2013-07-09 Nr. AB-3437-3-61-3-02764-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-1427/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02764-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. (A. T.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, priteisti 48 000 Lt neturtinės žalos.

Skunde (b. l. 1) pareiškėjas nurodė, kad nuo 2012 m. gegužės 23 d. iki dabar yra laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL) palatose, kuriuose paguldyta dar dešimt asmenų, taip viršijant leistiną apgyvendinti palatoje asmenų kiekį (palatų dydis yra apie 21 kv. m, taigi, jos skirtos penkiems asmenims). Pareiškėjas mano, kad tokiu būdu LAVL nesilaikė teisės aktų reikalavimų: Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnyje numatytų higienos normų, Ligoninės vidaus tvarkos taisyklių 104 punkto, 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus įsakymo Nr. V-124 nustatyto kameros ploto reikalavimo. Pažymėjo, jog 21 kv. m plote gyvenant 10 žmonių, jame turėjo būti pastatytos 5 dviaukštės lovos, tualetas su sienele, kriauklė, 4 spintelės, stalas su 3 kėdėmis, buitiniai reikmenys bei 10 žmonių asmeniniai daiktai. Nurodė, jog dėl buvimo tokioje patalpoje 23 valandas per parą, neturėjo galimybės pajudėti ar prasimankštinti, trūkdavo oro, skaudėjo galvą, negalėjo ramiai miegoti, dažnai kildavo konfliktai, pareiškėjas tapo irzlus ir nervingas. Pasak pareiškėjo, į žodinius jo nusiskundimus LAVL nereagavo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 7-8) nurodė, kad pareiškėjas į LAVL atvyko 2012 m. gegužės 22 d. ir iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. buvo gydomas Vidaus ligų skyriaus 24 ir 25 kamerų tipo palatose, nuo 2012 m. rugpjūčio 6 d. iki 2012 m. rugpjūčio 7 d. Vidaus ligų skyriaus 25 kamerų tipo palatoje, nuo 2012 m. rugsėjo 12 d. iki 2012 m. lapkričio 20 d. – Vidaus ligų skyriaus 25 ir 26 kamerų tipo palatose, kurių plotas yra: palatų Nr. 24 ir 25 – 21,25 kv. m, palatos Nr. 26 – 8,92 kv. m. Nurodė, jog statistikos, kiek konkrečiai palatoje atskiromis dienomis buvo gydoma nuteistųjų ir suimtųjų, LAVL neveda ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. 2010 m. balandžio 11 d.

įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nėra nustatyta. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pažymėjo, kad nors ir yra priimtas Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymas Nr. V-124, kuriame numatytas minimalus 3,6 kv. m. kameros plotas vienam asmeniui, tačiau nustatyta ploto norma galėjo būti viršyta, nes LAVL negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistųjų asmenų skaičiui, kadangi Laisvės atėmimo vietų ligoninėje turi būti suteikiama stacionari sveikatos priežiūra visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems.

Be to, Ligoninė privalo užtikrinti ir izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir suimtiesiems, nustatytus Bausmių vykdymo bei Suėmimo vykdymo įstatymuose. Pažymėjo, kad įstaigos administracija visada stengiasi pagal galimybes paskirstyti pacientus į palatas, atsižvelgdama į minėtas rekomendacijas dėl ploto normų vienam asmeniui. Atsižvelgiant į visą tai, nurodė, kad trumpalaikis pareiškėjo laikymo LAVL sąlygų neatitikimas poįstatyminių teisės aktų rekomendacijoms galėjo pasireikšti tik kaip trumpalaikiai ir mažareikšmiai nepatogumai, kurie nuturėtų būti traktuojami kaip pareiškėjo teisių pažeidimas.

Nurodė, kad nenustačius neteisėtų LAVL veiksmų, nėra būtinos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, kilti ir pažymėjo, kad pareiškėjo neturtinės žalos atlyginimo reikalavimas yra nepagrįstas, nes pareiškėjo teiginiai nepagrįsti faktais, jo nurodytas palatas ne kartą (2012 m. balandžio 16 d., 2012 m. gegužės 22 d. ir 2012 m. rugpjūčio 24 d.) tikrino Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai, kurie pastabų dėl netinkamų gyvenimo sąlygų neturėjo.

Pareiškėjas nurodytu laikotarpiu LAVL administracijai pateikė tris skundus, kurių vėliau pats atsisakė. Niekuo nepagrįstas ir prašomos priteisti žalos dydis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 27-29) atkreipė dėmesį, jog skunde pareiškėjas nurodė tik vieną nusiskundimą – gyvenamojo ploto trūkumą, kas, Kalėjimų departamento manymu, leidžia spręsti, kad pareiškėjo laikymo sąlygos negalėjo sukelti jam žymių nepatogumų ir iš esmės buvo patenkinamos. Paaiškino, kad laisvės atėmimo vietų nuolatinis perpildymas yra problema, kuri sprendžiama pagal esamas galimybes ir valstybės finansines išgales. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) VI knygos XXII skyriaus pirmo skirsnio nuostatas, pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti yra neteisėti atsakovo ar jo pareigūnų, tarnautojų, darbuotojų veiksmai ar neveikimas, žala, priežastinis ryšys tarp veiksmų (neveikimo) ir žalos bei kaltė.

Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl jis privalo visas šias aplinkybes įrodyti, tačiau pareiškėjas jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą. Pažymi, jog sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad LAVL pareigūnai, deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas buvo tiesioginė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimo sąlyga.

Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas minėtoje įstaigose buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, mano, jog jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje nebuvo. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė, remiasi tik abstrakčiais teiginiais.

Atkreipė dėmesį, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, CK 1.138 str. 8 p. numatyti ir kiti galimi ginčo išsprendimo būdai, kaip pavyzdžiui teisės pažeidimo pripažinimas. Papildomai pažymėjo, jog pareiškėjas su skundu dėl jo laikymosi sąlygų buvo kreipęsis į Teisingumo ministerija, kuri pareiškėjo skundą persiuntė Kalėjimų departamentui, tačiau, pareiškėjui paprašius minėto skundo nebenagrinėti, Kalėjimų departamentas informacijos susijusios su pareiškėjo laikymu LAVL nerinko ir nenagrinėjo, be to, tokios informacijos Kalėjimų departamentas nekaupia.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 400 Lt (keturis šimtus litų) neturtinės žalos, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 22 d. iki 2012 m. lapkričio 20 d. su pertraukomis buvo gydomas LAVL 144 dienas, kamerų tipo palatose Nr. 24, Nr. 25, Nr. 26, kurių plotas yra: palatų Nr. 24 ir Nr. 25 plotas po 21,25 kv. m, palatos Nr. 26 – 8,92 kv. m. Tai, kad atsakovas negalėjo nurodyti, kiek buvo laikoma asmenų kartu su pareiškėju konkrečioje palatoje, pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo naudai ir darė išvadą, kad pareiškėjui gydantis LAVL, buvo pažeista jo teisė į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą. Nors atsakovas nurodė, kad tik atsiradus galimybei, ėmėsi aktyvių veiksmų perkelti pareiškėją į kitą palatą, t. y. stengėsi, kad suimtieji bei nuteistieji tokiomis perpildytomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, ir pripažino, kad asmenų skaičius LAVL nuolat viršijamas ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas, teismas sprendė, jog tai nepašalina atsakovo atsakomybės už nustatytus pažeidimus. Atsakovo veiksmų neteisėtumą pirmosios instancijos teismas konstatavo atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas kalintas LAVL teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis: pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punktą ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1. punktą. Teismas atsižvelgė į tai, kad faktinėmis aplinkybėmis pagrįstų argumentų dėl valstybės negalėjimo įvykdyti šią pareigą nebuvo pateikta. Pažymėjo, jog aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Remdamasis byloje esančia medžiaga, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nors ir akivaizdu, kad tarp sunkios pareiškėjo sveikatos būklės ir kalinimo sąlygų (ginčo laikotarpiu) priežastinio ryšio nėra (pareiškėjas dar iki patenkant į LAVL jau turėjo didelių sveikatos sutrikimų (kepenų cirozė, hepatitai ir kt.), o būnant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime jam šios ligos paūmėjo, todėl jis net keletą kartų gydytas buvo LAVL), tačiau atsakovas turėjo pareigą ypatingai atsakingai parinkti pareiškėjui kiek galima saugesnę gyvenamąją aplinką, todėl teismo vertinimu, pareiškėjui jo gydymo metu LAVL (net 144 dienas) nebuvo tinkamai užtikrinta imperatyviai įsakymu įtvirtinta jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą (3,6 kv. m) – pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė ir mastas neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių ar trumpalaikių, t. y. tokio pobūdžio, iš kurių negali būti kildinama neturtinė žala.

Teismas nurodė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, neabejotinai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje ir, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, atsižvelgdamas į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, sukeltas sveikatos pasekmes bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, taip pat į tai, kad byloje nėra nustatyta duomenų, jog pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, nusprendė pareiškėjui priteisti 400 Lt neturtinei žalai atlyginti.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 110) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, priteisiant pareiškėjui jo prašomą neturtinės žalos atlyginimą.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo argumentai nėra pagrįsti LAVL pateiktais dokumentais, sprendime neatsispindi pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės (buvimo LAVL metu pablogėjusi sveikatos būklė, tai, kad pareiškėjas nebuvo paskirtas į Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikos Hepatologijos, gastroenterologijos ir dietologijos centro Hepatologijos ir gastroenterologijos skyrių, kuriame pareiškėjas laukia kepenų transplantacijos ir kas lėmė papildomus emocinius sunkumus, sukėlė pavojų jo gyvybei). Pažymi, jog ligoninėse, su suimtais asmenimis, turi būti elgiamasi taip pat, kaip ir su nesuimtaisiais. Pažymi, jog nebuvo užtikrinta pareiškėjo asmens higienos priežiūra (duše nebuvo įrengta pakabų, nebuvo kėdės, kas pareiškėjui, kaip pirmosios grupės invalidui kėlė sunkumų, apie kuriuos jis informavo LAVL administraciją, tačiau šios atsakymo nesulaukė) ir tai taip pat sukėlė pareiškėjui emocinius išgyvenimus, kankinimą be smurto. Nurodo, kad padarytų pažeidimų yra ir daugiau. Prašo atsižvelgti į nurodytas aplinkybes, tai, jog pareiškėjas yra pirmos grupės invalidas ir tenkinti pirmąjį jo prašymą – priteisti 48 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, apeliaciniu skundu (b. l. 114–116) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti: pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą arba taikyti asmens teisių gynimo būdą, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo, bet apsiribojant asmens teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atilikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu.

Remiasi savo atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teisme nurodytais argumentais ir teigia, kad nėra pagrindo pripažinti, jog LAVL, kalindama pareiškėją, pažeidė Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punktą. Papildomai pažymi, kad vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2012 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. V-423 patvirtintais Kalėjimų pareigybių bei nuteistų bei suimtų asmenų skaičiais, neatitikimai poįstatyminio akto nuostatoms dėl minimalaus ploto vienam asmeniui yra netęstiniai, priklausantys nuo atvykusių gydytis suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, kurio lemti LAVL negali bei pažymėjo, jog LAVL nesutinka su pirmosios instancijos teismo konstatuotu faktu, kad joje numatytas pacientų skaičius yra nuolat viršijamas. Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas, iki pats pasiskundė, kad nenori „būti vienas palatose“, LAVL buvo perkėlinėjamas iš vienos palatos į kitą, siekiant užtikrinti minimalų 3,6 kv. m plotą bei kuo geresnes kalinimo sąlygas, atsižvelgiant į pareiškėjo ligos pobūdį bei pažymi, jog pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nevertino. Pabrėžia, kad pareiškėjo sveikata, būnant LAVL (lyginant su pareiškėjo buvimu Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime) gerėja, jam 24 valandas per parą teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, vykdomas nenutrūkstamas gydymas ir priežiūra, kurie pareiškėjui yra nemokami, todėl nėra pagrindo teigti apie pareiškėjo neigiamų išgyvenimų buvimą gydymosi LAVL metu. Nurodo, kad atsižvelgiant į pareiškėjo ligos pobūdį, jo kalinimo sąlygas ir pateiktus paaiškinimus, pareiškėjo patirti išgyvenimai neturėtų būti vertinami kaip žymiai didesni ir intensyvesni už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kaltinamu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 23 d. iki skundo pirmosios instancijos teismui padavimo dienos (2012 m. spalio 31 d.) Laisvės atėmimo vietų ligoninėje jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų.

Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau ir EŽTT) praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 22 d. iki 2012 m. lapkričio 20 d., su pertraukomis, pareiškėjas buvo gydomas LAVL 144 dienas, kamerų tipo palatose Nr. 24, Nr. 25, Nr. 26, kurių plotas yra: palatų Nr. 24 ir Nr. 25 plotas po 21,25 kv. m, palatos Nr. 26 – 8,92 kv. m. Pirmosios instancijos teismas tai, kad atsakovas negalėjo nurodyti, kiek buvo laikoma asmenų kartu su pareiškėju konkrečioje palatoje, vertino pareiškėjo naudai ir darė išvadą, kad pareiškėjui gydantis LAVL, buvo pažeista jo teisė į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą. Tai, kad jis buvo laikomas mažose kamerose, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų, pažeidžiant teisės aktų nustatytus kameros ploto reikalavimus, sudaro pagrindą pripažinti, kad kalinimo vykdymo būdas ir metodas jam sukėlė sunkumus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Teismas padarė išvadą, kad šiais veiksmais pareiškėjui buvo padaryta žala ir priteisė jam 400 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnis nustato, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus, 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Remiantis byloje surinkta medžiaga (b. l. 7-8, 9, 10, 11), nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 22 d. iki 2012 m. lapkričio 20 d. (t. y. nuo 2012 m. gegužės 22 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d., nuo 2012 m. rugpjūčio 6 d. iki 2012 m. rugpjūčio 7 d., nuo 2012 m. rugsėjo 12 d. iki 2012 m. lapkričio 20 d.) pareiškėjas buvo laikomas LAVL palatose Nr. 24, Nr. 25 ir Nr. 26, kuriose jam skirtas gyvenamasis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas teisės aktais. Kaip minėta pirmosios instancijos teismo sprendime, atsakovo negalėjimas nurodyti, kiek buvo laikoma asmenų kartu su pareiškėju konkrečioje palatoje, turi būti vertinamas pareiškėjo naudai. Remiantis tuo, spręstina, kad pažeidžiant teisės aktų nustatytus kameros ploto reikalavimus pareiškėjas buvo laikomas 144 dienas. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad minėtą laikotarpį, kai pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis, nei 3,6 kv. m, buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.

Byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tokia išvada darytina taip pat atsižvelgiant į pareiškėjo sveikatos būklę (turimą vos 25 % darbingumą, ligas, kuriomis pareiškėjas serga), taip pat į tai, kad mažesnis plotas buvo suteiktas ligoninės patalpose, tai nebuvo kompensuota ilgesniais pasivaikščiojimais ar kitais būdais, atsižvelgiant į pareiškėjo sveikatos būklę, nebuvo suteikta tinkama pagalba pareiškėjui rūpintis asmens higiena. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai nusprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė ir jų mastas neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių ar trumpalaikių bei sprendė dėl pareiškėjui minėtais pažeidimais padarytos neturtinės žalos.

Nors pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl per mažo jam suteikto gyvenamojo ploto grindė sveikatos sutrikimais, o atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė juos patvirtinančių įrodymų, teisėjų kolegija nevertina minėtų argumentų dėl žalos ir atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamu atveju nustatyti tiek Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu, tiek tai, kad valstybė pagal Lietuvos teisės nuostatas 144 dienas neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje (LAVL) minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovo argumentas, jog Laisvės atėmimo vietų ligoninė negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, nėra reikšminga aplinkybė sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. LAVL administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ir atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad 400 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas šiuo atveju yra pakankama satisfakcija. Nustatant žalos dydį, atsižvelgiama į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį (144 d.), šio netinkamo kalinimo pasekmes, į tai, kad pažeidimai padaryti Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, į pareiškėjo sveikatos būklę, turinčią įtakos didesniems jo poreikiams, kurie nebuvo užtikrinti (pareiškėjas yra nedarbingas (b. l. 85), galimi sveikatos būklės pablogėjimai (b. l. 88), atsižvelgiant į tai nebuvo sudarytos sąlygos, leidžiančios jam tinkamai rūpintis savo higiena), į tai, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras atlikdamas patikrinimus LAVL palatose-kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nenustatė Lietuvos higienos normų HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ ir HN 47-1:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ reikalavimų pažeidimų, į tai, kad nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgusi į paminėtas byloje nustatytas ir įvertintas aplinkybes, vadovaudamasi protingumo ir teisingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms yra adekvati 1 000 Lt suma. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. T. (A. T.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti jį taip: pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies, priteisti pareiškėjui A. T. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė