2019-09-10 Nr. AB-17319-3-61-3-01817-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-528-261/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01817-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 41.; 43.10

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo pareiškėjo skundą išnagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK) 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Vilniaus apskrities VPK iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą – grąžinti teisę vairuoti transporto priemonę. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 7 dalies (2014 m. liepos 1 d. redakcija) nuostatų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies, 109 straipsnio 1 dalies bei konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. spalio 6 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. A2.6-1108-371/2014 jis buvo pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 126 straipsnio 4 dalyje. Tuo pagrindu pareiškėjui buvo paskirta 2 000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams. Praėjus dvejiems metams pareiškėjas Vilniaus apskrities VPK pateikė prašymą grąžinti teisę vairuoti transporto priemones. Vilniaus apskrities VPK 2016 m. spalio 26 d. sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1486-426/2017 panaikino Vilniaus apskrities VPK 2016 m. spalio 26 d. sprendimą ir įpareigojo atsakovą pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo. Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, 2017 m. gegužės 4 d. sprendimu pakartotinai atsisakė grąžinti teisę vairuoti transporto priemonę.

3. Pareiškėjas teigė, skundžiamas 2017 m. gegužės 4 d. sprendimas yra neteisėtas, nes yra nepagrįstas, išnagrinėtas paviršutiniškai, formaliai ir prieštaraujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Atsakovas nevertino, kad pareiškėjas turi du mažamečius vaikus, kurie lanko darželį, pareiškėjas šiuo metu yra bedarbis, tačiau jis aktyviai dalyvaujantis darbo rinkos programose ir tai patvirtina prie skundo pridėti rašytiniai įrodymai. Pareiškėjas gyvena su tėvais – pensininku tėvu ir neįgalia motina, kuriai nustatytas tik 40 proc. darbingumo lygis. Pareiškėjas turi prižiūrėti, slaugyti tėvus, vežti juos į gydymo įstaigas. Taip pat pareiškėją, kaip pareigingą, atsakingą žmogų vertina kaimynai, seniūnijos gyventojai. Pažymėjo, jog prieš priimant skundžiamą sprendimą pareiškėjas nebuvo apklaustas, jam nebuvo sudaryta galimybė pateikti rašytinius įrodymus. Vilniaus apskrities VPK taip pat neatsižvelgė į aplinkybę, kad administracinės teisės pažeidimai, padaryti atitinkamai 2014 m. rugsėjo 9 d. 22.30 val. ir 2014 m. rugsėjo 10 d. 7.45 val., buvo padaryti 9 valandų bėgyje, t. y. vieno apsvaigimo alkoholiu metu. Vienu metu pareiškėjui buvo nustatytas 1,76 promilių girtumo laipsnis, kitu – 0,92 promilių girtumo laipsnis. Pareiškėjas po pirmojo pažeidimo padarymo alkoholio nevartojo, o vėlesnis girtumo laipsnis rodė normalų blaivėjimo lygį. Pareiškėjo teigimu, nors, tai jo padėties nepateisina, tačiau 2014 m. rugsėjo 10 d. 7.45 val. automobiliu vyko į darbą tik todėl, kad jautėsi blaivus. Pareiškėjo manymu, administracinės nuobaudos tikslai per du metus buvo pilnai pasiekti, pareiškėjas suvokė pažeidimo sunkumą, atsakomybę, todėl atsakovo sprendimo pasekmės yra visiškai neproporcingos.

4. Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui teisė vairuoti transporto priemones už tai, kad jis padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus, buvo atimta du kartus, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 24 straipsnio 7 dalimi, pareiškėjui teisė vairuoti transporto priemones gali būti grąžinta tik praėjus 10 metų nuo paskutinio nutarimo atimti teisę vairuoti transporto priemones įsiteisėjimo. Tuo tarpu pareiškėjas į Vilniaus VPK kreipėsi tik po dviejų metų nuo paskutinio nutarimo įsiteisėjimo dienos. Skundžiamu sprendimu pareiškėjui teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta pagrįstai. Pabrėžė, kad skundžiamas sprendimas yra pagrįstas teisės aktų nuostatomis, objektyviais duomenimis, todėl jis atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje nustatytus individualiam teisės aktui keliamus reikalavimus, o Įstatymo 24 straipsnio 7 dalis neprieštarauja pareiškėjo nurodytoms Konstitucijos nuostatoms, todėl kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra pagrindo.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu pareiškėjo D. G. skundą atmetė.

7. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato 2017 m. gegužės 4 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Vilniaus apskrities VPK iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą grąžinti pareiškėjui teisę vairuoti transporto priemones. Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjas ginčijamo sprendimo teisėtumą iš esmės prašo ištirti jo atitikties VAĮ 8 straipsnio nuostatoms požiūriu.

8. Teismas taip pat nustatė, kad Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. A2.6.-1083-604/2014 pareiškėjas buvo pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 1 dalyje. Už padarytą pažeidimą pareiškėjui buvo paskirta 1 000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu vieneriems metams. Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 6 d. nutarimu Nr. A2.6.-1108-371/2014 pareiškėjas buvo pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 4 dalyje. Už padarytą pažeidimą pareiškėjui buvo paskirta 2 000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams. Pareiškėjas su 2016 m. spalio 26 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus apskrities VPK prašydamas grąžinti teisę vairuoti transporto priemones. Vilniaus apskrities VPK išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, tos pačios dienos sprendimu, atsisakė grąžinti pareiškėjui teisę vairuoti transporto priemones. Sprendimo atsisakyti grąžinti teisę vairuoti transporto priemones teisinis pagrindas – Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 7 dalis. Pareiškėjas nesutikdamas su Vilniaus apskrities VPK 2016 m. spalio 26 d. sprendimu, su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu patenkino pareiškėjo skundą ir panaikino Vilniaus apskrities VPK 2016 m. spalio 26 d. sprendimą, priimtą išnagrinėjus pareiškėjo 2016 m. spalio 26 d. prašymą ir įpareigojo Vilniaus apskrities VPK iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. spalio 26 d. prašymą bei priimti naują sprendimą. Vilniaus apskrities VPK vykdydamas teismo sprendimą išnagrinėjo pareiškėjo 2016 m. spalio 26 d. prašymą priimdamas 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą, kuriuo atsisakė grąžinti pareiškėjui teisę vairuoti transporto priemones.

9. Teismas padarė išvadą, kad įsiteisėjusiais Šalčininkų rajono apylinkės teismo nutarimais konstatavus ATPK 126 straipsnio 1 ir 4 dalies pažeidimus, pareiškėjo atžvilgiu įsigaliojo Įstatymo 24 straipsnio 7 dalies nuostata, kurios pagrindu teisė vairuoti transporto priemones pareiškėjui grąžinama ne anksčiau nei po 10 metų. Ši teisės nuostata įstatymu įtvirtinta įstatymų leidėjo, todėl šioje nuostatoje nurodytas asmens teisių ribojimas (teisės vairuoti transporto priemones grąžinimas ne anksčiau nei po 10 metų), nelaikytinas papildomu pareiškėjo nubaudimu, o imperatyviai taikytinas pareiškėjui atitikus Įstatymo 24 straipsnio 7 dalyje įtvirtintiems pagrindams.

10. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog teisė vairuoti transporto priemones pareiškėjui buvo atimta du kartus ir abu kartus už vairavimą neblaiviam, todėl pareiškėjui atitikus Įstatymo 24 straipsnio 7 dalyje įtvirtintiems pagrindams, atsakovas, priimdamas Sprendimą, neturėjo įstatyminės pareigos papildomai įrodinėti Įstatymo 24 straipsnio 7 dalies taikymo tikslingumą. Teisės aktų nuostatos nenumato jokių išimčių ar vertinimo kriterijų, kuriais remiantis atsakovui būtų suteikta teisė/pareiga vertinti teisės vairuoti transporto priemonės draudimo (negrąžinama teisė vairuoti) sutrumpinimo terminą, atsižvelgiant į asmens, kuriam tokia teisė apribota, nurodytas reikšmingas aplinkybes. Todėl atsakovui nebuvo teisinio pagrindo atsižvelgti į pareiškėjo skunde nurodytas kaip neįvertintas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo ir jo šeimos narių patiriamais nepatogumais (rūpinantis vaikais, tėvais ir kt.) dėl pareiškėjui apribotos teisės vairuoti transporto priemones.

11. Teismas sprendė, kad skundžiamo Sprendimo atitiktį įvertinus pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus nustatyta, jog atsakovo priimtas Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintus individualaus administracinio akto turiniui keliamus reikalavimus. Taip pat teismas pažymėjo, kad net ir panaikinus Sprendimą pareiškėjo teisinės padėties apimtis nepasikeistų, nes teisinės pasekmės pareiškėjui kilo ne iš Vilniaus apskrities VPK 2017 m. gegužės 4 d. sprendimo, o iš tiesiogiai pareiškėjo atžvilgiu taikytos Įstatymo 24 straipsnio 7 dalies nuostatos (pareiškėjui teisė vairuoti transporto priemones atimta du kartus ir abu kartus už vairavimą neblaiviam). Netenkinus pagrindinio reikalavimo dėl Vilniaus apskrities VPK 2017 m. gegužės 4 d. sprendimo panaikinimo, teismas netenkino ir išvestinio reikalavimo dėl įpareigojimo Vilniaus apskrities VPK iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą – grąžinant teisę vairuoti transporto priemonę.

12. Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą teismas, atsižvelgdamas į sprendime išdėstytus argumentus, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pareiškėjo prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą išdėstytus argumentus, pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad nėra pagrįsto pagrindo abejoti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 7 dalies (2014 m. liepos 1 d. redakcija) nuostatų konstitucingumu, ir vertino, jog nėra konstituciškai pagrįsto pagrindo su atitinkamu prašymu kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

III. 13. Pareiškėjas D. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

14. Pareiškėjas teigia, kad skundžiamas atsakovo Sprendimas pažeidžia esminius VAĮ 8 straipsnyje nustatytus individualaus administracinio akto turinio reikalavimus. Teismas neatsižvelgė, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, tik formaliai rėmėsi įstatymu, tačiau visiškai neindividualizavo šio konkretaus atvejo. Pareiškėjo prašymas grąžinti teisę vairuoti transporto priemones buvo išnagrinėtas paviršutiniškai, formaliai, Sprendime tik paminėtos teisės akto normos bei nurodyti teisės aktų pavadinimai, kuriais remiantis buvo priimtas šis individualus administracinis aktas.

15. Pareiškėjas teigia, kad nebuvo atsižvelgta į tai, jog atsakovas, prieš priimdamas ginčijamą Sprendimą, neapklausė pareiškėjo, nesuteikė galimybės pateikti papildomus rašytinius įrodymus, paaiškinti.

16. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog ginčijamas atsakovo Sprendimas iš esmės yra paviršutiniškas, priimtas nesiaiškinus tikrosios situacijos, pažeidžiantis proporcingumo principą. Teismas taip pat visiškai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas yra pareigingas, atsakingas, turi du nepilnamečius vaikus, neįgalią motiną bei pensininką tėvą, kuriais privalo rūpintis ir jiems padėti, tačiau pareiškėjas yra bedarbis ir neturint teisės vairuoti transporto priemones, jo galimybės susirasti darbą šiuo sunkiu ekonominiu laikotarpiu yra labai apribotos.

17. Pareiškėjas vertina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas neatsižvelgė į tai, kad Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 6 d. nutarimu administracinėje byloje Nr. A2.6-1108- 371/2014 pareiškėjui buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones dvejiems metams dėl to, kad būdamas neblaivus 2014 m. rugsėjo 9 d. 22.30 val. jis vairavo transporto priemonę; ir. Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 29 d nutarimu administracinėje byloje Nr. A2.6-1083-604/2014 buvo pripažintas kaltu, kad 2014 m. rugsėjo 10 d. 07.45 val. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, dėl ko jam vieneriems metams buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Įstatymo 24 straipsnio 7 dalis numato, jog asmeniui, iš kurio pagal įstatymus teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta du kartus už tai, kad jis padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų, teisė vairuoti transporto priemones grąžinama ne anksčiau kaip po 10 metų.

18. Pareiškėjas pažymi, kad praėjus visam teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminui, specialiosios teisės atėmimo auklėjamasis ir prevencinis bausmės tikslas pasiektas, t. y. pareiškėjas suvokė padaryto administracinio teisės pažeidimo pavojingumą, sunkumą, atsakomybės neišvengiamumą, jis pakankamai patyrė neigiamos veikos pasekmes, laisvo ir nevaržomo judėjimo teisės bei laisvės apribojimą, dėl ko ypatingai kenčia ir jo šeimos nariai.

19. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą sustabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad prašyme buvo suformuluotos ir išgrynintos įstatymo atitikties konstitucijai problemos, įstatymų leidėjas neproporcingai griežtomis priemonėmis siekė apsaugoti konstitucinius gėrius. Teismas, privalo vadovautis ATPK 30 straipsnio 1 dalies norma, nes „Nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų“. Taigi institucija, vykdanti teisingumą privalo vadovautis ATPK nuostatomis ir turi teisę skirti ne ilgesnį nei 5 metų specialios teisės atėmimo terminą, o remiantis Įstatymo 24 straipsnio 7 dalimi policijos įstaigai suteikiama teisė nesivadovauti teismo nutarimu ir veikti nesilaikantis ATPK 30 straipsnio 2 dalies normos nuostatų. Pažymi, kad aiškindamas Konstitucijos nuostatas atsakomybės taikymo už teisei priešingas veikas kontekste, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog visa teisės sistema turi būti grindžiama konstituciniu teisinės valstybės principu, kuris suponuoja ir nustatytos teisinės atsakomybės proporcingumą.

20. Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

21. Atsakovas teigia, kad pareiškėjui teisė vairuoti transporto priemones už tai, kad jis padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus, buvo atimta du kartus. Skundžiamas Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, jame yra aiškiai išdėstyti pagrindiniai faktai (t. y. nurodyta, kad D. G. teisė vairuoti transporto priemones už tai, kad jis padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus, buvo atimta du kartus, taip pat konkrečiai nurodyti teismų nutarimai, kuriais teisė vairuoti transporto priemones D. G. buvo atimta), pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, taip pat nurodyta, kada teisė vairuoti transporto priemones jam gali būti grąžinta. Įsiteisėjusiais Šalčininkų rajono apylinkės teismo nutarimais konstatavus ATPK 126 straipsnio 1 ir 4 dalies pažeidimus, pareiškėjo atžvilgiu įsigaliojo Įstatymo 24 straipsnio 7 dalies nuostata, kurios pagrindu teisė vairuoti transporto priemones pareiškėjui grąžinama ne anksčiau nei po 10 metą. Ši teisės nuostata įstatymu įtvirtinta įstatymo leidėjo, todėl, kaip pažymėjo Vilniaus apygardos administracinis teismas savo sprendime, šioje nuostatoje nurodytas asmens teisių ribojimas (teisės vairuoti transporto priemones grąžinimas ne anksčiau nei po 10 metų) nelaikytinas papildomu pareiškėjo nubaudimu, o imperatyviai taikytinas pareiškėjui atitikus Įstatymo 24 straipsnio 7 dalyje įtvirtintiems pagrindams. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovui nebuvo teisinio pagrindo atsižvelgti į pareiškėjo skunde nurodytas, kaip neįvertintas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo ir jo šeimos narių patiriamais nepatogumais dėl pareiškėjui apribotos teisės vairuoti transporto priemones. Nustačius esant Įstatymo 24 straipsnio 7 dalyje įtvirtintiems pagrindams, atsakovas neturėjo diskrecijos teisės keisti pareiškėjo teisinę padėtį.

22. Atsakovas vertina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai nustatė, jog Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintus individualaus administracinio akto turiniui keliamus reikalavimus ir naikinti sprendimą pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Taip pat teismas pagrįstai nusprendė, kad šioje byloje nėra pagrindo abejoti Įstatymo 24 straipsnio 7 dalies nuostatų konstitucingumu ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Įstatymo 24 straipsnio 7 dalies nuostatų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Bylos ginčas yra dėl teisės vairuoti transporto priemonę grąžinimo po šios teisės atėmimo padarius pažeidimus, numatytus ATPK 126 straipsnio 1 ir 4 dalyse.

24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašioje byloje yra pažymėjęs, kad ANK 673 straipsnio 1 dalis nustato, kad nutarimo skirti administracinę nuobaudą vykdymo kontrolę atlieka ir su šio nutarimo vykdymu susijusius klausimus sprendžia nutarimą ne teismo tvarka priėmusi institucija (pareigūnas), o tais atvejais, kai nutarimą priėmė teismas, – institucija, kurios pareigūnas atliko administracinio nusižengimo tyrimą. Skundus dėl nutarimus skirti administracines nuobaudas vykdančių institucijų ir dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų institucijų veiksmų nagrinėja apylinkės teismai, laikydamiesi šio kodekso XXXIV ir XXXVI skyriuose nustatytų reikalavimų (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 673 str. 3 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-59-502/2019).

25. Šio ginčo atveju kaip ir minėtoje byloje teisės atėmimo grąžinimo klausimą sprendžia policijos įgaliota institucija, kuri yra atsakinga už nutarimo dėl administracinės nuobaudos vykdymą, todėl jos veiksmai gali būti skundžiami aplinkės teismui veikiančiam policijos įstaigos veiklos teritorijoje, kurios sprendimas yra skundžiamas.

26. Vadovaujantis ABTĮ 18 straipsnio 1 dalimi, administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams. Administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Kompetencijos nebuvimas yra pagrindas atsisakyti skundą priimti arba skundą priėmus bei jį išnagrinėjus tokį teismo sprendimą panaikinti (ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

27. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas buvo priimtas bei išnagrinėtas pažeidžiant bylų rūšinio teismingumo kompetenciją, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti pagal rūšinį teismingumą Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmams.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 69 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą panaikinti.

Bylą pagal pareiškėjo D. G. skundą perduoti nagrinėti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmams.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Gintaras Kryževičius