.

Pažymėtina, kad teismo sprendime privalo būti išdėstyti motyvai, kuriais prieinama prie atitinkamos išvados, ir nurodyti teisės aktai, kuriais teismas vadovaujasi (ABTĮ 87 straipsnio 4 dalis, 106 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-8/2012). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. Nos 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl neišsamios motyvacijos gali būti panaikintas, kai dėl to neteisingai buvo išspręsta byla. Be to, ABTĮ nuostatos nereikalauja, kad sprendime būtų nurodyti visi pareiškėjo pateikti įrodymai, perteiktas šių įrodymų turinys. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus.

Pagal bylos duomenis Skyriaus vyr. specialistė (pašalpoms) A. B. 2011 m. sausio 27 d. elektroniniame laiške „Dėl duomenų ataskaitai“ pareiškėjui nurodė, kad ji nesulaukia duomenų už 2010 metų III ir IV ketvirčius apie pareikštus/nepareikštus reikalavimus iš trečiųjų asmenų regreso tvarka išmokėjus išmokas dėl nelaimingo atsitikimo darbe (t. 1, b. l. 65). Skyriaus direktorius 2011 m. vasario 3 d. raštu Nr. (2.62) P14-3 paprašė pareiškėjo iki 2011 m. vasario 4 d. pateikti rašytinį paaiškinimą, kodėl nepateikė vyr. specialistei A. B. minėtų duomenų (t. 1, b. l. 66). Pareiškėjas 2011 m. vasario 4 d. elektroniniu paštu pateikė paaiškinimą Skyriaus direktoriui bei pavaduotojai, šio paaiškinimo kopijas taip pat adresuodamas ir kitiems Skyriaus darbuotojams (t. 1, b. l. 67-68), kuriame išdėstė duomenų nepateikimo priežastis, taip pat išreiškė savo nuomonę apie skyriuje dirbančią A. B.. Skyriaus vyr. specialistė (pašalpoms) A. B. 2011 m. vasario 10 d. tarnybiniu pranešimu Nr. (2.22) P8-6 (t. 1, b. l.

69) pranešė Skyriaus direktoriui, kad pareiškėjas 2011 m. vasario 4 d. elektroniniame laiške, kurį viešai išplatino Skyriaus darbuotojams, apšmeižė ją, įžeidinėjo ir žemino, kritikavo ne tik jos pareigų atlikimą, bet ir jos asmenines savybes, tuo pažeisdamas Etikos taisykles, kitus teisės aktus bei Konstituciją. Dėl šio įvykio Skyriaus direktoriaus 2011 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. (1.2) V-12 (t. 1, b. l.

70) buvo sudaryta komisija įtariamam pareiškėjo tarnybiniam nusižengimui tirti, kuriai pavesta ištirti įtariamą tarnybinį nusižengimą bei pateikti motyvuotą išvadą apie tyrimo rezultatus. Komisija 2011 m. vasario 19 d. surašė pranešimą apie tarnybinį nusižengimą Nr. (2.62) P14-8 (t. 1, b. l. 71), kuriame nurodyta, kad yra atliekamas tarnybinis patikrinimas dėl to, jog pareiškėjas: 1) 2011 m. vasario 4 d. elektroniniame laiške, kuris buvo viešai išplatintas Skyriaus darbuotojams, šmeižė vyr. specialistę (pašalpoms) A. B., ją įžeidinėjo ir žemino, skleidžiant neatitinkančią tikrovės informaciją, kritikavo ne tik jos pareigų atlikimą, bet ir jos asmenines savybes;

2) neteikė informacijos vyr. specialistei (pašalpoms) apie pareikštus/nepareikštus reikalavimus regreso tvarka iš trečiųjų asmenų dėl nelaimingo atsitikimo darbe. Pranešime taip pat nurodyta, jog jis turi teisę pateikti paaiškinimą dėl tarnybinio nusižengimo iki 2011 m. vasario 28 d. Su pranešimu pareiškėjas supažindintas pasirašytinai. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad paaiškinimo dėl įtariamo tarnybinio nusižengimo pareiškėjas iki nurodytos datos nepateikė ir apie tai nurodyta 2011 m. kovo 1 d. akte Nr. (2.62) P14-11 „Dėl tarnybinio nusižengimo rašytinio paaiškinimo“.

Iš Komisijos surašytos Išvados matyti, kad Išvada yra paremta tyrimo metu surinkta medžiaga, nurodyti duomenys, patvirtinantys, jog buvo padaryta veika, yra tarnybinių nusižengimų sudėtis. Taip pat nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atliekant tarnybinį patikrinimą nebuvo laikytasi tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad komisija apribojo jo teisę gauti informaciją, teikti paaiškinimus komisijos nariams, užduoti klausimus komisijos nariams.

Šie argumentai nepripažintini pagrįstais, nes, kaip jau buvo minėta, pareiškėjui buvo suteikta teisė teikti paaiškinimą, tačiau pareiškėjas paaiškinimo neteikė. Pareiškėjui tarnybinė nuobauda nėra paskirta už nepareikštus reikalavimus draudimo bendrovėms, dėl V. R. bylos eigos ir kitų aplinkybių, kurias nurodo pareiškėjas apeliaciniame skunde, atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą, o tik už tai, kad pareiškėjas neteikė informacijos vyr. specialistei (pašalpoms) apie pareikštus/nepareikštus reikalavimus regreso tvarka iš trečiųjų asmenų dėl nelaimingo atsitikimo darbe, t. y. už tą pažeidimą, kuris buvo nurodytas 2011 m. vasario 19 d. pranešime.

Byloje buvo pateiktas pareiškėjo 2011 m. kovo 1 d. pranešimas, adresuotas atsakovo direktoriui. Šiame pranešime yra nurodoma apie tai, kad pareiškėjui buvo skirta nuobauda, kuri turi nemažai trūkumų, dėl kurių ji bus naikinama, ir pareiškėjui reikalinga informacija, kuri jam (pareiškėjui) nepateikiama jau visus metus, ir t. t. Šiuo tarnybiniu pranešimu pareiškėjas prašė, kad būtų įsteigta komisija, kuri ištirtų, ar D. B. veiksmai atitinka valstybės tarnautojui keliamus etikos reikalavimus, ar A. B. nepažeidė etikos reikalavimų, parašydama 2012 m. vasario 10 d. tarnybinį pranešimą Nr. P8-6. Taip pat pareiškėjas prašė, kad būtų iširti direktoriaus V. M. veiksmai. Iš šio pareiškėjo pranešimo matyti, kad jis nėra adresuotas Komisijai, kuri buvo sudaryta Skyriaus direktoriaus 2011 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. (1.2) V-12 (t. 1, b. l. 70), todėl Komisija pagrįstai šiame pranešime nurodytų aplinkybių nenagrinėjo.

Byloje nustatyta, kad Skyriaus direktoriaus 2007 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. V-8 patvirtinto pareiškėjo pareigybės aprašymo (t. 1, b. l. 91-93) 17 punkte nustatyta pareiga rengti ir nustatyta tvarka teikti pretenzijas draudimo įstaigoms, vykdančioms privalomąjį vairuotojų civilinės atsakomybės draudimą, dėl lėšų grąžinimo į Fondo biudžetą, o Skyriaus direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 6 d. įsakymo Nr. V-40 „Dėl nedarbingumo kontrolės prioritetinių krypčių ir ligos, profesinės reabilitacijos, motinystės (tėvystės) pašalpų, nelaimingų atsitikimų darbe (tarnyboje) ir profesinių ligų pripažinimo draudiminiais įvykiais, draudimo sumų apskaičiavimo bei nedarbingumo taisyklių įgyvendinimo“ (t. 1, b. l. 89-90) 8 punktu pavesta vyr. specialistui (teisininkui) paruošti duomenis apie lėšų išieškojimą iš trečiųjų asmenų ir teikti vyriausiajai specialistei (pašalpoms). Pareiškėjas su šiuo įsakymu yra susipažinęs 2009 m. rugpjūčio 27 d. Įsakymas yra galiojantis, todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju neturėjo jo vykdyti. Pažymėtina, kad 2007 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. V-8 patvirtintame pareiškėjo pareigybės aprašymo 46 punkte numatyta, kad pareiškėjo funkcija yra vykdyti ir kitus Skyriaus direktoriaus ar jo pavaduotojų pavedimus pagal pareigybės kompetenciją. Pagal bylos duomenis pareiškėjas nevykdė pareigos pateikti duomenis apie pareikštus/nepareikštus reikalavimus regreso tvarka iš trečiųjų asmenų dėl nelaimingo atsitikimo darbe, todėl tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas turėjo teisėtą pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas tokiais savo veiksmais (neveikimu) padarė tarnybinį pažeidimą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo 2011 m. vasario 4 d. Skyriaus direktoriui siųsto elektroninio laiško, kuris viešai buvo išplatintas ir Skyriaus darbuotojams, turinį, pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad pareiškėjas neetiškai laiške pasisakė apie Skyriaus direktoriaus pavaduotoją, vyr. specialistę (pašalpoms), tokiais savo veiksmais pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintą pareigą valstybės tarnautojui laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nesilaikė Etikos taisyklių 2.1 punkte įtvirtinto pagarbos žmogui principo bei 9.4 punkte įtvirtinto pavyzdingumo principo. Pareiškėjas elektroniniame laiške kritikuodamas ir reikšdamas nuomonę apie Skyriaus vadovo pavaduotoją bei vyr. specialistę (pašalpoms), naudojo žmogaus orumą įžeidžiančius frazeologizmus, palyginimus bei kitus kalbos elementus, nebūdingus kanceliarinei kalbai, nesilaikė anksčiau minėtų Etikos taisyklėse įtvirtintų principų. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad valstybės tarnautojo įsitikinimai turi būti reiškiami neįžeidžiančiai, nežeminančiai, atitikti pagarbaus ir kultūringo elgesio normas. Pareiškėjo neetiškais pasisakymais atsakovas pripažino šias frazes: „Nei jo saulėtoji pavaduotoja“, „O kas Jūs tokia, panele, kad teisininkas tenkintų Jus? Jeigu taip prašysite, riteris ant balto žirgo prie Jūsų rūtų darželio neprijos, patikėkite“; „Todėl A. B. buvo paaiškinta, kad žodis „kontroliuoti“ jokiu būdu nereiškia vaikščioti po skyrių šventoriaus davatkos veidu“, nurodydamas, kad šios frazės yra pašaipaus pobūdžio. Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjas pasityčiojo iš A. B. šeiminės padėties, siekė pažeminti A. B., neigiamai apibūdindamas jos veido išraišką.

Įvertinus pareiškėjo elektroninio laiško turinį, kontekstą, kuriame buvo nurodytos minėtos frazės apie konkrečius valstybės tarnautojus, su kuriais pareiškėjas dirba, Etikos taisyklėse įtvirtintą pagarbos žmogui principą (2.1 punktas), pareigą valstybės tarnautojų tarpusavio santykius grįsti tolerantiškumu, pagarbiu elgesiu su kitais valstybės tarnautojais (9.4 punktas), tai, kad laiškas buvo išsiųstas ir kitiems darbuotojams, kurie jokios informacijos iš pareiškėjo nereikalavo, laiškas siųstas vykdant tarnybines funkcijas ir tarnybos metu (tai nėra asmeninio susirašinėjimo ar literatūrinio pobūdžio tekstas), darytina išvada, kad pareiškėjas nesilaikė valstybės tarnautojų veiklos etikos principų.

Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su žmogaus orumu, pareiškėjo teise laisvai reikšti mintis ir įsitikinimus, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta, kad žmogaus orumą gina įstatymas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis). Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad asmens garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas, orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas, tiek asmens garbę, tiek orumą lemia visuomenės vertinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-944/2001; kt.). Pagal lietuvių kalbos žodyną asmens garbė – tai visuomenės pripažįstama pagarba už nuopelnus, geras asmens vardas, o asmens orumas – tai subjektyvus asmens savęs vertinimas, savo vertės pajautimas (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, p. 165, 463).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, tačiau ši teisė nėra absoliuti. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalis), t. y. asmuo, kuris naudojasi teise skleisti informaciją, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve, įgyvendindamas šią teisę, neturi varžyti kitų asmenų teisių. EŽTT, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio, įtvirtinančio teisę į saviraiškos laisvę, apimančią tiek asmens teisę skleisti informaciją, tiek visuomenės teisę ją gauti, turinį, yra nurodęs, kad teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Toks šios teisės normos turinio aiškinimas yra pliuralizmo, tolerancijos, abipusio pakantumo ir plačių pažiūrų, be kurių neįmanoma demokratinė visuomenė, formavimosi prielaida. Kaip ir dauguma konvencijose įtvirtintų garantijų, saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ja besinaudojantys asmenys (tiek žurnalistai, tiek kiti asmenys) privalo elgtis sąžiningai „informacijos adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų (žr. sprendimus bylose Hertel v. Switzerland, no. 25181/94, judgment of 25 August 1998, par. 46, Steel and Morris v. United Kingdom, no. 68416/01, judgment of 15 February 2005, par. 87; Flux v. Moldova (No. 6), no. 22824/04, judgment of 29 July 2008, par. 26 ir kt.). Iš EŽTK plėtojamos jurisprudencijos matyti, kad demokratinėje visuomenėje leistinos kritikos ribos, netgi diskutuojant svarbiais bendrojo intereso klausimais, priklauso nuo poreikio gerbti kitų asmenų reputaciją ir teises, vengiant įžeidžiančių formuluočių (žr., pvz., Constantinescu v. Romania, no. 28871/95, 27 June 2000).

Taigi teisės skleisti informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis – asmens garbe ir orumu, privatumu, gera reputacija. Įstatymuose, reglamentuojančiuose santykius, atsirandančius dėl teisės skleisti informaciją, yra įtvirtintos ir šios teisės įgyvendinimo prielaidos – kiekvienas, kuris naudojasi informacijos teise, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve. Pagrįsta ir objektyvi kritika yra ginama, jeigu yra reiškiama tinkamai – neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ar menkinti, o turint pozityvių tikslų – norint išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti. Netoleruotina situacija, kai kritika yra išreiškiama, nevengiant asmeninio įžeidinėjimo, orumo žeminimo, reputacijos menkinimo, neigiamų emocijų demonstravimo bei viešai reiškiant savo antipatijas kitiems tarnautojams. Nagrinėjamu atveju yra svarbu tai, kad pareiškėjas, rašydamas apie A. B. veiksmus, susijusius su tarnybinių pareigų atlikimu (neatlikimu), vartojo frazes (pasak pareiškėjo, frazeologizmus, tautosakoje vartojamus vaizdingus išsireiškimus (t. I, b. l. 32-33)), kurios yra susijusios su šios valstybės tarnautojos lytimi ir šeimine padėtimi. Pažymėtina, kad yra draudžiama diskriminacija dėl lyties.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad A. B. iš esmės jį kaltina įvykdžius nusikalstamas veikas, turinčias nusikaltimų, numatytų BK 154 ir 155 straipsniuose, sudėtį, ir nurodo argumentus, šiuose straipsniuose numatytų nusikaltimų sudėtis. Pareiškėjas teigia, kad jo veiksmuose nėra nusikaltimų, numatytų BK 154 ir 155 straipsniuose, sudėčių. Teisėjų kolegija nevertina ir nepasisako dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, susijusių su BK 154 ir 155 straipsniuose nurodytais nusikaltimais, nenagrinėja aplinkybių, ar pareiškėjo veiksmuose yra šių nusikaltimų sudėtis, nes pareiškėjui nebuvo pareikšti kaltinimai, kad jis padarė nusikalstamas veikas. Nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas neturėjo nustatyti, ar pareiškėjo veiksmuose yra nusikaltimų, numatytų BK 154 ir 155 straipsniuose, sudėtys.

Kaip jau buvo minėta, atsakovui tarnybinė nuobauda buvo paskirta už tarnybinius nusižengimus. Tarnybinis nusižengimas yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, todėl jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai, t. y. objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės. Tik esant šių elementų visumai vienu metu galima konstatuoti, kad yra tarnybinis nusižengimas, sukeliantis tarnybinę atsakomybę. Tarnybinio nusižengimo subjektu laikomas valstybės tarnautojas, turintis tarnybinį teisnumą ir veiksnumą. Tarnybos pažeidimo objektu pripažįstama nustatyta valstybės tarnybos tvarka. Tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo neteisėtas elgesys (tarnybos pareigų, nustatytų Valstybės tarnybos įstatyme, atitinkamų viešojo administravimo veiklos sričių valstybės tarnautojų pareigų, nustatytų specialiais įstatymais, detalizuotų pareigybių aprašymuose ir kituose aktuose, neatlikimas arba netinkamas atlikimas). Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo, neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma. Nagrinėjamu atveju yra nustatyti visi teisės pažeidimo elementai, t. y. pareiškėjas, būdamas valstybės tarnautojas, tyčia nusižengė valstybės tarnybos tvarkai, nesilaikydamas Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto, Etikos taisyklių 2.1 punkte įtvirtinto pagarbos žmogui principo bei 9.4 punkte įtvirtinto pavyzdingumo principo.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, kad Skyriaus direktoriaus 2011 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. (2.57) P-47 pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai buvo paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, nes pareiškėjas padarė šiurkštų tarnybinį pažeidimą, pažymi, kad byloje nebuvo pateikti įrodymai, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas būtų turėjęs faktinį ir teisinį pagrindą nustatyti, kad pareiškėjas padarė šiurkščius tarnybinius pažeidimus ar šiurkštų tarnybinį pažeidimą. Kaip jau buvo minėta, nei Įsakyme, nei Išvadoje nebuvo nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas padarė šiurkščius tarnybinius nusižengimus ar kad vienas iš nustatytų tarnybinių pažeidimų yra šiurkštus. Iš Įsakyme nurodytos aplinkybės apie pareiškėjo netinkamo elgesio kartotinumą matyti, kad pareiškėjui skirta griežčiausia tarnybinė nuobauda ir pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų dėl to, kad turi galiojančias tarnybines nuobaudas: papeikimą ir griežtą papeikimą. Tai reiškia, kad atsakovas, atleisdamas pareiškėją iš pareigų, Įsakyme nurodytų pareiškėjo nusižengimų šiurkščiais nepripažino. Pirmosios instancijos teismui nesuteikta teisė nagrinėjant bylą nustatyti, kad pareiškėjo padaryti nusižengimai yra šiurkštūs ar vienas iš jų yra šiurkštus.

Administracinių teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad nagrinėjant administracines bylas dėl tarnybinių nuobaudų paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, teismine tvarka kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti ir įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių nuobaudų skyrimo principams bei teisingumo ir protingumo kriterijams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11 – 319/2007). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-2051/2011 yra konstatavęs, kad teismas neskiria tarnybinių nuobaudų valstybės tarnautojams, o tik patikrina jų paskyrimo teisėtumą ir pagrįstumą bei gali pakeisti paskirtą tarnybinę nuobaudą švelnesne. Administracinių teismų praktikoje dominuoja pozicija, kad teismui konstatavus, jog valstybės tarnautojas (pareigūnas) padarė tarnybinį nusižengimą, tačiau jam paskirta nuobauda yra per griežta, ši nuobauda, nesant aplinkybių, kurios eliminuotų galimybę šiems asmenims iš viso taikyti šią tarnybinės (drausminės) atsakomybės priemonę, turėtų būti keičiama į švelnesnę (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7‑162/2007; 2007 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14‑945/2007; 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442‑284/2008; 2008 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442‑2681/2008; 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146‑3235/2011; kt.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Skyriaus direktoriaus 2011 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. (2.57)P-46 pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas – Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-168-283-2011 pakeista, paskiriant tarnybinę nuobaudą – pastabą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. nutartimi Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimas paliktas nepakeista. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalį tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų – gali būti skiriama už kitą tarnybinį nusižengimą, jei prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Tai reiškia, kad valstybės tarnautojas pakartotinį tarnybinį nusižengimą turi padaryti po to, kai jam yra paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas ir ši nuobauda galioja. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju atsakovas paskyrė tarnybinę nuobaudą ne už pažeidimus, kuriuos pareiškėjas padarė po to, kai atsakovas 2011 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. (2.57)P-46 pareiškėjui paskyrė tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą. Nesant sąlygos, leidžiančios taikyti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas padarė tarnybinius nusižengimus, pagrįstai ir teisėtai neatmetė pareiškėjo skundo, o paskirtą tarnybinę nuobaudą pakeitė į švelnesnę (griežtą papeikimą).

Kaip jau buvo minėta, pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį administracinis teismas, priimdamas sprendimą, įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas; skundas (prašymas) gali būti tenkinamas visiškai ar iš dalies. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, jog ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, be kita ko, gali priimti tokį sprendimą – patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu.

Dėl pirmiau nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių konstatuotina, kad proceso šalių apeliacinių skundų reikalavimai panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria Skyriaus direktoriaus 2011 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. (2.57) P-47 pareiškėjui už padarytus tarnybinius nusižengimus paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų – pakeista tarnybine nuobauda – griežtu papeikimu, yra nepagrįsti ir dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų netenkinti. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus įrodymus (t. III, b. l. 16-36, 72-92), tačiau šie įrodymai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas iš valstybės tarnybos (Skyriaus vyriausiojo specialisto (teisininko) A lygio 10 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigų) atleistas neteisėtai, netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo grąžinti pareiškėją į tarnybą, o pareiškėjo teises nusprendė ginti DK 297 straipsnio 4 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) numatytu būdu. Pareiškėjas apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta laikyti pareiškėją atleistu iš Skyriaus vyriausiojo specialisto (teisininko) A lygio 10 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigų teismo sprendimu nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, teigia, kad jis turi būti grąžintas į Skyriaus vyriausiojo specialisto (teisininko) 2 klasės 11 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Šis pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimas netenkintinas.

Darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas (Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis), t. y. Valstybės tarnybos įstatyme yra expressis verbis įtvirtintas subsidiarus kitų teisės aktų taikymas. Atsižvelgiant į tai, kad Valstybės tarnybos įstatyme nėra numatytos teisinės pasekmės, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu, sistemiškai su Valstybės tarnybos įstatymo normomis taikytinas DK 297 straipsnis (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-773/2011). Pažymėtina, kad siekiant maksimaliai apsaugoti neteisėtai atleisto iš darbo (tarnybos) darbuotojo (tarnautojo) teises ir interesus, įstatymo nustatytos papildomos jo teisių garantijos neteisėto atleidimo iš darbo (tarnybos) atveju (DK 297 straipsnio 3, 4 dalys). Teismas, nagrinėdamas bylą dėl atleidimo iš darbo (tarnybos) pripažinimo neteisėtu, nustatęs, jog darbuotojo (tarnautojo) atleidimas iš darbo (tarnybos) neteisėtas, kiekvienu atveju privalo išspręsti neteisėto atleidimo iš darbo padarinių klausimą, atsižvelgdamas į tai, kuris iš DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyje numatytų darbuotojo (tarnautojo) teisių gynimo būdų konkrečiu atveju taikomas, privalo priteisti jam įstatymo nurodytas išmokas, nepaisant to, yra pareikštas toks prašymas ar ne.

Jeigu darbuotojas grąžinamas į pirmesnį darbą, jam priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (DK 297 straipsnio 3 dalis). Jeigu darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, jam priteisiama DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (DK 297 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ir taikydamas DK 297 straipsnio 3 dalį, yra nurodęs, kad darbuotojo grąžinimas į pirmesnį darbą, visų pirma, reiškia, kad teismas, nustatęs darbuotojo atleidimo iš darbo neteisėtumą, pašalina šį pažeidimą ir atkuria darbdavio neteisėtai nutrauktus iki tol tarp šalių egzistavusius darbo teisinius santykius. Teismui nustačius darbuotojo atleidimo iš darbo neteisėtumą (atleidimą iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką), teismo sprendimo pagrindu tarp darbuotojo ir darbdavio vėl ima galioti anksčiau jų sudaryta ir darbdavio neteisėtai nutraukta darbo sutartis.

Tik taip gali būti suprantama ir aiškinama įstatymo formuluotė „teismas grąžina jį į pirmesnį darbą“. Taigi, teismui grąžinant darbuotoją į darbą, teismo sprendimu negali būti modifikuojama, keičiama šalių sudaryta darbo sutartis, juolab nėra teisinio pagrindo grąžinti darbuotoją į darbą (pareigas), dėl kurio (kurių) šalys apskritai nebuvo sudariusios darbo sutarties. Darbuotojo grąžinimas į pareigas, kurių darbuotojas apskritai niekada nėjo, traktuojamas netinkamu DK 297 straipsnio 3 dalies aiškinimu ir taikymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2012).

Nagrinėjamu atveju yra nustatyta, kad pareiškėjas buvo atleistas iš Skyriaus vyriausiojo specialisto (teisininko) A lygio 10 kategorijos valstybės tarnautojo pareigų Skyriaus direktoriaus 2011 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. (2.57) P-47. Vykdant Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimą Nr. 884 „Dėl sutikimo reorganizuoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinius skyrius“ Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2011 m. lapkričio 29 d. įsakymu Nr. V-498 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių reorganizavimo“ nuo 2012 m. sausio 1 d. Skyrius buvo reorganizuotas. Skyrių reorganizavus buvo įsteigtas Skyriaus Teisės ir personalo skyrius, kuriame nebėra pareiškėjo eitų vyr. specialisto (teisininko) A lygio 10 kategorijos pareigų (t. II, b. l. 169-171). Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje inter alia įtvirtinta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Administracinių teismų praktikoje nurodoma, kad valstybės tarnautojas, neteisėtai atleistas iš valstybės tarnybos, negali būti grąžinamas į aukštesnės kategorijos pareigas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1966/2012; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3051/2012).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su tuo, kad panaikinta pareiškėjo užimta pareigybė, ir dėl kokių priežasčių ji panaikinta, sutinka su pirmosios instancijos teismo parinktu alternatyviu pareiškėjo teisių gynimo būdu, numatytu DK 297 straipsnio 4 dalyje. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis šio įstatymo reikalavimų, priteisė pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, išeitinę išmoką, numatytą DK 140 straipsnio 1 dalyje. Pagal DK 297 straipsnio 4 dalį yra priteisiamas vidutinis darbo užmokestis, kuris apskaičiuojamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo (2008 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1279 redakcija) nustatytą tvarką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-1570/2012; kt.).

Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo aprašo 6.1, 6.2, 8, 9 punktai numato, kaip tiksliai apskaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. A1-623 2.1.1 punktas numato, kad 2011 metais darbo dienų skaičius esant penkių darbo dienų savaitei yra 21,1 darbo dienos, 2011 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymo Nr. A1-535 2.1.1. punktas numato, kad 2012 metais darbo dienų skaičius esant penkių darbo dienų savaitei yra 21 darbo diena, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. gruodžio 21 d.

įsakymo Nr. A1-581 2.1.1 punktas numato, kad 2013 metais darbo dienų skaičius esant penkių darbo dienų savaitei yra 20,9 darbo dienos. Pirmosios instancijos teismas tiksliai neapskaičiavo kompensacijos už priverstinę pravaikštą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimas įsiteisėja 2012 m. vasario 25 d., daro išvadą, kad yra tikslinga apskaičiuoti pareiškėjui priteistą kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką ir patikslinti sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytą priteistos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydį.

Atsižvelgiant į Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo aprašo 6.1, 6.2, 8, 9 punktų reikalavimus bei į minėtų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymus, į tai, kad pareiškėjo vienos dienos darbo užmokestis buvo 140,65 Lt, vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis 2011 metais buvo 2 967,72 Lt (140,65x21,1), 2012 metais – 2 953,65 Lt (140,65x21), 2013 – 2 939,59 Lt (140,65x20,9), iš viso už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 9 d. iki 2013 m. vasario 25 d. (įskaitytinai) nustatytinas pareiškėjui priteistos kompensacijos už priverstinę parvaikštą dydis – 69 734,32 Lt.

Pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisėto pagrindo kompensaciją už priverstinę pravaikštą skaičiuoti, atsižvelgdamas į nuo 2012 m. sausio 1 d. nustatytą 2 klasės 11 kategorijos valstybės tarnautojo pareiginę algą. DK 297 straipsnio 4 dalis nenumato, kad teismas pagal šią įstatymo normą turi priteisti kompensaciją už nepanaudotas atostogas, o pareiškėjas byloje nereiškė reikalavimo dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo. Taip pat pareiškėjas pirmosios instancijos teisme nereiškė kitų reikalavimų, nurodytų apeliaciniame skunde (dėl proginės išmokos jo 50-mečio proga priteisimo, kompensacijos už pakenktą reputaciją dėl neteisėto atleidimo priteisimo), atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (priteisti pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą), todėl teisėjų kolegija nenagrinėja šių reikalavimų ir dėl jų nepasisako.

Apeliacinio proceso administracinėje byloje paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais, ir tai atliekama nagrinėjant tiek faktinius, tiek teisinius aspektus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.). ABTĮ 136 straipsnyje nustatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, t. y. numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, bei teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2985/2012; kt.). Tačiau ABTĮ nuostatos nenumato, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja apeliacinių skundų, atsiliepimų į apeliacinius skundus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti pirmosios instancijos teismui. Be to, ABTĮ 130 straipsnio 5 dalis numato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejami susiję su jau pareikštais reikalavimais, tačiau tokių pareiškėjas nepareiškė.

Pareiškėjas akcentuoja ilgą bylos nagrinėjimą, tačiau pareiškėjui yra priteistas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką, užmokestis nėra sumažintas, pareiškėjui priteista išeitinė išmoka, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo teisės ir teisėti interesai dėl bylos nagrinėjimo trukmės nėra pažeisti. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog DK 297 straipsnyje numatytos išmokos paskirtis – kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo iš darbo negautas lėšas. Kompensacija (vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimas) atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotojus nuo pajamų netekimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-545/2010; 2011 m. birželio 13 d. nutartis Nr. 3K-3-276/2011). Kompensacija negali būti neadekvati, o jos dydis negali paneigti jos socialinės funkcijos kompensuoti tai, kas buvo prarasta. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad kompensacijos dydis turėtų būti proporcingas nukentėjusios šalies (darbuotojo) patirtiems netekimams. Įstatyme įtvirtintas darbuotojo „teisėtas lūkestis“ gauti su darbo santykiais susijusias išmokas (DK 297 straipsnio 4 dalis), atitinkantis darbdavio pareigą sumokėti su darbo santykiais susietas išmokas, turėtų būti skirtas kompensuoti dėl neteisėto atleidimo iš darbo praradimus darbuotojui ir kartu būti proporcinga suvaržymo priemonė darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008). Nustatydamas kompensacijos dydį, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, svarsto, ar konkretus, priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos.

Nepripažintini pagrįstais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo tenkinti jo skundo reikalavimą dėl delspinigių priteisimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad delspinigiai arba 5 proc. dydžio procesinės palūkanos turi būti mokamos ir šiuos argumentus grindžia DK 207 straipsniu, CK 6.261 straipsniu. Teisėjų kolegija, pasisakydami dėl šios pareiškėjo pozicijos, nurodo, kad delspinigiai kaip ir palūkanos, numatytos CK 6.37 straipsnyje, yra nepriteisiami tuo atveju, kai darbuotojui (valstybės tarnautojui) yra priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą pagal DK 297 straipsnio 4 dalį. Teisės aktai nenumato, kad delspinigiai yra priteisiami tam, kad darbdavys būtų skatinamas įvykdyti piniginio pobūdžio teismo sprendimą, kuriuo darbuotojui priteistinos piniginės sumos.

Pažymėtina, kad DK 300 straipsnyje yra numatyti piniginio pobūdžio teismo sprendimų nevykdymo darbo teisinių santykių bylose teisiniai padariniai. Pagal šią normą tais atvejais, kai darbdavys nevykdo teismo sprendimo, darbuotojo prašymu teismas priima nutartį išieškoti darbuotojui darbo užmokestį už visą laiką nuo sprendimo (nutarties) priėmimo dienos iki jo įvykdymo dienos. Ši norma taikytina visų rūšių darbo byloms, taigi, ji gali būti taikoma ir piniginio, ir nepiniginio pobūdžio sprendimų įvykdymui užtikrinti. Pirmiau nurodyta nuostata įstatymo leidėjo iš esmės yra skirta skatinti darbdavį vykdyti prievoles darbuotojų naudai, taip darbuotojui suteikiant papildomą teisių ir teisėtų interesų teisminę gynybą. DK 300 straipsnis yra specialioji darbo teisės nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2010). Darbo teisiniuose santykiuose CK 6.37 straipsnyje įtvirtintas procesinių palūkanų institutas netaikytinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2012).

Pagal Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo (Žin., 1996, Nr. 20-521) 2 straipsnio 1 dalį, kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (išskyrus Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo numatytas išmokas), kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai. Delspinigiai pradedami skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose ar kolektyvinėje (jeigu jos nėra, – darbo) sutartyje arba darbdavio nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną. Įstatymo nustatytas delspinigių dydis kartą per metus indeksuojamas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į vartotojų kainų indeksą per praėjusius kalendorinius metus. Kolektyvinėje (jeigu jos nėra, – darbo) sutartyje gali būti numatytos darbuotojams palankesnės sąlygos. Taigi iš šios įstatymo normos matyti, kad delspinigiai yra apskaičiuojami tik tada, kai darbuotoją ir darbdavį sieja darbo teisiniai santykiai, ir jie neapskaičiuojami ir nemokami tuo atveju, kai tie darbo santykiai yra nutrūkę, darbuotojui teismo sprendimu yra priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą.

Apibendrindama nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atliko tarp proceso šalių kilusio ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizę, tinkamai nustatė teisiškai reikšmingus faktus ir juos kvalifikavo, išaiškino ir pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos, todėl nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami. Atsižvelgiant į tai, kad nutartis įsiteisėja nuo 2013 m. vasario 25 d., patįslintina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria priteista pareiškėjui iš atsakovo po 140,65 litų už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną, skaičiuojant nuo 2011 m. kovo 9 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nurodant, kad pareiškėjui iš atsakovo priteista 69 734,32 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011 m. kovo 9 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, t. y. 2013 m. vasario 25 d. (įskaitytinai).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo J. K. ir atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus apeliacinius skundus atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Patikslinti sprendimo rezoliucinę dalį, kuria priteista J. K. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus po 140,65 Lt už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną, skaičiuojant nuo 2011 m. kovo 9 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, ir šią sprendimo dalį išdėstyti taip:

„Priteisti J. K. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 69 734,32 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011 m. kovo 9 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, t. y. 2013 m. vasario 25 d. (įskaitytinai).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė