A-556-2242-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556 - 2242/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00843-2011-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.2.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui A. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. personalinės firmos „Begin“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. personalinės firmos „Begin“ skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. K. personalinė firma „Begin“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 7–8) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus (toliau – ir atsakovas, VSDFV Marijampolės skyrius) 2011 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr. SS-84, 2011 m. rugpjūčio 11 d. raštą Nr. (4.30)SD-670, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2011 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. (9.8) I-6079.

Pareiškėjas nurodė, jog VSDFV Marijampolės skyrius iš A. K. personalinės firmos „Begin“ reikalauja, kad ši mokėtų už įmonės savininką socialinio draudimo mokesčius. Pareiškėjo nuomone, įmonė yra juridinis asmuo ir ji pagal Civilinio kodekso nuostatas neatsako už jos dalyvių mokesčius. Valstybinio socialinio draudimo įstatymas VSDFV skyriams nesuteikia teisės apskaičiuoti mokesčių, tą daryti gali tik Valstybinė mokesčių inspekcija. Atsakovas nepateikė sprendimo, kuriame būtų mokesčio paskaičiavimas. Delspinigiai gali būti skaičiuojami tik nuo nesumokėtų mokesčių, tuo tarpu įmonė nėra deklaravusi draudimo mokesčio skolos, todėl delspinigių negali būti, be to, delspinigiams yra suėjęs senaties terminas. Ginčo sprendimuose VSDFV nepaneigė įmonės argumentų, o tik bandė įrodyti, kad mokesčius reikia mokėti. Pareigos mokėti mokesčius neginčijo, tačiau nurodė, kad prašomos sumokėti sumos nepagrįstos.

Atsakovas VSDFV Marijampolės skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepimais į skundą (b. l. 28–32; 54–57) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymą (atitinkamais laikotarpiais galiojusias aktualias redakcijas) iki 2001-12-31 individualių (personalinių) įmonių savininkai buvo draudžiami tik bazinei (pagrindinei) pensijos daliai, nuo 2002-01-01 privalomai draudžiami bazinei pensijai ir papildomai pensijos daliai. Nuo 2004-01-01 valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokas už individualios įmonės savininką moka individuali įmonė. Vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalimi, draudėjai privalo teisingai ir laiku apskaičiuoti bei mokėti socialinio draudimo įmokas pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo ir kituose įstatymuose nustatytus tarifus ir terminus.

Pavėlavusiems sumokėti VSD įmokas, skaičiuojami delspinigiai. Draudėjai privalo teritorinėms Fondo administravimo įstaigoms pateikti teisingus duomenis apie save ir apdraustuosius. Socialinio draudimo įmokų tarifai bei jų dydžiai atskirų rūšių socialiniam draudimui tvirtinami Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymu. 2006 metais valstybinės socialinio draudimo pensijos pagrindinei daliai gauti socialinio draudimo įmokos dydis buvo 50 procentų valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos.

Valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydis laikotarpiu nuo 2006-01-01 iki 2006-06-30 buvo 200 Lt (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-05-25 nutarimas Nr. 584), laikotarpiu nuo 2006-07-01 iki 2006-12-31 buvo 230 Lt (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-05-31 nutarimas Nr. 512). Todėl pareiškėjas privalėjo mokėti atitinkamais laikotarpiais 100 Lt ir 115 Lt dydžio socialinio draudimo įmokas už individualios įmonės savininką. Iš viso per 2006 metus pareiškėjas privalėjo sumokėti 1 290 Lt įmokų, kurios nurodytos ginčo sprendime.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimo Nr. 647 130 punkte nurodoma, kad savarankiškai dirbantys asmenys, privalantys mokėti socialinio draudimo įmokas valstybinės socialinio draudimo pensijos pagrindinei daliai, finansinių ataskaitų gali neteikti ir, kad Fondo biudžeto vykdymo ketvirčių ir metų ataskaitą rengia Fondo valdyba. Todėl VSDFV Marijampolės skyriaus specialistas savarankiškai dirbantiems asmenims, kurie finansinių ataskaitų gali neteikti, už ataskaitinį laikotarpį programiškai suformuoja finansinę ataskaitą.

Kadangi prie savarankiškai dirbančių asmenų priskiriami ir individualių įmonių savininkai, o pareiškėjas nemokėjo VSD įmokų įstatymo nustatyta tvarka už 2006 metus, todėl buvo priimtas 2007-02-02 sprendimas Nr. 116 „Dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka“ ir pateiktas antstoliui vykdyti. Pareiškėjas šį sprendimą ginčijo teismuose ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendimą panaikino bei grąžino bylą VSDFV Marijampolės skyriui nagrinėti iš naujo. Atitinkamai VSDFV Marijampolės skyrius priėmė šioje byloje ginčijamą 2011 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr. SS-84, kuris yra teisėtas ir pagrįstas.

Pažymėjo, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 38 straipsnį buvo nustatyta, kad apskaičiuotos, bet į valstybinio socialinio draudimo fondą nesumokėtos draudėjų ir draudžiamųjų asmenų įmokos, delspinigiai ir baudos išieškomi ne ginčo tvarka netaikant senaties termino. To paties įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (redakcija įsigaliojusi nuo 2005-01-01) nustato 5 metų senaties terminą, tačiau šis terminas taikomas tik nuo 2005 m. sausio 1 d. atsiradusiems teisiniams santykiams, t. y. nuo 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms VSD įmokų, baudų ir delspinigių skoloms.

Rėmėsi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 10 dalimi, pagal kurią pradėjus laiku nesumokėtų socialinio draudimo įmokų, delspinigių ir baudų priverstinio išieškojimo procedūras, jos užbaigiamos, o priverstinio išieškojimo senaties terminas nutraukiamas. Nutrauktas priverstinio išieškojimo senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas priverstinio išieškojimo senaties terminui nutraukti. Iki senaties termino nutraukimo praėjęs laikas į naują terminą neįskaičiuojamas.

Pareiškėjui delspinigiai paskaičiuoti už laikotarpį nuo 2004-09-15 iki 2005-09-15. Ginčijami sprendimai teisėti ir pagrįsti, o pareiškėjas piktnaudžiauja savo teisėmis, siekdamas išvengti privalomų įmokų bei delspinigių sumokėjimo.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 10 d. sprendimu (b. l. 87– 91) skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad VSDFV Marijampolės skyrius 2011 m. rugpjūčio 10 d. priėmė sprendimą Nr. SS-84 išieškoti priverstine tvarka iš A. K. personalinės firmos „Begin“ 1 341,39 Lt skolą, kurią sudaro 1 289,63 Lt VSD įmokų ir 51,76 Lt delspinigių. Kartu su VSDFV Marijampolės skyriaus 2011 m. rugpjūčio 11 d. raštu Nr. (4.30)SD-670 minėtas 2011 m. rugpjūčio 10 d. sprendimas dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka buvo perduotas vykdyti antstolei A. L. Šiuo atveju iš A. K. personalinės firmos „Begin“ siekiama išieškoti 1 289,63 Lt VSD įmokų pagrindinei pensijos daliai už laikotarpį nuo 2006-01-01 iki 2006-12-31 ir 51,76 Lt delspinigių už laikotarpį nuo 2004-09-15 iki 2005-09-15.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi (redakcija, galiojusi įmokų mokėjimo laikotarpiu), 9 straipsnio 4 dalimi, 2 straipsnio 8 dalimi, 5 straipsnio 2 dalimi. Teismas nustatė, kad pareiškėjas A. K. nuo 1991 m. balandžio 17 d. vykdė individualią veiklą, buvo įregistruotas draudėju VSDFV Marijampolės skyriuje, o likviduojamos įmonės statusas suteiktas 2007-02-28. Teismas nurodė, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 5 dalį (redakcija galiojusi nuo 2005 m. sausio 1 d.) šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nurodytų asmenų socialinio draudimo įmokos mokamos kartą per ketvirtį, ne vėliau kaip iki to ketvirčio paskutinio mėnesio 15 dienos, o Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 10 dalyje įtvirtinta, kad socialinio draudimo įmokų mokėjimo tvarką nustato Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklės. Tokios taisyklės buvo patvirtintos LR Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 ir teismui aktualūs šių taisyklių 27-31 punktai.

Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2006-01-01 iki 2006-12-31 privalėjo sumokėti 1 289,63 Lt įmokų ir tai nurodyta ginčijamame sprendime. Valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydis laikotarpiu nuo 2006-01-01 iki 2006-06-30 buvo 200 Lt (LR Vyriausybės 2005-05-25 nutarimas Nr. 584), laikotarpiu nuo 2006-07-01 iki 2006-12-31 buvo 230 Lt (LR Vyriausybės 2006-05-31 nutarimas Nr. 512). Todėl pareiškėjas privalėjo mokėti atitinkamais laikotarpiais 100 Lt ir 115 Lt dydžio socialinio draudimo įmokas už individualios įmonės savininką.

Teismas skunde nurodytą aplinkybę, jog įmonė nėra pateikusi deklaracijos, kad būtų skolinga už savininką mokestį, nelaiko reikšminga, nes Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje tokių deklaracijų pateikimas net nėra numatytas. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, jog delspinigių paskaičiavimas neatitiko Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatų. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių nuostatas, galiojusias bylai aktualiu laikotarpiu, socialinio draudimo įmokas pagrindinei pensijos daliai pareiškėjas turėjo mokėti kartą per ketvirtį, ne vėliau kaip iki to ketvirčio paskutinio mėnesio 15 dienos.

Socialinio draudimo įmokas papildomai pensijos daliai pareiškėjas galėjo mokėti nuo jo paties pasirinktos ir valstybiniam socialiniam draudimui deklaruotos pajamų sumos avansu tokiais pat terminais ir periodiškumu, kurie nustatyti apdraustiesiems, mokantiems įmokas bazinei pensijai gauti, tačiau tuo atveju, jei jo pajamų metinė suma lygi arba didesnė už 12 minimalių mėnesinių algų, o valstybiniam socialiniam draudimui deklaruotų pajamų suma, nuo kurios per mokestinius metus jis avansu sumokėjo įmokas papildomai pensijos daliai gauti, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų, jis privalėjo iki metinės pajamų (pelno) mokesčio deklaracijos pateikimo Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos termino paskutinės dienos sumokėti socialinio draudimo įmokas nuo susidariusio deklaruotų pajamų skirtumo.

Pagal bylai aktualiu laikotarpiu galiojusias Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio 1 dalies nuostatas (2003 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. IX-1913 redakcija), pajamų mokesčio deklaracija, kurioje turi būti deklaruotos visos praėjusio mokestinio laikotarpio pajamos, turi būti pateikta mokesčio administratoriui iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos. Taigi pajamų mokesčio deklaraciją su joje nurodytomis visomis 2006 metų pajamomis pareiškėjas turėjo pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai iki 2007 m. gegužės 1 d.

Todėl iki šios datos turėjo būti sumokėtos ir pareiškėjo socialinio draudimo įmokos pagrindinei pensijos daliai gauti. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio nuostatas, į Fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir priskaičiuotų delspinigių bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas nagrinėjamu atveju pradedamas skaičiuoti nuo 2007 m. gegužės 2 d. Teismas, vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalimi (redakcija, galiojusi VSDFV Marijampolės skyriui priimant sprendimą dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka ir perduodant jį vykdyti antstoliui), 16 straipsnio 8 dalimi, 17 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 17 straipsnio 3 dalimi, konstatavo, kad priverstinio išieškojimo senaties terminas praleistas nebuvo.

VSDFV Marijampolės skyrius 2007-02-02 priėmė sprendimą Nr. 116 dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka, kuris buvo pateiktas antstoliui vykdyti. Tačiau pareiškėjas minėtą sprendimą apskundė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-05-30 sprendimu panaikino Marijampolės skyriaus sprendimą ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo. Fondo valdybos Marijampolės skyrius 2011-08-10 priėmė naują ginčijamą sprendimą Nr. SS-84, todėl priverstinio išieškojimo senaties terminas praleistas nebuvo. Teismas nepatenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymo 5 straipsnio 3 punktas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 daliai, 3 daliai, kadangi teismui nekilo abejonių dėl nurodytų nuostatų konstitucingumo, be to, sutinkamai su Konstitucinio Teismo įstatymo 64 straipsniu, bylos dėl teisės akto atitikimo Konstitucijai nagrinėjimo Konstituciniame Teisme pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė, kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai pagal normų turinį, reguliavimo apimtį, formą, Konstitucijoje nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką, tačiau tokia motyvuota abejonė nebuvo pateikta.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 94–95) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad byloje buvo pateikti įrodymai, jog reikalavimas pareiškėjui mokėti mokesčius už savo dalyvį kertasi su Civilinio kodekso 2.50 straipsnio 2 punktu, o tai prieštarauja Konstitucijai, todėl, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 punktą, teismas turėjo sustabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pažymi, kad, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui panaikinus VSDFV Marijampolės skyriaus 2007 m. vasario 7 d. sprendimą, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 92 straipsnį laikoma, jog sprendimas nebuvo priimtas ir mokesčiai negalėjo būti išieškomi, todėl ir senaties termino skaičiavimas nebuvo sustabdytas. Todėl tai delspinigių daliai, kuri paskaičiuota po 2005-01-01, jis galioja. Tačiau atsakovas nepateikė jokios informacijos, kad už tą laikotarpį, už kurį skaičiuojami delspinigiai, pareiškėjas būtų skolingas kokių nors mokesčių.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 107–110) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apeliacinio skundo pagrindo nenurodo, todėl atsakovui nėra aišku, kodėl, apelianto nuomone, teismo sprendimas yra neteisėtas ir turėtų būti naikintinas. Apskritai nėra aiškūs tokio apskundimo motyvai. Kadangi apeliantas nenurodo jokių materialinės ar procesinės teisės normų, remiantis kuriomis buvo pažeista jo teisė, t. y. priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas, todėl atsakovas negali argumentuotai pasisakyti. Teismo sprendimas priimtas tinkamai išaiškinus ir pritaikius procesinės ir materialinės teisės normas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 111–114) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 30 d. sprendimu buvo panaikintas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus 2007 m. vasario 2 d. sprendimas Nr. 116 „Dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka“, kuriuo iš to paties, kaip ir šioje byloje, asmens siekta išieškoti valstybinio socialinio draudimo įmokų ir delspinigių skolą (b. l. 65-70). Byla grąžinta nagrinėti iš naujo viešojo administravimo sistemos subjektui dėl Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio pažeidimų.

2011 m. rugpjūčio 10 d. priimtas skundžiamas sprendimas dėl tos pačios skolos išieškojimo priverstine tvarka iš esmės yra pakartotinis, tačiau, kolegijos vertinimu, ir minimas aktas pirmosios instancijos teismo negalėjo būti paliktas galioti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 pažymėjo, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.

Be to, individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami klausimai dėl skirtingo pobūdžio teisinių santykių, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti. Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑1116/2010. Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

Skundžiamame sprendime pasisakoma apie A. K. personalinei įmonei „Begin“ laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. priskaičiuotas 1 289,63 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokas ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 4 dalies ir 9 straipsnio 5 dalies, taip pat 14 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimą. Iš skundžiamo sprendimo taip pat matyti, kad pareiškėjui, vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 67 punkto nuostatomis, priskaičiuota 51,76 Lt delspinigių už laikotarpį nuo 2004 m. rugsėjo 15 d. iki 2005 m. rugsėjo 15 d. nesumokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas.

Įvertinus ginčijamo sprendimo turinį, paminėtą teisinį reguliavimą, kuriuo remiantis priskaičiuotos valstybinio socialinio draudimo įmokos, konstatuotina, kad socialinio draudimo funkcijas vykdančio viešojo administravimo subjekto priimtame ir skundžiamame sprendime nėra pakankamo ir aiškaus, tikslaus teisinio pagrindimo aritmetine išraiška, t. y. nėra išsamaus pagal byloje esančius faktinius duomenis priskaičiuotų socialinio draudimo įmokų dydžio pagrindimo.

Byloje esančios papildomos dokumentacijos buvimas taip pat neduoda pagrindo teigti, kad ginčijamas sprendimas yra grindžiamas objektyviais duomenimis, kurie yra sudėtinė ginčijamo sprendimo dalis. Administracinėje byloje yra Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansinės ataskaitos, bet, kolegijos vertinimu, tai ne tie dokumentai, kurie suponuotų priverstinę išieškojimo procedūrą. Iškilus ginčui dėl administracinio akto pagrįstumo, finansinės ataskaitos duomenys negali būti vertinami kaip vienintelis ir neginčijamas individualaus administracinio akto faktinis pagrindas. Šių dokumentų pagrindu negalima preziumuoti, kad nesumokėtų socialinio draudimo įmokų dydžiai priskaičiuoti teisingai.

Dėl išdėstytų aplinkybių darytina išvada, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus 2011 m. rugpjūčio 10 d. sprendimas Nr. SS-84 nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, todėl negalėjo būti paliktas galioti. Viešojo administravimo sistemos subjektas neištaisė pirminio sprendimo trūkumų. Pirmosios instancijos teismas neįvertino šios aplinkybės, netinkamai taikė ginčo santykius reguliuojančias teisės normas, dėl ko priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą, kuris negali būti paliktas galioti aptariama apimtimi. Taip pat naikintinas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2011 m. spalio 7 d. sprendimas Nr. (9.8)I-6079, kuriame konstatuota, kad atsakovo veiksmai, vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 30 d. sprendimą, yra teisėti ir pagrįsti.

Kauno apygardos administracinis teismas atmetė ir reikalavimą dėl 2011 m. rugpjūčio 11 d. rašto Nr. (4.30)SD-670 panaikinimo, nors akivaizdu, jog tai informacinio pobūdžio dokumentas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pasisakęs, kad administraciniai teismai nesprendžia ginčų dėl viešojo administravimo subjektų informacinio pobūdžio dokumentų.

2011 m. rugpjūčio 11 d. dokumentas adresuotas pareiškėjui nėra nei individualus teisės aktas, nei administracinis aktas, nes jame nesuformuluotos jokios privalomojo elgesio taisyklės (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 str. 14-15 d.). Plačiąja prasme būtų galima teigti, kad tai viešojo administravimo subjekto atliktas veiksmas, bet ir atlikus šį veiksmą pareiškėjo teisių apimtis nesusiaurėjo, papildomų pareigų neatsirado. Teisminis nagrinėjimas dėl atitinkamos informacijos pateikimo teisiškai beprasmis, paneigiantis teismui priskirtą funkciją iš esmės spręsti socialinius konfliktus. Pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti iškeltą reikalavimą. Byla turėjo būti nutraukta, kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str., 101 str. 1 p.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS8-17-06; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-121-04; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1062/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-02-23 nutartis administracinėje byloje Nr. R556-17/2011).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

A. K. personalinės firmos „Begin“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus 2011 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr. SS-84 „Dėl A. K. personalinės firmos „Begin“ skolos išieškojimo priverstine tvarka“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2011 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. (9.8) I-6079 panaikinti.

Administracinę bylą apimtimi dėl reikalavimo panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus 2011 m. rugpjūčio 11 d. dokumentą Nr. (4.30) SD-670 „Dėl informacijos pateikimo“ nutraukti, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius