2022-10-05 Nr. AB-24430-3-62-3-00197-2021-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-561-575/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00197-2021-6

Procesinio sprendimo kategorija 7.6.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. spalio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. R. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. R. skundą atsakovui Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja E. R. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba) Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno rajono skyriaus (toliau – ir Kauno rajono skyrius) 2020 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. SSI(19.2)-1509 dalį, kuria nutarta neskirti išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui E. R. (toliau – ir Sprendimas), bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl išmokos skyrimo savarankiškai dirbančiam asmeniui.

2. Pareiškėja paaiškino, kad Sprendimu nutarta neskirti išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui (pareiškėjai), kadangi savarankiška veikla buvo registruota trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių (Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 51 str. 1 d. 1 p.).

3. Pareiškėja nuo 2005 metų vykdo veiklą pagal verslo liudijimą: kirpyklų, kosmetikos kabinetų ir salonų, soliariumų veikla. Pareiškėja augina sūnų, gim. (duomenys neskelbtini), todėl kirpėjos darbą derina su sūnaus priežiūra, verslo liudijimą dažniausiai perka mėnesiui, konkrečiomis darbo dienomis. Laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 6 d. iki 2020 m. lapkričio 7 d., t. y. per 12 mėnesių iki karantino paskelbimo pradžios, pareiškėja verslo liudijimą įsigijo ir savarankišką veiklą vykdė 2019 m. lapkričio, gruodžio mėnesiais ir 2020 m. sausio, balandžio mėnesiais. Taip pat pareiškėja įsigijo verslo liudijimą ir vykdė veiklą 2020 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais, iki Lietuvos Respublikos Vyriausybė nuo 2020 m. gruodžio 16 d. uždraudė kirpyklų veiklą.

4. Pareiškėja kreipėsi į Užimtumo tarnybos Kauno rajono skyrių su prašymu dėl išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui skyrimo. Atsakovas priėmė Sprendimą neskirti išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui, nurodydamas teisinį neskyrimo pagrindą: asmuo neturi teisės gauti išmokos – savarankiška veikla buvo registruota trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių (Užimtumo įstatymo 51 str. 1 d. 1 p.). Atsakovas nurodė, kad, įvertinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pateiktus duomenis, nustatyta, jog asmuo nevykdė savarankiškos veiklos, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) 2 straipsnio 9 dalyje, ilgiau kaip 3 mėnesius per 12 mėnesių laikotarpį iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos (per laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 6 d. iki 2020 m. lapkričio 7 d.), t. y. pareiškėjos savarankiška veikla vykdyta tik 2019 m. lapkričio 9, 13, 15, 21, 23, 27, 29 dienomis, 2019 m. gruodžio 3, 5, 11, 17, 19, 25, 29 dienomis, 2020 m. sausio 14, 18, 20, 22, 24, 30 dienomis, 2020 m. balandžio 3, 7, 9, 15 dienomis, o tai nesudaro 3 mėnesių per anksčiau nurodytą 12 mėnesių laikotarpį.

5. Pareiškėja įvertino, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, netinkamai interpretavo Užimtumo įstatymo 5 ir 51 straipsnių, VSDĮ 2 straipsnio 9 dalies, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 2 straipsnio 7 dalies 1 punkto nuostatas ir padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjos vykdyta savarankiška veikla nesudaro 3 mėnesių per 12 mėnesių laikotarpį ir dėl to ji neturi teisės gauti išmokos. Pareiškėja akcentavo, kad Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 1 punktas nenurodo, jog savarankiškai dirbančiam asmeniui reikalinga išdirbti konkretų darbo dienų skaičių, o aiškiai nurodo, kad savarankiška veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebuvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos. Sprendime nėra nurodyta jokio kito teisės akto, kuriame įtvirtinta, kad savarankiškos veiklos terminas būtų skaičiuojamas ne mėnesiais, o dienų skaičiumi. Pareiškėjos pateikti verslo liudijimai patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 6 d. iki 2020 m. lapkričio 7 d., t. y. per 12 mėnesių laikotarpį iki karantino paskelbimo pradžios, jos savarankiška veikla buvo registruota 2019 m. lapkričio, gruodžio mėnesiais, 2020 m. sausio ir balandžio mėnesiais, t. y. iš viso 4 mėnesius.

6. Pareiškėja priėjo prie išvados, kad savarankiškai dirbančio asmens sąvoka apima ir veiklą pagal verslo liudijimus. Paskelbus ekstremaliąją situaciją ir karantiną, asmuo įgyja teisę gauti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui, jeigu savarankiška veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių. Pareiškėja nuo 2005 metų vykdo individualią veiklą pagal verslo liudijimus, t. y. tęstinį laikotarpį, jos veikla buvo registruota ne trumpesnį nei 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių (laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 6 d. iki 2020 m. lapkričio 7 d. savarankiška veikla buvo registruota 2019 m. lapkričio, gruodžio mėnesiais, 2020 m. sausio ir balandžio mėnesiais), veikla nėra išregistruota, o sustabdyta tik dėl šalyje paskelbto karantino (savarankiška veikla registruota 2020 m. lapkričio, gruodžio mėn., 2021 m. sausio–balandžio mėn.). Veiklą pareiškėja planuoja tęsti, kai Vyriausybė leis kirpykloms teikti paslaugas.

7. Atsakovas su skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Užimtumo tarnyba, prieš priimdama sprendimą dėl išmokos savarankiškai dirbantiems asmenims skyrimo ar neskyrimo, remiasi ne tik asmens prašymu išmokai gauti, bet taip pat duomenimis, gautais iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – SODRA). Vadovaudamasis Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalimi, atsakovas nurodė, kad tam, jog savarankiškai dirbančiam asmeniui būtų galima skirti išmoką, pirmiausia Užimtumo tarnyba turi įsitikinti, kad asmuo, besikreipiantis dėl išmokos gavimo, atitinka savarankiškai dirbančio asmens sąvoką, ir tik tuomet įvertinti atitiktį visoms Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nurodytoms sąlygoms, t. y. kad asmuo yra įgijęs teisę į išmoką.

9. Remiantis SODROS duomenimis, pareiškėja savarankišką veiklą vykdė 2019 metais lapkričio mėnesį 7 dienas (9, 13, 15, 21, 23, 27, 29), gruodžio mėnesį 7 dienas (3, 5, 11, 17, 19, 25, 27) ir 2020 metais sausio mėnesį 6 dienas (14, 18, 20, 22, 24, 30), balandžio mėnesį 4 dienas (3, 7, 9, 15). Pareiškėja vykdė veiklą, bet ji nebuvo vykdoma visus mėnesius. Pareiškėjos teiginys, kad ji vykdė veiklą 3 mėnesius, nėra pagrįstas, kadangi pati pareiškėja pateikia aiškius vykdymo laikotarpius nuo 4 iki 7 dienų per mėnesį. Veiklos vykdymas ne visą mėnesį negali būti traktuojamas kaip viso mėnesio veikla, kaip to reikalauja pareiškėja savo skunde. Atsakovas pažymėjo, kad remiantis terminų skaičiavimo taisyklėmis, 1 mėnuo atitinka 30 dienų, todėl 3 mėnesiai atitinka 90 dienų.

10. Atsakovas nurodė, kad pagal GPMĮ 2 straipsnio 22 punktą verslo liudijimas – šio įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka išduotas dokumentas, patvirtinantis nustatyto fiksuoto dydžio pajamų mokesčio sumokėjimą verčiantis individualia veikla ir (arba) nekilnojamojo pagal prigimtį daikto nuomos veikla, jeigu šios veiklos rūšys įtrauktos į Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą veiklos rūšių sąrašą. Verslo liudijimo išdavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 „Dėl Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių ir Veiklų, kuriomis gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšių sąrašo“ patvirtintos taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 9 punktas numato, kad gyventojo pageidavimu verslo liudijimas, išduotas trumpesniam negu kalendorinių metų laikotarpiui, papildomai sumokėjus atitinkamą fiksuoto dydžio pajamų mokesčio sumą, gali būti pratęstas šių taisyklių 2 punkte nurodytam laikotarpiui. Prašymas pratęsti verslo liudijimo galiojimą turi būti pateiktas, kol verslo liudijimas dar galioja, tiesiogiai kreipiantis į teritorinę valstybinę mokesčių inspekciją arba kreipiantis į Valstybinę mokesčių inspekciją elektroninėmis priemonėmis – prisijungus prie asmeninės mokesčių mokėtojo erdvės „Mano VMI“. Verslo liudijimo galiojimas pratęsiamas ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo prašymo pratęsti verslo liudijimo galiojimą pateikimo.

11. Atsakovo vertinimu, sistemiškai taikant teisės normas, galima daryti išvadą, kad verslo liudijimas yra terminuoto galiojimo dokumentas, todėl, pasibaigus terminui, kuriam jis buvo išduotas, pasibaigia ir teisė užsiimti verslo liudijime nurodyta veikla. Pasibaigus pareiškėjos verslo liudijimo veiklos galiojimui, ji negalėjo vykdyti verslo liudijime numatytos veiklos, taigi, pareiškėja nevykdė veiklos visus mėnesius, o tik verslo liudijime numatytomis dienomis. Iš pareiškėjos pateikto SODROS rašto apie socialinio draudimo laikotarpius taip pat aiškiai matyti informacija, kada pareiškėja buvo drausta, nes ją siejo darbo santykiams prilyginami teisiniai santykiai, t. y. tik tomis dienomis, kai vykdė veiklą su verslo liudijimu. Kai pareiškėja nevykdė savarankiškos veiklos – ji nebuvo drausta socialiniu draudimu. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad asmenys, kurie nevykdo savarankiškos veiklos ir nėra tuo metu drausti, arba vykdo veiklą, tačiau tarp vykdomos veiklos yra pertraukos, kaip tai darė pareiškėja, turi teisę registruotis Užimtumo tarnyboje ir tokiems asmenims yra suteikiamas bedarbio statusas (Užimtumo įstatymo 22 str. 1 d.), tai yra veiklos nevykdymo dienomis privalomuoju sveikatos draudimu juos draudžia valstybė, kitų mokesčių jie taip pat nemoka.

12. Taigi, atsakovo teigimu, verslo liudijime numatytos veiklos vykdymo dienos yra tiesiogiai susijusios su teise vykdyti veiklą tik numatytomis dienomis, t. y. jei asmuo numato, kad vykdys veiklą visą mėnesį – jis turi teisę ją ir vykdyti visą mėnesį, tačiau jei asmuo numato tik konkrečias veiklos vykdymo dienas verslo liudijime, jis neturi teisės veiklą vykdyti kitomis dienomis ir tuo metu nebus draustas socialiniu draudimu. Atsakovas pažymėjo, kad savarankiškai dirbančio asmens išmoka gali būti skiriama tik esant visumai šių sąlygų: asmuo privalo būti savarankiškai dirbantis asmuo VSDĮ 2 straipsnio 9 dalies prasme (Užimtumo įstatymo 51 str. 1 d.), savarankiška veikla turi būti registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir neišregistruota iki karantino paskelbimo dienos (Užimtumo įstatymo 51 str. 1 d. 1 p.), jeigu dirba, asmeniui priskaičiuotas darbo užmokestis pagal darbo sutartį ar darbo santykiams prilygintus teisinius santykius yra ne didesnis už Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą minimaliąją mėnesinę algą (Užimtumo įstatymo 51 str. 1 d. 2 p.), juridinio asmens atveju neturi likviduojamos ar bankrutuojančios įmonės statuso (Užimtumo įstatymo 51 str. 1 d. 3 p.).

13. Pareiškėja vykdė savarankišką veiklą karantino paskelbimo dieną, tačiau jos nevykdė 3 mėnesius per 12 mėnesių laikotarpį (sudėjus vykdytos veiklos dienas, suma siekia 24 dienas iki karantino paskelbimo dienos (laikotarpis 2019 m. lapkričio 6 d. – 2020 m. lapkričio 7 d.). Kadangi pareiškėja neatitiko Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygos, kitos sąlygos nebebuvo vertinamos. Neatitikęs nors vienos sąlygos, numatytos Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje, asmuo neįgyja teisės į savarankiškai dirbančio asmens išmoką.

II. 14. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. birželio 10 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

15. Teismas visų pirma nurodė, kad pareiškėja ginčą byloje kelia dėl Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno rajono skyriaus Sprendimo dalies (Sprendimo 2 punkte nurodyto 2 priedo eil. Nr. 2), kuria nutarta neskirti išmokos pareiškėjai, teisėtumo ir pagrįstumo.

16. Remiantis į bylą pateiktais duomenimis, teismas nustatė, kad:

16.1. pareiškėja 2020 m. lapkričio 18 d. kreipėsi į Užimtumo tarnybą su prašymu paskirti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui.

16.2. Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno rajono skyriaus vedėjas Sprendimu, vadovaudamasis Užimtumo įstatymo 51 straipsnio atitinkamomis dalimis, nurodytomis šio sprendimo prieduose, E. R. neskyrė išmokos. Sprendime nurodyta, jog asmuo neturi teisės gauti išmokos – savarankiška veikla buvo registruota trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių (Užimtumo įstatymo 5¹ str. 1 d. 1 p.). Įvertinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pateiktus duomenis, nustatyta, kad asmuo nevykdė savarankiškos veiklos, kaip ji apibrėžta VSDĮ 2 straipsnio 9 dalyje, ilgiau kaip 3 mėnesius per 12 mėnesių laikotarpį iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos (laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 6 d. iki 2020 m. lapkričio 7 d.), t. y. pareiškėjos savarankiška veikla vykdyta tik 2019 m. lapkričio 9, 13, 15, 21, 23, 27, 29 dienomis, 2019 m. gruodžio 3, 5, 11, 17, 19, 25, 29 dienomis, 2020 m. sausio 14, 18, 20, 22, 24, 30 dienomis ir 2020 m. balandžio 3, 7, 9, 15 dienomis, o tai nesudaro 3 mėnesių per anksčiau nurodytą 12 mėnesių laikotarpį.

16.3. Užimtumo tarnybos Kauno rajono skyrius 2021 m. sausio 15 d. raštu informavo pareiškėją, jog Sprendimu jai nebus skirta išmoka, kadangi neatitiko Užimtumo tarnybos 51 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytų sąlygų.

17. Teismas, apžvelgęs bylai aktualų teisinį reguliavimą (Užimtumo įstatymo 51 str. 1 d., VSDĮ 2 straipsnio 9 dalį, GPMĮ 2 straipsnio 7 dalį, 10 straipsnio 1 dalį, 2 straipsnio 22 punktą, Taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. liepos 1 d.), 4.1 punktą), nurodė, kad įbylą pateikti 2019–2020 m. verslo liudijimai patvirtina, jog pareiškėja verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta GPMĮ pagal jai, kaip mokesčių mokėtojai, išduotus verslo liudijimus (Kirpyklų, kosmetikos kabinetų ir salonų, soliariumų veikla, ST (EVRK klasė 96.02, įeina į EVRK klasę 96.04). Pareiškėja skunde patvirtino, kad veikla buvo vykdoma tik verslo liudijime nurodytomis konkrečiomis dienomis. Kitomis dienomis pareiškėja individualios veiklos, kaip ji apibrėžta GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje, nevykdė. Pagal verslo liudijimus pareiškėja veiklą vykdė 2019 metais lapkričio 9, 13, 15, 21, 23, 27, 29 dienomis (7 dienas), 2019 m. gruodžio 3, 5, 11, 17, 19, 25, 27 dienomis (7 dienas) ir 2020 metais sausio 14, 18, 20, 22, 24, 30 dienomis (6 dienas), 2020 m. balandžio 3, 7, 9, 15 dienomis (4 dienas). Laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 6 d. iki 2020 m. lapkričio 7 d. pareiškėja savarankišką veiklą vykdė ir iš jos gavo pajamų ar kitokios ekonominės naudos 24 dienas.

18. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos negalima aiškinti vien pažodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą. Taigi ir įstatymų leidėjo valia aiškintina ne tik aiškinant vieną teisės akto straipsnį, bet ir atsižvelgiant į įstatymu reguliuojamų teisinių santykių specifiką (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Išmokos skyrimo ir mokėjimo savarankiškai dirbantiems asmenims tikslas yra sumažinti neigiamus padarinius asmenims, kurie nustatytą ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių vykdė pasirinktą savarankišką veiklą iki karantino pradžios (Užimtumo įstatymo 1 str., 2 str. 3 d., 51 str.).

19. Teismas taip pat nurodė, kad Užimtumo įstatymo leidėjas, sudarydamas prielaidas sumažinti verslo subjektams dėl ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo kilusius (galinčius kilti) neigiamus padarinius, numatė savarankiškai dirbantiems asmenims ir tam tikras sąlygas gauti išmoką, siekdamas apriboti ir sumažinti piktnaudžiavimo riziką. Būtent Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta sąlyga, jog pretenduojantis gauti išmoką asmuo privalo ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos vykdyti pasirinktą savarankišką veiklą, nes, priešingai, įstatymo leidėjui nenumačius jokių išmokos gavimo sąlygų ir išmokų gavėjų ratui nepagrįstai išsiplėstus, teisę gauti išmoką įgytų net jokios veiklos realiai nevykdę ir nemokėję privalomų socialinių įmokų asmenys.

20. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos individuali veikla buvo vykdoma tik verslo liudijime numatytomis dienomis, kadangi tik tomis dienomis pareiškėja galėjo vykdyti individualią veiklą bei gauti už tai pajamas ar kitokios ekonominės naudos (GPMĮ 2 str. 7 d.), todėl pateikti byloje duomenys (verslo liudijimai, informacinės sistemos išrašai apie pareiškėjos vykdytus savarankiškos veiklos pagal verslo liudijimą laikotarpius) patvirtina, kad pareiškėjos individuali veikla nebuvo vykdoma (registruota) ilgiau kaip 3 mėnesius per 12 mėnesių laikotarpį (nuo 2019 m. lapkričio 6 d. iki 2020 m. lapkričio 7 d.) iki Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos, todėl ji neatitiko Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytų visų sąlygų, kurioms esant yra skiriama išmoka savarankiškai dirbantiems asmenims. Teismas nusprendė, jog šiuo atveju pareiškėjos savarankiška veikla buvo registruota tik verslo liudijime numatytomis dienomis, kadangi tai atitinka GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies sąvoką, jog individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį.

21. Teismas pažymėjo, kad nustačius, jog bent vienos iš minėtų aplinkybių savarankiškai dirbantis asmuo neatitinka, nėra teisinio pagrindo skirti išmoką (Užimtumo įstatymo 51 str. 1 d. 1 p.). Taigi, teismas konstatavo, kad Sprendimas (dalis dėl pareiškėjos) atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 ir 6 dalių reikalavimus individualiam administraciniam aktui, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl atsakovas pagrįstai priėmė skundžiamo Sprendimo dalį dėl išmokos neskyrimo pareiškėjai. Kadangi Sprendimo dalis, kuria pareiškėjai neskirta išmoka, laikytina teisėta ir pagrįsta, teismo vertinimu, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui.

III. 22. Pareiškėja E. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

23. Pareiškėjos vertinimu, teismas netinkamai plečiamai aiškino ir taikė Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas. Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 1 punktas (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. balandžio 10 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d.) numato, kad savarankiška veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesiu ir nebuvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos. Taigi, įstatymų leidėjas, suteikdamas teisę savarankiškai dirbančiam asmeniui gauti išmoką Lietuvos Respublikos Vyriausybei paskelbus ekstremaliąją situaciją ir karantiną, nereikalauja tokių sąlygų, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, kad savarankiška veikla būtų vykdoma ir būtų gaunamos pajamos ar kitokia ekonominė nauda ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių. Pareiškėja akcentuoja, kad byloje pateikti verslo liudijimai patvirtina, jog jos savarankiška veikla pagal išduotus verslo liudijimus laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 6 d. iki 2020 m. lapkričio 7 d. (iki karantino paskelbimo pradžios) buvo registruota 2019 m. lapkričio, gruodžio mėnesiais ir 2020 m. sausio, balandžio mėnesiais, t. y. 4 mėnesius per 12 mėnesių laikotarpį. Pareiškėjos veikla nėra išregistruota, tęsėsi iki karantino pradžios, o nuo 2020 m. lapkričio 7 d. kirpyklų veikla vėl buvo apribota. Taigi, pareiškėja apibendrina, kad ji atitiko visas sąlygas, nustatytas Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje, atsakovas privalėjo tenkinti jos prašymą ir skirti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui įstatymo nustatyta tvarka.

24. Atsakovas Užimtumo tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

25. Užimtumo tarnyba, prieš priimdama Sprendimą neskirti pareiškėjai išmokos savarankiškai dirbantiems asmenims, vadovavosi ne tik Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 51 straipsniu, bet taip pat ir kitais teisės aktais (GPMĮ, Taisyklėmis), kurie reglamentuoja savarankiškos veiklos vykdymo ypatumus. Sistemiškai juos aiškinant ir remiantis teisinių terminų skaičiavimo taisyklėmis, Užimtumo tarnyba priėmė sprendimą neskirti pareiškėjai savarankiškai dirbančio asmens išmokos, kadangi savarankiška veikla nebuvo registruota ir vykdyta 3 mėnesius per 12 mėnesių laikotarpį, t. y. pareiškėja neatitiko Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 1 punkto.

26. Atsakovo vertinimu, pareiškėja taip pat apeliaciniame skunde netinkamai interpretuoja savo veiklos laikotarpius. Nors pareiškėja ir sutinka su Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. birželio 10 d. sprendime numatytomis veiklos dienomis, tačiau ginčija, jog toks veiklos vykdymas skaičiuojasi ne pilnais mėnesiais, o tik veiklos vykdymo dienomis. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. birželio 10 d. sprendime dar kartą analizavo GPMĮ, Taisykles ir priėjo prie pagrįstos išvados, jog, sistemiškai taikant teisės normas, individuali veikla laikytina vykdoma tik verslo liudijime numatytomis dienomis, kadangi tik tomis dienomis asmenys gali vykdyti individualią veiklą bei gauti už tai pajamas ar kitokios ekonominės naudos (GPMĮ 2 str. 7 d.). Atsižvelgiant į visą reglamentavimą, Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai ir priėmė sprendimą, jog pareiškėja individualią veiklą vykdė būtent tik verslo liudijime numatytomis dienomis, o jų suma nesudarė 3 mėnesių laikotarpio.

27. Kadangi pareiškėja nevykdė veiklos 3 mėnesius per 12 mėnesių laikotarpį, pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, jog Sprendimas pareiškėjos atžvilgiu yra teisingas ir teisėtas.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

29. Pažymi, kad VSDĮ požiūriu fizinis asmuo, įsigijęs verslo liudijimą, yra laikomas savarankiškai dirbančiu asmeniu tik tais laikotarpiais, kuriais vykdo veiklą pagal įsigytą verslo liudijimą, todėl pagal Registre turimus Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenis E. R. laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 6 d. iki 2020 m. lapkričio 7 d. VSDĮ 2 straipsnio 9 dalyje nustatytą savarankiškai dirbančio asmens sąvoką atitiko 24 dienas t. y., trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių.

30. Teigia, kad apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, kad pareiškėjos savarankiška veikla pagal jai išduotus verslo liudijimus laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 6 d. iki 2020 m. lapkričio 7 d. buvo registruota 4 mėnesius, neatitinka realybės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui pagal Užimtumo įstatymą.

32. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

33. Teisėjų kolegija, pareiškėjos apeliacinio skundo ribose patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu bei padarytomis išvadomis, todėl papildomai jų nekartoja, o tik atsako į pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus.

34. Šioje byloje ginčas kilo dėl Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalies (2020 m. balandžio 7 d. įstatymo Nr. XIII-2846 redakcija), be kita ko, nustatančios, kad kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbia ekstremaliąją situaciją ir karantiną, savarankiškai dirbantis asmuo, kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje, turi teisę gauti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui, jeigu jis atitinka, šią sąlygą – savarankiška veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebuvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos, aiškinimo.

35. Teismo nuomone, įstatymų leidėjas paminėtoje normoje terminą „mėnesis“ panaudojo turėdamas omenyje pilną kalendorinį mėnesį, taip kaip įstatymų leidėjas tą patį terminą naudoja ir kituose įstatymuose (žr. pvz. ABTĮ 65 str. 1 ir 2 d., Mokesčių administravimo įstatymo 162 str., Darbo kodekso 14 str.). Apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos ginčo teisės normą aiškino plečiamai yra nepagrįsti. Todėl apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantės siūlomą šios normos aiškinimą.

36. Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalis taikoma savarankiškai dirbančių asmenų atžvilgiu. Sutinkamai su Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalimi, savarankiškai dirbančiais asmenimis, be kita ko, laikomi asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (advokatai, advokatų padėjėjai, notarai, antstoliai, verslo liudijimus turintys asmenys ir kiti asmenys). Šioje byloje įrodyta, kad E. R. laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 6 d. iki 2020 m. lapkričio 7 d. buvo įsigijusi verslo liudijimą, t. y. atitiko Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje nustatytą savarankiškai dirbančio asmens sąvoką, 24 dienas t. y., trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių. Todėl pareiškėja teisės gauti ginčo išmoką savarankiškai dirbantiems asmenims neįgijo, ką teisingai konstatavo tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas.

37. Apeliantė teigia, kad jos pateikti įrodymai įrodo, jog jos savarankiška veikla pagal jai išduotus verslo liudijimus laikotarpyje nuo 2019 m. lapkričio 6 d. iki 2020 m. lapkričio 7 d. buvo registruota 4 mėnesius. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos apeliantės paaiškinimus, kadangi jie neatitinka realybės. Pvz. 2020 m. sausio 13 d. išduotas verslo liudijimas Nr. SH409670-1 įrodo, kad ne sausio mėnesį ji vertėsi individualia veikla, bet sausio 14, 18, 20, 22, 24 ir 30 dienomis.

38. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos E. R. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius